- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- e2A-263-440/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-03762-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Ieškovas
- S. G.
- Atsakovas
- V. S.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Linvitra“ bankroto administratorė S. G. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalies pagrindu kreipėsi į teismą su ieškiniu BUAB „Linvitra“ vadovui ir akcininkui V. S., prašydama ieškovei iš atsakovo kaip pažeidusio pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo asmens priteisti bankroto administratorės turėtas administravimo išlaidas.
2. Atsakovas V. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė prašomų priteisti administravimo išlaidų, jų nedetalizavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei S. G. iš atsakovo V. S. 1 250 Eur išlaidų atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1 250 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28,34 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškovės ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodęs, kad byloje kilo ginčas dėl administravimo išlaidų dydžio, pažymėjo, jog bankroto administratorius negali nepagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų (atlyginimo), jeigu tam nėra pateikti tinkami įrodymai, todėl ieškovės motyvą, kad ieškinio reikalavime nurodyta suma negali būti teismo vertinama atskirai, atmetė.
5. Teismas nustatęs, kad bankroto byla įmonei buvo iškelta ne pagal atsakovo, nuo 2011 m. sausio 6 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvusiu įmonės vadovu ir akcininku prašymą, o pagal vieno iš kreditorių prašymą, kad įmonė nepateikė metinių pelno mokesčio deklaracijų už 2014-2015 m. konstatavo, jog nuo 2015 m. įmonė veiklos nevykdė, todėl nuo 2015 m. įmonės vadovui (atsakovui) kilo pareiga kreiptis į apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas taip pat konstatavo, kad šioje byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog teismas būtų nustatęs sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
7. Nesutiko su ieškovės nurodytais argumentais, kad kreditorių susirinkimo sprendimas dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo negali būti revizuojamas, o ieškovė atleistina nuo pareigos įrodinėti šių išlaidų pagrįstumą, ir nurodė, jog administravimo išlaidų realaus panaudojimo ir pagrindimo pareiga tenka įmonės administratorei, kaip civilinėje byloje ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pareiškusiai šaliai.
8. Teismas sutiko, kad ieškovė turi teisę į bankroto administratoriaus atlyginimą ir kitų bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, tačiau nurodė, kad pastarosios turi būti pagrįstos leistinais rašytiniais įrodymais.
9. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nepateikė papildomų įrodymų, kurie pagrįstų faktiškai patirtas administravimo išlaidas, į bankroto proceso trukmę, kad įmonė veiklos nevykdė, atsakovas neperdavė ieškovei jokių įmonės dokumentų, nes juos buvo praradęs, buvo patvirtinti 6 kreditoriniai finansiniai reikalavimai, ir į administratorės atliktų veiksmų kiekį ir sudėtingumą, sprendė, kad ieškovei priteistina 250 Eur administravimo išlaidų suma.
10. Teismas pripažino, kad tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių nuostolių yra priežastinis ryšys, nes būtent įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygoja situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir kitų administravimo išlaidų.
11. Teismas įvertinęs tai, kad atsakovas neteikė argumentų bei rašytinių įrodymų dėl savo kaip įmonės vadovo kaltės nebuvimo, kad kaltės klausimas byloje nebuvo nagrinėjamas, sprendė, jog šiuo atveju atsakovo kaltės klausimas yra įrodytas.
12. Teismas konstatavo, kad byloje yra įrodytos visos įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygos bei papildomos nuostolių priteisimo pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį sąlygos, todėl ieškovės ieškinį atsakovui tenkino iš dalies, priteisiant atsakovei ir 1000 Eur atlyginimą.
13. Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė šalims proporcingai teismo patenkintų ar atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Ieškovė S. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo 3 000 Eur žalos atlyginimą – negautas pajamas už įmonės bankroto administravimo paslaugą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai vertino ir aiškino įrodymus, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
14.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ 13¹ straipsniu, kuris reglamentuoja supaprastintą bankroto procesą, nors byloje yra pateikti įrodymai, kad BUAB „Linvitra“ bankroto procedūra buvo vykdoma bendra įstatyme nustatyta bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarka.
14.3. BUAB „Linvitra“ kreditoriai sprendė, kad 3 000 Eur plius priemokos už įplaukas administravimo išlaidų suma yra protinga ir teisinga, todėl teismas nepaisyti kreditorių valios neturėjo pagrindo.
14.4. Pakartotinis kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratorės veiklos ataskaitą, reiškia sutiko su jos atliktu darbu ir jį vertino tinkamai.
14.5. Kreditorių susirinkimas, patvirtindamas bendrą 3 000 Eur sumą, atleido bankroto administratorę nuo pareigos įrodinėti, kiek ji išlaidų patyrė.
14.6. Teismas pažeidė civilinių santykių lygiateisiškumo principą, nes vienodos faktinės sudėties civilinę bylą išsprendė skirtingai (Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-431-569/2015).
Atsiliepimas
15. Atsakovas V. S. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
15.1. Ieškovė netinkamai interpretuoja ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį.
15.2. Įstatymų leidėjas suteikė teisę bankroto administratoriui gauti ne visas jam priklausančias sumas, o tik administratoriaus jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas, tačiau civilinėje byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai apie ieškovės patirtas teismo bei administravimo išlaidas.
15.3. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo civilinėje byloje esančius įrodymus, savo išvadas detalizavo ir pagrindė kitomis teismų priimtomis nutartimis bei sprendimais panašaus pobūdžio bylose.
Žemesnės instancijos teismas
15.4. UAB „Linvitra“ bankrotas faktiškai vyko supaprastinta tvarka, bankroto procedūros užtruko trumpą laiką, todėl remiantis teisingumo ir protingumo principais pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškovei priteistiną išlaidų dydį.
15.5. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, tinkamai vertino civilinėje byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
17. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl faktinių aplinkybių
18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas sumažino ieškovės prašomos priteisti žalos atlyginimo – negautų pajamų už įmonės bankroto administravimo paslaugą, sumą, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir aiškino įrodymus, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Ieškovės nuomone, įmonės kreditorių susirinkimo patvirtinta bendra administravimo išlaidų sąmata yra pakankamas įrodymas pagrindžiantis visas administravimo išlaidas, o administratorės veiklos ataskaitos patvirtinimas reiškia pritarimą administratorės veiklai, todėl administratorė yra atleista nuo pareigos papildomai įrodinėti šių išlaidų pagrįstumą, o teismas nepaisyti kreditorių valios neturėjo pagrindo.
20. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Linvitra“ ir įmonės bankroto administratore paskyrė ieškovę S. G.. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus. Pakartotiniame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2016 m. gruodžio 16 d., be kita ko, buvo nuspręsta patvirtinti administratorės ataskaitą ir administravimo išlaidų sąmatą 3 000 Eur sumai plius priemokos už įplaukas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pakartotiniame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2018 m. balandžio 12 d., buvo nuspręsta patvirtinti likvidavimo aktą ir kreiptis į teismą dėl įmonės pabaigos. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos, o 2018 m. gegužės 31 d. įmonė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro.
Dėl įrodymų teisinio vertinimo
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, jog įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti konstatuojama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-378/2017).
22. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje administravimo išlaidų sudėtį, nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla.
23. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009, 2011 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011 ).
24. Atsižvelgiant į tai, jog tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (ĮBĮ 23 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010), prašydamas priteisti iš bankrutavusios įmonės vadovo (akcininko) kaip iš pažeidusio pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo asmens bankroto administratoriaus turėtas administravimo išlaidas, bankroto administratorius taip pat turi pateikti teismui įrodymus (finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus), kokias konkrečiai išlaidas jis patyrė administruodamas bankrutavusios įmonės bankroto procesą, kad teismas galėtų spręsti dėl prašomų priteisti patirtų administravimo nuostolių pagrįstumo.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos, kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti, ir tik tokių (realiai patirtų) išlaidų atlyginimo reikalauti iš įmonės vadovo (akcininko) kaip iš pažeidusio pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-148-219/2018 53 punktas).
26. Nagrinėjamoje byloje patvirtinta įmonės administravimo išlaidų sąmata (2016 m. gruodžio 16 d. kreditorių susirinkimo protokolas) nedetalizuota, joje atskirai net nenurodytos išlaidos administratoriaus atlyginimui už teikiamas administravimo paslaugas. Administratoriaus atlyginimas yra įskaitytas į kreditorių patvirtintą bendrą 3 000 Eur bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks sąmatoje nustatytų administravimo išlaidų nurodymas nereiškia, kad nustatytas tik išlaidų limitas ir kad šiomis lėšomis administratorius gali disponuoti savo nuožiūra. Visos patirtos išlaidos turi atitikti administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. jos turi būti būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti.
27. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad administravimo išlaidų realaus panaudojimo ir pagrindimo pareiga tenka įmonės administratorei, kaip civilinėje byloje ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pareiškusiai šaliai. Todėl apeliantės nurodyti argumentai, jog negalima kvestionuoti bankroto byloje kreditorių susirinkimo protokolo, kuriuo patvirtinta administravimo išlaidų sąmatą, jog pats faktas, kad kreditoriai patvirtino administratorės veiklos ataskaitą per se (iš lot. kalbos – savaime) eliminuoja administratorės pareigą papildomai įrodinėti šių išlaidų pagrįstumą, atmestini kaip nepagrįsti.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovei nepateikus papildomų įrodymų, pagrindžiančių patirtų administravimo išlaidų realumą, byloje nustatęs administratorės atliktų darbų apimtį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalyje nurodytais kriterijais administratoriaus atlyginimo už teikiamas paslaugas dydžiui nustatyti. Todėl įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismo argumentus bei išvadas iš esmės nėra pagrindo su apeliantės argumentais sutikti. Teismas iš esmės pritaria teismo sprendimui tenkinti ieškinio reikalavimus iš dalies.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
29. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo (Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-431-569/2015) suformuotos praktikos, tokio pobūdžio bylose.
30. Visų pirma pažymėtina, kad vienodą teismų praktiką formuoja kasacinis teismas, kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis, jis nėra saistomas žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų kaip precedentų, jis gali formuoti kitokius precedentus, o šie privalomi visiems teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
31. Antra, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja ĮBĮ 10 straipsnio, o nuo 2016 m. gegužės 1 d. – 36 straipsnio redakcijos (2015 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. XII-1962). Naujos redakcijos ĮBĮ 10 ir 36 straipsniai kompleksiškai pakeitė ankstesnį bankroto administravimo išlaidų reglamentavimą. Atitinkamai pažymėtina, kad kito ir teismų praktika tokio pobūdžio bylose, todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai vadovavosi ginčo teisinį santykį reglamentuojančiomis aktualiomis teisės aktų redakcijomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotais naujais precedentais.
32. Taigi šiuo konkrečiu atveju, vertinant skundžiamos nutarties pagrįstumą apeliantės argumentai dėl nukrypimo nuo minėtos teismo nutartyje suformuotos teismų praktikos atmestini kaip nepagrįsti.
33. Kiti apeliantės skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, plačiau dėl skunde pateiktų argumentų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
34. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, daroma išvada, kad apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliki nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.