Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Tomo Romeikos ir Rasos Urbanavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. I. ieškinį atsakovei J. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Apeliacinės instancijos teismas, prieš analizuodamas konkrečius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai). Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl apeliacinio skundo

13. Bylos duomenys patvirtina, kad 2021 m. sausio 22 d. tarp šalių buvo pasirašyta preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 10 (toliau ir – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo iki 2022 m. birželio 10 d. nupirkti žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) , esantį (duomenys neskelbtini) , žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) , gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) , esančius (duomenys neskelbtini), o atsakovė įsipareigojo parduoti neįkeistą ir kitaip nesuvaržytą turtą iki 2022 m. birželio 10 d. Sutartimi nustatyta parduodamo nekilnojamojo turto kaina – 10 500 Eur. Sutarties sudarymo metu ieškovė grynaisiais pinigais perdavė atsakovei 1 000 eurų avansą (Sutarties 2 straipsnio 2 punktas). Sutarties 5 straipsniu šalys susitarė, kad dėl pardavėjos kaltės turto pirkimo-pardavimo sutarties nepasirašius iki 2022 m. birželio 10 d., pardavėja privalės grąžinti jai sumokėtą avansą ir sumokėti 1 000 Eur baudą.

14. 2022 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė atsakovei jos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) , išsiuntė raginimą grąžinti 1 000 Eur avansą ir sumokėti 1 000 Eur baudą dėl to, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis iki 2022 m. birželio 10 d. nebuvo sudaryta dėl pardavėjo kaltės (dokumento numeris CBP-17206 priedai). Atsakovei į pretenziją neatsakius, ieškovė 2022 m. rugsėjo 21 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmams pateikė ieškinį.

15. Šioje byloje kilo ginčas dėl preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo ir atsakomybės šaliai taikymo dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Ieškovė įrodinėjo, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjos kaltės. Atsakovė įrodinėjo, kad dėl preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo kalta pagrindinę sutartį atsisakiusi sudaryti ieškovė. Taigi, nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškovės reikalavimai dėl avanso ir baudos pagal preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.165 straipsnio 1 dalis). Preliminariajai sutarčiai, be kitų, yra būdingas tas ypatumas, kad tokios sutarties šalys neturi teisės reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo natūra – šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vis dėlto šis preliminariosios sutarties ypatumas nereiškia, kad šalies atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį, nulemtas subjektyvių – nuo tokios šalies valios priklausančių – priežasčių, nesukelia jai neigiamų teisinių padarinių – ta preliminariosios sutarties šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

17. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

18. Kasacinis teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, išaiškino, kad preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

19. Apeliantė J. B. nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tarp šalių buvusį susitarimą, kad A. I. per vienerius metus ir 4 mėnesius parengs dokumentus turto pardavimui. Pirkimo-pardavimo sandoris neįvyko dėl pirkėjos kaltės, kadangi ji pagal susitarimą nesutvarkė dokumentų nekilnojamojo turto pardavimui. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

20. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Nagrinėjamu atveju atsakovei J. B. teko pareiga įrodyti atsikirtimų pagrindu nurodomą aplinkybę, kad ieškovė buvo įsipareigojusi parengti dokumentus ginčo turto pardavimui, ir kad tokios pareigos neįvykdymas lėmė tai, jog nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis.

21. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas).

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad 2021 m. sausio 22 d. preliminarioje nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 10 nėra įtvirtinta nuostatų, susijusių su pagrindinio sandorio sudarymui reikalingų dokumentų parengimu. Aplinkybę, jog tarp šalių buvo susitarimas, kad A. I. parengs dokumentus turto pardavimui, atsakovė iš esmės įrodinėjo savo paaiškinimais bei liudytojo A. B. parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtas liudytojas yra atsakovės sūnus, todėl jo parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis suinteresuotas bylos baigtimi atsakovės naudai.

23. Teisėjų kolegija reikšminga aplinkybe laiko tai, kad atsakovė savo įrodinėjamo šalių susitarimo konkretaus turinio neatskleidė (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovė taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad ji ieškovei būtų išdavusi įgaliojimą jos vardu atlikti teisinius veiksmus ruošiant dokumentus ginčo turto pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti (CK 6.756 straipsnis).

24. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2023 m. kovo 9 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad liudytojas A. B., atsakydamas į atsakovės advokato klausimą, nurodė, jog šalys tarėsi, kad sandorio sudarymui dokumentus ruoš pirkėja (2023 m. kovo 9 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 5 min. 00 s.). Tuo tarpu, atsakydamas į teisėjo klausimą, dėl kokių priežasčių nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis, liudytojas A. B. nurodė, kad sandoris neįvyko, nes „mama su broliu kažko nesutarė“ (2023 m. kovo 9 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 7 min. 00 s.).

25. Teisėjų kolegija, išklausiusi 2023 m. vasario 20 d. teismo posėdžio garso įrašą, nustatė, kad ieškovė paaiškino, jog J. B. paprašius, ji padėjo atsakovei tvarkytis turto pardavimo sandoriui reikalingus dokumentus – iš Nacionalinės žemės tarnybos atvežė atsakovei užpildyti dokumento formą, kurią vėliau nuvežė į Nacionalinę žemės tarnybą, suderino su paveldėjimo bylą tvarkiusiu notaru atsakovės priėmimo laiką, nuvežė atsakovę pas šį notarą (2023 m. vasario 20 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 17 min. 00 s.; nuo 24 min. 00 s.). Liudytojas D. K. teismo posėdyje parodė, kad ieškovė atsakovei dokumentus tik padėjo tvarkytis, o ne buvo įsipareigojusi juos sutvarkyti (2023 m. vasario 20 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 3 min.).

26. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis 21-25 punktuose nurodytais argumentais, sprendžia, kad atsakovė neįrodė tarp šalių buvus susitarimą, kad A. I. per vienerius metus ir 4 mėnesius parengs dokumentus turto pardavimui (CPK 12, 178 straipsniai). Neįrodžius minėto susitarimo, nėra pagrindo pritarti apeliantės argumentui, jog pirkimo-pardavimo sandoris neįvyko dėl pirkėjos kaltės, kadangi ji pagal susitarimą nesutvarkė dokumentų nekilnojamojo turto pardavimui.

27. Ginčo Sutarties 4 straipsniu atsakovė, kaip turto pardavėja, pareiškė, garantavo ir užtikrino, kad „iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir turto nuosavybės teisės pirkėjo vardu registracijos dienos: parduodamas turtas priklauso ir priklausys jai nuosavybės teise be jokių apribojimų – jis nėra ir nebus įkeistas, perleistas, išnuomotas ar kitaip apsunkintas, jokių areštų, disponavimo, valdymo ar naudojimo apribojimų nėra ir nebus <...>. Tretieji asmenys jokių teisių ir interesų į turtą ir kartu perduodamą įrangą neturi ir neturės“.

28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nutarties 16-17 punktuose nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad atsakovė, nebūdama vienintele viso žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini), savininke, ir sudarydama preliminariąją šio turto pirkimo-pardavimo sutartį, prisiėmė riziką, kad Sutartyje nustatytu terminu negalės sudaryti pagrindinės sutarties ir dėl to jai kils civilinė atsakomybė pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį.

29. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog atsakovės turtinė padėtis yra bloga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apeliantės argumentas, byloje nesant duomenų, kad atsakovė būtų teikusi prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio teismo sprendimo rezultato.

31. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias preliminariosios sutarties teisinius santykius, bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinį skundą atmetus, neatlyginamos atsakovei teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos.

39. Ieškovė nepateikė prašymo priteisti iš atsakovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų, todėl tokių išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.