- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-19
- Bylos Nr.
- e2A-2351-392/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01361-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Pareiškėjas
- J. S.
- Kategorijos
- 3.4.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, biudžetinė įstaiga Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, E. Š..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo J. S. seneliui F. S. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė 20 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).
2. Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) su prašymu nesutiko, nurodė, jog jis nėra įrodytas. Taip pat nurodė tai, kad pareiškėjas teismui pateikė Lietuvos centrinio archyvo 2007-08-31 pažymą Nr. R4-3733 „Apie nekilnojamąjį turtą“, kurios pagrindu pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko F. S. iki 1940-07-22 turėtą žemę, t. y. 3,1426 ha. Pareiškėjas kartu su pareiškimu pateikė Lietuvos centrinio archyvo 2018-10-18 pažymą Nr. R4-2710 „Apie F. (P.) S. (S., S.) nekilnojamąjį turtą“, kuri iš esmės atkartoja Pažymą Nr. R4-3733 (nenurodoma naujų aplinkybių). Nei vienoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktoje pažymoje nenurodyta, kad F. S. iki žemės nacionalizacijos būtų valdęs nuosavybės teise daugiau kaip 3,1426 ha žemės. Pažymose nenurodyta, kad archyve saugomuose fonduose dokumentai apie žemės sklypų savininkus yra nepilnai išlikę.
3. Suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų E. Š. palaikė pareiškime suformuluotą reikalavimą bei išdėstytus argumentus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo J. S. reikalavimą tenkino iš dalies. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad F. S., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos (iki 1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise valdė 6,46665 ha (šešis hektarus ir 4,6665 arus) ploto žemės (5,98325 ha sklype Nr. 159 ir 0,4834 ha sklype Nr. 158), esančios (duomenys neskelbtini).
5. Teismas nustatė, kad iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų posėdžio 2009-07-17 protokolo Nr. 21 matyti, jog buvo nutarta, kad: i) esamų dokumentų dėl buvusio savininko F. S. turėtos 20 ha žemės (duomenys neskelbtini), nepakanka nuosavybės teisėms atkurti; ii) esamų dokumentų dėl buvusio savininko F. S. 3,1426 ha žemės (duomenys neskelbtini) pakanka nuosavybės teisėms pakanka atkurti. NŽT 2018-08-30 rašte Nr. 48SD-9208(14.48.104.) nurodė, jog nepakanka dokumentų dėl buvusio savininko F. S. turėtos 20 ha žemės (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėms atkurti. Kadangi institucija, atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą nurodė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nepakankami tam, kad būtų galima atkurti 20 ha ploto žemės, kuri iki nacionalizacijos galimai buvo valdyta pareiškėjo senelio F. S., todėl pareiškėjui pasiūlyta arba rinkti papildomų įrodymų, arba kreiptis į teismą. Kadangi pareiškėjui papildomų įrodymų, kurie įtikintų atsakingą už nuosavybės teisių atkūrimą instituciją, surinkti nepavyko, todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą ir aptartą juridinį faktą siekia nustatyti teisminiu keliu.
6. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo pateiktais rašytiniais dokumentais, taip pat pareiškėjo bei suinteresuoto asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, E. Š. žodiniais paaiškinimais, sprendė, jog pareiškėjas neįrodė aplinkybės, jog pareiškėjo senelis F. S. iki nacionalizacijos (iki 1940-07-22) (duomenys neskelbtini), valdė 25 ha ar 20 ha žemės. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė teismui jokių netiesioginių įrodymų (tuo atveju, jeigu pareiškėjas turėtų pirminius (tiesioginius) įrodymus, labiau tikėtina, teisminis procesas dėl juridinio fakto nustatymo nebūtų pradėtas, kadangi žemės nuosavybės atkūrimo procedūra galimai būtų baigta administracine (neteismine) tvarka), kurių pagrindu teismas galėtų daryti bent tikėtiną išvadą apie F. S. valdytą 25 ha ar 20 ha ploto žemės (duomenys neskelbtini).
7. Tačiau teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pareiškėjo bei suinteresuoto asmens paaiškinimus, taip įvertinęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007-08-31, 2018-10-18 ir 2024-06-18 pažymose nurodytus duomenis, NTŽ pateiktas Bylas Nr. 1 ir Nr. 2, sprendė, jog pareiškėjas įrodė, kad F. S. nuosavybės teise valdė 6,46665 ha (5,98325 ha + 0,4834 ha), t. y. 5 dešimtines (arba tiksliau dalis žemės sklypo Nr. 159 (5,98325 ha), kurias paveldėjo po tėvo J. S. mirties) ir 0,4834 ha žemės sklypo Nr. 159, kurį įsigijo iš (duomenys neskelbtini). Ir nors abejose Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. ir 2018 m. pažymose nurodyta, kad Gyventojas P. S. valdęs 15 ha naudojamos žemės, tačiau, viena vertus, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų F. S. nuosavybės teisę į valdytą 15 ha plotą. Kita vertus, 15 ha plotas iš esmės gaunamas tuomet, jeigu imamas visas F. S. tėvo J. S. žemės sklypo Nr. 159 plotas (11,6341 ha, t. y. 11,6341 ha), prie pastarojo pridedant 3 dešimtinės po žmonos (kurias teismas laiko neįrodytomis (iš teismui teiktų duomenų negalima nustatyti kokiu būdu apskritai F. S. „po žmonos“ gavo 3 dešimtines žemės, o jokių kitų versijų pareiškėjas teismui nekėlė ir neįrodinėjo) ir + 0,4834 m² įgytas iš (duomenys neskelbtini) (11,6341 ha + 3,2775 ha + 0,4834 ha =15,395 ha). Visgi, naudoti (valdyti) 15 ha žemės sklypo (kitaip tariant, faktiškai dirbti), teismo vertinimu, netolygu turėti 15 ha žemės sklypo nuosavybės teise. F. S. 15 ha nuosavybės teisė neįrodyta nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais, tačiau skaičiavimai pakankamai tiksliai referuoja į didesnį, nei nustatė NŽT, F. S. nuosavybės teise turėtą žemės sklypo (žemės sklypų) plotą (iš esmės dėl Lietuvos valstybės centrinio archyvo 2007 m. pažymoje padaryto netikslumo vietoje F. S. žemės sklype Nr. 159 priklausiusių (paveldėtų po tėvo mirties) dalių nurodžius tik dalis).
8. Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms teismas konstatavo, kad pareiškėjo J. S. pareiškimas pagrįstas iš dalies, todėl nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, jog F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6,46665 ha (5,98325 ha sklype Nr. 159 ir 0,4834 ha sklype Nr. 158) žemės. Likusi pareiškimo dalis, apylinkės teismo vertinimu, liko neįrodyta ir NŽT pagrįstai sukompromituota.
9. Aiškumo dėlei teismas nurodė, jog pareiškėjui J. S. jau atkurta 3,1426 ha F. S. turėto iki nacionalizacijos (1940-07-22) žemės sklypo dalis (3,1426 ha iš 6,46665 ha).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Suinteresuotas asmuo (apeliantė) Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimo dalį dėl juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo, ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą arba civilinę bylą Nr. e2YT-157-1151/2024 nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje yra pažymėjęs, kad, sprendžiant turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK įtvirtintos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos - Atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016).
10.2. Pareiškėjas 1991 m. gruodžio 19 d. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko F. S. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 20 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų 2009 m. liepos 17 d. posėdžio protokolo Nr. 21 matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo sprendžiamas klausimas dėl buvusio savininko F. S. nuosavybės faktą įrodančių dokumentų nuosavybės teisių atkūrimui į buvusio savininko F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 20 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini), pakankamumo nustatymo. Protokole nurodyta, kad buvo svarstyti buvusio savininko F. S. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, t. y. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. R4-373 „Apie nekilnojamąjį turtą“ (toliau - Pažyma Nr. R4-373) nurodyti įrašai, t. y. kad (duomenys neskelbtini) apskrities seniūnijos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini). 1925 m. sąraše įrašytas S. F. turėjęs 5 deš. žemės paveldėtos po tėvo, 3 deš. po žmonos; Vilniaus apygardos žemės valdybos archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) po išskirstymo viensėdžiais žemės matavimo sąraše, patvirtintame 1938 m. spalio 13 d. (dokumentas lenkų kalba), įrašyti: 1) „J. S. įpėdiniai: M. S. iš A., B., E., F., sklype Nr. 159 turėjęs 11 ha 6341 m² žemės (9 ha 1629 m² ariamos, 2 ha 1080 m² pievų, 962 m² griovių, 2670 m² kelių), F. S. turėjo 8/38 dalis bendro kiekio“; 2) „S. F., J. s., sklype Nr. 158 turėjęs 4834 m² žemės įgytos iš (duomenys neskelbtini) (3656 m² ariamos žemės, 800 m² pievų, 78 m² griovių)“; kad privalomų pardavimo prievolių 1941 m. byloje, (duomenys neskelbtini). Pieno gamintojų sąraše įrašytas S. P., (duomenys neskelbtini) valdęs 15 ha naudojamos žemės. Komisija nutarė, kad esamų dokumentų dėl buvusio savininko F. S. turėtos 20 ha žemės (duomenys neskelbtini), nepakanka nuosavybės teisėme atkurti ir dėl to pasiūlė kreiptis į teismą arba ieškoti papildomų dokumentų, o esamų dokumentų dėl 3,1426 ha ploto (11,6341:35x8=65,92+0,4834=3,1426) žemės pakanka nuosavybės teisėms atkurti bei parengti pažymą Pareiškėjui į buvusio savininko F. S. nuosavybės teise valdytą bendro ploto 3.1426 ha žemės sklypą. Šio Protokolo pagrindu Pareiškėjui 2009 m. rugsėjo 18 d. buvo parengta pažyma Nr. 9390 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ ir atkurtos nuosavybės teisės į 3.1426 ha žemės (duomenys neskelbtini).
10.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. S. iki nacionalizacijos 3,1426 ha ploto žemės dalį, o tai reiškia, kad šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas Pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių, tuo pažeisdamas CPK 444 straipsnio 1 dalies imperatyvias teisės nuostatas.
10.4. Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikta analogiška Pažymai Nr. R4-373 Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. spalio 18 d. pažyma Nr. R4-2710 „Apie P. S. žemę“ (toliau - Pažyma Nr. R4-2710), tačiau Pažymoje Nr. R4-2710 nurodyta, kad F. S. turėjo ne 8/35 dalis žemės paveldėtos po tėvo J. S., kaip nurodyta Pažymoje Nr. R4-373, o 18/35 dalis. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Pažymoje Nr. R4-373 padaryta klaida, paaiškėjo tik šios civilinės bylos Nr. e2YT-157-1151/2024 nagrinėjimo metu. Pareiškėjas, turėdamas Pažymą Nr. R4-2710, kuri patvirtina, jog F. S. iki nacionalizacijos valdė 18/35 dalis žemės paveldėtos po J. S., privalėjo ją pateikti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri turėjo įvertinti ir priimti sprendimą dėl jos pakankamumo ar nepakankamumo, tačiau šią Pažymą pateikė tiesiogiai teismui. Faktas, jog F. S. turėjęs 18/35 dalis bendro kiekio žemės paveldėtos po J. S. nustatytas pagal Pažymą Nr. R4-2710, kurioje nurodyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) po išskirstymo viensėdžiais žemės matavimo sąrašą, patvirtintą 1938 m. spalio 13 d., „F. S. turėjo 18/38 dalis bendro kiekio“, kuris pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir Atkūrimo tvarkos 12 punktą, laikomas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu, todėl šis dokumentas gali būti laikomas pakankamu nuosavybės teisių atkūrimui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tuo atveju, jeigu yra dokumentai, patvirtinantys (arba paneigiantys) tą faktą, kurį pareiškėjas prašo nustatyti, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, - civilinę bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013).
10.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad dėl likusios 3,32405 ha ploto žemės dalies, į kurią dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, yra Pažyma Nr. R4-2710, kuri patvirtina Pareiškėjo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, tuo pažeisdamas CPK 445 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Atkūrimo tvarkos 13 punkto imperatyvias teisės nuostatas.
Atsiliepimas
11. Pareiškėjas J. S. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime išdėstyti argumentai:
Šalies argumentai
11.1. Apeliantė savo apeliacinio skundo 1 psl. nurodo, kad teismas priimtu Sprendimu „nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad F. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 6,46665 ha ir 4,6665 ha ploto žemės (5,98325 ha sklype Nr. 159 ir 0,4834 ha sklype Nr. 158), esančios (duomenys neskelbtini)“. Tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju apeliaciniame skunde yra klaidingai nurodomas žemės plotas, kuris Sprendimu buvo nustatytas, jog F. S. valdė iki nacionalizacijos. Sprendime iš tiesų buvo nustatyta, kad F. S. iki nacionalizacijos valdė ne 6,46665 ha ir 4,6665 ha ploto žemės (kaip apeliaciniame skunde nurodo Apeliantė), o tik 6,46665 ha ploto žemės (5,98325 ha sklype Nr. 159 ir 0,4834 ha sklype Nr. 158), esančios (duomenys neskelbtini).
11.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Sprendime teismas neva neatsižvelgė į Pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. S. iki nacionalizacijos 3,1246 ha ploto žemės dalį, o tai pasak Apeliantės reiškia, kad šioje dalyje skundžiamas Sprendimas nesukels jokių teisinių pasekmių, tuo neva pažeisdamas CPK 444 str. 1 d. imperatyvias teisės nuostatas. Su minėtais Apeliantės teiginiais nėra jokio pagrindo sutikti. Sprendime yra ne kartą nurodytas ir analizuotas Apeliantės apeliaciniame skunde minimas VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2009 m. liepos 17 d. Komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių dokumentų posėdžio protokolas Nr. 21, kuriame ir yra nurodoma minėta aplinkybė, t. y., kad Pareiškėjui yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. S. iki nacionalizacijos 3,1246 ha ploto žemės dalį. Apie Protokolą Nr. 21 yra nurodoma ir jis yra analizuojamas be kita ko Sprendimo 1.3, 2.1, 11.5, 16.10, 18 punktuose. Be to, pažymėtina, kad Sprendimo 26 punkte yra akcentuojama, kad „Aiškumo dėlei nurodytina, jog pareiškėjui J. S. jau atkurta 3,1426 ha F. S. turėto iki nacionalizacijos (1940-07-22) žemės sklypo dalis (3,1426 ha iš 6,46665 ha).“ Taigi, visos minėtos aplinkybės parodo, kad Apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad Sprendime neva buvo neatsižvelgta į tai, kad Pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. S. iki nacionalizacijos 3,1246 ha ploto žemės dalį.
11.3. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas Sprendime neva nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad dėl likusios 3,32405 ha ploto žemės dalies, į kurią dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. spalio 18 d. pažyma Nr. R4-2710 „Apie P. S. žemę“ (toliau - Pažyma Nr. R4-2710), kuri neva patvirtina Pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, tuo pažeisdamas CPK 445 straipsnio, Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, Atkūrimo tvarkos 13 punkto imperatyvias teisės nuostatas. Taip pat, pasak Apeliantės Pareiškėjas Pažymą Nr. R4-2710, turėjo pateikti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri turėjo įvertinti ir priimti sprendimą dėl jos pakankamumo ar nepakankamumo, tačiau minėtą pažymą pateikė tiesiogiai teismui. Pastebėtina, kad tai yra Apeliantės nurodomos naujos aplinkybės, kuriomis Apeliantė nesirėmė nei atsiliepime į pareiškimą, nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, todėl vien dėl to Apeliantės naujai nurodomos aplinkybės neturi įtakos skundžiamo Sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisėtumui ir pagrįstumui.
11.4. Be to, ir Apeliaciniame skunde Apeliantė dėl Pažymos Nr. R4-2710 iš esmės pateikė du skirtingus savo vertinimus. T. y. nors apeliacinio skundo 6 puslapyje Apeliantė teigia, kad „dėl likusios 3,32405 ha ploto žemės dalies, į kurią dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, yra Pažyma Nr. R4-2710“, tačiau apeliacinio skundo 1 ir 2 puslapiuose Apeliantė jau teigia priešingai, kad „Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, įvertinęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. R4-373 „Apie nekilnojamąjį turtą“ (toliau – Pažyma Nr. R4-373) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. spalio 18 d. pažymoje Nr. R4-2710 „Apie P. S. žemę“ (toliau – Pažyma Nr. R4-2710) nurodytus duomenis, nepagrįstai konstatavo, jog Pareiškėjas įrodė, kad F. S. nuosavybės teise valdė 6,46665 ha.“ Taigi, minėtos aplinkybės tik parodo, kad šiuo atveju Apeliantė vis dėl to skirtingai vertina Pažymos Nr. R4-2710 reikšmę, nei šioje byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, todėl visiškai nesuprantami Apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime neva neatsižvelgė į tai, kad dėl likusios 3,32405 ha ploto žemės dalies, į kurią dar nėra atkurtos nuosavybės teisės, yra Pažyma Nr. R4-2710.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliantė nurodo, kad pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016). Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo pateikta analogiška Pažymai Nr. R4-373 Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. spalio 18 d. pažyma Nr. R4-2710 „Apie P. S. žemę“ (toliau - Pažyma Nr. R4-2710), tačiau Pažymoje Nr. R4-2710 nurodyta, kad F. S. turėjo ne 8/35 dalis žemės paveldėtos po tėvo J. S., kaip nurodyta Pažymoje Nr. R4-373, o 18/35 dalis. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog Pažymoje Nr. R4-373 padaryta klaida, paaiškėjo tik šios civilinės bylos Nr. e2YT-157-1151/2024 nagrinėjimo metu. Pareiškėjas, turėdamas Pažymą Nr. R4-2710, kuri patvirtina, jog F. S. iki nacionalizacijos valdė 18/35 dalis žemės paveldėtos po J. S., privalėjo ją pateikti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri turėjo įvertinti ir priimti sprendimą dėl jos pakankamumo ar nepakankamumo, tačiau šią pažymą pateikė tiesiogiai teismui. Todėl, jeigu yra dokumentai, patvirtinantys (arba paneigiantys) tą faktą, kurį pareiškėjas prašo nustatyti, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, - civilinę bylą nutraukti.
14. Apeliacinės instancijos teismas tokią atsakovės poziciją vertina kritiškai. Visų pirma pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo seneliui F. S. priklausė 20 ha žemės sklypas. Teismas prašymą tenkino iš dalies, nustatydamas, kad pareiškėjo senelis iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė tik 6,46665 ha ploto žemės. Apeliantė pareiškėjo prašymui prieštaravo visa apimtimi. Todėl jos apeliaciniame skunde išreiškiama pozicija, kad pažyma Nr. R4-2710, kuri buvo išanalizuota bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, galėjo būti laikoma pakankamu nuosavybės teisių atkūrimui ir byla turėjo būti nutraukta, yra nepagrįsta.
15. Apeliantė nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko F. S. iki nacionalizacijos 3,1426 ha ploto žemės dalį, o tai reiškia, kad šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių, tuo pažeisdamas CPK 444 straipsnio 1 dalies imperatyvias teisės nuostatas.
16. Su tuo sutiktina, tačiau pastebėtina, jog teismas sprendime labai aiškiai nurodė, kad pareiškėjui J. S. jau atkurta 3,1426 ha F. S. turėto iki nacionalizacijos (1940-07-22) žemės sklypo dalis (3,1426 ha iš 6,46665 ha), tai reiškia, kad teismo sprendimo pagrindu pareiškėjui turės būti atkurta nuosavybė į likusią sklypo dalį.
17. Pastebėtina ir tai, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme neteigė, kad pažyma Nr. R4-2710 yra pakankamu pagrindu nuosavybės teisių atkūrimui ir byla dėl to turėjo būti nutraukta. Šis argumentas nurodytas tik skunde. CPK 306 straipsnyje yra nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).
18. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti / keisti skundžiamo teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo advokatui 1 815 Eur.
21. CPK 443 str. 6 d. pasakyta, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Tačiau nagrinėjamu atveju Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos jokio asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi neturėjo, o tiesiog, būdama valstybės institucija, siekė tinkamo ir teisingo bylos išnagrinėjimo. Faktas, kad jos skundas buvo atmestas, tokio vertinimo nepaneigia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.