Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Jaliniausko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiu Ž. P..

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsniu prie paskirtos griežtesnės bausmės pridėta dalis Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartimi paskirtos ir neatliktos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė 1 metai ir 4 mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiu Ž. P..

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti pradėjus vykdyti bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu Ž. P. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir priteista jo naudai 500 Eur neturtinės žalos iš A. A..

Priteisė iš A. A. 150 Eur Ž. P. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. A. nuosavybės teise priklausančioms piniginėms lėšoms: 67,27 Eur (saugomos Marijampolės AVPK) iki Ž. P. civilinio ieškinio atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. A. nuteistas už tai, kad jis tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui, o būtent: 2020 m. liepos 12 d., apie 22:18 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, tarp namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime, Kalvarijos savivaldybėje, tyčia, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Ž. P., tai yra sugriebė pastarajam rankomis už kaklo ir suspaudė, sudavė smūgį galva Ž. P. į galvos sritį ir sudavė du smūgius kumščiu į kairę veido pusę bei įspyrė ne mažiau du kartus į dešinę koją, padarydamas nukentėjusiajam Ž. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kairio antakio srityje, kraujosruvomis kairės ausies kaušelio ir kairės šlaunies srityse, nubrozdinimu kakle, krūtinėje ir dešinės blauzdos srityse, nukentėjusiajam Ž. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Marijampolės apylinkės teismas priimdamas A. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl pareikšto kaltinimo pilnai įrodyta, veiksmai kvalifikuoti teisingai. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas jo savybes, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas

7. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Pirmosios instancijos teismas, pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog sprendžiant A. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

9. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad A. A. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog A. A. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti ir atmetami. Jo kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyta argumentacija pagrįsta faktiniais bylos duomenimis ir yra pakankama. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neigė sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, o pirmosios instancijos teismas išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

12. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑279/210, 2K-319/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K‑163-303/2017, 2K-291-942/2018 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K‑9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).

18. Apelianto skundo teiginiai, jog A. A. gynėsi nuo pavojingo ir realaus, pradėto Ž. P. kėsinimosi, yra nepagrįsti. Iš liudytojo L. G. parodymų matyti, kad A. A. ir nukentėjęs Ž. P. išlipo iš mašinų ir ėjo vienas prie kito vadindamiesi necenzūriniais žodžiais, ginčijosi apie kažkokius pinigus. Tada ėmė vienas kitą už kaklo. Tokia eiga patvirtino, kad abu konflikto dalyviai elgėsi netinkamai, buvo aktyvūs, vartojo necenzūrinius žodžius vienas kito atžvilgiu, ėjo vienas link kito, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo įvyko muštynės, kas lemia, jog teisė į būtinąją gintį nekilo. Taigi teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog smurtas naudotas abipusės konfliktinės situacijos metu, nesant būtinosios ginties situacijos bei pavojingo nukentėjusio kėsinimosi.

19. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino veiksmų pirmumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis pirmasis ranka trenkė į nukentėjusiojo veidą. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis A. A. abipusio konflikto metu sudavė smūgius į veido sritį, sugriebė už kaklo, įspyrė nukentėjusiam, tai yra padarė specialisto išvada nustatytus sužalojimus smurtiniais veiksmais, ko pasėkoje Ž. P. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, todėl tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių (sveikatos sutrikdymo) buvo tiesioginis priežastinis ryšis.

20. Be to, kaip matyti skunde A. A. nurodo, jog nukentėjusiojo parodymai turėtų būti traktuojami kaip nenuoseklūs, prieštaringi. Grįsdamas tokį skundo argumentą, nuteistasis nurodo ir kokie konkretūs teiginiai tai patvirtina. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiu parodymų vertinimu nesutinka ir konstatuoja, jog nurodyti teiginiai jų parodymų prieštaringumo neatskleidžia ir A. A. kaltės nepaneigia. Apeliantas išskiria tik atskirus nukentėjusiojo parodymų fragmentus, juos savaip, sau palankia linkme interpretuoja, visiškai neatsižvelgdamas į bendrą jų kontekstą. Toks įrodymų vertinimas yra negalimas, parodymais grindžiant išvadas dėl asmens (ne)kaltumo privalo būti įvertinta jų visuma, bendras kontekstas, jie taip pat turi būti palyginti su kitais bylos duomenimis, kadangi priešingu atveju gali būti padarytos neteisingos išvados.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio turinį bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tinkamai, dėl ko pagrįstai pripažino A. A. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kartu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑296‑788/2017).

22. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog nustačius muštynes baudžiamojon atsakomybėn traukiami abu muštynių, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino Ž. P. veiksmų, nepasisakė dėl jo kaltės ir skundžiamame nuosprendyje jis nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už smurto vartojimą.

23. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), o teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Dėl to tais atvejais, kai skirtingose bylose nagrinėjamos aplinkybės dėl to paties įvykio yra susijusios, išvados dėl asmens kaltumo gali (ir turi) būti grindžiamos būtent konkrečioje baudžiamojoje byloje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK normose, reglamentuojančiose nagrinėjimo teisme ribas, įrodinėjimą baudžiamajame procese ir nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrindimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021). Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-30855-20, buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių Ž. P. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau tai nesukliudė teismui priimti teisingo nuosprendžio. Ir nors, kaip yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas, ikiteisminis tyrimas dėl vieno ir to paties įvykio išties turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje, tik tada, kai surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigta galima būtinosios ginties situacija, patvirtintos aplinkybės, kad būtent abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas galėtų būti atskirtas į du atskirus tyrimus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog buvo atliekami atskiri tyrimai dėl to paties įvykio skirtingų asmenų atžvilgiu, savaime nereiškia, jog buvo suvaržytos įtariamojo (kaltinamojo) teisės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑62-489/2015, 2K-53-693/2018, 2K-3-648/2021). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismai, tirdamas ir vertindamas bylos įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas faktines bylos aplinkybes, esminių BPK pažeidimų nepadarė; visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose; įrodymų vertinimas, taip pat ir skundžiamų nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

24. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

25. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas A. A. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. A. A. padarė vieną nesunkų (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą. Nuteistasis teistas, administracinėmis nuobaudomis baustas. Teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina, kad nusikalstamą veiką padarė neatliktos bausmės dalies metu. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. A. skyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios dydį nustatė didesnį nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

26. Kaip matyti pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, tinkamai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies bei priteisė 500 Eur jo naudai iš nuteistojo, kas laikytina teisinga ir pagrįsta suma.

27. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo A. A. apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

28. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K‑1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K‑605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K‑192‑489/2019, 2K 7 25 495/2020).

29. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. A. (3 t., 99 b. l). Pagal šią pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 86,64 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirtos ir prašomos priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nuteistasis yra darbingo amžiaus. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji išieškotina iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

30. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam viso proceso metu atstovavo advokatas Remigijus Uckus, kuriam už suteiktas teisines paslaugas nukentėjusysis sumokėjo 400 Eur atstovaujant civilinę ieškovę apeliacinės instancijos teisme. 2021 m. rugsėjo 15 d. sąskaita faktūra už suteiktas teisines paslaugas patvirtina, kad nukentėjusysis advokatui Remigijui Uckui sumokėjo 400 Eur už 2021 m. rugsėjo 15 d. atstovavimą teisme (3 t., 102 b. l.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, apeliacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, įvertinusi nuteistojo turtinę padėtį (darbingo amžiaus) bei atsižvelgusi į protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašomos priteisti išlaidos yra realiai patirtos, adekvačios suteiktoms teisinėms paslaugoms, todėl byloje spręstų klausimų sudėtingumui, advokato kvalifikacijai, jo aktyvumui procese, šios proceso išlaidos yra aiškiai ne per didelės ir yra priteistinos iš nuteistojo A. A..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo A. A. priteisti 86,64 eurus valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti nukentėjusiajam Ž. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš A. A. patirtas teisinės pagalbos išlaidas – 400 Eur (keturis šimtus eurų).

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.