Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

Žodinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. P. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9-1055/2021 dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pagal ieškovo S. G. P. ieškinį atsakovei D. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų – notarei D. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

31. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo S. G. P. ieškinys bei pripažintas negaliojančiu G. P. sudarytas testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

32. Byloje nustatyta, kad 2017 m. birželio 7 d. R. P. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), sudarė testamentą, kuriuo jai priklausantį visą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko savo dukrai D. P.. Testamentą patvirtino Utenos rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. M.. (duomenys neskelbtini) R. P. mirė.

33. Įstatymu yra nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus. Testamentas suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims CK 5.2 straipsnio 2 dalis. Testamentas, kuris buvo sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ginčijant testamentą galima remti ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, kad teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, jai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ir kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento ginčijimo atveju itin reikšmingas yra sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

34. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Mirusios asmens testamente išreikšta valia turi būti gerbiama. Ši moralinė nuostata, taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas, įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus ir taikant juos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjo valios atitikties jo tikrajai valiai.

35. Siekdamas nustatyti, ar testatorė, surašydama testamentą, išreiškė savo tikrąją valią, teismas paskyrė nagrinėjamoje byloje dvi pomirtines teismo psichiatrijos ekspertizes. Atliktų pomirtinių teismo psichiatrinių ekspertizių išvadose nurodoma, kad suformuluojamos prielaidinės išvados, kadangi mirusios R. P. medicininiuose dokumentuose nėra konkrečių duomenų, kad mirusioji testamento sudarymo dieną sirgo psichikos liga ar psichikos sutrikimu, tačiau tikėtina, jog mirusioji sirgo nepatikslintu psichikos sutrikimu dėl galvos smegenų pažeidimo disfunkcijos ir somatinės ligos ir dėl šios priežasties negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Objektyvių duomenų testatorei testamento sudarymo metu nustatyti psichikos sutrikimą nepakako. Išvadose pateikiami duomenys leidžia daryti tik teorinę prielaidą apie tai, kad testatorė testamento sudarymo metu galėjo turėti tam tikro lygio pažintinės veiklos sutrikimo požymių, tačiau objektyvių duomenų teigti, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nepakanka. Pažymėtina, kad pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstamas tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami kiti atitinkami įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo psichiatrinių ekspertizių išvados yra reikšmingas įrodymas vertinant ginčijamą sandorį sudariusio asmens būseną sandorio sudarymo metu, tačiau šis įrodymas neužkerta kelio pagrįsti sandorį sudariusio asmens gebėjimą ar negebėjimą suprasti savo veiksmus kitais įrodymais (pvz., liudytojų parodymais). Šiuo nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ekspertai nevertino liudytojų parodymų dėl mirusios testatorės psichinės būsenos ir jos gebėjimo suprasti savo veiksmus, nurodydami, jog liudytojų parodymai yra prieštaringi ir nėra vertinami. Pirmosios instancijos teismas vertino ekspertizės išvadas kaip motyvuotas ir paremtas medicininės dokumentacijos duomenimis. Pažymėjo, kad ekspertizės išvadose yra aiškiai nurodyta, kad yra duomenų apie mirusios R. P. psichikos sutrikimus ir vien ta aplinkybė, kad testatorė nebuvo konsultuota ir tirta gydytojų psichiatrų negali eliminuoti tikimybės, jog R. P. turėjo psichikos sutrikimų. Liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip negalinčių paneigti ekspertizės išvadų, kadangi žmogaus realios psichinės būklės įvertinimas priklauso nuo pašnekovo amžiaus, išsilavinimo, sveikatos būklės pokalbio metu, pokalbio trukmės ir temos bei kiek laiko pašnekovai pažįstami. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad dalies liudytojų parodymai neatspindi tikrosios testatorės psichinės būklės. Šeimos gydytojos E. T. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip neturinčios pakankamos kvalifikacijos, kad galima būtų įvertinti paciento psichinę būklę.

37. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ekspertizės išvados turėtų būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąją ekspertizės dalimi. Išvada, kad testatorė testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis ir argumentacija. Iš atliktų teismo pomirtinių ekspertizių aktų įžanginės ir tiriamosios dalies bei iš prie bylos prijungtų medicininių duomenų matyti, kad testatorė R. P. buvo gydyta Šv.Klaros palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje nuo 2017-04-06 iki 2017-05-24. Pacientė atsiųsta iš VšĮ Utenos ligoninės. Atvykus – būklė sunki, pati nepasikelia, nepasiverčia. Gydymo eigoje būklė pagerėjo. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos teritorinio skyrius Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje nurodoma, jog R. P. diagnozuojamas išplitęs piktybinis navikas, kai Barthelio indeksas iki 20 balų. Specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatytas nuo 2017-06-19 iki neterminuotai. Iš VšĮ Utenos pirminės sveikatos centro asmens sveikatos istorijos matyti, kad R. P. buvo stebima šeimos gydytojo nuo 1985 metų dėl klimakterinės hipertenzijos, nuo 1993 metų – dėl išeminės širdies ligos, kardiosklerozės, aortos aterosklerozės, nuo 1994 metų – ūmaus kraujo apytakos sutrikimo cerebralinės aterosklerozės pasėkoje, psichoorganinio sindromo, hipertoninės ligos, nuo 1995 metų – deformuojančios spondilioartrozės, nuo 1996 metų – aterosklerotinės discirkuliatorinės ancefalopatijos, nuo 1997 metų – lėtinės smegenų išemijos, nuo 1999 metų – koroninės širdies ligos, kardiosklerozės, nuo 2008 metų – liekamųjų reiškinių po išeminio insulto, nuo 2015 metų – dėl cukrinio diabeto, nuo 2017 m. dėl žarnyno naviko. Pažymėtina, kad visuose medicininiuose dokumentų įrašuose nurodoma, kad pacientei skauda galvą, skundžiasi galvos svaigimu, pusiausvyros sutrikimu ir pan. Lėtinė galvos smegenų išemija R. P. buvo diagnozuota 1997, 2002, 2005 metais. 2005 metais buvo atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija ir diagnozuoti involiuciniai galvos smegenų pokyčiai, lėtinės išemijos požymiai. 2007 metais tirta gydytojų konsultacinės komisijos dėl nuolatinės priežiūros skyrimo, esant kraujagyslinei demencijai, vestibuloataksiniam sindromui, dešinio klubo sąnario ryškiai artrozei. 2007-07-04 išduota pažyma dėl spec. Nuolatinės priežiūros poreikių nustatymo pagal 2.19 straipsnį dviem metams bei diagnozuota lėtinė galvos smegenų išemija. Teisėjų kolegija pažymi, kad vėliau jokių tyrimų nustatyti mirusios testatorės psichinei būklei – nebuvo atlikta. Medicininiuose dokumentuose nėra įrašų galinčių apibūdinti šios ligos vystymosi stadijas ir jos poveikį mirusios psichinei būklei. Iš įrašų asmens sveikatos istorijoje matyti, kad R. P. 2017 m. birželio mėnesį buvo nustatytas penkių balų Barthelio indeksas. Pagal Barthelio indeksą yra vertinamas asmens sugebėjimas dalyvauti kasdieninėje veikloje, jo gebėjimas apsitarnauti bei gebėjimas atlikti įvairius veiksmus. Įvertinimas parodo priklausomybės laipsnį nuo kito žmogaus, tačiau neapsprendžia asmens gebėjimo suprasti savo veiksmų.

38. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi ekspertizės akto duomenys prieštarauja testamentą patvirtinusios notarės D. M. ir šeimos gydytojos E. T. parodymams. Be to, pirmosios instancijos teismas nepašalino esančių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir ekspertizių išvadų.

39. Pažymėtina, kad asmuo, sudarydamas testamentą, turi suprasti ne tik savo veiksmų esmę, t.y. suprasti išorines aplinkybes, susijusias su sandorio (testamento) sudarymu, taip pat faktinę sandorio (testamento ) prasmę, testamento juridinius ypatumus ir prognozuoti galimus rezultatus ir pasekmes įvertindamas tikėtiną naudą, taip pat ir žalą. Kad testamentas atitiktų tikrąją asmens valią, asmuo turi gebėti savarankiškai priimti sprendimą, tiek dėl testamento sudarymo, tiek atsisakymo jį sudaryti.

40. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus, reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo: reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020).

41. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas, liudytoja E. T. buvo apklausta kelis kartus. Liudytoja nuo 2014 metų buvo R. P. šeimos gydytoja. Liudytoja E. T. taip pat buvo apklausta ir bylą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Liudytoja tiek pirmosios instancijos teismas, tiek bylą nagrinėjant apeliacine instancijai, teigė, kad mirusioji R. P. buvo sąmoninga, nebuvo jokių abejonių dėl jos psichinės sveikatos būklės, mirusioji buvo pakankamai aktyvi ir valinga moteris. Kadangi nebuvo jokių abejonių dėl R. P. psichikos sveikatos, todėl ji nebuvo siunčiama gydytojo psichiatro konsultacijai ar atliekamas psichinės būklės vertinimas pagal Blessedo skalę. Įrašuose asmens sveikatos istorijoje nurodoma, jog R. P. mąstymas buvo adekvatus, kritiškas savo ligos atžvilgiu. Teisėjų kolegija sutinka su ekspertų išvadomis, kad tokio minimalaus būklės vertinimo nepakanka pilnai įvertinti asmens psichinę būklę, tačiau šiuo nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad mirusios testatorės fizinė sveikatos būklė nebuvo gera pirmiausia dėl diagnozuotos progresuojančios onkologinės ligos. Medicininiuose dokumentuose esantys įrašai neleidžia daryti išvados, kad artimu testamentui sudarymo laikotarpiu ar jo sudarymo metu testatorė buvo tokios būklės, kuri jai neleistų suvokti savo veiksmų reikšmės sudarant 2017 m. birželio 7 d. testamentą. Tai, kad asmens, sergančio onkologine liga, sveikatos būklė nėra gera, yra savaime suprantama, tačiau šiuo atveju asmens valiai išreikšti aktuali ne fizinė asmens sveikatos būklė, o galėjimas sąmoningai ir adekvačiai išreikšti savo valią, suprasti atliekamų veiksmų reikšmę. Atliktose teismo psichiatrinės ekspertizės išvadose nurodyta, kad suformuluojamos prielaidinės išvados nustatant, kad objektyvių duomenų testatorei testamento sudarymo metu nustatyti psichikos sutrikimą nepakanka, todėl vadovautis ekspertizių aktais, kaip vieninteliu įrodymu, patvirtinančiu testatorės gebėjimą suvokti savo veiksmus, nebuvo jokio pagrindo. Pažymėtina, kad testatorė buvo gydoma Šv. Klaros slaugos ligoninėje, po to buvo toliau prižiūrima šeimos gydytojos, todėl mirusios būklė buvo vertinama ne vieną kartą ir nei vienam iš prižiūrėjusių asmenų nekilo abejonių dėl psichinės sveikatos būklės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytojos E. T. parodymus vertino kaip asmens, neturinčio atitinkamos kvalifikacijos diagnozuoti psichikos sutrikimus. Šeimos gydytojas gali ne tik pats atlikti psichinės būklės vertinimą, tačiau esant bent kokioms abejonėms dėl asmens gebėjimo suprasti savo veiksmus, siųsti psichiatro konsultacijai ar pan.

42. Pažymėtina ir tai, kad testamentas buvo patvirtintas notarės. Notarė betarpiškai bendravo su testatore. Byloje nėra duomenų, kurie leistų abejoti, kad notarė patvirtino testamentą, neįsitikinusi, kad R. P. suvokė savo sudaromo sandorio teisines pasekmes, jų turinį ar tai atitinka tikrąją jos valią.

43. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik liudytojos E. T. parodymai, notarės paaiškinimai, bet ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad testatorė suprato savo veiksmus. Bylos nagrinėjimo metu buvo apklausta liudytoja V. G., kuri yra policijos pareigūnė ir buvo atvykusi tirti incidento, parodė, kad nepastebėjo jokių požymių bendraujant su mirusiąja testatore, kad jos mąstymas būtų neadekvatus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytoja buvo apklausiama ir S. B., kuri slaugė R. P. slaugos ligoninėje, o vėliau namuose. Minėta liudytoja parodė, kad mirusioji buvo aiškaus mąstymo, pati užrašydavo valandas kiek buvo slaugoma ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, šie liudytojai neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Jų parodymai duoti vertinant bendravimą su testatore kiek tai buvo susiję su jų atliekamomis pareigomis. Pažymėtina, kad apie testatorės gebėjimą prisiminti įvykius, juos vertinti ar papasakoti patvirtino liudytojos A.A. K. ir Z. L., kurios artimiau bendraudavo su testatore, dažnai ją aplankydavo. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų parodymai vertinant mirusios testatorės psichinę būklę, yra nereikšmingi, kadangi liudytojai bendravo trumpą laiką ir galėjo nepastebėti besivystančios psichinės būklės pablogėjimo. Paprastai tokia asmens fizinė – mentalinė būklė yra pastebima aplinkinių su juo bendraujančių asmenų. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad liudytojai nurodė kokias nors tikroves neatitinkančias aplinkybes apie testatorės gebėjimą mąstyti. Atsižvelgiant į tai, kad tokiu atveju jeigu daroma išvada, jog testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi būti aiškiai pagrindžiama, kad testamento sudarymo momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmė ekspertizės aktams, visiškai atmesdamas liudytojų parodymus.

44. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad testatorė R. P. 2017 m. gegužės 24 d. yra atlikusi du mokėjimo pavedimus atsakovės naudai. Mokėjimo pavedimai buvo atlikti nuvykus į AB „Swedbank“. Teisėjų kolegijos vertinimu, atliekant mokėjimo pavedimus banke, banko darbuotojas klausia mokėtojo, atliekančio mokėjimo pavedimus, kam yra pervedami pinigai. Byloje nėra duomenų, jog būtų atsisakyta atlikti mokėjimo pavedimus dėl testatorės psichinės būklės stovio ar jo negebėjimo įvardinti atliekamos operacijos.

45. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginis duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007). Šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Pažymėtina, kad šioje byloje apklausto

46. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant klausimą, galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, būtina atsižvelgti ne tik į asmens būseną (jo sveikatą, psichikos būklę ir kitas svarbias aplinkybes), bet ir į sudaryto sandorio turinį (jo naudingumą, pagrįstumą, protingumą ir kt.) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005); 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2012).

47. Byloje nustatyta, kad testatorė visą laiką gyveno su atsakove, buvo jos prižiūrima. Pažymėtina, kad atsakovė visą laiką gyveno su tėvais. Nors ieškovas teigia, kad mama abu vaikus mylėjo vienodai, tačiau iš šalių paaiškinimų, byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad atsakovė visą laiką rūpinosi mamos sveikata, veždavo ją pas gydytojus, slaugė namuose, rūpinosi mamos rūpybos klausimais. Tuo tarpu ieškovo ir mamos santykiai nebuvo tokie artimi. Nors ieškovas nurodė, kad mamą lankyti jam trukdydavo atsakovė, tačiau byloje nėra duomenų, kad tuo metu kai R. P. buvo gydoma šv. Klaros ligoninėje ar gulėjo ligoninėje, ją būtų lankęs ieškovas. Šeimos gydytoja E. T. parodė, jog ieškovas niekada nesiteiraudavo apie mamos sveikatą. Mama rūpinosi atsakovė. Šios anksčiau paminėtos aplinkybės, pagrįstai leidžia spręsti, jog tarp testatorės ir atsakovės buvo susiformavęs artimas ryšys, dėl kurio testatorė norėjo palikti savo turtą atsakovei. Tai, kad ieškovo norai nesutampa su testatorės poelgiu palikti visą turtą atsakovei, nesudaro pagrindo neatsižvelgti į testatorės išreikštą valią.

48. Atsižvelgdama į tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys medicininiai dokumentai, šalių, notarės, tvirtinusios testamentą, liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad R. P., sudarydama testamentą, suvokė savo atliekamo veiksmo reikšmę ir kad sudaryto testamento turinys atitinka tikrąją testatorės valią ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad testatorės būsena (jos sveikata, psichinė būklė ir kitos svarbios aplinkybės) nulėmė jos nesugebėjimą suprasti savo veiksmų, aplinkybės, susijusios su testamento turiniu ( jo naudingumas, pagrįstumas, protingumas ir kita) ir jo sudarymo aplinkybės, nėra pakankamos pripažinti testamentą negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu.

49. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.89 straipsnio nuostatas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byloje priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

50. Teisėjų kolegijai nusprendus apeliacinį skundą patenkinti ir priimti naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

51. Kadangi atsakovės D. P. apeliacinis skundas tenkinamas, ieškovo S. G. P. ieškinys atmetamas, atsakovei D. P. priteisiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos, o ieškovo S. G. P. viso proceso metu turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė D. P. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2020 m. lapkričio 18 d. įmokėjo į teismo sąskaitą 383,89 Eur avansą už jos prašymu paskirtą pakartotinę pomirtinę ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau iš ekspertinės įstaigos buvo gauta sąskaita-faktūra už ekspertizės atlikimą 386,50 Eur sumai, dėl ko pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartimi buvo nutarta apmokėti sąskaitą-faktūrą iš atsakovės D. P. įmokėtos 383,89 Eur sumos bei 2,61 Eur iš valstybės biudžeto. Pirmosios instancijos teismas patyrė 23,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsakovė D. P. taip pat sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, nors turėjo sumokėti 75 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis). Kitų duomenų apie bylinėjimosi išlaidų patyrimą apeliacinės instancijos teismui atsakovė D. P. nepateikė. Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo S. G. P. priteisiamos 458,89 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atsakovės D. P. naudai ir 26,41 Eur į valstybės biudžetą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovei D. P. grąžintinas 25 Eur žyminis mokestis, sumokėtas paduodant apeliacinį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 458,89 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 89 centus) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo S. G. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 2,61 Eur (dviejų eurų 61 cento) sumą, išmokėtą ekspertinei įstaigai, bei 23,80 Eur (dvidešimt tris eurus 80 centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios turi būti sumokėtos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Grąžinti D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2021 m. birželio 15 d.

Žyminio mokesčio grąžinimą pavesti atlikti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Šis Panevėžio apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.