Kauno apygardos teismo nutartis

2017-04-07 · Civilinė byla Nr. e2A-743-260/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-07
Bylos Nr.
e2A-743-260/2017
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-16105-2015-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Raimondas Buzelis, Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
Atsakovas
V. S.
Ieškovas
H. L., I. L.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-743-260/2017Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16105-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės ir Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2354-775/2016 pagal ieškovų H. L. ir I. L. ieškinį atsakovei V. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai H. L. ir I. L. 2015 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės V. S. 8 851,22 Eur turtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodė, kad atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) mėnesio pradėjo dirbti pas ieškovus jų sūnaus K. aukle. Vaiko saugumo užtikrinimui namuose ieškovai įrengė filmavimo kamerą. Nuolatos jos įrašų nežiūrėjo, pasitikėjo pas juos aukle dirbančia atsakove. (duomenys neskelbtini) ieškovas, įsijungęs kamerą pastebėjo, jog atsakovė paėmė ir į maišiuką įsidėjo garaže buvusią navigaciją, kurią kaip ji pati vėliau teigė, tik pasiskolino kelionei, ketino grąžinti. Peržiūrėjęs dviejų savaičių filmuotą medžiagą ieškovas pastebėjo kaip atsakovė vaikšto po namus su maišiukais ant rankų, skaičiuoja pinigus ir juos pasisavina, taip pat, kad vartoja ieškovų alkoholinius gėrimus, Po vaizdo medžiagos peržiūros patikrinęs darbo kambaryje laikytus pinigus – 30 000 Lt, 400 zlotų ir 20 JAV dolerių – ir jų neradęs ieškovas apie tai pranešė policijai. Pinigai buvo šeimos santaupos, kurias ieškovai sukaupė per 10 metų, dalį jų vestuvių proga padovanojo ieškovų tėvai ir močiutė. Ieškovas tiksliai žinojo kokia pinigų suma yra darbo kambaryje, kadangi buvo neseniai patikrinęs ir suskaičiavęs. Apie pinigų laikymo vietą žinojo tik ieškovai, kitų pašalinių asmenų namuose apsilankę nebuvo, todėl niekas kitas negalėjo paimti darbo kambaryje laikytų pinigų.

Atsiliepimas

Atsakovė V. S. 2016 m. balandžio 13 d. pateikė teismui patikslintą atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovų H. L. ir I. L. ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą ir neįrodytą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mėnesį atsakovei trūko pinigų. Rusijos rublius ir JAV dolerius ji paėmė iš antrame namo aukšte gyvenusių ieškovo tėvų, kadangi ruošėsi vykti į (duomenys neskelbtini) aplankyti ką tik gimusio vaikaičio ir manė, jog užsienio valiuta pravers kelionėje. Tuo metu 1 500 Lt ji paėmė iš darbo kambaryje rašomo stalo stalčiaus, šiuos pinigus ketino išleisti malkų pirkimui, kurių reikėjo jos motinai. Pinigus ėmė dalimis, dviejų savaičių laikotarpyje. Ieškovams išvykus atostogauti, ji prižiūrėjo ne tik mažametį K., bet ir vyresnį ieškovų sūnų F.. Vyresnysis vaikas darbo kambaryje būdavo prie kompiuterio, todėl į minėtą kambarį užeidavo tik vaikui ten esant. Prižiūrėdama vaiką atsakovė pamatė atidarytą stalčių su pinigais. Paaiškino, jog pinigai buvo sudėti į dėžutę ir joje paskleisti. Atsakovė pripažino, jog iš ieškovų tėvų ir ieškovų paėmė 11 000 Rusijos rublių, 550 Lenkijos zlotų, 20 JAV dolerių ir 1500 Lt. Atvykus policijos pareigūnams į jos namus daryti kratą, ji pati atidavė visus paimtus pinigus. Problemų dėl alkoholio vartojimo neturi, tačiau yra kelis kartus įsipylusi alkoholinių gėrimų išgerti prie kavos, kadangi jautė didelį stresą, reikėjo nusiraminti. Neneigia, jog paėmė navigaciją, tačiau jos nevogė. Ji ruošėsi važiuoti prie (duomenys neskelbtini), iki kurio yra klaidus kelias, todėl nusprendė pasiskolinti navigaciją. Ji matė, jog garaže ieškovai jų turi ne vieną. Grįžusi iš kelionės navigaciją būtų grąžinus. Neprašė ieškovų paskolinti pinigų bei navigacijos, kadangi manė, jog jie nesutiks tai padaryti. Ieškovai neįrodė, koks turtas per 10 vedybinių metų buvo įsigytas ar parduotas, kokios įplaukos į banko sąskaitas ir grynaisiais pinigais papildė šeimos biudžetą. Kadangi ginčo pinigų suma buvo saugoma patalpoje į kurią gali patekti bet kas, juos tikrino tik pats ieškovas, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl pinigų egzistavimo, ieškinio sumos dydžio bei reikalavimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovų H. L. ir I. L. ieškinį tenkino, priteisė ieškovams iš atsakovės V. S. 8 851,22 Eur žalos atlyginimą ir 623,50 bylinėjimosi išlaidas bei valstybės naudai 199 Eur žyminį mokestį ir 11,22 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 29 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovė V. S. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 2 dalį dėl vagystės iš I. ir H. L. patalpų bei iš V. ir T. L. patalpų. Byloje pateikti CD diskai su vaizdo įrašais, darytais ieškovų namuose vagystės metu. Ieškovai pateikė pajamų deklaracijas apie jų turėtas pajamas nuo 2010 m. iki 2013 m., sutartį dėl ieškovų parduoto automobilio ir ieškovo tėvų mokėjimo pavedimus, jog jie mokėjo būsto išlaikymo išlaidas. Ieškovas 2009 m. dirbo pagal autorines sutartis. 1994 m. ieškovo močiutei A. L. buvo atstatytos nuosavybės teisės į žemę ir mišką, išmokant piniginę kompensaciją. 2004 m. birželio 15 d. ieškovas pardavė nusikėlimui namą už 4 000 Lt. Ieškovai savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturėjo. Ieškovės motina J. M. savo vardu turi nekilnojamojo turto. Pateiktos pažymos iš VĮ „Regitra“ ir VĮ „Registrų centras“, kurios patvirtino, kad atsakovė V. S. neturi jokio turto.

Teismas nurodė, kad ieškovai tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, jog atsakovė iš jų pavogė 30 000 Lt įvairiomis kupiūromis, daiktus ir alkoholinius gėrimus, iš viso už 31 497,50 Lt. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas teigė, jog tai buvo šeimos santaupos. Sumą tiksliai žinojo, nes pinigai jo asmeniškai buvo skaičiuoti prieš du mėnesius iki vagystės ir specialiai surišti. Ši pinigų suma buvo atsinešta iš banko, gautos dovanos vestuvių metu, santaupos nuo jo ir žmonos atlyginimų, iš banko paskola ir likusi nepanaudota suma apie 5 000 Lt, pardavė automobilį 4 000 Lt ir neįsigijo naujo, pardavė garažą ir gavo apie 5 000 Lt. Prieš 5 metus ieškovas dirbo pagal autorines sutartis ir už tai gaudavo atlygį nuo 1 500-2 000 Lt. Tai buvo šeimos santaupos susikaupusios per 10 vedybinių metų. Tai ne kasdienai skirti pinigai. Vėliau pastebėjo, kad dar dingo apie 400 zlotų ir 20 JAV dolerių. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai papildomai pateikė rašytinių įrodymų, buvo apklausta liudytoja J. M., kurie patvirtino, jog ieškovai 2013 m. liepos 18 d. dieną turėjo galimybę turėti 30 000 Lt santaupų. Tuo tarpu atsakovė buvo nenuosekli, ilgą laiką ji iš viso neigė, kad vogė svetimą turtą, po to pripažino pavogusi tik pas ją kratos metu rastus pinigus: 11 100 Rusijos rublių, 550 Lenkijos zlotų, 20 JAV dolerių ir 1 500 Lt. Vis tik teismas nuosprendžiu ieškovo motinai V. L. priteisė 6 251 Lt turtinės žalos, kas sudarė 5 000 Lt, 7 00 zlotų, 2 00 JAV dolerių ir 4 90 Rusijos rublių. Teismas nuosprendžiu pripažino, kad V. L. buvo padaryta daug didesnė turtinė žala nei pripažino pati atsakovė V. S.. Atsakovės neteisėti veiksmai, vagiant pinigus, nustatyti teismo nuosprendyje iš daikto (vaizdo įrašų) apžiūros protokolų.

Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovai pilnai įrodė ieškinį, atsakovė nepaneigė byloje pateiktų ieškovų įrodymų, todėl ieškinį tenkino ir iš atsakovės priteisė ieškovams 8851,22 Eur žalos atlyginimą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė V. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neužtikrino tik teismams suteiktos konstitucinės pareigos vykdyti teisingumo įgyvendinimą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Teismas pažeidė, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas ir proceso teisės normas, reglamentuojančias tinkamą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, įrodinėjimo naštos paskirstymą bylose dėl reikalavimo atlyginti žalą, įrodymų rinkimą, išreikalavimą ir tyrimą bei jų vertinimą.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad ieškovai tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, jog atsakovė iš jų pavogė 30 000 Lt įvairia valiuta, daiktų ir alkoholinių gėrimų viso už 31 497,50 Lt, visiškai nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo metu akcentuotos 2013 m. spalio 29 d. apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės, kuria ieškovas grasino atsakovei išsiieškoti iš jos šimtą tūkstančių. Tikslus žalos dydis baudžiamojoje byloje nenustatytas, o prašomas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas ir neįrodytas. Baudžiamojoje byloje civiliniam ieškiniui pagrįsti ieškovo pateikti sąskaitų išrašai iš bankų, patvirtinantys grynųjų pinigų išėmimą, nėra pakankami civiliniam ieškiniui pagrįsti, kadangi iš pateiktų dokumentų negalima nustatyti piniginių sumų dydžių. Ieškovų prašomas priteisti žalos dydis nepagrįstas, o nuosprendyje nustatytas žalos dydis laikytinas prejudiciniu faktu, niekaip nepatvirtinančiu žalos dydžio.

Pirmosios instancijos teismas ieškovų bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus turėjo vertinti kritiškai, kadangi jie buvo nenuoseklūs, turėjo įvertinti, jog ieškovai savo išlaidas siekė pagrįsti išlaidomis, kurios yra V. L., o ne jų. Ieškovų pateiktais įrodymais teismas turėjo nesivadovauti, kadangi jie neatspindi realios situacijos. Nagrinėdamas ieškinį ir procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes ir įrodymus, teismas nenustatė esminių bylos faktinių aplinkybių, neįvertino kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, įrodymų viseto, nebandė jų analizuoti logine grandine ir logikos dėsniais, siekdamas nustatyti visapusiškas, objektyvias ir reikšmingas bylos aplinkybes, išnagrinėti bylą teisingai ir objektyviai.

Atsiliepimas

Ieškovai H. L. ir I. L. atsiliepimu į atsakovės V. S. apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

Šalies argumentai

Apeliantė nepagrįstai teigia, jog ieškovai neįrodė ir rašytiniais įrodymais nepagrindė prašomo priteisti žalos dydžio, kadangi, kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovai savo ieškinyje nurodytus teiginius pagrindė atitinkamais įrodymais, t. y. liudytojų paaiškinimais, autorinėmis sutartimis, sąskaitų išrašais, duomenimis apie gaunamas pajamas ir išlaidas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai vagystės metu turėjo sutaupę įvairia valiuta atsakovės pavogtą 30381,50 Lt sumą, laikytina pagrįsta.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovų išlaidų, teisingai pažymėjo, kad ieškovai gyveno pas ieškovo tėvus ir jiems nereikėjo mokėti mokesčių bei kitų būsto išlaikymo išlaidų, kadangi tai darė tėvai. Todėl šios aplinkybės paneigia atsakovės apeliacinio skundo teiginius dėl neva ieškovų siekio savo išlaidas pagrįsti išlaidomis, kurios yra V. L..

Ieškovai byloje įrodė, jog jie neturėjo didesnių nei statistiniai rodikliai išlaidų, ginčo įvykio metu neįgijo nekilnojamojo turto, neatliko jokių statybos darbų. Priešingų aplinkybių apeliantė neįrodė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovai atsakovės įvykdytos vagystės momentu turėjo ir galėjo susitaupyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise 30 000 Lt, 400 zlotų, 20 JAV dolerių sumą, kurią pavogė atsakovė.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo niekuo nepagrįstais atsakovės teiginiais apie tariamą jos pavogtų lėšų panaudojimą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statyboms. Atsakovė neįrodė, kad neva jos pavogtus pinigus ieškovai iš tiesų panaudojo J. M. (ieškovės mamos) gyvenamojo namo statyboms.

Atsiliepimas

Atsakovės teiginys, jog ji neva nevogė iš ieškovų daugiau nei buvo rasta pas ją namuose kratos metu yra visiškai nepagrįstas. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra įrodytas faktas, kad pas atsakovę kratos metu buvo rasta tik mažesnė dalis 2997,30 Lt iš 36 632,50 Lt, todėl aplinkybė, jog nebuvo rasti likusieji pinigai, negali būti atsakovės nekaltumo arba aplinkybės, jog ji pavogė mažiau pinigų bei buvo rasta pas ją kratos metu, įrodymas. Teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatyta, jog atsakovė iš ieškovų pavogė daugiau pinigų nei buvo rasta pas ją kratos metu, yra teisingas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Apeliantė pareiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo surinkta nepakankamai įrodymų, kurių papildomas ir pakartotinis tyrimas yra būtinas, todėl pilnam ir visapusiškam bylos aplinkybių ištyrimui tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai nelaikytini pakankamais pripažinti egzistuojant objektyvią būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantės vertinimu, surinko nepakankamai įrodymų, nenurodant kokių konkrečiai ir kokias aplinkybes šie įrodymai turėtų pagrįsti, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjantis teismas byloje esančių įrodymų pagrindu negali tinkamai įvertinti apskųstojo teismo sprendimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, naudodamasi teismui suteikta diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir jos pateiktą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovų reikalavimus ir priteisė jiems iš atsakovės V. S. nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomų argumentų.

Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymą, įrodymų rinkimą ir jų vertinimą (CPK 177 - 178 straipsniai, 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo procesinių teisės normų pažeidimo, nenurodo tai patvirtinančių konkrečių aplinkybių, o siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų kitaip vertinamos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovės nurodomos proceso teisės normos būtų pažeistos.

Deklaratyvūs ir apeliantės teiginiai, jog teismas netinkamai taikė teisės normas, nustatančias deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, jie nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Civilinė atsakomybė žalą padariusiam asmeniui kyla tais atvejais, kai nustatomos Civiliniame kodekse įtvirtintos jos sąlygos – žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, žalos ir neteisėtų veiksmų priežastinis ryšys bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės pagrindu (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nagrinėjamu byloje atveju atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė įrodyta baudžiamojoje byloje Nr. 1-525-347/2015 priimant nuosprendį, kuriuo atsakovė V. S. pripažinta kalta ir nuteista dėl vagystės iš I. ir H. L. patalpų. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su Kauno apylinkės teismo sprendimo išvadomis, jog ieškovai įrodė tas aplinkybes, jog per 10 santuokinio gyvenimo metų jie turėjo galimybę susitaupyti prašomą priteisti iš atsakovės žalos sumą, kurią ji iš jų pavogė, bei pateikė nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas civilinėje ir baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, susijusius su ieškovų turtine padėtimi ir galimybėmis turėti ginčo dydžio santaupų namuose, byloje nepažeidė civilinio proceso taisyklių, atsižvelgdamas į ieškovų duodamų paaiškinimų nuoseklumą teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, susijusias su žalos dydžio nustatymu bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas, kaip vertina teisėjų kolegija, nepažeidė apeliantės nurodytų civilinio proceso taisyklių, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis prašomos priteisti žalos dydį, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos žalos dydžio nustatymo klausimais, analizavo šalių elgesį, vertino žalos atsiradimo aplinkybes bei kitas reikšmingas aplinkybes, nepažeisdamas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti – padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.251 straipsnis).

Teisėjų kolegija nepagrįstomis pripažįsta atsakovės pareikštas abejones dėl atsiradusios žalos dydžio. Nagrinėjamu atveju, po atsakovės įvykdytos vagystės ieškovų namuose, nustatyta, kad ieškovai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patyrė 8 851,22 Eur žalą. Apeliantė nepateikė jokių leistinų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jos padaryta žala tikrai buvo mažesnė, nei prašo ir įrodinėja ieškovai. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovai neįrodė prašomo priteisti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų žalos dydžio atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją byla ir šią civilinę bylą ieškovai ir atsakovė nuosekliai teigė, jog ieškovų turtinė padėtis yra labai gera, jie dirba, gauna pajamas, gyvena kartu su dirbančiais tėvais, vaikų priežiūra rūpinasi auklė. Todėl apeliantės teiginys, jog ieškovai per 10 santuokinio gyvenimo metų negalėjo sukaupti prašomos priteisti žalos dydžio pinigų sumos tik dėl to fakto, kad ieškovai galėjo išleisti daugiau lėšų buities poreikiams tenkinti nei nurodė patys, nepateikiant jokių tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovų sunkią turtinę padėtį.

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą materialinės ir procesinės teisės normų nepažeidė, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacine skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl apskųstasis pirmosios instancijos teismo sprendimas, kaip teisėtas ir pagrįstas, paliekamas nepakeistas, o atsakovės V. S. apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegijai netenkinant atsakovės apeliacinio skundo, iš jos ieškovams priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, viso 172 Eur. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės V. S. turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 20 d. nutartimi tenkindamas atsakovės V. S. prašymą iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo dienos atidėjo atsakovei 50 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą, todėl, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, šį sumas iš atsakovės priteistina į valstybės biudžetą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 172 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt du eurus) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovų H. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovės V. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio dalį į valstybės biudžetą. (Šią sumą mokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos gavėjo juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Aušra BaubienėDalė BurdulienėRaimondas Buzelis