- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-28
- Bylos Nr.
- 1A-157-993/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21047-2023-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Indrė Averkienė, Algirdas Giedraitis, Arūnas Paštuolis
- Nuteistasis
- R. A.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Giedraičio ir Arūno Paštuolio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės N. U. ir nuteistojo R. A. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo
R. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta terminuota laisvės atėmimo 1 metams 3 mėnesiams bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, R. A. paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausme, bausmes visiškai sudedant ir paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 4 metams 10 mėnesių ir 15 dienų, bausmę atliekant kalėjime.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2023 m. gruodžio 15 d.
Po nuosprendžio paskelbimo nuspręsta panaikinti R. A. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu R. A. nuteistas pagal BK 284 straipsnį, už tai, kad jis 2023 m. birželio 3 d., 12 val. 26 min., viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ esančiame (duomenys neskelbtini) restorane, adresu (duomenys neskelbtini), tyčia įžūliais veiksmais, pasireiškusiais akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, iš chuliganiškų paskatų, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą, be priežasties, dešinėje rankoje turėtu peiliu ne mažiau kaip tris kartus smogė ant minkštasuolio sėdinčiam A. D. į kairę ranką ir kairę koją, taip savo įžūliu elgesiu R. A. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl pjautinės žaizdos kairės alkūnės sąnario srityje, kairio kelio sąnario srityje nežymiai sutrikdė A. D. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Nomeda Urbonavičienė apeliaciniame skunde prašo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendį pakeisti, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalies nuostatomis, R. A. Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, paskirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme – terminuotu laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, t. y. dalį Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, t. y. 1 metus, pridėti prie Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, paskirtos 4 metų laisvės atėmimo bausmės ir R. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 5 metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant kalėjime, į bausmės laiką įskaityti bausmę, atliktą pagal ankstesnį nuosprendį. Savo skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Nuosprendis nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai subendrinta bei paskirta galutinė bausmė.
2.2. R. A. anksčiau teistas Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį – subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. A. paskirta galutinė subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šis nuosprendis buvo apskųstas ir byla nagrinėjama Lietuvos Apeliaciniame teisme (Nr. 1A-172-1020/2023, teisminio proceso Nr. 1-01-1-38348-2020-3). Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendis buvo pakeistas, panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 4 metai laisvės atėmimo.
2.3. Naują nusikalstamą veiką R. A. padarė 2023 m. birželio 3 d., t. y. dar nepasibaigus apeliaciniam procesui, todėl Alytaus apylinkės teismas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes turėjo subendrinti vadovaujantis ne BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, o BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis.
3. Nuteistasis R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o manant, kad jo veiksmai atitiko BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėtį, taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Savo skundą grindžia šiais argumentais.
3.1. Teismas įrodymus vertino selektyviai, atrinkdamas atskiras byloje surinktų įrodymų dalis, kurioms suteikė didesnę įrodomąją reikšmę nei kitoms, nelygino įrodymų tarpusavyje ir jų nesugretino. Nesusiejo jų į vientisą grandinę, atskiriems įrodymų šaltiniams (liudytojų parodymų atskiroms dalims) suteikdamas išskirtinę reikšmę. Tai sukliudė teisingai, objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą. Taip pat nesivadovavo teisės aktais ir aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija, nenustatė visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių, šių požymių neaptarė ir savo sprendimo šioje dalyje nemotyvavo. Nuosprendis sudarytas tik iš liudytojų parodymų citavimo ir vaizdo medžiagos aprašymo, nesant jokios šių parodymų analizės ir motyvavimo.
3.2. Teismas, netinkamai vertindamas įrodymus ir nenustatinėdamas visų nusikalstamos veikos požymių, dėl jų nepasisakydamas, neįvertino, jog jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymio – padarinių. Tai yra nenustatytas visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tai patvirtina liudytojų parodymai. Liudytojas J. S. nurodė, kad konfliktas jo niekaip nepaveikė. Liudytojas A. D. parodė, kad R. A. kavinėje nematė, konflikto su juo nebuvo, prie jis priėjęs nebuvo, o ligoninėje nurodė, kad susižalojo buityje. Liudytojas S. S. parodė, kad po įvykio galėjo toliau dirbti, asmenų jį pakeisti, nors tokių ir buvo, neprašė, išėjo tik konfliktuojantis asmuo, kiti neišėjo, sakė, kad prie vieno staliuko sėdintys asmenys išėjo, bet ne dėl įvykio. Liudytoja R. S. parodė, kad jos paprašė pavalyti grindis, bet pavalė ir stalą, nes buvo pribarstyta prieskonių, o ant stalo ir kėdės kraujo nebuvo, kraujo daug nebuvo. Jai pasakė, kad susimušė ir viskas. Liudytoja D. A. parodė, kad po konflikto neišėjo, pabaigė valgyti. Liudytojas A. A. parodė, kad matė besimosikuojančią ranką, besimosikuojančios rankos asmens nugara neužstojo, netrukdė, bet, kad įdurtų nematė. Liudytojas R. V. parodė, kad dėl konflikto viena moteris gal buvo nustebusi, o kiti buvo toliau konflikto. Taip pat patvirtino, kad visi sėdėjo, toliau valgė, atrodė, kad joks įvykis neįvyko.
3.3. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, kad kavinės darbas nesutriko, lankytojai dėl įvykio iš restorano nepasišalino (prie artimiausio staliuko asmenys, kaip patvirtino padavėjas, išėjo dėl kitų priežasčių, nesusijusių su įvykiu), nešaukė, o toliau pietavo, papietavę atsiskaitė ir išėjo. Akivaizdu, kad niekas neišėjo tik dėl to, kad vyko konfliktas. Be to, niekas nenustojo dirbti ir dirbo įprastai, ką patvirtino apklausti darbuotojai. Todėl teigti, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, negalima. Dėl įvykio nebuvo nukentėjusių asmenų, nebuvo patirta žalos. Teismas taip pat jokių padarinių nenurodė, nuosprendis pagrįstas tik abstrakčiai nurodant, kad buvo sutrikdyta rimtis ir tvarka, tačiau kuo pasireiškė rimties ir tvarkos sutrikdymas nepasisakė. Nusikalstamos veikos objektyvioji pusė – padariniai, nepasitvirtino, todėl jis turėjo būti išteisintas.
3.4. Teismas neįvertino to, jog net ir pripažinus, kad jo veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, požymiai, jo veiksmai atitinka mažareikšmės veikos sąvoką, dėl ko galėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju, nukentėjusiųjų asmenų nėra, žalos padaryta nebuvo, kavinės (jos darbuotojų) darbas nesutriko, lankytojai neišėjo, baigė valgyti, apmokėjo sąskaitas ir tik tada išėjo iš kavinės. Taigi, žalos sukelta nebuvo, veika nebuvo pavojinga, todėl nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga traukti baudžiamojon atsakomybėn ir skirti tokią neproporcingai didelę bausmę.
3.5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Proceso teisingumo principas (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos .(toliau - Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius jų nuomone reikšmingus bylai argumentus. Konvencijos tikslas – garantuoti ne teorines ar iliuzines, o realias ir veiksmingas teises, tai ši teisė gali būti veiksminga tik tuo atveju, jeigu šalių argumentų iš tikrųjų išklausoma, t. y. juos tinkamai išnagrinėja bylą nagrinėjantis teismas (Didžiosios kolegijos 2004 m: vasario. 12 d:, sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją, peticijos Nr. 47287/99, 80 punktas). Nagrinėjamu atveju, nuosprendis priimtas pažeidus pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas reikšmingas aplinkybes, nepateikiant motyvuoto ir pagrįsto sprendimo, neatsižvelgiant į tai, kad jo veiksmai jokių realių padarinių atitinkančių nusikalstamos veikos padarinius nesukėlė.
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. A. nesutiko su prokurorės skundu, paliko spręsti teismo nuožiūra, nuteistojo gynėjas advokatas V. K. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą dėl bendrinimo įvertinti, prokurorė Nomeda Urbonavičienė prašė jos skundą dėl bausmių bendrinimo tenkinti, nuteistojo R. A. skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Iš nuteistojo R. A. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis, teigiama, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio – padarinių, todėl prašoma jį išteisinti, netenkinus šio prašymo nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas, prokurorės N. U. apeliaciniame skunde nesutinkama su atskirais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimu.
Dėl nuteistojo R. A. apeliacinio skundo
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
7. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl R. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
9. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas.
10. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, visais atvejais būtina nustatyti, kad nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką, t. y. kad kaltininko veika turėjo tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei. Visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti tai, kad kaltininko veiksmai sukėlė aplinkiniams didelį išgąstį ar sumaištį, šiurkščiai juos pažemino, buvo atlikti tokioje vietoje ir tokiu metu, kai įprasta elgtis labai santūriai (teatre, kino teatre, oficialaus renginio metu ir, arba buvo nukreipti prieš pažeidžiamesnį asmenį (vaiką, nėščią moterį, nusenusį žmogų, invalidą ir kt.). Apie viešosios tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo smurtaujama, panaudotas ginklas ar daiktas, skirtas kūnui žaloti ar gyvybei atimti, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ir įstaigų veikla, sustabdytas eismas, nutrauktas žmonių poilsis ar darbas ir pan. Priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių buvimas rodo, kad visuomenės rimtis ar tvarka buvo sutrikdyta būtent dėl kaltininko (o ne trečiųjų veiksnių) veikimo ar neveikimo.
11. Nagrinėjamoje byloje R. A. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad viešoje vietoje tyčia įžūliais veiksmais, pasireiškusiais akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, iš chuliganiškų paskatų, rodydamas aiškų žmogaus negerbimą, be priežasties, dešinėje rankoje turėtu peiliu ne mažiau kaip tris kartus smogė ant minkštasuolio sėdinčiam A. D. į kairę ranką ir kairę koją, taip savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl pjautinės žaizdos kairės alkūnės sąnario srityje, kairio kelio sąnario srityje nežymiai sutrikdė A. D. sveikatą.
12. Apeliaciniame skunde nesutinkant su skundžiamu nuosprendžiu, ginčijama R. A. kaltė pagal BK 284 straipsnį, teigiant jog nenustatytas šios veikos – viešosios tvarkos pažeidimo, būtinasis požymis – padariniai, kadangi nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Apeliantas nurodo, kad liudytojų A. D., J. S., S. S., R. S., D. A., A. A., R. V. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga patvirtina, jog viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta, restorano darbas nesutriko, lankytojai dėl įvykio iš restorano nepasišalino, nešaukė, toliau pietavo, atsiskaitė, niekas neišėjo dėl to, kad vyko konfliktas. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą, vertinant liudytojų parodymus ir rašytinius duomenis visumoje, o ne selektyviai atrenkant tik tam tikrus išsakytus teiginius, kaip tai daroma apeliaciniame skunde, darytina priešinga išvada – R. A. veiksmai neabejotinai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
13. Vertinant liudytojo A. D. parodymus, kuriam R. A. veiksmais buvo padaryti sužalojimai matyti, kad jie yra reikšmingi nustatant analizuojamos nusikalstamos veikos būtinąjį požymį – padarinius, t. y. kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Liudytojas, kuris teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad prie jo priėjęs vyriškis atrodė agresyvus, pradėjo šaukti, rėkti, jis išsigando, traukėsi nuo jo, besitraukdamas nukrito ant žemės, atsistojo, kažkuriuo metu į rankas paėmė peilį ir šakutę, kad apsiginti. Pastebėjo besirenkančius žmones, atėjo restorano direktorius. Pastebėjo ir išgirdo verkiančius vaikus, kurie buvo labai išsigandę. Po įvykio, jis su draugu ir vaikais nesulaukę maisto išėjo.
14. Nors apeliaciniame skunde pažymima tai, kad liudytojas A. D. teigė R. A. restorane nematęs, kad joks konfliktas su juo neįvyko, o ligoninėje jis nurodė, kad susižalojo buityje, tačiau nagrinėjamu atveju nei baigiamosiose kalbose, nei apeliaciniame skunde nėra neigiama ir ginčo nėra dėl to, kad būtent R. A. dalyvavo įvykyje, ir padarė jam inkriminuotus veiksmus. Tai ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta iš restorane buvusių vaizdo kamerų užfiksuotų vaizdo įrašų, kad tai R. A. nurodė ir restorano savininkas ir direktorius. Apibendrinant minėto liudytojo parodymus daroma išvada, jog jis patvirtino, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta (besirenkantys žmonės, restorano direktorius, verkiantys labai išsigandę vaikai, jie nesulaukę maisto išėjo). O tai, kad jis teigė nepažįstantis nuteistojo, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui ir būtinųjų jos požymių nustatymui neturi.
15. Analizuojant kitų liudytojų parodymus matyti, kad visi jie taip pat patvirtino, kad įvykio metu restorane buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Liudytojas J. S. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad restorane įvyko muštynės, girdėjo ir matė, kad mergaitė verkė. Apygardos teismas vertindamas šio liudytojo parodymus pažymi, jog nurodyta aplinkybė, kad būtent jo konfliktas nepaveikė nepaneigia, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kadangi liudytojas nurodė, kad jis nuo konflikto buvo 10 metrų atstumu. Taigi nors dėl atstumo šio liudytojo tiesiogiai konfliktas nepaveikė, tačiau jis patvirtino apie muštynes, verkiančią mergaitę;
15.2. Liudytojas S. S., kuris dirbo restorane padavėju, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad buvo daug vaikų rėkimo, daug išgąsčio iš aplinkinių. Kilo sumaištis. Kaip suprato vyko muštynės buvo naudojamas peilis. Buvo šūksniai, grasinimai. Jis buvo penkių metrų atstumu nuo įvykio. Kelias valandas po įvykio jis ir kolegos buvo šoke, buvo sunku tinkamai atlikti darbą. Rimta, nes viduryje dienos, sužalota, matė daug žmonių. Incidentas sutrikdė restorano rimtį. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad šis liudytojas po įvykio neprašė jo pakeisti, nors buvo asmenų galinčių jį pakeisti, nepaneigia liudytojo parodymų, kad buvo šokas, dirbti toliau buvo sunku ir buvo sutrikdyta restorano rimtis ir tvarka;
15.3. Liudytoja R. S., restorane dirbanti virtuvės padėjėja, nuėjo pavalyti kraują nuo grindų, buvo tik atėjusi į darbą, kolegos pasakojo, kad buvo muštynės. Liudytoja konflikto nematė, tačiau jos parodymai patvirtina, kad ji išvalė po konflikto kraują, buvusį ant grindų;
15.4. Liudytoja D. A. paaiškino, kad ji restorane sėdėjo nugara į konfliktą, sutuoktinis pasakė, kad su peiliu, ji atsisuko, tada jie atsistojo, nes išsigando, jį ėjo į salės gilumą, nežiūrėjo kas ten vyko, prisirinko daug žmonių, niekas jau nevalgė. Labai stipriai verkė mergaitė. Liudytoja išsigando, po įvykio buvo didelis šokas. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad liudytoja po konflikto neišėjo, pabaigė valgyti, šiuo atveju nepaneigia aukščiau jos nurodytų aplinkybių. Juo labiau, ji pažymėjo ir tai, kad apetitas buvo sugadintas, valgyti sekėsi sunkiai;
15.5. Liudytojas A. A. paaiškino, kad kai pamatė peilį pašoko nuo stalo ir su sutuoktine pasitraukė į vidurį salės, išsigando, vaikai verkė, po įvykio dingo apetitas, buvo streso;
15.6. Liudytojas R. V., restorano (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad matė įeinantį R. A. ir tarp jo ir kito žmogaus įvyko konfliktas. Jis pats buvo toliau, kokius 12 metrų nuo įvykio. Į konfliktą žmonės sureagavo, sėdėję šalia pasišalino, nuo vieno stalo trys žmonės pasišalino, o vėliau grįžo pasiimti daiktų, kiti sėdėjo ir valgė toliau. Mergaitė verkė, viena darbuotoja buvo daugiau nustebusi dėl konflikto, kiti darbuotojai buvo toliau nuo įvykio;
15.7. Liudytojas A. K. paaiškino, kad dirba apsaugos darbuotoju „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje, 12.10 val. buvo gautas pavojaus signalas „(duomenys neskelbtini)“ restorane. Atvykus konfliktas jau buvo išspręstas.
16. Analizuojamas įvykis įvyko viešoje vietoje, restorane, kur buvo pakankamai daug žmonių, panaudotas peilis, kuriuo sužalotas žmogus. Apklaustų liudytojų parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde patvirtina, jog restorane dėl įvykusio įvykio vaikai (mergaitė) verkė, restorano lankytojai atsistojo ir skubiai traukėsi tolyn, liudytojai nurodė, kad išsigando ir jiems buvo šokas, lankytojams dingo apetitas, personalui buvo sunku dirbti, asmenys sėdėję prie staliukų, esančių šalia, dėl konflikto pasišalino. Restorano lankytojai į restoraną buvo atėję papietauti, taigi tokiu metu, tokioje vietoje nėra įprasta patekti į tokį įvykį. Apibendrinant liudytojų parodymus daroma išvada, kad R. A. įžūlūs ir smurtiniai veiksmai, panaudojant peilį, pažeidė restorano lankytojų ir personalo, t. y. visuomenės rimtį ir tvarką.
17. Šią išvadą patvirtina ir restorane esančių vaizdo kamerų užfiksuoti vaizdo įrašai, kurie buvo peržiūrėti teisiamojo posėdžio metu. Iš šių įrašų matyti, kad R. A. puolus su peiliu A. D., išsigando ne tik pastarasis, tačiau ir kartu prie stalo sėdėjęs vyras, pašoko tolyn, taip pat išsigando kartu prie stalo sėdėję vaikai, mergaitė traukėsi tolyn, prie dviejų artimiausių staliukų sėdėję asmenys skubiai pasitraukė tolyn, nors vienam staliukui jau buvo patiektas maistas. Toliau sėdėję asmenys taip pat buvo atsisukę, stebėjo konfliktą. Situacija restorane buvusiems asmenims atrodė grėsminga. Kaip matyti, buvo iškviesta apsaugos tarnyba, kurios darbuotojas patvirtino, kad buvo gautas pavojaus signalas. Taigi, asmenims situacija atrodė grėsminga ir pavojinga. Aptartų duomenų pagrindų, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta ir R. A. veiksmai atitinka BK 284 straipsnio sudėtį.
Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis)
18. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad net ir nustačius visus nusikalstamos veikos numatytos BK 284 straipsnyje požymius, pirmosios instancijos teismas neįvertino R. A. veiksmų, kaip atitinkančių mažareikšmės veikos sąvoką. Patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir įvertinusi visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo atleisti R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis).
19. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219-303/2021, 2K-90-788/2022, 2K-143-788/2022, 2K-113-489/2023). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020). Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 straipsnis paprastai netaikomas, jei padarytas nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015).
20. Nagrinėjamoje byloje kokių nors ypatingų aplinkybių, mažinančių R. A. padaryto nusikaltimo pavojingumą, nenustatyta. Priešingai, byloje nustatyta, kad R. A. veiksmai buvo nukreipti į vieną svarbiausių teisinių gėrių – kito asmens sveikatos sutrikdymą, o taip pat ir viešosios tvarkos pažeidimą, smurtinius veiksmus atliekant viešai. Dėl tokių jo veiksmų (dėl pjautinės žaizdos kairės alkūnės sąnario srityje, kairio kelio sąnario srityje) A. D. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustatyta, kad konfliktą matę restorano lankytojai ir darbuotojai buvo išsigandę, patyrė šoką, vaikai verkė, lankytojai pasišalino – visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta. R. A. veiksmai buvo tyčiniai, įžūlūs, jie pasireiškė akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu bei aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, jis restorane esant daug žmonių, peiliu puolė A. D., taip demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į šioje byloje nuteisto R. A. viešoje vietoje, matant daug žmonių atliktus smurtinius veiksmus, jų pobūdį, kad buvo naudojamas peilis, nėra pagrindo pripažinti jo padarytą veiką mažareikšme.
Dėl bausmės individualizavimo
21. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad R. A. prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, tai yra jį išteisinti, nesant nusikalstamos veikos vieno iš būtinųjų požymių, o taip pat nurodo, kad veika laikytina, mažareikšme ir nėra pagrindo skirti tokią neproporcingai didelę bausmę. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018). Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
22. BK 284 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės – baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas R. A. skyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę 1 metams ir 3 mėnesiams. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas bausmę R. A., atsižvelgė į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad anksčiau teistas keturis kartus, baustas administracine tvarka. Įvertino, kad teistumų skaičius ir nusikalstamų veikų pobūdis (smurtiniai nusikaltimai) rodo, kad jis iš savo ankstesnių teistumų išvadų nedaro ir vėl nusikalsta. Taip pat atsižvelgė į nustatytas ir ištirtas bylos aplinkybes, R. A. asmenybę ir sprendė, kad bausmės paskirtis bus įgyvendinta tik paskyrus R. A. realią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės paskirtis, nepažeidė bausmių skyrimą reglamentuojančių normų, paskirta bausmė tiek rūšimi, tiek dydžiu atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
Dėl Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės N. U. skundo
23. Iš prokurorės skundo matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bausmių bendrinimu. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai subendrinta bei paskirta galutinė bausmė.
24. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad R. A. anksčiau teistas Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kuriuo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 1 dalį – subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. A. paskirta galutinė subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šis nuosprendis buvo apskųstas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendis buvo pakeistas, panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė 4 metai laisvės atėmimo. Naują nusikalstamą veiką, kuri nagrinėjama šioje byloje R. A. padarė 2023 m. birželio 3 d., t. y. dar nepasibaigus apeliaciniam procesui, todėl anot prokurorės Alytaus apylinkės teismas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes turėjo subendrinti vadovaujantis ne BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, o BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmių bendrinimo tvarką reglamentuoja BK 63 ir 64 straipsniai. BK 63 straipsnyje nustatyta, kad pagal jame reglamentuotas taisykles bausmės yra subendrinamos tada, kai asmuo nuteisiamas tuo pačiu nuosprendžiu už kelias savarankiškas nusikalstamas veikas (BK 63 straipsnio 1 dalis) arba kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 straipsnio 9 dalis). Jei bausmės subendrinamos pagal BK63 straipsnio 9 dalį, į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Pagal BK 64 straipsnį bausmės yra subendrinamos, kai asmuo, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nusikalstamos veikos padarymo laikas ir pirmojo nuosprendžio priėmimo laikas yra tos aplinkybės, kurios lemia, pagal kurio straipsnio taisykles teismas turi subendrinti bausmes. Visas bausmes, paskirtas už nusikaltimus, padarytus iki pirmojo nuosprendžio paskelbimo, teismai turi bendrinti pagal BK 63 straipsnio taisykles, priklausomai nuo to, ar bausmės paskirtos vienoje, ar skirtingose bylose. Jeigu nustatoma, kad nusikaltimas yra padarytas po pirmojo nuosprendžio priėmimo ir asmuo nėra atlikęs visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės arba nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismai bausmes turi bendrinti remdamiesi BK 64 straipsnio taisyklėmis.
26. Naują nusikalstamą veiką, kuri nagrinėjama šioje byloje R. A. padarė 2023 m. birželio 3 d., t. y. padarė po Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio priėmimo, tačiau dar jam neįsiteisėjus, nepasibaigus apeliaciniam procesui dėl jo (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis priimtas ir sprendimas įsiteisėjo 2023 m. liepos 20 d.). Todėl šiuo atveju aktuali yra teismų praktika, kur paaiškinta, jog BK 64 straipsnio prasme nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, yra ir tas, kuris naują nusikalstamą veiką padarė po nuosprendžio už ankstesnes veikas paskelbimo, bet iki jo įsiteisėjimo. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nuteistasis po nuosprendžio priėmimo, bet iki jo įsiteisėjimo, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas bausmes subendrina, vadovaudamasis BK 64 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-220/2008, 2K-323/2011, 2K-233-654/2023). Todėl pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas bausmes bendrinti BK 64 straipsnio nuostatomis, skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo klaidos nepadarė.
27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas bendrindamas skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio nuostatas, nenurodė pridedamos Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, paskirtos galutinės subendrintos 4 metų laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad R. A. Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, paskirtą 4 metų bausmę pradėjo atlikti 2023 m. rugpjūčio 1 d. (3 t., b. l. 147-153). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismo bausmių bendrinimo metu pridėta neatliktos bausmės dalis – 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Įvertinus tai, kad R. A. ankstesniu nuosprendžiu paskirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę pradėjo atlikti 2023 m. rugpjūčio 1 d., o skundžiamas nuosprendis paskelbtas ir jame nurodyta bausmės pradžia 2023 m. gruodžio 15 d., taigi nuosprendžio paskelbimo dienai R. A. buvo atlikęs 4 mėnesius ir 15 dienų paskirtos bausmės. Iš Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 20 d. nuosprendžiu, paskirtos galutinės subendrintos 4 metų laisvės atėmimo bausmės, atėmus atliktus 4 mėnesius ir 15 dienų matyti, kad likusi neatlikta bausmės dalis 2023 m. gruodžio 15 d. buvo 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pilnai pridėdamas neatliktos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį klaidų nepadarė.
28. Išdėstytų argumentų pagrindu daroma išvada, kad nuteistojo R. A. ir prokurorės N. U. apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl jie atmetami, o skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. gruodžio 15 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. A. ir Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės N. U. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.