Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eTA-457-1062/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-07-14
Bylos Nr.: eTA-457-1062/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01183-2019-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Ramutė Ruškytė (pirm.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas: A. L.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų

Kategorijos

20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas

Administracinė byla Nr. eTA-457-1062/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01183-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. L. su skundu ir jo patikslinimais (toliau skundas ir jo patikslinimai kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 129 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. Alytaus PN buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis bei kankinančiomis sąlygomis ir dėl to patyrė didžiulę moralinę žalą, sutriko jo sveikata; dėl netinkamų kalinimo sąlygų liko neigiamas poveikis A. L. organizmui ir asmenybei. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN I ir III lokalinių sektorių patalpos nuo 2008 m. buvo pripažintos avarinės būklės ir negali būti eksploatuojamos.

3. A. L. pažymėjo, kad nurodytose bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, mediniai langai buvo išklypusiais rėmais, nesandarūs, durų staktos bei durys taip pat buvo nesandarūs, nuo lubų krito atsilupęs tinkas, žiemą buvo šalta, nebuvo išduodami elektriniai šildytuvai, nebuvo vėdinimo, laikėsi drėgmė, dėl to atsirado pelėsis. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjui kreipusi į Alytaus PN administraciją, buvo nurodyta, kad situacija pagerės atlikus remontą, tačiau jis A. L. kalint pataisos namuose taip ir nebuvo atliktas. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad laiptų pakopos buvo ištrupėjusios, iš dalies buvo nukritęs apsauginis armatūros sluoksnis.

4. A. L. nurodė, kad prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose neveikė arba buvo apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai (kriauklių čiaupai, dušų maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai), buvo nešvarios sienos ir lubos, atšokę dažų bei tinko sluoksniai, suskaldytos plytelės, prausyklų grindys buvo šlapios ir slidžios (trūko grindų nuolydžio) bei nešvarios, tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti, todėl nebuvo užtikrintas privatumas; sanitariniai mazgai buvo įrengti be jokių pertvarų, nebuvo kanalizacijos, buvo prasta elektros instaliacija, o kriauklės nesilaikė prie sienų.

5. Pareiškėjas teigė, kad trūko džiovyklų drabužiams ir avalynei. Patalpos nebuvo dezinfekuojamos, veisėsi tarakonai, pelės. Atsisakius gyventi tokiomis sąlygomis ir apie tai informavus pataisos namų administraciją, buvo skiriamos drausminės nuobaudos. A. L. akcentavo, kad nebuvo išduodami čiužinio užvalkalai, antras pagalvės užvalkalas bei antra paklodė, minkštasis lovos inventorius nebuvo išvalomas (išskalbiamas), tik dezinfekuojamas. Pareiškėjas pažymėjo, kad pataisos namų virtuvėje dirbo tik kelios virėjos ir keli pagalbiniai darbininkai (nuteistieji), kurie neturėjo reikiamų leidimų dirbti su maistu, o maistas buvo nekokybiškas, nehigieniškas, netinkamos temperatūros, atskiestas vandeniu ir netinkamo kaloringumo. Kadangi giminės ir artimieji neturėjo teisės pareiškėjui perduoti maisto, jis jautė nuolatinį alkį, neteko svorio, nusilpo A. L. imunitetas.

6. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, kurių plotas buvo vos 30 kv. m, jis nuolat buvo kalinamas su 14–16 nuteistųjų, daug vietos užėmė baldai, vienam nuteistajam tekdavo mažiau gyvenamojo ploto nei priklauso, todėl A. L. valgė sėdėdamas ant lovos, jis neturėjo galimybės pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai, svaigimas.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad Alytaus PN jam teko gyventi su rūkančiais, taip pat (duomenys neskelbtini) asmenimis, teko kvėpuoti yrančių asbesto plaušelių užterštu oru. Atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN nesivadovavo teisės aktų reikalavimais dėl diferencijuoto nuteistųjų paskirstymo, kadangi jį nepagrįstai ir neteisėtai skyrė bausmę atlikti būriuose, kuriuose kalėjo narkomanai, telefoniniai sukčiai, (duomenys neskelbtini) sergantys bei jauni nuteistieji, taip pat kitokio mąstymo nuteistieji, todėl A. L. apie 200 kartų atsisakė eiti į paskirtą būrį ir už tai jam buvo paskirtos drausminės nuobaudos. Be to, Alytaus PN klestėjo kalinamų asmenų subkultūra.

8. Pareiškėjas pabrėžė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė didelį ir ilgai trunkantį dvasinį stresą, sumažėjo A. L. savivertė, išsivystė nemiga, jis patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, reputacijos pablogėjimą, baimę dėl gyvybės ir sveikatos, garbės bei orumo įžeidimą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, sužinojęs apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios iš karto kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau jo skundus buvo atsisakyta priimti. Teigė, kad daliai skundo reikalavimų senaties termino nepraleido. A. L. akcentavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė. Nurodė, kad į teismą anksčiau nesikreipė bijodamas pataisos namų susidorojimo su juo.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismo posėdyje pareiškėjas akcentavo, kad ginčija izoliavimų reikalavimų nesilaikymą, o ne kitų kalinimo sąlygų tinkamumą. Prašė jo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo trejų metų ieškinio senaties termino netaikyti.

Atsiliepimas

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11. Atsižvelgęs į tai, kad A. L. skundą teismui pateikė 2018 m. gegužės 24 d., o Alytaus PN laisvės atėmimo bausmę atliko periodiškai nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir jo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. gegužės 29 d. atmesti. Alytaus PN akcentavo, kad A. L., būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN sužinoti apie savo teisių pažeidimą, neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reguliuojančiais šiuos teisinius santykius, bei dėl gyvenamojo ploto ir antisanitarinių sąlygų kreiptis į pataisos namų administraciją; pareiškėjui nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir iš įstaigos administracijos gauti reikiamą informaciją, taip pat gauti teisinę pagalbą, konsultuotis su advokatu.

Atsiliepimas

12. Atsakovo atstovas paaiškino, kad A. L. Alytaus PN lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta privaloma gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereguliuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga; Alytaus PN visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų, o bendrabučių tipo, kuriose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje: gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nėra rakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio ir paplūdimio tinklinio aikštelėse. Be to, yra įrengti sporto svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje ar užsiimti kita pataisos namuose leistina prasminga veikla. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika, ir tik nuo nuteistojo noro bei teisingo prasmingos veiklos suplanavimo priklauso, ar jis dienas leidžia miegamojoje patalpoje, ar užsiima naudinga, konstruktyvia ir prasminga veikla.

13. Alytaus PN nurodė, kad 2016 m. gruodžio 9 d. Alytaus visuomenės sveikatos centras pateikė tikrinimo aktą, kuriame buvo įvertintos visos Alytaus PN patalpos, ir pažeidimų nebuvo nustatyta. Akcentavo, kad ginčo laikotarpiu A. L. į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar Alytaus PN dėl netinkamų laikymo lokaliniuose sektoriuose sąlygų nesikreipė. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktuose nustatytas sąlygas užtikrina. Pažymėjo, kad Alytaus PN bendrabučio tipo miegamieji ir uždarosios zonos kameros vėdinami atidarius langus, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 37 punktu, patalpas valo patys jose laikomi asmenys.

14. Atsakovo atstovo nuomone, Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 nėra avarinės būklės, kadangi jeigu būtų nustatyta šio pastato avarinė būklė, nuteistieji negalėtų jame gyventi ir būtų perkelti į kitas patalpas, be to, Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos pripažinimo avariniu akte nurodyta, kad statinys yra ne avarinis, o tik blogos būklės. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad remonto darbai yra atliekami tam skyrus lėšų iš valstybės biudžeto.

15. Alytaus PN akcentavo, kad tiek būrių viršininkai, tiek kiti pareigūnai, atsakingi už konkretų lokalinį sektorių ar uždarąją zoną, nuolat prižiūri tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose bei sanitariniuose mazguose, taip pat reaguoja į nuteistųjų skundus, susijusius su buitinės ar kitos technikos gedimais, prireikus, šios patalpos bei technika kuo skubiau remontuojami. Atsakovo atstovas teigė, kad asbesto stogu dengtų gyvenamųjų pastatų Alytaus PN nėra, taip pat nebuvo naudojamas asbestas ir pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose ir elektros instaliacijoje, o jeigu pataisos namų pastatų stogai ir būtų padengti šiferio plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto, asbesto dulkės atsiranda tik fiziškai ardant šiferio plokštėmis dengtą stogą.

16. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Alytaus PN prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkyti, o tualetai yra atskirti ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio sienelėmis ir kiekviena kabina visada turėjo duris, kurias nuleistieji gali užsidaryti. Visuose sanitariniuose mazguose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji vėdinimo sistema.

17. Alytaus PN nurodė, kad nuteistųjų patalynė skalbiama kiekvieną savaitę, nuteistieji turi du patalynės komplektus. Pažymėjo, kad Alytaus PN 1, 4 ir 5 būriuose įrengtoje patalpoje yra sudaryta galimybė nuteistiesiems džiovinti drabužius ir avalynę. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius bei mitybos normas. Pažymėjo, kad maistas patiekiamas geros kokybės, maisto gaminimo patalpoje be nuteistųjų dirba ir samdomos darbuotojos, kurios prižiūri nuteistųjų darbą ir elgesį gaminant maistą, o bendrą maisto gamybos patalpų priežiūrą vykdo prižiūrėtojai. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad buitiniai parazitai naikinami nuolat pagal poreikį.

18. Alytaus PN atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reguliavimo, draudžiančio (duomenys neskelbtini) asmenis apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Be to, apie tai, ar nuteistasis yra (duomenys neskelbtini), žino tik jį gydantis gydytojas ir pats asmuo.

19. Atsakovo atstovo nuomone, A. L. turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau jis to nepadarė, o rėmėsi tik abstrakčiais teiginiais, todėl nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

II.

20. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Aptaręs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, reguliuojančias ieškinio senaties termino taikymą, ir aktualią teismų praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundžiasi, jog jis buvo kalinamas Alytaus PN I ir III lokalinių sektorių gyvenamosiose patalpose netinkamomis sąlygomis, nurodydamas laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d.; nors A. L. skunde nurodė, kad jis jau 2012 m. suvokė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, ir teikė skundą teismui, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad A. L. skundą buvo atsisakyta priimti, kadangi jis neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų, o pareiškėjas skundo trūkumų net nebandė šalinti (administracinė byla Nr. I-1490-423/2012). Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad A. L., būdamas apdairus ir rūpestingas bei žinodamas, kad, jo nuomone, teisės dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra pažeidžiamos, nuo pat jo kalinimo pradžios turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reguliuojančiais šiuos teisinius santykius, t. y. rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu bei nedelsdamas dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar iš įkalinimo įstaigos administracijos gauti reikiamą informaciją, o šios aplinkybės patvirtina, kad A. L., žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, turėjo ne tik į teismą kreiptis laiku, bet ir siekti, kad jo skundas būtų priimtas, tačiau į teismą su skundu, kuris buvo priimtas nagrinėti, pareiškėjas kreipėsi tik 2019 m. gegužės 30 d.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pacitavęs Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatą ir aptaręs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad A. L. nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau kreipėsi į teismą, nėra pagrindas pripažinti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, teismas atsakovo atstovo prašymą tenkino ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. gegužės 30 d., taikė ieškinio senaties terminą ir A. L. reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą (Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Teismas padarė išvadą, kad sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo, yra reikšmingas ir turi būti analizuojamas jo kalinimas Alytaus PN nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. gegužės 29 d.

23. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovo atstovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

24. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustato, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad A. L. vertinamuoju laikotarpiu buvo kalinamas šiose patalpose: 19 būrio (II lokalinis sektorius) 3 miegamajame, kurio plotas – 43,44 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,62 kv. m ploto; 7 būrio (I lokalinis sektorius) 2 miegamajame, kurio plotas – 44,59 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,71 kv. m ploto; 18 būrio (VIII lokalinis sektorius) 5 miegamajame, kurio plotas – 22,19 kv. m, jame yra 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,69 kv. m ploto; 9 būrio (IX lokalinis sektorius) 1 miegamajame, kurio plotas – 34,13 kv. m, jame yra 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,26 kv. m ploto; 15 būrio (VI lokalinis sektorius) 2 miegamajame, kurio plotas – 33,60 kv. m, jame yra 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,73 kv. m ploto; 15 būrio (VI lokalinis sektorius) 5 miegamajame, kurio plotas – 33,74 kv. m, jame yra 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,74 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, jog didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai, tačiau pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, nėra išskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Teismas pastebėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors A. L. teigė, jog patalpos nuolat buvo perpildytos, jų plotas buvo vos 30 kv. m ir jis nuolat gyveno su 14–16 nuteistųjų, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, plotas buvo labai skirtingas, taip pat nevienodas buvo patalpose apgyvendintų nuteistųjų skaičius; A. L. nedetalizavo, kuriose patalpose buvo 30 kv. m plotas ir jose gyveno 14–16 nuteistųjų, taip pat nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių bei nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių duomenų, todėl teismas nenustatė pagrindo abejoti bylos medžiaga ir konstatavo, kad pareiškėjui minimali ploto norma buvo užtikrinta.

Šalies argumentai

26. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog vertinamuoju laikotarpiu A. L. buvo laikomas ir kamerų tipo patalpose, kuriose atliko jam paskirtas nuobaudas, o 2019 m. birželio 21 d. prašyme jis nurodė, kad savo pateiktame skunde skundžia Alytaus PN I ir III lokalinių sektorių gyvenamąsias patalpas, kurios nėra priskirtos kamerų tipo patalpoms ar baudos izoliatoriams. Atsižvelgęs į tai, teismas kamerų tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvusių kalinimo sąlygų nevertino.

27. Aptaręs Higienos normos HN 134:2015 14, 16 ir 17 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui minėtoje higienos normoje nėra nustatyti. Teismas akcentavo, kad Alytaus PN pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12); šio patikrinimo metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus PN laikomasi higienos normos reikalavimų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad minėtas aktas buvo priimtas pareiškėjo kalinimo metu, todėl yra aktualus; minėtame akte nurodyta, kad pataisos namų patalpos ir aplinka tvarkinga, švari bei atitinka teisės aktų reikalavimus, pažymėta, jog ant patalpų sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra; langai skaidraus stiklo, pritaikyti vėdinti patalpas, patalpoms valyti yra išduodamos valymo priemonės, o apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų dėl A. L. nurodytų aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

28. Teismas pažymėjo, kad už patalpų švarą ir tvarkos palaikymą jose yra atsakingi ir patys nuteistieji, todėl pareiškėjo skundai dėl galbūt nepakankamos švaros ir tvarkos yra nulemti kitų nuteistųjų bei paties A. L. elgesio. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl elektrinio šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, dėl nekokybiškai ar ne laiku atliekamų valymo darbų, buvo vertinama, kad minėtos aplinkybės reikšmingų nepatogumų jam nesukėlė. Atsižvelgus į tai, kad A. L. savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, atsakovo atstovo pateikti duomenys buvo laikomi iš dalies paneigiančiais pareiškėjo teiginius. Nors byloje ir nėra tikslių duomenų apie apšvietimo ar oro temperatūros atitiktį higienos normos reikalavimams būtent vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, teismas įvertino aplinkybę, kad A. L. nedetalizavo, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė būtent apšvietimo ar oro temperatūros netinkamumas, o vien abstraktus ir deklaratyvus teiginys, jog apšvietimas ir oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo laikomas pakankamu argumentu neturtinės žalos atsiradimui konstatuoti, net ir pripažinus, kad pareiškėjo gyvenamųjų patalpų higienos sąlygos tam tikrais laikotarpiais galbūt neatitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų.

29. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pateikė 2016 m. sausio 29 d. Alytaus PN su V. M. individualia įmone sudarytą sutartį, taip pat 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 157, iš kurios matosi, kad Alytaus PN yra sudarę kenkėjų naikinimo paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“; byloje yra pateiktos ir kenkėjų kontrolės ir naikinimo žurnalo kopijos, kurios patvirtina atliktus dezinfekcijos bei deratizacijos darbus. Teismas pažymėjo, kad buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Teismas sprendė, kad atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, jog kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų, byloje nėra duomenų, kad A. L. dėl papildomo kenkėjų naikinimo ar panašiai būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kokių nors netinkamų Alytaus PN veiksmų.

30. Atsižvelgęs į atsakovo pateiktą informaciją dėl asbesto nebuvimo Alytaus PN konstrukcijose, teismas konstatavo, kad su tuo susiję pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, todėl juos atmetė.

31. Teismas nustatė, kad Alytaus PN nuteistieji yra maitinami remiantis su UAB „Niklita“ sudaryta maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi; duomenų, kad A. L. būtų kreipęsis dėl netinkamos maisto kokybės ar kiekio, netinkamos jo temperatūros ar nehigieniško patiekimo ir į tai nebuvo reaguota, byloje nėra, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose“ nustatyta energinės vertės fiziologinė norma nedirbantiems asmenims yra 2 298 kcal.

32. Aptaręs atsakovo pateiktą su maisto kokybe bei jos kontrole susijusią informaciją, teismas pažymėjo, kad A. L. nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kaip padarė išvadą, jog jam duodamas maistas buvo nekokybiškas, nepakankamos temperatūros ar nehigieniškai patiekiamas; byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų gavęs mažesnę energinę vertę turintį maistą, nei nustatyta minėtame Vyriausybės nutarime, o maisto skonio suvokimas yra subjektyvus kriterijus. Be to, A. L. neginčijo, kad leidžiamų maisto produktų galėjo įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs galiojančius teisės aktus, reguliuojančius nuteistųjų aprūpinimą maistu ir maitinimo organizavimą, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl maisto kiekio, kokybės, temperatūros ir nehigieniško patiekimo nebuvo laikomas pagrindu atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti.

33. Atsižvelgęs į A. L. skundo argumentus, teismas padarė išvadą, kad sanitarinis mazgas turėjo duris, tačiau jos neužsirakino, tai patvirtina ir byloje esančios nuotraukos, tačiau galiojantys teisės aktai nenustato, kad būriuose bendro naudojimo sanitarinėse patalpose įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai dėl nerakinamų tualeto durų ir dėl to nepakankamai užtikrinto privatumo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

34. Teismas pažymėjo, kad privalomo kamerų dezinfekavimo (jo periodiškumo) galiojantys teisės aktai nenustato. Be to, A. L. nenurodė, kad kreipėsi į pataisos namų administraciją ir prašė dezinfekuoti patalpas, jis taip pat nenurodė, kodėl sprendė, jog tokia dezinfekcija iš viso buvo būtina. Teismo nuomone, pareiškėjo pretenzija dėl patalpų nedezinfekavimo nėra pagrįsta, todėl buvo atmesta.

35. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog A. L. raštu būtų kreipęsis dėl neveikusių arba apgadintų sanitarinių mazgų įrenginių prausyklose, dušuose ir tualeto patalpose, nešvarių sienų ir lubų, atšokusių dažų ir tinko, suskaldytų plytelių, šlapių ir slidžių grindų prausyklose, dėl kriauklių nesilaikymo prie sienos, džiovyklų drabužiams, avalynei trūkumo, neišduodamų čiužinio užvalkalų, antro pagalvės užvalkalo bei antros paklodės, nevalomo lovos inventoriaus ar perteklinių grotų buvimo, o pataisos įstaigos administracija į tokius skundus (prašymus) nebūtų reagavusi. Nesant A. L. kreipimosi tuo metu, kai tokios aplinkybės egzistavo, ir duomenų, jog Alytaus PN administracija į tokius skundus (prašymus) nereagavo arba reagavo netinkamai, pareiškėjui nenurodžius, kaip tai yra susiję su jo teisių ir (ar) interesų pažeidimu ir jo nurodoma galbūt patirta žala, nurodyti argumentai buvo laikomi abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

36. Teismas pažymėjo, kad A. L. argumentų dėl Alytaus PN I ir III lokalinių sektorių patalpų avarinės būklės nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis; nors pareiškėjas pateikė 2008 m. vasario 27 d. Alytaus PN bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu aktą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vertinamasis laikotarpis šioje byloje yra nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., o minėtas aktas buvo priimtas 2008 m. vasario 27 d., t. y. ne vertinamuoju laikotarpiu ar jam artimu metu (prieš dvylika metų), teismo nuomone, šis įrodymas nėra reikšmingas nagrinėjamoje byloje ir nėra susijęs su ginčo dalyku.

37. Teismas pažymėjo, kad Alytaus PN patvirtino aplinkybę, jog prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkyti. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl kitų nuteistųjų rūkymo Alytaus PN gyvenamosiose patalpose ir dėl to jam sukeltų nepatogumų su prašymais ar skundais būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šios aplinkybės nenustatė.

38. Aptaręs su nuteistųjų atskiru ar izoliuotu laikymu pataisos įstaigoje susijusį teisinį reguliavimą, teismas akcentavo, kad teisės aktai pataisos įstaigos neįpareigoja nuo kitų nuteistųjų atskirti asmenis, užsikrėtusius (duomenys neskelbtini). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad suimtojo ar nuteistojo laikymo su (duomenys neskelbtini) asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus; asmenų, (duomenys neskelbtini), izoliavimas vien dėl to, jog jie yra (duomenys neskelbtini), yra laikomas asmenų, (duomenys neskelbtini), diskriminacija asmenų, kurie nėra (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. Teisės aktai nustato galimybę izoliuoti (duomenys neskelbtini) sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. sergančiajam išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio įstaigos administracija priima sprendimą jį izoliuoti, tačiau byloje duomenų apie tokias aplinkybes nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo kartu su (duomenys neskelbtini) sergančiais asmenimis.

39. Aptaręs teisės aktuose nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis nuteistieji skirstomi į būrius, skyrius ar kameras, teismas nurodė, kad nors A. L. skundo papildyme teigė, jog skirstant į būrius, buvo pažeista ir Alytaus PN direktoriaus įsakymu patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, tačiau Alytaus PN 2020 m. sausio 8 d. rašte Nr. 8-105 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad pataisos namuose direktoriaus įsakymu yra sudaryta Nuteistųjų skirstymo komisija, kuri veikė, kaip buvo nustatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte, ir jokių atskirų nuteistųjų paskirstymo schemų nebuvo, todėl šie pareiškėjo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

40. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų Alytaus PN 2016 m. gegužės 31 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. gruodžio 15 d., 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. rugpjūčio 4 d., 2017 m. gruodžio 5 d., 2018 m. kovo 5 d. ir 2018 m. balandžio 17 d. Nuteistųjų skyrimo komisijos posėdžio protokolų matyti, jog ši komisija svarstė klausimą dėl A. L. skyrimo į vieną ar kitą būrį, po to Alytaus PN direktoriaus įsakymais pareiškėjas buvo skiriamas į konkrečius būrius, t. y. 2016 m. gegužės 31 d. – į 19 būrį, 2016 m. birželio 15 d. – į 18 būrį, 2016 m. gruodžio 15 d. – į 7 būrį, 2017 m. gegužės 4 d. – į 9 būrį, 2017 m. rugpjūčio 4 d. – į 15 būrį, 2017 m. gruodžio 5 d. – į 9 būrį, 2018 m. kovo 5 d. – į 11 būrį, o 2018 m. balandžio 17 d. – į 21 būrį.

41. Išvardinęs nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2018 m. gegužės 28 d. Alytaus PN direktoriaus nutarimų, kuriais vertinamuoju laikotarpiu už administracijos nurodymų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtuose būriuose, A. L. buvo skirtos drausminės nuobaudos, datas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu nuolat atsisakinėjo būti jam įstaigos administracijos skiriamuose būriuose, todėl į bylą pateiktos 2016 m. gegužės 27 d., 2016 m. birželio 14 d., 2016 m. birželio 16 d., 2017 m. sausio 18 d., 2017 m. gegužės 25 d., 2017 m. lapkričio 21 d. ir 2018 m. kovo 7 d. tarnybinių tyrimų išvados patvirtina, kad Alytaus PN administracija, siekdama išsiaiškinti tikslesnes tokių A. L. veiksmų priežastis, atliko tarnybinius tyrimus. Aptaręs nurodytų tarnybinių tyrimų išvadų turinį, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skundo patikslinime bei teismo posėdyje akcentavo, jog nebuvo vadovaujamasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatomis, t. y. jis nepagrįstai buvo skiriamas gyventi į būrius, kuriuose nuteistieji yra jauno amžiaus, narkomanai, sergantys (duomenys neskelbtini), tačiau tarnybinių tyrimų metu, kai buvo prašoma nurodyti atsisakymo eiti į paskirtą būrį priežastis, A. L. niekada neįvardijo, kad neina į paskirtą būrį būtent dėl jame gyvenančių jauno amžiaus asmenų, narkomanų ar (duomenys neskelbtini) sergančių nuteistųjų. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atsisakius gyventi būryje, jam buvo suteikta galimybė pateikti rašytinius pasiaiškinimus, tačiau jis tokia galimybe net ne visada naudodavosi, paaiškinimuose konkrečių asmenų ar aplinkybių neįvardydavo, o tai reiškia, kad A. L. atsisakymų eiti į paskirtą būrį nepagrindė ir aplinkybių nedetalizavo.

Žemesnės instancijos teismas

42. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog vertinamuoju laikotarpiu jokios konkrečios informacijos apie grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei pataisos namuose nebuvo surinkta ir šių aplinkybių A. L. niekada nekonkretizavo. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kuriame nors būryje pareiškėjas negalėtų gyventi ar kad jis su kuo nors iš nuteistųjų būtų konfliktavęs, taip pat nėra duomenų, jog vieno ar kito būrio nuteistieji būtų priešiškai nusiteikę prieš A. L. ir dėl to jis negalėtų gyventi paskirtame būryje; byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtuose būriuose būtų priežastiniame ryšyje ir su kitų nuteistųjų netinkamu elgesiu bei iš to kylančia grėsme A. L. sveikatai ir gyvybei. Teismo nuomone, pareiškėjo argumentai, kad Alytaus PN nesiaiškino jo atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežasčių, buvo vertinami kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais; atvirkščiai, nurodytos tarnybinių tyrimų išvados patvirtina, kad tyrimų metu visada buvo siekiama išsiaiškinti A. L. atsisakymo gyventi paskirtame būryje priežastis.

43. Teismas pažymėjo, kad Alytaus PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. gruodžio 19 d. pažymoje Nr. 14-3-551 „Dėl nuteistojo A. L. psichologinio konsultavimo“ yra nurodyta, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Alytaus PN, visada buvo pernelyg pasitikintis savimi, atlaidus sau, linkęs gyventi pagal savo taisykles savo susikurtame pasaulyje, taip pat keliantis didelius reikalavimus aplinkiniams, dėl egocentrizmo ir nenuolaidumo dažnai konfliktuodavo su aplinkiniais. Taip pat pažymėta, kad, A. L. įsitikinimu, Alytaus PN nėra nė vieno būrio, kuriame jis galėtų gyventi, todėl jis atsisakydavo gyventi su kitais nuteistaisiais jam paskirtame būryje. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovo pateikta pažyma „Apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus“ patvirtina, jog A. L. nuolat piktybiškai pažeidinėjo pataisos įstaigose nustatytą tvarką, įžūliai elgdavosi, nevykdydavo įstaigos administracijos reikalavimų. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra konfliktiška asmenybė, todėl pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Teismo nuomone, Alytaus PN administracija pagrįstai jam nurodydavo eiti į paskirtą būrį, tačiau A. L. šio nurodymo piktybiškai nevykdydavo, o toks jo elgesys buvo vertinamas kaip teisėtų pataisos namų administracijos nurodymų nevykdymas ir dėl to pareiškėjui pagrįstai nuolat buvo skiriamos įvairios drausminės nuobaudos, taip pat ir perkėlimas į kamerų tipo patalpas.

44. Teismas pabrėžė, kad A. L. tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo nuomone, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų A. L. teismui nepateikė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN sąlygų nebuvo nustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, jog jo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti A. L. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir taip sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

45. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyviais teiginiais ir tik subjektyvia jo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nebuvo vertinami kaip pakankami neturtinei žalai, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatuoti.

46. Atsižvelgęs į tai, kad A. L. skundas buvo atmestas, teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

47. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteisti 129 000 Eur neturtinei žalai, patirtai neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., atlyginti.

48. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas patvirtina teisėjos šališkumą bei rodomą nepagarbą teismams ir atmestiną teisėjos požiūrį į bylą. A. L. nuomone, teismas nesiekė teisingumo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19, 21, 25, 29 bei 109 straipsnių nuostatas, visiškai nesivadovavo lygiateisiškumo ir pagarbos žmogaus teisėms principais bei priėmė neobjektyvų sprendimą. Pareiškėjas kelia klausimą, ar teisėja nepažeidė etikos principų. Pažymi, kad teisininko profesinė etika reikalauja kiekvienoje byloje įžvelgti problemą ir siekiant teisingai bei sąžiningai ją išspręsti, sutelkti visas savo žinias, profesinę patirtį, atidumą, tačiau teisėja to nepadarė.

49. A. L., siekdamas, kad būtų įvykdytas teisingumas, prašo jam netaikyti ieškinio senaties termino bei vadovautis protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į tęstinį pažeidimą, trukusį nuo 2010 m., t. y. 7 metus 10 mėnesių ir keletą dienų, bei jį skaičiuoti nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties, todėl pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas senaties terminas atnaujintas.

Šalies argumentai

50. A. L. nurodo, kad Alytaus PN anksčiau nebuvo kompiuterių ir nebuvo galimybės susipažinti su skundų teismui rašymu. Be to, būnat baudos izoliatoriuje, buvo apriboti socialiniai pareiškėjo ryšiai, jis negalėjo rašyti laiškų ir korumpuotoje įstaigoje skundas 2012 m., 2013 m ir taip toliau nebūtų pasiekęs teismo, todėl 2012 m. skundai buvo siunčiami ne per pataisos namų administraciją. A. L. nurodo, kad informacija buvo ribota, o būdamas kamerų tipo patalpose, jis negavo jokios informacijos. Akcentuoja, kad Lietuvos valstybė jį kankina nuo 2006 m., ir pabrėžia, jog pažeidimas nebuvo trumpalaikis, jis buvo nuolatinis.

51. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neišreikalavo duomenų ir taip iš jo pasityčiojo. Dėl to A. L. prarado pasitikėjimą teisingumu, įstaigos, kuri privalo užsiimti perauklėjimu, neatsakingais ir neteisėtais veiksmais bei jų toleravimu, dėl kurių pareiškėjas patyrė kančių. A. L. akcentuoja, kad Alytaus PN prarado motyvaciją tinkamai elgtis, tapo pažeidžiamas ir dėl sutrikusios psichikos nebegalės tinkamai integruotis į visuomenę; jokie pinigai nekompensuos jo kančios. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, kad jis buvo neteisėtai baustas drausminėmis nuobaudomis, buvo esminis kriterijus, užkirtęs kelią anksčiau išeiti į laisvę, Pakelės namus ar atvirą įstaigą. A. L. teigia, kad jis patyrė kankinimą, nežmonišką ir žeminantį elgesį, baudimą, kaip nustatyta Konvencijoje, kurios 3 straipsnyje nustatytais draudimais siekiama žmogų apginti nuo neteisėtų valstybės, pareigūno, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų.

52. Pareiškėjas nurodo, kad žala buvo padaryta vertybėms, kurios piniginės išraiškos neturi, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais, o neturtinė žala yra įvertinama ir atlyginama pinigais. A. L. pažymi, kad taip pat buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą ir taip jam neabejotinai buvo padaryta žala; taip pat buvo padaryta žala civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jausti oriu ir visaverčiu piliečiu, pasitikėti teisėsaugos institucijomis. Pareiškėjas akcentuoja, kad pažeidimas truko ilgą laiką (7 metus 10 mėnesių ir daug dienų), jis nebuvo momentinis ar nežymus ir A. L. sukėlė sunkias pasekmes. Pažymi, kad Lietuvos įkalinimo įstaigos nuolat pažeidinėja įvairius teisės aktus, Konvenciją.

53. Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus PN administracija privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu, kadangi A. L. atlieka bausmę už sunkų nusikaltimą, yra recidyvistas. Teigia, kad atsakovo atstovas neatsižvelgė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą, nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas nėra narkomanas ir neturi nieko bendro su telefoniniu sukčiavimu. Pažymi, kad 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 14 ir 17 būriuose niekada nebuvo, kadangi bausmę atliko baudos izoliatoriuje.

54. Pareiškėjas pabrėžia, kad narkomanai yra neadekvatūs asmenys, jie nėra prognozuojami ir jeigu kitas asmuo nėra narkomanas, su juo bus fiziškai susidorota. Teigia, kad Alytaus PN administracija sąmoningai pablogino A. L. charakteristiką ir dėl neteisėtai skirtų nuobaudų jam užkirto kelią anksčiau išeiti į laisvę. Pareiškėjas pažymi, kad daug kartų teikė prašymus jį izoliuoti pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį, tačiau teismas šių įrodymų iš atsakovo atstovo neišreikalavo. Akcentuoja, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos yra korumpuotas, todėl jo motyvuotus prašymus atmesdavo.

55. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiasi dėl to, jog Alytaus PN administracija nesivadovavo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu ir Alytaus PN direktoriaus įsakymu dėl diferencijuoto nuteistųjų paskirstymo į būrius ir už tai A. L. buvo baustas 200 kartų, jis atsisakė atlikti bausmę su narkomanais, telefoniniais sukčiais ir jaunais asmenimis (narkomanais), su kuriais neturėjo apie ką kalbėtis. Dėl nuobaudų pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose (baudos izoliatoriuje); būdamas baudos izoliatoriuje, jis patyrė dvasinį nuosmukį, degradaciją, prarado socialinius ryšius, negalėjo skambinti, eiti į pasimatymus, žiūrėti televizoriaus, rašyti laiškų.

Šalies argumentai

56. A. L. nurodo, kad jo atstovė galbūt sąmoningai arba klysdama pateikė visai kitus duomenis. Akcentuoja, kad skundžia ne gyvenamojo ploto trūkumą ar kalinimo sąlygas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad dėl gyvenamojo ploto atsakovo atstovas pateikė neteisingus duomenis, klaidinančius teismą.

Atsiliepimas

57. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

58. Alytaus PN paaiškina, kad visa su skundu susijusi medžiaga ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui ir jie teismo buvo tinkamai išnagrinėti bei įvertinti. Teigia, kad A. L.teismui nepateikė įrodymų, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą nėra pagrįsti jokiais faktiniais įrodymais; nors siekdamas žalos atlyginimo, jis privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau to nepadarė, o rėmėsi tik abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Alytaus PN atkreipia dėmesį, kad nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo A. L. priteisti žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

59. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo A. L. prašymo priteisti jam 129 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Alytaus PN, atlyginti.

60. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyviais teiginiais ir tik subjektyvia jo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, A. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, priteisti 129 000 Eur neturtinei žalai, patirtai neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. iki 2018 m. gegužės 29 d., atlyginti. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra šališkas, juo nebuvo siekiama teisingumo, o jo nurodytos aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos. A. L. apeliaciniame skunde prašo jam netaikyti ieškinio senaties termino, akcentuoja, kad jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Pareiškėjas taip pat teigia, kad Alytaus PN nebuvo laikomasi izoliavimo reikalavimų ir jis buvo nepagrįstai baudžiamas.

61. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos A. L. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

62. A. L. apeliaciniame skunde pirmiausia prašo jam netaikyti ieškinio senaties termino ir pažeidimo laikotarpiu pripažinti laikotarpį, buvusį nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d. Pareiškėjas taip pat teigia, kad pažeidimas buvo tęstinis, o ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. jis neturėjo galimybės susipažinti su skundų teismui rašymu, būdamas baudos izoliatoriuje, negalėjo rašyti laiškų, gavo tik ribotą arba apskritai negavo jokios informacijos, be to, nurodo, kad iš korumpuotos įstaigos anksčiau siunčiamas skundas nebūtų pasiekęs teismo.

63. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2319-520/2019, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015, 2018 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-695/2018, 2019 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019). Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1710-261/2019, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2508-629/2020).

64. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. L. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog yra akivaizdu, kad jis apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi teisės aktai, reguliuojantys kalinimo sąlygas, yra viešai prieinami. A. L. nenurodė, kad jam buvo sudarytos kliūtys susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu ar pagrindinėmis skundo rašymo teismui taisyklėmis. Siekdamas aktyviai ir efektyviai ginti savo teises, pareiškėjas turėjo domėtis šių teisių gynimo būdais. A. L. pretenzijos dėl kalinimo sąlygų yra grindžiamos neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti, o neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausimai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Jokie specialūs gebėjimai ar teisinės žinios, siekiant pateikti skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodant, kuo konkrečiai tokia žala pasireiškė, nėra būtini, bet kuriuo atveju, jeigu pareiškėjui reikėjo pagalbos, jis turėjo teisę kreiptis į kitus asmenis bei institucijas dėl teisinės pagalbos suteikimo, tačiau administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad A. L. tokia teise būtų pasinaudojęs. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atstovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę kreiptis teisinės pagalbos į kitus asmenis, taip pat ir kvalifikuotus specialistus, o jo argumentas, kad anksčiau rašomas skundas nebūtų pasiekęs teismo, tėra tik subjektyvi nuomonė ir niekuo nepagrįsta A. L. prielaida.

66. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog A. L. anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, o jo apeliacinės instancijos teismui nurodytos delsimo kreiptis į teismą priežastys yra subjektyvios, nulemtos paties pareiškėjo nepakankamo rūpestingumo ir neveiklumo, siekiant užtikrinti savo teisių apsaugą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą; apeliacinės instancijos teismui A. L. taip pat nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

67. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad Alytaus PN buvo kalinamas nesilaikant izoliavimo reikalavimų, kadangi jis buvo laikomas su narkotikus vartojančiais asmenimis, telefoniniais sukčiais ir jaunais asmenimis, su kuriais neturėjo apie ką kalbėtis.

68. A. L. akcentuojamame Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte yra nustatyta, kad pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. Išsamiai aptaręs aktualų teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo skirstymu į konkrečias patalpas, pirmosios instancijos teismas jokių pažeidimų nenustatė. Nei minėtame Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte, nei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nėra įtvirtinta, kad narkotikus vartojantys asmenys ir „telefoniniai sukčiai“ turi būti laikomi tik su tokiais pačiais asmenimis ir nuo kitų izoliuojami. Be to, tai, kad asmuo vartoja narkotikus ar vykdė / vykdo su telefoniniu sukčiavimu susijusias veikas, savaime nereiškia, kad toks asmuo savaime kelia kokią nors riziką kitiems asmenims, yra neprognozuojamas ir panašiai. Nors Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis nustato, kad vieni nuo kitų turi būti izoliuojami suaugusieji ir nepilnamečiai (2 d.), o pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą, skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama, be kita ko, į jų amžių, tačiau pareiškėjas nedetalizavo, ką jis laiko jaunais asmenimis. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo išsamiai įvertinti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašydamas jį izoliuoti ar teikdamas paaiškinimus dėl atsisakymo eiti į paskirtą būrį, pareiškėjas nenurodė, kad nenori būti laikomas kartu su jaunais, narkotines medžiagas vartojančiais asmenimis ar baustais su telefoniniu sukčiavimu susijusias veikas, jau nekalbant apie tai, kad būtų paaiškinęs to priežastis. Taip pat nebuvo nustatyta jokios informacijos, kad pataisos namuose būtų kilusi grėsmė A. L. sveikatai ar gyvybei ar dėl kitų priežasčių jis nebūtų galėjęs gyventi paskirtuose būriuose. Pažymėtina, kad Alytaus PN teisės aktais nėra įpareigoti kartu laikyti tik tokius asmenis, kurių vertybės ar požiūriai įvairiais gyvenimo klausimais sutampa, arba su kuriais kalinami asmenys pageidauja būti laikomi.

69. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Alytaus PN pareiškėjui pagrįstai nurodydavo eiti į paskirtą būrį, tačiau jis tokių nurodymų piktybiškai nevykdydavo, todėl A. L. pagrįstai nuolat buvo skiriamos įvairios drausminės nuobaudos; duomenų, kad paskirtas nuobaudas teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas būtų ginčijęs, administracinėje byloje nėra, o jo argumentai, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos yra korumpuotas, nėra niekuo pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos, tačiau pareiškėjas nepaaiškina, kodėl su atliktu vertinimu nesutinka. Apeliaciniame skunde A. L. nenurodo jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, o pareiškėjo argumentas, kad Alytaus PN administracija sąmoningai pablogino jo charakteristiką ir dėl neteisėtai skirtų nuobaudų A. L. užkirto kelią anksčiau išeiti į laisvę, nėra niekuo pagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, nuobaudų skyrimą, taip pat ir pareiškėjo laikymą baudos izoliatoriuje bei dėl to kilusias neigiamas pasekmes lėmė jo paties veiksmai.

70. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Alytaus PN 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 14 ir 17 būriuose niekada nebuvo, kadangi bausmę atliko baudos izoliatoriuje, tačiau nepaaiškino, kaip tai yra susiję su jo skundo reikalavimu atlyginti neturtinės žalos atlyginimą. A. L. taip pat teigia, kad atsakovo atstovas pateikė neteisingus duomenis dėl gyvenamojo ploto, tačiau šio savo teiginio nedetalizavo. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo oficialiai pateikta informacija bei duomenimis.

71. A. L. kitų pirmosios instancijos teismo nenustatytų pažeidimų neginčijant ir nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nustatytų ar nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo skunde nurodytas ir pirmosios instancijos teismo aptartas kalinimo sąlygas, kadangi apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tuo labiau, kad apeliaciniame skunde pats pareiškėjas akcentavo, jog skundžia ne gyvenamojo ploto trūkumą ar kalinimo sąlygas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo objektyvumu ir nenustatė neteisingo tam tikrų apelianto neginčijamų aplinkybių įvertinimo.

72. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Nenustatęs jokių Alytaus PN įvykdytų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė ir kitų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų nevertino.

73. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas iš atsakovo atstovo neišreikalavo duomenų ir taip iš jo pasityčiojo, tačiau šių savo teiginių nedetalizavo: nenurodė, nei kokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų konkrečius jo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas neišreikalavo nei kodėl buvo svarbu juos išreikalauti. Priimdamas pareiškėjo skundą, teismas atsakovo atstovą įpareigojo pateikti visą su nagrinėjamu ginču susijusią medžiagą, nurodydamas, kokie duomenys turėtų būti pateikti. Šis teismo įpareigojimas buvo įvykdytas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai įvertino surinktus ir administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus. Nagrinėjamoje byloje buvo surinka pakankami duomenų A. L. teiginiams apie Alytaus PN patalpose buvusias kalinimo sąlygas įvertinti ir tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą procesinį sprendimą. Pareiškėjas nepagrindė, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai neišreikalavęs konkrečių įrodymų, teisėjų kolegija tokios aplinkybės taip pat nenustatė.

74. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo aspekto pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1187-442/2020). A. L. teismo šališkumą iš esmės motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai atliktas situacijos vertinimas, tačiau šie jo argumentai nėra pagrįsti, o nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą ar išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Kaip nepagrįsti atmetami ir A. L. argumentai dėl teisėjos nepagarbos teismams rodymo, atmestino požiūrio į teisingumo vykdymą, teisėjų etikos ir kitų principų pažeidimo.

75. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal A. L. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasStasys GagysRamutė Ruškytė