- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-1756-826/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-00156-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis (pirm.), Erinija Kazlauskienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- V. U.
- Atsakovas
- UAB „S. G.“
- Kategorijos
- 1.3.5.1Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
- 1.3.5.4Išeitinė pašalpa, darbo užmokesčio mokėjimas darbuotoją atleidžiant iš darbo ar darbuotojui mirus
- 1.3.5.5Delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas
- 1.3.9.2.2Darbo ginčų nagrinėjimas teisme
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. e2A-1756-826/2015
Teisėjas Saulius Zajarskas (Proceso Nr. 2-06-3-00156-2015-1)
2015 m. lapkričio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. U. ieškinį atsakovei UAB „S. G.“ dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos priteisimo ir prašė priteisti iš atsakovo 2 041,34 Eur nesumokėto darbo užmokesčio, 875,96 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, priteisti vidutinį darbo užmokestį 875,96 Eur už uždelsimo atsiskaityti nutraukus darbo sutartį laiką, išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2015 m. sausio 7 d., bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad darbo sutartimi buvo sulygtas 800 Lt darbo užmokestis. Tačiau nuo 2011 m. birželio 1 d. ieškovas ir atsakovė sulygo dėl 3 950 Lt darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties pakeitimo ieškovas pateikti galimybės neturi, tačiau susitarimą dėl didesnio darbo užmokesčio mokėjimo patvirtina faktinis didesnio darbo užmokesčio kasmėnesinis mokėjimas ir VSDFV duomenys. Iš jų aišku, kad atsakovė nuo 2011 m. birželio 1 d. mokėjo ieškovui po 871,61 Eur (3 009,50 Lt), o nuo 2013 m. liepos 1 d. – po 875,96 Eur (3 024,50 Lt) atlyginimo, atskaičius mokesčius. Nuo 2013-12-01 atsakovė vienašališkai sumažino ieškovui darbo užmokestį iki 347,54 Eur (1200 Lt), o toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas. Kadangi atsakovė vienašališkai sumažino darbo užmokestį, ieškovo iniciatyva darbo sutartis nutraukta 2014-03-25, tačiau darbo sutarties nutraukimo dieną atsakovė su ieškovu neatsiskaitė, taip pat nesitarė dėl priklausančių sumų išmokėjimo atidėjimo. Atsakovė iki darbo sutarties nutraukimo ieškovui neišmokėjo 2918,88 Eur (10 078,30 Lt), liko nepanaudotos 22 kasmetinių atostogų dienos. Atsakovė 2014-12-17 ieškovui išmokėjo 877,53 Eur (3029,95 Lt), dėl to ši suma minusuotina iš ieškovui priklausančių sumokėti 2918,88 Eur (10 078,30 Lt). Kadangi atsakovė su ieškovu laiku neatsiskaitė, ji privalo sumokėti ieškovui vidutinį atlyginimą už uždelstą atsiskaityti laiką. Kadangi ieškovas uždelsė kreiptis į darbo ginčų komisiją bei teismą, ieškovas prašo priteisti vidutinio atlyginimo dydžio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo 2014-03-25 iki 2014-06-26, o ne už visą laiką.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovui 300 Eur kompensaciją, iš ieškovo atsakovei priteisė 496,51 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovo valstybei – 15 Eur žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje nėra nustatyta jokių kriterijų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kokiais atvejais ir kokio dydžio premija darbuotojui gali būti skiriama. Iš darbo sutarties 3 punkto turinio nustatyta, kad premijos mokėjimas priklauso nuo darbdavio valios skirti premiją ar ne. Tai, kad darbdavys, skirdamas premiją, vadovavosi savo motyvais, niekaip nepagrindžia darbuotojo teisės reikalauti pripažinti minėtą premiją kaip atlyginimą. Ieškovo premijos apskaičiavimas darbo sutartyje nėra susietas su konkrečiu įmonės administracijos aktu, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad šalys sulygo dėl 1144 Eur (3 950 Lt) darbo užmokesčio. Ieškovo darbo užmokestis buvo 1200 Lt, o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis buvo 16,96 Eur (58,56 Lt), kaip ir nurodyta atsakovės pažymoje. Dėl to ieškovo reikalavimas pripažinti, kad atsakovė neišmokėjo jam 2 041,34 Eur darbo užmokesčio ir 875,96 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, atmestas kaip neįrodytas. Teismas konstatavo, jog atsakovė pažeidė pareigą atsiskaityti su atleidžiamu ieškovu jo atleidimo dieną, nes ieškovas atleistas 2014-03-25, o su juo atsiskaityta 2014-12-17. Teismas, nustatydamas ieškovui priteistinos kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką dydį, atsižvelgė į ieškovo reikalavimą priteisti kompensaciją už laikotarpį nuo 2014-03-25 iki 2014-06-26 (už 64 dienas), į tai, kad buvo konstatuota, jog ieškovui mokėta premija šiuo atveju nėra darbo užmokestis, ir konstatavo, jog ieškovui priklausanti mokėti kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką yra lygi 1085,44 Eur (3747,84 Lt, 64 d. d. x 58,56 Lt). Tačiau teismas sumažino priteistinos ieškovui kompensacijos dydį iki 300 Eur, nes ieškovas po atleidimo iš karto įsidarbino kitoje įmonėje UAB „A. L.“, joje gavo apie 376,51 Eur (1300 Lt) atlyginimą. Dėl to ieškovo materialiniai interesai dėl neišmokėtų lėšų iš esmės nenukentėjo. Be to, teismas įvertino ir tai, kad UAB „A. L.“ yra su atsakove UAB „S. G.“ konkuruojanti įmonė, pereidamas dirbti į kitą įmonę ieškovas „išsivedė“ ir pagrindinį atsakovės klientą, dėl ko atsakovės pajamos labai sumažėjo. Teismas atsižvelgė ir į atsakovės finansinio pajėgumo sumažėjimą dėl ieškovui priteistinos kompensacijos dydžio. Skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas nurodė, kad ieškovui iš atsakovės priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma yra mažesnė nei atsakovei iš ieškovo priteistinos išlaidos, dėl to ieškovui priteistiną sumą įskaitė į atsakovei priteistiną sumą ir 56,09 Eur sumažino iš ieškovo atsakovei priteistinas išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovas V. U. dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, prašė sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantas nurodo, kad teismas, nepripažinęs nuosekliai ir sistemiškai laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2013-12-01 ieškovui mokėtos 2750 Lt premijos darbo užmokesčio dalimi, netinkamai įvertino darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo taisykles. Premija ieškovui buvo mokama 2,5 metų kas mėnesį, o jos mokėjimas nutrauktas dėl asmeninių nesutarimų. Premija neatliko skatinamosios funkcijos, o buvo skirta darbo užmokesčiui „pridengti“, tik dėl atsakovės kaltės ieškovui mokėta premija nebuvo įtraukta į darbo sutartį. Apie tai, kad premijos mokėjimas buvo įforminamas įsakymais, ieškovui tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu, nes iki tol banko pavedimuose buvo nurodoma, jog tai yra „alga“. Atsakovė piktnaudžiavo darbo santykių įforminimu, taip siekė sumažinti mokėtinus mokesčius. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą teigdamas, jog ieškovas neįrodė, kad premijos mokėjimas buvo darbo užmokesčio dalis, nepagrįstai atsakovės paaiškinimai dėl premijos mokėjimo vertinti kaip reikšmingesni. Teismas nepagrįstai sumažino ieškovui priteistiną kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką, nes kompensacijos dydis nelėmė pernelyg sunkių padarinių atsakovei.
Atsakovė UAB „S. G.“ su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai ieškovui mokėtos premijos nelaikė darbo užmokesčio dalimi. Ieškovui mokamų premijų dydžiai ne visuomet buvo vienodi. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad premijos mokėjimas buvo nutrauktas dėl asmeninių nesutarimų, nes premijų atsakovė nebemokėjo ir kitiems darbuotojams. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad tik dėl atsakovės kaltės premijos mokėjimas nebuvo įtrauktas į darbo sutartį, nes darbo sutartis buvo sudaryta 2009-10-01, keista 2010-10-01, ieškovui buvo puikiai žinoma, jog premija nėra įtraukta į darbo sutartį, ir jokių pretenzijų ieškovas dėl to nereiškė. Ieškovo manymu, tai, jog premija buvo kelis kartus didesnė nei darbo užmokestis, įrodo, jog premijos mokėjimu buvo siekiama pridengti darbo užmokesčio mokėjimą. Premijos dydis niekur nėra reglamentuotas, skirtingų dydžių premijos buvo skiriamos priklausomai nuo įmonės darbo rezultatų. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad premija mokėta už konkrečius ieškovo pasiektus rezultatus. Atsakovės manymu, teismas pagrįstai sumažino ieškovui priteistinos kompensacijos už uždelstą laiką dydį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Byloje kilo ginčas dėl ieškovui mokėtų premijų vertinimo. Ieškovo teigimu, mokėta premija buvo darbo užmokesčio dalis, dėl to apskaičiuojant priteistiną darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką premijos turėjo būti įskaičiuotos į darbo užmokestį.
Apeliantas nurodo, kad teismas, nepripažinęs nuosekliai ir sistemiškai laikotarpiu nuo 2011-06-01 iki 2013-12-01 ieškovui mokėtos 796,45 Eur (2750 Lt) premijos darbo užmokesčio dalimi, netinkamai įvertino darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo taisykles. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Pagal DK 186 straipsnį darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius. DK 233 straipsnyje nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus, tačiau pažymėtina, kad premiją, kurią darbdavys gali skirti darbuotojui kaip paskatinimą, reikia skirti nuo premijų, kurios pagal savo pobūdį yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis pagal DK 186 straipsnio 2 dalies prasmę. Premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skirtina už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje. Darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti, o premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir jis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-24 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-523/2009).
Atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir teismo išvada, kad ieškovui atsakovės įsakymų pagrindu mokėtas priedas nėra darbo užmokesčio dalis, kurią darbdavys įsipareigoja mokėti kaip sudėtinę darbo užmokesčio dalį (DK 186 straipsnis), bet yra premija, reglamentuota DK 233 straipsnyje. Šalys nei 2009-10-01 sudarytoje darbo sutartyje, nei 2010-10-01 jos pakeitime nesusitarė, kad priedas ieškovui bus privalomai mokamas už atliktą darbą ir tam tikrus darbuotojo pasiektus darbo rezultatus. Tam, kad premijos ieškovui mokėjimas galėtų būti vertinamas kaip darbo užmokesčio dalis, būtina, jog darbo sutartyje būtų nuoroda į tam tikrus įmonės nuostatus, įmonės vadovo įsakymus. Tik tokiu atveju premijos mokėjimo nustatymas taptų neatskiriama darbo sutarties dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2007, 2009-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2009, 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009). Šiuo atveju tokių nuorodų darbo sutartyje nėra. Atsakovė premiją pagal DK 233 straipsnį ieškovui bei kitiems darbuotojams mokėjo kas kartą priimdama dėl to įsakymus. Priimtuose įsakymuose atsakovė nurodydavo, jog premija ieškovui skiriama atsižvelgus į bendrus įmonės rezultatus (t. 1, b. l. 41–71). Tai reiškia, kad premija nebuvo susieta su ieškovo tam tikrų rodiklių ar nustatytų planų įgyvendinimu, o priklausė nuo įmonės finansinių rodiklių. Be to, priešingai, nei teigia apeliantas, premijos dydis nebuvo pastovaus dydžio. Taip pat nustatyta, jog premijos mokėjimas dėl atsakovės finansinės veiklos pablogėjimo buvo nutrauktas ne tik ieškovui, bet ir kitiems įmonės darbuotojams. O tai tik patvirtina aplinkybę, jog premijų mokėjimas nebuvo susijęs su įvykdytais planais ar darbuotojų rezultatais. Tuo labiau kad įrodymų apie ieškovui nustatytus pasiekti rezultatus ar planų įvykdymą, už ką galėtų būti mokami priedai, kaip darbo užmokesčio dalis (DK 186 straipsnis), nepateikta.
Apeliantas teigia, kad apie tai, jog premijos mokėjimas buvo įforminamas įsakymais, ieškovui tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu, nes iki tol banko pavedimuose buvo nurodoma, jog tai yra „alga“. Ieškovo manymu, atsakovė piktnaudžiavo darbo santykių įforminimu, taip siekė sumažinti mokėtinus mokesčius. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Jeigu ieškovas, kaip kad teigiama skunde, buvo įsitikinęs, kad premijos mokėjimas buvo įtrauktas į darbo sutartį, tai jam turėjo būti žinoma, kad su darbo sutarties pakeitimais jis turėjo būti supažindintas bei pasirašyti. Ieškovui pasirašant 2009-10-01 darbo sutartį bei 2010-10-01 jos pakeitimus (dėl padidėjusio atlyginimo nuo 800 Lt iki 1200 Lt) buvo žinoma, kad sutartyje nėra numatyti jokie priedų ar premijų mokėjimai. Taigi nuo to momento, kai jam buvo pradėtos mokėti premijos, tačiau ieškovas nepasirašė jokių darbo sutarties pakeitimų, ieškovui tapo žinoma, jog įsakymų pagrindu mokama premija nėra darbo užmokesčio dalis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas per 2,5 metų, kai jam buvo mokamos premijos, būtų prašęs jų mokėjimą įtraukti į darbo sutartį (CPK 178 straipsnis). Taigi su nustatyta darbo apmokėjimo bei skatinimo tvarka ieškovas sutiko. Įvertintina ir tai, kad ieškovui premijos mokėjimas buvo nutrauktas 2013 m. gruodį, ieškovas atleistas 2014-03-25, taigi jis dar tris mėnesius dirbo už darbo sutartyje nurodytą 1200 Lt darbo užmokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pablogėjusi įmonės finansinė situacija sudarė pagrindą atsakovei priimti sprendimą nebemokėti ieškovui ir kitiems įmonės darbuotojams premijos atsižvelgus į įmonės veiklos rezultatus.
Konstatavus, jog ieškovui mokėtinas darbo užmokestis buvo 347,54 Eur (1200 Lt), o ne 1144 Eur (3950 Lt, įskaičiavus ieškovui mokėtą didžiausią 796,45 Eur (2750 Lt) premiją), sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovui priklausančios mokėti sumos, atleidžiant jį iš darbo, buvo apskaičiuotos teisingai.
Ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino ieškovui priteistiną kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laiką, nes kompensacijos dydis nelėmė pernelyg sunkių padarinių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais, kuriais remiantis ieškovui buvo sumažinta jam priklausanti mokėti kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas atsižvelgė į aktualiausią kasacinio teismo praktiką, į tai, kad mokėtina kompensacija neturi sukelti pernelyg sunkių pasekmių atsakovei, į tai, kad ieškovas netrukus po atleidimo įsidarbino kitoje panašia veikla kaip ir atsakovė užsiimančioje įmonėje. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad ieškovas dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipėsi ne iš karto, o praėjus net 8,5 mėnesio (2014-11-19 kreipėsi į darbo ginčų komisiją), o tai rodo, jog ieškovas jam laiku neišmokėtų sumų nelaikė esminiu savo teisių pažeidimu.
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą teigdamas, jog ieškovas neįrodė, kad premijos mokėjimas buvo darbo užmokesčio dalis, nepagrįstai atsakovės paaiškinimai dėl premijos mokėjimo vertinti kaip reikšmingesni. Su šia skundo nuostata teisėjų kolegija nesutinka. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, t. y. su tuo, kad teismas atmetė jo paaiškinimus, niekaip nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl įrodymų turinio. Taigi apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos su premijos mokėjimu susijusios aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad nepalankus ieškovui įrodymų vertinimas savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodinėjimo taisyklės ar kad ieškovui buvo perkelta įrodinėjimo našta. Abi pusės turėjo visas galimybes pateikti, jų manymu, reikšmingus įrodymus, o teismas pareiga buvo juos įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, yra pagrįstos, dėl to atmetus ieškovo apeliacinį skundą priteistinos atsakovei iš ieškovo (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą
Priteisti iš ieškovo V. U. atsakovei UAB „S.G.“ 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.