Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2025-01-15 · Administracinė byla Nr. eAS-203-662/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2025-01-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2025-01-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-01-15
Bylos Nr.
eAS-203-662/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06431-2024-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas, Arūnas Dirvonas, Milda Vainienė
Pareiškėjas
P. U.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Administracinė byla Nr. eAS-203-662/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06431-2024-5Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2025 m. sausio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos P. U. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos P. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja P. U. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 24S78319 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę.

Regionų administraciniame teisme 2024 m. lapkričio 28 d. gautas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kuriame pareiškėja prašė Migracijos departamento Sprendimo vykdymą sustabdyti, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje. Pareiškėja prašyme nurodė, kad byloje skundžiamas Migracijos departamento sprendimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvą bei Šengeno erdvę. Draudimas (jei nebus nuginčytas) bus taikomas iki 2026 m. kovo 13 d. Tačiau, net ir priėmus palankų pareiškėjai teismo sprendimą byloje, - panaikinus draudimą atvykti, dėl skundžiamo Sprendimo galiojimo bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjai gali kilti neatitaisoma žala. Nagrinėjamu atveju yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. uždrausti vykdyti skundžiamą Sprendimą. To neatlikus, pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje sprendžiamas draudimo atvykti į Lietuvą bei Šengeno erdvę klausimas. Nenustačius, ar skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, negalima taikyti pareiškėjai draudimo atvykti į Lietuvą bei Šengeno erdvę. Byloje yra pateikta jos darbo sutartis su Italijos įmone, pareiškėja dirba ir gyvena Italijoje. Italija yra jos ekonominių interesų centras. Draudimas atvykti neleis pareiškėjai toliau gyventi, dirbti Šengeno erdvėje. Ji praras ne tik Italijos migracinį statusą, bet ir savo darbą, ekonominius bei socialinius ryšius. Pareiškėjos privatus ir profesinis gyvenimas bus akivaizdžiai sugriautas ilgam laikui. Tokios pasekmės yra visiškai nepriimtinos, ypač, jei bus nustatyta, kad sprendimas priimtas be pagrindo ir jis bus panaikintas. Todėl skundžiamo Sprendimo vykdymas turi būti sustabdytas, kol byloje galutinai neišsiaiškinta, ar jis yra teisėtas.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė bei nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, jai bus padaryta sunkiai atitaisoma ar didelė žala, todėl toks pareiškėjos prielaidomis pagrįstas prašymas negali būti tenkintas.

Teismas iš kartu su skundu pareiškėjos pateiktos 2024 m. liepos 4 d. terminuotos darbo sutarties samdomam darbui nustatė, jog joje nustatyta darbo santykių pradžia – 2024 m. liepos 14 d., darbo santykių pabaiga – 2024 m. gruodžio 31 d. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2024 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 24S226828 įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. spalio 14 d., o pareiškėja skunde teigia, jog ji šį sprendimą įvykdė nedelsiant. Taigi, pareiškėja jau daugiau nei mėnesį laiko yra išvykusi į (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėja po minėto VSAT sprendimo priėmimo nepateikė teismui duomenų apie jos darbo santykius su Italijos įmone, kurioje buvo įdarbinta terminuotai, todėl abejotina, ar prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pateikimo metu pareiškėją ir Italijos įmonę iš tiesų vis dar sieja darbo santykiai, nes, kaip minėta, pareiškėja jau daugiau nei mėnesį laiko gyvena (duomenys neskelbtini). Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos prašymo teiginiai, susiję su darbu Italijos įmonėje, sukurtais ekonominiais ir socialiniais ryšiais, vertinti kaip hipotetiniai, nepatvirtinti jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais. Teismas pažymėjo, jog deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, paremti subjektyviu pareiškėjos vertinimu, nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėja iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o to, jog teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog, netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintas. Pareiškėjai išaiškinta, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Migracijos departamento Sprendimo vykdymą sustabdyti, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tai, kad pareiškėja iš Lietuvos išvyko į (duomenys neskelbtini) ar bet kokią kitą trečią šalį, niekaip nekeičia aplinkybių, jog Italija iki metų pabaigos lieka pareiškėjos ekonominių ir socialinių interesų centru. Pareiškėja Italijoje gyvena nuo 2022 m. kovo 12 d. Ji dirba grožio industrijoje (duomenys neskelbtini). Šiame segmente įprastos trumpalaikės, terminuotos darbo sutartys, darbo santykiai su keliais modelių namais. Teismui pateikta sutartis yra aktuali, todėl negali būti vertinama kaip negaliojanti dėl pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos. Pareiškėjos darbdavys gali tam tikrą laikotarpį (neilgą) toleruoti pareiškėjos nebuvimą darbo vietoje. Tačiau ši situacija negali tęstis ilgai, todėl pareiškėjai būtina galimybė nuvykti į Italiją, į savo gyvenamąją ir darbo vietą. Priešingu atveju nukentės ne tik jos santykiai su šiuo darbdaviu, bet ir darbuotojos reputacija.

2. Pareiškėja 2024 m. lapkričio 20 d. sudarė darbo sutartį su HERMES ITALIE, kuri veikia (duomenys neskelbtini). Sutarties 10 punkte nurodoma, kad „darbo santykiai laikomi pilno etato, o Jūsų darbo laikas yra 40 valandų per savaitę, paskirstytas nuo pirmadienio iki šeštadienio Hermès butike (duomenys neskelbtini), pagal grafiką, kuris bus suderintas tarp šalių, laikantis įstatymuose ir Nacionalinėje kolektyvinėje darbo sutartyje (CCNL) nustatytu poilsio laiku“. Ši sutartis papildomai patvirtina, kad pareiškėjos ekonominių ir profesinių interesų centras yra Italija, o ji turi aktualių profesinių ryšių šioje šalyje. Jos darbo vieta numatyta butike (parduotuvėje) (duomenys neskelbtini). Jei pareiškėja ilgesnį laiką neatvyks į darbo vietą Italijoje, jos kontraktas bus nutrauktas, reputacijai bus padaryta neatitaisoma žala.

3. Byloje pridėtas pareiškėjos leidimas gyventi Italijoje. Dokumento išdavimo data – 2023 m. balandžio 18 d. Dokumento galiojimo pabaiga – 2025 m. sausio 31 d. Pareiškėjai būtina fiziškai būti Italijoje, kad galėtų kreiptis į migracijos tarnybą pratęsti leidimą gyventi. Kitu atveju, pareiškėja praras nepartraukiamą migracinį statusą Italijoje (ir visoje Šengeno erdvėje), kurį turėjo nuo 2022 m. kovo 12 d.

4. Šiuo atveju prašomos priemonės taikymas yra visiškai adekvatus ir proporcingas. Pritaikius nurodytą priemonę, pareiškėja galėtų dirbti Italijoje, prasitęsti migracinį statusą, kol nebūtų priimtas galutinis sprendimas byloje. Tuo metu, jei būtų priimtas teigiamas sprendimas, o asmeniui bylos nagrinėjimo metu būtų uždrausta atvykti į Šengeno erdvę, tai galimos pasekmės būtų itin skaudžios (asmuo jau būtų netekęs migracinio statuso, darbo, profesinės reputacijos). Tuo atveju, jei nesustabdžius Migracijos departamento Sprendimo vykdymo, pareiškėjai būtų draudžiama atvykti, tai teismui priėmus teigiamą sprendimą (nusprendus, kad draudimas atvykti yra neteisėtas), toks sprendimas galbūt nebeturėtų prasmės, nes pareiškėja jau būtų patyrusi neigiamas pasekmes, todėl nebūtų galima atstatyti pažeistų teisių. Tai patvirtina, kad prašoma priemonė yra adekvati ir proporcinga.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėja skunde nenurodo, kokia jai bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį. Pareiškėjos teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėja, todėl nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės neatitinka ABTĮ 70 straipsnio nuostatų ir yra nemotyvuotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad teismas tinkamai taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų ir pagrindų. Pareiškėja skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė pakankamų įrodymų, kurie pagrįstų tokios žalos egzistavimą. Teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos darbo sutartis Italijoje yra terminuota, o pareiškėja po kitoje administracinėje byloje Nr. eI2-17311-872/2024 ginčijamo 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226828 „Grąžinti (duomenys neskelbtini) pilietę P. U. į užsienio valstybę“ priėmimo jau daugiau nei mėnesį laiko gyvena (duomenys neskelbtini). Tai kelia abejonių dėl darbo santykių tęstinumo bei faktiško ekonominės ar socialinės padėties pablogėjimo. Teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės siekia prevencinio savo teisių gynimo, kas nesiderina su reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtimi. Be kita ko, pareiškėja turi galimybę tiesiogiai vykti į Italijos Respubliką (nevykstant per kitų Europos Sąjungos valstybių išorinę sieną ir teritoriją), ir tokioje situacijoje būtent Italijos Respublikos valstybės atsakingos institucijos spręstų klausimą dėl jos įleidimo ar neįleidimo į šalį pagal 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl Sąjungos kodekso dėl asmenų judėjimo per sienas (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatas. Pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalį, trečiųjų šalių piliečių įleidimas į Šengeno erdvę priklauso nuo atitinkamų sąlygų įvykdymo, įskaitant galiojančio kelionės dokumento turėjimą, vizos reikalavimų laikymąsi (jei taikoma), kelionės tikslo pagrįstumą ir pakankamų pragyvenimo lėšų turėjimą. Be to, pagal Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1 dalį, jeigu trečiųjų šalių pilietis neatitinka nustatytų įleidimo sąlygų, sprendimą dėl jo įleidimo priima atitinkamos valstybės narės pasienio tarnybos, vadovaudamosi nacionaliniais teisės aktais ir Europos Sąjungos teisės nuostatomis. Todėl kiekviena valstybė narė turi diskrecijos teisę savarankiškai priimti sprendimą dėl trečiųjų šalių piliečių įleidimo ar neįleidimo į savo teritoriją. Atsižvelgiant į tai, argumentai apie galimus pareiškėjos ryšių su Italijos valstybe praradimus nėra tiesiogiai susiję su ginčijamu sprendimu uždrausti atvykti. Tai yra Italijos nacionalinių institucijų kompetencija spręsti klausimą dėl pareiškėjos įsileidimo į savo šalį, o Lietuvos Respublikos institucijų priimtas sprendimas uždrausti atvykti neturi tiesioginio poveikio pareiškėjai, kol vyksta procesas šioje byloje. Dėl šių aplinkybių argumentai apie galimus pareiškėjos ryšių su Italija praradimus nėra tiesiogiai susiję su ginčijamu sprendimu ir negali būti pagrindas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė bei nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, jai bus padaryta sunkiai atitaisoma ar didelė žala, todėl toks pareiškėjos prielaidomis pagrįstas prašymas negali būti tenkintas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja po VSAT sprendimo įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. spalio 14 d. priėmimo nepateikė teismui duomenų apie jos darbo santykius su Italijos įmone, kurioje buvo įdarbinta terminuotai, pareiškėjos teiginius, susijusius su darbu Italijos įmonėje, sukurtais ekonominiais ir socialiniais ryšiais, vertino kaip hipotetinius, nepatvirtintais jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017, 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-593-968/2023).

Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-161-556/2020).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 24S78319, kuriuo nuspręsta: 1) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus); 2) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesiams (2 metams).

Pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje, grindė tuo, kad netaikius šios priemonės, pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Italija yra pareiškėjos ekonominių interesų centras. Draudimas atvykti neleis pareiškėjai toliau gyventi, dirbti Šengeno erdvėje. Ji praras ne tik Italijos migracinį statusą, bet ir savo darbą, ekonominius bei socialinius ryšius. Pareiškėjos privatus ir profesinis gyvenimas bus akivaizdžiai sugriautas ilgam laikui.

Pareiškėja kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą dokumentą – 2024 m. lapkričio 20 d. darbo sutartį su HERMES ITALIE ir jos vertimą į lietuvių kalbą, kurios nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teismui.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė priežasčių, dėl kurių apeliacinės instancijos teismui teikiamas naujas įrodymas negalėjo būti pateiktas procesinio pobūdžio klausimą sprendusiam pirmosios instancijos teismui, tokių priežasčių nenurodė ir pareiškėja, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl minėto įrodymo papildomai nepasisako.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jos nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos. Aplinkybė, kad pareiškėja su Italija turi tam tikrų ekonominių ryšių (darbą) ir socialinių ryšių, ir / ar gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie galimus jos ryšių su Italija praradimus, įvertinus skundžiamą atsakovo Sprendimą, proceso dalyvių išdėstytus argumentus, pareiškėjos teismui pateiktą 2024 m. liepos 4 d. terminuotą darbo sutartį samdomam darbui (pagal kurią nustatyta darbo santykių pradžia – 2024 m. liepos 15 d., darbo santykių pabaiga – 2024 m. gruodžio 31 d.) ir kitus įrodymus, pateiktus pirmosios instancijos teismui, nesudaro pagrindo jau šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas – Migracijos departamento Sprendimo vykdymo sustabdymas – šiuo metu nebūtų proporcingas, neatitiktų reikalavimo užtikrinimo priemonės paskirties ir jos taikymo sąlygų, numatytų ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, kadangi pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų pareiškėjos atskirojo skundo reikalavimai netenkinami, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos P. U. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasMilda Vainienė