Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2019-10-03 · Civilinė byla Nr. e2-3799-723/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-03
Bylos Nr.
e2-3799-723/2019
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00034-2019-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilmantas Ambrulevičius
Atsakovas
Ž. V.
Ieškovas
„If P&C Insurance AS“, Lietuvoje
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-3799-723/2019Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00034-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos 3.2.6.1. (S)
VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 3 d.Vilnius
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėjas Vilmantas Ambrulevičius,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretoriui Laimonui Rukšėnui,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Andriui Dobravolskiui,atsakovui Ž. V., jo atstovei advokato padėjėjai Donatai Berezinaitei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdančio veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, ieškinį atsakovui Ž. V. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovas „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdantis veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Ž. V. 3 286,78 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2016-09-21 ieškovas ir G. K. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 05/2052853. Šia draudimo sutartimi buvo apdrausta transporto priemonės VOLVO XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau- Automobilis), valdytojo civilinė atsakomybė. 2017-07-05 Vilniuje, įmonės UAB „Baltijos realizacijos centras“ teritorijoje, adresu Senasis Ukmergės kelias 18, Užubalių k., Vilniaus r., atsakovui Ž. V. vairuojant Automobilį ir lanksčiąja vilktimi velkant automobilį VAZ 21013, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo S. B., iš Automobilio bagažinės iškrito joje buvęs D. B., dėl ko buvo sužalotas ir mirė. 2017-09-18 Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė ieškovui pretenziją dėl 5 137,02 Eur žalos atlyginimo pagal pateiktą D. B. gydymo ir suteiktų paslaugų ataskaitą. 2018-01-05 ieškovas išmokėjo Vilniaus teritorinei ligonių kasai 5 137,02 Eur draudimo išmoką. 2019-03-08 Vilniaus teritorinį ligonių kasa, atsakydama į ieškovo atstovės paklausimą dėl D. B. gydymo išlaidų, susijusių su įvykiu, patikslino, kad nustatė, jog suteiktų gydymo paslaugų, susijusių su eismo įvykio metu padarytais sužalojimais, kaina yra 3 286,78 Eur. Dėl šios priežasties ieškiniu iš atsakovo prašoma priteisti 3 286,78 Eur.

Eismo įvykio metu atsakovas vairavo G. K. nuosavybės teise priklausantį Automobilį. Automobilio savininkas ieškovui paaiškinime dėl eismo įvykio nurodė, kad Automobilį buvo perdavęs į BRC autocentrą patikrai prieš pardavimą ir kainos nustatymui, apie įvykusį įvykį jis nieko nežinojo. 2017-09-14 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodyta, kad eismo įvykis įvyko apie 20.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, Senajame Ukmergės kelyje 18, Užubalių k., Vilniaus r., kai automobiliu VOLVO, vairuojamam atsakovo, lanksčiąja jungtimi velkant automobilį VAZ, iš automobilio VOLVO bagažinės iškrito joje buvęs D. B.. Šios aplinkybės parodo, kad automobilis VOLVO buvo naudojamas kitu tikslu, nei buvo patikėtas jo savininko. Darytina išvada, kad atsakovas sukėlė eismo įvykį neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (naudojo ne tuo tikslu, kuriam automobilio savininkas buvo patikėjęs transporto priemonę UAB „Baltijos realizacijos centras“, ir labai tikėtina be įmonės žinios ir leidimo.

Šalims bandant ginčą spręsti ikiteismine tvarka, atsakovas ieškovui nurodė, kad su pateiktu reikalavimu nesutinka, kadangi Automobilį jis valdė teisėtai, turėdamas darbdavio leidimą ir vykdydamas darbines funkcijas. Ieškovui paprašius atsakovą pateikti detalesnius paaiškinimus, atsakovas į ieškovo atstovės laišką neatsakė. Įmonė UAB „Baltijos realizacijos centras“ į ieškovo prašymus dėl informacijos pateikimo neatsakė.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Ž. V. su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovo argumentais, jog jis įvykio metu transporto priemonę vairavo neturėdamas tam teisės arba teisėto pagrindo. Atsakovas turėjo teisėtą pagrindą vairuoti G. K. priklausantį automobilį VOLVO. Automobilis buvo perduotas į BRC autocentrą patikrai prieš pardavimą ir kainos nustatymui. Atsakovas tuo metu dirbo UAB „Baltijos realizacijos centras“ autocentre ir turėjo teisę valdyti autocentrui perduotas transporto priemonės. Tai patvirtina pats BRC autocentro direktorius M. S. 2017-10-04 pažymoje, iš kurios matyti, kad <...>darbo funkcijos atlikt, kadangi kiekvieną dieną reikia pervarinėti automobilius, juos pristatyti klientams, atlikti bandomuosius važiavimus ir kita“. Taigi, darytina išvada, kad G. K. perdavęs automobilį VOLVO žinojo, kad jį valdys BRC darbuotojai. Kadangi atsakovas buvo BRC darbuotojas, todėl įvykio metu turėjo teisėtą pagrindą vairuoti automobilį. Atsakovas įvykio metu automobilį vairavo siekdamas jį patikrinti. Akivaizdu, kad automobilio valdymas arba bandomasis važiavimas yra vienas iš tokio patikrinimo pavyzdžių. Tai, kad tuo metu buvo tempiamas automobilis VAZ nesudaro prielaidų, kad automobilis buvo valdomas be teisėto pagrindo. Sistemiškai vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, akivaizdu, kad susiklostę teisiniai santykiai nepatenka į TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritį, todėl atsakovui neturėtų būti taikoma civilinė atsakomybė.

3. Ieškovas „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdantis veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, dublike nurodė, kad G. K. Automobilį buvo perdavęs UAB „Baltijos realizacijos centras“ patikrai prieš pardavimą ir kainos nustatymui, o ne tam, kad autocentro darbuotojai po darbo valandų (apie 20.00 val.) juo važinėtųsi, vežtų bagažinėje bendradarbius ir tampytų kitus automobilius. Iš įvykio aplinkybių akivaizdu, kad automobilis buvo naudojamas ne tuo tikslu, kuriuo buvo patikėtas autocentrui, todėl konstatuotina, kad atsakovas automobilį naudojo be teisėto pagrindo. Vien faktas, kad automobilis buvo autocentro žinioje, nesuteikia teisės (atitinkamai nesukuria teisėto pagrindo) autocentro darbuotojams, net ir turintiems bendro pobūdžio darbdavio įgaliojimus vairuoti klientų patikėtus automobilius, naudoti automobilius bet kokiems jiems į galvą šovusiems tikslams įgyvendinti. Atsakovo argumentai, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygos negali būti aiškinamos plečiamai, šioje byloje neaktualūs, nes net ir aiškinant šią normą ne plečiamai, o pažodžiui, yra aišku, kad atsakovas G. K. automobilį įvykio metu naudojo tokiu būdu ir tokiems tikslams, kokiems automobilio savininkas leidimo nebuvo davęs, t.y. automobilis buvo naudojamas ne tais tikslais, kuriais buvo patikėtas trečiajam asmeniui, be savininko žinios ir sutikimo. Atsakovo paaiškinimas, jog automobilį vairavo siekdamas jį patikrinti, yra nelogiškas ir prieštarauja įvykio aplinkybėms, nes automobilio patikrai nėra reikalingas nei asmenų vežimas bagažinėje, nei kito automobilio tempimas.

4. Atsakovas Ž. V. triplike nurodė, kad atsakovo viena iš darbo funkcijų buvo nustatyti automobilio kainą, automobilius testuoti (testuojant galima įvertinti automobilio būklę, kuri įtakoja automobilio kainą). Tai, kad automobilyje sėdėjo kitas žmogus ar buvo tempiamas kitas automobilis, nereiškia, kad atsakovas naudojo automobilį be teisėto pagrindo. Nors įvykis įvyko ir po darbo valandų, tačiau autocentro teritorijoje su darbdavio žinia. Atsakovas griežtai nesutinka, kad automobilį panaudojo ne tuo tikslu, kuriuo patikėjo automobilio savininkas, t.y. atsakovas testavo automobilį, darė bandomuosius važiavimus. Automobilio tempimas yra vienas iš tokio bandomojo važiavimo pavyzdžių. Tai, kad automobilyje sėdėjo bendradarbis nieko neįrodo, kadangi buvo vykdomos darbo funkcijos. Automobilio tempimas ar tai, kad žmogus sėdėjo bagažinėje nepaneigia fakto, kad automobilis buvo testuojamas siekiant nustatyti jo kainą.

5. Teismo posėdyje ieškovo atstovas adv. A. Dobravolskis prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad apklausus atsakovą ir liudytoją, visiškai akivaizdu, kad įvykis buvo nedarbo metu, be darbdavio žinios. Tai yra pačių iniciatyva, ir ne tikslu patikrinti Volvo, o būtent užvesti kitą mašiną, kuri priklausė pačiam atsakovui. Automobilis tuo tikslu, kuriuo buvo perduotas draudėjo, tie veiksmai jau buvo atlikti, todėl automobilis buvo neteisėtai naudojamas.

Šalies argumentai

Atsakovas Ž. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis atlygino žalą artimiesiems po to įvykio, susitaikė ir viską išsiaiškino. Nesupranta, kodėl iš jo reikalaujama suma. Tai nebuvo jo tyčinis kažkoks veiksmas. Įvykis buvo nelaimingas atsitikimas, dėl jo kaltos aplinkybės. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad jis pažeidė Kelių eismo taisykles (KET), jis pripažino savo kaltę. Jis pažeidė KET, bet dėl asmens žūties nėra kaltas. Sutinka, kad jeigu būtų asmens nevežęs, eismo įvykio nebūtų. Automobilis Volvo buvo prikabintas prie Lados, kad juos patraukti, sukeisti vietomis, pasiruošti kitai darbo dienai. Ladą norėjo užvesti ir pasirinko tam Volvo. Automobilio patikra ir kainos nustatymas prieš pardavimą yra ilgas procesas. Tai vizuali patikra, perdavimo akto surašymas, pervarymas į serviso zoną, fotografavimas, apžiūra, meistrų patikra, test vairavimas, plovykla, poliravimas ir ruošimas pardavimui. Tie automobiliai migruoja ir pakankamai daug. Volvo buvo perduota su tikslu parduoti ir vyko jos bandymas, testavimas ir patikra, ruošimas važiavimui į servisą. Tempiant kitą automobilį galima patikrinti pavarų dėžę, jos veikimą, atitinkamai įvertinti jos kainą. Toje įmonėje jo įgaliojimai buvo platūs, jis buvo skyriaus vadovas. Jo išsilavinimas profesinis, specialybė verslo klientų aptarnavimo specialistas. Su technine automobilio dalimi išsilavinimo neturi. Įmonėje dirbo 11 metų ir turi didelę patirtį apie automobilius. Tikrinimas velkant yra iš gyvenimiškos praktikos. Įvykis buvo 19.08 val. Jis turi dirbti iki 19.00 val. Neretai lieka po darbo. Darbdavys žinojo, kad jis tikrina automobilius, bet kad pasisodinus žmogų į bagažinę, nežinojo. Suvokė, kad KET neleido tokiu būdu važiuoti, bet nesitikėjo, kad taip atsitiks. D. B. bagažinėje buvo, nes turėjo atkabinti lyną, jeigu būtų užvesta mašina. Tuo metu neatrodė, kad tai pavojinga.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė adv. pad. D. Berezinaitė nurodė, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą vairuoti automobilį. Atsakovas tuo laiku buvo vadovas su plačiai įgaliojimais. Įvykis buvo neženkliai po darbo valandų. Tai, kad automobilyje sėdėjo kitas žmogus ar buvo tempiamas kita automobilis, nereiškia, kad atsakovas automobilį naudojo be teisėto pagrindo. Automobilis buvo patikėtas autocentrui nustatyti kainą, kad savininkas pasirinktų parduoti ar ne tą transporto priemonę. Atsakovas, buvo atsakingas už pardavimus ir turėjo pratestuoti transporto priemonę, atlikti techninę apžiūrą, ją nuplauti. Tam automobiliai buvo įmonėje perstatomi iš vienos vietos į kitą. Atsakovas turėjo teisę vairuoti transporto priemonę.

Liudytojas S. B. nurodė, kad buvo įvykio vietoje. Žmogus į bagažinę atsisėdo pats. Tikslas buvo matyt padėti, atkabinti trosą. Toks veiksmas neleidžiamas, bet tada viskas greitai įvyko. Jis sėdėjo Lada. Buvo bendras susitarimas, kad trauks Lada. Kad nukentėjęs atkabinės trosą, niekas nežinojo. Tai suprato po įvykio. Akumuliatorius buvo išsikrovęs, todėl negalėjo signalizuoti, kad bagažinėje atsisėdo žmogus. Jis atsisėdo be leidimo. Važiuodamas bandė atkabinėti tą trosą ir iškrito. Jo pareigos yra serviso vadovas. Tuo metu buvo tiekėjas, užsakinėjo detales, jas vežiojo. Su Volvo buvo atlikta patikra prieš pirkimą. Kai servise dirbi, reikia padėti. Dirba iki 19.00 val., bet dar tada susitvarko. Tuo metu tvarkėsi darbo vietą. Jo išsilavinimas vidurinis. VAZ buvo tempiama į servisą tvarkyti. Po patikros išvaroma iš tos vietos Volvo, todėl pasirinkta Volvo. Volvo buvo išvaroma iš serviso ir vietoj jos turėjo būti Lada. Neturėjo principinio dalyko, koks automobilis temps Ladą. Kas iš serviso išvaroma, statoma atskirai, tarkim pardavimui. Transporto priemonių stovėjimo vietą kontroliuoja įmonė, yra nustatytam kur stovės pardavimui, kur servisas. Automobilių patikra įėjo į jo (liudytojo) darbines funkcijas. Darbo sutartyje buvo nurodyta, kad jis galėjo atlikti serviso darbus. Patikros nei Ladai, nei Volvo neatlikinėjo tą vakarą nedarė. Volvo patikra buvo atlikta iki to įvykio. Automobilis buvo išvaromas iš serviso, sukeičiant su Lada. Lada priklausė atsakovui. Atsakovas norėjo tvarkytis Lada asmeniškai. Tą tempimą, bandymą užvesti patys sugalvojo, to įmonės vadovybė nenurodė jiems daryti. Tai buvo nedarbo valandomis.

Trečiojo asmens UAB „Baltijos realizacijos centras“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie jo vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, buvo gautas prašymas bylą nagrinėti trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Faktinės aplinkybės

6. Nustatyta, kad 2016-09-19 ieškovas „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje vykdantis veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą, ir G. K. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 05/2052853, pagal kurią buvo laikotarpiui nuo 2016-10-25 iki 2017-10-24 apdrausta transporto priemonės VOLVO XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė.

2017-07-05, apie 20.00 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, Senajame Ukmergės kelyje 18, Užubalių k., Vilniaus r. sav., atsakovas Ž. V., vairuodamas G. K. nuosavybės teise priklausantį automobilį VOLVO XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 189 punkto reikalavimą, numatantį, kad „Keleivius vežti leidžiama tik tam skirtomis (arba specialiai tam pritaikytomis) transporto priemonėmis ir tik pagal konstrukciją keleiviams skirtose vietose. <...>“, t.y. vairuojama transporto priemone važiuodamas automobilių aikštelėje ir lanksčiąja vilktimi vilkdamas automobilį VAZ 21013, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą S. B., automobilio VOLVO XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytoje bagažinėje vežė sėdintį keleivį D. B., kuris, automobiliui VOLVO XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padidinus greitį, iškrito iš bagažinės ant žemės ir buvo sužalotas, o 2017-07-08 nuo patirtų sužalojimų Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje mirė.

Dėl įvykio Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Tarnybos organizavimo poskyryje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-33878-17. 2017-09-07 apklaustas kaip įtariamasis Ž. V. su įtarimu sutiko, kaltė pripažino ir gailėjosi. Ikiteisminis tyrimas 2017‑09‑14 prokurorės nutarimu buvo nutrauktas nukentėjusiajai ir įtariamajam (atsakovui) susitaikius. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017-09-14 nutartimi patvirtino 2017-09-14 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės I. G. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės atsakovą Ž. V. dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, jam susitaikius su nukentėjusiąja bei paskyrė atsakovui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė 1 netus naudotis specialia teise (vairuoti visų rūšių transporto priemones). Nesutikdamas su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-09-14 nutartimi, atsakovas Ž. V. pareiškė skundą, kuriuo prašė panaikinti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties dalį, kuria jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Vilniaus apygardos teismas 2017‑10-26 nutartimi netenkino atsakovo Ž. V. skundo ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-09-14 nutartį paliko nepakeistą.

Automobilio savininkas G. K. 2017-09-19 paaiškinime nurodė, kad 2017-07-04 pristatė dvi jam priklausančias transporto priemones VOLVO XC70, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLVO XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į BRC autocentrą patikrai prieš pardavimą ir kainai nustatyti. Abu automobiliai buvo palikti su visais dokumentais, nes autocentro darbuotojas teigė, kad reikės važiuoti iki serviso patikrai. 2017-07-07 gavo pranešimą apie patikrinimo rezultatus ir autocentro pasiūlytą kainą. Kaina ir sąlygos jo netenkino, todėl kartu su žmona atvyko atsiimti automobilių. Apie įvykusį draudiminį įvykį nebuvo informuotas.

2017-09-18 Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė ieškovui pretenziją dėl 5 137,02 Eur žalos atlyginimo pagal pateiktą D. B. gydymo ir suteiktų paslaugų ataskaitą. 2018-01-05 ieškovas išmokėjo Vilniaus teritorinei ligonių kasai 5 137,02 Eur draudimo išmoką. 2019-03-08 Vilniaus teritorinė ligonių kasa, atsakydama į ieškovo pakausimą, patikslino, kad D. B. suteiktų gydymo paslaugų, susijusių su ginčo eismo įvykiu metu padarytais sužalojimais, kaina yra 3 286,78 Eur, todėl nurodė ieškovui grąžinsianti 1 850,24 Eur.

Ieškovas siuntė UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2017‑09-21 paklausimą dėl informacijos ir 2018-12-18 pretenziją, tačiau centras jokių atsakymų ieškovui nepateikė. Trečiasis asmuo byloje atsiliepimo taip pat nepateikė.

Atsakovo byloje pateiktoje 2017-10-04 UAB „Baltijos realizacijos centras“ direktoriaus M. S. pažymoje nurodyta, kad atsakovas Ž. V. įmonėje dirbo lengvųjų automobilių skyriaus vadovo pareigose. Pažymėta, kad dirbant šiose pareigose vairuotojo pažymėjimas yra vienas iš esminių reikalavimų darbo funkcijoms atlikti, kadangi kiekvieną dieną reikia pervarinėti automobilius, juos pristatyti klientams, atlikti bandomuosius važiavimus ir kita.

Dėl įrodinėjimo

7. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).

Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas laikomas vienu iš klasikinių dispozityvumo principo aspektų, nes, minėta, tik šalims suteikta teisė laisvai disponuoti ginčo objektu. Taigi, ginčo ribas nustato reikalavimus reiškiantis asmuo ir teismas negali jų peržengti ir pareikšti nuomonės bei spręsti dėl tų reikalavimų, kurių byloje dalyvaujantys asmenys nepareiškė. LAT yra pažymėjęs, kad draudimas peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas atitinka ne tik dispozityvumo principą, bet ir užtikrina rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimą. Rungimosi principo esmė yra tai, kad nešališkas teismas nagrinėja šalių ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, t. y. šalys procese turi būti aktyvios, siekdamos įrodyti tai, ką teigia. Rungimosi principas yra glaudžiai susijęs su lygiateisiškumo principu, kuris įtvirtina nuostatą, kad šalių procesinės teisės yra lygios, t. y. nė viena ginčo šalis nėra labiau privilegijuota ir vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje, aiškinant ir taikant šiuos principus, pažymima, kad ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D., bylos Nr. 3K-3-282/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB ,,Klaipėdos technikos mokykla”, bylos Nr. 3K-3-684/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; ir kt.); dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principai neleidžia teismui atlikti minėtų veiksmų už ieškovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008).

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).

Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ieškovų nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias dėsto ieškovai(LAT 2007 m. sausio 4 d. nutartis byloje A. B. v. T. Puišis, I.Puišei, Kauno apskrities viršininko administracija, Kauno rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-150/2007).

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Metekas“ v. UAB „Projektana“, bylos Nr. 3K-3-287/2010; EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 16034/90, 61 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Pažymėtina, kad proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais.

Dėl ieškinio pagrįstumo.

8.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalį atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.3. punktas nurodo, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.

Nėra ginčo, kad atsakovas Ž. V. eismo įvykio metu turėjo teisę vairuoti transporto priemonę VOLVO XC90, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – buvo išlaikęs egzaminą ir turėjo vairuotojo pažymėjimą, liudijantį jo teisę vairuoti. Iš atsakovo vairuotojo pažymėjimo kopijos matyti, kad atsakovas turėjo teisę vairuoti B, B1 ir AM kategorijos transporto priemones. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėja, kad atsakovas neturėjo teisėto pagrindo vairuoti konkrečią transporto priemonę įvykyje buvusiu laiku. Bet kuriuo atveju, atsakovas Ž. V., pastebėjęs, kad automobilio bagažinė yra atidaryta ir joje sėdi žmogus, turėjo nepradėti važiuoti arba nedelsiant sustabdyti automobilį, nes KET reikalavimai draudžia vežti keleivius tam neskirstose vietose (šiuo atveju bagažinėje)(KET 189 punktas).Tai buvo konstatuota baudžiamoje byloje(6 punktas,3 pastraipa). Atsakovas ikiteisminiame tyrime savo kaltę pripažino, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jam susitaikius su nukentėjusiąja.

Teismas pakartoja akivaizdų faktą,kad atsakovas, matydamas jo vairuojamoje transporto priemonėje bagažinėje esantį nukentėjusyjį, neturėjo teisės pradėti važiuoti.Važiavimas buvo atliekamas išimtinai dėl jo paties kaltų veiksmų ir atsakovas turi prisiimti visą atsakomybę dėl kilusių pasekmių nepriklausomai,kad jam atrodo,kad jis nekaltas, kad nukentėjusysis iškrito iš bagažinės,ir jis susitaikė baudžiamoje byloje su nukentėjusiąja puse.

Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilio savininkas G. K. transporto priemonę perdavė UAB „Baltijos realizacijos centras“ patikrai prieš pardavimą ir kainos nustatymui. Duodamas paaiškinimus teisme atsakovas nurodė, kad įvykio metu būtent ir tikrino automobilio techninę būklę, t.y. pavarų dėžės veikimą. Tačiau šią atsakovo poziciją teismas vertina kritiškai, nes automobilio pavarų dėžės patikrinimui nėra reikalingas kito automobilio tempimas,ir tuo labiau, asmens vežimas bagažinėje. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus atsakovas aplinkybės, kad tikrino automobilio techninį stovį, nenurodė. Tuomet jis teigė, kad tempiant buvo bandoma užvesti automobilį VAZ 21013. Tai ikiteisminiame tyrime patvirtino ir kiti įvykio metu dalyvavę asmenys – D. V. ir S. B.,kuris tą patį patvirtino ir teisme.

Bylos nagrinėjimo metu teisme atsakovas jau pakeitė savo poziciją. Teisme apklaustas pačio atsakovo kviestas liudytojas S. B. nurodė, kad ginčo automobilio VOLVO patikra jau buvo atlikta dar iki įvykio, todėl buvo siekiama VOLVO sukeisti su Lada, kurią atsakovas ketino remontuotis, o bandymą tempiant užvesti atsakovui priklausantį automobilį sugalvojo jie patys,t.y. nukentėjusysis neatsitiktinai be leidimo įlipo į automobilio bagažinę.Įmonės vadovybė nenurodė tikrinti pavarų dėžę tempiant kitą automobilį nei darbo metu,nei po darbo. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, jog eismo įvykio metu vykdė darbines funkcijas ir tikrino įmonei patikėtą automobilį. Konstatuotina,kad įvykis įvyko jau pasibaigus UAB „Baltijos realizacijos centras“ darbo laikui, t.y. po 19.00 val., kas taip pat įrodo, jog neturėjo būti vykdomos bet kokios darbinės funkcijos.

Apibendrinus darytina išvada, kad automobilis buvo naudojamas ne tais tikslais, kuriais savininko buvo patikėtas UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir be įmonės vadovų sutikimo ar nurodymo (tokių įrodymų atsakovas nepateikė)(CPK 185 str.). Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškinys tenkintinas, iš atsakovo ieškovui priteistina 3 286,78 Eur žalos-išmokėtos draudimo išmokos (CK 6.38 str., 6.263 str., 6.280 str., Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p.).

9.Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 (penkių) procentų metinės palūkanos už priteistą 3 286,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-01-10) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

10.Ieškovas sumokėjo 116,00 Eur žyminį mokestį (29,00 Eur už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir 87,00 Eur pareiškiant ieškinį). Už pareikštą ieškinį 3 286,78 Eur sumai mokėtinas 74,00 Eur žyminis mokestis, todėl ieškovui grąžintina 42,00 Eur (116,00 Eur – 74,00 Eur) žyminio mokesčio permoka (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Ieškovas turėjo 700,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų. Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovo priteisiama 742,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d.).

Atsakovas turėjo 880,00 Eur teisinių paslaugų išlaidų. Ieškinį tenkinus visiškai, atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos(CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93,185, 259, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendė:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo Ž. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3 286,78 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 78 ct) žalos atlyginimo, 5,00 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą 3 286,78 Eur dydžio sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-01-10) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 742,00 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui „If P&C Insurance AS“ (Estijos Respublikos registracijos kodas 10100168), Lietuvoje vykdančiam veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą (į. k. 302279548).

Grąžinti ieškovui „If P&C Insurance AS“ (Estijos Respublikos registracijos kodas 10100168), Lietuvoje vykdančiam veiklą per „If P&C Insurance AS“ filialą (į. k. 302279548), 42,00 Eur (keturiasdešimt du eurus 00 ct) žyminio mokesčio permoką, sumokėto Danske Bank A/S Lietuvos filiale: 2019-01-04 dokumentu Nr. 0000214731 (29,00 Eur) ir 2019-02-21 dokumentu Nr. 0000218483 (87,00 Eur).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.

Teisėjas Vilmantas Ambrulevičius