- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-12-20
- Bylos Nr.
- eI2-12493-1161/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09023-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Žvaigždinienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- Y. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2023 m. spalio 23 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 23S178559, kuriuo panaikintas Y. S. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760203695 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. spalio 11 d. sprendimą, kuriuo Y. S. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (toliau – ir Sprendimas 2) (Nors pareiškėjas nurodė, kad ginčija sprendimą Nr. 23SD21886, šis numeris yra pranešimo apie sprendimą Nr. 23S181669 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, o iš skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas ginčija patį sprendimą Nr. 23S181669, todėl netikslus numerio nurodymas laikytinas apsirikimo klaida.); 3) priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad Migracijos departamentas 2022 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. liepos 22 d., tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas sudarė neterminuotą darbo sutartį ir nuo 2022 m. lapkričio 7 d. dirba UAB „S“ (duomenys neskelbtini). Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi ir pareiškėjo žmona, sutuoktiniai kartu gyvena Vilniuje nuomojamame būste, Lietuvoje deklaravo savo gyvenamąją vietą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2023 m. spalio 5 d. Sprendimu 1 panaikino Y. S. išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Sprendimą 1 atsakovas priėmė gavęs Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. rugsėjo 22 raštą Nr. 18-9917 (toliau – ir VSD raštas), kuriame VSD atliko Y. S. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Sprendime1 nurodyta, kad minėtą vertinimą VSD atliko atsižvelgdamas į Migracijos departamento klausimyne Y. S. nurodytą aplinkybę, kad jis 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (Apsaugos departamente, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), todėl laikytinas keliančiu grėsmę valstybės saugumui.
Nurodo, kad atsakovas Sprendimu 2, vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi (užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai) uždraudė pareiškėjui Y. S. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. spalio 11 d. iki 2028 m. spalio 10 d.
Pažymi, kad skundžiami sprendimai yra susiję. Sprendimą 2 laiko išvestiniu iš Sprendimo1.
Mano, kad Sprendimas 1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimų, nes jį priimant buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Migracijos departamentas į Sprendimą perrašė VSD raštą neatlikęs savarankiško pareiškėjo individualaus atvejo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Remiasi Lietuvos Respublikos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir nurodo, kad tam tikras situacijos prognozavimas yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais veiksmais, jų pobūdžiu. Taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas. Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia.
Teigia, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą 1, turėjo suteikti pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus ir tik po to spręsti, kokį administracinį sprendimą priimti. Pareiškėjui iki Sprendimo 1 priėmimo nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam nei VSD, nei Migracijos departamente.
Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas 1 priimtas atsakovui iš esmės nukrypus nuo minėtų teismų praktikoje suformuotų užsieniečio galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo pagrindinių taisyklių. VSD rašte pateiktas vertinimas pateiktas atsižvelgus į pareiškėjo Migracijos departamento klausimyne nurodytą aplinkybę, jog 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (Apsaugos departamente, (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bei sistemos ir (duomenys neskelbtini). Šią informaciją Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė atsakydamas į klausimyno klausimą. Pareiškėjas klausimyne nurodė, kad baigus universitetą jis buvo išsiųstas į universiteto paskyrimą (ne savo noru) Vidaus reikalų ministerijos Apsaugos departamente (duomenys neskelbtini), Baltarusijoje. Darbovietėje dirbo (duomenys neskelbtini) (montavo ir prižiūrėjo signalizacijos sistemas ir sistemų ir LAN administratoriumi (atliko tinklų, kompiuterių, spausdintuvų priežiūrą, programinės įrangos pritaikymą individualiems poreikiams). Pažymėjo, kad dirbamas nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m . balandžio 6 d. jis neturėjo jokios prieigos prie įslaptintos ar neskelbtinos informacijos. Išskirtinai apsaugos signalizacijos inžinieriaus darbo laikotarpiu teko bendrauti su Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini), tačiau tik darbo santykių rėmuose. Pasibaigus paskyrimo laikui – atsistatydino ir nuo atleidimo dienos nepalaikė jokių ryšių ar santykių su valstybinėmis įstaigomis ar institucijomis.
Pažymi, kad tame pačiame klausimyne pareiškėjas, atsakydamas į klausimą „Nurodykite visas darbovietes“, nurodė visas 2013-2022 m. laikotarpiu buvusias darbovietes. Iš darboviečių sąrašo matyti, kad pareiškėjas iš karto, po darbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (kuriame atliko paskyrimą iš valstybinio universiteto) įsidarbino privačiame sektoriuje ir jokių ryšių su valstybinėmis institucijomis nebepalaikė. Pareiškėjas paaiškina, kad darbas Vidaus reikalų ministerijos sistemoje paveikė jo psichologinę būseną, pareiškėją dažnai apimdavo panikos atakos. Dėl pablogėjusios psichologinės būsenos jis kreipėsi į specialistus pagalbos, tačiau apie tai buvo pranešta pareiškėjo tiesioginei vadovei, kuriai toks elgesys (psichologo konsultacijos) nebuvo priimtinas, todėl pareiškėjas sulaukė neigiamo požiūrio ir kritikos.
Teigia, kad atsakovas perrašė VSD rašte pateiktą Y. S. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. LVAT panašiose bylose yra nurodęs, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų šios institucijos išvados automatiškai perkelti į savo sprendimą, o turėtų atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą. Sprendimas 1, kaip ir VSD raštas, pagrįstas spėlionėmis ir hipotetinėmis prielaidomis, vienareikšmiškai nepatvirtinančiomis pareiškėjo lojalumo Baltarusijos vykdomai politikai ir galimos realios ir akivaizdžios grėsmės Lietuvos valstybei.
Dėl VSD nurodytų aplinkybių, kad dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, pažymi, kad atsakovas jos nevertino, ši išvada yra pateikta būtuoju laiku. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apsaugos departamente dirbo ne savo noru, o vykdydamas universiteto paskyrimą. Pasibaigus paskyrimo laikotarpiui nutraukė darbinius santykius ir daugiau jokių darbinių santykių su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis nepalaikė. Nuo to laiko praėjo 7 metai. Pareiškėjas nuo 2022 m. rugsėjo 29 d. pagal Migracijos departamento išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje sėkmingai gyveno, dirbo bei laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų. Sprendime 1 nėra duomenų, leidžiančių paneigti šią išvadą.
Nurodo, kad yra atsakingas darbuotojas, savo srities specialistas, tai patvirtina ir darbdavių bei klientų rekomendacijos. Pamini, kad pareiškėjas yra dirbęs įmonėje N. S. I. OU, kurios pagrindinis akcininkas yra R. D., kuris yra Ukrainos pilietis, palaiko tvirtus ryšius su Ukraina. R. D. pateikė rekomendacinį laišką, kuriame patvirtinamas ryšys su Ukraina bei teigiama pareiškėjo charakteristika. Ši aplinkybė patvirtina, kad jei pareiškėjas būtų lojalus Baltarusijai, nebūtų palaikęs darbinių santykių su Ukrainos piliečiais, kurie gali kelti grėsmę dėl aktyvaus Baltarusijos įsijungimo į karą Ukrainoje Rusijos pusėje.
Dėl VSD teiginio, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, nurodo, kad jis yra abstraktus, niekaip nesusietas su pareiškėju. Dėl nurodyto teiginio pabrėžtina ir tai, kad jame pasisakoma dėl Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų, o pareiškėjas Baltarusijos valdžios institucijose nedirbo ir nedirba. VSD vertinimas, jog turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui yra VSD spėliojimas ir tariamoji prielaida. Atsakovas Sprendimą 1 priėmė pritardamas šioms VSD spėlionėms ir prielaidoms ir vengdamas atlikti bet kokį tyrimą patvirtinti ar paneigti VSD išvadoje keliamoms spėlionėms.
Teigia, kad Sprendime 1 nėra motyvų, kurie pagrįstų, jog atsakovas, atlikęs visapusišką, objektyvų pareiškėjo individualaus atvejo vertinimą, priėjo savarankiškų, nustatytomis aplinkybėmis pagrįstų ir motyvuotų išvadų, jog dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje grėsmės valstybės saugumui yra toks tikėtinumo laipsnis, kad prognozuojamą grėsmę galima būtų laikyti pakankamai realia ir akivaizdžia.
Nurodo, kad, gavęs atsakovo išduotą leidimą laikinai gyventi, beveik metus laiko gyveno ir dirbo Lietuvoje, nepadarė jokių teisės pažeidimų, darbdavio bei klientų vertinamas teigiamai. Aplinkybė, kad pareiškėjas po studijų baigimo laikotarpiu juo 2013 m. lapkričio iki 2017 m. balandžio vykdė universiteto paskyrimą ir dirbo (duomenys neskelbtini) apsaugos departamente, egzistavo ir tuo metu, kai atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas pareiškėjo (užsieniečio) patikrinimą atliko prieš išduodamas leidimą laikinai gyventi, todėl nesuprantama, kodėl institucijos 7 metų senumo pareiškėjo darbinės veiklos faktą, kuris nebuvo kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi, po metų panaudoja kaip pretekstą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Toks institucijų požiūris ir elgesys neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų. Sprendimo 1 motyvas, esą surinkta pakankamai duomenų, laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu.
Pažymi, kad po 2020 m. vykusių Baltarusijos prezidento nedemokratinių rinkimų ir žmonių teisių pažeidimų, jis aktyviai dalyvavo mitinguose ir piketuose Baltarusijoje, protestuojant prieš rinkimų rezultatus. Dėl šios priežasties yra labai didelė tikimybė, kad pareiškėjas gali būti mitingų dalyvių sąrašuose, dėl ko grįžus į Baltarusiją jam gali būti taikomas baudžiamasis arba administracinis persekiojimas. Demokratiniai protestai buvo filmuojami saugumo tarnybų, todėl jis bei jo žmona yra užfiksuoti šiuose vaizdo įrašuose. Taip pat pažymi, kad jo draugų tarpe yra asmenų, kurie dirba opozicinėje žiniasklaidoje (jie periodiškai pasirodo per BelSat televiziją), šie asmenys yra sekami Baltarusijoje. Mano, jog ryšys su šiais asmenimis gali kelti grėsmei jo bei jo sutuoktinės saugumui, jis gali būti sekamas saugumo tarnybų.
Teigia, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas ir priimdamas administracinius sprendimus, privalo vadovautis ir VAĮ normomis. Sprendimas 1 negali būti laikomas atitinkančiu VAĮ reikalavimus, nes atsakovas, gavęs VSD raštą, neatliko pareiškėjo buvimo Lietuvoje jam gavus leidimą laikinai gyventi objektyvaus ir visapusiško vertinimo, apsiribojo VSD rašto perrašymu į savo Sprendimą 1. Vien tai, kad Sprendime 1 nurodytos UTPĮ normos, nustatančios leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nereiškia, kad atsakovas nustatė pagrindą taikyti šią įstatymo normą. Be to, atsakovas priimdamas Sprendimą 1, pažeidė VAĮ nustatytus atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, išsamumo, objektyvumo principus. Mano, kad VAĮ reikalavimų pažeidimai yra esminiai ir vien tik jie yra pakankamas pagrindas panaikinti Sprendimą 1.
Nurodo, kad Sprendimo 2 priėmimo faktinis pagrindas yra tas pat VSD raštas, kuris nurodytas Sprendime 1, o Sprendimas 2 yra susijęs su Sprendimo 1 priėmimu, todėl remdamasis tais pačiais motyvais, pareiškėjas prašo panaikinti ir Sprendimą 2.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytą poziciją, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad 2022 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 2022 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760203695, kuris galiojo iki 2025 m. liepos 22 d. Nurodo, kad vykdydamas užsieniečių kontrolę pateikė pareiškėjui per MIGRIS sistemą užpildyti klausimyną. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo, nurodė, kad 2013–2017 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje.
Nurodo, kad gavo VSD rašte pateiktą išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Įvertinęs VSD raštą ir kitus pateiktus duomenis, priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Pažymi, kad priimdamas ginčijamus sprendimus vadovavosi kompetentingos institucijos išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.
Nesutinka su pareiškėjo skundu, kad ginčijami sprendimai priimti vadovaujantis spėlionėmis ir hipotetinėmis prielaidomis. Pabrėžia, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti pareiškėjo darbu Baltarusijos Respublikos institucijoms, lojalumu joms, t. y. remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo darbinė veikla). Mano, kad reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios LVAT praktikos. Atsakydamas į pareiškėjo skundą, kad jis nėra padaręs jokio nusižengimo Lietuvoje, todėl ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, pabrėžia, kad jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
Nesutinka ir su tuo, kad VSD rašte pateikta išvada nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš pareiškėjo pusės. Mano, kad ginčijamame Sprendime 1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad Sprendimas 1 atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nesutinka ir su skundo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas 1 priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus dėl to, kad jo turinyje atsispindi VSD raštas. Pažymi, kad iš ginčijamo Sprendimo 1 turinio matyti, kad, nors esminis pagrindas ir yra VSD rašte pateikta informacija, tačiau taip pat aiškiai matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.
Nurodo, jog vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. spalio 26 d. ir nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. kovo 1 d. galiojusias nacionalines vizas, o nuo 2022 m. lapkričio 18 d. iki 2025 m. liepos 22 d. leidimą laikinai gyventi. 2023 m. spalio 3 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 7 d. dirba UAB „S“.
Vertina, kad pareiškėjo ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Vertinant pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuriai 2022 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamentas išdavė leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte (šeimos narys) nustatytu pagrindu.
Teigia, jog priešingai nei nurodo pareiškėjas, vadovavosi ne vien VSD rašte pateikta išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje 4 metus, darbą baigė sąlyginai neseniai. Pareiškėjo nurodomas darbas Lietuvos Respublikoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvos Respublikoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės.
Pabrėžia, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Nors pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas 2013–2017 metais dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Teigia, jog aplinkybės, kad nuo darbo pabaigos praėjo tam tikras laikotarpis, pareiškėjo požiūris į Rusijos Federacijos vykdomus karinius veiksmus bei Krymo priklausymą, taip pat darbdavių charakteristikos ir pateikti rekomendaciniai laiškai dėl pareiškėjo, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus.
Nurodo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, kad yra labai didelė tikimybė, jog jam grįžus į kilmės valstybę jam bus taikomas baudžiamasis arba administracinis persekiojimas, vertintini kritiškai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra paieškomas kilmės valstybėje būtent dėl savo politinių pažiūrų.
Teigia, kad asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 2117-1188/2023).
Mano, jog įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvos Respublikoje su leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Vertina, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Dėl nustatyto uždraudimo atvykti laikotarpio nurodo, kad įvertinus teisės aktų nuostatas, tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad jo (patikrinus duomenis informacinėse sistemose) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, o esami socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjui nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Mano, kad skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Migracijos departamentas šiais sprendimais prisideda prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Nurodo, kad VSD Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vertina, kad pareiškėjas (Baltarusijos Respublikos pilietis), 2013–2017 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Teigia, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę (tarnavę) šios šalies valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valdančiajam režimui.
Atlikęs perspektyvinį vertinimą, VSD numatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerija. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikroms užduotims, priešingoms Lietuvos interesams, beje, tam naudojant ir įvairias neteisėtas priemones, tokias kaip šantažą ir kt.
Mano, kad toks vertinimas atitinka ir LVAT poziciją analogiškomis aplinkybėmis grindžiamose bylose, kuriose teismas pagrįstai sprendė, jog pagal sutartį Baltarusijos Respublikos valstybinėje institucijoje dirbę Baltarusijos Respublikos piliečiai gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia Pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (LVAT 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis adm. byloje Nr. eA-2117-1188/2023, nutartis adm. byloje Nr. eA-2264-1047/2023).
Nurodo, jog tai, kad pareiškėjas jau nebedirba Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, nepaneigia VSD rašte padarytos išvados. Tai pagrindžia ir Ukrainos saugumo tarnybos (toliau – SBU) kontržvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai (www.ssu.gov.ua). Atkreipia dėmesį, kad tiek VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, tiek SBU kontržvalgybinės operacijos metu nustatyti faktai patvirtina, jog Baltarusijos ir Rusijos žvalgybos tarnybos verbuoja jų režimui lojalius asmenis, neatsižvelgdamos į tai, prieš kiek metų atitinkamose institucijose jie dirbo ir kokias pareigas užėmė. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT.
Pažymi, jog pareiškėjas be pagrindo teigia, kad vien faktas, jog jis dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, nėra pakankamas jo keliamai grėsmei patvirtinti. Taip pat nepagrįstai mano, kad Migracijos departamento sprendimai ir VSD raštas grindžiami bendro pobūdžio informacija, spėlionėmis ir prielaidomis. Kadangi sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas, VSD rašte, kuriuo pagrįsti Migracijos departamento sprendimai, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjo ryšį su šiomis institucijomis. Būtent taip analogiškas situacijas aiškina ir LVAT savo praktikoje (LVAT 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).
Teigia, jog LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Auad prieš Bulgariją).
Nurodo, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo laikinai gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo klausimus.
Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei.
Vertina, kad priimant Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai ir (ar) šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Mano, kad Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo, o skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, gim. (duomenys neskelbtini), turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2025 m. liepos 22 d.
Byloje yra pateiktas klausimynas, kurį 2023 m. rugpjūčio 10 d. užpildė ir pasirašė pareiškėjas. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Klausimyne pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai.
VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 18-9917 nustatė, kad pareiškėjas 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Atsižvelgiant į surinktą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertino, kad Baltarusijos Respublikos piliečio Y. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
VSD rašto pagrindu Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 79 punktas nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o policija ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Pagal Tvarkos aprašo 131 punktą, UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, policijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytą terminą priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiama (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD raštą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, todėl aptarta teismų praktika aktuali ir vertinant jų teisėtumą bei pagrįstumą.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
Pirmiausia teismas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus, atlikdamas individualų asmens vertinimą.
Įvertinus šalių pateiktą informaciją, pasisakymus teismo posėdžio metu, procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, laikytina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Kaip jau minėta, VSD atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą, VSD rašte nustatė, kad pareiškėjas 2013–2017 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje. Atsižvelgiant į surinktą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad Baltarusijos Respublikos piliečio Y. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nors pareiškėjas ir teigia, kad atsakovas tiesiog perrašė VSD rašte pateiktą Y. S. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, teismas su šiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir UTPĮ pareigą vadovautis VSD vertinimu dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl tai, kad VSD raštas buvo minimas Sprendime 1, nedaro šio sprendimo neteisėtu.
Iš byloje pateikto skundžiamos Sprendimo 1 matyti, kad atsakovas Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas turėjo nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. spalio 26 d. ir nuo 2022 m. spalio 27 d. iki 2023 m. kovo 1 d. galiojusias nacionalines vizas, o vėliau nuo 2022 m. lapkričio 18 d. iki 2025 m. liepos 22 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi. Nustatė, kad pareiškėjas nuo 2022 m. lapkričio 7 d. dirba UAB „S“. Pagrįstai vertino, kad šie Y. S. ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Taip pat įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir nustatė, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė, kuriai taip pat išduotas leidimas gyventi tuo pagrindu, kad ji yra pareiškėjo šeimos narė. Taigi, atsakovas rėmėsi ne tik VSD raštu, tačiau nustatė ir kitas su pareiškėjo gyvenimu Lietuvoje susijusias aplinkybes, t. y. socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius. Tiek VSD rašto, tiek atlikto individualaus vertinimo pagrindu, priėmė skundžiamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Papildomai teismas pažymi, kad pareiškėjas pagal Migracijos departamento išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gyvena tik nuo 2022 m. rugsėjo 29 d., todėl negalima laikyti, kad pareiškėją su Lietuva sieja stiprūs ekonominiai, socialiniai, šeiminiai ryšiai. Pats pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad tik pradeda integruotis Lietuvoje.
Nors pareiškėjas ir nurodo, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą 1, turėjo suteikti pareiškėjui galimybę pateikti paaiškinimus ir tik po to spręsti, kokį administracinį sprendimą priimti, kad pareiškėjui iki Sprendimo 1 priėmimo nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam nei VSD, nei Migracijos departamente, teismas pažymi, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui ir VSD pareigos prieš priimant sprendimus bei pateikiant išvadas, apklausti užsienietį. Pakartotinai pažymėtina, kad skundžiamas Sprendimas 1 priimtas ne dėl pareiškėjo požiūrio ar nurodytų aplinkybių, o dėl VSD konstatuotos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos fakto, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, pagrindu.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nors ir nurodo, kad (duomenys neskelbtini) apsaugos departamente dirbo ne savo noru, o vykdydamas universiteto paskyrimą, o pasibaigus paskyrimo laikotarpiui nutraukė darbinius santykius ir daugiau jokių darbinių santykių su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis nepalaikė, tačiau į bylą nepateikia jokių įrodymų apie tai, kad dirbo pagal universiteto paskyrimą, kad pagal paskyrimą dirbo visą keturių metų laikotarpį, taip pat apie vykdytas funkcijas ir kt.
Dėl pareiškėjo nurodyto argumento, jog tos pačios aplinkybės egzistavo ir tuo metu, kai atsakovas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas atliko grėsmės vertinimą, todėl nesuprantama, kodėl institucijos 7 metų senumo pareiškėjo darbinės veiklos faktą, kuris nebuvo kliūtis išduoti leidimą laikinai gyventi, po metų panaudoja kaip pretekstą panaikinti leidimą laikinai gyventi, teismas pažymi, kad nuo to laiko, kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi ir buvo atliekamas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumo vertinimas, iš esmės pasikeitė geopolitinė situacija. Nepaisant to, jog pareiškėjas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje dirbo nuo 2013 m. iki 2017 m. t. y. prieš 6 metus, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į visas faktines aplinkybes. Papildomai pažymėtina ir tai, kad kaip jau minėta, UTPĮ 50 straipsnis numato išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tai reiškia, kad anksčiau priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje niekaip neįpareigoja Migracijos departamento teigiamai įvertini pareiškėjo galimybę gyventi Lietuvoje ir nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
Taip pat teismas nesutinka ir su pareiškėjo argumentais dėl Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje eitų pareigų specifiškumo, jog jis neturėjo jokios prieigos prie įslaptintos ar neskelbtinos informacijos, o apsaugos signalizacijos (duomenys neskelbtini) darbo laikotarpiu teko bendrauti išskirtinai su Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini), tačiau tik darbo santykiu rėmuose. Šiuo atveju reikšminga tai, kad pareiškėjas buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Teismas neturi pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos Respublika ir joje veikiančiais subjektais nutrūko, ypač įvertinant, kad Baltarusijoje liko gyventi pareiškėjo artimieji, kurie, kaip paaiškino pareiškėjas teismo posėdžio metu, dirba Baltarusijos viešajame sektoriuje.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog jis aktyviai dalyvavo mitinguose ir piketuose Baltarusijoje, protestuojant prieš rinkimų rezultatus ir dėl šios priežasties yra labai didelė tikimybė, kad pareiškėjas gali būti mitingų dalyvių sąrašuose, dėl ko grįžus į Baltarusiją jam gali būti taikomas baudžiamasis arba administracinis persekiojimas. Taip pat pažymi, kad jo draugų tarpe yra asmenų, kurie dirba opozicinėje žiniasklaidoje (jie periodiškai pasirodo per BelSat televiziją), šie asmenys yra sekami Baltarusijoje ir mano, jog ryšys su šiais asmenimis gali kelti grėsmę jo bei jo sutuoktinės saugumui, jis gali būti sekamas saugumo tarnybų. Tačiau pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad dalyvavo protestuose Baltarusijoje, kad būnant Baltarusijoje kada nors viešai reiškė savo priešišką Baltarusijos režimui nuomonę, taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad Baltarusijos institucijos būtų kreipęsi į pareiškėją, siekę paskirti jam nuobaudą ir pan. Iš pareiškėjo pateiktų nuotraukų nėra galimybės nustatyti nei kada, nei kur jos darytos, nei kokiame konkrečiame renginyje pareiškėjas dalyvavo. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kaip hipotetiniai ir nepagrindžiantys kylančios grėsmės pareiškėjui.
Byloje pateikto skundo, atsiliepimų į skundą bei pateiktų duomenų analizė, leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 įvertino individualią pareiškėjo situaciją ir į skundžiamus sprendimus ne tik perkėlė, kaip pareiškėjas teigia, VSD raštą, tačiau įvertino ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, jo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvoje. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad atsakovas perrašė VSD rašte pateiktą pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, ir neatlikęs savarankiško individualaus pareiškėjo vertinimo, visiškai formaliai, nepagrįstai ir neteisingai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais, nes ginčijamų sprendimų turinys rodo, kad buvo vertinama pareiškėjo individuali situacija, su pareiškėju asmeniškai susijusios aplinkybės.
Minėta, kad vadovaujantis UTPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o pagal UTPĮ 4 straipsnio 7 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą. Taigi teismui nėra pagrindo nesutikti su atsakovo teiginiais, jog Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Teismas taip pat nenustatė pagrindų, kurie leistų abejoti VSD atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui vertinimu.
Kaip jau minėta, LVAT yra konstatavęs, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
Nagrinėjamu atveju, tiek VSD, tiek Migracijos departamentas rašte ir ginčijamuose sprendimuose pažymėjo, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumui pasireiškė tuo, kad pareiškėjas nuo 2013–2017 m., t. y. 4 metus dirbo dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų sistemoje, taigi rėmėsi ne bendra informacija, o konkrečiu su pareiškėju susijusiu faktu. Pareiškėjo turėti ryšiai su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais (dėl kurių pabaigos teismas negali daryti vienareikšmės išvados), yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesais.
Teismas taip pat pažymi, kad Migracijos departamento 2023 m. spalio 11 d. Sprendimu 2 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas neįtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, draudimas atvyti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, draudimas nustatytas tik penkeriems metams, nors pagal galiojančius teisės aktus maksimalus terminas galėtų būti net dešimt metų, todėl teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjui taikomos priemonės neproporcingos nėra pagrindo.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Migracijos departamento Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.
Pažymėtina, kad atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos jam nepriteistinos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo Y. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.