Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gytis Večerskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. R. (pagal Jungtinių Amerikos Valstijų išduotus dokumentus – R. R.) atstovo advokato Ovidijaus Bujevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarimo R. R. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinių teisės pažeidimų protokolai R. R. surašyti už tai, kad jis 2013 m. balandžio 24 d., apie 17.12 val., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Ford Fiesta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), neturėdamas teisės vairuoti, pastatė automobilį ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių ženklų, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 155.5 punkto reikalavimus. Be to, 2013 m. gegužės 13 d., apie 13.44 val., Klaipėdos rajono savivaldybės kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 216,05 kilometre, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai ji buvo atimta, o pasibaigus jos atėmimo laikotarpiui neįvykdė vairuotojo pažymėjimo grąžinimo sąlygų, vairavo automobilį „Ford Fiesta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), esant leistinam 50 km/h greičiui, važiavo 81 km/h (±3 km/h paklaida) greičiu ir viršijo nustatytą greitį 28 km/h, tokiais veiksmais pažeidė KET 14, 135 punktų reikalavimus.

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, R. R. atstovas advokatas Ovidijus Bujevičius kreipėsi Kauno apygardos teismą prašydamas panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarimo dalį, dėl ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, ir bylą šioje dalyje nutraukti, nesant R. R. veikoje pažeidimo sudėties. Apeliantas taip pat prašo kitose dalyse palikti galioti skundžiamą nutarimą ir skirti R. R. 200 Lt galutinę administracinę nuobaudą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalis numato, jog nustatytos formos dokumento nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus. Pagal tą pačią nuostatą 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Apeliantas nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju R. R. (pagal užsienio valstybės išduotus dokumentus – R. R.) yra deklaravęs išvykimą į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten nuolat gyvena bei dirba. Kadangi Jungtinės Amerikos Valstijos yra prisijungusios prie 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo, jose yra išduodami šios konvencijos reikalavimus atitinkantys vairuotojų pažymėjimai. R. R. būtent tokį vairuotojo pažymėjimą pateikė policijos pareigūnams, kuris, be kita ko, galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teigia, kad teismo posėdžio metu apylinkės teismui buvo pateiktas R. R. vardu išduoto tarptautinio vairuotojo pažymėjimo nuorašas su vertimu iš anglų kalbos, vairuotojo pažymėjimo, išduoto JAV, nuorašas su vertimu, paso, išduoto JAV, nuorašas su vertimu bei atvykimą ir išvykimą įrodantys kelionės dokumentai. Advokato nuomone, šie dokumentai aiškiai ir neginčijamai įrodo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nėra Lietuvos Respublikos gyventojas. Taigi, jo pateiktas galiojantis užsienio valstybės (Jungtinės Amerikos Valstijos) išduotas vairuotojo pažymėjimas taip pat galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje, kas patvirtina faktą, kad R. R. (R. R.) administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu pažeidimo padarymo metu turėjo teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, todėl jo veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį. Juolab, kad pagal 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvoje 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (su paskutiniais pakeitimais) įtvirtintas nuostatas, priimančioji valstybė narė negali taikyti jokių formalumų prieš pripažindama kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą.

Motyvuojamoji dalis

R. R. atstovo advokato Ovidijaus Bujevičiaus apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ginčijamas įrodymų vertinimas ir teisės taikymas su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – nuobaudos skyrimo pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį pagrįstumu, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalis).

ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmenims, kurie vairavo transporto priemones neturėdami teisės jų vairuoti ar neturėdami teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių. KET 14 punktas numato, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat policijos įstaigų išduoti vairuotojo pažymėjimai ir šio įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nurodyti užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai.

Apelianto teigimu, R. R. administracinių teisės pažeidimų protokoluose nurodytu laiku turėjo teisę vairuoti transporto priemones, kadangi jis, būdamas Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir gyventoju, turėjo galiojantį užsienio valstybės (Jungtinės Amerikos Valstijos) išduotą vairuotojo pažymėjimą, atitinkantį 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus, kas patvirtina, kad šis pažymėjimas galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apeliantu, kad R. R., būdamas Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu, šioje valstybėje deklaravęs gyvenamąją vietą nuo 2011 m. liepos 11 d., neturi galimybių susigrąžinti ar gauti Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, nes vairuotojo pažymėjimas išduodamas tik Lietuvos Respublikos gyventojui, deklaravusiam gyvenamąją vietą Lietuvoje arba įtrauktam į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Taigi, šiuo atveju, R. R. (R. R.), būdamas Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis ir nuolatinis gyventojas, turėdamas šios valstybės išduotą tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, turi teisę vairuoti transporto priemones ir Lietuvos Respublikoje. Tačiau nagrinėjamu atveju apelianto skundą nagrinėjančiam teismui kyla pagrįstų abejonių dėl R. R. vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo tikrumo.

Iš bylos duomenų matyti, kad R. R. 2013 m. balandžio 24 d. padarius administracinį teisės pažeidimą jis pateikė policijos pareigūnams vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. R. vardu (T. 2, b. l. 3); 2013 m. rugsėjo 26 d. policijos pareigūnams sustabdžius R. R. vairuojamą automobilį jis pateikė užsienio valstybės išduotą vairuotojo pažymėjimą (T. 1, b. l. 4–5). Byloje yra šio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (anglų kalba) nepatvirtintos kopijos, iš kurių matyti, kad jis išduotas 2013 m. vasario 7 d. ir galioja iki 2014 m. spalio 15 d. (T. 1, b. l. 21, T. 2, b. l. 9), bei R. R. vardu išduoto tarptautinio vairuotojo pažymėjimo (anglų kalba) nepatvirtintos kopijos (T. 1, b. l. 22, T. 2, b. l. 10). Bylą nagrinėjant apylinkės teisme pagal R. R. atstovo prašymą prie bylos buvo pridėti R. R. (pagal JAV dokumentus – R. R.) vairavimo licencijų (komercinio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir tarptautinio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2013 m. balandžio 9 d.) patvirtinti vertimai (T. 2, b. l. 63–64, 67–71, 76), tačiau nėra duomenų dėl šių dokumentų kopijų atitikties originalams. Akivaizdu, kad teismui pateikto komercinio vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopijoje tiek licencijos numeris, tiek išdavimo data skiriasi nuo byloje esančiose vairuotojo pažymėjimo su analogiška galiojimo pabaigos data kopijose nurodytos licencijos numerio ir išdavimo datos. Taigi, byloje yra trys R. R. vardu išduoto komercinio vairuotojo pažymėjimo kopijos (neva galiojusios pažeidimų padarymo metu), iš kurių vienoje (būtent toje, kurios vertimą R. R. atstovas pateikė pirmosios instancijos teismui) nurodyta kitokia šio pažymėjimo išdavimo data bei licencijos numeris, kas kelia pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų tikrumo. Juolab, kad 2015 m. rugsėjo 29 d. teismui pateikto vairuotojo pažymėjimo licencijos numeris yra (duomenys neskelbtini), iš ko galima spręsti, kad licencijos numeris, keičiant vairuotojo pažymėjimą, nekinta.

Aukštesnysis teismas, siekdamas pašalinti abejones dėl vairuotojo pažymėjimo tikrumo, kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją prašydamas tarpininkauti gaunant duomenis apie R. R. vardu Jungtinėse A. V. išduotų vairavimo licencijų tikrumą (T. 2, b. l. 175, 183), šaukė į teismo posėdžius administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, taip pat įpareigojo jį pateikti visus turimus transporto priemonių vairavimo pažymėjimų originalus (T. 2, b. l. 176, 177). Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsakydama į teismo prašymą tarpininkauti, pasiūlė teismui įvertinti teisinės pagalbos prašymo siuntimo tikslingumą, kartu apsvarstant alternatyvius reikalingos informacijos gavimo būdus (T. 2, b. l. 184). O R. R. pačiam vengiant atvykti į teismo posėdžius, jo atstovas teismui pateikė tik 2015 m. vasario 4 d. ir 2015 m. gegužės 12 d. išduotų ir šiuo metu galiojančių užsienio valstybės vairuotojo pažymėjimų originalus ir kopijas. Visgi, šiuo metu galiojantys vairuotojo pažymėjimai nepatvirtina R. R. teisės vairuoti transporto priemones 2013 m. balandžio 24 d. ar 2013 m. gegužės 13 d. Todėl konstatuotina, kad R. R. nepasinaudojo ATPK 272 straipsnio 1 dalyje numatyta savo procesine teise pateikti tinkamus ir neginčijamus įrodymus, patvirtinančius jo versiją dėl teisės vairuoti transporto priemones 2013 m. balandžio 24 d. ar 2013 m. gegužės 13 d. turėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso dalyviai be procesinių teisių turi ir procesinę pareigą procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Šiuo atveju, R. R. vengiant atvykti į teismo posėdžius ir nepateikiant įrodymų, patvirtinančių jo paties bei jo atstovo į bylą pateiktų vairuotojo pažymėjimų kopijų tikrumą, laikytina, kad abejonės byloje nebuvo pašalintos dėl jo paties kaltės. Nesant kitų galimybių teismui gauti patikimus duomenis dėl jo teisės vairuoti transporto priemones, o byloje esant tik abejotino tikrumo vairuotojo pažymėjimų kopijoms, nėra pagrindo pripažinti, kad turėjo teisę vairuoti transporto priemones administracinių teisės pažeidimų protokoluose nurodytu laiku.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad apylinkės teismas, nusprendęs, kad R. R. automobilį vairavo neturėdamas teisės vairuoti ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, tinkamai pritaikė įstatymą. Paminėtos aplinkybės patvirtina, jog Kauno apylinkės teismo nutarimas pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarimą palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto R. R. atstovo advokato Ovidijaus Bujevičiaus apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.