Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-06-20 · Civilinė byla Nr. e2S-1351-1012/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-06-20
Bylos Nr.
e2S-1351-1012/2024
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-07201-2024-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Jakutytė-Sungailienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Focus Logistics“
Atsakovas
SIA Saldie Greki
Kategorijos
  • 3.1.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-1351-1012/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07201-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.5; 3.1.2.6 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Focus Logistics“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Focus Logistics“ ieškinį atsakovui SIA Saldie Greki dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Focus Logistics“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui SIA Saldie Greki, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 4 441,73 Eur žalos, 30 Eur skolos administravimo mokestį, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys grindžiamas 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) nuostatomis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 20 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį.

3. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovė reiškia ieškinį regreso tvarka (kitam tarptautiniame vežime dalyvavusiam vežėjui) dėl nuostolių atlyginimo už apgadintą krovinį, kuris buvo gabentas pagal vieną tarptautinio vežimo sutartį. Teismo vertinimu, tai, kad krovinys buvo nugabentas neteisingu adresu ir vėliau pristatytas teisingu adresu pagal kitą CMR važtaraštį, nepaneigia vieningo važtaraščio visam maršrutui buvimo, nes gabentas to paties siuntėjo (Čekijos Respublikos įmonės) tam pačiam gavėjui (Italijos įmonei) tas pats CMR važtaraščiuose apibūdintas krovinys (transporto priemonės).

4. Teismas pažymėjo, kad aptariamu atveju aplinkybė, jog ieškovė su atsakovu 2023 m. balandžio 7 d. tarpusavio sutartyje susitarė dėl sutartinio teismingumo (Vilniaus miesto teismui), nėra aktuali, nes nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia atsakovui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka vadovaudamasis sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjo (pirminio vežėjo) ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškinį atsisakyta priimti kaip pateiktą neteismingam Lietuvos Respublikos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas, CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis, 39 straipsnio 2 dalis).

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, jog:

5.1. Ginčas yra kilęs išimtinai tarp ieškovės ir atsakovo užsakymo/sutarties pagrindu, ją vykdant pervežimo metu padarytų nuostolių atlyginimo. Jokie kiti klausimai ir (ar) reikalavimai kitiems asmenims nekeliami ir jokie papildomi reikalavimai nereiškiami.

5.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dalyvaujančius byloje asmenis bei ginčo dalyką.

5.3. Ieškovo pareikštas ieškinys dėl nuostolių, patirtų apgadinus krovinį, atlyginimo iš atsakovo priteisimo kyla iš CMR nuostatų.

5.4. Šalių sudarytame užsakyme/sutartyje buvo nustatyta, kad sutarčiai ir krovinio vežimui yra taikoma Lietuvos Respublikos teisė. Bet kokie ginčai, susiję su sutartimi ir instrukcijomis, yra sprendžiami Lietuvos Respublikos teismuose.

5.5. Pirmosios instancijos teismas paneigė šalių galimybę susitarti dėl teismingumo sudarant krovinių vežimo sutartis.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl vežėjų teisės tarpusavio susitarimu pakeisti CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismingumą

9. Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti, nusprendus, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šią bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

10. Nagrinėjamu atveju ieškinio priėmimo klausimą sprendęs pirmosios instancijos teismas ieškinį atsisakė priimti, konstatavęs, kad ieškovė reiškia atsakovui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, vadovaudamasi sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjo (pirminio vežėjo) ir ieškovės (bei kitų vežimo grandinėje dalyvavusių vežėjų, prisijungusių prie šios sutarties). Tokiu atveju, anot pirmosios instancijos teismo, aplinkybė, jog ieškovė su atsakovu 2023 m. balandžio 7 d. tarpusavio sutartyje susitarė dėl sutartinio teismingumo (Vilniaus miesto teismui), nėra aktuali.

11. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių, rašytinių įrodymų ir apeliantės paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė gavo užsakymą pervežimui iš Glovis Europe GmbH (pirminio vežėjo) – siuntėjo Huyndai motor manufacturing Czech, S.R.O, Nosovice, Čekijoje užsakymui įvykdyti. Savo ruožtu ieškovė užsakė atsakovą (faktinį vežėją) pervežti krovinį – „Hyundai Tucson“ transporto priemones (toliau – Krovinys), jas paimant iš Huyndai motor manufacturing Czech, S.R.O, Nosovice, Čekijoje ir nuvežant gavėjui Autotrade / Logistics S.p.A. (II Faldo), Livorno Italijoje. 2023 m. kovo 29 d. atsakovui buvo perduotas Krovinys pervežimui. 2023 m. balandžio 12 d. Krovinys buvo pristatytas gavėjui. Patikrinus Krovinį buvo nustatyta, kad didžioji dalis Krovinio – 5 transporto priemonės buvo apgadintos. Atsakovo pervežimo metu sugadinus gabenamą Krovinį ieškovė patyrė 4 441,73 Eur nuostolių, nes tokio dydžio žalos atlyginimą pervedė Glovis Europe Gmbh. Esant šiam pagrindui, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kadangi atsakovė yra užsienio juridinis asmuo (atsakovės buveinė yra Latvijos Respublikoje), užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje buvimas lemia tam tikrus proceso teisės taikymo ypatumus bei suponuoja teismo pareigą pirmiausia išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą (CPK 782 straipsnis).

13. Paprastai civilinėse ir komercinėse bylose tarptautinė Europos Sąjungos teismų jurisdikcija nustatoma pagal Reglamento „Briuselis I bis“ taisykles. Šis reglamentas taip pat būtų taikomas civilinėse bylose, susijusiose su krovinių vežimu, tačiau ieškiniams, patenkantiems į CMR konvencijos taikymo sritį, taikoma išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 52 punktas).

14. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs CMR konvencijos santykį su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I“). ESTT 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendime byloje Nickel & Goeldner Spedition GmbH prieš UAB „Kintra“, C-157/13, yra išaiškinęs, jog Reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu, taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte nustatytas jurisdikcijos taisykles. Analogiškai turėtų būti vertinamas CMR konvencijos santykis su Reglamentu „Briuselis I bis“, kadangi pastarojo reglamento 71 straipsnis visiškai atitinka Reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnio turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-611/2024).

15. Taigi, nagrinėjamu atveju, nors ieškovė ir atsakovė yra įsteigtos Europos Sąjungos valstybių narių teritorijose, iš tarptautinio pervežimo kilusio ginčo teismingumui taikytinos CMR konvencijos normos.

16. Jurisdikcijos taisyklės yra reglamentuotos CMR konvencijos 31 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a (pagal atsakovo buveinės vietą) ir b (pagal krovinio priėmimo vežti arba numatytą pristatymo vietą) punktuose nurodyti teismai. Vien tik tarptautinėje krovinių vežimo sutartyje nurodytas šalių susitarimas neapriboja konvencijos šalių teismų jurisdikcijos kitais CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, t. y. šalių susitarimas neapriboja kitų teismų, galinčių bylą nagrinėti pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, galimybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, 16–17 punktai).

17. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas tiek sutartinis teismingumas, tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Tarp išvardytų jurisdikcijos pagrindų nėra hierarchijos. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus. Tai reiškia, kad krovinių vežimo santykių, kuriems taikoma CMR konvencija, dalyviai negali savo susitarimu nustatyti išimtinės jurisdikcijos. Šalys turi teisę sudaryti prorogacinį susitarimą, kuriuo susitaria dėl papildomos jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 59 punktas).

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad vežimo paslaugą užsakęs subjektas (klientas) nėra vežėjų, vykdančių jo užsakymą, tarpusavio susitarimų šalis. Tai lemia, kad klausimas, kokiomis sąlygomis ir kokių dokumentų pagrindu užsimezga ir klostosi vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai, yra savarankiškas klausimas, neturintis įtakos tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) asmenų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui. Tai, kaip klientui įvykdyti visą krovinio vežimą įsipareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius tam, kad pasiektų vežimo sutartyje aptartą rezultatą, yra jų pačių sutartinių teisinių santykių, kurių dalyvis klientas nėra, klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020, 30 ir 33 punktai). Toks aiškinimas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad vežėjai gali susitarti ir dėl kitokių, nei nurodyta pradinėje vežimo sutartyje, sudarytoje su užsakovu, tarpusavio teisių ir pareigų, toks jų susitarimas nekeičia vežimo paslaugą užsakiusio subjekto ir pirmojo vežėjo susitarimo sąlygų ir negalioja vežimo paslaugą užsakiusiam subjektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-611/2024).

19. Pagal CMR konvencijos 37 straipsnį, vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal šios konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu, laikantis minėtame straipsnyje nurodytų nuostatų. Pagal CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalį, vežėjas, norintis pateikti regresinį ieškinį, gali pateikti jį kompetentingam teismui šalies, kurioje vienas iš vežime dalyvavusių vežėjų turi nuolatinę gyvenamąją vietą, savo būstinę ar filialą arba agentūrą, per kurias buvo sudaryta vežimo sutartis. Tas pats ieškinys gali būti iškeltas visiems vežėjams, dalyvavusiems vežime.

20. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nustatyta, jog teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir vertindamas, ar Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėjamu atveju, iš esmės konstatavo, jog ieškovė reiškia atsakovui reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, vadovaudamasi sutartimi, sudaryta tarp krovinio siuntėjo (pirminio vežėjo) ir ieškovės, todėl ieškovės ir atsakovės (faktinio vežėjo) tarpusavio sudarytos sutarties nuostata dėl sutartinio teismingumo (Lietuvos Respublikos teismams) nėra aktuali. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Kaip nustatyta iš bylos įrodymų visumos, ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta Užsakymu/Sutartimi Nr. E10671 (FCL09714), kuri siejo bylos šalis tarptautinio krovinių vežimo prievoliniais teisiniais santykiais. Šios sutarties pagrindu ieškovė atitinkamai formuluoja ieškinio dalyką – žalos atlyginimą iš atsakovės, kurią įrodinėja Krovinio siuntėjo patirtais nuostoliais, kuriuos ieškovė atlygino. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo nurodyta sutartis, sudaryta tarp krovinio siuntėjo (pirminio vežėjo) ir ieškovės, tiesiogiai nėra nagrinėjamos bylos dalykas ar objektas, tačiau laikytina viena iš ieškinio faktinių aplinkybių (faktinis ieškinio pagrindas).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo kitaip traktuoti šalių santykius ir ieškovės reikalavimą nei nurodyta ieškinyje. Pažymėtina, jog ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Ieškinio dalykas (lot. petitum) – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021, 24 punktas). Tuo tarpu kvalifikuoti teisinius santykius yra teismo pareiga, tačiau teismas gali tą padaryti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, bet ne ieškinio priėmimo stadijoje, kai dar nėra žinoma atsakovo pozicija, neištirti byloje esantys įrodymai ir neišanalizuoti šalių argumentai. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė dalyvaujančius byloje asmenis bei ginčo dalyką.

22. Tuo tarpu, pasisakant dėl ieškovės ir atsakovo susitarto teismingumo (Lietuvos Respublikos teismams), akcentuotina naujausia kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu. Kasacinis teismas nurodė, jog pirma, CMR konvencijos VI skyriaus nuostatos negali būti aiškinamos kaip V skyriaus normų išimtis, nes jos nustato ypatumus, kai pagal vienintelę sutartį pervežimą vykdo keli vežėjai. Tokiu atveju V skyriaus normos gali būti taikomos subsidiariai. Nėra loginio ir teleologinio paaiškinimo, kodėl vežėjams negali būti leidžiama susitarti pagal CMR konvencijos 31 straipsnį dėl tarpusavio ginčo teismingumo. Antra, vežėjų vidiniai tarpusavio teisiniai santykiai neturi įtakos tarp krovinio vežimo užsakovo ir šį pervežimą vykdančių (pirmojo vežėjo ir vėliau prie kliento ir pirmojo vežėjo teisinių santykių prisijungusių) asmenų susiklosčiusio išorinio teisinio santykio kvalifikavimui. Kaip įvykdyti visą krovinio vežimą įsipareigoję asmenys organizuoja savo tarpusavio teisinius santykius, yra išimtinai jų pačių sutartinių teisinių santykių klausimas. Trečia, CMR konvencijos komentare nurodoma, kad, kalbant apie vežėjų tarpusavio išieškojimo teises, 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta speciali taisyklė, kuri skiriasi nuo 31 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsižvelgiant į 40 straipsnį, nereikėjo parengti nuostatos, kuria būtų aiškiai leidžiama paskirti kompetentingus teismus ar tribunolus. Panašiai vežėjai savo susitarimu gali netaikyti 39 straipsnio 2 dalyje nurodytų teismų jurisdikcijos. Remiantis nurodytais motyvais, teisėjų kolegija nusprendė, jog vežėjai turi teisę tarpusavio susitarimu pakeisti CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismingumą, nepažeisdami 31 straipsnio 1 dalies nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-611/2024).

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovė, atlyginusi Krovinio užsakovei žalą, reiškia regresinį reikalavimą atsakovui – faktiniam krovinio vežėjui, kreipdamasi pagal ieškovės ir atsakovės tarpusavio sutartyje įtvirtintą teismingumo taisyklę, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė pažeidė CMR konvencijos 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teismingumo sąlygą. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ieškinį priimti, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.

24. Pažymėtina, jog ieškinio priėmimo stadija pasižymi tuo, kad jos metu teismas turi tik vienos šalies kreipimąsi į teismą, dėl to šioje proceso stadijoje kartais sudėtinga absoliučiai tiksliai išsiaiškinti visus klausimus, susijusius su ieškinio priėmimu. Šioje proceso stadijoje teismas neturi galimybės kilusių klausimų išsiaiškinti su atsakovu, nes jo dar objektyviai (neiškėlus bylos) neegzistuoja, t. y. dar nepradeda veikti esminis civilinį procesą apibūdinantis principas – audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Tai sąlygoja, kad tik esant akivaizdiems įstatyminiams pagrindams, o ne abejonėms, teismas turi teisėtą pagrindą atsisakyti priimti ieškinį, atitinkamai įvardydamas tokio procesinio veiksmo motyvus bei pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-114/2009).

25. Be to, pažymėtina ir tai, kad ieškinio priėmimo stadijoje tarptautinio teismingumo klausimu priimtos tarpinės teismo nutartys neturi nei res judicata (galutinis teismo sprendimas), nei prejudicinės galios, nes jomis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, jomis nėra pasisakoma dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Jos neužkerta kelio teismui vertinti byloje pareikštų reikalavimų tarptautinės jurisdikcijos klausimą bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. CPK 782 straipsnyje teismui nustatyta pareiga ex officio (savo iniciatyva) vertinti tarptautinį bylos teismingumą ir, nustačius, kad byla Lietuvos Respublikos teismams neteisminga, palikti ieškinį nenagrinėtą, nėra siejama su konkrečia proceso stadija (atsisakymas priimti ieškinį galimas tik ieškinio priėmimo stadijoje). Ieškinio priėmimo stadijoje priimta teismo nutartimi dėl tarptautinės jurisdikcijos teismas pasisako tik dėl to, ar, atsižvelgiant į ieškinio priėmimo metu nustatytas faktines aplinkybes, jis turi kompetenciją spręsti ir pasisakyti dėl šalių materialiųjų teisių ir pareigų. Tiek CPK 782 straipsnyje nustatytas įpareigojimas, tiek ieškinio priėmimo stadijoje atliekamo patikrinimo ribos lemia tai, jog jis, toje pačioje byloje vėliau nustatęs, kad jurisdikcija prisiimta ar jos atsisakyta nepagrįstai, nėra saistomas priėmimo stadijoje padarytų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016).

26. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

27. Atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio teismingumą, dėl ko nepagrįstai buvo atsisakyta ieškinį priimti. Kadangi ieškinio priėmimo klausimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija ir apeliacinės instancijos teismas jo išspręsti negali (CPK 137 straipsnio 1 dalis), todėl skundžiama nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Focus Logistics“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir ieškovės ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė