- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-07
- Bylos Nr.
- 1A-326-497/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-10141-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- M. M.
- Nukentėjusysis
- J. Z.-M
- Advokatai
- Linas Žalnieriūnas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-03-15 nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už trijų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 ir 2 dalyje padarymą ir jam paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje; pradėti dirbti (arba tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei 25 MGL (1 250 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Nukentėjusiosios J. Z.-M civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir iš M. M. nukentėjusiosios naudai priteista 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. P. instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012-07-02, apie 14 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia sudavė du smūgius šeimos narei – sutuoktinei J. Z.‑M. į veidą ir ranką, po to sugriebęs nukentėjusiąją už kaklo ją smaugė, o nukentėjusiajai išsilaisvinant, apdraskė jos kaklą, taip nukentėjusiajai J. Z.-M. padarydamas kaklo ir kairės alkūnės odos nubrozdinimus, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (2012-07-02 galiojusi aktuali straipsnio redakcija).
2. Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2015-09-12, apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia pastūmė šeimos narę – sutuoktinę J. Z.-M., dėl ko ji nugriuvo, čiuožė ir atsitrenkė į durų staktą bei susižalojo viršutinę lūpą. Tokiu būdu nukentėjusiajai J. Z.-M. padaryta muštinė viršutinės lūpos žaizda, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
3. Taip pat M. M. nuteistas už tai, kad 2020-03-09, apie 23.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia abejomis rankomis smarkiai pastūmė savo šeimos narę – sutuoktinę J. Z.-M., o jai nugriuvus ant sofos, užšokęs ant jos, kairės kojos keliu prispaudė burną, nosį ir kairį žandą, tuo padarydamas nukentėjusiajai odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, pogleivio kraujosruvas kairiame žande, poodines kraujosruvas kairiame žaste ir dešiniame kelyje, kairėje pėdoje, kas yra vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Nuteistojo M. M. gynėjo apeliaciniu skundu prašoma panaikinti 2021-03-15 nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, o šio prašymo netenkinus, perduoti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
4.1 Skunde nurodoma, kad priimtas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas byloje surinktus duomenis vertino selektyviai, pripažino, kad nukentėjusiosios parodymai nėra patikimi, tačiau vadovavosi būtent jais, savo iniciatyva taisydamas byloje esančius neatitikimus priėmė neteisingą nuosprendį.
4.2 Dėl 2012-07-02 nusikalstamos veikos skunde nurodoma, kad nuteistasis M. M. neatsiminė įvykio aplinkybių ir teigė tuo metu gyvenęs pas tėvus, tačiau teismui nekilo abejonių, kad jis tuo metu padarė jam inkriminuotus veiksmus. Teismas nesiėmė veiksmų pašalinti abejones, neapklausė nuteistojo tėvų dėl jo nurodomų aplinkybių, todėl byloje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti nuteistojo tėvus.
4.2.1. Skunde teigiama, kad esant prieštaringiems nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymams apie 2012 m. padarytą veiką, teismas rėmėsi Medicinos paslaugų centro įdėtiniame lape užfiksuota informacija, kad nukentėjusioji 2012-07-02 kreipėsi į savo šeimos gydytoją dėl namuose patirto vyro smurto. Nors nukentėjusioji teigė šio įvykio metu patyrusi daugiau nei 30 smūgių, teismas visgi sprendė, kad nukentėjusioji linkusi hiperbolizuoti situaciją, todėl atmetė dalį jos parodymų ir vadovavosi tik parodymais, kurie atitiko medicininiame dokumente pateiktą informaciją. Apelianto nuomone, teismo argumentacijoje akivaizdžiai trūksta nukentėjusiosios hiperbolizavimo įtakos patirtų sužalojimų atsiradimo aplinkybių nustatymui. Jei teismas pastebėjo, kad nukentėjusioji akivaizdžiai išsigalvoja aplinkybes, tai lieka neaišku, kodėl teismas patikėjo jos nurodomomis aplinkybėmis apie sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Apelianto teigimu, nustatyti sužalojimai pas nukentėjusiąją galėjo atsirasti ir visai kitomis aplinkybėmis, nei ši teigia. Medicininių dokumentų įdėtinis lapas neatskleidžia, kokiomis aplinkybėmis buvo patirti sužalojimai ir kas juos padarė. Pažymima, kad bylose, kuomet ginčas vyksta tarp sutuoktinių, kurie ruošiasi ištuokai dėl pašlijusių santykių, proceso dalyvių parodymai turi būti vertinami labai atsargiai, kadangi proceso dalyviai tokioje situacijoje gali elgtis nesąžiningai.
4.2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje yra objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji vartodavo narkotines medžiagas. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad nukentėjusioji galimų konfliktų metu galėjo būti neadekvačios būsenos, provokuoti sutuoktinį, pati imtis fizinių veiksmų, o taip pat duoti tikrovės neatitinkančius parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu, taip pat ir lankydamasi medicinos įstaigose. Teismas nesiaiškino pačios nukentėjusiosios veiksmų konfliktų metu raiškos, jos charakterio savybių ir bruožų, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji nebuvo ramaus būdo, neretai pati provokuodavo konfliktus.
4.3. Dėl 2015-09-12 nusikalstamos veikos skunde nurodoma, kad teismas analogiškai kaip ir dėl 2012-07-02 veikos konstatavo, kad nukentėjusiosios nurodytos smurto aplinkybės nepasitvirtino. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad kaltinamasis spyrė nukentėjusiajai į pilvą dėl ko ji čiuožė ir atsitrenkė į durų staktą, todėl teismas privalėjo itin kritiškai vertinti pasikartojančias nukentėjusiosios nurodomas tikrovės neatitinkančias aplinkybes.
4.3.1. Nuteistasis pripažino buvus konfliktą ir tai, kad stūmė nukentėjusiąją, tačiau nesuprato galintis tokiu būdu sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą. Jis teigė, kad pamatęs jog nukentėjusioji susižalojo, atsiprašinėjo, siūlė pagalbą ir galimai į kliniką vyko kartu, todėl jo veiksmai turi būti vertinami kaip neatsargi kaltė. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad nukentėjusioji prieš įvykį ilgą laiką neadekvačiai bendravo su juo, vartojo nepagarbų žodyną ir provokavo konfliktui, todėl akivaizdu, kad jo veiksmai buvo nukreipti ne į siekį sukelti nukentėjusiajai skausmą, o į tai, kad pastaroji prie jo nelįstų. Tyčios sutrikdyti sveikatą jis neturėjo, todėl jo veiksmai, pastūmimas, kuris nebuvo skausmingas ir neatsargiai sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas neturi nusikalstamos veikos sudėties, dėl ko byla šioje dalyje M. M. atžvilgiu turi būti nutraukta.
4.4. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendis dėl 2012-07-02 įvykdytos veikos buvo priimtas praėjus 8 metams ir 8 mėnesiams. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu, nusprendus kad 2015-09-12 veika nebuvo padaryta, nuosprendis dėl 2012-07-02 veikos negalėjo būti priimtas, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis.
4.5. Dėl 2020-03-09 nusikalstamos veikos skunde taip pat teigiama, kad kaip ir visais kitais atvejais nukentėjusioji pati provokavo konfliktą, spjaudė į nuteistąjį, o jam pabandžius ją nuraminti ir paguldžius ant sofos, ėmė intensyviai spardytis dėl ko kaltinamasis koja prispaudė jos žandą, o ši, bandydama ištrūkti, muistėsi ir susižeidė lūpą į grindis. Gynėjo nuomone, nukentėjusioji susižalojo ne nuo tiesioginių M. M., o dėl savo pačios veiksmų. M. M. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti į nukentėjusiosios sužalojimą, todėl tarp jo veiksmų ir nukentėjusiosios patirto sužalojimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio – objektyvaus nusikaltimo sudėties požymio, ir M. M. negali būti traukiams baudžiamojon atsakomybėn. Skunde pažymima, kad teismas pripažino jog nukentėjusiosios lūpos sužalojimams įvyko ne dėl atskirų nuteistojo veiksmų, o pačiai nukentėjusiajai bandant ištrūkti. Gynėjo teigimu, tai yra nuteistojo atsakomybę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo šalinanti aplinkybė.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
6. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo M. M. gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.
8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymu vertinimu, savo kaltės nepripažįsta.
9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį, baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.
Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo
10. M. M. nuteistas už tris nusikalstamą veikas, kvalifikuotas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, įvykdytas 2012-07-02, 2015-09-12 ir 2020-03-09. Dėl veikos, įvykdytos 2021-07-02 savo kaltės jis nepripažino teigdamas, kad tokio įvykio nebuvo, nes jis tuo metu gyveno pas savo tėvus, 2015-09-12 ir 2020-03-09 veikų aplinkybes jis iš dalies patvirtino, tačiau savo kaltę neigia tuo aspektu, kad 2015-09-12 nukentėjusioji sužalojimą patyrė dėl jo neatsargių veiksmų, kuriais jis siekė išvengti konflikto, kurį sukėlė pati nukentėjusioji, o 2020-03-09 įvykio metu nukentėjusioji susižalojo dėl paties savo elgesio. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines įvykių aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad M. M. padarė visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Dėl 2012-07-02 įvykdytos nusikalstamos veikos
11. M. M. kaltę dėl šios veikos padarymo neigė, nurodė, kad neatsimena tokio įvykio aplinkybių ir teigė tuo metu gyvenęs pas tėvus. Apeliacinės instancijos teismas siekdamas patikrinti nuteistojo aplinkybes apeliacinėje instancijoje atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistojo motiną L. M.. Liudytoja L. M. parodė, kad 2012-07-02 pas ją namuose dingo elektra, todėl ji paskambino sūnui, sūnus atvažiavo iš darbo, 14 val. ir elektrą tvarkė iki išnaktų. Liudytoja tiksliai atsiminė įvykio datą, teigė, kad tai buvo pirmadienis, nurodė, kad atsimena įvykį, nes reikėjo visą koridoriaus apdailą nuplėšti, kad surasti laidus.
12. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kolegija liudytojos L. M. parodymus vertina kaip melagingus. Kaltinamojo motina ir pretendentė į laiduotojas L. M. yra suinteresuota palankia savo sūnui bylos baigtimi. Jos parodymus leidžia atmesti faktas, kad liudytoja tiksliai prisimena dieną, ir laiką, kada įvyko šis tariamas elektros gedimas, nors po įvykio praėjo beveik 10 metų. Be to teisme apie tariamą 2012-07-02 elektros gedimą liudytoja pradėjo pasakoti net nepaklausta ir nepaaiškinus dėl ko ji iškviesta į teismo posėdį. Toliau liudytoja pripažino, kad duoda iš esmės kaltinamojo – jos sūnaus, padiktuotus parodymus. Liudytoja nurodė, kad „/.../. Man sakė, kad reikės tą pasakyti. Apie tai kalbėjau su sūnumi“. Galiausiai, ši liudytoja dalyvavo ir pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, buvo apklausta kaip liudytoja. Jai buvo žinoma sūnui pateiktų kaltinimų esmė, tačiau pirmos instancijos teismo posėdyje nieko apie galimą sūnaus alibi 2012-07-02 ji nenurodė. Dėl paminėto Kolegija liudytojos L. M. parodymus atmeta kaip melagingus.
13. Pats nuteistasis M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė neatsimenantis šio įvykio (1 t., b.l. 63-64, 136). Tuo tarpu nukentėjusioji detaliai nurodė įvykio detales, konflikto priežastis ir apibūdino suduotus smūgius bei padarytus sužalojimus (1 tomas, b.l. 30-31). Analogiškas aplinkybes ji nurodė ir apklausiama apylinkės teismo posėdyje ( 1 t., b.l. 137). Kolegija įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais, kadangi jie patvirtinti kitais objektyviais duomenimis, o būtent Medicinos paslaugų centro įdėtinis lapas į J. Z.-M. ambulatorinę kortelę, patvirtina, kad nukentėjusioji kreipėsi į savo šeimos gydytoją dėl 2012-07-02, (duomenys neskelbtini), apie 14 val., namuose įvykusio konflikto, kurio metu ją sumušė vyras, trenkė per veidą (toliau neįskaitoma), apibrozdino alkūnes (1 t., b. l. 55-56). Skunde nepagrįstai teigiama, kad Medicinių dokumentų įdėtinis lapas neatskleidžia, kokiomis aplinkybėmis buvo patirti sužalojimai ir kas juos padarė. Netikėti jame užfiksuota informacija nėra pagrindo, nes nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai atitiko jos nurodytas aplinkybes. Be to nukentėjusiosios parodymus apie jos nuolat patiriamą smurtą patvirtino ir liudytoja I. M., kuri parodė, kad konfliktai kaltinamojo ir nukentėjusiosios šeimoje buvo dažni. Nukentėjusioji jai ne kartą skundėsi patiriamu smurtu iš kaltinamojo (1 t., b.l. 36) . Kolegija sprendžia, kad šie aptarti įrodymai pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą apie M. M. kaltę 2012-07-02 padarius nusikalstamą veiką, kurios metu nukentėjusiajai buvo padarytas nežymūs kūno sužalojimas, detaliai nurodytas šios nutarties 1 punkte.
14. Kolegija sutinka su skundo teiginiais, kad bylose, kuomet ginčas vyksta tarp sutuoktinių, kurie ruošiasi ištuokai dėl pašlijusių santykių, proceso dalyvių parodymai turi būti vertinami labai atsargiai, kadangi proceso dalyviai tokioje situacijoje gali elgtis nesąžiningai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi šios nuostatos, kuri yra įtvirtinta Aukščiausiojo teismo formuojamoje teismų praktikoje (baudžiamosios bylos Nr. 2K-71/2012, Nr. 2 K-299/2013 ir kt.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas detaliai išanalizavo nukentėjusiosios parodymus, pažymėjo, kad nukentėjusioji situaciją vertina hiperbolizuotai ir rėmėsi tik tomis nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, kurias patvirtino kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys.
Dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2015-09-12.
15. Kolegija visiškai pritaria skundžiamos nuosprendžio išvadoms, kad M. M. kaltė padarius šią nusikalstamą veiką yra taip pat įrodyta. M. M. neneigia paties konflikto fakto ir aplinkybės jog stūmė nukentėjusiąją, ko pasėkoje nukentėjusioji griuvo ir čiuoždama per grindis į durų staktą susižalojo lūpą. Kaip ir 2012-07-02 veikos atveju, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik tais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtino kiti objektyvūs bylos duomenys ir pašalino aplinkybę, kad nukentėjusiajai buvo smūgiuota į pilvo sritį. Specialisto išvada Nr. G 2338/2020(01), patvirtina jog nukentėjusiajai J. Z.-M. 2015-09-13 d. nustatyta muštinė viršutinės lūpos žaizda, atitinkanti nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 63-70).
16. Savo kaltę dėl šios veikos padarymo M. M. ginčija teigdamas, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, jo veiksmai buvo nukreipti ne į siekį sukelti nukentėjusiajai skausmą, o į tai, kad pastaroji prie jo nelįstų, tyčios sutrikdyti jos sveikatą jis neturėjo, nukentėjusiosios pastūmimas nebuvo skausmingas, o neatsargiai sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas neturi nusikalstamos veikos sudėties. Kolegija nesutinka su tokiu nuteistojo veiksmų vertinimu. Byloje nustatyta, to neneigia ir pats kaltinamasis, kad jis stūmė nukentėjusiąją, dėl ko ji paslydo, griuvo ir grindimis čiuožė 3-4 metrus ir atsitrenkė veidu į durų staktą. Nuteistasis pripažino, kad pastūmimas buvo stiprus, tai liudija ir aplinkybė, kad nukentėjusioji po pastūmimo čiuožė net 3-4 metrus, o iš medicininių duomenų nustatyta, kad jai buvo padaryta muštinė kiauryminė lūpos žaizda. Bylos duomenimis nukentėjusioji sveria apie 50 kg, taigi su didele jėga stumdamas už save žymiai fiziškai silpnesnį asmenį, kaltinamasis aiškiai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir galimas pasekmes, nukentėjusiajai padaryti sužalojimai yra aiškiame priežastiniame ryšyje su nuteistojo M. M. veiksmais.
Dėl 2020-03-09 nusikalstamos veikos.
17. Kolegija konstatuoja, kad bylos duomenimis neginčytinai įrodyta jog M. M. įvykdė ir šią nusikalstamą veiką. Be paties M. M. prisipažinimo jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios, liudytojų N. R. ir I. M. parodymais, bei teismo specialisto išvada. Nuteistasis M. M. pripažino, kad stengdamasis apraminti nukentėjusiąją paguldė ją ant lovos, o jai priešinantis jo veiksmams, koja prispaudė jai skruostą. Kaip ir anksčiau aptartų veikų atvejais teismas rėmėsi tik tais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Savo kaltę nuteistasis ginčijo tuo aspektu, kad nukentėjusiajai sužalojimai atsirado jos pačios veiksmų pasėkoje. Kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais. M. M. savo parodymuose teigė, kad konflikto metu pakėlė žmoną už kūno ir pastūmė ją ant lovos. Kai pradėjo eiti link jos, ji pradėjo spardytis, todėl jis prispaudė jai skruostą keliu. Kaltinamasis pats teigia, kad jai turbūt skaudėjo, ji bandė išsilaisvinti ir susižeidė lūpą, nusibrozdino į jo kelią. Iš paties kaltinamojo parodymų matyti, kad jo veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, tuo tarpu akivaizdu, kad nukentėjusiosios spardymasis, bandymas ištrūkti buvo gynyba. Kaltinamojo nurodyta įvykių seka, nukentėjusiosios stūmimas, ėjimas link jos, prispaudimas koja, bei tai, kad jam buvo aišku, jog nukentėjusioji dėl jo veiksmų jaučia skausmą ir dėl to bando išsilaisvinti, pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai yra akivaizdi kaltinamojo smurtinių veiksmų pasekmė.
18. Skunde didelis dėmesys skiriamas nukentėjusiosios individualioms charakterio savybėms, būdui, akcentuojama jog nukentėjusioji turi polinkį vartoti narkotines medžiagas ir jas vartoja, teigiant, kad šis polinkis turėjo įtakos nukentėjusiosios duodamų parodymų patikimumui, o ūmus nukentėjusiosios būdas būtent ir įtakojo konfliktų tarp nukentėjusiosios ir M. M. kilimą. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios charakterio savybės, neturi lemiamos įtakos sprendžiant M. M. kaltės klausimą. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir šias aplinkybes. Teismas sprendė, jog nukentėjusiosios elgesys buvo provokuojantis ir šią aplinkybę vertino kaltinamojo naudai pripažindamas ją atsakomybę lengvinančia. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusioji kartais vartodavo narkotines medžiagas, tačiau objektyvių duomenų, kad ji jas vartojo įvykio metu ar prieš juos byloje nėra. Sprendžiant kiek ši aplinkybė reikšminga, vertinant nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių teisingumą, jau minėta, kad teismas nesirėmė nukentėjusiosios nurodomomis aplinkybėmis visa apimtimi, pripažino įrodytomis tik tas nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, kurios patvirtintos kitais objektyviais bylos duomenimis, todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios galimai neteisingai nurodomos aplinkybės lėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą.
19. Kolegija tuo pačiu pažymi, kad paties kaltinamojo parodymai prieštaringi ir nepatikimi. Siekdamas būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaltinamasis savo kaltę pripažino, tačiau paaiškėjus, kad šio instituto taikymui nėra visų būtinų sąlygų, kaltinamasis parodymus pakeitė. Tai leidžia teigti, kad duodamas parodymus jis nėra sąžiningas, parodymus duoda atsižvelgdamas į savo procesinę padėtį ir esamus jo kaltės įrodymus. Kaltinamasis ne tik pats duoda neatitinkančius tikrovės parodymus, bet sukurstė tokius parodymus duoti ir savo motiną L. M. (12 p.). Dėl paminėtų aplinkybių M. M. parodymai taip pat turi būti vertinami itin kritiškai.
20. Apeliaciniame skunde taip pat buvo keliamas nuosprendžio priėmimo senaties klausimas. Gynėjo teigimu nuosprendis M. M. atžvilgiu negalėjo būti priimtas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apkaltinamojo nuosprendžio senatis reglamentuota BK 95 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jei nuo veikos padarymo praėjo aštuoneri metai, kai buvo padarytas neatsargus ar nesunkus tyčinis nusikaltimas. Šio straipsnio 8 dalis numato, kad jei asmuo iki šiame straipsnyje numatytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę veiką senaties eiga nurūksta. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, kad yra įrodyta, kad M. M. padarė visas tris jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrindo svarstyti apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminą nelieka, todėl šie skundo argumentai atmetami.
21. Apibendrinant kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus duomenis, pagrįstai juos pripažino įrodymais ir vertino juos taip kaip reikalauja BK 20 straipsnio nuostatos. M. M. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 ir 2 dalyje, kaltu pripažintas ir nuteistas pagrįstai, teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
M. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.