- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-10
- Bylos Nr.
- A-1108-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01683-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. sausio mėnesio jį laikant Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes jame neįrengtos pertvaros ar sienelės. Trūkstant privatumo duše, kildavo konfliktinės situacijos, nes asmenys prausdamiesi vieni prie kitų prisiliesdavo. Dėl tokių sąlygų pareiškėjas teigė patyręs nepatogumus, buvo pažemintas jo orumas ir garbė.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad teisės aktai nenustato reikalavimų pataisos įstaigai įrengti pertvaras duše. Vilniaus PN I-ame ir II-ame gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos dušų patalpos atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo skundas grindžiamas vien abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas skundo dalį dėl žalos atlyginimo už kalinimo sąlygas nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. gegužės 15 d. atmetė nustatęs, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. gegužės 15 d., pareiškėjas šio termino neprašė atnaujinti, o byloje nėra duomenų, įrodančių svarbias priežastis, sutrukdžiusios jam kreiptis į teismą anksčiau, taigi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.
7. Vertindamas pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygas nuo 2015 m. gegužės 16 d. iki 2018 m. sausio mėn., teismas nurodė, kad teisės aktuose nereglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose), taip pat nenustatyta pareiga įrengti sieneles (pertvaras). Iš byloje pateiktų nuotraukų teismas nustatė, kad I-ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpoje prausimosi vietos sienelėmis (pertvaromis) neatitvertos (b. l. 10), o II-ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpoje – atskirtos sienelėmis (b. l. 12–14).
8. Teismas nurodė, kad nors dušų neatskyrimas I-ajame gyvenamajame korpuse tam tikra prasme riboja asmens privatumą, tačiau įvertinus tai, kad šio ginčo atveju dušu naudojosi tik vienos lyties asmenys ir pareiškėjas neįrodinėjo, kad prausimasis duše kaip nors pakenkė jo sveikatai, pripažintina, kad ribojimas nėra tokio pobūdžio, kad pažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Taigi, teismas nenustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo laikomas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y., kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu. Teismas nurodė, kad nenustačius vienos iš būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų) valstybės atsakomybei kilti, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų.
III.
9. Pareiškėjas M. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
10. Pareiškėjas nurodo, kad taikydamas ieškinio senaties terminą teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas negali būti taikomas. Priimdamas sprendimą, teismas atsižvelgė tik į pasenusią teismų praktiką. Kitose bylose Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažino, kad dėl to, jog Vilniaus PN dušų patalpose nėra pertvarų, buvo pažeistas nuteistųjų privatumas ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje privatumo naudojantis dušu pažeidimai vertinami taip pat, kaip privatumo naudojantis tualetu pažeidimai, t. y. kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teismas iš esmės pripažino, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, tačiau nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prausiantis pareiškėjas ir kiti asmenys susiliesdavo ir dėl to kildavo neigiamos emocijos, buvo žeminamas pareiškėjo orumas. Teismas neatsižvelgė į ilgą pažeidimo laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
11. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį, nes nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
12. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 ir kt.). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
13. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).
14. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo pradžios. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. gegužės 16 d., todėl reikalavimas atlyginti žalą gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 16 d. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis už ankstesnį laikotarpį pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas šis terminas ir šis terminas turėtų būti atnaujintas.
15. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020).
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas nesiskundė, kad turėjo ribotą galimybę naudotis dušu, karštu vandeniu ar pan., todėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytina aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas nėra galimas.
17. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.