Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 129 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde, prašyme dėl trūkumų šalinimo ir skundo papildyme pareiškėjas nurodė bei jis ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, kankinančiomis sąlygomis Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, 1-ame ir 3-iame lokaliniuose sektoriuose. Pažymėjo, jog šiose bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, langai mediniai, išklypusiais rėmais, nesandarūs, durų staktos bei pačios durys taip pat nesandarios, nuo lubų krito atsilupęs tinkas, žiemos metu buvo šalta, nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, nebuvo ventiliacijos, laikėsi drėgmė, dėl to atsirado pelėsis. Prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose neveikė arba buvo apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai), buvo nešvarios sienos ir lubos, atšokę dažų ir tinko sluoksniai, suskaldytos plytelės, prausyklose grindys šlapios ir slidžios (trūko grindų nuolydžio), tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti, todėl neužtikrintas privatumas, taip pat sanitariniai mazgai buvo įrengti be jokių pertvarų, nebuvo kanalizacijos, elektros instaliacija prasta. Trūko džiovyklų drabužiams, avalynei. Patalpos nebuvo dezinfekuojamos, veisėsi tarakonai. Nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas bei antra paklodė, minkštasis lovos inventorius nebuvo išvalomas (išskalbiamas), tik dezinfekuojamas. Pataisos namų virtuvėje dirbo pagalbiniai darbininkai (nuteistieji), kurie neturėjo reikiamų leidimų dirbti su maistu. Maistas buvo nekokybiškas ir nehigieniškas, netinkamos temperatūros, atskiestas vandeniu. Gyvenamosiose patalpose, kurių plotas vos 30 kv. m, nuolat buvo kalinamas su 14–16 nuteistųjų, daug vietos užėmė baldai, vienam nuteistajam tekdavo mažiau gyvenamojo ploto nei priklauso, todėl valgė sėdėdamas ant lovos, neturėjo galimybės pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai, svaigimas. Alytaus pataisos namuose teko gyventi su rūkančiais, taip pat ŽIV infekuotais asmenimis, teko kvėpuoti yrančių asbesto plaušelių užterštu oru. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus pataisos namai nesivadovavo Taisyklių 65 punkto reikalavimais bei direktoriaus įsakymu dėl diferencijuoto nuteistųjų paskirstymo, kadangi jį nepagrįstai ir neteisėtai skyrė bausmę atlikti būriuose, kuriuose kalėjo narkomanai, telefoniniai sukčiai, ŽIV sergantys bei jauno amžiaus nuteistieji, todėl jis apie 200 kartų atsisakė eiti į būrį ir už tai jam buvo paskirtos drausminės nuobaudos. Pabrėžė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulį, ilgai trunkantį dvasinį stresą, smuko savivertė, išsivystė nemiga, patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, baimę dėl gyvybės ir sveikatos, garbės ir orumo įžeidimą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, sužinojęs apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios iš karto kreipėsi dėl pažeistų teisių, todėl daliai skundo reikalavimų nepraleido senaties termino. Prašo skundą patenkinti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui Alytaus pataisos namų lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Teigė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Pažymėjo, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, paplūdimio tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sporto svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina prasminga veikla. Be viso to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Mano, jog tik nuo nuteistojo noro, teisingo prasmingos veiklos suplanavimo priklauso, ar jis dienas leidžia tūnodamas miegamojoje patalpoje, ar užsiima naudinga sau konstruktyvia, prasminga veikla. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktu patalpoms, kurias pagal Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsių patalpose yra atmestini. Atsakovės atstovo įsitikinimu, bendrabutis Nr. 2 nėra avarinės būklės, nes jeigu būtų nustatyta šio pastato avarinė būklė, nuteistieji negalėtų šiame pastate gyventi ir būtų perkelti į kitas patalpas, be to, Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos pripažinimo avariniu akte nurodyta, kad statinys yra neavarinis, o tik blogos būklės. Paaiškino, kad tiek būrių viršininkai, tiek kiti pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių ar uždarąją zoną, nuolatos prižiūri tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose bei sanitariniuose mazguose, taip pat reaguoja į nuteistųjų nusiskundimus, susijusius su buitinės ar kitos technikos gedimais, ir prireikus šios patalpos bei technika kuo skubiau remontuojama. Teigė, kad asbestiniu stogu dengtų gyvenamųjų pastatų Alytaus pataisos namuose nėra, taip pat nebuvo naudojamas asbestas ir pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje. Pažymėjo, jog Alytaus pataisos namuose prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkyti, tualetai atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 metro aukščio sienelėmis ir kiekviena kabina visada turėjo duris, kurias nuleistieji gali užsidaryti. Visuose sanitariniuose mazguose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji ventiliacija. Nuteistųjų patalynė skalbiama kiekvieną savaitę, nuteistieji turi 2 patalynės komplektus. Pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Maistas patiekiamas geros kokybės. Pataisos namuose parazitai naikinami nuolat pagal poreikį. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senatį, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti atlyginimą neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam kalint Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) bendrabučio tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis bei nepagrįstai skiriant jį bausmę atlikti į būrius, kuriuose kalėjo narkomanai, telefoniniai sukčiai, ŽIV sergantys bei jauno amžiaus nuteistieji, nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštiems reikalavimams ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN pirmo ir trečio lokalinių sektorių gyvenamosiose patalpose netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jis jau 2012 metais suvokė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, ir teikė skundą teismui, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys patvirtina, kad pareiškėjo skundas buvo atsisakytas priimti, kadangi jis neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų, o pareiškėjas skundo trūkumų net nebandė šalinti (administracinė byla Nr. I-1490-423/2012). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas bei žinodamas, kad, jo nuomone, teisės dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra pažeidžiamos nuo pat jo kalinimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, t. y. rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, ir nedelsdamas kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t. y., kaip nurodo skunde pareiškėjas, nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d., turėjo ne tik kreiptis į teismą laiku, bet ir siekti, kad jo skundas būtų priimtas, tačiau į teismą su skundu, kuris buvo priimtas nagrinėti, pareiškėjas kreipėsi tik 2019 m. gegužės 30 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau kreipėsi į teismą, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Šiomis aplinkybėmis atsakovės atstovo Alytaus PN prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. (imtinai), taikytinas ieškinio senaties terminas. Taigi pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo kalinimas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. gegužės 29 d.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginimą.

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovės atstovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl jo kalinimo Alytaus PN pirmo ir trečio lokalinių sektorių gyvenamosiose patalpose pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo kalinamas šiose patalpose: 19 būrio (2 lokalinis sektorius) 3 miegamajame, kurio plotas – 43,44 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,62 kv. m ploto; 7 būrio (1 lokalinis sektorius) 2 miegamajame, kurio plotas – 44,59 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,71 kv. m ploto; 18 būrio (8 lokalinis sektorius) 5 miegamajame, kurio plotas – 22,19 kv. m, jame yra 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,69 kv. m ploto; 9 būrio (9 lokalinis sektorius) 1 miegamajame, kurio plotas – 34,13 kv. m, jame yra 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,26 kv. m ploto; 15 būrio (6 lokalinis sektorius) 2 miegamajame, kurio plotas – 33,60 kv. m, jame yra 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,73 kv. m ploto; 15 būrio (6 lokalinis sektorius) 5 miegamajame, kurio plotas – 33,74 kv. m, jame yra 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,74 kv. m ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2090-552/2018, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1944-624/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2834-442/2018).

Nors pareiškėjas teigė, kad patalpos nuolat buvo perpildytos, jų plotas buvo vos 30 kv. m ir jis nuolat gyveno su 14–16 nuteistųjų, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, plotas buvo labai skirtingas, taip pat patalpose apgyvendintas nuteistųjų skaičius buvo nevienodas. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriose patalpose buvo 30 kv. m plotas ir jose gyveno 14–16 nuteistųjų, taip pat nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių, nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti bylos medžiaga. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui minimalaus ploto norma buvo užtikrinta, todėl ši skundo dalis atmestina.

Bylos duomenys patvirtina, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas ir kamerų tipo patalpose, kur atliko jam paskirtas nuobaudas. Pažymėtina, jog pareiškėjas 2019 m. birželio 21 d. prašyme „Dėl trūkumų pašalinimo pagal 2019-06-10 nutartį administracinėje byloje Nr. eI-6108-505/2019“ (reg. Nr. DOK-18120) nurodė, kad savo pateiktame skunde skundžia Alytaus PN pirmo ir trečio lokalinių sektorių gyvenamąsias patalpas, kurios nėra priskirtos prie kamerų tipo patalpų ar baudos izoliatoriaus. Atsižvelgdamas į pareiškėjo išdėstytą poziciją, teismas dėl kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvusių netinkamų kalinimo sąlygų nagrinėjamu atveju nepasisako.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas, nuo lubų krito atsilupęs tinkas, žiemos metu buvo šalta, nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, nebuvo ventiliacijos, laikėsi drėgmė, veisėsi pelėsis.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12). Šio patikrinimo metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Pažymėtina, kad minėtas aktas priimtas pareiškėjo kalinimo metu, todėl yra aktualus nagrinėjamu atveju. Minėtame akte nurodyta, kad pataisos namų patalpos ir aplinka tvarkinga, švari ir atitinka teisės aktų reikalavimus, atskirai pažymėta, kad ant patalpų sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra. Langai skaidraus stiklo, pritaikyti vėdinimui, patalpų valymui yra išduodamos valymo priemonės. Apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos. Patikrinimo metu nenustatyta jokių Higienos normos pažeidimų dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktą, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tarp jų tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose, kiekvieną dieną eilės tvarka skiriami budinčiaisiais ir tvarko kameras (Vidaus tvarkos taisyklių 226 punktas). Taigi, už patalpų švarą ir tvarkos palaikymą jose yra atsakingi ir patys nuteistieji, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl galimai nepakankamos švaros ir tvarkos yra nulemti kitų nuteistųjų bei paties pareiškėjo elgesio. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl elektrinio šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų valymo darbų, todėl vertintina, kad minėtos aplinkybės reikšmingų nepatogumų pareiškėjui nesukėlė. Kadangi pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, atsakovės atstovo pateikti duomenys laikytini iš dalies paneigiančiais pareiškėjo teiginius. Nors byloje ir nėra tikslių duomenų apie apšvietimo ar oro temperatūros atitiktį higienos normos reikalavimams būtent vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, teismas įvertina aplinkybę, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė būtent teigiamas apšvietimo ar oro temperatūros neatitikimas. Vien abstraktus ir deklaratyvus teiginys, kad apšvietimas ir oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, nelaikytinas pakankamu argumentu neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui, net ir pripažinus, kad pareiškėjo gyvenamųjų patalpų higienos sąlygos tam tikrais laikotarpiais galimai neatitiko Higienos normos reikalavimų.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vertinant, ar pareiškėjo nusiskundimai dėl buitiniais parazitais užkrėstos patalpos yra pagrįsti, vien tik atsakovės atstovo pateiktos sutarties dėl patalpų dezinsekcijos ir deratizacijos kopija nėra pakankamas pagrindas pagrįsti, kad tikrinamu atveju pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygos šia prasme išties buvo tinkamos (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-261/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018). Tai reiškia, kad atsakovės atstovas, paneigdamas pareiškėjo teiginius, turi pateikti pagrįstus ir pakankamus to įrodymus (šiuo atveju, pvz., dezinsekcijos ir deratizacijos darbų atlikimo aktus, žurnalus ir pan.). Akcentuotina ir tai, kad, sprendžiant dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, paprastai vertinama, ar laisvės atėmimo įstaiga sutarties dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sąlygų laikėsi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas, ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., Visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Dėl kenkėjų veisimosi atsakovės atstovas į bylą pateikė 2016 m. sausio 29 d. Alytaus PN sudarytą sutartį su V. M. IĮ, taip pat 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 157, iš kurios matyti, kad Alytaus pataisos namai yra sudarę kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Byloje yra pateiktos ir Kenkėjų kontrolės ir naikinimo žurnalo kopijos, patvirtinančios atliktus dezinfekcijos ir deratizacijos darbus.

Pažymėtina, jog buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 134:2015 20 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar pan. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti kokių nors netinkamų Alytaus PN veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Alytaus PN pastatų konstrukcijose gausu asbesto.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino aplinkybę, jog asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Alytaus PN nėra. Asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Jeigu pataisos namų pastatų stogai ir būtų padengti šiferio plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto, asbesto dulkių atsiranda tik fiziškai ardant ar remontuojant šiferio plokštėmis dengtą stogą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo argumentai yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad virtuvėje dirbantys nuteistieji neturėjo jokių pažymėjimų ir nebuvo baigę mokymų, o dėl nekvalifikuoto darbo maistas, kurį jis valgė, buvo nekokybiškas ir nehigieniškas, patiekiamas nepakankamos temperatūros.

Teismas nustatė, kad Alytaus PN nuteistieji yra maitinami su uždarąja akcine bendrove „Niklita“ sudarytos maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu.

Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl netinkamos maisto kokybės ar kiekio, netinkamos jo temperatūros ar nehigieniško patiekimo ir į tai nebuvo reaguota, byloje nėra, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“ reglamentuota energinės vertės fiziologinė norma nedirbantiems asmenims 2298 kcal.

Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, kad nuteistiesiems tiekiamo maisto kokybė yra tinkama, nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Periodiškai (kartą per ketvirtį) yra daromi gaminamo maisto laboratoriniai (cheminiai) tyrimai. Tyrimų metu nustatomi pagaminto maisto maistingumas ir energinė vertė. Pabrėžė, jog pažeidimų nebuvo užfiksuota.

Pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu padarė išvadą, kad jam duodamas maistas buvo nekokybiškas, nepakankamos temperatūros ar nehigieniškai patiekiamas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų gavęs mažesnę energinę vertę turintį maistą, nei numatyta minėtame nutarime. Pastebėtina, kad maisto skonio suvokimas yra subjektyvus kriterijus. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnis reglamentuoja, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Vidaus tvarkos taisyklių 18 priedas). Pareiškėjas neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl, atsižvelgdamas į bylos duomenis, teismas neturi pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovas būtų pažeidęs galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius nuteistųjų aprūpinimą maistu ir maitinimo organizavimą. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl maisto kiekio, kokybės, temperatūros, nehigieniško patiekimo nelaikytinos pagrindu atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad tualeto patalpos neturi jokių sienelių ar pertvarų, taip pat tualete nėra galimybės užsirakinti, todėl neužtikrinamas privatumas.

Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių manytina, kad sanitarinis mazgas turėjo duris, tačiau jos neužsirakino, tai patvirtina ir byloje esančios nuotraukos. Galiojantys teisės aktai nenumato, kad būriuose bendro naudojimo sanitarinėse patalpose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris, todėl pareiškėjo argumentai dėl nerakinamų tualeto durų ir dėl to nepakankamai užtikrinto privatumo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai) prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, džiovyklų drabužiams, avalynei trūkumo, kamerų nedezinfekavimo, neišduodamų čiužinio užvalkalų, antro pagalvės užvalkalo bei antros paklodės, minkštojo lovos inventoriaus ne valymo, o tik dezinfekavimo.

Privalomo kamerų dezinfekavimo (dezinfekavimo periodiškumo) galiojantys teisės aktai nenumato. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad kreipėsi į administraciją, prašydamas dezinfekuoti patalpas, nenurodė, kodėl sprendė, kad tokia dezinfekcija iš viso buvo būtina. Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimas dėl patalpų nedezinfekavimo nėra pagrįstas, todėl atmestinas.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų kreipęsis dėl neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai) prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, dėl kriauklių nesilaikymo prie sienos, džiovyklų drabužiams, avalynei trūkumo, neišduodamų čiužinio užvalkalų, antro pagalvės užvalkalo bei antros paklodės, nevalomo lovos inventoriaus, perteklinių grotų buvimo, o pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokius skundus (prašymus) reagavusi. Nesant pareiškėjo kreipimosi tuo metu, kai tokios aplinkybės egzistavo, ir duomenų, jog administracija į tokius skundus (prašymus) nereagavo arba reagavo netinkamai, pareiškėjui nenurodžius, kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimu ir jo nurodoma galimai patirta žala, minėti argumentai laikytini abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Alytaus PN 1-ojo ir 3-iojo lokalinių sektorių patalpos 2008 m. pripažintos avarinės būklės ir negali būti eksploatuojamos, bei prie skundo pridėjo Pripažinimo avariniu aktą. Teismas pažymi, kad pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Nors pareiškėjas pateikia 2008 m. vasario 27 d. Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu aktą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vertinamasis laikotarpis šioje byloje yra nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., o minėtas aktas priimtas 2008 m. vasario 27 d., t. y. ne vertinamuoju laikotarpiu ar jam artimu metu (prieš dvylika metų), teismo vertinimu, šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir nesusijęs su ginčo dalyku, todėl atmestinas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN jis buvo priverstas gyventi kartu su rūkančiais asmenimis, ir tai sukėlė sveikatos sutrikimų.

Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios patalpos (vietos) rūkyti ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, kad prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su prašymais ar skundais į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl kitų nuteistųjų rūkymo Alytaus PN gyvenamosiose patalpose ir dėl to jam sukeltų nepatogumų, todėl, pagal minėtą reglamentavimą, atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios aplinkybės nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad Alytaus PN jis buvo laikomas kartu su asmenimis, infekuotais ŽIV.

BVK 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigoje tikslai yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis nustato, jog pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų inter alia sergančius AIDS nuteistuosius. Teismas konstatuoja, kad teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos atskirti asmenis, užsikrėtusius ŽIV, nuo kitų nuteistųjų.

Pažymėtina, kad LVAT, atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, jog suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., nutartys administracinėse bylose: 2012 m. birželio 28 d. Nr. A822-2474/2012, 2015 m. balandžio 14 d. Nr. A-1010-575/2015, 2015 m. birželio 17 d. Nr. A-1826-624/2015, 2016 m. kovo 10 d. Nr. A-707-662/2016 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl to, jog jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti (LVAT 2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV sergančiais asmenimis.

Pareiškėjas pabrėžė, kad Alytaus PN nesivadovavo Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto reikalavimais bei direktoriaus įsakymu dėl Diferencijuoto nuteistųjų paskirstymo, kadangi jį nepagrįstai ir neteisėtai skyrė bausmę atlikti būriuose, kuriuose kalėjo narkomanai, telefoniniai sukčiai, ŽIV sergantys bei jauno amžiaus nuteistieji, todėl jis apie 200 kartų atsisakė eiti į būrį ir už tai jam buvo paskirtos drausminės nuobaudos.

Kriterijai, kuriais vadovaujantis nuteistieji skirstomi į būrius, skyrius ar kameras, yra nustatyti BVK 70 straipsnyje bei Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. spalio 19 d.).

BVK 70 straipsnyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą, pataisos namų, gydymo-pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius ir kameras, atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas, taip pat laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

Nors pareiškėjas skundo papildyme teigė, kad skirstant į būrius buvo pažeista ir Alytaus PN direktoriaus įsakymu patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, tačiau Alytaus PN 2020 m. sausio 8 d. rašte Nr. 8-105 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, jog pataisos namuose direktoriaus įsakymu yra sudaryta Nuteistųjų skirstymo komisija (toliau – ir Komisija), kuri veikė, kaip buvo numatyta Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte, ir jokių atskirų nuteistųjų paskirstymo schemų nebuvo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Iš į bylą pateiktų Alytaus pataisos namų 2016 m. gegužės 31 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. gruodžio 15 d., 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. rugpjūčio 4 d., 2017 m. gruodžio 5 d., 2018 m. kovo 5 d., 2018 m. balandžio 17 d. Nuteistųjų skyrimo komisijos posėdžio protokolų matyti, kad Komisija svarstė klausimą dėl pareiškėjo skyrimo į vieną ar kitą būrį, po to Alytaus PN direktoriaus įsakymais pareiškėjas buvo skiriamas į konkrečius būrius, t. y. 2016 m. gegužės 31 d. į 19 būrį, 2016 m. birželio 15 d. į 18 būrį, 2016 m. gruodžio 15 d. į 7 būrį, 2017 m. gegužės 4 d. į 9 būrį, 2017 m. rugpjūčio 4 d. į 15 būrį, 2017 m. gruodžio 5 d. į 9 būrį, 2018 m. kovo 5 d. į 11 būrį, 2018 m. balandžio 17 d. į 21 būrį.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu už administracijos nurodymų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtuose būriuose, pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos Alytaus PN direktoriaus nutarimais: 2016-06-14, 2016-06-15, 2016-06-16, 2016-10-14, 2016-11-14, 2016-12-14, 2017-01-16, 2017-01-30, 2017-02-28, 2017-03-01, 2017-02-13, 2017-05-02, 2017-05-03, 2017-05-05, 2017-06-05, 2017-07-07, 2017-07-10, 2017-07-11, 2017-07-12, 2017-07-13, 2017-07-14, 2017-07-17, 2017-07-18, 2017-07-19, 2017-07-20, 2017-07-21, 2017-07-24, 2017-07-25, 2017-07-26, 2017-07-27, 2017-07-31, 2017-08-01, 2017-08-02, 2017-08-03, 2017-08-04, 2017-08-07, 2017-11-21, 2017-11-22, 2017-11-23, 2017-11-24, 2017-11-27, 2017-11-28, 2017-11-29, 2017-11-30, 2017-12-01, 2017-12-04, 2017-12-06, 2017-12-22, 2018-01-08, 2018-01-09, 2018-01-10, 2018-01-11, 2018-01-12, 2018-01-29, 2018-01-30, 2018-01-31, 2018-02-01, 2018-02-02, 2018-02-05, 2018-03-06, 2018-03-22, 2018-03-23, 2018-03-26, 2018-03-27, 2018-03-28, 2018-04-03, 2018-04-04, 2018-04-05, 2018-04-06, 2018-05-02, 2018-05-03, 2018-05-04, 2018-05-07, 2018-05-08, 2018-05-09, 2018-05-10, 2018-05-11, 2018-05-14, 2018-05-15, 2018-05-16, 2018-05-17, 2018-05-18, 2018-05-21, 2018-05-22, 2018-05-23, 2018-05-24, 2018-05-25, 2018-05-28.

Taigi, įvardyti nutarimai patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nuolat atsisakinėjo būti jam įstaigos administracijos skiriamuose būriuose, todėl į bylą pateiktos 2016 m. gegužės 27 d., 2016 m. birželio 14 d., 2016 m. birželio 16 d., 2017 m. sausio 18 d., 2017 m. gegužės 25 d., 2017 m. lapkričio 21 d., 2018 m. kovo 7 d. tarnybinių tyrimų išvados patvirtina, kad Alytaus PN administracija, siekdama išsiaiškinti tikslesnes tokių pareiškėjo veiksmų priežastis, atliko tarnybinius tyrimus.

2016 m. gegužės 27 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-360 nurodyta, jog apklaustas nuteistasis A. L. nurodė, kad atsisako gyventi paskirtame būryje, nes su juo buvo susidorota fiziškai, tačiau konkrečias pavardes nurodyti atsisakė. Tyrimo metu apklausus 4 lokalinio sektoriaus nuteistuosius, šie paaiškino, kad nežino, dėl kokių priežasčių A. L. atsisakė gyventi paskirtame būryje, bei negirdėjo, kad kas nors prieš jį būtų naudojęs fizinį ar psichinį smurtą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje ar kad galėtų jis šiame būryje su kuo nors konfliktuoti, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau šis nurodymas nebuvo vykdomas, todėl pasiūlyta pareiškėją nubausti už bausmės atlikimo režimo pažeidimą Alytaus PN direktoriaus teisėmis.

2016 m. birželio 14 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-409 nurodyta, jog apklaustas nuteistasis A. L. paaiškino, kad atsisako gyventi 2-ame lokaliniame sektoriuje dėl asmeninių priežasčių, kurias nurodyti atsisakė, taip pat akcentavo, jog niekas prieš jį smurto nenaudojo. Tyrimo metu apklausus 2 lokalinio sektoriaus nuteistuosius, šie paaiškino, kad nežino, dėl kokių priežasčių jis iš būrio išėjo, bei negirdėjo, kad kas nors prieš jį ketintų naudoti fizinį ar psichinį smurtą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje ar kad galėtų jis šiame būryje su kuo nors konfliktuoti, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau šis nurodymas nebuvo vykdomas, todėl pasiūlyta pareiškėją nubausti už bausmės atlikimo režimo pažeidimą Alytaus PN direktoriaus teisėmis.

2016 m. birželio 16 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-421 nurodyta, jog nuteistasis A. L. dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje atsisakė nurodyti priežastis tiek raštu, tiek žodžiu. Tyrimo metu kiti nuteistieji nebuvo apklausti, kadangi pareiškėjas į paskirtą būrį net nebuvo nuėjęs. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje ar kad galėtų jis šiame būryje su kuo nors konfliktuoti, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau jis šio nurodymo nevykdė, todėl buvo pasiūlyta pareiškėją nubausti už bausmės atlikimo režimo pažeidimą Alytaus PN direktoriaus teisėmis.

2017 m. sausio 18 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-61 nurodyta, jog nuteistasis A. L. dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje teigė, kad atsisako atlikti bausmę 7-ame būryje ir visame 1-ame lokaliniame sektoriuje dėl galimų konfliktų su kitais nuteistaisiais, kurių nenurodė. Tyrimo metu kiti nuteistieji nebuvo apklausti, kadangi pareiškėjas į paskirtą būrį nebuvo nuėjęs. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje ar kad galėtų jis šiame būryje su kuo nors konfliktuoti, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau jis šio nurodymo nevykdė, todėl buvo pasiūlyta pareiškėją nubausti už bausmės atlikimo režimo pažeidimą Alytaus PN direktoriaus teisėmis.

2017 m. gegužės 25 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-364 nurodyta, jog nuteistasis A. L. dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje atsisakė nurodyti priežastis tiek raštu, tiek žodžiu. Tyrimo metu kiti nuteistieji nebuvo apklausti, kadangi pareiškėjas į paskirtą būrį nebuvo nuėjęs. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje ar kad galėtų jis šiame būryje su kuo nors konfliktuoti, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau jis šio nurodymo nevykdė, todėl buvo pasiūlyta pareiškėją nubausti už bausmės atlikimo režimo pažeidimą Alytaus PN direktoriaus teisėmis.

2017 m. lapkričio 21 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-756 nurodyta, jog, nuvykus pakalbėti su nuteistuoju A. L. dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje, nuteistasis atsisakė raštu nurodyti priežastis. Žodžiu paaiškino, kad visi pareigūnai korumpuoti ir dėl to jis yra kreipęsis į kitas instancijas. Tyrimo metu apklausus 6 lokalinio sektoriaus nuteistuosius, šie paaiškino, kad nežino, dėl kokių priežasčių nuteistasis iš būrio išėjo, bei nurodė, kad prieš jį niekas nenaudojo fizinio ar psichinio smurto. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje ar kad galėtų jis šiame būryje su kuo nors konfliktuoti, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau šis nurodymas nebuvo vykdomas, todėl pasiūlyta pareiškėją nubausti už bausmės atlikimo režimo pažeidimą Alytaus PN direktoriaus teisėmis.

2018 m. kovo 7 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-161 nurodyta, jog apklaustas nuteistasis A. L. nurodė, kad į paskirtą būrį nuėjęs nebuvo, nes mano, kad yra priešiškai prieš jį nusiteikusių nuteistųjų, tačiau konkrečias pavardes nurodyti atsisakė. Tyrimo metu apklausus 3 lokalinio sektoriaus nuteistuosius, šie paaiškino, kad nežino, dėl kokių priežasčių A. L. atsisakė gyventi paskirtame būryje, bei negirdėjo, kad kas nors prieš jį būtų naudojęs smurtą. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas negalėtų būti paskirtame būryje ar kad galėtų jis šiame būryje su kuo nors konfliktuoti, todėl jam buvo nurodyta eiti į paskirtą būrį, tačiau šis nurodymas nebuvo vykdomas, todėl pasiūlyta pareiškėją nubausti už bausmės atlikimo režimo pažeidimą Alytaus PN direktoriaus teisėmis.

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas skundo patikslinime bei teismo posėdžio metu akcentavo, jog nebuvo vadovaujamasi Vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatomis, t. y. jis nepagrįstai buvo skiriamas gyventi į būrius, kuriuose nuteistieji yra jauno amžiaus, narkomanai, sergantys ŽIV, tačiau tarnybinių tyrimų metu, kada buvo prašoma pareiškėjui nurodyti atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežastis, jis niekada neįvardijo, kad neina į paskirtą būrį būtent dėl jame gyvenančių jauno amžiaus, narkomanų ar sergančių ŽIV nuteistųjų. Iš bylos duomenų matyti, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus, tačiau jis tokia galimybe net ne visada naudodavosi. Taip pat nustatyta, jog pareiškėjas paaiškinimuose konkrečių asmenų ar aplinkybių neįvardydavo. Taigi, savo atsisakymų eiti į paskirtą būrį pareiškėjas nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo.

Bylos medžiaga patvirtina, jog vertinamuoju laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių pats pareiškėjas niekada nekonkretizavo. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kuriame nors būryje pareiškėjas negalėtų gyventi ar kad jis su kuo nors iš nuteistųjų būtų konfliktavęs, taip pat nėra duomenų, jog vieno ar kito būrio nuteistieji būtų priešiškai nusiteikę prieš pareiškėją ir dėl to jis negalėtų gyventi paskirtame būryje. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtuose būriuose būtų priežastiniame ryšyje ir su kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, jog Alytaus PN nesiaiškina jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Atvirkščiai, pirmiau įvardytos tarnybinių tyrimų išvados patvirtina, kad tyrimų metu visada buvo siekiama išsiaiškinti pareiškėjo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežastis.

Pažymėtina, jog į bylą pateiktoje Alytaus PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. 14-3-551 „Dėl nuteistojo A. L. psichologinio konsultavimo“ nurodyta, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Alytaus PN, buvo visada pernelyg pasitikintis savimi, atlaidus sau, linkęs gyventi pagal savo taisykles savo susikurtame pasaulyje, taip pat keliantis didelius reikalavimus aplinkiniams, dėl egocentrizmo ir nenuolaidumo dažnai konfliktuodavo su aplinkiniais. Taip pat pažymėta, kad, pareiškėjo įsitikinimu, Alytaus PN nėra nė vieno būrio, kuriame jis galėtų gyventi, todėl jis atsisakydavo gyventi su kitais nuteistaisiais jam paskirtame būryje, t. y. jo siekis buvo gyventi vienam pagal savo taisykles savo susikurtame pasaulyje.

Pažymėtina ir tai, kad į bylą atsakovės atstovo pateikta pažyma „Apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus“ patvirtina, jog pareiškėjas nuolat piktybiškai pažeidinėjo pataisos įstaigose nustatytą tvarką, įžūliai elgdavosi, nevykdydavo įstaigos administracijos reikalavimų.

Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas yra konfliktiška asmenybė, todėl pats sau sukūrė neigiamas pasekmes, t. y., teismo vertinimu, Alytaus PN administracija pagrįstai jam nurodydavo eiti į paskirtą būrį, tačiau jis šio nurodymo piktybiškai nevykdydavo, taigi toks pareiškėjo elgesys buvo vertinamas kaip teisėtų administracijos nurodymų nevykdymas, todėl jam buvo pagrįstai nuolat skiriamos įvairios drausminės nuobaudos, tarp jų ir perkėlimas į kamerų tipo patalpas.

BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 straipsnio 1 dalis 1 punktas), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Aptartų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų imperatyvus pobūdis ir BVK 11 straipsnyje reglamentuotos bendrosios nuteistųjų teisės reiškia, kad nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti BVK 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 straipsnio 6 dalis), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 straipsnis, 12 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 3 dalis, 143 straipsnio 5 ir 9 dalys), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 straipsnis).

BVK 183 straipsnyje (Bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimas) nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos (1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (2 dalis). Departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (3 dalis). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Departamento direktoriui, o šio sprendimai – per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip minėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN sąlygų nenustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir taip sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 straipsnis) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl minėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą 2020 m. sausio 27 d. patikslintą pažymą Nr. (12.33)PT-579 apie 436,40 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Bylos duomenimis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-19-T-1115-4136 nuspręsta A. L. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 ir 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.