Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje M. M., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, vedęs, dirbantis pagal individualią veiklą, aukštojo išsilavinimo, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, pagal pakeistą kaltinimą kaltinamas padaręs vieną nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje (2012 m. veikos padarymo metu galiojusi straipsnio redakcija) ir dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M., 2012 m. liepos 2 d., apie 14 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sudavė du smūgius šeimos narei – sutuoktinei J. Z.‑M. į veidą ir ranką, po to sugriebęs nukentėjusiąją už kaklo ją smaugė, o nukentėjusiajai išsilaisvinant, apdraskė jos kaklą, taip nukentėjusiajai J. Z.-M. padarydamas kaklo ir kairės alkūnės odos nubrozdinimus, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais M. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi aktuali straipsnio redakcija).

Be to jis, 2015 m. rugsėjo 12 d., apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia pastūmė šeimos narę – sutuoktinę J. Z.-M., dėl ko ji nugriuvo, čiuožė ir atsitrenkė į durų staktą bei susižalojo viršutinę lūpą. Tokiu būdu nukentėjusiajai J. Z.-M. padaryta muštinė viršutinės lūpos žaizda, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais M. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Be to jis, 2020 m. kovo 9 d., apie 23.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia abejomis rankomis smarkiai pastūmė savo šeimos narę – sutuoktinę J. Z.-M., o jai nugriuvus ant sofos, užšokęs ant jos, kairės kojos keliu prispaudė burną, nosį ir kairį žandą, tuo padarydamas nukentėjusiajai odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, pogleivio kraujosruvas kairiame žande, poodines kraujosruvas kairiame žaste ir dešiniame kelyje, kairėje pėdoje, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais M. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados dėl 2012 m. liepos 2 d. veikos

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog kaltinamojo M. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veikos padarymo metu galiojusi aktuali straipsnio redakcija).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados dėl 2015 m. rugsėjo 12 d. veikos

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados dėl 2020 m. kovo 9 d. veikos

Kaltinamasis šiuos smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją atliko būdamas neblaivus, kadangi pagal byloje esantį alkotesterio rodmenų kvitą 2020 m. kovo 9 d., 1 val., jam buvo nustatytas 0,74 promilių girtumas (1 t., b. l. 85). Tačiau teismas nelaiko, kad šis apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kaip minėta, kaltinamojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo įtemti ir konfliktiški, konfliktai tarp jų buvo dažni (kaltinamasis teigė, kad būtent dėl tokios situacijos šeimoje jis gerdavo alų). Be to, konflikto eigą įtakojo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys, kuris pasireiškė ne tik žodžiais, bet ir spjūviu į veidą kaltinamajam. Tai, kad kaltinamasis nebuvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, patvirtino ir liudytoja I. M., kuri nurodė, nemananti, kad apsvaigimas tą dieną įtakojo kaltinamojo elgesį. Teismo nuomone, atsižvelgus į kaltinamajam nustatytą neblaivumo laipsnį, į nukentėjusiosios elgesį konflikto metu, į tai, kad atėjus liudytojai I. M. kaltinamais buvo ramus ir nebepasidavė nukentėjusiosios tolesnei provokacijai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl minėta aplinkybė iš kaltinimo šalintina.

Teismas atskirai pasisako ir dėl nukentėjusiosios elgesio, kurį laiko provokuojančiu. Iš kaltinamojo, liudytojos I. M. parodymų, o po jų ir nukentėjusiosios duotų parodymų, matyti, kad nukentėjusioji atliko provokuojančius veiksmus, kuomet vykstant žodiniui konfliktui, spjovė kaltinamajam į veidą, o po kaltinamojo smurtinių veiksmų toliau jį provokavo. Tą patvirtino ne tik pati nukentėjusioji ir kaltinamasis, tačiau ir liudytoja I. M., kuri apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, jog M. jai pasakė, kad J. spjovė į jį, jie kažką apsikalbėjo tarpusavyje, tada M. susinervinęs pasakė „kaip jai suduočiau“ ir J. staigiai priėjo prie jų ir pradėjo stumdyti jį ties balkono durimis, sakydama „suduok“. Be to J. žodynas labai platus, tą vakarą J. žodžiai buvo „skriaudžiantys“ ir ji vartojo keiksmažodžius, nes buvo emociškai susijaudinusi, o M. prie jos (I. M.) laikėsi ir keiksmažodžių nelabai vartojo. Kaltinamasis taip pat nurodė, jog konfliktas įvyko dėl to, kad nukentėjusioji jam spjovė į veidą. Teismo vidinį įsitikiną, jog nukentėjusioji iš ties provokavo kaltinamąjį sustiprina ir minėtų asmenų parodymai apie dažnus sutuoktinių konfliktus. Liudytojas, pareigūnas N. R. taip pat nurodė, jog atvykus kaltinamasis buvo ramus. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas laiko, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos nukentėjusiosios provokuojantis elgesys ir šią aplinkybę pripažįsta kaltinamojo atsakomybę lengvinančia (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, kadangi nukentėjusioji ir kaltinamasis yra sutuoktiniai, įvykio metu gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį, M. M. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Kaltinamojo gynėja prašė taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti kaltinamąjį M. M. pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant jo motiną L. M..

Teismas tokį gynybos prašymą atmeta ir konstatuoja, jog šioje byloje nėra visų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nes nenustatyta, kad M. M. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi ją padaręs (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas, kai asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negalimas.

Teismų praktikoje asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu nustatoma, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas esant idealiajai jų sutapčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-91/2011, 2K-484/2011, 2K-137/2012, 2K-340/2012, 2K-52-648/2017, 2K-164-895/2018). Ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika (veikimu arba neveikimu) tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-361/2011, 2K-37/2011, 2K-P-78/2012, 2K-385/2014, 2K-144-489/2015, 2K-345-507/2015, 2A-7-4-699/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog M. M. skirtingu laiku padarė tris nesunkius tyčinius nusikaltimus, jie sudaro realią, o ne idealią veikų sutaptis, todėl pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti kaltinamąjį M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nėra.

Taip pat byloje nėra nustatyta ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga, jog kaltinamasis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, jeigu asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018). Bylos duomenimis nustatyta, jog kaltinamasis M. M. kaltinamas trijų nusikalstamų veikų padarymų, iš kurių dėl 2020 m. kovo 9 d. veikos kaltę pripažino iš dalies, dėl 2015 m. rugsėjo 12 d. veikos kaltę pripažino visiškai, o dėl 2012 m. liepos 2 d. veikos kaltę kategoriškai neigė. Taip pat teismas nenustatė, jog dėl minėtų savo veiksmų kaltinamasis gailėtųsi, duodamas parodymus jis akcentavo, jog visi konfliktai šeimoje kildavo dėl jo žmonos kaltės. Esant tokiems duomenis akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje nėra nei kaltinamojo M. M. visiško kaltės pripažinimo nei jo gailėjimosi dėl savo nusikalstamų veiksmų.

Apibendrinant konstatuotina, kad nenustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje visų sąlygų visumos, nėra teisinio pagrindo vadovaujantis šiuo baudžiamojo įstatymo straipsniu jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

Kaltinamojo gynėja, nesant galimybės taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, prašė taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti kaltinamąjį M. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Gynėja nurodė, jog sprendžiant dėl kaltinamojo kaltės svarbu, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios visą santuokos laikotarpį santykiai buvo konfliktiški, nukentėjusioji ilgą laiką vartojo narkotines medžiagas, ji dėl to gydėsi, iš nukentėjusiosios pusės yra ypatingai didžiulis provokacinis elgesys, kuris išprovokavo tokią situaciją, jog kaltinamasis neatsilaikydavo ir prasidėdavo konfliktai. Taip pat nurodė, jog sprendžiant dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo negalima remtis vien tuo, kad padarytos kelios veikos, o ne viena, nes viena veika padaryta daugiau nei prieš 8 metus, kita prieš 5 metus, yra didžiulis laiko tarpas, taip pat reiktų atsižvelgti į naujausią teismų praktiką panašios kategorijos kasacinio teismo bylose Nr. 2K-231-489/2020 ir 2K-128-489/2020.

BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017.

Šios bylos kontekste svarbu tai, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau teismų praktikoje paprastai nepripažįstamos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (pvz., kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015).

Pirmiausia nesutiktina su advokatės argumentu, jog nėra svarbu tai, kad kaltinamasis M. M. kaltinamas ne vieno, o trijų nusikaltimų padarymų, kadangi tarp jų yra didelis laiko tarpas. Iš BK 37 straipsnio dispozicijos matyti, jog ši nuostata gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmuo yra padaręs nusikaltimą, t. y. vieną, o ne kelis nusikaltimus. Šiuo gi atveju M. M. padarė ne vieną, o net tris smurtinius nusikaltimus, jie visi buvo nukreipti į vieną labiausiai saugomų įstatymo vertybių – žmogaus sveikatą, šiuos nusikaltimus jis padarė veikdamas tyčia. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių M. M. negalėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytus nusikaltimus, todėl nepriklausomai nuo to, jog tarp šių veikų yra nemažas laiko tarpas, M. M. negali būti taikomos BK 37 straipsnio nuostatos. Be to, teismo vertinimu tai, jog tarp padarytų nusikaltimų yra nemaži laiko tarpai kaip tik rodo didesnį M. M. pavojingumą, kadangi akivaizdu, jog tie jo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jie yra pasikartojantys, atlikti prieš tą patį asmenį – šeimos narį, kas rodo, jog jis nedaro tinkamų išvadų ir yra linkęs nusikalsti.

Taip pat nesutiktina, jog visi konfliktai, kurių metu buvo panaudotas fizinis smurtas, kilo dėl nukentėjusiosios provokacinių veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog kaltinamojo smurtiniai veiksmai buvo panaudoti kilus žodiniams konfliktams, o 2020 m. kovo 9 d. nukentėjusiajai dar ir spjovus kaltinamajam į veidą. Teismas sutinka su advokatės argumentu, jog nukentėjusiosios elgesys 2020 m. kovo 9 d. kilusio konflikto metu iš ties buvo provokuojantis, tačiau nesutinka, jog ir kitais dviem atvejais dėl kilusių konfliktų buvo kalta vien tik nukentėjusioji. Tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog jų šeimoje būdavo nesutarimų, jie konfliktuodavo nuolat ir nukentėjusioji kaltinamajam iš ties sakydavo pastabas, tačiau negalima laikyti, jog šios nukentėjusiosios sakomos pastabos kiekvienu atveju buvo provokaciniai veiksmai, sudarantys prielaidą kaltinamajam smurtauti. Būdami suaugę, už savo veiksmus atsakingi asmenys, jie galėjo ir privalėjo rasti nekonfliktišką bendravimo būdą, tačiau akivaizdu, kad jie to nedarė, konfliktavo, o kaltinamasis, nesuvaldęs savo emocijų, atliko ir smurtinius veiksmus. Taip pat pažymėtina, jog, kaltinamasis M. M. atliko smurtinius veiksmus prieš moterį – savo sutuoktinę, t. y. prieš akivaizdžiai fiziškai silpnesnį asmenį, ir tuos veiksmus atliko namų aplinkoje, kur įprastai asmuo turėtų jaustis ir būti saugus.

Kaltinamojo gynėja taip pat nurodo, jog sprendžiant dėl nusikaltimų mažareikšmiškumo būtina atsižvelgti į naujausią teismų praktiką panašaus pobūdžio kasacinio teismo bylose Nr. 2K-231-489/2020 ir 2K-128-489/2020. Pažymėtina, jog advokatės minimose bylose situacijos negali būti vertinamos kaip tapačios.

Byloje Nr. 2K-231-489/2020 būdamas blaivus nukentėjusysis iš ties provokavo neblaivią kaltinamąją, tačiau skiriasi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai bei jų pobūdis. Advokatės nurodytoje byloje rimčiausias nustatytas sužalojimas buvo nukentėjusiojo nugaroje ir pasireiškė odos nubrozdinimais su poodinėmis kraujosruvomis. Šie sužalojimai buvo padaryti tyčia ne mažiau negu du kartus įkandus nukentėjusiajam į nugarą, tyčia stumdant jį rankomis ir apdraskius nagais. Taip pat skiriasi ir tikslas – konfliktas buvo išprovokuotas tyčia fiziškai stipresnio asmens dėl vykstančio skyrybų proceso, siekiant palankesnio sprendimo dėl turto dalybų. Šiuo atveju nėra duomenų, jog kuris nors konfliktas buvo išprovokuotas tyčia, siekiant palankesnio sprendimo skyrybų bylos procese, kadangi kaltinamasis ir nukentėjusioji skyrybų procesą pradėjo gerokai vėliau po paskutinio įvykio. Be to, advokatės nurodomoje byloje asmuo buvo kaltinamas tik vieno nusikaltimo padarymu.

Kitoje advokatės nurodomoje byloje Nr. 2K-128-489/2020 konfliktas iš dalies buvo nulemtas dėl nukentėjusiosios intensyvaus elgesio, tačiau tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios buvo konfliktinė situacija dėl vykstančių skyrybų ir vaikų priežiūros klausimo. Minimoje byloje taip pat skiriasi nukentėjusiajai padaryto sužalojimo mastas bei būdas – kaltinamasis spyrė nukentėjusiajai iš kojos pėdos į šlaunį, taip padarydamas poodinę kraujosruvą kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, t. y. buvo suduotas tik vienas smūgis į koją. Ir vėlgi, minimoje byloje buvo padarytas tik vienas, o ne trys smurtiniai nusikaltimai.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, jog šioje byloje taip pat nėra teisinių sąlygų pripažinti M. M. padarytus nusikaltimus mažareikšmiais ir, vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl M. M. skirtinos bausmės

Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).???

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus; nusikalstamų veikų stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje (2012 m. liepos 2 d. veikos padarymo metu galiojusi aktuali straipsnio redakcija) numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje (2015 m. rugsėjo 12 d. ir 2020 m. kovo 9 d. veikų padarymo metu galiojančio straipsnio redakcija) taip pat numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Teismas nustatė dvi kaltinamojo M. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog 2020 m. kovo 9 d. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys ir šią veiką jis pripažino bei gailėjosi dėl jos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktai). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Kaltinamasis M. M. padarė tris tyčinius nesunkius smurtinio pobūdžio nusikaltimus prieš šeimos narį – sutuoktinę, veikos baigtos, nukentėjusiajai visais atvejais smurtinio pobūdžio veikomis buvo nežymiai sutrikdyta sveikta, veikos padarytos namuose, kur nukentėjęs asmuo paprastai turėtų jaustis saugus ir neliečiamas. Kartu teismas įvertina ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, turintis du mažamečius vaikus, „Sodros“ duomenimis vykdo individualią veiklą, per paskutinius 1 metus baustas 1 kartą baustas administracine tvarka dėl pažeidimo, susijusio su transportu ir kelių ūkiu (1 t., b. l. 77-78), anksčiau neteistas (1 t., b. l. 79-80), duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre baudžiamojoje byloje nėra.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo nuomone BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta kaltinamajam už kiekvieną jo padarytą nusikaltimą paskyrus vieną švelniausių sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą, kurios dydis nustatytinas didesnis nei šios rūšies bausmės minimumas, tačiau nesiekiantis vidurkio, t. y. po 6 mėnesius laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros, kartu nustatant BK 48 straipsnio 4 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus įpareigojimus: bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; pradėti dirbti (arba tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teismas laisvės apribojimo bausmę skiria pagal šiuo metu galiojančią BK 48 straipsnio redakciją, tačiau atsižvelgiant į tai, jog veikų padarymo metu galiojančiose redakcijose nebuvo galimybės skirti intensyvią priežiūrą, šios priemonės neskiria, visi kiti kaltinamajam skiriami įpareigojimai galėjo būti paskirti ir veikų padarymo metu galiojančioms BK 48 straipsnio redakcijoms (elgesio pataisos programa galėjo būti skiriama kaip baudžiamojo poveikio priemonė). Teismo vertinimu, atsižvelgus į pirmiau minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, šiuo konkrečiu atveju būtent tokios rūšies ir dydžio bausmės bus pakankamos nustatytiems bausmės tikslams pasiekti, darys teigiamą, prevencinę įtaką kaltinamajam bei sudarys jam galimybę dar kartą įvertinti savo elgesį.

Kadangi padarytos veikos nesiskiria pagal savo pavojingumą, yra tos pačios rūšies, padarytos panašiomis aplinkybėmis prieš tą patį asmenį, bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant po dalį švelnesnių bausmių, šias dalis nustatant lygias pusei nurodytų bausmių dydžio, t. y. prie 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmės pridedant po 3 mėnesius laisvės apribojimo ir paskiriant galutinę 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamos veikos yra smurtinio pobūdžio, į jų kiekį, teismas, vadovaudamasis BK 67 straipsniu, 71 straipsniu, skiria kaltinamajam baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (1 250 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Ši įmoka turi būti sumokėta per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje įtvirtinta asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, teisė baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

Byloje pateiktas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. Z.-M. civilinis ieškinys dėl 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodoma, kad nukentėjusioji patyrė tokią neturtinę žalą, kadangi ilgą laiką gyveno su sutuoktiniu M. M., santuokoje su juo yra nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. Per šį laikotarpį ne kartą yra patyrusi sutuoktinio patyčias, psichologinį bei fizinį smurtą. Dėl fizinio smurto pasekmių, kurio metu patyrė fizinį skausmą, tekdavo kreiptis į gydymo įstaigas. Nuolat buvo bauginama nesiskųsti, nes atims vaikus. Dėl patirtų fiksuotų sužalojimų, dažnai jaučia skausmus krūtinės srityje, blogai miega, randas ant veido vis primena, koks skausmas buvo tada, kai jis ją spardė, dažnai skauda galvą, ji pasidarė labai jautri, labai krito savivertė. Dėl prasto miego gėrė jai paskirtus raminamuosius vaistus nuo skausmo bei įvairius tepalus skausmų malšinimui. Dėl 2020 m. kovo 9 d. patirto smurto jautė skausmus, negalėjo normaliai judėti. Dėl 2012 m. liepos 2 d., 2013 m. sausio 12 d., 2015 m. rugsėjo 12 d., 2019 m. rugsėjo 6 d., 2020 m. kovo 9 d. M. M. veiksmų, kurių metu jis prieš ją naudojo fizinį smurtą, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, kadangi nežino, kaip šie sužalojimai paveiks jos sveikatą ateityje (1 t., b. l. 33).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji papildomai paaiškino, jog pateikė 12 000 Eur civilinį ieškinį, kadangi pasekmes jaučia iki šios dienos, sapnuojasi košmarai ir tenka gerti raminančius vaistus, nebegali žiūrėti į vyrus, tai daugiau dėl psichologinių išgyvenimų. Vaistams išleido 300‑400 Eur, šiuo metu reikia daryti veido rekonstrukciją, kad tą randą panaikinti, tai kainuotų apie 1 500 Eur. Dėl rando, dėl smūgio, pakrito ausis ir jaučia diskomfortą. Yra labai daug nuoskaudų ir tie 12 000 Eur neišpirks. Labai liūdna ir per daug skausmo. Yra tų pasekmių ir prašoma suma juokinga. Tiesiog prašo priteisti tokią sumą ir viskas.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad moralinė (neturtinė) žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia, jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant, inter alia, materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (pvz., Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas).

Kasacinis teismas savo ruožtu taip pat yra išaiškinęs, kad teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinti ir nukentėjusiojo, ir kaltojo asmens interesus, siekdamas proporcingos jų pusiausvyros.

Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Vis tik, teismų praktikoje laikoma, jog žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016).

Be to, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, reikėtų paisyti jau sukurtų teismo precedentų, kita vertus, dėl padarytos neturtinės žalos dydžių sveikatos sužalojimo atvejais visiškai suvienodinti teismų praktikos iš esmės neįmanoma, kiekvienu konkrečiu atveju jis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias tos bylos aplinkybes, jų tarpusavio santykį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-419/2011, 2K-202-693/2015, 2K-300-222/2017, 2K-53-693/2018).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kaltinamasis M. M. yra atsakingas už nukentėjusiosios patirtus sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, vis tik teismo vertinimu tie išgyvenimai nebuvo tokie stiprūs, jog galėtų būti vertinami 12 000 Eur sumai. Teismui nekyla abejonių, jog dėl neteisėtų M. M. veiksmų nukentėjusioji iš ties galėjo patirti ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, nes prieš ją smurtą naudojo artimas, kartu su ja gyvenantis asmuo, jos sutuoktinis, tačiau paminėtina, jog nukentėjusioji savo ieškinį grindžia viso laikotarpio nuo santuokos sudarymo su kaltinamuoju pradžios – 2011 m. rugsėjo 30 d., išgyvenimais, patirtais santuokos metu, dėl jos vertinamu netinkamo kaltinamojo M. M. elgesio. Pažymėtina, jog teismas vertina tik šioje byloje aktualius įvykius, dėl kurių kaltinamasis M. M. pripažintas kaltu, ir kokią žalą dėl to patyrė nukentėjusioji. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusioji teigia, kad dėl patirto fizinio smurto patiria skausmus iki šiol, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patirvinančių, jog nukentėjusiosios patirti sužalojimai būtų sukėlę sunkesnius, ilgiau išliekančius negatyvius padarinius ar sunkesnes išliekamąsias pasekmės. Visais trimis šioje byloje nagrinėtais atvejais nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (dviem atvejais nukentėjusiajai buvo konstatuoti nubrozdinimai ir kraujosruvos, trečiuoju atveju muštinė viršutinės lūpos žaizda), kaip minėta, teismas neabejoja, jog dėl šių sužalojimų ji jautė skausmą, patyrė stresą, išgyvenimus, tačiau svarbu ir tai, jog 2020 m. kovo 9 d. veikos padarymo metu nukentėjusioji pati provokavo kaltinamąjį, pirma spjovė jam į veidą. Be to nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu paklausus, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina 12 000 Eur suma nurodė, jog nežino kuo pagrįsti prašomą sumą, jai tai yra juokinga suma, prašo tokios sumos ir viskas, kad kažkiek „užglaistyti“ savo patirtus išgyvenimus, nes yra labai daug nuoskaudų, t. y. negalėjo nurodyti, kokie konkrečiai išgyvenimai lemia tokį neturtinės žalos dydį. Teismas atsižvelgia ir į tai, jog nukentėjusioji savo civilinį ieškinį iš dalies grindžia patirta turtine žala – posėdžio metu ji nurodė, jog patyrė nepatogumus dėl pirktų vaistų, jiems išleido 300-400 Eur, taip pat norint panaikinti randą, atsiradusį dėl patirto sužalojimo, jai reikalinga operacija, kuri kainuotų 1 500 Eur. Taip pat atsižvelgtina ir į tai, jog kaltinamasis nukentėjusiai jau yra savanoriškai atlyginęs dalį patirtos žalos – 200 Eur (1 t., b. l. 163).

Įvertinus išdėstytą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat remiantis susiklosčiusia teismų praktika tokio tipo bylose, teismas sprendžia, jog nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo mažintinas iki 1 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad 200 Eur yra nukentėjusiajai sumokėti, teismas priteisia iš kaltinamojo nukentėjusiajai 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu būtent tokia suma yra proporcinga J. Z.-M. patirtiems išgyvenimams dėl kaltinamojo M. M. neteisėtų veiksmų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. M. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas nuo 2020 m. kovo 9 d., 23.55 val. iki 2020 m. kovo 10 d., 12.42 val. (viena diena) (1 t., b. l. 84, 99). Šis laikas, vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies b papunkčiu, 66 straipsniu, įskaitytinas į kaltinamajam skiriamą bausmę, vieną dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Kaltinamajam M. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 96-97), paliktina iki laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti, panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301, 304-305 straipsniais, 307-308 straipsniais, 313 straipsniu

nusprendžia:

M. M. pripažinti kaltu padarius vieną nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (2012 m. liepos 2 d. nusikaltimo padarymo metu galiojusi aktuali straipsnio redakcija) ir du nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (2012 m. liepos 2 d. veika) paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2015 m. rugsėjo 12 d. veika) paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. kovo 9 d. veika) paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, paskiriant galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1, 4 punktais įpareigoti M. M. bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; pradėti dirbti (arba tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies b punktu, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti M. M. laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. kovo 9 d., 23.55 val. iki 2020 m. kovo 10 d., 12.42 val. (viena diena), vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsniu, paskirti M. M. baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (1 250 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti nuosprendį, panaikinti.

Civilinės ieškovės J. Z.-M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš M. M. 800 Eur (aštuonis šimtus eurus) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 46-49 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) atvykti į probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba probacijos tarnybos šaukimo gavimo;

2) laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3) pranešti probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų;

2. Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

3. Bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyrius, Kareivių g. 1, tel. (8 5) 212 3551). Jei nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą. Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės apribojimas, privalo ne vėliau kaip prieš septynias dienas pranešti šią bausmę vykdančiai institucijai apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.