Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Paaiškina, kad nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2018 m. sausio mėnesio buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis dušu, nes jame neįrengtos pertvaros ar sienelės. Trūkstant privatumo duše, kildavo konfliktinės situacijos, nes maudydamiesi vieni prie kitų prisiliesdavo. Dėl tokių sąlygų patyrė nepatogumą, buvo pažemintas jo orumas ir garbė.

Pareiškėjas 2018 m. spalio 23 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes kaip ir skunde (b. l. 26).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.

Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 6–9).

Pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimų pataisos įstaigai įrengti pertvaras duše. Vilniaus PN I – ame ir II – ame gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose pareiškėjas gyveno, įrengtos dušinės atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą, o pareiškėjo skundas grįstas vien abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus PN galimai netinkamomis sąlygomis (privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu) 2014 m. rugpjūčio mėnesį–2018 m. sausio mėnesį ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl ieškinio senaties

Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.

Pagal 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, šalys turi pateikti argumentus, įrodymus dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1671-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. gegužės 16 d. (žyma ant voko apie skundo išsiuntimą), todėl reikalavimas atlyginti žalą gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 16 d.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl galimai netinkamų sąlygų jį laikant Vilniaus PN nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. gegužės 15 d. Pareiškėjas šio termino neprašo atnaujinti, o byloje nėra duomenų, įrodančių svarbias priežastis, sutrukdžiusios jam kreiptis į teismą anksčiau, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ex officio (liet. iš pareigos) nėra pagrindo. Šioje dalyje skundas atmestinas.

Toliau sprendžiama dėl galimai netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus PN 2015 m. gegužės 16 d.–2018 m. sausio mėnesį ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08 rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, kadangi dušinėje nebuvo pertvarų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Vilniaus PN I-ame ir II-ame gyvenamuosiuose korpusuose.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Nei šiose taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nereglamentuoti dušo patalpų įrengimo reikalavimai pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose (bendrabučio tipo patalpose), taip pat nenustatyta pareiga įrengti sieneles (pertvaras).

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad I–ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpoje prausimosi vietos sienelėmis (pertvaromis) neatitvertos (b. l. 10), o II – ojo gyvenamojo korpuso dušo patalpoje prausimosi vietos atskirtos sienelėmis (b. l. 12–14). Vizualiai sanitarinio mazgo patalpa atrodo tvarkinga.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

Nors dušų neatskyrimas I – ojo gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo patalpoje tam tikra prasme riboja asmens privatumą, tačiau įvertinus tai, kad šio ginčo atveju dušu naudojosi tik vienos lyties asmenys ir pareiškėjas neįrodinėjo, kad prausimasis duše kaip nors būtų pakenkęs jo sveikatai, pripažintina, kad ribojimas nėra tokio pobūdžio, kad pažeistų Konvencijos 3 straipsnį.

Taigi, teismas nenustatė, kad pareiškėjas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo laikomas teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y., kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis dušu.

Nenustačius vienos iš būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų) valstybės atsakomybei kilti, nėra pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.