- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-05
- Bylos Nr.
- 2-114/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- V. A.
- Ieškovas
- V.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-531-544/2008 pagal ieškovo V. A. ieškinį atsakovui V. A. dėl 607 096,19 Lt paskolos, palūkanų ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. A. pareiškė ieškinį atsakovui V. A., kuriuo prašė teismą priteisti iš atsakovo 24 000 Lt skolos, 416 497,28 Lt delspinigių, 166 598,91 Lt palūkanų, iš viso – 607 096,19 Lt, o taip pat 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo ieškinio pareiškimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas V. A. prašė teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslu ieškinio tenkinimo atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui V. A. ir jo personalinėms įmonėms, registruotoms tiek Lietuvoje, tiek Ukrainos Respublikoje, priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias atsakovo ir jo personalinių įmonių sąskaitose bendrai 607 096,19 Lt sumai, o taip pat uždrausti atsakovui V. A. išvykti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies ir, siekiant užtikrinti 607 096,19 Lt ieškinį, areštavo, uždraudžiant disponuoti, atsakovui V. A. priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, turtines teises, o tokio turto neturint ar jo turint nepakankamai – ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis, pareikšto ieškinio ribose 607 096,19 Lt sumai, išskyrus atsakovo V. A. gaunamą darbo užmokestį, socialines pašalpas, VSDFV atitinkamo skyriaus mokamas ligos pašalpas, o jei būtų areštuotos jo valdomų individualių (personalinių) įmonių piniginės lėšos – išskyrus pinigines lėšas, skirtas sumokėti privalomiems mokėjimams į valstybės, savivaldybės, VSDFV biudžetus, išmokoms, susijusioms su darbo teisiniais santykiais, apmokėti bei atsiskaityti su šios bylos ieškovu V. A. pagal šį ieškinį. Teismas atmetė ieškovo prašymą dalyje dėl laikinosios apsaugos priemonės – draudimo atsakovui išvykti iš gyvenamosios vietos – taikymo, nes jos taikymas pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo siekiamiems tikslams principus. Tenkindamas ieškovo prašymą kitoje dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atsižvelgė į didelę ieškinio sumą ir į tai, kad atsakovas vengia vykdyti savo prievoles pagal paskolos sutartis, kad jis turi turto ir verslo ryšių užsienyje, kas leidžia manyti, jog jis gali imtis priemonių sumažinti savo turto apimtis, perleisdamas jį tretiesiems asmenims.
Šalies argumentai
Atsakovas V. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Nurodo, jog teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovo V. A. pareikštą ieškinį, kadangi jis pareikštas ne pagal atsakovo gyvenamąją vietą, pažeidžiant LR CPK 29 straipsnyje įtvirtintą ieškinio pareiškimo pagal atsakovo gyvenamąją vietą taisyklę. Atsakovas V. A. nuo 2007 metų visiškai nebegyvena Lietuvos Respublikoje. Jis nuolat gyvena Ukrainos Respublikoje, ten vykdo savo veiklą. Todėl jo formaliai deklaruota gyvenamoji vieta neatitinka faktinės gyvenamosios vietos. Nesant pagrindo priimti ieškinį, teismas neturėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, dėl ko pritaikytos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti panaikintos. Be to, ieškovo V. A. ieškiniu pareikšti reikalavimai grindžiami suklastotais dokumentais. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sąlygoja nuostolių atsakovui atsiradimą.
Atsiliepimas
Ieškovas V. A. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Mano, kad pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju sudarė didelė ieškinio suma, o taip pat tai, kad atsakovas V. A. nemažai laiko praleidžia Ukrainos Respublikoje, ten turi savo verslą, dėl ko gali nuslėpti savo turtą ir pinigines lėšas, pervesdamas jas į užsienį. Kadangi atsakovas vengia grąžinti skolą ieškovui, yra pagrindas manyti, jog jis gali imtis priemonių paslėpti savo turimą turtą, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas ieškinio tenkinimo atveju pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338 str., 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (LR CPK 263 str. 1 d., 338 str.). Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 338 str., 329 str. 2 d.).
Atsakovas V. A. atskiruoju skundu skundžia Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį, kuria teismas iš dalies tenkino ieškovo V. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundo pagrindą sudaro apelianto argumentai dėl pareikšto ieškinio neteismingumo Panevėžio apygardos teismui, ieškinio nepagrįstumo ir atsakovo nuostolių, kuriuos jis patiria dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Vadovaujantis LR CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju. Jų taikymo pagrindas – pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo ir galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Todėl atsakovo argumentai dėl ieškinio pagrįstumo negali būti sprendžiami šioje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškiniu pareikštus reikalavimus ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, daro išvadą, jog Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir jų mastas nagrinėjamuoju atveju atitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, proporcingumo principus (LR CPK 17 str., 145 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikinąsias apsaugos priemones taikė, atsižvelgdamas į didelę pareikšto ieškinio sumą, kadangi didelė ieškinio suma gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju.
Dėl apelianto argumentų, kad jis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patiria nuostolių, pažymėtina, jog ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyra sąlygoja tai, kad tuomet, kai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiranda atsakovui nuostolių ar kyla reali grėsmė nuostoliams atsirasti, atsakovas įstatymo nustatyta tvarka gali prašyti teismo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis ar, pagrindęs įrodymais galimų nuostolių pobūdį ir preliminarų dydį, kreiptis į teismą su prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (LR CPK 146 str., 147 str. 1 d.). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (LR CPK 147 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirojo skundo argumentų, kuriais atsakovas ginčija ieškinio priėmimą dėl, jo manymu, pažeistų LR CPK 29 straipsnyje įtvirtintų teismingumo taisyklių, kadangi šis klausimas negali būti apeliacijos objektu, sprendžiant dėl teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog ieškinio priėmimo stadija pasižymi tuo, kad jos metu teismas turi tik vienos šalies kreipimąsi į teismą, dėl to šioje proceso stadijoje kartais sudėtinga absoliučiai tiksliai išsiaiškinti visus klausimus, susijusius su ieškinio priėmimu. Šioje proceso stadijoje teismas neturi galimybės kilusių klausimų išsiaiškinti su atsakovu, nes jo dar objektyviai (neiškėlus bylos) neegzistuoja, t. y. dar nepradeda veikti esminis civilinį procesą apibūdinantis principas – audiatur et altera pars (tebūnie išklausyta ir antroji pusė). Tai sąlygoja, kad tik esant akivaizdiems įstatyminiams pagrindams, o ne abejonėms, teismas turi teisėtą pagrindą atsisakyti priimti ieškinį, atitinkamai įvardydamas tokio procesinio veiksmo motyvus bei pagrindą. Kita vertus, jeigu priėmus ieškinį ir iškėlus bylą teisme paaiškėja, kad ji buvo priimta pažeidžiant teismingumo taisykles, tai įstatyme yra nustatyta procesinė galimybė, kartu ir teismo pareiga perduoti bylą nagrinėti kitam, kompetentingam teismui (LR CPK 334 str. 2 d. 4 p.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atsakovo V. A. atskirasis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutari a:
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.