Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesudarymo, atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 420 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad priimant šį sprendimą nebuvo vadovautasi EŽTT praktika.

Teisėjų kolegija visų pirma pastebi, jog CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 15 d., o skundą teismui pateikė 2015 m. kovo 12 d. (žyma ant voko, b. l. 6). Taigi reikalavimui priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 24 d. iki 2012 m. kovo 11 d., buvo suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgusi į tai ir į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmesti. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu šio sprendimo neginčijo ir nepateikė aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, teisėjų kolegija tokių aplinkybių iš teismui pateiktų dokumentų taip pat nenustatė (CK 1.131 str. 2 d.). Iš to darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu laikytinas tik laikotarpis nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 15 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas nurodo, jog dėl to, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, atsakovo argumentas, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nelaikytinas reikšmingu.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 15 d. (imtinai) Lukiškių TI-K buvo laikytas iš viso 82 dienas, 42 iš jų – pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsiliepimas į R. B. skundą, b. l. 10–17; išrašai iš Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės, b. l. 18–21), iš dalies nesutinka su šia nustatyta aplinkybe. Teisėjų kolegija apskaičiavo, kad ginčo laikotarpiu (iš viso 112 parų) pareiškėjas buvo laikytas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, ne 42 dienas, o 68,5 paros (su pertraukomis). Pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 1,07 kv. m iki 3,14 kv. m ploto, pažeidimas ilgiausiai truko 40,5 paros iš eilės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Dėl sanitarinio mazgo būklės atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, kuriame numatyta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Higienos normos HN 76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punktas nėra visiškai netaikomas veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, o Lukiškių TI-K turėjo pareigą sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos atskirti pertvara (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokia tualetą atskirianti pertvara nelaikytina tinkamu Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad, pareiškėjui naudojantis tualetu, jį galėjo matyti kiti asmenys, kad tokiu būdu buvo ribojamas jo privatumas ir kad tai sukėlė jam nemalonius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.

Dėl neriboto kiekio tualetinio popieriaus ir muilo nesuteikimo teisėjų kolegija nurodo, kad laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų. Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, numato, jog vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (mėnesiui) ir 100 g tualetinio muilo (mėnesiui). Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduodama tik pusė rulono tualetinio popieriaus, tačiau šis teiginys nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat tiksliai nenurodė gauto tualetinio muilo masės, todėl teisėjų kolegija negali įvertinti pareiškėjo materialinio aprūpinimo atitikimo teisės aktams. Įvertinus šias aplinkybes, teigtina, kad šie pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

Dėl parazitų kamerose teisėjų kolegija pažymi, kad 2012 m. sausio 3 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dab. „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo (b. l. 113–116). Ši sutartis galiojo visą ginčo laikotarpį, atliktų darbų žurnalas pildytas. Ši aplinkybė patvirtinta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimų metu (žr., pvz., 2012 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-251, b. l. 99–101). Taigi Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p.). Nė viename teismui pateiktame 2012 m. atliktų Vilniaus VSC patikrinimo akte pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kamerose buvo daugybė parazitų, nebuvo užfiksuota. Bylos duomenimis nepatvirtintas ir pareiškėjo teiginys, kad į jo ausį buvo įlindęs tarakonas ir dėl to jam prireikė sveikatos priežiūros specialisto pagalbos. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo teiginiai laikytini neįrodytais.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nepakankamai detalizavo savo teiginius dėl iš vamzdžių bėgančio vandens, buvusios drėgmės, pelėsio, šalčio, neįstiklintų langų ir netinkamo Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio, todėl šios aplinkybės negalėjo būti įvertintos bylos nagrinėjimo teisme metu, o pareiškėjo nusiskundimai dėl šilto vandens kamerose nebuvimo pagrįstai atmesti. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pasisakydama dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 68,5 paros buvo kalintas sąlygomis, kai jam teko mažiau ploto nei teisės aktais nustatyta minimalaus 3,6 kv. m ploto norma – nuo 1,07 kv. m iki 3,14 kv. m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, tad pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis ir jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)). Taip pat nustatyta, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu. Pripažintina, kad laikymas nustatytomis netinkamomis sąlygomis galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Sprendžiant dėl tariamo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys bus laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis, jog jų orumas bus gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukels šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl 3 kv. m ploto normos pažeidimo kaip pakankamo pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, pabrėžia, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 14248/05), 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 740/13)). Tačiau EŽTT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01)).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas, pažeisdamas Įsakymo Nr. V-124 ir Higienos normos Nr. HN 76:2010 nuostatas, sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Taip pat pastebėtina, kad pažeidimai nebuvo nepertraukiami. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjo sveikata būtų pablogėjusi, kad jis būtų kreipęsis į psichologą, psichiatrą ar kitą sveikatos priežiūros specialistą. Pareiškėjas taip pat nenurodė dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipęsis (teikęs prašymus, skundus) į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atitinkamas institucijas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad, priteisdamas konkrečią neturtinę žalą, teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Šiuo atveju pastebėtina, kad pareiškėjas reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 15 d., o skundą teismui pateikė 2015 m. kovo 12 d. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo anksčiau būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad dėl laikymo netinkamomis sąlygomis pablogėjo jo fizinė ar psichinė sveikata, o pareiškėjo teiginiai apie patirtus didelius neigiamus išgyvenimus (pažeminimą, baimę) nebuvo pagrįsti jokiais duomenimis.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 5 000 Eur suma. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis – 420 Eur – taip pat nėra proporcingas Lukiškių TI padarytam pažeidimui ir pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (68,5 paros pareiškėjui teko žymiai mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt (231,70 Eur), o 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt (246,18 Eur) minimali mėnesinė alga, ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistinos neturtinės žalos dydis – 550 Eur.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, klaidingai apskaičiavęs pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis trukmę ir nepagrįstai nenustatęs pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl yra pagrindas keisti jo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.