Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-01-14 · Administracinė byla Nr. eI2-4388-1161/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2025-01-14Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2025-01-15Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-01-14
Bylos Nr.
eI2-4388-1161/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06431-2024-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
P. U.
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4388-1161/2025 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06431-2024-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 55.1.3
(S)REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 14 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos P. U. (P. U.) atstovui advokato padėjėjui V. K.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei I. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. U. (P. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja P. U. (P. U.) pateikė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti 2024 m. kovo 13 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S78319 uždrausti atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti visas pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, bet nuo 2022 m. kovo 12 d. turi leidimą gyventi Italijoje. Iš Italijos į Lietuvą ((duomenys neskelbtini)) 2024 m. spalio 7 d. ji atvyko tam, kad antžeminiu transportu išvyktų į (duomenys neskelbtini). Tačiau pasienyje pareiškėja sužinojo, kad jai Lietuva ankščiau uždraudė atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje nuo 2024 m. kovo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d. Su draudimo atvykti sprendimu pareiškėja supažindinta nebuvo. Teigia, kad 2024 m. spalio 7 d. tretysis suintersuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT, ir Tarnyba) Vilniaus pasienio rinktinė priėmė sprendimą 24S226828 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas, t. y. iki 2024 m. spalio 14 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini). Išsiuntimo sprendimą pareiškėja įvykdė nedelsiant. VSAT Sprendimą Nr. 2 įpareigoti išvykti pareiškėja apskundė Regionų administraciniam teismui (toliau – ir RAT).

Nurodo, kad skundžiamame Sprendime nurodyta, kad sprendimas priimtas, nes atlikus patikrinimą, nustatyta, kad asmuo 2023 m. balandžio 16 d. teisėtai atvyko į Šengeno valstybių narių teritoriją ir joje buvo nepertraukiamai iki 2023 m. gruodžio 30 d., turėdamas Italijos išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2022 m. kovo 12 d. iki 2023 m. gegužės 16 d. Nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d. asmuo Šengeno erdvėje ir Lietuvoje, pasibaigus leidimo galiojimo laikui, neteisėtai buvo 228 dienas. 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėja išvyko iš Lietuvos. Nurodytą informaciją Migracijos departamentas gavo 2024 m. vasario 19 d. Sprendime nurodyta, kad patikrinus asmens duomenis informacinėse sistemose, nustatyta, kad šiam užsieniečiui nebuvo išduotas leidimas gyventi Lietuvoje ar nacionalinė viza. Asmuo turėjo Lenkijos išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2019 m. spalio 13 d. VSDFV duomenimis asmuo nebuvo įdarbintas Lietuvoje. Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie asmens šeimos narius ar jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvoje. Išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus duomenis ir dokumentus, yra pagrindas konstatuoti, kad šio užsieniečio su Lietuva nesieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai bei šeimyniniai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Migracijos departamentas konstatuoja, kad įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvą remiantis tuo, kad jis buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų, ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, užsieniečio duomenys teikiami Šengeno informacinei sistemai.

Atkreipia dėmesį, kad VSAT 2024 m. spalio 8 d. Vilniaus pasienio rinktinės pasienio užkardos tarnybiniame pranešime dėl pareiškėjos grąžinimo į (duomenys neskelbtini) yra pridėtas pareiškėjos asmens dokumentas – leidimas gyventi Italijoje. Dokumento išdavimo data – 2023 m. balandžio 18 d. Dokumento galiojimo pabaiga – 2025 m. sausio 31 d. Tame pačiame VSAT tarnybiniame pranešime pateiktas ir kitas pareiškėjos asmens dokumentas – Italijos ID kortelė. Ji išduota 2021 m. rugpjūčio 2 d., o jos galiojimo pabaiga – 2031 m. spalio 13 d. Paaiškina, kad priimant skundžiamą Sprendimą įvyko esminė klaida. Kaip matyti iš neginčijamų pridedamų pareiškėjos asmens dokumentų (juos teismui pateikė VSAT), inkriminuojamo pažeidimo padarymo metu – 2023 m. gruodžio 30 d. ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu – 2024 m. kovo 13 d. pareiškėja turėjo galiojantį ir tinkamą migracinį statusą būti tiek Lietuvoje, tiek Šengeno erdvėje. Pareiškėja kirsdama Lietuvos – (duomenys neskelbtini) sieną 2023 m. gruodžio 30 d. turėjo galiojančius (duomenys neskelbtini) pasą ir Italijos ID kortelę. Ji turėjo ir leidimą gyventi Italijoje, kuris jai buvo išduotas daugiau nei prieš pusmetį – 2023 m. balandžio 18 d., tačiau fizinis, tai patvirtinantis dokumentas, Italijos institucijų jai nebuvo pateiktas. Italijos migracijos pareigūnų ji buvo patikinta, kad gali kirsti Šengeno erdvės sieną su galiojančia Italijos išduota ID kortele bei (duomenys neskelbtini) pasu.

Pažymi, kad skundžiamame Sprendime nurodoma aplinkybė, kad nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėja Šengeno erdvėje ir Lietuvoje, pasibaigus leidimo galiojimo laikui, neteisėtai buvo 228 dienas yra neatitinkanti tiesos. Tai paneigia VSAT teismui pateikti dokumentai. Todėl ginčo Sprendimui priimti nebuvo faktinio pagrindo. Sprendime pažeidimu nurodomas ne fizinio, migracinį statusą patvirtinančio, dokumento neturėjimas, o nelegalus buvimas Šengeno erdvės teritorijoje be galiojančio leidimo gyventi ar vizos. Iš Sprendimo turinio matyti, kad VSAT bei Migracijos departamentas patikrino pareiškėjos duomenis informacinėse sistemose. Sistemose buvo rasta Lenkijos viza bei nebegaliojantis Italijos leidimas gyventi (galiojo 2022 m. kovo 12 d. – 2023 m. gegužės 16 d.), SoDra duomenys. Pažymėtina, kad VSAT informacinėse sistemose atitinkamų duomenų ieškojo 2024 m. gruodžio 30 d., o Migracijos departamentas po kelių mėnesių – 2024 m. vasario 19 d. – 2024 m. kovo 13 d. Tačiau abi institucijos padarė tą pačią klaidą – daugiau ne pusę metų galiojančio Italijos išduoto leidimo gyventi nepamatė. Mano, kad skundžiamas Sprendimas priimtas akivaizdžiai neteisėtai, o pareiškėjos tinkamai galiojusį migracinį statusą tiek Lietuvoje, tiek Šengeno erdvėje įrodo pačių institucijų pateikti dokumentai. Pagrindo priimti Sprendimą nebuvo, todėl jis teismo turi būti pripažintas negaliojančiu. Pareiškėja yra Italijos gyventoja, ji dirba Milane mados industrijoje, daug keliauja po Europą, jai būtinas buvimas Šengeno erdvėje. Į Lietuvą pareiškėja atvyko tranzitiniu tikslu – kirsti Šengeno erdvės išorės sieną, turėdama tinkamą kelionės dokumentą, jokių sąmoningų migracijos režimo pažeidimų nepadarė, nes nežinojo, kad jai taikomi kokie nors ribojimai.

Nurodo, jog nežiūrint institucijų klaidos dėl pareiškėjos įvykdyto migracinio režimo pažeidimo, Migracijos departamento skundžiamo Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti yra neproporcinga neva padarytam pažeidimui, tinkamai nemotyvuota ir grubiai pažeidžianti pareiškėjos teisėtus interesus. Migracijos departamentas Sprendime pripažino, kad nesupažindino su skundžiamu Sprendimu pareiškėjos, nes neturėjo jos kontaktų. Atsakovas prieš priimdamas esmingai gyvenimą įtakojantį sprendimą neapklausė pareiškėjos, nors privalėjo tai padaryti. Priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjos teistumą, piktnaudžiavimą procedūra arba migracinių Šengeno erdvės reguliacijų pažeidimų. Priešingai, atsakovas pats pripažįsta, kad nustatė, jog pareiškėja ilgą laiką turėjo Lenkijos vizą bei leidimą gyventi Italijoje. Esant nustatytiems šiems faktams, niekaip negalima padaryti išvados, kad „užsienietis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse“. Pažymėtina, kad pareiškėja neapėjo ir niekaip ne bandė apeiti ES ar nacionalinės teisės dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Atsakovas konstatavo, kad ji atvyko teisėtai.

Sprendimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Šengeno erdvę, visų pirma, pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotas principines nuostatas dėl teises į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos. Įsikišimas į asmens šeimos gyvenimo gerbimą yra būtinas tik tada, kai jis atitinka primygtinį visuomenės poreikį ir, pirmiausia, yra proporcingas siekiamam tikslui. Pareiškėja gyvena Italijoje. Tai rodo ir jos du leidimai gyventi šioje šalyje, Italijos išduota ID kortelė bei pridedama darbo sutartis. Pareiškėjos ekonominių ir socialinių interesų centras – Italija ir ES. Atsižvelgiant į pareiškėjos ryšį su Italija ir Šengeno erdve, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pažeidė EŽTT praktikoje suformuluotas principines nuostatas dėl teises į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos ir todėl priėmė neteisingą sprendimą dėl draudimo atvykti. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pareiškėjos nuomone, darytina išvada, kad Migracijos departamentas elgėsi formaliai, iš esmės ignoravo pareiškėjos asmenį apibūdinančius duomenis ir aplinkybes, dėl ko Sprendimas uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą ir Šengeno erdvę 24 mėnesių laikotarpiui yra neteisėtas ir neteisingas.

Sprendimo dėl draudimo atvykti dalis, su kuria pareiškėja kategoriškai nesutinka, yra perspėjimo įvedimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje. Toks sprendimas prieštarauja 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau - ir Reglamentas (ES) 2018/1861) nuostatoms ir LVAT suformuotai praktikai analogiško pobūdžio bylose. Net darant prielaidą, kad pareiškėja padarė kokį nors migracinės procedūros pažeidimą Lietuvoje, Sprendime niekaip nepaaiškinta ir nemotyvuota, kodėl draudimas, perkeliamas ir išplečiamas visai Šengeno erdvei. Sprendime nepaaiškinta, kokiu būdu pareiškėjos asmuo ir neva padarytas pažeidimas gali kelti grėsmę kitų Šengeno erdvės šalių saugumui. Pareiškėja pabrėžia, kad, prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. Be to, pastebi, kad sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvą tam tikrą laikotarpį ir perspėjimo įvedimas į SIS turi (gali turėti) skirtingą poveikį atitinkamo asmens teisių suvaržymui. Sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvą tam tikrą laikotarpį ir sprendimas įvesti perspėjimą į SIS ne kiekvienu atveju bus grindžiami identiškais motyvais. Kaip minėta, priimant sprendimą įvesti perspėjimą į SIS turi būti atliktas vertinimas proporcingumo aspektu. Vadovaujantis suformuota tiek Europos teismų, tiek LVAT praktika bei atsižvelgiant į pareiškėjos individualias savybes t. y. gyvenimą Italijoje turint teisėtą statusą, galima vienareikšmiškai teigti, kad draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą, o ypač į Šengeno erdvę 2 metams yra neproporcingas ir prieštaraujantis teismų praktikai.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriame su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad 2024 m. vasario 19 d. Migracijos departamentas gavo informaciją apie tai, kad pareiškėja 2023 m. balandžio 16 d. teisėtai atvyko į Šengeno valstybių narių teritoriją ir joje buvo nepertraukiamai iki 2023 m. gruodžio 30 d., turėdama Italijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo nuo 2022 m. kovo 12 d. iki 2023 m. gegužės 16 d. Nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėja Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje, pasibaigus leidimo galiojimo laikui, neteisėtai buvo 228 dienas.

Nurodo, kad VSAT 2023 m. gruodžio 30 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 127 straipsnio 1, 3(1) ir 6 dalimis, priėmė sprendimą Nr. 23S237127, kuriuo nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini) Respubliką) per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos. Departamentas priėmė Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus), bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesiams (2 metams).

Migracijos departamento vertinimu, atmestini pareiškėjos skundo teiginiai, dėl neva įvykusios klaidos. Atkreipia dėmesį, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu duomenų apie pareiškėjai Italijos išduotą leidimą gyventi, nebuvo. Primintina ir tai, kad Europos Sąjungos valstybės narės neturi vienos, bendros informacinės sistemos, kurioje galėtų matyti/stebėti, kokiam užsieniečiui, koks leidimas yra/buvo išduotas ar pakeistas. Tuo tarpu apie jos turėtą, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu negaliojantį Italijos išduotą leidimą buvo žinoma ne iš informacinių sistemų, o iš pačios pareiškėjos. Pasisakant dėl pareiškėjos turimo Italijos išduoto leidimo gyventi, Departamentas pažymi, kad pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 28 ir 32 punktus, užsienietis turi teisę teikti motyvuotą prašymą (ir nurodyti svarbias aplinkybes) išbraukti jo duomenis iš Sąrašo ar Šengeno informacinės sistemos.

Pažymi, kad situacija, kai viena Šengeno valstybė yra įvedusi perspėjimą SIS, o kita Šengeno valstybė sprendžia kokį nors su užsieniečiu susijusį klausimą yra reglamentuojama – Reglamento (ES) 2018/1861 (pvz., 27 straipsnis), taip pat Įstatymo (pvz., 26 straipsnio 7 dalis) nuostatų. Kitaip tariant, jeigu pareiškėja sieks gauti leidimą gyventi/nacionalinę vizą Italijoje, ji turėtų konsultuotis su Migracijos departamentu, o Italijai nusprendus išduoti pareiškėjui leidimą gyventi/nacionalinę vizą, perspėjimas SIS ištrinamas, tačiau lieka galioti draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas, gavęs informaciją apie Italijos išduotą leidimą gyventi, inicijavo konsultacijas su Italija – gavus jos galutinį atsakymą, prireikus bus imtasi reikiamų veiksmų.

Teigia, kad pareiškėjos skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas privalėjo ją apklausti prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą yra nepagrįsti jokiais svariais argumentais ar teisės aktų normomis, todėl atmestini. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodoma LVAT praktika (eA-1044-789/2024; eA-2450-624/2023; eA-2446-1188/2023 ir kt.) nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas Sprendimas) nesutampa su nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia faktine situacija. Minėtos bylose yra sprendžiami klausimai dėl kitokio pobūdžio priimtų sprendimų užsieniečių atžvilgiu (atsisakyta pakeisti ar išduoti leidimą laikinai gyventi, panaikintas leidimas laikinai gyventi), priimtų kitokiais Įstatymo pagrindais (kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, neatitinka Įstatymo reikalavimų), todėl nėra pagrindo ja vadovautis. Pažymi, kad minėtoje teismų praktikoje išaiškinimas negali būti laikomas universalus, nes prie tokios išvados teismas priėjo vertindamas konkrečios bylos aplinkybes ir išimtinai tos bylos surinktų duomenų kontekste.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSAT atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad pagal faktines įvykio aplinkybes, pareiškėja į Šengeno erdvę atvyko teisėtai. Tačiau, 2023 m. gruodžio 30 d. 4.20 val. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontrolė punkte, tikrinant iš Lietuvos Respublikos vykstančios (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietės P. U., gimusios (duomenys neskelbtini), kelionės dokumentus, nustatyta, kad pareiškėjos pasienio tikrinimui pareigūnams pateiktas Italijos Respublikos kompetentingų institucijų išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini)) galiojo nuo 2022 m. kovo 12 d. iki 2023 m. gegužės 16 d., o būtent jo galiojimas buvo pasibaigęs. 2023 m. gruodžio 30 d. pasienio tikrinimo metu nustatyta, kad P. U. nuo 2023 m. gegužės 17 d. (228 dienas) Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, t. y. neturėdama galiojančios vizos ar leidimo gyventi.

VSAT nuomone, iš faktinių aplinkybių neginčijamai matyti, kad (duomenys neskelbtini) pilietė P. U. 2023 m. gruodžio 30 d. pasienio tikrinimo metu nepateikė Tarnybos pareigūnams, dokumento įrodančio, kad tiek Šengeno erdvėje, Europos Sąjungoje (ir tuo pačiu Lietuvos Respublikoje) yra tesėtai. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą Tarnybos pareigūnai padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos turimas ir 2023 m. gruodžio 30 d. pasienio tikrinimo procedūrai pateiktas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) yra negaliojantis ir pastaroji iki 2023 m. gegužės 16 d. (imtinai) privalėjo palikti Šengeno teisyną taikančių valstybių teritoriją. Savanoriškas išvykimas yra suprantamas, kaip išvykimas pareiškėjo pasirinktu būdu, termino ribose pasirinktą dieną, laisva valia. Pagal faktines aplinkybes 2023 m. gruodžio 30 d. 4.20 val. Tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos Medininkų pasienio kontrolė punkte, tikrinant iš Lietuvos Respublikos vykstančios (duomenys neskelbtini) pilietės P. U., gim. (duomenys neskelbtini), dokumentus, Tarnybos pareigūnai nustatė, kad pareiškėjos Tarnybos pareigūnams pateiktas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojo nuo 2023 m. gegužės 17 d. (228 dienas). Vadovaujantis Reglamentu (ES) 2018/1806, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečiams yra taikomas vizų rėžimas, t. y. būnant Šengeno erdvėje tuo pačiu ir Lietuvos Respublikoje jiems būtina turėti galiojančią Šengeno vizą, jos neturint galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą, todėl teisės aktų nustatyta tvarka P. U. privalėjo pasienio tikrinimo metu pateikti galiojančią vizą ar leidimą gyventi, o pareiškėja to nepadarė. VSAT vertinimu, vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalimis, Tarnybos pareigūnai priėmė pagrįstą sprendimą Nr. 23S237127 dėl gražinimo.

Pažymi, kad Tarnybos pareigūnai vadovaudamiesi UTPĮ prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, įvertinto, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią pareiškėjos grąžinimui į užsienio valstybę, o būtent buvo atsižvelgta į jos buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar ji turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje, pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (128 straipsnis). Sprendimo dėl grąžinimo Nr. 23S237127 priėmimo metu nebuvo nustatyta UTPĮ 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę pareiškėją. Pažymi, kad pareiškėja jos atžvilgiu priimto sprendimo dėl grąžinimo Nr. 23S237127 teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

Nurodo, kad 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas nutarimas Nr. 025-ANR_N-1054-2023 dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) už tai, kad P. U. buvo Lietuvos Respublikoje be galiojančios vizos, nes pasienio patikrinimui pateiktas gyventi leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) yra negaliojantis, ir jai buvo skirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Tarnybos turimais duomenimis, pareiškėja, priimto nutarimo dėl padaryto administracinio nusižengimo iki teismui pateikto atsiliepimo parengimo dienos nustatyta tvarka neskundė, vadinasi paties fakto, kad ji neturėjo galiojančio leidimo gyventi, neginčijo. Pažymi, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 30 d. pasienio patikrinimo metu Tarnybos pareigūnams, kitų duomenų ir/ar dokumentų, patvirtinančių jos teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje Tarnybai nepateikė. Todėl, teisinio pagrindo nesilaikyti atsiliepime įvardintų imperatyvių teisės aktų normų, reglamentuojančių užsieniečių teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje procesus bei taikyti kitokias pareiškėjai išimtines taisykles nei visiems kitiems užsieniečiams nebuvo nustatyta.

Pažymi, kad ir faktinės aplinkybės liudija, kad 2023 m. gruodžio 30 d. pasienio tikrinimo metu pareiškėja, Tarnybos pareigūnams pateikė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2022 m. kovo 12 d. iki 2023 m. gegužės 16 d. Paaiškina, kad kitą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kuris galiojo nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2025 m. sausio 31 d., Tarnybos pareigūnams pareiškėja pateikė kito vykimo per valstybės sieną metu, o būtent - 2024 m. spalio 8 d. Kaip jau minėta atsiliepime, vykstantysis per valstybės sieną privalo pats pateikti visus reikiamus dokumentus, reikalingus sienos kirtimui, ir yra visiškai atsakingas už jų teisingumą bei savalaikį pateikimą. Tarnybos pareigūnai vertina tik vykstančiojo pateiktus dokumentus ir tuo pagrindu priima sprendimą. Pažymėtina, kad pareiškėja vykimo per valstybės sieną metu, taip pat nenurodė, jog turinti kitą galiojantį leidimą laikinai gyventi.

Pasisakant apie kitą pareiškėjos prie skundo pridėto Italijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą dokumentą, atkreipia dėmesį į tai, kad „Carta d'identit?“ Nr. (duomenys neskelbtini), yra išduota Italijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su prierašu „non valida per l’espatrio“, ir šis dokumentas suteikia teisę asmeniui identifikuotis Italijos Respublikoje, tačiau ji nėra kelionės dokumentas, o būtent nėra tinkama kelionėms į kitas valstybės. Šis dokumentas yra skirtas tik vidaus naudojimams, o būtent tik Italijos Respublikos teritorijoje – pvz., lankantis viešosiose įstaigose, bankuose, sudarant sutartis, ar norint įrodyti savo tapatybę ir kt. Taip pat akcentuotina, kad prierašas „non valida per l’espatrio“ taikomas asmenims, kurių pilietybės statusas nėra galutinai įtvirtintas arba kurie nėra Italijos Respublikos piliečiai (pvz., užsieniečiai).

Teigia, kad Tarnybai apie pareiškėjos turimą leidimą gyventi tapo žinoma 2024 m. spalio 8 d., kuomet pareiškėja leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė pasienio tikrinimo metu. Pareiškėja skunde įtikinamai nepaaiškina ir nenurodo svarbių aplinkybių, kodėl 2023 m. gruodžio 30 d. vykdama per valstybės sieną Tarnybos pareigūnams nepateikė galiojančio leidimo gyventi ir, kodėl tuomet naudojosi negaliojančiu dokumentu. Kaip jau minėta, 2023 m. gruodžio 30 d. pasienio tikrinimo metu pareiškėja net nenurodė, kad turinti kitą galiojantį leidimą gyventi, taip pat tokio dokumento pareigūnams nepateikė.

Atkreipia dėmesį, kad skundo 11 punkte, pareiškėja pati nurodo (pripažįsta), kad 2023 m. gruodžio 30 d. fiziškai neturėjo leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) („fizinis, tai patvirtinantis dokumentas, Italijos institucijų jai nebuvo pateiktas“). Paaiškina, kad tarptautinėje praktikoje plačiai taikomas principas, kad dokumentas įsigalioja tik nuo tada, kai jį asmuo faktiškai gauna į savo rankas. Šis principas užtikrina teisinį aiškumą ir asmens galimybę realiai pasinaudoti dokumentu. Kaip ir ginčijamu atveju, leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (Permesso di soggiorno) išduotas pareiškėjai, įsigaliojo tik tada, kai jį faktiškai atsėmė iš migracijos tarnybų, o ne nuo jame nurodytos galiojimo pradžios datos. Tai vadinama oficialiu dokumento aktyvavimu. Leidime nurodyta galiojimo pradžios data dažniausiai atspindi sprendimo dėl leidimo išdavimo momentą arba dokumento išrašymo (spausdinimo) datą, tačiau faktinis jo įsigaliojimas yra susiejamas su dokumento perdavimu (atidavimu fiziškai) asmeniui. Dokumento atsiėmimas patvirtina, kad leidimas buvo išduotas būtent tam asmeniui, kuriam jis skirtas, taip užtikrinant tapatybės nustatymo ir teisėtumo principų laikymąsi. Leidimo fizinis išdavimas dažnai susijęs su papildomais formalumais, tokiais kaip asmens tapatybės patvirtinimas ar biometrinių duomenų suderinimas. Kol išdavimo procedūra nėra atlikta, leidimas nėra ir neturėtų būti laikomas galiojančiu. Kol dokumentas nėra atsiimtas, asmuo (o ginčijamu atveju užsienietė) fiziškai negali juo naudotis, todėl leidimas, nors ir yra išspausdintas, tačiau jis neturi praktinio galiojimo. Leidimo atsiėmimas taip pat reiškia, kad pareiškėja prisiima atsakomybę už gauto dokumento naudojimą ir įsipareigoja laikytis jo galiojimo sąlygų. Tai yra formalus procesas, užbaigiantis visą leidimo išdavimo procedūrą.

Pabrėžia, kad pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigaliojo vėliau nei 2023 m. gruodžio 30 d., nes jos veiksmai ir sprendimai, susiję su teisinių procedūrų eiga, neatitinka įprasto užsieniečiui elgesio, kuris būtų būdingas asmeniui, turinčiam galiojantį tokį leidimą. Visų pirma, jei pareiškėja 2023 m. gruodžio 30 d. iš tiesų būtų turėjusi galiojantį leidimą gyventi, ji privalėjo jį pateikti pasienio patikros metu. Šio dokumento nepateikimas yra pagrindinis rodiklis, kad leidimas galimai buvo neatsiimtas Italijos Respublikos migracijos tarnyboje. Antra, pareiškėja nesiėmė teisinių veiksmų, kad apgintų savo teises. Ji neapskundė sprendimo administracinio nusižengimo byloje, nors būtent tokia būtų tikėtina reakcija asmens, kuris turėtų galiojantį leidimą ir manytų, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas. Tai rodo pareiškėjos ne tik, kad neveiklumą siekiant įrodyti savo teisinį statusą, bet didelę tikimybę, kad leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) pilietei P. U. nebuvo fiziškai išduotas.

Pažymi, kad pareiškėja nustatytais terminais neapskundė jos atžvilgiu priimto sprendimo dėl grąžinimo Nr. 23S237127, kuris būtų tiesiogiai paveikęs jos galimybę likti tiek Šengeno erdvėje tiek Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad užsieniečiai, turintys leidimą gyventi, paprastai aktyviai naudojasi savo teise apskųsti jų atžvilgiu priimtus sprendimus, nes tai yra pagrindinė priemonė apginti jų teisėtą buvimą tiek Šengeno erdvėje tiek Lietuvos Respublikoje. Pabrėžia, kad ginčo, kad pareiškėja nežinojo apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą dėl grąžinimo Nr. 23S237127 ir taikytą administracinę atsakomybę, nėra. Taigi, per nustatytą laiką pareiškėja nerealizavo savo teisės įrodyti savo buvimo teisėtumą, nepateikė jokių papildomų įrodymų ar dokumentų, kurie galėtų pagrįsti jos teisinį statusą ir tokie veiksmai (tiksliau, jų nebuvimas), Tarnybos vertinimu, leidžia daryti pakankamą išvadą, kad pareiškėja nuo 2023 m. gegužės 16 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d. neturėjo jai fiziškai išduoto ir tuo metu galiojusio leidimo gyventi.

Teigia, kad buvimas Europos Sąjungoje su pasibaigusiu leidimu laikinai gyventi dažniausiai laikomas neteisėtu. Pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja yra įgijusi nuolatinį Europos Sąjungos gyventojo statusą. Leidimo laikinai gyventi galiojimo laikas pasibaigia tuomet, kai pasibaigia dokumente nurodytas galiojimo laikas, o ginčijamoje situacijoje pareiškėjos ir pasienio tikrinimui turimo leidimo laikinai galiojimo laikas baigėsi 2023 m. gegužės 16 d. Pareiškėja 2023 m. gruodžio 30 d. turėjo pareigą Tarnybos pareigūnams pateikti galiojančius dokumentus įrodančius, kad ji Šengeno valstybėse yra teisėtai, ko pastaroji pasienio tikrinimo metu nepadarė. Tarptautinė teismų praktika rodo, kad valstybės narės turi teisę užtikrinti, kad užsieniečiai su pasibaigusiu leidimu gyventi paliktų šalį, jei procesai vykdomi proporcingai ir laikantis žmogaus teisių apsaugos reikalavimų ir, kad migracijos kontrolė yra būtina siekiant apsaugoti viešąją tvarką ir užtikrinti migracijos sistemų veikimą (Pvz bylos N. prieš Norvegiją (2011), K. prieš Jungtinę Karalystę (2014), Ü. prieš Nyderlandus (2006)).

Tarnybos nuomone, pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kad ji dirba Milane (Italijoje) mados industrijoje, daug keliauja po Europą, jai būtinas buvimas Šengeno erdvėje ir ji nežinojo apie taikomus ribojimus, neįtakoja priimto sprendimo dėl grąžinimo Nr. 23S237127, neteisėtumo bei nepagrįstumo. Pareiškėjos argumentai, dėl turimo darbo Italijoje, klaidina, nes teisė gyventi yra griežtai reglamentuota ir neapsiriboja vien darbu. Darbo vieta gali būti tik viena iš sąlygų, reikalingų leidimui gyventi gauti, tačiau jis negali būti pagrindinis ar vienintelis kriterijus. Tai reiškia, kad teisė į leidimą gyventi ir su juo susijusios teisės (dirbti, gyventi, keliauti) kyla iš leidimo laikinai gyventi galiojimo, o ne iš atskirų aplinkybių, tokių kaip darbo turėjimas. Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjos pateiktus argumentus, turėtų būti atsižvelgta į pareiškėjos pateiktų duomenų pakankamumą, jų nuoseklumą, teiginių logiškumą ir įstatymo viršenybės principą. Pareiškėja savo skunde nenurodė nei vienos teisiniu reglamentavimu pagrįstos priežasties ar išskirtinių individualių aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimtas ginčijamas sprendimas dėl grąžinimo 23S237127, kurio pagrindu vėliau buvo priimtas Sprendimas uždrausti atvykti Nr. 24S78319.

Žemesnės instancijos teismas

Tarnyba susipažinusi su sprendimu Migracijos departamento priimtu Sprendimu uždrausti atvykti Nr. 24S78319 laikyti jį abejotinu, nei teisinio, nei faktinio pagrindo neturi. Kaip matyti iš Sprendimo uždrausti atvykti Nr. 24S78319 turinio, pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuris buvo grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pareiškėjai nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris yra vertintinas kaip proporcingas. Tarnybos vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą uždrausti atvykti Nr. 24S78319, tinkamai įvertino pareiškėjos individualią situaciją, o būtent, kad pareiškėja ilgą laiką gyveno Europos Sąjungos teritorijoje be reikiamų galiojančių dokumentų, siekdamas užtikrinti migracijos teisėtumą, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimui ir užtikrinta tvarka, atliko savo kompetencijai priskirtus ir privalomus veiksmus, todėl sprendimas neturėtų būti laikomas turinčiu esminių trūkumų ir turi būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSAT teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus), bei įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesiams (2 metams).

Nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, kuri turi Italijos išduotą ID kortelę, galiojančią nuo 2021 m. rugpjūčio 2 d. iki 2031 m. spalio 13 d.

Pareiškėja turėjo Italijos išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi Nr. 1), kuris galiojo nuo 2022 m. kovo 12 d. iki 2023 m. gegužės 16 d.

Pareiškėja nurodo, kad turi Italijos išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi Nr. 2), galiojantį nuo 2023 m. balandžio 18 d. iki 2025 m. sausio 31 d.

VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos 2023 m. gruodžio 30 d. tarnybiniu pranešimu (toliau – ir Tarnybinis pranešimas Nr. 1) nurodyta, jog 2023 m. gruodžio 30 d. 04.20 val. Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos veikimo teritorijoje Medininkų PKP, prevencinių saugumo priemonių plano ,, (duomenys neskelbtini)“ metu, tikrinant vykstančios iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) pil. P. U. gim. (duomenys neskelbtini), pasas Nr. (duomenys neskelbtini), Leidimas laikinai gyventi Nr. 1 galioja nuo 2022 m. kovo 12 d. iki 2023 m. gegužės 16 d. dokumentus, nustatyta, kad užsienietės leidimo laikinai gyventi Italijos Respublikoje galiojimas yra pasibaigęs. Užsienietė pristatyta į 2-ą kontrolės liniją patikrinimui. Patikrinimo metu nustatyta, kad ji nuo 2023 m. gegužės 17 d. (228 dienas) Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, su pasibaigusiu galioti leidimu laikinai gyventi.

VSAT 2023 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 23S237127 (toliau – ir VSAT Sprendimas) nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas (iki 2024 m. sausio 6 d.). Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - (duomenys neskelbtini). VSAT Sprendimas priimtas, nes asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui. Su šiuo VSAT Sprendimu pareiškėja supažindinta 2023 m. gruodžio 30 d. Pareiškėja jį tą pačią dieną įvykdė ir jo neskundė.

VSAT Vilniaus pasienio rinktinė 2023 m. gruodžio 30 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, pareiškėjai už tai, kad ji nuo 2023 m. gegužės 17 d. (228 dienas) Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, su pasibaigusiu galioti Leidimu laikinai gyventi Nr. 1, skyrė pareiškėjai nuobaudą, t. y. įspėjimą.

VSAT 2024 m. vasario 19 d. pateikė Departamentui prašymą pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Departamentas Sprendimu nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus), bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesiams (2 metams). Sprendimas priimtas, nes asmuo buvo grąžintas į užsienio valstybę.

VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos 2024 m. spalio 8 d. tarnybiniu pranešimu (toliau – ir Tarnybinis pranešimas Nr. 2) nurodė, kad 2024 m. spalio 8 d. 17.32 val. Vilniaus pasienio rinktinės, Padvarionių pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Medininkų PKP, prevencinių saugumo priemonių plano „(duomenys neskelbtini)“ metu, patikrinta išvykstanti iš Lietuvos Respublikos pareiškėja, būdama su leidimu nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), galioja iki 2028 m. sausio 30 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad yra paskelbtas sutapimas - Trečios šalies pilietė, kuriai draudžiama atvykti į Šengeno erdvę arba joje apsigyventi, paskelbusi šalis Lietuva, galioja nuo 2024 m. kovo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d. Užsienietė nuo 2024 m. spalio 8 d. (1 diena) Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai (atvyko iš Italijos), tuo pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 8 punktą, 23 straipsnio 9 punktą. Administracinė teisena nepradėta. 2024 m. spalio 8 d. užsienietė išvykstant iš Lietuvos Respublikos, buvo įspėta apie galiojantį sprendimą dėl jos įtraukimo į nepageidaujamų asmenų sąrašą.

VSAT 2024 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 24S226828 (toliau – ir VSAT Sprendimas Nr. 2) nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 7 dienas nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. spalio 14 d. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - (duomenys neskelbtini). VSAT sprendimas priimtas, nes asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui. Su šiuo VSAT Sprendimu Nr. 2 pareiškėja supažindinta 2024 m. spalio 8 d., jį įvykdė tą pačią dieną.

Nesutikdama su VSAT Sprendimu Nr. 2, pareiškėja pateikė skundą RAT. Nagrinėjant administracinę bylą pagal šį pareiškėjos skundą, pareiškėja sužinojo apie Departamento priimtą Sprendimą, kuris pareiškėjai nebuvo įteiktas, pareiškėja dar kartą kreipėsi į RAT, prašydama panaikinti Departamento Sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), nuostatos (ginčui aktualios nurodytų teisės aktų redakcijos, galiojusios ginčijamo Sprendimo priėmimo metu).

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką šio straipsnio 4 dalyje nurodytais pagrindais užsienio reikalų ministro siūlymu priima vidaus reikalų ministras. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).

UTPĮ 133 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Kriterijų vertinimo tvarkos 19 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas; užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko; buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta.

Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 20 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 1 metai, jei užsienietis neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo ne ilgiau kaip 90 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos; 2 metai, jei užsienietis: neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse buvo nuo 91 iki 365 dienų, skaičiuojant nuo užsieniečio teisėto buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Šengeno valstybėse pasibaigimo dienos; buvo perduotas į Lietuvos Respubliką pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (nauja redakcija), 12 straipsnį dėl to, kad užsieniečiui buvo išduota viza.

Vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB.

Pareiškėja skunde teigė, kad ji turėjo teisėtą pagrindą būti Šengeno erdvėje tiek 2023 m. gruodžio 30 d., tiek ir ginčo Sprendimo priėmimo metu, kadangi ji turėjo Italijos išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. 2, nors ir neturėjo fiziškai su savimi tai patvirtinančio dokumento. Pareiškėjos manymu, ji su galiojančia Italijos ID kortele ir (duomenys neskelbtini) pasu, galėjo kirsti Šengeno erdvės sieną. Pareiškėjos nuomone, skundžiamame Sprendime nurodoma aplinkybė, kad nuo 2023 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d. pareiškėja Šengeno erdvėje ir Lietuvoje, pasibaigus leidimo galiojimo laikui, neteisėtai buvo 228 dienas, yra neatitinkanti tiesos. Sprendime pažeidimu nurodomas ne fizinio, migracinį statusą patvirtinančio, dokumento neturėjimas, o nelegalus buvimas Šengeno erdvės teritorijoje be galiojančio leidimo gyventi ar vizos. Pareiškėjos nuomone, Sprendimo dalis dėl draudimo atvykti yra neproporcinga ir nemotyvuota.

Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja turėjo Italijos Respublikos išduotą Leidimą laikinai gyventi Nr. 1 ir šiuo metu galimai turi galiojantį Leidimą laikinai gyventi Nr. 2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 30 d., vykdama iš Lietuvos Respublikos, neturėjo fiziškai su savimi galiojančio Italijos Respublikos išduoto Leidimo laikinai gyventi Nr. 2. Iš byloje pateikto VSAT Tarnybinio pranešimo Nr. 1 matyti, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 30 d., vykdama iš Lietuvos Respublikos, turėjo tik Leidimą laikinai gyventi Nr. 1, kurio galiojimas buvo pasibaigęs, ir (duomenys neskelbtini) pasą. Iš pareiškėjos skundo matyti, kad pareiškėja taip pat su savimi turėjo Italijos Respublikos išduotą galiojančią ID kortelę.

Pareiškėjos pagrindinis argumentas, kuriuo ji grindžia savo skundo reikalavimus, yra tai, kad ji, nors ir fiziškai su savimi neturėdama galiojančio Leidimo laikinai gyventi Nr. 2, turėjo teisėtą pagrindą būti Šengeno erdvėje, nes Leidimas laikinai gyventi Nr. 2 galiojo ginčo laikotarpiu.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja VSAT 2023 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 23S237127, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, nes asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimui, neskundė.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 2016 m. kovo 9 d. ,,Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas)“ (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalį, numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios: a) jie turi turėti galiojantį kelionės dokumentą, su kuriuo jo turėtojui leidžiama kirsti sieną ir kuris atitinka šiuos kriterijus: i) jis galioja bent tris mėnesius po numatomo išvykimo iš valstybių narių teritorijos dienos. Pagrįstu skubos atveju šio reikalavimo galima netaikyti; ii) jis turi būti išduotas per pastaruosius 10 metų; b) jie turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą; c) jie pagrindžia numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) jie nėra asmenys, dėl kurių į SIS yra įtrauktas įspėjimas neįsileisti; e) jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, pirmiausia – dėl jų valstybių narių duomenų bazėse nėra įtrauktas įspėjimas neįsileisti dėl išvardintų priežasčių; f) jie pateikia biometrinius duomenis, jei jų reikia: i) asmens bylai sukurti AIS pagal Reglamento (ES) 2017/2226 16 ir 17 straipsnius; ii) patikrinimams kertant sieną atlikti pagal šio reglamento 8 straipsnio 3 dalies a punkto i papunktį ir g punkto i papunktį bei Reglamento (ES) 2017/2226 23 straipsnio 2 ir 4 dalis ir, jei taikoma, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 767/2008 18 straipsnį.

Šengeno sienų kodekso 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atvykstant ir išvykstant trečiųjų šalių piliečiai nuodugniai patikrinami šia tvarka: a) nuodugnius patikrinimus atvykstant sudaro atitikimo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytoms atvykimą reglamentuojančioms sąlygoms patikrinimas, ir tam tikrais atvejais - dokumentų, leidžiančių gyventi ir verstis profesine veikla, patikrinimas. Tai apima išsamų šių aspektų nagrinėjimą: i) trečiosios šalies piliečio tapatybės ir pilietybės bei kelionės dokumento autentiškumo ir tinkamumo kirsti sieną patikrinimą, be kita ko, patikrinant atitinkamas duomenų bazes, visų pirma: 1. SIS; 2. Interpolo SLTD; 3. nacionalines duomenų bazes, kuriose pateikiama informacija apie pavogtus, pasisavintus, pamestus ir pripažintus negaliojančiais kelionės dokumentus. Pasų ir kelionės dokumentų, kuriuose yra elektroninė laikmena (lustas), atveju patikrinamas lusto duomenų autentiškumas ir vientisumas atsižvelgiant į tai, ar turima galiojančių sertifikatų. Išskyrus trečiųjų šalių piliečius, kurių asmens bylos jau yra užregistruotos AIS, jeigu kelionės dokumente yra elektroninėje laikmenoje (luste) įrašytas veido atvaizdas ir jeigu tas veido atvaizdas gali būti techniškai prieinamas, atliekant šį patikrinimą taip pat patikrinamas tas luste įrašytas veido atvaizdas, kuris elektroniniu būdu palyginamas su vietoje nuskaitytu atitinkamo trečiosios šalies piliečio veido atvaizdu. Jei tai techniškai ir teisiškai įmanoma, šis patikrinimas gali būti atliekamas vietoje nuskaitytus pirštų atspaudus palyginant su elektroninėje laikmenoje (luste) įrašytais pirštų atspaudais; ii) patikrinimą, ar prie kelionės dokumento, kai taikoma, pridėta reikalinga viza arba leidimas gyventi; iii) asmenų, kurių atvykimas arba atsisakymas leisti jiems atvykti turi būti registruojamas AIS pagal šio reglamento 6a straipsnį, tapatybės patikrinimą pagal Reglamento (ES) 2017/2226 23 straipsnio 2 dalį ir, jei taikoma, tapatybės nustatymą pagal to reglamento 23 straipsnio 4 dalį; iii a) asmenų, kurių atvykimas arba atsisakymas leisti jiems atvykti turi būti registruojamas AIS pagal šio reglamento 6a straipsnį, patikrinimą, ar trečiosios šalies pilietis nėra pasiekęs ar viršijęs maksimalios leidžiamo buvimo valstybių narių teritorijoje trukmės, ir, jeigu trečiųjų šalių piliečiai turi vienam arba dviem atvykimams išduotą vizą, patikrinimą, ar jie nėra viršiję didžiausio leidžiamų atvykimų skaičiaus, atliekant informacijos paiešką AIS pagal Reglamento (ES) 2017/2226 23 straipsnį; iv)patikrinimą, siekiant nustatyti atitinkamo trečiosios šalies piliečio išvykimo ir atvykimo vietų bei numatomo buvimo tikslo tikrumą ir, jei reikia, atitinkamų patvirtinančių dokumentų patikrinimą; v) patikrinimą, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir tikslui, grįžimui į savo kilmės šalį ar vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; vi) patikrinimą, ar esama tikimybės, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis, jo transporto priemonė ir daiktai, kuriuos jis vežasi, sukels grėsmę bet kurios iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Toks patikrinimas apima duomenų bei įspėjimų apie asmenis ir, jei būtina, objektų, nurodytų SIS ir kitose atitinkamose Sąjungos duomenų bazėse, tiesioginį patikrinimą ir veiksmą, kuris, jei reikia, turi būti atliekamas atsižvelgiant į įspėjimą. Tai nedaro poveikio nacionalinių ir Interpolo duomenų bazių tikrinimui; b) jeigu trečiosios šalies pilietis turi 6 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą vizą, atliekant nuodugnų atvykstančio asmens patikrinimą taip pat patikrinama vizos turėtojo asmens tapatybė ir vizos autentiškumas, atliekant informacijos paiešką Vizų informacinėje sistemoje (VIS), kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 767/2008 18 straipsnyje; bb) jei trečiosios šalies pilietis turi ilgalaikę vizą arba leidimą gyventi, atliekant nuodugnius patikrinimus jam atvykstant patikrinama to ilgalaikės vizos ar leidimo gyventi turėtojo tapatybė ir tos ilgalaikės vizos arba leidimo gyventi autentiškumas ir galiojimas, atliekant paiešką VIS pagal Reglamento (EB) Nr. 767/2008 22g straipsnį. Tokiomis aplinkybėmis, kai nepavyksta patikrinti ilgalaikės vizos ar leidimo gyventi turėtojo tapatybės arba ilgalaikės vizos arba leidimo gyventi autentiškumo ir galiojimo, arba kai yra abejonių dėl dokumento turėtojo tapatybės ar ilgalaikės vizos arba leidimo gyventi arba kelionės dokumento autentiškumo, tų kompetentingų institucijų tinkamai įgalioti darbuotojai patikrina dokumento lustą; g) nuodugnius patikrinimus išvykstant sudaro: i)trečiosios šalies piliečio tapatybės ir pilietybės bei kelionės dokumento autentiškumo ir tinkamumo kirsti sieną patikrinimas, be kita ko, patikrinant atitinkamas duomenų bazes, visų pirma: 1. SIS; 2. Interpolo SLTD duomenų bazę; 3. nacionalines duomenų bazes, kuriose pateikiama informacija apie pavogtus, pasisavintus, pamestus ir negaliojančiais pripažintus kelionės dokumentus. Pasų ir kelionės dokumentų, kuriuose yra elektroninė laikmena (lustas), atveju patikrinamas lusto duomenų autentiškumas ir vientisumas atsižvelgiant į tai, ar turima galiojančių sertifikatų. Išskyrus trečiųjų šalių piliečius, kurių asmens bylos jau yra užregistruotos AIS, jeigu kelionės dokumente yra elektroninėje laikmenoje (luste) įrašytas veido atvaizdas ir jeigu tas veido atvaizdas gali būti techniškai prieinamas, atliekant šį patikrinimą taip pat patikrinamas tas veido atvaizdas, kuris elektroniniu būdu palyginamas su vietoje nuskaitytu atitinkamo trečiosios šalies piliečio veido atvaizdu. Jei tai techniškai ir teisiškai įmanoma, šis patikrinimas gali būti atliekamas vietoje nuskaitytus pirštų atspaudus palyginant su elektroninėje laikmenoje (luste) įrašytais pirštų atspaudais; ii) patikrinimas, ar atitinkamas trečiosios šalies pilietis nėra laikomas grėsme bet kurios iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams, be kita ko, patikrinant SIS ir kitas atitinkamas Sąjungos duomenų bazes. Tai nedaro poveikio nacionalinių ir Interpolo duomenų bazių tikrinimui; iii) asmenų, kurių išvykimas turi būti registruojamas AIS pagal šio reglamento 6a straipsnį, asmens tapatybės patikrinimas pagal Reglamento (ES) 2017/2226 23 straipsnio 2 dalį ir, jei taikoma, tapatybės nustatymas pagal to reglamento 23 straipsnio 4 dalį; iv) asmenų, kurių išvykimas turi būti registruojamas AIS pagal šio reglamento 6a straipsnį, patikrinimas, ar trečiosios šalies pilietis neviršijo maksimalios leidžiamo buvimo valstybių narių teritorijoje trukmės, atliekant informacijos paiešką AIS pagal Reglamento (ES) 2017/2226 23 straipsnio 3 dalį; h) be g punkte nurodomų patikrinimų nuodugnius patikrinimus išvykstant taip pat gali sudaryti: i) patikrinimas, ar asmuo turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Reglamentą (EB) Nr. 539/2001, išskyrus atvejus, kai jis turi galiojantį leidimą gyventi; toks patikrinimas gali apimti informacijos paiešką VIS pagal Reglamento (EB) Nr. 767/2008 18 straipsnį; i) siekiant nustatyti bet kurio asmens, kuris neatitinka arba gali nebeatitikti atvykimo, buvimo arba gyvenimo valstybių narių teritorijoje sąlygų, tapatybę, gali būti atliekama informacijos paieška VIS pagal Reglamento (EB) Nr. 767/2008 20 straipsnį ir AIS pagal Reglamento (ES) 2017/2226 27 straipsnį; i a) patikrinimai a punkto i ir vi papunkčiuose ir g punkte nurodytose duomenų bazėse gali būti vykdomi iš anksto, remiantis pagal Direktyvą 2004/82/EB arba kitus Sąjungos ar nacionalinės teisės aktus gautais duomenimis apie keleivius. Jeigu tokie patikrinimai vykdomi iš anksto, remiantis tokiais duomenimis apie keleivius, iš anksto gauti duomenys patikrinami sienos perėjimo punkte palyginant juos su duomenimis kelionės dokumente. Taip pat patikrinama atitinkamo asmens tapatybė bei pilietybė, taip pat kelionės dokumento autentiškumas ir tinkamumas kirsti sieną; i b) tais atvejais, kai kyla abejonių dėl kelionės dokumento autentiškumo arba dėl trečiosios šalies piliečio tapatybės, patikrinimai, jei įmanoma, apima bent vieno iš biometrinių identifikatorių, integruotų į kelionės dokumentus, patikrinimą.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytomis Šengeno sienų kodekso nuostatomis, trečiųjų šalių piliečiai, vykdami per Šengeno erdvę, turi be kita ko turėti galiojantį kelionės dokumentą, bei galiojančią vizą, išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi arba galiojančią ilgalaikę vizą.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad VSAT Tarnybiniame pranešime Nr. 1 nėra nurodyta, kad pareiškėja žodžiu informavo VSAT pareigūnus apie tai, kad Italijos Respublika yra išdavusi jai Leidimą laikinai gyventi Nr. 2. Patikrinimo metu (2023 m. gruodžio 30 d.) pareiškėja su savimi turėjo negaliojantį Leidimą laikinai gyventi Nr. 1, o galiojančio Leidimo laikinai gyventi Nr. 2 su savimi fiziškai neturėjo. Tai reiškia, kad VSAT pareigūnams patikrinus pareiškėjos dokumentus, bei nenustačius duomenų apie tai, kad pareiškėja turi galiojantį Leidimą laikinai gyventi Nr. 2, taip pat pareiškėjai apie šią aplinkybę galimai neinformavus pareigūnų, VSAT turėjo pagrindą priimti VSAT Sprendimą. Minėta, jog pareiškėja šio VSAT Sprendimo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, su juo sutiko, jį įvykdė, todėl jis yra galiojantis, bei sukeliantis teisines pasekmes. To pasėkoje VSAT skyrė pareiškėjai administracinę nuobaudą – įspėjimą, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėja būtų ginčijusi paskirtą nuobaudą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėja nei skunde, nei pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu nenurodė, dėl kokių priežasčių pareiškėja nebuvo pasiėmusi Leidimo laikinai gyventi Nr. 2 iš Italijos Respublikos migracijos institucijos, nepaaiškino, kodėl pareiškėja vyko per Šengeno erdvę su negaliojančiu Leidimu laikinai gyventi Nr. 1. Vien tai, jog pareiškėjos teigimu, ji buvo patikinta Italijos Respublikos pareigūnų, jog per Šengeno erdvę gali vykti su Italijos ID kortele ir (duomenys neskelbtini) pasu, nereiškia, jog pareiškėja vykdama be fiziškai su savimi pasiimto dokumento, patvirtinančio jos teisėtą buvimą Šengeno erdvėje, neatliko pažeidimo. Pažymėtina, jog pati pareiškėja yra atsakinga už tai, jog vykdama per Šengeno erdvę turėtų su savimi Šengeno sienų kodekse reglamentuotus dokumentus, patvirtinančius jos teisėtą buvimą.

Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kada tiksliai pareiškėjai buvo įteiktas Leidimas laikinai gyventi Nr. 2. Tokių duomenų nepateikė pareiškėjos atstovas teismui ir teismo posėdžio metu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų informavusi VSAT pareigūnus apie tai, kad ji turi Leidimą laikinai gyventi Nr. 2. Teismo vertinimu, šioje byloje nėra neginčijamai patvirtinta, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 30 d. turėjo iš Italijos Respublikos migracijos institucijos atsiėmusi jai išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi, ar ji šį leidimą atsiėmė tik po to, kai buvo priimtas VSAT Sprendimas ir pareiškėja buvo įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai patvirtino, jog atliekant asmens patikrinimą, VSAT pareigūnai neturi galimybės nustatyti, ar asmuo turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismo vertinimu, trečiosios šalies pilietį, vykstantį per Šengeno erdvę, Šengeno sienų kodekso nuostatos įpareigoja su savimi turėti ne tik galiojantį kelionės dokumentą, bet ir dokumentą, patvirtinantį tokio asmens teisėtą buvimą Šengeno erdvėje. Italijos Respublikos pareiškėjai išduota ID kortelė nepatenka į Šengeno sienų kodekso nuostatas, kaip dokumentas, patvirtinantis teisėtą buvimą Šengeno erdvėje. Tai reiškia, kad Italijos Respublikos išduota pareiškėjai ID kortelė nebuvo ir nėra tinkamas dokumentas patvirtinti teisėtą buvimą Šengeno erdvėje. Aplinkybė, jog pareiškėja fiziškai su savimi neturėjo Leidimo laikinai gyventi Nr. 2 suponuoja išvadą, jog pareiškėja nebuvo atsiėmusi iš Italijos Respublikos migracijos institucijos Leidimo laikinai gyventi Nr. 2. Priežasčių, dėl kurių pareiškėja Leidimo laikinai gyventi Nr. 2 neatsiėmė laiku (net 7 mėnesius), pareiškėja nenurodė. Neaišku ir tai, kodėl pareiškėja 2023 m. gruodžio 30 d., nors neva turėjo galiojantį Leidimą laikinai gyventi Nr. 2, pareigūnams patikrinimo metu pateikė tik jau nebegaliojantį dokumentą. Teismas pabrėžia, kad pareiga turėti visus reikalingus ir galiojančius dokumentus pagal Šengeno sienų kodeksą tenka būtent pareiškėjai, todėl skundo argumentai dėl Italijos institucijų kitokių išaiškinimų atmestini, nes jie neturi jokios reikšmės Lietuvos Respublikos pareigūnams, be to, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad apskritai Italijos institucijos pateikė kokius nors paaiškinimus pareiškėjai apie tai, kad ji Šengeno erdvėje gali keliauti neturėdama reikalingų dokumentų. Apibendrinant, galiojančio dokumento, sudarančio pagrindą teisėtai būti Šengeno erdvėje trečiosios valstybės pilietei, nepateikimas pareigūnams, teismo vertinimu, buvo teisėtas pagrindas įpareigoti pareiškėją išvykti į kilmės valstybę.

Departamento Sprendimo dalyje dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesius (2 metus). Tokio laikotarpio draudimas, įvertinus visus byloje esančius duomenis, taip pat tai, kad pareiškėjos su Lietuvos Respublika nesieja jokie socialiniai ar ekonominiai ryšiai, nenustatyta ir pareiškėjos šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, teismo vertinimu, yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, jog atsakovas prieš priimdamas Sprendimą, neapklausė pareiškėjos, pažymėtina, kad Įstatymas nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą. Kaip matyti, Departamentas vadovavosi patikrintais duomenimis apie pareiškėją bei VSAT pateiktais duomenimis. Be to, pati pareiškėja nesikreipė nei į VSAT, nei į Migracijos departamentą, nenurodė jokių duomenų apie galimai turimą Leidimą laikinai gyventi Nr. 2, nei susipažinusi su VSAT Sprendimu, nei paskyrus jai administracinę nuobaudą, nei sužinojusi apie ginčo Sprendimo priėmimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti, jog dėl neatliktos pareiškėjos apklausos buvo priimtas nepagrįstas Departamento Sprendimas.

Pareiškėja skunde taip pat nesutinka su perspėjimo dėl jos įvedimu į SIS.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

Departamentas atsiliepime nurodė, jog jeigu pareiškėja sieks gauti leidimą gyventi/nacionalinę vizą Italijoje, ji turėtų konsultuotis su Migracijos departamentu, o Italijai nusprendus išduoti pareiškėjui leidimą gyventi/nacionalinę vizą, perspėjimas SIS ištrinamas, tačiau liktų galioti draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas nurodė, kad gavęs informaciją apie Italijos išduotą leidimą gyventi, inicijavo konsultacijas su Italija – gavus jos galutinį atsakymą, prireikus bus imtasi reikiamų veiksmų.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, matyti, jog pats Departamentas ištrintų perspėjimą iš SIS, jeigu pasitvirtintų duomenys apie pareiškėjos galimai turimą Leidimą laikinai gyventi Nr. 2. Šiuo aspektu paminėtina, jog pati pareiškėja dėl perspėjimo iš SIS ištrynimo galėjo kreiptis į Departamentą, pateikdama duomenis apie Leidimą laikinai gyventi Nr. 2, tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas nurodė, jog į Departamentą dėl perspėjimo ištrynimo, pareiškėja nesikreipė.

Departamentas Sprendime nurodė, kad įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką remiantis tuo, kad jis buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų, ir tai, kad užsienietis ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą, užsieniečio duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teikiami Šengeno informacinei sistemai.

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kada pareiškėja atsiėmė Leidimą laikinai gyventi Nr. 2 iš Italijos Respublikos migracijos institucijos, taip pat nėra patvirtintas Leidimo laikinai gyventi Nr. 2 autentiškumas (to padaryti teismas neturi galimybių). Teismas pažymi, kad pareiškėja nepateikė su skundu nei Leidimo laikinai gyventi Nr. 2, nei Italijos ID kortelės kopijų, tinkamai teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintų. Tačiau, Departamentui inicijavus konsultacijas su Italijos Respublika ir pasitvirtinus pareiškėjos skunde nurodytai informacijai, nebūtų pagrindo teigti, jog pareiškėjos padarytas pažeidimas buvo tokio lygio, jog tik perspėjimo įvedimas į SIS užkirstų kelią piktnaudžiauti migracinėmis procedūromis.

VAĮ 3 straipsnio 10 punkte numatyta, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Vertindama ginčijamo Sprendimo dalį dėl draudimo atvykti įvedimo į Šengeno informacinę sistemą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje Departamentas neatliko išsamaus tyrimo, neįvertino, ar pareiškėja turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Italijoje, taip pat neįvertino ar tokio draudimo įvedimas nėra perteklinė priemonė asmeniui, ar pareiškėjos atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, ar toks perspėjimo įvedimas būtų proporcinga priemonė. Šioje dalyje ginčo Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas (Sprendime pateikiami tik bendro pobūdžio, neindividualizuoti teiginiai), todėl neatitinka VAĮ 10 straipsnio, Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas.

Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, LVAT praktiką, teismas sprendžia, kad šiuo atveju Sprendime nėra pateikti pakankami motyvai dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 2 metus. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (LVAT 2024 m. rugse?jo 11 d. nutartis administracine?je byloje Nr. eA?2240?815/2024). Aplinkybė, jog pareiškėja galimai turi kitos valstybės leidimą laikinai gyventi, yra reikšminga vertinant pranešimo įtraukimo į SIS adekvatumą ir proporcingumą. Taip pat svarbu įvertinti ir tai, ar pagrindas, dėl kurio pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką yra tokio pavojingumo, kad tik įvedus perspėjimą į SIS būtų galima užkirsti kelią nesąžiningiems asmenims, kurie piktnaudžiauja procedūromis, patekti į Šengeno erdvę. Teismo vertinimu, tokio perspėjimo įtraukimas lemtų pareiškėjos subjektinių teisių suvaržymą visos ES mastu, todėl Departamentas turėjo minėtas aplinkybes įvertinti ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, o jų neįvertinus, yra pagrindas šioje dalyje panaikinti ginčo Sprendimą.

Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento 2024 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 24S78319 dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS yra neteisėta, nes nepagrįsta ir nemotyvuota, kaip to reikalaujama pagal teisės aktų nuostatas ir LVAT formuojamą praktiką, todėl naikintina.

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėja įgijo teisę į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad pareiškėją atstovavo advokato padėjėjas V. K. Pareiškėja prašo priteisti 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą. Pareiškėja įvardijo teisines paslaugas kaip atstovavimą pirmos instancijos teisme, tačiau nedetalizavo, nei valandų skaičiaus, nei atliktų darbų, nenurodė jų įkainių. Kadangi pareiškėją atstovavo advokato padėjėjas, todėl vadovaujantis Rekomendacijų 5 punktu, už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.

Įvertinus tai, kad tenkinta tik dalis pareiškėjos reikalavimų, tai, kad nagrinėjama byla nebuvo ypatingai sudėtinga, taip pat tai, kad nemažai yra panašaus pobūdžio bylų, tai, kad pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kurio apimtis nebuvo didelė, pareiškėją atstovavo advokato padėjėjas, pareiškėja nedetalizavo bylinėjimosi išlaidų sudėties, negalima tiksliai nustatyti, ar visos nurodytos išlaidos yra patirtos būtent nagrinėjamoje byloje, kadangi pareiškėja inicijavo daugiau teisminių procesų, be to, galimai buvo teikiamos ir kitos teisinės paslaugos pareiškėjai, todėl teismo vertinimu nėra pagrindo priteisti visą prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos P. U. (P. U.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 24S78319 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą pareiškėjos atžvilgiu dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 24 mėnesiams (2 metams).

Dėl likusios Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 24S78319 dalies pareiškėjos P. U. (P. U.) skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjai P. U. (P. U.) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jolita RasiukevičienėVita ValeckaitėIndrė Žvaigždinienė