- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-13
- Bylos Nr.
- e2S-518-524/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00157-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- L. M.
- Ieškovas
- V. P., J. P.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. M. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų V. P. ir J. P. ieškinį atsakovei L. M. dėl baudos už sutarties nevykdymą, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. P. ir J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovės L. M. priteisti 10 000 Eur baudą už sutarties sąlygų nevykdymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Reikalavimui užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – 14579/85840 dalių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), areštą, neviršijant ieškinio sumos, t. y. 10 000 Eur.
3. Ieškovai nurodė, jog tarp šalių 2019 m. vasario 12 d. buvo sudaryta Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo preliminarioji sutartis dėl pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies – 43,3 kv. m bendro ploto, žymimo patalpų indeksais 2-4, 2-3, 2-5, adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo ieškovų nuosavybėn. Šalys 2019 m. vasario 16 d. sudarė Buto priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo ieškovams perduotas butas Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovai atsakovei sumokėjo 10 000 Eur avansą pagal pasirašytą sutartį. Sutartimi atsakovė įsipareigojo iki 2019 m. gegužės 17 d. užbaigti namo statybą 100 procentų (pripažinti namą 100 procentų užbaigtu), taip pat sutartyje įtvirtinta, jog jei sutartis neįvykdoma dėl atsakovės kaltės, atsakovė įsipareigoja ieškovams grąžinti sumokėtą avansą ir avanso dydžio baudą už sutarties sąlygų nevykdymą, t. y. 10 000 Eur. Šalys įsipareigojo pasirašyti namo pirkimo–pardavimo sutartį, kai namo statyba bus 100 procentų užbaigta. 2019 m. balandžio mėnesį atsakovė informavo ieškovus, jog namo statyba nebus baigta sutartu laiku, tačiau ragino ieškovus pasirašyti notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėti visą sumą už namą, kaip buvo susitarta sutartyje. Ieškovų netenkino sutarties pasirašymas esant neįvykdytai pagrindinei sutarties sąlygai. Atsakovė grąžino ieškovams 10 000 Eur, pavedimo paskirtyje nurodydama „grąžinamos per klaidą gautos pajamos“. Ieškovai manė, kad grąžinta suma yra sutartyje numatyta bauda, dėl šios priežasties kreipėsi į teismą dėl negrąžinto avanso. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-11993-459/2020 išaiškino, jog pavedimu atsakovė ieškovams grąžino sumokėtą 10 000 Eur avansą, o dėl baudos priteisimo teismas nepasisakė, kadangi ieškovai tokio reikalavimo nereiškė. Šioje byloje dėl baudos už sutarties nevykdymą ieškovai prašo areštuoti atsakovės turtą, kadangi atsakovė nėra įgijusi daugiau turto, tačiau turimo turto mastą yra sumažinusi, nes pardavė dalį savo turto pirkimo–pardavimo sutartimis Nr. 5059 ir Nr. 5066 ir tai yra vienintelis atsakovės turtas, kurį realizavus priverstine tvarka būtų patenkinti ieškinio reikalavimai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Plungės apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartimi prašymas tenkintas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovei L. M. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – 14579/85840 dalys pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), užtikrinant ieškovų V. P. ir J. P. ieškinio 10 000 Eur reikalavimą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Teismas areštuoto turto savininkę – atsakovę L. M. paskyrė areštuoto turto saugotoja ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, neuždraudė areštuoto turto valdyti ir naudotis juo.
5. Teismas pažymėjo, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą jo subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Pripažino, kad nagrinėjamu atveju iš fizinio asmens ieškovų prašoma priteisti suma yra pakankamai didelė ir reikšminga. Ieškovai nurodo, kad atsakovė kartą jau pardavė jai priklausantį turtą, žinodama apie vykstantį teismo procesą. Tad kyla reali grėsmė, jog atsakovė turtą ar jo dalį gali dar kartą perleisti tretiesiems asmenims, ir tai leidžia teismui daryti išvadą, jog, netaikant ieškinio reikalavimų užtikrinimo priemonių, yra rizika, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėtinas nepranešus atsakovei, nes yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Ieškovai informuoti, kad laikinųjų apsaugos priemonių objektą (konkretų atsakovės turtą) galės nurodyti pateikdami pasirinktam antstoliui vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos (CPK 147 straipsnio 6 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atsakovė L. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
7. Atskirajame skunde nurodoma, kad ieškovai nepagrindė aktualių duomenų, sudarančių pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o jų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra paremtas aplinkybėmis, kurios aktualioje Lietuvos teismų praktikoje jau yra pripažįstamos, kaip nesudarančios pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas net neįsigilino, kad atsakovės turimo areštuoto turto rinkos vertė viršija 300 000 Eur. Teismas taip pat neįsigilino, kad ankstesnis ginčas buvo kilęs dėl to, kad ieškovai nepagrįstai atsisakė pirkti iš atsakovės patalpą, kuri po atsisakymo buvo parduota kitam asmeniui dar 2019 m., o teismo procesas baigėsi ieškovų nenaudai (žr. Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1193-459/2020). Todėl ši aplinkybė, kaip ir aplinkybė dėl tariamai didelės 10 000 Eur ieškinio sumos, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra atmestinas.
8. Atskirajame skunde teigiama, jog ieškovų ieškinys yra ne tik kad nepagrįstas, nes ginčas dėl netesybų jau kartą yra išspręstas, bet ir ieškovai prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįrodė grėsmės, kad, nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas. Kaip matyti, ieškovai savo prašymą grindžia ir pirmosios instancijos teismas savo nutartį grindė iš esmės viena aplinkybe – tariamai didele suma (10 000 Eur) ir tuo, kad 2019 m. dalis turto buvo parduota. Nagrinėjamu atveju ieškovai ieškinyje nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės galimą nesąžiningumą (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan. turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo). Todėl ieškovų motyvai apie tariamą atsakovės nesąžiningumą yra akivaizdžiai nepagrįsti, neparemti jokiais įrodymais, vertintini kaip subjektyvūs išvedžiojimai ir turėjo būti teismo atmesti. Ieškovai būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą sieja išimtinai su ieškovams didele 10 000 Eur ieškinio suma.
9. Atskirajame skunde pažymėta, jog nuosekliai suformuotoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo paties ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas nutarti dėl tokios grėsmės buvimo. Nagrinėjamu atveju ieškinio sumos dydis tapo vieninteliu motyvu tiek ieškovų prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek pirmosios instancijos teismo nutartyje. Pirmosios instancijos teismas, grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui siedamas su didele ieškinio suma, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų tokios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai savo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tik deklaratyviais teiginiais, nepateikdami jokių įrodymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvų pagrįstumo, konkrečiai (išskyrus subjektyvias deklaracijas) nepagrįsdami atsakovės tariamo nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismas iš esmės akcentavo tik pakankamai didelę priešieškinio sumą ir rėmėsi 2019 m. nereikšmingos turto masės perleidimu, net nesusijusiu su šiuo teismo procesu, todėl teismo nutartyje nėra pakankamų motyvų, kurie pagrįstų teismo padarytas išvadas.
Atsiliepimas
10. Ieškovai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą ir Plungės apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
11. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad atskirasis skundas paremtas tik pačios atsakovės samprotavimais ir prielaidomis, dėl to nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsakovė nenurodo jokių aplinkybių ar teisės normų, kokias konkrečiai, atsakovės nuomone, teismas pažeidė priimdamas nutartį, dėl kokių konkrečiai aplinkybių nutartis galėtų būti laikoma neteisėta bei nepagrįsta, ir atskirąjį skundą iš esmės grindžia tik savo nepasitenkinimu. Atsakovė atskirajame skunde neįrodinėja, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės per daug suvaržo jos teises ar nepagrįstai apriboja galimybę naudotis areštuotu turtu, atsakovė tiesiog iš principo nesutinka su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atsakovės nepasitenkinimas, ieškovų nuomone, nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė, jau žinodama apie vykstantį teismo procesą, realizavo turtą. Ši aplinkybė pagrindžia atsakovės nesąžiningumą. Akcentuotina, kad šios aplinkybės atsakovė nepaneigė leistinais įrodymais atskirajame skunde. Pastebėtina, kad atsakovės turto mastas nuolat mažėja (panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovės turtui kitoje byloje, turto mastas buvo pastebimai sumažintas, lyginant su 2019 m. lapkričio mėn., – valdyta dalis sudarė 817511/7365072 dalių pastato), tai rodo, kad turtą atsakovė realizuoja, o naujo turto neįgyja, o tai pagrįstai kelia grėsmę sprendimo įvykdymo galimybei ieškinio patenkinimo atveju. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė daugiau neturi jokio turto, iš kurio būtų realu įvykdyti ieškovų reikalavimą ieškinio tenkinimo atveju, grėsmė, kad atsakovė realizuos turtą iki teismo proceso pabaigos, siekdama išvengti prievolių vykdymo, ieškovų nuomone, yra akivaizdi ir teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę priimdamas nutartį. Atsakovė turi tik du nekilnojamojo turto objektus, iš kurių vienas yra mažos vertės. Todėl teismas areštavo didesnės vertės turtą, iš kurio ieškinio tenkinimo atveju būtų įmanoma patenkinti ieškovų reikalavimą. Pastebėtina, kad teismas neareštavo daugiau turto (turtinių vienetų) nei ieškinio reikalavimas. Teismas paliko atsakovei teisę naudotis turtu, todėl jokių objektyvių apsunkinimų atsakovė dėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepatiria (be to, kad negali turtu laisvai disponuoti), ir šių aplinkybių atsakovė net neįrodinėja.
12. Atsiliepime į atskirąjį skundą teigiama, jog atsakovė savo ruožtu gali pasinaudoti CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis ir įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ginčo sumą arba įkeisti turtą ieškovų naudai, tačiau šia teise nesinaudoja, tai suponuoja, kad atsakovės tikslas – pasiekti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir tada turtą realizuoti, kad neliktų iš ko patenkinti ieškinio reikalavimų. Atsakovė, be kita ko, atskirajame skunde klaidina teismą, teigdama, kad ginčas dėl netesybų neva yra išspręstas, tačiau kaip tik priešingai – tarp šalių vyko ginčas dėl avanso grąžinimo, o netesybų klausimas byloje nebuvo nagrinėjamas. Kitas aspektas tas, kad ieškovai ieškinyje pagrindė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Ieškovų nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo šį ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės bei pridėti šias aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai ir atsakovė yra sudarę sutartį, pagal kurią nesudarius pagrindinės sutarties dėl atsakovės kaltės pastaroji privalo sumokėti ieškovams sutartyje nustatytą baudą, tačiau iki šios dienos nėra sumokėjusi, dėl to ieškovai turi teisę su šiuo ieškiniu kreiptis į teismą. Taigi, ieškovų vertinimu, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga šiuo atveju yra tenkinama. Ieškovų vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atveju, t. y. atsakovei galint laisvai disponuoti turtu, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad atsakovė perleis visą arba reikšmingą dalį nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto ir (ar) piniginių lėšų, ir (ar) turtinių teisių tretiesiems asmenims. Atsakovei tęsiant turto realizavimo veiksmus, ieškovei galbūt palankiam teismo sprendimui šioje byloje įvykdyti galbūt nebus likę pakankamai atsakovės turto, iš kurio būtų galima išieškoti teismo sprendimu ieškovų naudai priteistą pinigų sumą. Tokiu atveju realus galbūt ieškovei palankus teismo sprendimo įgyvendinimas taptų neįmanomas, o ieškovės teisės ir teisėti interesai taip ir liktų neapginti. Be to, ieškiniu prašoma priteisti suma yra didelė atsakovei (be pastato dalies, atsakovė turi tik nedidelės vertės žemės sklypą). Pagal teismų praktiką, taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismui nėra privaloma turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tik tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Ieškovų nuomone, išdėstyti argumentai patvirtina esant ir antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – grėsmę, kad, panaikinus šias priemones, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, įvykdymas itin pasunkės arba teismo sprendimas pasidarys visiškai nebeįvykdomas.
13. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad, ieškovų vertinimu, šiuo atveju panaikinus laikinąsias apsaugos priemones būtų nepagrįstai bloginama vien tik ieškovų padėtis, kadangi ieškovų ieškinio reikalavimai liktų visiškai neužtikrinti, o atsakovė atsidurtų iš esmės geresnėje padėtyje, kadangi viso teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu galėtų visiškai laisvai disponuoti visu savo turtu ir šio turto perleidimo tretiesiems asmenims būdu netgi galėtų visiškai išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovų vertinimu, visi išdėstyti argumentai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad teismas pagrįstai pritaikė atsakovės turtui laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
15. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė
16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Plungės apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartis, kuria tenkintas ieškovų V. P. ir J. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ir kuria areštuotas atsakovei L. M. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – 14579/85840 dalys pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), užtikrinant ieškovų V. P. ir J. P. ieškinio 10 000 Eur reikalavimą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Teismas areštuoto turto savininkę – atsakovę L. M. paskyrė areštuoto turto saugotoja ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, neuždraudė areštuoto turto valdyti ir naudotis juo.
17. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas net neįsigilino, kad atsakovės turimo areštuoto turto rinkos vertė viršija 300 000 Eur, ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, nagrinėjamu atveju ieškovai ieškinyje nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės galimą nesąžiningumą, teismas, grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui siedamas su didele ieškinio suma, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų tokios kategorijos bylose.
Dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo
18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovai V. P. ir J. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovės L. M. priteisti 10 000 Eur baudą už sutarties sąlygų nevykdymą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
19. Reikalavimui užtikrinti ieškovai prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – 14579/85840 dalių pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), areštą, neviršijant ieškinio sumos, t. y. 10 000 Eur. Grįsdami prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovai nurodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas gali padaryti itin sudėtingą arba net neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Teigė, kad šiuo atveju nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą, o ieškinyje išdėstytos aplinkybės bei pridėti šias aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai ir atsakovė yra sudarę sutartį, pagal kurią nesudarius pagrindinės sutarties dėl atsakovės kaltės pastaroji privalo sumokėti ieškovams sutartyje nustatytą baudą, tačiau iki šios dienos nėra sumokėjusi, dėl to ieškovai turi teisę su šiuo ieškiniu kreiptis į teismą. Nurodė, kad egzistuoja labai didelė tikimybė, jog atsakovė perleis visą arba reikšmingą dalį nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto ir (ar) piniginių lėšų, ir (ar) turtinių teisių tretiesiems asmenims. Teigė, kad, atsakovei tęsiant turto realizavimo veiksmus, ieškovams galbūt palankiam teismo sprendimui šioje byloje įvykdyti galbūt nebus likę pakankamai atsakovės turto, iš kurio būtų galima išieškoti teismo sprendimu ieškovų naudai priteistą pinigų sumą, ir tokiu atveju realus galbūt ieškovams palankus teismo sprendimo įgyvendinimas taptų neįmanomas, o ieškovų teisės ir teisėti interesai taip ir liktų neapginti. Nurodė, kad ieškiniu prašoma priteisti suma yra didelė atsakovei (be areštuotos pastato dalies, atsakovė turi tik nedidelės vertės žemės sklypą). Teigė, kad, ieškovų vertinimu, šiuo atveju nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių būtų nepagrįstai bloginama vien tik ieškovų padėtis, kadangi ieškovų ieškinio reikalavimai liktų visiškai neužtikrinti, o atsakovė atsidurtų iš esmės geresnėje padėtyje, nes viso teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpiu galėtų visiškai laisvai disponuoti visu savo turtu ir šio turto perleidimo tretiesiems asmenims būdu netgi galėtų visiškai išvengti galbūt ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (t. y. neviršijant prašomos priteisti sumos areštavus atsakovės turtą), atsakovė galėtų disponuoti visa likusia (neareštuota) savo turimo turto dalimi, kartu būtų užtikrintai ir visiškai eliminuota grėsmė, kad teismo sprendimas, kuris gali būti palankus ieškovams, pasidarys itin sunkiai įvykdomas ar netgi visiškai nebeįvykdomas. Nurodė, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atveju, priešingai nei jų netaikymo atveju, proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principai nebūtų pažeisti.
20. Skundžiama nutartimi tenkintas ieškovų V. P. ir J. P. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės – areštuotas atsakovei L. M. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – 14579/85840 dalys pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), užtikrinant ieškovų V. P. ir J. P. ieškinio 10 000 Eur reikalavimą, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.
21. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra savarankiškas teisių ir pažeistų interesų gynimo būdas. Laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – užtikrinti, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir asmeniui suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga, o ne deklaratyvi. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK XI skyriaus „Procesas“ penktajame skirsnyje „Laikinosios apsaugos priemonės“ nustatyta tvarka. Laikinųjų apsaugos priemonių nebaigtinis sąrašas nustatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje.
22. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui arba sprendimo įvykdymo negalimumui. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338/2013, 2013 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013, 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-674/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).
23. Spręsdamas dėl pirmosios sąlygos buvimo teismas įvertina ieškinio preliminarų pagrįstumą (prima facie ieškinio įvertinimas). Ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi ta pačia apimtimi kaip ir nagrinėjant bylą iš esmės vertinti kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų ir spręsti dėl jų įrodomosios reikšmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
24. Taigi, ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimas nėra ir neturi virsti išsamia ieškinio (taip pat ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytų) teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje konstatuojant ir teismo nutartyje įvardijant, kokie konkrečiai (iš ieškovo pateiktų) įrodymai, teismo vertinimu, pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan., t. y. neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Aktualu pažymėti, kad ieškinio prima facie pagrįstumo įvertinimo motyvavimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo motyvavimu teismo sprendime, bylą išsprendžiant iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog ne tik detalių motyvų dėl ieškinio prima facie pagrįstumo neaptarimas, bet net apskritai nenurodymas nutartyje apie tai, kad teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, savaime nereiškia, jog teismas tokio vertinimo neatliko arba atliko netinkamai, ir nelemia tokios nutarties neteisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-962-330/2016, 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).
25. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atlikęs prima facie ieškovės pateikto ieškinio įvertinimą konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškinį vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju iš pateikto ieškinio turinio ir kitų byloje pateiktų įrodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad galėtų būti konstatuotas labiau tikėtinas jo nepagrįstumas. Ieškovė pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, ieškinio reikalavimai grindžiami ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teikiamais įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti pakankamai akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Kaip minėta, teismas spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi vertinti, kokie konkrečiai įrodymai pagrindžia ieškinio reikalavimus, su kokiais konkrečiai ieškovės argumentais teismas sutinka (nesutinka) ir pan. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, atmestinas. Taigi, nagrinėjamu atveju priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį egzistavo pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas.
26. Dėl antrosios sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. pagrindo manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, pažymėtina, jog teismas priimti kitų asmenų interesus itin varžantį procesinį sprendimą gali tik gavęs atitinkamus įrodymus, kurie pagrįstų asmenų nesąžiningumą arba ketinimą išvengti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo, o ne vadovaudamasis vien ieškovės niekuo nepagrįstomis prielaidomis apie atsakovų galimą elgesį ar tikėtiną jų turtinę padėtį. Aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019, 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019, 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019, 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019, 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019, 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019, 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019).
27. Pažymėtina, kad net jei šalies turtinė padėtis bloga, tai savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Jeigu būtų vertinama kitaip, teismai galėtų taikyti tokio pobūdžio ribojimus iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje yra pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo, o tai akivaizdžiai neatitiktų šio procesinio instituto paskirties bei jo taikymo išimtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017).
28. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018). Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareigą įrodyti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus – turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2019 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-136-370/2019). Taigi, nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, ieškovams neįrodžius, ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
29. Ieškovai ieškinyje nurodė, kad yra grėsmė teismo sprendimo vykdymui, kadangi egzistuoja labai didelė tikimybė, kad atsakovė perleis visą arba reikšmingą dalį nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto ir (ar) piniginių lėšų, ir (ar) turtinių teisių tretiesiems asmenims. Šią poziciją ieškovai grindė tuo, kad prasidėjus teismo procesui Plungės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-169-588/2020 ir atsakovei žinant apie jį atsakovė realizavo dalį savo nuosavybės, t. y. 2019 m. spalio 28 d. atsakovė pardavė dalį savo turto pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 5059 ir pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 5066. Ieškovai paaiškino, jog, vertindami tokį atsakovės elgesį, minėtoje byloje jie kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir teismas šį ieškovų prašymą laikė pagrįstu, tenkino ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą atsakovės turtui, tačiau turto areštas atmetus ieškinį buvo panaikintas ir atsakovė gali laisvai disponuoti savo turtu toliau. Ieškovai taip pat nurodė, kad atsakovei šiuo metu priklauso 14579/85840 dalys pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir kad, ieškovų duomenimis, atsakovė dar turi žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau jo vidutinė rinkos vertė tėra 3 949 Eur, tai suponuoja, kad, priverstine tvarka realizavus šį sklypą, patenkinti ieškinio reikalavimų nepavyktų, o daugiau turto, ieškovų žiniomis, atsakovė neturi.
30. Pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje atsakovės elgesys nesąžiningumo aspektu apskritai nebuvo vertintas ir teismas rėmėsi tuo, kad reikalavimo suma yra pakankamai didelė ir kad atsakovė realizavo dalį turto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visų pirma patys ieškovai nurodė, jog atsakovė dalį savo nuosavybės realizavo 2019 m. spalio 28 d. – pardavė dalį savo turto pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 5059 ir pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 5066, t. y. tada, kai dar Plungės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-169-588/2020 nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas atsakovės turtui. Pažymėtina, kad vien civilinės bylos iškėlimas atsakovui nedraudžia jam realizuoti turto. Kita vertus, ieškovai neteigia ir neįrodinėja, kad atsakovė realizavo visą arba reikšmingą dalį savo turto, tuo labiau jog tai padarė siekdama būtent išvengti teismo sprendimo įvykdymo toje ar kitoje byloje. Tokių duomenų byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad, kaip patys ieškovai nurodo, dalis turto buvo parduota, o ne paslėpta, perleista neatlygintinai ir pan., todėl darytina išvada, jog atsakovė gavo pajamų už parduotą turtą. Byloje nėra duomenų, jog šie sandoriai atsakovei buvo akivaizdžiai nenaudingi. Ieškovai apskritai nenurodo konkrečių duomenų, kuriais remiantis ieškinio reikalavimo suma – 10 000 Eur galėtų būti laikoma itin didele atsakovei. Svarbi aplinkybė ir tai, jog Klaipėdos apygardos teismui 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1193-459/2020 pakeitus Plungės apylinkės teismo 2020 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-169-588/2020 rezoliucinę dalį ieškovų ieškinys buvo atmestas. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, jog ieškovai jau kartą nepagrįstai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos byloje, kurioje buvo priimta šioje byloje atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, ieškovų ieškinys teisme buvo gautas 2021 m. kovo 15 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovų nurodytos aplinkybės, susijusios su ankstesniu teismo procesu ir dalies atsakovės turto realizavimu, niekaip nepatvirtina, jog atsakovė atliko ar ateityje atliks nesąžiningus veiksmus būtent siekdama nuslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti savo turimą turtą siekdama išvengti būsimo galbūt ieškovams palankaus sprendimo šioje ar kitoje civilinėje byloje vykdymo.
31. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, šioje nutartyje plačiau neanalizuojami ir dėl jų nepasisakoma.
32. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės neteisėtai ir nepagrįstai nustatė, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir tenkino ieškovų prašymą dėl jų taikymo.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad pasikeitus aplinkybėms laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas gali būti sprendžiamas iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Panaikinti Plungės apylinkės teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų V. P. ir J. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.