Vilniaus apygardos teismo nutartis

2. Kaltinamoji UAB „G“ apgaulingai tvarkė ir organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti asmens įsipareigojimų dydžio bei struktūros, o būtent: UAB „G“, kurios vardu, jos naudai ir interesais veikė direktorius R. N., turėjęs teisę atstovauti UAB „G“, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, būdamas ir UAB „G“, tvarkančios UAB „G“ apskaitą, direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (2019-07-11 redakcija Nr. XIII-2313) 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už UAB „G“ apskaitos organizavimą, pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, pažeisdamas to paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalį nustatytą reikalavimą, jog „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, jog „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2002 m. liepos 2 d. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 11 dalies 1 punkto, 23 straipsnio, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus, 2016 m. birželio 29 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas dalies UAB „G“ darbuotojams išmokamo darbo užmokesčio priskaičiavimo nefiksuoti įmonės apskaitoje ir taip išvengti dalies UAB „G“ mokėtinų mokesčių ir įmokų, laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. pervedė iš UAB „G“ sąskaitų penkiems darbuotojams realiai kaip darbo užmokesčius iš viso 11 468,72 Eur dydžio sumą (A. M. – 8 082,26 Eur, K. S. – 2 611,25 Eur, L. S. – 775,21 Eur, S. P. – 1 719,74 Eur, D. B. - 158,26 Eur), tačiau pavedimų mokėjimo paskirtyse melagingai nurodė, kad pinigai pervedami ūkio išlaidoms, šias realiai kaip darbo užmokesčius A. M., K. S., L. S. išmokėtas pinigų sumas ir dalį nurodytų S. P., D. B. išmokėtų sumų UAB „G“ apskaitoje melagingai apskaitęs kaip šių darbuotojų skolą bendrovei, apskaitos dokumentais neįformino ir į UAB „G“ apskaitą (darbo užmokesčio žiniaraščius, didžiąją knygą ir kitus apskaitos registrus) neįtraukė minėtiems penkiems darbuotojams iš viso 23 648,08 Eur (A. M. – 14 501,01 Eur, K. S. – 4 710,59 Eur, L. S. – 1 301,21 Eur, S. P. – 2 875,21 Eur, D. B. – 260,06 Eur) darbo užmokesčio priskaičiavimo bei nuo jo apskaičiuotų 5 240,68 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir 5 479,26 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „G“ įsipareigojimų dydžio bei struktūros už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. UAB „G“ yra kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 20 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje.

6.5. Darbuotojai atsiskaito po komandiruotės, po mėnesio. Pagal darbo tvarkos taisykles darbuotojas turi atsiskaityti po komandiruotės, nes būna ir grynų išlaidų (keliai, baudos, kuras). Prokurorė pripažįsta, kad tokių išlaidų buvo. Tai jie viską sudeda į vieną ir tada išmoka pinigus. Išmoka pinigus po to, kai darbuotojas atsiskaito, kiek panaudojo ūkio išlaidoms. Būna mokėta avansu, pavyzdžiui su M. buvo numatyti serviso darbai. Būna greitas atsiskaitymas, kai vairuotojas pats savo kortele atsiskaito – įmonė jam perveda avansą, o jis atsiskaito. Su M. taip ir nutiko. Jų darbuotojų yra apie 70 ir tokia situacija susiklostė tik su M. Jam išmokėta suma ir jis neatsiskaitė dėl to, kad jis slapta išėjo iš darbo, buvo nedarbingume ir nepateikė prašymo išeiti. Jis neatsiskaitė, tačiau buhalterija jam pervedė tai, kas buvo apskaičiuota pagal paskutinį reisą. Jie kas 15 dienų banką susiveda. Išlindo likutis, nes jei žmogus būtų važiavęs toliau, jie būtų išsilyginę pinigų sumą.

6.6. Pervesdavo vairuotojui, o ne tiesiogiai, pvz., servisui, kadangi greitesnis atsiskaitymas. Be to, buvo Covid laikotarpis. Jie M. pervedė, nes tas pats bankas, o jis būtų atsiskaitęs kortele. Su M. tokia situacija buvo viena. Pervedė apytiksliai 3500 Eur, tiksliai buvo neaišku, kokia bus galutinė suma. Taip nutiko tik kartą.

6.7. Kodėl A. M. pervesdavo pinigų, nors jis dar būdavo skolingas, paaiškino, kad suma buvo svyruojanti, atsiskaitymui A. M. pateikdavo dokumentus, jie susiveda, bet nemato galutinio buhalterinio likučio. Buhalterija, kai gauna pas save, susiveda į buhalterinę programą ir tada jiems pasimato likutis. Buhalterija neuždarė mėnesio ir nepasakė A. M., kad turi grąžinti pinigus. Kai važiavo į reisą, buvo galima išsilyginti tuos pinigus, nes paprastai darbuotojai nebūna, kad ima ir taip išeina. A. M. pas juos dirbo dvi ar tris kadencijas. Viena kadencija mėnuo, tarp kadencijų apie 2 savaičių pertrauka. Kaip ir sakė, yra neuždarytas mėnuo, ir buhalterija apskaitydama pinigų sumą „permeta“ į kitą mėnesį ir kai vairuotojas važiuoja galima būtų su juo „sulaviruoti“. Kai vairuotojas grįžta, buhalterija suveda savo ruožtu. Kitą kartą gali būti ir žmogiška klaida, kad žmogus kažko nepadarė, tiesiog tiksliai neuždarė 15-tą dieną. Su M. taip truko apie 3 mėnesius, taip atsitiko su juo. Pas juos yra apie 60-70 darbuotojų ir niekam daugiau tokių likučių nebuvo.

6.8. Įmonė reikalaudavo atsiskaityti, bet būdavo, kad žmogus iš karto neturi pinigų, tai palikdavo kitam mėnesiui, kada jis išvažiuos į reisą ir išlygins tą pinigų sumą. Darbo užmokestį, kažkokią apskaitytą sumą turi žmogui išmokėti. Komandiruočių išlaidos gali būti kelių mokestis, kuras, viešbučiai, baudos, papildomos išlaidos, pavyzdžiui perdega lemputės, padanga susprogsta ir reikia greitai išsikviesti pagalbą. Visos ūkinės fizinės neatitiktys kelyje, kurios gali nutikti ir jos nutinka, kadangi mašinos didelės, jos dirba ištisai ir atsitinka visko. Vairuotojai arba mokėdavo iš savęs arba iš avanso. Pagal darbo įstatymą reikalinga mokėti avansą, tai jie avansus gauna. Tai gauna avansus arba būna tokios pinigų sumos, kad apskritai paprašo, nes atsitiks kažkokia bėda ir prašo pravesti 300 Eur. Negali tiksliai visko žinoti, kas nutiks. Pagrinde vairuotojai už kurą moka kuro kortelėmis, tačiau būna situacijų, kai pavyzdžiui Italijoje neveikia kuro kortelė ir reikia prisipilti nedidelį kiekį, tuomet kartais naudodavo ir savo pinigus ir jų avansus. Būdavo, kad sakydavo praveskit pinigus, nes neturi, už ką susimokėti, kortelė neveikia. O vairuotojai tikrai nėra tokie turtingi, kad galėtų savais atsiskaitinėti.

6.9. Vairuotojams to nekilo klausimų, kur čia avansas, kur ūkio išlaidos. Kiek jis žino, yra apskaitos lapas, kuriame vairuotojas nurodo savo kadencijos laikotarpį, pagrindžia išlaidas. Jie kvitukus pasiima, apskaito, yra atsiskaitymo lapeliai, apskaitos lapas, kuriame matosi, kiek sudaro dienpinigiai, kiek sudaro darbo užmokestis ir kiek sudaro ūkio išlaidos arba komandiruotpinigiai. Vairuotojas viską mato atsiskaitydamas. Iš apklausų matyti, visi buvo patenkinti ką gavo. Jei tu komandiruojamas esi, pildai komandiruotės žiniaraštį, nurodai, kiek pylei kuro, kiek davė pinigų prieš išvykstant, paskaičiuoja dienpinigius. Vėliau užsipildai lapą, kuriame nurodo visas išlaidas, kiek panaudojo pinigų ir jei panaudojo daugiau, tuomet įmonė turi juos grąžinti. Neatsiskaitytas sumas įmonė arba išskaito iš kitos komandiruotės arba prašo, kad grąžintų. Prašo grąžinti pervedant atgal. Prašydavo žodžiu. Gal ir buvo keli atvejai kai darbuotojai pinigus pervesdavo jiems atgal, bet tai būdavo retai, praktiškai taip nebuvo.

6.10. Dėl serviso A. M. nepateikė dokumentų, nes į servisą jis nenuvyko, o išvažiavo namo. Metė automobilį, jie jam iškvietė policiją, trise vairuotojai pavogė automobilį, atsisėdo už vairo ir važiavo. Policijos raportas yra. Juos prie Lenkijos sienos sustabdė. Jie savavališkai atsisėdo visi trys į autovežį ir bandė grįžti į Lietuvą. Kalba apie S., S. ir M. Dar ir girti, numetė autovežį ir raktelių neatidavė. Logistikos versle jis nuo 2008 metų. Kai prasidėjo Covid, buvo sunki padėtis, įmonės stabdė verslus, o jie dirbo. Buvo uždarytos sienos. Jie neturėjo galimybės parsigrąžinti autovežius, kadangi Lenkija galėjo praleisti tik su kroviniu, tuščiai autovežių nepraleido. Buvo beviltiška padėtis, jie dirbo į nuostolį. A. M. buvo pareiškęs, kad kreipsis į Darbo inspekciją, kad negali jo laikyti, jie nežinojo, kaip grąžinti jį iš užsienio. Jis buvo labai pasipiktinęs ir jiems grasino telefonu, kad kažką padarys. Kai nieko neišsprendė, jie nusprendė trise susibėgti ir be jų leidimo važiavo tušti. Jie sakė, kad jie negali to daryti, tačiau jie nekėlė ragelio. Liko tik kreiptis į policiją. Tai Vokietijos policija sustabdė juos prie Lenkijos sienos ir atėmė iš jų raktelius.

6.11. Už serviso paslaugas jie A. M. pervedė, bet jis nenuvyko, o tiesiog išvažiavo į Lietuvą. Buvo pavedimas, 3500 Eur gal. Transporto vadybininkas apytiksliai paskaičiavo, kad tokia galėtų būti serviso kaina. Ir dabar kartais tokios situacijos atsitinka, kai apytiksliai numato, kokie galėtų būti serviso darbai, ir jei reikia papildomai sumokėti, tai sumoka papildomai, o jei ne, likutis lieka žmogui, kurį vėliau atskaito avansų apyskaitoje.

6.12. 2019-2020 m. įmonėje vairuotojų buvo apie 60-70. Su nauju darbuotoju pasirašoma darbo sutartis, kurioje nurodyta dienpinigių suma, atostogų apmokėjimas ir viskas nurodoma darbo sutartyje. Prieš įsidarbinant vairuotojui pateikiama darbo sutartis, jis susipažįsta ir jei sutinka dirba. Turi būti mokamas avansas ir net Darbo inspekcijos patikrinimo metu buvo prašoma pateikti pavedimų kopijas, jie tapatino datas. Pamena, buvo kažkam neišmokėtas avansas, tai net pabrėžė, kad pagal Darbo kodeksą privalo prieš reisą pravesti ne mažiau 200 Eur avanso sumą. Kiti prašo daugiau nei 200 Eur, paprašo 400-500 Eur. Tai pravedi ir 400-600 Eur.

6.13. Prieš vykstant vairuotojui į reisą neįmanoma apskaičiuoti koks galutinis bus išmokėtinas darbo užmokestis. Grįžus vairuotojams, jie nuskaito korteles, kur būna tiksliai nurodyta, kiek viršvalandinių, kiek naktinių ir kiek darbo laiko. Paėmę šiuos duomenis tik tada gali apskaityti. Grįžus tiksliai mato, kokiose šalyse, kokias šalis kirto tam, kad galėtų paskaičiuoti dienpinigius ir paskaičiuoti tiksliai darbo užmokestį. Neįmanoma sužinoti, kiek vairuotojas išlaidų patirs reiso metu, nes negali žinoti, kas gali nutikti kelyje. Nutinka įvairių dalykų. Patirtas išlaidas kelyje tiksliai nustatyti galima, kada jas tikrai patiria. Smulkias išlaidas vairuotojai patiria patys ir vėliau jas atskaito, jei leidžiama atskaitymui, o didelės pinigų sumos su jų žinia.

6.14. Pamena, kad buvo bauda ir vienas vairuotojas sumokėjo už kitą dėl to, kad tas žmogus neturėjo kortelės, o gavo baudą. Įmonė pervedė kitam darbuotojui, o jis atsiskaitė.

6.15. Per mėnesį darbuotojas uždirbdavo apie 3000-4000. Niekada nėra turėję ginčų su darbuotojais, nuo 2010 metų čia pirmas atvejis. Yra darbo užmokestis valandinis, dienpinigiai, o vairuotojams būna aktualus, koks vidurkis. Apklausose buvo, kad vieni skaičiuoja savo vidurkį kiek už kilometrą gaunasi, kiti skaičiuoja už dieną. Kiekviena šalis turi savo dienpinigių sumą. Įstatymas reglamentuoja, kad tai ne darbo užmokestis, bet vairuotojai tuos dienpinigius prisiskiria prie darbo užmokesčio. Jų algos su dienpinigiais ir darbo užmokesčiu šiai dienai gaunasi apie 4000-4500 Eur. Jis nežinojo, kad jie išeis iš darbo, kadangi jie išeina nemokamų atostogų, o po tų nemokamų atostogų nebesugrįžta, net pareiškimo nepateikia. Atlyginimas nebuvo mokamas avansu. Kai po reiso grįžta, tada tiksliai žinoma, kiek jis dirbo valandų ir tada apskaitoma. Pradžioje pinigai mokami kaip avansas, paskui atsiskaitai.

6.16. Tuo metu įmonėje nebuvo grynųjų pinigų mokėjimo. Tik bankiniai pavedimai. 2019-2020 metais įmonė dirbo pelningai.

7. UAB „G“ atstovas L. P. parodė, kad UAB „G“ nesutinka su kaltinimu, kaltės nepripažįsta.

7.1. Per 15 metų veiklos buvo daug patikrinimų, auditų. Įmonė vadovaujasi įstatymais ir reglamentais, tiek atlyginimo apskaitymo, tiek darbo veiklos. Yra FNTT specialisto išvada ir nepriklausomo auditoriaus išvada apie įmonėje vykdomų apskaitos procesų teisingumą. UAB „G“ tarptautinių pervežimų įmonė, dirba išskirtinai Europos Sąjungos šalyse, į Lietuvą beveik negrįžta. Vilkikai prieš Covid grįždavo kartą į metus dėl techninių patikrinimų, nes kitos šalys jų neatlikdavo. Vairuotojai paprastai dirba komandiruočių pagrindu. Vairuotojai priimami su patirtimi. Valandinis apskaitymas skaičiuojamas nuo kortelės, kurią vairuotojas pats rankiniu būdu nustato darbo valandas ir poilsio valandas. Šį dalyką nustatyti galima tik vairuotojui grįžus į ofisą, kai jis pristato darbo kortelę ir ji su skaitytuvu nuskaitoma. Tik tuo metu nustatomi visi su darbo santykiais susiję pažeidimai, išdirbtos valandos ir taip toliau. Lygiai taip pat tik po kadencijos gali nustatyti, kiek konkrečiai apskaityta dienpinigių, nes tik tada gali nustatyti užtruktą laiką šalyse. Todėl tik grįžus po kadencijos, kai yra nuskaitoma kortelė, apskaitoma visa suma. O kadangi yra suminė darbo laiko apskaita, būtent pagal tuos ypatumus yra vedama ir apskaitoma.

7.2. Kiekvienam vairuotojui buvo taikomi tie patys standartai, apskaitoma tais pačias metodais, ir vairuotojai visi, kurie sąžiningi ir norėdavo dirbti toliau, ateidavo į įmonę, atsiskaitydavo išlaidas, susivesdavo apskaitą, būdavo supažindinami ir nebūdavo jokių pretenzijų. Prasidėjus Covid, vairuotojai buvo išsigandę, kad gali kažkas nutikti, atsisakydavo dirbti. Būdavo, kad vairuotojas sėdi vilkike, nevykdo darbo, krautis nevažiuoja, automobilio remontuoti nevažiuoja, nes bijo arba nenori. Tuo metu jis neveda savo darbo apskaitos arba veda, tačiau nieko nedirba, nes sėdi vilkike ir reikalauja, kad būtų grąžintas į Lietuvą. Buvo, kai vairuotojai susėdę į vieną vilkiką, atjungė visą sekimo sistemą ir pasisavinę įmonės turtą grįžo savavališkai į Lietuvą. Tokia situacija, kai palieka vilkiką, išeina neapmokamų atostogų, nekomunikuoja, neatveža jokių išlaidų, jokių ataskaitų, neatsiskaito dėl savo darbo, natūraliai kyla konfliktinės situacijos. Vairuotojas žino, kad turi įmonės jam avansu pervestų pinigų, tačiau neatsiskaito. Su šiais keliais vairuotojais taip ir prasidėjo konfliktinė situacija.

7.3. Jis gali remtis tik specialistų išvadomis, kad įmonėje vykdoma ne savavališka apskaita, o supaprastinta apskaita. Su tomis taisyklėmis vairuotojai supažindinami iš anksto priimant į darbą. Transporto sritis yra labai jautri vieta, ir įmonės nuolaidžiauja ypatingai lietuviams vairuotojams, nes jų trūksta. Tai jie prašo po 2-3 kartus avanso, kadangi išleidžia pinigus, jiems kažko reikia ir prašo avanso. Suprantama, kad visa įmonės veikla priklauso nuo vairuotojų ir kartais vairuotojai žino, kad yra sunkiai pakeičiami.

7.4. Kaip atsitinka, kad yra skola, bet neatskaičiuojama. Jei skola būtų atskaičiuojama po pirmos kadencijos, vairuotojas išeina iš darbo. Todėl UAB „G“ visada ieško kompromiso su vairuotojais, kad jie toliau dirbtų. Jei vairuotojas kadencijos metu išsileido daugiau pinigų, nei turi pateisinimų, tuomet tą skolą atideda kitam reisui, nes per kitą reisą bus galima iš jo atskaityti. Yra nerašyta taisyklė, kad vairuotojui susidarius skolai, jis ją perkelia į kitą reisą ir kada išeina iš darbo padaroma galutinė ataskaita ir galutinai atskaitoma. Šiuo atveju vairuotojai pasielgė piktybiškai, ataskaitų nepridavė, neatėjo atsiskaityti, neatėjo susipažinti. Žino, kad vienų vairuotojų buvo ieškoma įvairiais būdais, kad ateitų atsiskaityti.

7.5. Ūkio išlaidos apskritai yra viena iš pagrindinių veiklų, kad reikia operatyvumo. Pavyzdžiui, vilkikas negali stovėti 3 valandas ir laukti, kada suvaikščios pavedimai. Įmonei reikia vykdyti veiklą ir jei transporto vadybininkas sako vairuotojui, kad reikia padaryti kažkokį darbą, reikia kažkiek pinigų, vairuotojas prašo pravesti tuos pinigus, kad jis galėtų susimokėti, ir kadangi įmonėje 70 vairuotojų, įmonė negali sakyti, kad „esi skolingas, tai mes tau nevesime“. Vairuotojas sako, kad neturi pinigų, tai įmonė jam veda tam, kad vilkikas toliau vykdytų veiklą, nes yra įsipareigojimai. Įmonei reikia vykdyti ūkinę veiklą ir šiuo atveju jei yra ūkinei veiklai reikalingos išlaidos, ir tos išlaidos išleidžiamos per vairuotoją. Jei vairuotojas sako, kad ūkio išlaidoms pinigų neturi, tai jie veda toliau tam, kad vairuotojas galėtų atsiskaityti ir vykdyti veiklą. Bendras principas, kad visiems vairuotojams po kadencijos yra detalizuojama, kas yra atlyginimas, kur yra dienpinigiai. Jis turi sumą, kiek gavo pinigų, jis kvitus pateikia, kiek išleido pinigų. Apskaita visą šią informaciją suveda į žiniaraštį ir užfiksuoja kokia suma. Įmonė eina į kompromisus, kad tik vairuotojas išliktų.

9. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad UAB „G“, vadovaujama R. N., bankiniais pavedimais kaltinime nurodytu laikotarpiu pervedė šios bendrovės darbuotojams A. M., K. S., L. S., S. P. ir D. B. pinigų sumas, kurios yra didesnės, nei šių darbuotojų oficialiai apskaičiuotos su darbo santykiais susijusios sumos. Taip pat byloje nekyla ginčas dėl to, kad UAB „G“ šiems darbuotojams minėtas pinigų sumas pervesdavo visuose banko pavedimuose nurodydama „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“. Tai patvirtina specialisto išvados, to neginčija ir išteisintieji.

10. Taip pat iš esmės nekyla ginčo ir dėl to, kad UAB „G“ pervesdama į darbuotojų sąskaitas pinigų sumas, nors įvardydavo jas „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“, iš tiesų išmokėdavo bendrą sumą, iš kurios galėjo būti dengiami tiek dienpinigiai, tiek darbo užmokestis, tiek ūkio išlaidos (su komandiruote susijusios išlaidos, kurias apmoka darbdavys). Tai patvirtina pirmiausia 2021 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB „G“ įmonės vairuotojams apskaitė darbo užmokestį, komandiruočių dienpinigius, ūkio išlaidas, mokėjimus vairuotojams-ekspeditoriams, tačiau mokėjimų vairuotojams paskirtyje dažniausiai nurodydavo „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“. Akivaizdu, kad mokėjimai „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“ apėmė ne tik komandiruočių metu patirtas papildomas sąnaudas, bet ir kitas įmonės darbuotojams mokamas pinigų sumas.

11. Be to, tiek išteisintieji, tiek liudytojais apklausti vairuotojai parodė, o prokurorė apeliaciniame skunde būtent tuo ir remiasi, kad mokėjimai „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“ apėmė tiek darbo užmokestį, tiek dienpinigius, tiek pinigus ūkio išlaidoms (išlaidoms, kurias darbuotojai patiria įmonės reikmėms) padengti.

12. Išteisintieji parodė, kad įmonėje buvo susiklosčiusi tokia atsiskaitymo su vairuotojais praktika. Įmonė išmokėdavo darbuotojams dalį pinigų prieš kadenciją (laikotarpį, kai vairuotojas dirba užsienyje), tai buvo avansas ir pinigai ūkio išlaidoms padengti. Išteisintieji parodė, kad kartais, jei darbuotojai prašydavo, ar prireikdavo nenumatytoms išlaidoms, pinigų pervesdavo ir kadencijos metu. Vairuotojai kelionės metu patirdavo tiek iš dalies numatomų išlaidų (kuras, kelių mokesčiai, stovėjimo vietų mokesčiai), tiek ir visai nenumatytų išlaidų (pvz., transporto priemonių remonto išlaidos). Grįžęs po kadencijos darbuotojas atsiskaitydavo (pateikdavo informaciją apie išdirbtas valandas, sienų kirtimus ir kt., taip pat ūkio išlaidas patvirtinančius dokumentus). Tada įmonė apskaičiuodavo jo darbo užmokestį ir dienpinigius (kurių iš anksto tiksliai nebuvo galima apskaičiuoti dėl įmonės veiklos (tarptautiniai pervežimai) specifikos), jo patirtas išlaidas (kurių iš anksto taip pat tiksliai prognozuoti nebuvo galima) ir su darbuotoju atsiskaitydavo. Jei suskaičiavus šias sumas paaiškėja, kad įmonė darbuotojui pervedė daugiau, nei jo darbo užmokestis ir patirtos išlaidos, darbuotojas lieka įmonei skolingas. Apie tokią tvarką galima spręsti ir iš dalies liudytojais apklaustų įmonės darbuotojų parodymų (A. R., K. S., S. P., J. K., V. V., A. T., D. V., G. B.).

13. Išteisintieji taip pat teigė, kad ne visais atvejais vairuotojai grįžę iš komandiruotės pateikdavo išlaidas patvirtinančius dokumentus, todėl buhalterijoje tokia situacija atsispindėdavo kaip vairuotojo skola bendrovei. Teigė, kad būtent tokia situacija ir susiklostė dėl kaltinime jiems kaip nuslėpto darbo užmokesčio inkriminuotų sumų.

14. Vertinant kaltinime nurodytų vairuotojų, kuriems išmokėtos sumos kaltinime inkriminuojamos kaip darbo užmokestis, (A. M., K. S., L. S., S. P., D. B.) parodymus, visų pirma pažymėtina tai, kad visi jie parodė, jog išeidami iš darbo skolų bendrovei neturėjo, visus ūkio išlaidas patvirtinančius dokumentus jie yra pateikę bendrovei, o inkriminuojamos sumos atitinka darbo užmokestį, dėl kurio įsidarbindami jie buvo sutarę. Taigi remiantis vien tokiais jų parodymais kaltinimas pasitvirtintų. Tačiau šie darbuotojai parodė, kad darbo sutarties neskaitė (D. B., A. M.), arba nepamena, kas buvo parašyta darbo sutartyje, tačiau buvo mokama už pravažiuotus kilometrus (L. S., K. S.). S. P. teigimu, darbo užmokestis buvo 100 Eur už dieną. Šie jų paaiškinimai neatitinka jų darbo sutartyse numatytų sąlygų, jog darbo užmokestis yra mokamas už dirbtas valandas. Be to, L. S., A. M. ir K. S. su UAB „G“ turėjo civilinių ginčų, susijusių su jų darbo užmokesčiu. Šios aplinkybės svarbios vertinant jų teiginius, jog išeidami iš darbo jie neturėjo skolų bendrovei. Viena vertus, dalis darbuotojų galimai jiems pervestas pinigų sumas laikė jų darbo užmokesčiu, kadangi šį skaičiuodavo netinkamu metodu, kita vertus, dalis darbuotojų gali duoti tokius paaiškinimus siekdami išvengti skolos bendrovei atlyginimo. Ši aplinkybė rodo galimą minėtų darbuotojų suinteresuotumą duoti sau palankius ir tuo pačiu UAB „G“ nepalankius paaiškinimus.

15. Liudytojas A. M. pirmosios instancijos teisme iš esmės parodė, kad visos jam pervestos sumos buvo jo darbo užmokestis ir dienpinigiai, pervestos sumos atitiko jo skaičiavimus, kadangi jis tarėsi, kad bus mokama 100 Eur dienai, jis vairavo naują vilkiką, todėl serviso paslaugų nereikėjo, tik reikėjo mokėti kelių mokestį, kurį mokėdavo savo kortele, o grįžęs pateikdavo čekius, jie apmokėdavo, pavadinę avansu. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. M. parodė, kad, kai kreipėsi į darbo ginčų komisiją, tik tada sužinojo, kad gavęs avansą turėtų grįžęs iš reiso pagrįsti gautos sumos panaudojimą pagal paskirtį ir nepanaudotas lėšas grąžinti darbdaviui (t. 1, b. l. 197-198). Taip pat parodė, kad komandiruočių išlaidoms padengti, automobilio remontui, viešbučiui, kelių mokesčiui sumokėti, įmonė mokėdavo atskirai paskirtyje nurodydama irgi „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“; visą tą sumą papildomoms išlaidoms jis išleisdavo ir visus tai patvirtinančius kvitus, dokumentus pateikdavo įmonės vadybininkei; jei darbuotojas nepateikdavo ar prarasdavo kvitą ir nepatekdavo po komandiruotės, tą sumą išskaičiuodavo iš jo atlyginimo, todėl jis visada stengėsi pateikti visus kvitus. 2019 m. spalio 25 d. gavo iš įmonės 100 eurų, ta suma buvo viešbučiui, kvitą pateikė įmonei; 2019 m. lapkričio 4 d. gavo iš įmonės 2850 eurų, sumokėti baudą už kitą vairuotoją; 2019 m. gruodžio 6 d. jis gavo 100 eurų už viešbutį, pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį ir pateikti kvitai vadybininkei; 2020 m. kovo 6 d. gavo 150 eurų, tai suma kelių mokesčiui sumokėti ir už kelių aparatą. 2020 m. vasario 24 d. gavo 300 eurų, 2020 m. kovo 12 d. gavo 100 eurų, 2020m. balandžio 1 d. gavo 460 eurų, 2020 m. balandžio 2 d. gavo 1000 eurų, visi šie pavedimai buvo už užsakytų panaudotų automobilių gabenimą (t. 1, b. l. 202).

16. Be to, Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendimo matyti, jog atsakovas A. M. paaiškino, kad pirmoje komandiruotėje buvo nuo 2019 m. spalio 15 d. iki 2019 m. lapkričio 9 d. Už šią komandiruotę buvo atlikti darbdavio mokėjimai: 1) 2019 m. lapkričio 4 d. – 2 850,00 Eur, kurie buvo skirti baudos sumokėjimui už kito vairuotojo (ukrainiečio) užklimpimą, šią baudą sumokėjo darbdavio prašymu, kad atiduotų autovežį; 2) 2019 m. lapkričio 12 d. – 2 559,00 Eur, ši suma yra jo darbo užmokestis. Antroje komandiruotėje buvo nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2019 m. gruodžio 21 d. Už šią komandiruotę buvo atlikti darbdavio mokėjimai: 1) 2019 m. gruodžio 6 d. – 100,00 Eur, ši suma buvo skirta sumokėti už viešbutį; 2) 2019 m. gruodžio 27 d. – 2 702,00 Eur, šią sumą sudaro išmokos už automobilio pirkimą, kelių aparatą bei išmokėtas darbo užmokestis. Trečioje komandiruotėje buvo nuo 2020 m. sausio 6 d. iki 2020 m. vasario 8 d. Už šią komandiruotę buvo atliktas vienas darbdavio mokėjimas: 2020 m. vasario 14 d. – 2 645,00 Eur darbo užmokestis. Ketvirtoje komandiruotėje buvo nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. balandžio 4 d. Už šią komandiruotę buvo atlikti darbdavio mokėjimai: 1) 2020 m. balandžio 1 d. – 460,00 Eur, 2020 m. balandžio 2 d. – 1 000,00 Eur, 3) 2020 m. balandžio 7 d. – 3 724,00 Eur, šias sumas sudaro išmokėtas darbo užmokestis bei keli mokėjimai už automobilių pirkimus (jis pirko automobilius, parvežė dokumentus ir buvo darbdavio apmokėta) (t. 6, b. l. 222).

17. Iš šių A. M. paaiškinimų matyti, kad liudytojas dėl tų pačių aplinkybių davė iš esmės skirtingus parodymus. Be to, iš kaltinime kaip papildomo A. M. darbo užmokesčio inkriminuojamos sumos (8 082,26 Eur), pats A. M. paaiškino mažiausiai apie 4 700 Eur sumą (tikslus paskaičiavimas negalimas, kadangi skirtinguose apklausose tas pačias sumas liudytojas nurodo skirtingai) kaip išlaidas susijusias su bendrovės veikla (bauda, viešbučiai, kelių aparatas ir kt.), o tiksliai neįvardytą sumą nurodė, kaip išlaidas automobilių pirkimui. Tokios išlaidos nėra darbo užmokestis. Pažymėtina, kad, kaip bus aptarta toliau, specialisto išvadose nenustatyta, kad būtų pateikti tokias A. M. išlaidas patvirtinantys dokumentai.

18. Liudytojas D. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įmonė duodavo kuro korteles, už parkingą reikėjo susimokėti iš savo lėšų, vėliau įmonė atsiskaitydavo. Čekius priduodavo vadybininkams. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas parodė, kad atlyginimas, komandiruotpinigiai, kitos su darbu susijusios išlaidos buvo mokamos bankiniais pavedimais į asmeninę jo sąskaitą. Sumos buvo išmokamos skirtingos, atskirais pavedimais priklausomai už ką perveda pinigus. Jam bendrovei niekada neteko pateikti kažkokių pasiteisinančių dokumentų, kad jam būtų daromi pavedimai už išlaidas, susijusias su automobilio remontu ir kita (t. 2, b. l. 119-120). Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad jis taip pat patirdavo su bendrovės veikla susijusių išlaidų, tačiau jo parodymų dalis dėl jas patvirtinančių dokumentų pateikimo bendrovei yra prieštaringa.

19. Liudytojas L. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kurą pildavosi už įmonės kortelę. Buvo, kad savo lėšomis susimoki, vėliau įmonė atiduoda. A. pateikdavo ataskaitas. Kelių mokesčius iš kortelės susimokėdavo. Parkingai būdavo už savo pinigus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. S. parodė, kad iš bendrovės sąskaitų pinigai į jo sąskaitą buvo pervesti už jo darbą. Darbo užmokestis, dienpinigiai, pinigai ūkio išlaidoms buvo pervedami bendra suma užvardinant „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“. Pervestų pinigų jis nenaudojo bendrovės ūkio ir kitokioms reikmėms. Atskirai bendrovės ūkio išlaidoms pinigų jis negaudavo (t. 2, b. l. 92-93). Iš šio liudytojo paaiškinimų matyti, kad ir jis patirdavo su bendrovės veikla susijusių išlaidų, kurios jam buvo kompensuojamos.

20. Liudytojas K. S. teisme taip pat paaiškino, jog jei pinigų reikėdavo, tai bendrovė jam pervesdavo avansą, o ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad reiso metu jis mokėdavo už paslaugas viešbučiams, už mokamas aikšteles, už dėvėtų automobilių pakrovimą (apmokestintas dėvėtų automobilių pakrovimas). Šioms išlaidoms įmonė jam porą kartų yra pervedusi pinigų į jo sąskaitą iš anksto; dažniausiai būdavo, kad šias išlaidas jis padengdavo iš savų pinigų, tai tokiu atveju po reiso grįžęs priduodavo čekiukus dėl reiso metu patirtų išlaidų, ir jam taip grąžindavo pinigus. Jam nereikėdavo pačiam mokėti mokesčių už kelius, susimokėti už kurą, už kurą atsiskaitydavo įmonės kortele. (t. 3, b. l. 8-9)

21. Aplinkybę, jog reisų metu patirdavo išlaidų, susijusių su bendrovės veikla, patvirtino ir liudytojas S. P. (autovežio remonto išlaidos), bei iš esmės visi kiti byloje apklausti bendrovės vairuotojai.

22. Pažymėtina, kad 2021 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad specialistams buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys vairuotojų ūkio išlaidas (detali suvestinė specialisto išvados 9 priede, t. 7 b. l. 145), tačiau dokumentų, patvirtinančių, kad vairuotojams A. M., D. B., K. S., L. S. ir S. P. išmokėtos išmokos laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. buvo naudojamos ūkio bei kitokioms su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms padengti, nėra (t. 7, b. l. 77).

23. 2022 m. spalio 21 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 29 d. iki 2021 m. rugsėjo 10 d. bendrovėje apskaityta, be kita ko, vairuotojų S. P. ir D. B. komandiruotės išlaidos (autovežių remontas, kuro ir kitos išlaidos), bendrovė su jais atsiskaitė padidindama skolą atskaitingiems asmenims (t. 7, b. l. 172). Taigi šie ir kiti vairuotojai teikdavo ūkio išlaidas patvirtinančius dokumentus. Tas pats matyti ir iš 2021 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvados 9 priedo, t. y. kad įmonėje tiriamuoju laikotarpiu buvo kitų vairuotojų, kurių ūkio išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikti ir buvo fiksuojami avanso apyskaitose. Tai patvirtina, kad vairuotojai komandiruotėse patirdavo papildomų išlaidų, už kurias atsiskaitydavo. Visgi tai nepatvirtina, kad vairuotojai visada atsiskaitydavo tvarkingai.

24. Pažymėtina ir tai, kad išteisintasis R. N. tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad A. M., L. S. ir K. S. iš darbo išėjo po incidento, kuomet šie darbuotojai kartu vienu autovežiu bandė grįžti į Lietuvą ir buvo sulaikyti prie Lenkijos sienos. Jie nepranešė apie ketinimus išeiti iš darbo ir su bendrovės veikla susijusias išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė. R. N. taip pat paaiškino, jog A. M. buvo pervesta apie 3 500 Eur suma numatomam transporto priemonės aptarnavimui, tačiau dėl minėto incidento A. M. į aptarnavimą nenuvyko. Nors pats A. M. paaiškino, jog vairavo naują autovežį ir remonto ar aptarnavimo paslaugų nereikėjo, tačiau jo paties pateiktame garso įraše yra girdimas jo ir A. R. pokalbis apie poreikį keisti nusidėvėjusias autovežio padangas (įraše nuo 33:46 min.) (t. 1, b. l. 155-189). Tokie paaiškinimai kelia pakankamai pagrįstą abejonę, kad ši suma gali būti A. M. darbo užmokestis. Be to, paminėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog šie vairuotojai po incidento galėjo nepateikti bendrovei dokumentų, pagrindžiančių jų patirtas ūkio išlaidas.

25. Prokurorė apeliaciniame skunde analizuoja šioje nutartyje aptartus liudytojų parodymus ir teigia, jog minėti liudytojai nepatvirtino, jog visa atlyginimą ir dienpinigius viršijanti suma jiems buvo pervesta būtent komandiruočių išlaidoms padengti. Tokia argumentacija yra logiškai klaidinga. Jei asmenys nepatvirtino tam tikros aplinkybės, tai jokiu būdu negali reikšti, kad egzistuoja kita aplinkybė. Taigi tokie liudytojų parodymai neįrodo, kad visa aptariama pinigų suma ar jos dalis visgi yra darbo užmokestis. Be to, kaip minėta, kaltinime nurodomi bendrovės darbuotojai gali būti suinteresuoti duoti išteisintųjų teisinę padėtį bloginančius paaiškinimus, o pareiga įrodyti kaltinime nurodomas aplinkybes tenka valstybinį kaltinimą byloje palaikančiam prokurorui.

26. Be to, iš pirmiau aptartų A. M. parodymų galima manyti, jog jo skola (ar dalis jos) galėjo būti fiksuojama buhalterinėje apskaitoje tik dėl to, kad jis nepateikė bendrovės naudai patirtų išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pažymėtina, kad, kaip parodė A. M., apie tai, kad jis privalo po komandiruotės pagrįsti lėšų panaudojimą, jis sužinojo tik, kai kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Taigi vairuotojai, galėjo nelaikyti savęs skolingais įmonei, nes pinigus realiai buvo išleidę ne savo poreikiams, o įmonės reikmėms. Tačiau, jei vairuotojas nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų bendrovei, apskaitoje yra fiksuojama darbuotojo skola.

29. R. N. paaiškino, jog buvo įsitikinęs, kad privalėjo išmokėti išvykstantiems į komandiruotę vairuotojams avansą, taip pat išmokėti sumas atleidžiamiems darbuotojams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra skolingi. Kaip minėta, pareigą išmokėti avansą, taip pat pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną numato įstatymas. UAB „G“ atstovas paaiškino, kad bendrovė ieškodavo kompromisų su darbuotojais, nes siekė, kad jie toliau dirbtų. Pagrindinė bendrovės veikla yra krovinių (automobilių) pervežimas, todėl pagrįsta manyti, kad neturėdama pakankamo skaičiaus vairuotojų, bendrovė gali susidurti su veiklos sunkumais, o pretenzijos vairuotojams dėl dokumentais nepagrįstų išlaidų, DK 150 straipsnyje numatyta išskaita iš darbo užmokesčio, reikalavimas grąžinti skolą nepaisant, kad darbuotojas tuo metu neturi lėšų, galėtų pastūmėti juos išeiti iš darbo.

30. Įvertinusi anksčiau aptartus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kaltinimas, kad UAB „G“ kaltinime nurodytiems darbuotojams papildomai pervestos pinigų sumos yra jų darbo užmokestis, nėra įrodytas patikimais byloje surinktais duomenimis. Kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų, A. M. didesnę dalį jam papildomai pervestų sumų paaiškino kaip sumas, susijusias su bendrovės veikla, o ne darbo užmokestį. Dalies kitų kaltinime nurodytų vairuotojų paaiškinimai dėl patirtų ūkio išlaidų, vėliau pateikiamų jas patvirtinančių dokumentų, yra prieštaringi. Iš esmės visi byloje apklausti bendrovės vairuotojai patvirtino komandiruočių metu patirdavę su bendrovės veikla susijusių išlaidų, kurios buvo pervedamos iš anksto, komandiruotės metu ar kompensuojamos po jos. Tačiau liudytojų parodymų, jog visas pervestas pinigų sumas jie laikė jų darbo užmokesčiu (ir dienpinigiais) ir bendrovei nebuvo skolingi, negalima laikyti patikimais dėl netinkamų pačių liudytojų darbo užmokesčio skaičiavimo metodų, galimo suinteresuotumo negrąžinti skolų, arba dėl to, kad vairuotojai nelaikė savęs skolingais bendrovei, nes pinigus išleidę įmonės naudai už juos ne visada tinkamai atsiskaitydavo.

31. Pažymėtina, kad ir pats valstybinis kaltintojas, su apeliaciniu skundu pateikęs prašymą pakeisti kaltinimą ir jame nurodydamas, kad nenustatyta dalis inkriminuojamų sumų buvo išmokėtos komandiruočių išlaidoms padengti, iš dalies pripažįsta, jog patikimai nustatyti, kad vairuotojams buvo išmokamas neapskaitytas darbo užmokestis, nėra galimybių.

32. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog turi būti atsižvelgiama į Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. E2-317-517/2021 padarytas išvadas iš esmės dėl tų pačių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos ir šioje baudžiamojoje byloje. Prokurorė sutinka, jog baudžiamajame procese nėra galimybės naudoti prejudicinius faktus, tačiau mano, kad minėtame sprendime padarytos išvados turi būti įvertintos.

36. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje teismas nusprendė, kad nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad išmokėtos sumos yra darbo užmokestis. Gi civilinėje byloje teismas sprendė, kad labiau tikėtina, kad aptariamas darbdavio darbuotojui išmokėtas sumas (įvardintas kaip „atsiskaitytinai ūkio išlaidoms“) sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai. Akivaizdu, kad šios dvi skirtingų teismų išvados neprieštarauja viena kitai. Taip pat civilinėje byloje teismas konstatavo, kad ieškovas UAB „G“, mokėdamas neskaidriai darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas (jas įvardindamas „ūkio reikmėms“, taip sudarydamas pagrindą įvairiai interpretuoti išmokėtų lėšų paskirtį), turi prisiimti neigiamų padarinių riziką. Taigi, minėtame teismo sprendime, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, pripažinta, kad išmokamos lėšos galėjo būti ir darbo užmokestis, ir išmokos ūkio išlaidoms padengti. Tik šis neaiškumas civilinėje byloje buvo aiškinamas atsakovo UAB „G“ darbuotojo A. M. (teismas, be kita to, vertino ir tai, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis) naudai, o baudžiamojoje byloje teismas šį neaiškumą, išnaudojęs visas galimybes jį pašalinti, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, privalo aiškinti kaltinamo asmens naudai.

37. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, už kurį baudžiamoji atsakomybė nustatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-696/2017, 2K-356-696/2017, 2K-159-696/2018 ir kt.). BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.