Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai (toliau - MB) „DEMOPRO“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš 2018-12-12 PVM sąskaitos - faktūros Nr. 20181212 nustatyta, kad atsakovė MB „DEMOPRO“ iš ieškovo M. A., vykdančio individualią veiklą, įsigijo 32 vnt. klijuoto medžio masyvo apvalius tašelius už 1 280,00 Eur. 2018-12-12 PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 20181212 pasirašė ir ieškovas ir atsakovė. Iš byloje esančių mokėjimo nurodymų nustatyta, kad atsakovė MB „DEMOPRO“ už tašelius sumokėjo: 2019-01-23 - 280,00 Eur, 2019-02-20 - 100,00 Eur, 2019-08-09 - 100,00 Eur, 2019-10-24 -100,00 Eur, 2019-11-19 - 100,00 Eur. Nustatyta, kad ieškovas į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovė kreipėsi 2020-12-14 su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti 700,00 Eur skolą, 119,99 Eur palūkanų, 8 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 819,99 Eur sumą ir 8,00 Eur žyminio mokesčio priteisimo. Tenkinant ieškovo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo 2020-12-15 buvo priimtas teismo įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-13077-867/2020. Atsakovei pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, ieškovas pateikė ieškinį, kuris buvo priimtas, o teismo įsakymas panaikintas.

Ieškovas reikalavimą į atsakovės skolą grindžia 2018-12-12 PVM sąskaita – faktūra Nr. 20181212 ir nurodo, kad atsakovė prekes iš jo pagal PVM sąskaitą - faktūrą gavo, dėl jų jokių pretenzijų nereiškė, tačiau už jas neatsiskaitė. Atsakovė neginčija, kad prekes gavo iš ieškovo, jokių pretenzijų dėl prekių kiekio ar kainos ieškovui nereiškia bei pripažįsta, kad nėra pilnai apmokėjusi pagal pateiktą PVM – sąskaitą – faktūrą Nr. Nr. 20181212, tai yra pripažįsta 600,00 Eur skolą, nes 680,00 Eur sumą ieškovui yra sumokėjusi dalimis per kelis mokėjimus. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl apmokėjimo tvarkos, tai yra atsakovė tvirtina, kad tarp jos ir ieškovo buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl skolos mokėjimo dalimis, todėl mano, kad ieškovas nepagrįstai skaičiuoja palūkanas, o ieškovas neigia tokį susitarimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta žodinė – pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu išrašyta PVM sąskaita – faktūra, tai yra tarp šalių susiklostė pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo - pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 6.311 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog pirkimo-pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. CK 1.71–1.74 straipsniai reglamentuoja sandorių sudarymo formą. CK 1.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymus ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Pagal CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktą skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos. Nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės vykdymo (CK 6.63 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012; kt.). Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-40-690/2015, kt.).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai ir tarp šalių ginčo, kad atsakovė iš ieškovo yra gavusi prekes pagal išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 20181212, nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, bei nustatytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad atsakovei gavus prekes kyla pareiga už jas sumokėti. Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu neginčijo, kad yra skolinga 600,00 Eur skolą, kurios neapmokėjo ir mano, kad palūkanų skaičiavimas yra nepagrįstas, nes tarp šalių buvo susitarimas dėl skolos mokėjimo dalimis. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jokio susitarimo dėl skolos mokėjimo dalimis nebuvo.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovui neigiant aplinkybes buvus žodiniam susitarimui dėl skolos mokėjimo dalimis, atsakovei tenka pareiga įrodyti tokį susitarimą buvus, tačiau atsakovė į bylą įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes nepateikė. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai nenurodė, kokiomis dalimis ir terminais buvo susitarta pagal žodinį susitarimą mokėti už prekes ieškovui, priešingai patvirtino, kad nebuvo apie tai kalbėta. Teismo vertinimu, vien tas faktas, kad ieškovas priėmė dalinius skolos mokėjimus ir į teismą dėl skolos išieškojimo kreipėsi praėjus dviejų metų laikotarpiui, nesudaro pagrindo išvadai padaryti, kad tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl mokėjimo dalimis, be to, atsakovės atstovai neginčijo ieškovo teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių, kad ieškovas ne kartą žodžiu prašė atsakovės grąžinti skolą, todėl atsakovės atstovų argumentai dėl žodinio susitarimo mokėti dalimis atmestini kaip neįrodyti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Iš į bylą pateiktos 2018-12-12 PVM sąskaitos - faktūros Nr. 20181212 nustatyta, kad konkreti data per kurią atsakovė turėjo sumokėti 1 280,00 Eur už nupirktas prekes PVM sąskaitoje – faktūroje nėra nurodyta. Nenustačius, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl atsikaitymo už prekes dalimis ir nesant rašytinės sutarties, kuria būtų susitarta kokia tvarka ir terminais bus atsiskaityta už nupirktas prekes, laikytina, kad atsakovė už nupirktas prekes turėjo atsiskaityti vėliausiai per 30 kalendorinių dienų nuo PVM sąskaitos – faktūros išrašymo, tai yra 2019-01-12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė pirmą įmoką už įgytas prekes ieškovui padarė 2019-01-23, kas patvirtina, kad atsakovė laiku neapmokėjo pateiktos PVM sąskaitos – faktūros Nr. 20181212, o pirmoji įmoka buvo įmokėta pavėlavus 12 dienų. Įvertinus šias nustatytas aplinkybes, laikytina, kad atsakovė pažeidė prievolės įvykdymo terminą, tai yra laiku apmokėti už įgytas prekes.

Kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Šios palūkanos, vadinamos kompensuojamosiomis, skirtos atlyginti kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad kreditorius negali naudotis skolininko negrąžintomis lėšomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Tai reiškia, kad, skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas, nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo (CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nagrinėjamu atveju ieškovas iš atsakovės prašo priteisti 8 procentų dydžio metines palūkanas paskaičiuotas iki ieškinio pateikimo teismui dienos.

CK 6.54 straipsnio norma reglamentuoja įmokų paskirstymą, kai kreditorius jas gauna iš vykdančio prievoles skolininko. Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį kreditoriaus gautos įmokos paskirstomos pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Remiantis CK 6.54 straipsnio 1–4 dalimis, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti, ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Šalys tarpusavio sutartimi turi teisę susitarti dėl kitokio įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo, nei nustatyta minėtoje CK normoje. Šalių sutarta ar įstatymo nustatyta įmokų paskirstymo tvarka vienašališkai negali būti keičiama.

Jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse, tai kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką (CK 6.54 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis Nr. e3K-3-101-611/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-378/2017).

Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsnis). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Faktas, kad kreditorius patyrė minimalius nuostolius yra preziumuojamas (CK 6.261 straipsnis).

Ieškovas ieškiniu prašo priteisti 725,50 Eur įsiskolinimą, kurį sudaro: 664,48 Eur skola ir 61,02 Eur palūkanos už laiku neapmokėtą PVM sąskaitą – faktūrą už laikotarpį nuo 2019-01-11 iki 2021-01-11 (ieškinio priėmimo diena). Nurodo, kad iš kiekvienos atsakovės mokamos įmokos visų pirma buvo padengtos tai dienai paskaičiuotos palūkanos, o likusi suma – skirta pagrindinei skolai dengti. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovė kreipėsi į ieškovą su atskiru prašymu, jog atsakovės mokamomis sumomis visų pirma būtų užskaitoma pagrindinė skola. Kita vertus, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, net atsakovei ir nurodžius atlikto mokėjimo paskirtį, ieškovas turi teisę gautas lėšas paskirstyti savo nuožiūra. Atžvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas turėjo pagrindą paskirstyti atsakovės mokamas įmokas laikydamasi CK 6.54 straipsnio nuostatų.

Ieškovas nurodo, kad palūkanų skaičiavimui taiko Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau - MAPKSVPĮ). Tai specialus įstatymas CK 6.210 straipsnio 2 dalies atžvilgiu ir taikomas, jeigu to prašo kreditorius ir šalių sudarytas komercinis sandoris atitinka įstatyme numatytus požymius.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų ieškovas yra fizinis asmuo, kuris verčiasi individualia veikla, o atsakovė yra juridinis asmuo. Pagal MAPKSVPĮ 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komercinė sutartis – tai ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sutartis, pagal kurią už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – Lietuvos banko nustatyta vienos nakties atpirkimo sandorių atpirkimo palūkanų norma, padidinta 8 procentiniais punktais. MAPKSVPĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad jeigu komercinėje sutartyje tarp ūkio subjektų mokėjimo diena arba laikotarpis nenustatyti, komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos praėjus 30 kalendorinių dienų nuo dienos, kai skolininkas gauna sąskaitą faktūrą arba lygiavertį dokumentą. MAPKSVPĮ 3 straipsnis numato, kad pasibaigus šio įstatymo 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 1, 3 ar 4 dalyse nurodytiems laikotarpiams, kreditorius turi teisę į komercinėje sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas palūkanas be įspėjimo skolininkui, jeigu kreditorius: 1) ir įvykdė komercinėje sutartyje ir (ar) įstatymuose jam nustatytas pareigas, 2) ir laiku negavo jam priklausančios mokėtinos sumos, išskyrus atvejus, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą sumokėti. Jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Šių palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Pirmąjį metų pusmetį taikoma tų metų sausio 1 dieną galiojusi palūkanų norma, antrąjį metų pusmetį taikoma tų metų liepos 1 dieną galiojusi palūkanų norma. Šiame įstatyme nustatytos palūkanos skaičiuojamos už kiekvieną sumokėti praleistą dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos.

Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų normos. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas turėjo sumokėti PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytą sumą per 30 dienų nuo sąskaitos gavimo. Ieškovo ir atsakovės susitarimas dėl tašelių įsigijimo atitinka MAPKSVPĮ nurodytus komercinių sandorių požymius, todėl 2018-12-12 PVM sąskaitoje - faktūroje Nr. 20181212 nesant nurodytam jos apmokėjimo terminui ir bylos nagrinėjimo metu nenustačius tarp šalių buvusio žodinio susitarimo dėl skolos mokėjimo dalimis, laikytina, kad minėtos PVM sąskaitos - faktūros apmokėjimo terminas suėjo 2019-01-11 ir nuo tos dienos galimas palūkanų skaičiavimas pagal MAPKSVPĮ.

Palūkanų dydis apskaičiuojamas taikant MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalyje nurodytą palūkanų normą – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu. Remiantis http://www.euribor-rates.eu/ecb-refinancing-rate pateikiama informacija apie pagrindines Europos centrinio banko refinansavimo operacijoms taikomas fiksuotąsias palūkanų normas nustatyta, kad 2019 m. tiek pirmojo pusmečio, tiek antrojo pusmečio, tiek ir vėlesniais laikotarpiais galiojusi Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma sudarė 0,00 procentų. Tokiu atveju, kaip teisingai nurodoma ieškinyje, skolininkui bus taikoma 8 proc. palūkanų norma (0,00 + 8).

Ieškovas nurodo, kad palūkanos už laiku neapmokėtą PVM sąskaitą – faktūrą už laikotarpį nuo 2019-01-11 iki 2021-01-11 (ieškinio priėmimo diena) sudaro 61,02 Eur ir tokią palūkanų sumą prašo priteisti.

Teismo paskaičiavimu atsakovės mokėtina palūkanų suma ieškovo nurodytai datai turėtų būti 124,34 Eur: 2019-01-23 palūkanos sudaro 3,41 Eur (už 12 dienų), todėl atsakovei sumokėjus 280,00 Eur, skolos likutis buvo 1003,41 Eur (1280,00 Eur + 3,41 Eur - 280,00 Eur); 2019-02-20 palūkanos sudaro 6,24 Eur (už 28 dienas), todėl atsakovei sumokėjus 100,00 Eur, skolos likutis buvo 909,65 Eur (1003,41 Eur + 6,24 Eur - 100,00 Eur); 2019-08-09 palūkanos sudaro 34,36 Eur (už 170 dienų), todėl atsakovei sumokėjus 100,00 Eur, skolos likutis buvo 844,01 Eur (909,65 Eur + 34,36 Eur - 100,00 Eur); 2019-10-24 palūkanos sudarė 14,25 Eur (už 76 dienas), todėl atsakovei sumokėjus 100,00 Eur, skolos likutis buvo 758,26 Eur (844,01 Eur + 14,25 Eur - 100,00 Eur); 2019-11-19 palūkanos sudarė 4,38 Eur (už 26 dienas), todėl atsakovei sumokėjus 100,00 Eur, skolos likutis buvo 662,64 Eur (758,26 Eur + 4,38 Eur -100,00 Eur); 2021-01-11 (ieškinio pateikimo diena) palūkanos sudarė 61,70 Eur (už 419 dienų), o skolos likutis 662,64 Eur.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas nepagrįstai skaičiuoja palūkanas už laikotarpį nuo 2018-12-12 iki 2019-01-11, nes tuo metu dar nebuvo suėjęs minėtos PVM sąskaitos - faktūros apmokėjimo terminas.

Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka pats ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013). Todėl tai, dėl kokio ieškinio dalyko yra reiškiamas ieškinys, pasirenka pats ieškovas savo ieškinyje suformuluodamas ieškinio reikalavimą. Nagrinėjamu atveju ieškovą nuo pat pradžių atstovo kvalifikuotas teisininkas, be to, ieškovas keltą kartų tikslino ieškinį ir paskutiniu procesiniu dokumentu prašė priteisti iš atsakovės 664,48 Eur skolą bei 61,02 Eur palūkanų. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas neviršydamas ieškovo reikalavimų dalyje dėl palūkanų priteisimo, daro išvadą, kad yra pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui iš atsakovės 662,64 Eur skolą bei 61,02 Eur palūkanas, o likusioje dalyje ieškinį atmesti kaip neįrodytą.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; kt.).

Kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė už suteiktas prekes, ieškovui iš atsakovės priteistinos 8 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą 723,66 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gruodžio 15 d. (teismo įsakymo išdavimo diena) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas reglamentuotas CPK 98 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidas: 18,00 Eur žyminio mokesčio, 200,00 Eur už advokato padėjėjo teisines paslaugas, tai yra viso 218,00 Eur.

Įvertinus bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, teisinių paslaugų pobūdį, atsižvelgus į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato padėjėjo užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius, darytina išvada, kad ieškovo prašomų priteisti išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti dydis yra pagrįstas. Aplinkybė, jog ieškovas du kartus teikė patikslintą ieškinį, negali būti vertinama kaip paneigianti ieškovo teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, be to, iš pateiktų bylinėjimosi išlaidų matyti, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už ieškinio tikslinimą nekito. Tenkinus ieškinį iš dalies, tai yra 99,70 procentų, proporcingai patenkintų reikalavimams iš atsakovės ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, tai yra 217,34 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 6 punktas, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos „DEMOPRO“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 66,48 Eur skolą, 61,02 Eur palūkanų, iš viso 725,50 Eur (septynių šimtų dvidešimt penkių eurų ir 50 ct) įsiskolinimą, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 725,50 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2020 m. gruodžio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 217,34 Eur (du šimtus septyniolika eurų ir 34 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo M. A. naudai.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.