- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-25
- Bylos Nr.
- ATP-201-319/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-06459-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Rimas Švirinas
- Advokatai
- Ovidijus Bujevičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. R. atstovo advokato Ovidijaus Bujevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
administracinio teisės pažeidimo protokolas R. R. surašytas už tai, kad jis, 2013 m. balandžio 24 d., apie 17.12 val., prie Savanorių pr. 144, Kaune, vairavo automobilį „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, kai teisė vairuoti atimta, pastatė automobilį ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių ženklų. Šiais veiksmais R. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 16, 155.5 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 124¹ straipsnio 4 dalyje ir 128 straipsnio 2 dalyje.
Be to, administracinio teisės pažeidimo protokolas R. R. surašytas už tai, kad jis, 2013 m. gegužės 13 d., apie 13.44 val., Klaipėdos rajono savivaldybės kelio Kaunas – Jurbarkas – Šilutė – Klaipėda 216 - ajame kilometre, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai ji buvo atimta, o pasibaigus jos atėmimo laikotarpiui neįvykdė sąlygų jį susigrąžinti, vairavo transporto priemonę „Ford Fiesta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), esant leistinam 50 km/h greičiui, važiavo 81 km/h (±3 km/h paklaida) greičiu ir viršijo nustatytą greitį 28 km/h. Policijos pareigūno reikalavimu pateikė užsienio valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą. Šiais veiksmais R. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 135 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124 straipsnio 3 dalyje ir 128 straipsnio 1 dalyje.
Šios administracinių teisės pažeidimų bylos Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutarimu R. R., pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje, 124 straipsnio 3 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtas nuobaudas subendrinus, paskirta galutinė administracinė nuobauda – 15 (penkiolika) parų administracinio arešto. Teismas nustatė, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 20P-2525762-13 R. R. pagal ATPK 128 straipsnio 2 dalį surašytas neteisingai, teisė vairuoti transporto priemones R. R. buvo atimta 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu 16 mėnesių laikotarpiui iki 2011 m. kovo 24 d., o praėjus specialiosios teisės atėmimo laikui, jis nustatyta tvarka neperlaikė egzamino ir neįgijo teisės vairuoti transporto priemonių, todėl pažeidėjo veiksmai atitinka administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 128 straipsnio 1 dalyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės jų vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonių). Teismas konstatavo, kad pagal turimus duomenis R. R. 2013 m. balandžio 24 d., apie 17.12 val., prie Savanorių pr. 144, Kaune, vairavo automobilį „Ford Fiesta“, valstybinis numeris P956413, neturint teisės jo vairuoti, pastatė automobilį ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių ženklų. Šiais veiksmais R. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 155.5 punkto reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 4 dalyje ir 128 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Skundu R. R. atstovas advokatas Ovidijus Bujevičius prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarimo dalį, dėl ATPK 128 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, panaikinti ir bylą šioje dalyje nutraukti, nesant jo veikoje pažeidimo sudėties. Nurodo, kad teismas neįvertino byloje visų surinktų rašytinių įrodymų, nesivadovavo tarptautiniais teisės aktais bei Teisingumo teismo praktika, todėl priėmė neteisingą nutarimą. Nurodo, kad R. R. (pagal užsienio valstybės išduotus dokumentus R. R.) pateikė policijos pareigūnams galiojantį užsienio valstybės (Jungtinės Amerikos Valstijos) išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris taip pat galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalis numato, jog nustatytos formos dokumento nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės Europos laisvosios prekybos asociacijos (EEE EFTA) šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus. Pagal tą pačią nuostatą 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Pažymėtina, jog Jungtinės Amerikos Valstijos yra prisijungusios prie 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo, joje yra išduodami šios konvencijos reikalavimus atitinkantys vairuotojų pažymėjimai. Be to, R. R. (R. R.) yra deklaravęs išvykimą į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau-JAV) ir ten nuolat gyvena bei dirba.
Skunde apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar muitinės pareigūno reikalavimu pateikti nustatytos formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę, transporto priemonės registravimo, privalomos techninės apžiūros ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymų bei KET nustatytus dokumentus, taip pat leisti jiems patikrinti vairavimo ir poilsio trukmei nustatyti įteisintų prietaisų rodmenis. Šioje dalyje nurodyto vairuotojo pažymėjimo nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės Europos laisvosios prekybos asociacijos (EEE EFTA) šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Skunde teigiama, kad teismas visiškai nevertino teismo posėdžio metu pateiktų įrodymų ir apie juos nepasisakė, o formaliai taikė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą, visiškai nekreipdamas dėmesio į tarptautinius teisės aktus, Europos Sąjungos teisę bei Europos Sąjungos teisminių institucijų praktiką. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmens teisę vairuoti tam tikrų kategorijų motorines transporto priemones patvirtina įrašas Kelių transporto priemonių vairuotojų registre ir valstybės įmonės „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas, taip pat vairuotojų pažymėjimai, išduoti policijos įstaigų. Minėtas įstatymas, kaip nurodyta jo priede, yra suderintas su 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyva 91/439/EEB dėl vairuotojo pažymėjimų (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/126/EB) (toliau - ir Direktyva 91/439), kurios įgyvendinimui nacionalinėje teisėje, be kita ko, yra skirtos paminėto įstatymo nuostatos (Saugaus eismo įstatymo 1 str. 3 d., priedo 2 ir 4 p.).
Skundo autoriaus nuomone, iš Direktyvos 91/439 pirmos konstatuojamosios dalies matyti, kad jos 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principas buvo nustatytas visų pirma siekiant palengvinti kitoje nei vairavimo egzamino išlaikymo valstybėje narėje apsigyvenančių asmenų judėjimą, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, minėta Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalis numato abipusį valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų pripažinimą be jokių formalumų. Ši nuostata valstybėms narėms nustato aiškią ir tikslią pareigą, kuri nepalieka jokios diskrecijos priimtinų priemonių klausimu (Teisingumo Teismo 1998 m. spalio 29 d. prejudicinis sprendimas byloje Avvoyemi (C-230/97), 41, 43 p.). Tai reiškia, kad priimančioji valstybė narė negali taikyti jokių formalumų prieš pripažindama kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nacionaliniuose teisės aktuose nėra aiškiai ir konkrečiai įtvirtintos teismo ar kitų kompetentingų institucijų teisės nepripažinti kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2513/2010). Apelianto nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad R. R. (R. R.) administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu pažeidimo padarymo metu turėjo teisę vairuoti B kategorijos transporto priemones, todėl jo veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos administracinės veikos skyriaus Viršininkas prašo skundą atmesti ir palikti galioti teismo nutarimą. Nurodo, kad R. R. buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, jis šios teisės įstatymų nustatyta tvarka neatgavo, todėl laikytina, jog pažeidimo padarymo metu jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemones ir nubaustas pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
R. R. atstovo advokato Ovidijaus Bujevičiaus skundas atmestinas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnyje matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nors apylinkės teismas skundžiamame nutarime aptarė ir įvertino ne visus byloje esančius duomenis, tačiau R. R. veiką kvalifikavo tinkamai, todėl skundžiamą nutarimą laikyti neteisėtu ir jį naikinti nėra jokio pagrindo.
Apeliantas skundą grindžia tuo, kad R. R. pateikė policijos pareigūnams galiojantį užsienio valstybėje išduotą tarptautinį vairuotojo pažymėjimą, kuris taip pat galioja ir Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jo pripažinimą patvirtina Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatos, kur numatyta, kad šiame įstatyme nurodyto nustatytos formos dokumento nereikia asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės Europos laisvosios prekybos asociacijos (EEE EFTA) šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus. Pagal tą pačią nuostatą 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai galioja, jei asmuo nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Jungtinės Amerikos Valstijos yra prisijungusios prie 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo, joje yra išduodami šios konvencijos reikalavimus atitinkantys vairuotojų pažymėjimai, R. R. (R. R.) yra deklaravęs išvykimą į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau-JAV) ir ten nuolat gyvena bei dirba, todėl, apelianto įsitikinimu, buvo nustatytos visos sąlygos, pagrindžiančios R. R. turimą kitoje šalyje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu Lietuvos Respublikoje. Aukštesnysis teismas sutinka su šiais teiginiais, nes aptarti duomenys iš tiesų patvirtina, kad R. R. (R. R.) JAV išduotas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas pripažįstamas ir Lietuvoje, tačiau ši aplinkybė yra tik viena iš byloje nustatytų, o, kaip nurodyta aukščiau, įrodymais pagrįstą išvadą teismas padaro ne tik įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai, tačiau ir jų visumą.
Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu už Kelių eismo taisyklių pažeidimus pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį (tomas T. 1, b. l. 21) teisė vairuoti transporto priemones R. R. buvo atimta 16 mėnesių laikotarpiui iki 2011 m. kovo 24 d. Praėjus specialiosios teisės atėmimo laikui, pažeidėjas nustatyta tvarka neperlaikė vairavimo egzamino ir neįgijo teisės vairuoti transporto priemonių. Pažymėtina, kad po šio pažeidimo padarymo jis dar ne vieną kartą buvo baustas už transporto priemonės vairavimą kai atimta teisė vairuoti transporto priemones (ATPK 128 str. 2 d.). Pats pažeidėjas taip pat neneigia, kad pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui, jis nesiėmė jokių priemonių šiai teisei atgauti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nustatytą tvarką. Tarptautinis vairuotojo pažymėjimas R. R. išduotas 2013 m. balandžio 9 d., pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminui.
Apeliaciniame skunde cituojamo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalis, kurioje reglamentuota, kokiu pagrindu ir kam kitoje šalyje išduoti vairuotojo pažymėjimai pripažįstami ir galioja Lietuvoje, šio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-1943, 2012-03-27, (Žin., 2012, Nr. 42-2044, įsigaliojo nuo 2012-04-07) buvo papildytas sekančiai : Šie užsienio valstybėse išduoti vairuotojo pažymėjimai nepripažįstami, jei jų turėtojai nėra sukakę šio įstatymo nustatyto amžiaus arba jei vairuotojo pažymėjimai buvo išduoti asmenims, kuriems atimta teisė vairuoti transporto priemones ar kurie nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti po to, kai ji buvo atimta. Be to, nepripažįstami vairuotojo pažymėjimai, išduoti asmenims, kuriems vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar vairuotojo pažymėjimas atimtas jį išdavusioje valstybėje.
To paties įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje, reglamentuojančio teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarką, nurodyta, jog asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka po medicininės ir švietėjiškos atestacijos baigus papildomą vairuotojų mokymą ir perlaikius vairavimo egzaminą. Reikalavimas perlaikyti vairavimo egzaminą netaikomas, jeigu dėl šioje dalyje nurodyto teisės pažeidimo padarymo teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta trumpesniam negu vieni metai laikui.
Aukštesnysis teismas pažymi, kad skundo teiginiai, jog Direktyvoje 91/439 įtvirtintas bendrasis valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų abipusio pripažinimo principas buvo nustatytas visų pirma siekiant palengvinti kitoje nei vairavimo egzamino išlaikymo valstybėje narėje apsigyvenančių asmenų judėjimą, kad ji numato abipusį valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų pripažinimą be jokių formalumų, kad priimančioji valstybė narė negali taikyti jokių formalumų prieš pripažindama kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą, reiškia, jog toks pažymėjimas suteikia teisę asmeniui vairuoti transporto priemones kitoje nei vairavimo egzamino išlaikymo valstybėje, tačiau neįpareigoja tos kitos valstybės jo pripažinti besąlygiškai, nevertinant asmens, kuriam išduotas toks tarptautinis pažymėjimas, elgesio šalies, kurioje jis vairuoja, įstatyminės bazės kontekste.
Bylos duomenimis nustačius, kad R. R. vairuotojo pažymėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išduotas, kai jam Lietuvoje atėmus teisę vairuoti transporto priemones, jis nustatyta tvarka nesusigrąžino teisės vairuoti, konstatuojama, kad jo turėtas ir byloje pateiktas (kopija) užsienio valstybėje išduotas tarptautinis vairuotojo pažymėjimas nepripažįstamas ir todėl laikytina, kad jo veika apylinkės teismo pagrįstai buvo kvalifikuota pagal ATPK 128 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
R. R. atstovo advokato Ovidijaus Bujevičiaus apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.