Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2319-520/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-18
Bylos Nr.: A-2319-520/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00351-2018-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas: J. Č.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. A-2319-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00351-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas J. Č. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. birželio 27 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje, kuriame buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma labai daug nuteistųjų, o patalpa buvo per maža. Dėl didelės drėgmės ant sienų kaupėsi pelėsis, gyvenamojoje patalpoje ir virtuvėlėje buvo tarakonų. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 11 d. iki 2017 m. sausio 18 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, neužtikrinant minimalaus teisės aktais nustatyto ploto, nes mažoje patalpoje buvo laikomas su dar trimis nuteistaisiais, todėl buvo priverstas gulėti arba sėdėti, negalėjo laisvai judėti. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų sąlygų jis jautė ilgalaikes dvasines, psichologines, moralines bei fizines kančias, apatiją, irzlumą, abejingumą, mieguistumą, diskomfortą, agresiją. Dėl minėtų sutrikimų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus gydytojus – psichiatrus, kurie pareiškėjui skyrė vaistus gydyti nemigą bei agresiją. Pareiškėjas teigė, kad negalavimai atsirado dėl Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo 2014 m. rugsėjo 29 d., taip pat turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius ir kreiptis dėl patalpų ploto ar higienos normų reikalavimų neužtikrinimo į Pravieniškių PN-AK administraciją, tačiau to nedarė. Todėl ginčo laikotarpiui nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 18 d. turėtų būti taikoma ieškinio senatis.

5. Atsakovo teigimu, pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Kadangi teisės aktai įpareigojo nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas, nuteistiesiems Pravieniškių PN-AK išduodavo valymo priemones. Atsakovo nuomone, jeigu nuteistieji tinkamai atliktų savo pareigas – tinkamai valytų ir vėdintų patalpas, patalpose negalėtų būti blogo kvapo ir neatsirastų pelėsis. Tuo atveju, jeigu patalpose buvo pelėsis ir blogas kvapas, buvo galima tvirtinti, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas arba neinformavo administracijos, kad jas blogai atlieka kitas budėtojas. Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sudarę sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Darbai buvo atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Apie pastebėtus kenkėjus buvo informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlikdavo dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą (kenkėjų naikinimą) buvo registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje.

6. Atsakovas nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar į Pravieniškių PN-AK administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, psichologinių, moralinių ir fizinių kančių, kuriuos sukėlė nežmoniškos sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas 2016 m. vasarį ir 2017 m. sausio mėnesį buvo konsultuotas psichiatro, nes skundėsi nemiga, 2017 m. gegužės 23 d. skundėsi dėl blakių įkandimų. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė.

II.

7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. Č. skundą atmetė.

8. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą taikyti senaties terminą, nustatė, kad byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo raštu ar žodžiu kreiptis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. vasario 21 d., todėl teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 21 d., taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas konstatavo, kad pritaikius ieškinio senaties terminą šioje administracinėje byloje turi būti vertinamas tik ginčui aktualus laikotarpis, t. y. nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2017 m. birželio 27 d. (ABTĮ 56 str.).

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas nustatė, kad visą vertinamąjį laikotarpį pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktų nuostatose. Bendrabučio tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,15 kv. m iki 4,46 kv. m gyvenamojo ploto, o kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 4,20 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateikta oficialia informacija, nes atsakovo pateikti duomenys nebuvo paneigti kitais objektyviais duomenimis.

10. Teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, nenustatė, kad pareiškėjas dėl patalpų drėgmės, pelėsio buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas byloje taip pat nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (drėgmės, pelėsio) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patalpų drėgmės ir pelėsio teismo laikyti nepagrįstais.

11. Teismas, įvertinęs atsakovo į bylą pateiktus tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN-AK sudarytą 2014 m. lapkričio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145, tarp UAB „Utenos deratizacija“ ir Pravieniškių PN-AK sudarytą 2016 m. lapkričio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 76-703, darbų atlikimo aktą, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalą, nustatė, kad šie įrodymai patvirtino, jog Pravieniškių PN-AK buvo nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

12. Byloje nustatęs, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma bei Pravieniškių PN-AK laikėsi higienos reikalavimų, teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių galėjo būti kildinama neturtinė žala. Nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas papildomai nevertino neturtinės žalos buvimo fakto (pasekmių kilusių pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

III.

13. Pareiškėjas J. Č. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimo prašo jo skundą tenkinti ir priteisti 2 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 1-ame sektoriuje ir nuo 2014 m. gruodžio 7 d. buvo laikomas 9 būrio 93 brigados 5-oje gyvenamojoje patalpoje. Patalpos buvo apleistos, grindų lentos sulūžę, sienos nelygios, ištrupėjęs tinkas, tarp sienų ir lubų buvo tarpai. Taip pat netvarkinga ir nešvari buvo virtuvėlė. Minėtoje gyvenamojoje patalpoje buvo 10 miegamųjų vietų, t. y. 5 dviaukštės lovos, o pačios patalpos plotas – 30 kv. m, tarp lovų vos 5–10 cm tarpas. Pareiškėjas nurodo, kad dėl to, jog nebuvo atskiros vietos rūkantiems asmenims, rūkymo vieta buvo kieme, kuriame visi vaikščiojo ir buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais, smirdėdavo ne tik gyvenamoji patalpa, bet ir drabužiai. Duše, kuriame įrengta 12 dušo sietelių, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo jokių pertvarų ir visi prausdavosi vienoje patalpoje. Nuo 2015 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 5 būrio 54 brigados 5-ą gyvenamąją patalpą, kurioje buvo 20 miegamųjų vietų, t. y. 10 dviaukščių lovų, ir joje nuolat būdavo 16–18 nuteistųjų, o jos plotas – 42 kv. m. Šioje gyvenamojoje patalpoje esantys baldai dar labiau sumažino gyvenamąjį plotą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad dėl visų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių bausmės Pravieniškių PN-AK atlikimo metu patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą, t. y. dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas teigia, kad dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir antisanitarinių sąlygų jautė pažeminimą, kadangi kiti nuteistieji turėjo daugiau privilegijų, jiems buvo suteiktos geresnės sąlygos, nei nuteistiesiems, laikomiems kartu su pareiškėju, ir pačiam pareiškėjui. Dėl to, kad kiti nuteistieji rūkė ir pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, jis jautė galvos skausmus, tapo irzlus, sumažėjo bendravimo galimybė, kildavo konfliktai su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją su skundais ir prašymais, bet ne visada jie buvo registruojami.

Atsiliepimas

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas skunde nurodo deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, teismas tinkamai padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujus nusiskundimus, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme.

18. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui buvo užtikrinta nustatyta gyvenamojo ploto norma, taip pat paneigti kiti jo skunde nurodyti argumentai. Atsakovas mano, kad teismas tinkamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos bei pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo J. Č. skundas priteisti 2 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. birželio 27 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

20. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, nes pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 20 d. (įskaitytinai), taikė ieškinio senatį, nustatė, jog pareiškėjo skunde nurodytos pretenzijos dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. vasario 21 d. iki 2017 m. birželio 27 d. yra nepagrįstos ir neįrodytos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), o nenustačius vienos iš būtinųjų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų), pareiškėjui negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo reiškia reikalavimą priteisti 2 100 Eur neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. birželio 27 d., atlyginimą, išdėstydamas netinkamas kalinimo sąlygas, ir nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir pateiktos išvados dėl ginčo esmės yra nepagrįstos ir neteisėtos.

22. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais ginčija minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios buvo padarytos išnagrinėjus pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinus byloje surinktus įrodymus.

23. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas negali būti patenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatyta, jog byloje pateikti įrodymai buvo netinkamai įvertinti ar iš viso nebuvo įvertinti.

24. Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėti argumentai yra nepagrįsti.

26. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2015 m. vasario 20 d. (įskaitytinai), taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį ir skundo dalį dėl šio reikalavimo atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, siekdamas, kad neturtinės žalos atlyginimas būtų priteistas ir už žalą, patirtą minėtu laikotarpiu, nenurodo jokių argumentų, dėl kurių ši sprendimo dalis turėtų būti pripažinta neteisėta.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį, nes nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

29. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, jog tai nėra tęstinis pažeidimas (žr., pvz., 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 ir kt.). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

30. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 ir kt.).

31. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

32. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2018 m. vasario 21 d., praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis minėtu laikotarpiu, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas šis terminas ir šis terminas turėtų būti atnaujintas.

33. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas minimalus gyvenamasis plotas, kad turėjo būti išskaičiuotas baldų ar inventoriaus užimamas plotas, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 11¹.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui, ir Taisyklių 11¹.2 punktas, kuriame nustatytas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m plotas asmeniui kamerose. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; kt.).

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

35. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui užtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto yra pagrįsta, nes nustatyta, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose teko nuo 3,15 kv. m iki 4,46 kv. m gyvenamojo ploto, o kamerų tipo patalpose pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 4,20 kv. m gyvenamojo ploto.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus apie patalpų būklę, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų (drėgmės, pelėsio) nesikreipė į atitinkamas tarnybas, nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo skundo aplinkybių dėl patalpų drėgmės ir pelėsio. Taip pat įvertinus atsakovo pateiktus įrodymus, nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl nekonstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu. Pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų argumentų, kurie leistų suabejoti šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad nebuvo įrengtos vietos rūkyti ir dėl to jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru; dušo patalpoje buvo įrengta 12 dušo sietelių, maudydamasis neturėjo privatumo (dušas nebuvo atskirtas pertvaromis), tačiau šios nurodytos aplinkybės negali būti nagrinėjamos apeliacinės instancijos teisme, nes šiomis aplinkybėmis nebuvo grindžiamas skundas, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas. ABTĮ 134 straipsnio 8 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

38. Byloje nenustačius aplinkybių, kad atsakovo atstovo darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai ar pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), konstatuotina, kad nėra pagrindo kilti turtinei prievolei atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį, nes tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys sąlygos, būtinosios deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

39. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė