Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4075-339/2024 pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Telšių rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

15. Apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės kelia ieškovės teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti, nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų buvimo ir įrodymų vertinimo taisyklės taikymo klausimus.

16. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį (redakcija galiojusi iki 2023 m. balandžio 1 d., atsakovas tarybos nario pareigas ėjo 2019 m. – 2023 m.) tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka, už kurią atsiskaitoma ne rečiau kaip vieną kartą per tris mėnesius. Šios išmokos dydis, atsiskaitymo tvarka ir tinkamomis pripažintinų išlaidų baigtinis sąrašas nustatomi reglamente.

17. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. T1-2 „Dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos veikos reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Telšių rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (su vėlesniais pakeitimais) 210 punkte buvo nustatyta savivaldybės tarybos nario su jo, kaip Tarybos nario, veikla susijusių kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidų, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka Savivaldybės administracija, kompensavimo ir išmokos panaudojimo atsiskaitymo tvarka.

18. Taigi, prieš tai minėtas teisinis reglamentavimas nustatė, kad išmoka savivaldybės tarybos nariams yra tikslinė, t. y. ji skirta kompensuoti tarybos nariui išlaidas, kurias jis patyrė vykdydamas savo tiesiogines tarybos nario veiklos funkcijas.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad atsakovui nepagrįstai išmokėta 224,25 Eur už įsigytą mobiliojo ryšio telefoną, kadangi mobiliojo ryšio telefono įsigijimo metu galiojęs Reglamentas T1-2 nenumatė išlaidų ryšio įrangos įsigijimui kompensavimo; jog 22,10 Eur dydžio vizitinių kortelių gamybos išlaidos, buvo skirtos reprezentacijai ir atsakovui kompensuotos nepagrįstai; kad atsakovas nepateikė duomenų, kad turi biuro patalpas, esančias (duomenys nesklebtini); jog popieriniai rankšluosčiai ir servetėlės, buitinės dujos, suvartota elektros energija nelaikytinos biuro priemonėms ar biuro nuomai skirtoms lėšomis, todėl atsakovui šios lėšos kompensuotos nepagrįstai; kad atsakovui taip pat be teisinio pagrindo kompensuota 39 Eur už transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą; jog negalėjo būti kompensuojamos apmokėtos laikraščių „K. Ž.“ ir „T. ž.“ prenumeratos išlaidos ir už šiuose laikraščiuose atsakovo užsakymu publikuotus skelbimus išlaidos; kad 1771,62 Eur sumos 42 PVM sąskaitos faktūros, kuriose nenurodomos konkrečios įsigytos kanceliarinės prekės, jų skaičius, neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymuose įtvirtintų reikalavimų apskaitos dokumentams; jog atsakovui nepagrįstai buvo kompensuotos VšĮ Pilietinių teisių gynimo centro mokėjimo kortele apmokėtos 81,43 l dyzelino įsigijimo išlaidos – 88,76 Eur; jog atsakovas 2019–2023 m. kadencijos laikotarpiu nevaldė transporto priemonių varomų benzinu, ir nepateikė jokių duomenų, kaip buvo panaudotas benzinas, todėl atsakovas negalėjo patirti 199,18 Eur išlaidų už benziną; kad karantino metu atsakovui bendrai kompensuota 757,55 Eur už 699,45 l dyzelino, 171 Eur dydžio automobilio remonto išlaidos už įsigytas autodetales, tačiau atsakovas negalėjo įvardyti jokių konkrečių atvejų dėl Tarybos nario funkcijų atlikimo.

20. Pažymėtina, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo prieš tai padarytų išvadų ir nepateikia jokių šias teismo išvadas paneigiančių duomenų, tačiau teigia, kad prokurorė neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą ir šiuo atveju nėra nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų viseto.

21. Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, teismas plačiau neanalizuoja atsakovo nurodytų išlaidų panaudojimo ir kompensavimo tikslingumo.

Dėl viešojo intereso gynimo

22. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad ieškovė nepagrindė teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti.

23. Teisės doktrinoje taip pat nėra suformuluotos viešojo intereso sąvokos, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms kreiptis į teismą, lyg iš anksto numato, kad konkretūs santykiai, iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007).

24. Viešajam interesui civilinio proceso tvarka ginti yra būtinos dvi pirminės sąlygos: 1) ieškinys viešajam interesui ginti yra pareikštas subjekto, kuriam įstatymų lygmeniu pripažįstama teisė teismine tvarka ginti viešąjį interesą; 2) subjektas, reiškiantis ieškinį viešajam interesui ginti, veikia pagal įstatyme apibrėžtą savo kompetenciją, t. y. įstatyme yra įtvirtinta tokio subjekto teisė (tiksliau – netgi pareiga, jeigu, žinoma, egzistuoja pagrindas imtis viešojo intereso gynimo) teismine tvarka ginti viešąjį interesą reikalaujant taikyti konkretų civilinių teisių gynimo būdą. Kompetencijos ginti viešąjį interesą neturėjimas neužkerta kelio kreiptis į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo, t. y. viešasis interesas, neegzistuojant pirmiau įvardytoms sąlygoms, gali būti ginamas per prokurorą (CPK 49 straipsnio 1 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-611/2018).

25. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnyje, kuriame nustatyti prokuratūros struktūros ir veiklos pagrindai, įtvirtinta, kad prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus (2 d.).

26. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu. Taigi, prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato viešojo intereso pažeidimą ir prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus, be kita ko, kreiptis į teismą su ieškiniu.

27. Atsižvelgiant į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės ieškinys buvo pareikštas subjekto, turinčio teisę teismine tvarka ginti viešąjį interesą ir pareikšdama tokį ieškinį prokurorė veikė vadovaujantis Prokuratūros įstatymo nuostatomis.

28. Be to, Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).

29. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savivaldybės finansinio turto tikslingo ir racionalaus naudojimo klausimas yra susijęs su viešuoju interesu ir šiuo atveju ieškovė ieškiniu siekė apginti viešąjį interesą.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo

31. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto nuomone dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų nebuvimo.

32. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).

33. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas iš trečiojo asmens gavo kompensaciją už patirtas išlaidas vykdant tarybos nario funkcijas ir dėl to byloje ginčo nėra; trečiojo asmens finansinis turtas po minėtos kompensacijos atsakovui išmokėjimo sumažėjo išmokėta suma, o atsakovo – atitinkamai padidėjo; trečiojo asmens turto sumažėjimą ir atsakovo turto padidėjimą siejo tiesioginis ryšis – lėšos buvo skirtos kompensuoti atsakovo patirtas išlaidas vykdant tarybos nario funkcijas ir išmokėjimą lėmė nepagrįsti atsakovo veiksmai; atsakovas nepagrindė, kad kompensuotos išlaidos atitiko kompensavimo tikslingumo kriterijus ar jog egzistavo koks nors kitas pagrindas ginčo lėšoms gauti; pareiškiant ieškinį atsakovas negrąžino be pagrindo gautas lėšas trečiajam asmeniui; trečiojo asmens išmokėtos lėšos buvo skirtos tarybos nario funkcijoms vykdyti ir ieškovės ieškinys pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą.

34. Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių, t. y. jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui ir jis buvo tinkamai panaudotas, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą.

35. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui, teismas sprendžia, kad būtent atsakovui –teko pareiga įrodyti nurodytas aplinkybes, t. y. įrodyti lėšų panaudojimo tikslingumą ir racionalumą, o teismas, be kita ko, turi šias aplinkybes visapusiškai įvertinti.

36. Ieškovė savo ieškinio reikalavimą dėl 4442,03 Eur priteisimo grindė CK 6.237 straipsnio pagrindu, įrodinėdama, kad ne visos atsakovo gautos lėšos buvo Tarybos nario veiklai vykdyti. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimais ir pirmosios instancijos teismo išvadomis įrodymais jų nepaneigė.

37. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad visos savivaldybės atsakovui išmokėtos kompensacinės lėšos buvo panaudotos savivaldybės tarybos nario veiklai vykdyti.

38. Pažymėtina, kad atsakovas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių bylą nagrinėjusio teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog eilinį kartą pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).

39. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K- 3-133-823/2020 40 punktą).

40. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika, tinkamai motyvavo priimtą teismo sprendimą. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.