Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. R. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 302¹⁷ straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Be to, pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį ir 124 straipsnio 3 dalį R. R. nubaustas už tai, kad 2013 m. gegužės 13 d., apie 13.44 val., Klaipėdos rajono savivaldybės kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 216,05–ajame kilometre, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones (nes ji buvo atimta, o pasibaigus jos atėmimo laikotarpiui neįvykdytos vairuotojo pažymėjimo grąžinimo sąlygos) vairavo automobilį „Ford Fiesta“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), esant leistinam 50 km/h greičiui, važiavo 81 km/h (±3 km/h paklaida) greičiu ir viršijo nustatytą greitį 28 km/h, tokiais veiksmais pažeisdamas KET 14, 135 punktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti nustatytos formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę, transporto priemonės registravimo, privalomos techninės apžiūros ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Šioje dalyje nurodyto vairuotojo pažymėjimo nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės Europos laisvosios prekybos asociacijos (EEE EFTA) šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus. 1926 m. Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 m. Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 m. Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pareiškėjas teigia, kad jis yra deklaravęs išvykimą į JAV; gyvena adresu: (duomenys neskelbtini) JAV, dirba duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini) JAV. Pareiškėjas nurodo, kad VĮ „Regitra“ 2014 m. gegužės 21 d. jam išdavė pažymas Nr. (1.24)-24-800 ir (1.24)-24-801, kuriose nurodė, jog prašymai dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo yra priimami iš Lietuvos Respublikos gyventojų, deklaravusių gyvenamąją vietą arba įtrauktų į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Pažymoje taip pat yra nurodyta, jog R. R. (R. R.) nuo 2011 m. liepos 11 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą JAV, todėl Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimo jam išduoti negalima. Taigi, bylą nagrinėjęs teismas nesivadovavo Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2 punkto nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, jam atvykus į Lietuvą iš naujo perlaikyti vairuotojo egzaminus ir gauti Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, VĮ „Regitra“ Kauno filiale jam buvo paaiškinta, jog vairuotojo pažymėjimo nėra galimybės išduoti, nes jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą JAV. Dėl šių naujai paaiškėjusių aplinkybių R. R. (R. R. ) kreipėsi į Lietuvos Aukščiausią Teismą prašydamas atnaujinti Kauno apylinkės teisme administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6.-7467-825/2013, nes vairuodamas automobilį jis turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą, kurį jam išdavė duomenys neskelbtini) JAV.

Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad valstybių narių išduoti vairuotojo pažymėjimai yra abipusiai pripažįstami.

Akivaizdu, jog ginčo teisiniams santykiams taikytinos ATPK 128 straipsnio 1 dalies bei KET 14 punkto, be kita ko, įtvirtinančio draudimą vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, nuostatos yra tiesiogiai susijusios su R. R. (R. R. ) teisės vairuoti transporto priemones JAV išduoto vairuotojo pažymėjimo pagrindu įgyvendinimu, todėl aiškinant nacionalines teisės nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo pripažinimu Lietuvos Respublikoje, būtina atsižvelgti ir į Europos Sąjungos teisę bei Europos Sąjungos teisminių institucijų praktiką. Teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą. Šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. prejudicinis sprendimas byloje von Colson ir Kamann (14/83), 26 p.). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. prejudicinis sprendimas byloje Marleasing (C 106/89), 8 p.).

Iš Direktyvos 91/439 pirmos konstatuojamosios dalies matyti, kad Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principas buvo nustatytas visų pirma siekiant palengvinti kitoje nei vairavimo egzamino išlaikymo valstybėje narėje apsigyvenančių asmenų judėjimą (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 19 d. prejudicinis sprendimas byloje KariSchwarz (C-321/07), 74 p.). Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, minėta Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis numato abipusį valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų pripažinimą be jokių formalumų. Ši nuostata valstybėms narėms nustato aiškią ir tikslią pareigą, kuri nepalieka jokios diskrecijos priimtinų priemonių klausimu (Teisingumo Teismo 1998 m. spalio 29 d. prejudicinis sprendimas byloje Awoyemi (C-230/97), 41, 43 p.). Tai reiškia, kad priimančioji valstybė narė negali taikyti jokių formalumų prieš pripažindama kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą (Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Komisija v. Nyderlandai (C-246/00), 60 p.), tikrinti šioje direktyvoje numatytų išdavimo sąlygų laikymosi (Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartis byloje Kremer (C-340/05), 27 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra aiškiai ir konkrečiai įtvirtintos teismo ar kitų kompetentingų institucijų teisės nepripažinti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2513/2010).

Pareiškėjo nuomone, įvertinus išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad jis administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų pažeidimų padarymo metu turėjo teisę vairuoti B kategorijai priskirtas transporto priemones, nes jam JAV 2013 m. balandžio 9 d. buvo išduotas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas ir 2013 m. liepos 2 d. JAV Ilinojaus valstijoje buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, suteikiantys teisę vairuoti transporto priemones.

Motyvuojamoji dalis

Administracine tvarka nubaustojo R. R. prašymas iš dalies tenkintinas, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apygardos teisme.

Tokį sprendimą teisėjų kolegija motyvuoja tokiais argumentais.

Pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų arba administracinį areštą.

Pirmosios instancijos teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarimu R. R. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už pažeidimus, numatytus ATPK 128 straipsnio 1 dalyje, 124¹ straipsnio 4 dalyje ir 124 straipsnio 3 dalyje.

Apeliaciniu skundu R. R. atstovas advokatas O. Bujevičius prašė pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį, kuria R. R. pripažintas kaltu padaręs ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, t. y. ir 2013 m. balandžio 24 d., ir 2013 m. gegužės 13 d. vairavęs automobilį neturint teisės vairuoti, panaikinti ir dėl šios dalies administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nesant nubaustojo veikoje ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties požymių. Toks prašymas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad R. R. turėjo ir policijos pareigūnams pateikė galiojantį užsienio valstybės – JAV išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris, kaip pažymėjo apeliantas, galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalį (redakcija, galiojusi pažeidimų padarymo metu) motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti galiojantį vairuotojo pažymėjimą, transporto priemonės registravimo, privalomosios techninės apžiūros dokumentus, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimą (polisą) ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.

Šio įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomus vairuotojų mokymus; šio straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) numatyta, kad asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl teisės pažeidimo padarymo vieneriems metams ir ilgiau, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui ir perlaikius egzaminą.

Apeliacinės instancijos teismas, nutartyje pažymėjęs Lietuvos Respublikos saugaus teismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies bei 24 straipsnio nuostatas, apeliacinį skundą atmetė nurodęs, „kad R. R. vairuotojo pažymėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išduotas, kai jam Lietuvoje atėmus teisę vairuoti transporto priemones jis nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti, konstatuotina, kad jo turėtas ir byloje pateiktas (kopija) užsienio valstybėje išduotas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas nepripažįstamas ir todėl laikytina, kad jo veika apylinkės teismo pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme nustatyta, jog, užtikrindama eismo saugumą, Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliotos institucijos (suderinus su Susisiekimo ministerija) nustato motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo išdavimo, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką.

Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418 patvirtintame Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos apraše. Šio aprašo III skyriuje nustatyta vairuotojo pažymėjimo grąžinimo tvarka, o 18 punkte numatyta, kad vairuotojo pažymėjimai, neatsiimti praėjus vieneriems metams nuo teisės vairuoti atėmimo termino pabaigos ar kurių galiojimo laikas pasibaigė, siunčiami VĮ „Regitra“ paskelbti negaliojančiais Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registre; pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimą VĮ „Regitra“ paskelbė negaliojančiu, naujas vairuotojo pažymėjimas išduodamas Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) 2 punkte (Taisyklėse vartojamos sąvokos) apibrėžta, kad pareiškėjas – tai asmuo, kuris kreipiasi dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo, yra Lietuvos Respublikos gyventojas, deklaravęs gyvenamąją vietą, arba įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Šių Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad vairuotojo pažymėjimai išduodami Lietuvos Respublikoje gyvenantiems ne jaunesniems, nei nustatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 23 straipsnyje, pareiškėjams, kurių sveikatos būklė yra tinkama vairuoti tam tikros kategorijos motorinę transporto priemonę, mokantiems Kelių eismo taisykles, išmanantiems kitus teisės aktus, reglamentuojančius kelių eismą, mokantiems vairuoti ir nustatyta tvarka išlaikiusiems egzaminus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, R. R. automobilį vairavo praėjus daugiau nei metams laiko nuo teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo termino pasibaigimo. Tai leidžia manyti, kad 2013 m. balandžio 24 d. jam vairuojant automobilį jo vairuotojo pažymėjimas buvo paskelbtas negaliojančiu. Pareiškėjas teigia, kad R. R. nuo 2011 m. liepos 11 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą JAV, t. y. nuo šios datos jis nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Apeliacinės instancijos teismas (taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas) šių aplinkybių nesiaiškino, dėl jų nepasisakė ir tokio klausimo, ar R. R. apskritai turėjo objektyvią galimybę susigrąžinti ar gauti Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, nekėlė.

Be to, pažymėtina, kad nagrinėjant bylą teisme nubaustojo R. R. atstovas pateikė teismui R. R. vardu Jungtinėse Amerikos Valstijose 2013 m. balandžio 9 d. išduoto tarptautinio vairuotojo pažymėjimo kopiją. Teismas, kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, ja vadovavosi kaip tikru dokumentu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nesant byloje dokumento originalo, dokumento tikrumas, jo turinys gali būti vertinamas ir pagal kopiją, tačiau jeigu byloje tenka panaudoti dokumentų kopijas, jos turi būti nustatyta tvarka patvirtintos, o šiuo atveju taip nėra.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nubaustojo R. R. atstovo advokato O. Bujevičiaus apeliacinio skundo išsamiai neišnagrinėjo, visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, neišsiaiškino, todėl priimta nutartis negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta. Esant pagrindui pripažinti, kad buvo padaryti esminiai proceso teisės (ATPK 256, 284, 302¹¹ straipsniai) pažeidimai, priimta nutartis naikintina perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302²¹ straipsnio 14 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.