- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-23
- Bylos Nr.
- e2A-271-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00523-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,BALTISCHES HAUS“
- Atsakovas
- valstybės įmonei Turto bankui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BALTISCHES HAUS“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-332-253/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,BALTISCHES HAUS“ ieškinį atsakovėms valstybės įmonei Turto bankui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl privatizavimo komisijos sprendimų panaikinimo, žalos atlyginimo, įpareigojimo atlyginti nuomininko padarytas patalpų pagerinimo išlaidas ir kitų sumų priteisimo, įpareigojimo tęsti privatizavimo procedūras.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB ,,BALTISCHES HAUS“ sujungtu patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą (protokolo Nr. 2V-3(652) „Dėl nepritarimo pirkimo–pardavimo sutarties projektui“; 2) panaikinti VĮ Valstybės turto fondo sudarytos Komisijos nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kuriuo Komisija nusprendė panaikinti ankstesnius 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. vykusiuose posėdžiuose priimtus sprendimus dėl privatizavimo objektui, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinti padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo procentais nustatymo; 3) panaikinti Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 2V-14 (689) „Dėl pritarimo pirkimo–pardavimo sutarčių ir privatizavimo programų projektams“ tą dalį, kuria buvo pritarta negyvenamųjų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2 788,83 kv. m, pažymėjimas plane 1B13b, adresas (duomenys neskelbtini)) ir šiam objektui priskirto bendro naudojimo žemės sklypo 3543/16494 dalių (0,3543 ha) privatizavimo programos projektui; 4) įpareigoti atsakovę VĮ Turto banką tęsti negyvenamųjų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2 788,83 kv. m, pažymėjimas plane 1B13b, adresas (duomenys neskelbtini)) privatizavimo procedūrą vykdant tiesiogines derybas su ieškove UAB ,,BALTISCHES HAUS“; 5) priteisti iš atsakovių VĮ Turto banko ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės solidariai ieškovės UAB ,,BALTISCHES HAUS“ naudai 314 453,82 Eur dydžio žalos atlyginimą (nuostolius); 6) įpareigoti atsakovę VĮ Turto banką atlyginti ieškovei 1 154 616,5 Eur dydžio išlaidas, kuriomis buvo pagerintos negyvenamosios patalpos (unikalus Nr. (duomenys neslebtini), plotas 2 788,83 kv. m, pažymėjimas plane 1B13b, adresas (duomenys neskelbtini)), ir priteisti 230 923,29 Eur dydžio palūkanas už laiku neatlygintas patalpų pagerinimo išlaidas; 7) priteisti iš atsakovių ieškovės naudai 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) priteisti ieškovei iš atsakovių visas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2011 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) priėmė nutarimą Nr. 1236 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl Privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo į privatizavimo objektų sąrašą įtraukė valstybei nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias patalpas – prekybos centrą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Patalpos). Šio nutarimo priėmimo metu Patalpų nuomininke buvo ieškovė, kuri naudojo atskiras patalpų dalis skirtingų nuomos bei subnuomos sutarčių pagrindu. 2011 m. lapkričio 17 d. pranešimu Nr. (30)3R-2419 VĮ Valstybės turto fondas informavo ieškovę, kad ji turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, kurios nuomos metu buvo patirtos dėl į privatizavimo objektą įtrauktų patalpų pagerinimo. 2011 m. gruodžio 30 d. ieškovė pateikė prašymą Nr. 2R-5571, prašė atlyginti padarytas pagerinimo išlaidas, pateikė reikalautus dokumentus. Atsižvelgdama į 2012 m. balandžio 25 d. VĮ Valstybės turto fondo raštą Nr. (30)-3R-1040, ieškovė patikslino prašomų atlyginti pagerinimo išlaidų dydį, pateikė kitą prašomą informaciją. 2012 m. spalio 3 d. pranešimu Nr. (30)R-2330 „Dėl derinimo pažymos“ VĮ Valstybės turto fondas informavo ieškovę, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. Komisijos posėdyje buvo patvirtinta 3 986 660 Lt dydžio išlaidų, kurias ieškovė patyrė pagerindama patalpas, suma. 2012 m. spalio 25 d. raštu VĮ Valstybės turto fondas informavo ieškovę, kad pritarė vertintojų nustatytam patalpų vertės padidėjimui 61,6653 proc., su tuo ieškovė sutiko. 2012 m. spalio 30 d. VĮ Valstybės turto fondas pranešimu Nr. (30)3R-2569 „Dėl tiesioginių derybų“ pranešė ieškovei, kad patalpos gali būti privatizuojamos tiesioginių derybų būdu, nurodė, kad tam yra reikalingi dokumentai, įrodantys patalpų atitiktį vienai iš Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (toliau – Privatizavimo įstatymas) 17 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytų techninių sąlygų. Kai šie dokumentai buvo pateikti, VĮ Valstybės turto fondas parengė Patalpų privatizavimo programą ir joje numatė privatizavimo tiesioginių derybų būdą, šiai programai Privatizavimo komisija 2012 m. lapkričio 30 d. posėdyje pritarė. 2012 m. gruodžio 10 d. ieškovė raštu informavo VĮ Valstybės turto fondą, kad sutinka įsigyti privatizuojamas patalpas tiesioginių derybų būdu, pateikė dokumentus, patvirtinančius ieškovės atitiktį potencialiam pirkėjui keliamiems kvalifikaciniams kriterijams bei sąlygoms. Tiesioginių derybų metu buvo suderintas sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo projektas, tačiau Privatizavimo komisija 2013 m. vasario 8 d. sprendimu šiam projektui nepritarė, nenurodydama jokių motyvų. 2014 m. gegužės 16 d. raštu Nr. (30)3R-978 VĮ Valstybės turto fondas informavo ieškovę, kad sudaryta Komisija 2014 m. kovo 24 d. panaikino ankstesnius 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. vykusiuose posėdžiuose Komisijos priimtus sprendimus dėl patalpoms pagerinti padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo procentais nustatymo, atsižvelgdama į dviejų subnuomos sutarčių nuostatas. Iš minėto rašto matyti, kad VĮ Valstybės turto fondui iki 2012-12-31 nenutraukus subnuomos sutarčių, ieškovė neturi teisės gauti patirtų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal šias sutartis, todėl nusprendė panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. posėdžiuose priimtus sprendimus. 2014 m. liepos 3 d. pranešimu Nr. (30)3R-1289 „Dėl negyvenamųjų patalpų privatizavimo“ VĮ Valstybės turto fondas informavo ieškovę, kad Privatizavimo komisija 2014 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2V-14(689) pritarė Patalpų privatizavimo programai, pagal kurią ginčo patalpos privatizuojamos viešo aukciono būdu. Ieškovė nesutinka su tokiu sprendimu, todėl prašo jį panaikinti, nes, jos manymu, šis sprendimas yra be motyvų; subnuomos sutarčių nuostatos negali būti taikomos sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimus; Privatizavimo komisija neturėjo teisės iš naujo peržiūrinėti jau anksčiau jos pačios tikrintus bei patvirtintus privatizavimo veiksmus ir sprendimus. Privatizavimo komisija, iš naujo peržiūrinėdama jau anksčiau savo pačios tikrintus ir patvirtintus privatizavimo sprendimus ir veiksmus, pažeidė jai teisės aktų nustatytą kompetenciją. Tokie veiksmai yra nesąžiningi, prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, pažeidžia privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, iš esmės paneigia ieškovės interesus. VĮ Valstybės turto fondo veiksmai (neveikimas) nulėmė patalpų privatizavimo proceso užsitęsimą, dėl ko nebuvo spėta iki 2012 m. gruodžio 31 d. (t. y. subnuomos sutartyse nurodytos dienos, nuo kurios, VĮ Valstybės turto fondo teigimu, priklausė pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas) pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties, nes VĮ Valstybės turto fondas nesilaikė terminų, nustatytų teisės aktuose, tam tikriems privatizavimo veiksmams atlikti. Panaikinus Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, automatiškai turėtų būti panaikintas ir paskesnis (2014-03-24) Komisijos sprendimas, kuris, kaip teigia VĮ Turto bankas, buvo priimtas atsižvelgiant į Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą. Priėmus skundžiamus sprendimus iš esmės pažeidžiamos ieškovės teisės ir teisėti interesai, nes nepripažįstama ieškovės teisė į patalpoms pagerinti padarytų išlaidų atlyginimą ir ketinama patalpų privatizavimą toliau vykdyti nebe tiesioginių derybų, bet viešo aukciono būdu. Ieškovei, investavusiai dideles lėšas į patalpų pagerinimą, ne tik kad nebus atlygintos patirtos išlaidos, bet ir bus eliminuota teisė privatizuoti šias patalpas tiesioginių derybų būdu. Privatizavimo komisija, VĮ Valstybės turto fondas bei VĮ Valstybės turto fondo sudaryta komisija atliko neteisėtus veiksmus. Privatizavimo komisija, priimdama skundžiamą 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė pritarti Patalpų pirkimo-pardavimo sutarties projektui. VĮ Valstybės turto fondas neteisėtai vilkino Patalpų privatizavimo procesą. VĮ Valstybės turto fondo sudaryta Komisija 2014 m. kovo 24 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuriuo panaikino savo ankstesnius sprendimus dėl Patalpų pagerinimui padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo nustatymo. Neteisėtais atsakovių veiksmais ieškovei padaryta žala pasireiškia tiek tiesioginiais nuostoliais, tiek negautomis pajamomis. Dėl atsakovių neteisėtų veiksmų ieškovė neprivatizavo Patalpų, dėl ko turėjo mokėti ir iki šiol moka už naudojimąsi Patalpomis ir laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki sujungto ieškinio pateikimo dienos iš viso sumokėjo 389 426,52 Eur. Kita vertus, ieškovei neteko mokėti 746 738,87 Eur kainos dalies už Patalpų įsigijimą, todėl ieškovės patirtos išlaidos už naudojimąsi Patalpomis sumažinama suma, kuri turėtų atitikti sumą, kurią ieškovė būtų gavusi palūkanų forma už terminuotą nurodytos sumos indėlį laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kas sudarytų 74 972,70 Eur. Todėl 389 426,52 Eur suma sumažintina 74 972,70 Eur, taigi atsakovės dėl savo neteisėtų veiksmų turi atlyginti ieškovei 314 453,82 Eur dydžio žalą. Jei nebūtų atsakovių neteisėtų veiksmų ir ieškovė būtų privatizavusi Patalpas tiesioginių derybų būdu, ieškovės padarytos pagerinimo išlaidos būtų jai atlygintos sumažinus įsigijimo kainą 1 154 616,50 Eur, todėl VĮ Turto bankas, kaip Patalpų valdytoja ir nuomotoja, turi būti įpareigota atlyginti ieškovės padarytas išlaidas Patalpų pagerinimui.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sprendimui įsiteisėjus yra panaikinamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės.Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės prašė taikyti ieškinio senatį, prašymą grįsdamos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodydamos, kad ieškovė skundą dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo privalėjo paduoti vėliausiai 2013 m. balandžio 24 d. (Privatizavimo komisijos sprendimas paskelbtas „Valstybės žiniose“ 2013-03-23 (VŽ Nr. 30, publikacija Nr. 1522). Teismas su tokia atsakovių pozicija dėl ieškinio senaties sutiko tik iš dalies, nurodydamas, kad ieškovė apie tai, kad Privatizavimo komisija nepritarė sandorio projektui ir yra grąžinamas sumokėtas pradinis įnašas, buvo informuota VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (20)3R-807, o tai reiškia, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti šioje byloje skaičiuotinas ne nuo paskelbimo „Valstybės žiniose“, bet nuo tos dienos, kai ieškovei apie tai buvo pranešta (2013-04-12). Teismas, įvertinęs LITEKO sistemoje esančią informaciją, sutiko su atsakovių pozicija, kad ieškovė praleido ieškinio senatį kreiptis į teismą, nes nors ji ieškinio senaties termino pradžioje (2013-04-26, 2013-05-10, 2013-05-21) ir kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-3297-789/2013, nutartis įsigaliojo 2013-06-19; civilinė byla Nr. 2-4431-560/2013; civilinė byla Nr. 2-4431-560/2013), tokiu būdu nutraukdama ieškinio senaties terminą (CK 1. 130 str. 1 d.), tačiau po 2013 m. birželio 19 d., kai įsiteisėjo nutartis administracinėje byloje Nr. I-3297-789/2013, ir nutarčių, priimtų bendrosios kompetencijos teisme, ieškovė su ieškiniu dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 27 d. (civilinė byla Nr. e2-5711-881/2015) ir 2015 m. rugsėjo 8 d. (nagrinėjamoje byloje), t. y. akivaizdžiai praleidusi ieškinio senaties terminą. Nors teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ir paminėjo, jog teismui manant, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, tačiau teismas, įvertinęs LITEKO sistemoje esančią informaciją, liudytojo A. A. A. paaiškinimus, duotus teisme, konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą, aplinkybė, kad ieškovė tikėjosi ginčą išspręsti taikiai, nelaikytina sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.).Dėl ginčijamų sprendimų teismas nurodė, kad Privatizavimo komisija 2013 m. vasario 8 d. posėdyje nusprendė pateiktam šioje byloje ginčijamam pirkimo-pardavimo sutarties projektui nepritarti. Nors ieškovė savo reikalavimą panaikinti šį sprendimą grindė aplinkybe, kad sprendimas yra nemotyvuotas, kad turėjo būti taikoma analogija Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatams, teismas tokiai pozicijai nepritarė, nurodydamas, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, Privatizavimo komisijos nuostatai (patvirtinti 1997-12-12 Vyriausybės nutarimu Nr. 1394), Tiesioginių derybų būdu nuostatai (patvirtinti Vyriausybės 1997-01-30 nutarimu Nr. 113) neįtvirtino jokio reikalavimo Privatizavimo komisijai pagrįsti (motyvuoti) savo sprendimus, o analogija netaikytina, nes tiek Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai, tiek ir Tiesioginių derybų būdu nuostatai yra specialiosios teisės normos, o CK 1.8 straipsnio 3 dalis nustato, jog neleidžiama pagal analogiją taikyti specialiųjų teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų.Teismas nustatė, kad 2011 m. spalio 27 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 1236 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl Privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo į privatizavimo objektų sąrašą buvo įtrauktos valstybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos – prekybos centras (plotas 2 788,83 kv. m, adresas (duomenys neskelbtini)). Šio nutarimo priėmimu metu Patalpų nuomininke buvo ieškovė, kuri valdė ir naudojo atskiras Patalpų dalis skirtingų šešių nuomos bei subnuomos sutarčių pagrindu. Teismo teigimu, iš esmės ieškovė teisę privatizuoti naudojamas Patalpas ir atgauti išlaidas, kuriomis buvo pagerintos negyvenamosios patalpos, grindė dviejų subnuomos sutarčių sudarymu. Abiejų Subnuomos sutarčių 4 dalys nustatė subnuomos termino ir išsikėlimo iš patalpų sąlygas, t. y. susitarta, kad pagal Subnuomos sutartį 1 (2001-03-15) patalpos subnuomojamos iki 2002-12-31, o pagal Subnuomos sutartį 2 (2001-05-04) – iki 2004 m. lapkričio mėnesio, abi subnuomos sutartys numatė, kad sutartis laikoma pratęsta tomis pačiomis sąlygomis iki 2012 m. gruodžio 31 d. tuo atveju, jei nebus šios Sutarties nutraukimo pagrindų. Visos ieškovės sudarytos sutartys bei susitarimai dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos / subnuomos numatė terminą iki 2012 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad šalys neginčija, jog iki 2012 m. spalio 26 d., kai ieškovė buvo supažindinta su 2012 m. spalio 25 d. įvykusio Komisijos nuomininkų prašymams dėl privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu nagrinėti posėdžio sprendimu, kuriuo buvo nustatytas turto vertės padidėjimo procentinis dydis (61,6653 proc.), tarp šalių jokių ginčų nebuvo, todėl toliau buvo vykdomi privatizavimo tiesioginių derybų būdu etapai. VĮ Valstybės turto fondas 2012 m. spalio 30 d. raštu Nr. (30)3R-2569 nurodė ieškovei, kad ginčo Patalpų privatizavimas tiesioginių derybų metu bus vykdomas tada, jeigu ieškovė papildomai pateiks dokumentus, įrodančius, kad po jos atliktų pagerinimų objektas atitinka bent vieną iš Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies ir 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų patvirtinimo“ nurodytą sąlygą. Teismo teigimu, nors ieškovė šių duomenų nepateikė, tačiau 2012 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (20/3R-2813) ji buvo informuota, kad gali dalyvauti tiesioginėse derybose, jei pateiks rašytinį pasiūlymą įsigyti nurodytą objektą bei dokumentus, patvirtinančius, kad potencialus pirkėjas atitinka nurodytus kvalifikacinius kriterijus ir sąlygas. Teismas nustatė, kad ieškovė pateikė tik paraišką dalyvauti derybose, tačiau kitų prašomų dokumentų nepateikė, ji, norėdama įrodyti savo teisę privatizuoti nekilnojamąjį turtą tiesioginių derybų būdu, turėjo įrodyti ne tik aplinkybę, jog padarytos investicijos į pastatą sudaro ne mažiau kaip ½ šio pastato ir jam priskirto žemės sklypo rinkos vertės, bet ir tą aplinkybę, jog tokio dydžio investicijos buvo nukreiptos atlikti Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies numatytus pagerinimus. Todėl teismas, įvertinęs bylos įrodymus, Tiesioginių derybų būdu nuostatų 53 ir 66.6 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad Privatizavimo komisija turėjo pagrindą priimti ieškovės šioje byloje ginčijamą sprendimą – nepritarti sutarties projektui. Nepritarus ginčo patalpų pirkimo–pardavimo sutarties projektui, tiesioginės derybos laikomos neįvykusiomis, apie ką ieškovė buvo informuota atsakovės 2013 m. balandžio 12 d. raštu.Ginčo objektas į privatizavimo programą buvo įtrauktas be šiam nekilnojamajam turtui priskirto žemės sklypo, todėl teismas sprendė, kad Privatizavimo komisija, būdama privatizavimo priežiūrai įsteigta valstybės institucija, įvertinusi jai pateiktus dokumentus, turėjo teisinį pagrindą nepritarti pirkimo-pardavimo sutarties projektui (Privatizavimo komisijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. Nr. 1394, 3 ir 5 punktai). Teismo teigimu, pripažinus tiesiogines derybas neįvykusiomis, VĮ Valstybės turto fondas turėjo teisę peržiūrėti tiek privatizavimo būdą, tiek privatizavimo sąlygas (Tiesioginių derybų būdu nuostatų 67–68 p.), todėl ieškovės argumentai, jog vieną kartą jau nustačius privatizavimo būdą (tiesiogines derybas), būtina ir toliau privatizavimą vykdyti tiesioginių derybų būdu, nekeičiant ieškovės investuotų atlygintinų lėšų dydžio, vertės padidėjimo procento ir kitų sąlygų, yra teisiškai nepagrįsti. Po to, kai tiesioginės derybos laikomos neįvykusiomis, to objekto privatizavimo procesas yra pradedamas iš naujo: VĮ Valstybės turto fondas Privatizavimo komisijos pritarimu gali sudaryti naują neparduoto objekto privatizavimo programą (t. y. gali siūlyti Privatizavimo komisijai pakeisti šio objekto privatizavimo būdą, sąlygas, nukainoti jį ir panašiai) arba gali siūlyti Vyriausybei išbraukti neparduotą objektą iš privatizavimo objektų sąrašo. Todėl teismas sprendė, kad vėliau priimto sprendimo – Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 2V-14 (689) „Dėl pritarimo pirkimo-pardavimo sutarčių ir privatizavimo programų projektams“ – dalis, kuria buvo pritarta Patalpų ir šiam objektui priskirto bendro naudojimo 3543/16494 (0,3543 ha) dalių žemės sklypo privatizavimo programos projektui, yra teisėta ir pagrįsta, nes yra priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu. Ieškovė prašė įpareigoti atsakovę VĮ Valstybės turto banką tęsti negyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūrą vykdant su ja tiesiogines derybas, tačiau teismas nurodė, kad teisės aktai teismui tokios kompetencijos nesuteikia, o sprendžiant priešingai, tai prieštarautų CK 6.156 straipsnyje įtvirtintam sutarties laisvės principui bei Privatizavimo įstatymo normoms, be to, šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu (galimas tik akcijų pardavimas).Teismas nesutiko su ieškovės nurodytu teisėtų lūkesčių pažeidimu, nurodydamas, kad ieškovei, kaip verslininkei taikytini didesni reikalavimai dėl atidumo, rūpestingumo, sutarčių sudarymo bei vykdymo, įstatymų laikymosi, teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo, todėl ji turėjo žinoti bei suprasti, kad nuomojamos patalpos gali būti privatizuotos tik įstatymo nustatyta tvarka ir būdais, kad lėšų panaudojimas nuomojamam statiniui pagerinti turi būti patvirtintas teisės aktų nustatytais dokumentais, bet ne ieškovės norimais būdais. Teismo teigimu, pagal šalių sudarytų nuomos sutarčių sąlygas, privatizavimo procedūras vykdančių institucijų nurodymus, ieškovė turėjo bendradarbiauti su atsakovais, tačiau to tinkamai nedarė, todėl nurodyto ieškovės elgesio pasekmės tenka pačiai ieškovei.Dėl ieškinio reikalavimo dėl 314 453,82 Eur dydžio žalos atlyginimo teismas nurodė, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje, jame nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Teismo teigimu, kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovės atliko neteisėtus veiksmus (priėmė neteisėtus sprendimus), todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo.Dėl 1 154 616,5 Eur dydžio išlaidų ir 230 923,29 Eur palūkanų priteisimo teismas nurodė, kad ieškovė ginčo patalpomis naudojasi įvairių nuomos (subnuomos) sutarčių bei susitarimų pagrindu, kurių terminas buvo numatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, aplinkybę, kad ginčo patalpomis ieškovė naudojasi iki šiol, 1 154 616,5 Eur dydžio išlaidų patalpoms pagerinti suma buvo nustatyta siekiant įgyvendinti Privatizavimo įstatymo nuostatas ir jo įgyvendinimą lydinčius teisės aktus, konstatavo, kad tarp šalių tęsiantis faktiniams patalpų nuomos santykiams ieškovė dar neturi teisės reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų, nes teisę reikalauti daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo (CK 6.501 str.) ji įgis tada, kai turtas bus grąžintas daikto nuomotojui (CK 6.499 str.), kadangi būtent turto perdavimo metu bus galima nustatyti, dėl kokių atliktų statybos ir remonto darbų ir kaip realiai pagerintas nuomojamas objektas, atskirti, kuriais darbais pagerintos patalpos, o kurie buvo atlikti dėl to, kad nuomininkas siekė pritaikyti patalpas savo veiklai, iš kurios neabejotinai buvo gauta ekonominės naudos. Todėl teismas atmetė reikalavimas įpareigoti atsakovę VĮ Turto banką atlyginti ieškovei 1 154 616,5 Eur dydžio išlaidas, kuriomis buvo pagerintos negyvenamosios patalpos, ir priteisti 230 923,29 Eur dydžio palūkanas už laiku neatlygintas patalpų pagerinimo išlaidas, nes tai yra išvestinis reikalavimas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė UAB ,,BALTISCHES HAUS“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės sujungtą patikslintą ieškinį tenkinti arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, paskirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pagrindinis ir vienintelis argumentas, dėl kurio teismas atsisakė tenkinti ieškinį visa apimtimi, yra tai, kad teismo nuomone, ieškovė praleido ieškinio senaties terminą apskųsti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą. Ieškovė su tokia teismo pozicija nesutinka, kadangi ji prieštarauja tiek taikytiniems teisės aktams, tiek suformuotai teismų praktikai. Teismas sprendime nurodydamas Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti, daugeliu atvejų teisiškai neteisingai naudoja ,,ieškinio senaties“ sąvoką, tuo patvirtindamas, kad supainiojo administracinę teiseną ir ieškininę teiseną. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilę teisiniai santykiai yra laikytini civiliniais teisiniais santykiais, o ne administraciniais teisiniais santykiais, ir jie yra nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme pagal civilinių teisinių santykių ginčus reglamentuojančius teisės aktus. Kadangi byloje nagrinėjami ginčo teisniai santykiai nėra laikytini administraciniais teisiniais santykiais, tai dėl jų kilusių ginčų nagrinėjimui nėra taikomas ABTĮ, tuo pačiu nėra taikomas ir ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui paduoti. Atitinkamai šio ginčo atveju būtina vadovautis CK numatytais ieškinio senaties terminais, o būtent CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytu bendruoju dešimties metų ieškinio senaties terminu, kadangi jokie kiti CK 1.125 straipsnyje numatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai šiam ginčui netaikytini. Teismas nepagrįstai ir neteisingai pasisakė dėl ieškinio senaties pradžios momento skundžiant Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. rašto Nr. (20)3R-807, kuriuo ieškovė buvo informuota apie priimtą Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, dienos. Subjektyvus ieškovės suvokimas apie savo teisių pažeidimą atsirado ženkliai vėliau, nes po Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo priėmimo ir ieškovės informavimo apie tai, ieškovė ir VĮ Valstybės turto fondas toliau komunikavo dėl Patalpų privatizavimo klausimų ir VĮ Valstybės turto fondas nuolat žadėjo, kad klausimas dėl Patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu bus išspręstas. Todėl ieškovė buvo įsitikinusi, kad jos teisės bus apgintos neteisminiu keliu. Ir tik tuomet, kai 2014 m. kovo 24 d. buvo priimtas ginčijamas Komisijos sprendimas bei Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. ginčijamas sprendimas, ieškovei paaiškėjo, kad VĮ Valstybės turto fondas ir kiti valstybę, kaip privatizuojamo turto savininką, atstovaujantys subjektai neketina ieškoti susidariusios situacijos sprendimo ir ieškovės teisės realiai gali būti apgintos tik teisminiu keliu. Be to, kadangi Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendime nėra nurodyti ir ieškovei nebuvo žinomi tokio sprendimo priėmimo motyvai, todėl ieškovė neturėjo realių galimybių tinkamai ir visapusiškai įvertinti, ar toks Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl senaties termino atnaujinimo. Ieškovė ne tik kad pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, buvusia VĮ Valstybės turto fondo ir Privatizavimo komisijos praktika bei VĮ Valstybės turto fondo vadovų patikinimais, tikėjosi susidariusią situaciją ir ginčą išspręsti taikiai, tačiau ir aktyviai ėmėsi ginti savo pažeistas teises teisme. Įvertinus visa tai, net ir padarius išvadą, kad senaties terminas Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimui apskųsti yra praleistas, yra pakankamas pagrindas tokį terminą atnaujinti. Teismo spendimu visi ieškinio reikalavimai buvo atmesti vieninteliu argumentu, kad ieškovas neva praleido ieškinio senaties terminą apskųsti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą. Nors teismas sprendime trumpai pasisakė ir dėl ieškinio esmės, tačiau šiais savo argumentais viso ieškinio atmetimo formaliai nemotyvavo. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ieškovė Privatizavimo komisijai pateikė tik paraišką dalyvauti derybose, tačiau nepateikė kitų prašomų dokumentų, t. y. dokumentų, įrodančių, kad po ieškovės atliktų pagerinimų objektas atitinka bent vieną iš Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje ir Tiesioginių derybų nuostatose nurodytą sąlygą. Tai neatitinka faktinės situacijos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Atsakydama į VĮ Valstybės turto fondo 2012 m. spalio 30 d. pranešimą, kuriame nurodyta, kad ieškovė turėtų pateikti dokumentus, įrodančius Patalpų atitikimą vienai iš Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytų techninių sąlygų, ieškovė užsakė statinio ekspertizę dėl atliktų pagerinimo darbų, kurią atliko UAB ,,Klaipėdos ekspertizė“, parengdama 2012 m. lapkričio 7 d. statybos darbų apimties įvertinimo aktą, kurį ieškovė pateikė VĮ Valstybės turto fondui. Ieškovei pateikus reikalaujamus dokumentus, VĮ Valstybės turto fondas parengė Patalpų privatizavimo programą ir joje numatė privatizavimo tiesioginių derybų būdą, o Privatizavimo komisija 2012 m. lapkričio 30 d. posėdyje parengtai privatizavimo programai pritarė. Vėliau ieškovė VĮ Valstybės turto fondui pateikė 2012 m. gruodžio 10 d. raštą, kuriuo informavo, kad sutinka dalyvauti Patalpų privatizavime tiesioginių derybų būdu, ir pateikė dokumentus, patvirtinančius ieškovės atitikimą potencialiam pirkėjui keliamiems kvalifikaciniams kriterijams bei sąlygoms. Tiesioginių derybų metu ieškovės bei VĮ Valstybės turto fondo buvo suderintas sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo projektas, o 2013 m. vasario 6 d. VĮ Valstybės turto fondo sudaryta tiesioginių derybų komisija pripažino ieškovę tiesioginių derybų laimėtoja ir nusprendė teikti suderintą Patalpų pirkimo-pardavimo sutarties projektą Privatizavimo komisijai. Šie įrodymai paneigia teismo išvadas ir įrodo, kad ieškovė įvykdė visas taikytinų teisės aktų nuostatas ir sąlygas ir atitiko visus taikytinų teisės aktų keliamus reikalavimus, kad galėtų privatizuoti Patalpas tiesioginių derybų būdu.Teismas nepagrįstai nurodė, kad Privatizavimo komisija 2013 m. vasario 8 d. sprendimą nepritarti suderintam privatizavimo sutarties projektui galėjo priimti ir tuo pagrindu, kad Patalpos į privatizavimo programą buvo įtrauktos be joms priskirtos žemės sklypo dalies. Ne ieškovė, o VĮ Valstybės turto fondas rengė bei Privatizavimo komisija tvirtino Patalpų privatizavimo programą tiesioginių derybų būdu, neįtraukdami į privatizavimo objektą privatizuojamoms Patalpoms priskirtos žemės sklypo dalies. Tokiu būdu, pačios valstybės institucijos parengė ir patvirtino būtent tokią privatizavimo programą bei ją vykdė ir tik pačioje pabaigoje Privatizavimo komisija, kuri pritarė tokiai privatizavimo programai, nusprendė nepritarti suderintam sutarties projektui. Todėl ieškovei negali būti permesta visa tokių valstybės institucijų sprendimų rizika ir neigiamos pasekmės. Valstybės kontrolės išvados, kuriomis remiasi atsakovės, argumentuodamos tokį Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą buvo parengtos tik 2013 m. kovo 25 d., todėl net ir objektyviai Privatizavimo komisija sprendimo priėmimo matu negalėjo jomis vadovautis.Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė teisę privatizuoti Patalpas ir atgauti išlaidas, kuriomis Patalpos buvo pagerintos, grindžia dviejų Subnuomos sutarčių sudarymu. Ieškovė Patalpas naudojo, jas gerino ir savo teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą bei Patalpų privatizavimą tiesioginių derybų būdu grindė visų šešių minėtų sutarčių pagrindu. Nuomininko teisė į išnuomoto daikto pagerinimo išlaidų atlyginimą yra numatyta CK 6.501 straipsnyje. Ieškinyje ieškovė detaliai pagrindė, kodėl ji turi teisę į Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą bei, kodėl sprendžiant išlaidų Patalpų pagerinimui atlyginimo klausimą negalima investicijų į kiekvieną Patalpų dalį, naudojamą pagal atitinkamą sutartį, vertinti atskirai. Tačiau teismas dėl šių ieškovės argumentų nepasisakė. Ieškovė reikalavimą įpareigoti atlyginti 1 154 616,5 Eur dydžio išlaidų Patalpoms pagerinti sumą siejo su Patalpų privatizavimu ir jo procedūromis, o ne su teise reikalauti visų pagerinimo išlaidų atlyginimo pasibaigus nuomos santykiams. Realios, dokumentais pagrįstos ieškovės išlaidos, susijusios su Patalpų pagerinimu yra ženkliai didesnės. Ieškovė turėjo pagrįstą teisėtą lūkestį, kad Komisijai priėmus sprendimus dėl Patalpų pagerinimui padarytų išlaidų sumos ir vertės padidėjimo procentais nustatymo, Privatizavimo komisijai pritarus VĮ Valstybės turto fondo parengtam Patalpų privatizavimo programos dėl Patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu projektai, šalims atlikus visas kitas reikalingas procedūras ir užbaigus tiesiogines derybas dėl Patalpų privatizavimo, VĮ Valstybės turto fondo tiesioginių derybų komisijai pripažinus ieškovę tiesioginių derybų laimėtoja, ir šalims suderinus Patalpų privatizavimo sutarties projektą, ieškovė galės pasirašyti Patalpų privatizavimo sutartį ir tuo pagrindu įgyti Patalpas nuosavybėn. Tačiau visiškai nemotyvuotas Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas bei kiti po šio sprendimo VĮ Valstybės turto fondo neteisėti veiksmai šiuos ieškovės lūkesčius paneigė. Jeigu VĮ Turto fondas būtų vykdžiusi privatizavimo procedūrą laikantis teisės aktuose nustatytų terminų, Patalpų privatizavimo sutartis būtų buvusi pasirašyta iki 2012 m. gruodžio 31 d. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu procedūros negali būti tęsiamos, nes šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti tiesioginių derybų būdu. Pripažinus Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą negaliojančiu, vadovaujantis 2014 m. kovo 20 d. Privatizavimo įstatymo Nr. VIII-480 pakeitimo įstatymo Nr. XII-792 2 straipsnio 6 dalimi, pagal Privatizavimo komisijos 2012 m. lapkričio 30 d. patvirtintą Patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu programą, Patalpų privatizavimas galėtų būti tęsiamas pagal iki Privatizavimo įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo galiojusias Privatizavimo įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pirmoji privatizavimo tiesioginių derybų būdu procedūra nebuvo užbaigta teisėtai ir turi būti atnaujinta bei vykdoma toliau. Atitinkamai turi būti panaikinti sprendimai, susiję su antrąja Patalpų privatizavimo viešo aukciono būdu procedūra. Todėl pripažinus Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą negaliojančiu, automatiškai turi būti panaikinamas Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 2V-14 (689) „Dėl pritarimo pirkimo–pardavimo sutarčių ir privatizavimo programų projektams“ dalyje, kuria buvo pritarta Patalpų ir joms priskirto bendro naudojimo žemės sklypo privatizavimo programos projektui.Teismas, netinkamai vertindamas byloje esančius įrodymus, o daugelio įrodymų bei ieškovės argumentų nevertindamas, neatskleidė bylos esmės. Atsakovės VĮ Turto bankas ir Vyriausybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai nesutikimo su skundu argumentai:Šioje byloje ieškovė pareikštu ieškiniu prašė panaikinti viešo administravimo teisės subjekto – Privatizavimo komisijos – priimtus administracinius aktus. Šie reikalavimai yra administracinio teisinio pobūdžio, todėl byloje taikytini ABTĮ nustatyti administracinio akto apskundimo, o ne CK nustatyti ieškinio senaties terminai. Dėl nurodytų aplinkybių šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Nagrinėjamoje byloje ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas turi būti skaičiuojamas nuo ginčijamo Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo įteikimo ieškovei dienos, t. y. nuo 2013 m. balandžio 12 d. Ieškovė dėl minėto Privatizavimo komisijos sprendimo panaikinimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 8 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminą. Ieškovė pateiktame ieškinyje neprašė atnaujinti praleisto terimo, tik teismo posėdžio metu paminėjo, jog teismui manant, kad terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas. Ieškovė nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl jos prašymas pagrįstai buvo atmestas. Privatizavimo komisija, priimdama 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, vadovavosi teisės aktais ir neviršijo teisės aktuose nustatytos savo kompetencijos. Tuo metu galiojantys teisės aktai neįtvirtino jokio reikalavimo Privatizavimo komisijai pagrįsti (motyvuoti) savo sprendimus. Ieškovė nesikreipė nei į Privatizavimo komisiją, nei į VĮ Valstybės turto fondą dėl ginčijamo sprendimo motyvų pateikimo ir /ar paaiškinimo. Ieškovė teisę privatizuoti Patalpas ir atgauti išlaidas, kuriomis patalpos buvo pagerintos, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose rėmėsi būtent dviejų Subnuomos sutarčių sudarymu. Taigi pati ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą, todėl skundo argumentai, jog teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl kitų sudarytų nuomos sutarčių, yra nepagrįsti. Ieškovė, reikalaudama atlyginti 1 154 616,50 Eur dydžio išlaidas, nepateikia jokių įrodymų dėl to, ar išlaidos buvo būtinos, ar nebuvo tarp jų išlaidų gaunamos iš daikto pajamoms padidinti, koks yra tų investicijų į pagerinimus nusidėvėjimas ir pan. Be to, ieškovė iki šiol naudojasi Patalpomis prekybos centro veiklai, t. y. pagerinimus naudoja savo veiklai. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, todėl skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl kiekvieno jos argumento, nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patiktina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydama, kad atsižvelgiant į faktinių aplinkybių ir įrodymų gausą, žodinis procesas leistų teismui objektyviau ir detaliau išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes bei priimti objektyvų ir pagrįstą sprendimą. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.). Tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde nenurodė svarių argumentų, kurie sąlygotų būtinybę skirti šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, nes šalys savo argumentus išdėstė byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, o paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantė neteigia, o iš bylos duomenų nenustatyta, kad pirmosios instancijos teisme kokiu nors būdu būtų buvusios apribotos jos teisės išdėstyti visas bylai tinkamai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ar kitaip pažeista jos teisė į tinkamą teisminę gynybą. Taigi apeliantei nenurodžius jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Dėl administracinio akto apskundimo termino
Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimus – prašė panaikinti administracinius aktus, priteisti žalos atlyginimą, patalpų pagerinimo išlaidas bei kitas sumas. Ieškovės nuomone, vien tai, kad ieškinys pareikštas civilinio proceso tvarka, sudaro pagrindą teigti, jog, skundžiant ir administracinius aktus, turi būti laikomasi būtent CK nustatytų ieškinio senaties terminų, konkrečiai – 10 metų bendrojo ieškinio senaties termino, kuris taikomas ginčams dėl asmens teisių pažeidimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo ieškovės argumentu. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra saistoma asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012). ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Tai reiškia, kad taikant šiuos terminus, nustatant jų pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-695/2017). Sprendžiant klausimą dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo. Remiantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei apie savo teisių pažeidimą tapo žinoma gavus atsakovės VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštą Nr. (20)3R-807, kuriuo ieškovė buvo informuota apie Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą. Be to, Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimas buvo paskelbtas ir ,,Valstybės žiniose“ 2013 m. kovo 23 d. (VŽ Nr. 30, publikacija Nr. 1522). Su ieškiniu dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo Į Vilniaus apygardos teismą ieškovė kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 27 d. civilinėje byloje Nr. e2-5711-881/2015 ir į Klaipėdos apygardos teismą 2015 m. rugsėjo 8 d. nagrinėjamoje byloje, taigi, praleidusi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad subjektyvus ieškovės suvokimas apie savo teisių pažeidimą atsirado ženkliai vėliau nei tik sužinojus apie skundžiamą Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, šiuo atveju nėra aktualūs, nes kaip minėta, nustatant procesinės teisės kreiptis į teismą dėl administracinio akto apskundimo pradžią netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės.ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nurodo, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-505-492/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 str. CPK 78 str. 1 d.). Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą. Klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Taigi sprendžiant dėl ABTĮ 33 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežasčių svarbos, taikomi tokie pat kriterijai kaip ir ieškinio senaties termino praleidimo atveju. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje neprašė atnaujinti praleisto termino, tik pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 29 d. posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas nuo 51:30 iki 55:15) nurodė, kad laikant, jog terminas yra praleistas, jis turėtų būti atnaujintas, nes ir po skundžiamo Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo vyko derybos dėl Patalpų privatizavimo tiesioginių derybų būdu. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių. Vien ieškovės nurodyta aplinkybė, kad tarp šalių vyko derybos ir ji tikėjosi susidariusią situaciją ir ginčą išspręsti taikiai, bei ėmėsi ginti savo pažeistas teises teisme tvarka, nelaikytina sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą administracinio akto apskundimo terminą, atsižvelgiant į tai, kad nors 2013-04-26, 2013-05-10, 2013-05-21, ieškovė ir kreipėsi į teismą (administracinė byla Nr. I-3297-789/2013, nutartis įsigaliojo 2013-06-19; civilinė byla Nr. 2-4431-560/2013; civilinė byla Nr. 2-4431-560/2013), tačiau po 2013-06-19, kai įsiteisėjo nutartis administracinėje byloje Nr. I-3297-789/2013, ir nutarčių, priimtų bendrosios kompetencijos teisme, ieškovė tik daugiau kaip po dvejų metų pareiškė ieškinius teismuose dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo. Net ir įvertinant apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad tik tuomet, kai 2014 m. kovo 24 d. buvo priimtas ginčijamas Komisijos sprendimas bei Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. ginčijamas sprendimas, ieškovei paaiškėjo, kad jos teisės realiai gali būti apgintos tik teisminiu keliu, bylos duomenys patvirtina, kad į teismą su ieškiniais ieškovė kreipėsi nuo nurodyto momento praėjus daugiau nei metų laikotarpiui. Taigi terminas praleistas itin ženkliai, o svarbių priežasčių termino atnaujinimui ieškovė nenurodo, teisėjų kolegija jų taip pat neįžvelgia, todėl vien tik šio termino praleidimas, jo neatnaujinus, yra pakankamas pagrindas reikalavimui dėl Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo panaikinimo atmesti.Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, dėl kurių buvo praleistas terminas administraciniam aktui apskųsti, ir pagrįstai atmetė ieškovės prašymą dėl šio terminą atnaujino, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingų išvadų.
Dėl ginčijamų sprendimų
Valstybės ir savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybių turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011). Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (nagrinėjamos bylos atveju aktuali įstatymo 2009 m. rugpjūčio 4 d. redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos ir kitas turtas kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleistas pagal šį įstatymą, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Privatizavimo įstatymo 13 straipsnyje, nustatančiame privatizavimo būdus, kaip vienas tokių būdų nurodytas tiesioginės derybos (1 dalies 4 punktas).Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimo tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikiams patenkinti. Šie tikslai įpareigoja privatizavimo procesą vykdančias institucijas parinkti tokį viešosios nuosavybės perleidimo būdą, kuris leistų pasiekti maksimalų privatizavimo tikslą – privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Turto privatizavimas tiesioginių derybų būdu yra specialus būdas, taikomas kaip išimtinis, atsižvelgiant į nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti, siekiant išvengti prieštaravimo tarp privatizavimo tikslo gauti iš privatizavimo didesnių pajamų ir tikslo gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizuoti, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų, bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2013). Valstybės ir savivaldybės turto privatizavimas yra vykdomas teisės aktų imperatyviai nustatytomis sąlygomis ir tvarka, kuri yra privaloma, taigi ir tuo atveju, kai turtas privatizuojamas tiesioginių derybų būdu. Tais atvejais, kai privatizavimo tiesioginių derybų būdu objektas yra valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kuriuos (kurias) nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino ir yra tenkinamos Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos sąlygos, o potencialus savo valią dėl jų privatizavimo išreiškęs pirkėjas yra šių pastatų ar patalpų nuomininkas ar asmuo, turintis nuomininko reikalavimo teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą, su šiuo pirkėju vykdomos tiesioginės derybos yra grindžiamos ne konkurso principu, siekiant sudaryti pirkėjų konkurenciją, bet derantis su vieninteliu pirkėju (nuomininku), atlikusiu nuomojamo pastato ar patalpų pagerinimus. Turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pagrindu vykdomą privatizavimo procesą pripažinti neteisėtu galima tada, kai nustatyta tokių aktų reikalavimų, privatizavimo tikslų, viešojo intereso pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2009). Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1026 nutarė perduoti VĮ Valstybės turto fondui patikėjimo teise valdyti VĮ ,,Pajūrio vėtrungė“ valdomą nekilnojamąjį turtą – prekybos centrą, esantį (duomenys neslebtini), o 2011 m. spalio 27 d. priėmė nutarimą Nr. 1236 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 ,,Dėl privatizavimo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo į privatizavimo objektų sąrašą buvo įtrauktos valstybei nuosavybės teise priklausančios Patalpos. Minėto 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1236 priėmimo metu Patalpų nuomininke buvo apeliatė, kuri valdė ir naudojo atskiras Patalpų dalis skirtingų šešių sutarčių pagrindu: 1) pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą 2001-11-10 apeliantės ir tuometinės Patalpų valdytojos VĮ „Pajūrio Vėtrungė“; 2) pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sudarytą 2001-12-17 apeliantės ir tuometinės Patalpų valdytojos VĮ „Pajūrio Vėtrungė“; 3) pagal nuomos sutartį, sudarytą 1996-12-23 VĮ „Pajūrio Vėtrungė“ (kaip nuomotojo) ir UAB „Merda“ (kaip nuomininko), iš kurios kylančias nuomininko teises ir pareigas apeliantė perėmė nuo 2001-07-01 pagal negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties, sudarytos 2001-03-15 apeliantės (kaip subnuomininko), UAB „Merda“ (kaip nuomininko), VĮ „Pajūrio Vėtrungė“ (kaip nuomotojo) (toliau – Subnuomos 1 sutartis) sąlygas; 4) pagal nuomos sutartį, sudarytą 1999-10-21 VĮ „Pajūrio Vėtrungė“ (kaip nuomotojo) ir D. K. įmonės „Vakarų reklama“ (kaip nuomininko), iš kurios kylančias nuomininko teises ir pareigas apeliantė perėmė nuo 2001-07-01 pagal negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties, sudarytos 2001-05-04 tarp apeliantės (kaip subnuomininko), D. K. įmonės „Vakarų reklama“ (kaip nuomininko), VĮ „Pajūrio Vėtrungė“ (kaip nuomotojo) (toliau – Subnuomos 2 sutartis), sąlygas; 5) pagal Nuomos sutartį, sudarytą 1996-10-16 tuometinės Patalpų valdytojos VĮ „Pajūrio Vėtrungė“ (kaip nuomotojo) ir J. R. prekybos įmonės (kaip nuomininko), kurios teises ir pareigas 2001-10-01 negyvenamųjų patalpų nuomos teisių perleidimo sutarties pagrindu perėmė apeliantė; 6) pagal nuomos sutartį, sudarytą 2001-02-02 tarp tuometinės Patalpų valdytojos VĮ „Pajūrio Vėtrungė“ (kaip nuomotojo) ir visuomeninės organizacijos Klaipėdos miesto renginių klubo „Garsas“ (kaip nuomininko), kurio teises ir pareigas 2001-09-28 negyvenamųjų patalpų nuomos teisių perleidimo sutarties pagrindu perėmė apeliantė. Abejų Subnuomos sutarčių 6.5 punktuose šalių buvo sutarta, kad subnuomininkas (UAB ,,BALTISCHES HAUS“) turi teisę savo sąskaita atlikti subnuomojamų patalpų pertvarkymus, remontą ir kt. Pagal Subnuomos 1 sutarties 14.1 punktą ir Subnuomos 2 sutarties 13.1 punktą sutarties šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu ne dėl subnuomininko kaltės sutartis nebus pratęsta tokiomis pačiomis sąlygomis iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir dėl šios ar kitų priežasčių subnuomininkas negalės naudotis patalpomis iki 2012 m. gruodžio 31 d., tokiu atveju nuomotojas įsipareigoja atlyginti subnuomininkui faktines išlaidas. Subnuomos 1 sutarties 15.7 punktu šalys taip pat susitarė, kad tuo atveju, jeigu subnuomininkas pagal šios sutarties sąlygas naudosis patalpomis iki 2012 m. gruodžio 31 d., jis po 2012 m. gruodžio 31 d. neturės teisės reikalauti, kad jam būtų grąžintos išlaidos patalpų remontui, rekonstrukcijai, pertvarkymui ir automobilių stovėjimo aikštelės įrengimui, kaip tai numatyta sutarties 14 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės nuomojamos Patalpos buvo įtrauktos į privatizavimo objektų sąrašą, VĮ Valstybės turto fondas 2011-11-17 pranešimu Nr. (30) 3R-2419 informavo apeliantę, kad vadovaujantis Valstybės turto fondo valdybos 2002-11-29 sprendimu Nr. 3 patvirtinta Nuomininko nuomos metu privatizavimo objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų atlyginimo objekto privatizavimo metu tvarka, apeliantė turi teisę prašyti atlyginti nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Apeliantė VĮ Valstybės turto fondui 2011-12-30 pateikė prašymą atlyginti privatizavimo objektui – Patalpoms pagerinti padarytas išlaidas.VĮ Valstybės turto fondo Komisijos 2012 m. rugsėjo 27 d. posėdyje buvo patvirtinta 3 986 660 Lt dydžio išlaidų, kurias apeliantė patyrė pagerindama Patalpas, suma, o 2012 m. spalio 25 d. Komisijos posėdyje patvirtinta, kad dėl apeliantės atliktų Patalpų pagerinimo išlaidų Patalpų vertė padidėjo 61,6653 procentais. VĮ Valstybės turto fondas 2012-10-30 raštu Nr. (30)3R-2569 nurodė apeliantei papildomai pateikti dokumentus, įrodančius, kad po jos atliktų pagerinimų objektas atitinka bent vieną iš Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų patvirtinimo“ nurodytą sąlygą. Taip pat 2012 m. gruodžio 3 d. VĮ Valstybės turto fondo raštu Nr. (20/3R-2813) apeliantė buvo informuota, kad gali dalyvauti tiesioginėse derybose, jei pateiks rašytinį pasiūlymą įsigyti nurodytą objektą bei dokumentus, patvirtinančius, kad potencialus pirkėjas atitinka nurodytus kvalifikacinius kriterijus ir sąlygas. 2013 m. vasario 6 d. VĮ Valstybės turto fondo tiesioginių derybų komisija pripažino apeliantę tiesioginių derybų laimėtoja ir nusprendė teikti suderintą Patalpų pirkimo-pardavimo sutarties projektą Privatizavimo komisijai. Privatizavimo komisija 2013 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 ,,Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų patvirtinimo“, nepritarti pirkimo-pardavimo sutarties projektui dėl Prekybos centro patalpų (duomenys neskelbtini).Nagrinėjamoje byloje apeliatė prašo panaikinti Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, nurodydama, kad Privatizavimo komisija nepagrįstai be jokių motyvų nepritarė Patalpų pirkimo-pardavimo sutarties projektui. Teisėjų kolegija pažymi, kad privatizavimo procesas vyksta tam tikrais etapais. Privatizavimo priežiūrai Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato specialią valstybės įsteigtą instituciją – Privatizavimo komisiją, veikiančią pagal šį įstatymą bei Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Įstatymas Privatizavimo komisijai suteikia išimtinę teisę pritarti ar nepritarti objektų privatizavimo programų projektams, privatizavimo sandorių projektams (Privatizavimo įstatymo 5 str. 4 d. 1 ir 2 p.). Analogiška nuostata, kad Privatizavimo komisija turi teisę pritarti ar nepritarti privatizavimo sandorių projektams nustatyta ir Privatizavimo komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1394 ,,Dėl Privatizavimo komisijos nuostatų patvirtinimo“ 5.2 p. (redakcija galiojusi nuo 2007-07-25 iki 2013-08-27). Nei Privatizavimo įstatyme nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarime Nr. 113 ,,Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų patvirtinimo“, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1394 patvirtintuose Privatizavimo komisijos nuostatuose nenustatyta reikalavimo Privatizavimo komisijai pagrįsti savo sprendimą. Tai ieškinyje pripažino ir pati apeliantė. Kaip nurodė atsakovės, o to neneigia ir apeliantė, UAB ,,BALTISCHES HAUS“ nesikreipė į Privatizavimo komisiją ar VĮ Valstybės turto fondą dėl ginčijamo sprendimo motyvų pateikimo ir/ar paaiškinimo. Apeliantė teigdama, kad Privatizavimo komisija pažeidė jos kompetencijai priskirtą privatizavimo proceso teisinį reguliavimą, tokius argumentus grindė prielaidomis, subjektyviais numanymais, bet ne įrodymais. Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad Privatizavimo komisija, vykdydama vieną iš etapų – svarstydama pritarti ar ne patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties projektui, nustatė, kad šis pirkimo-pardavimo sutarties projektas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 ,,Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. su privatizavimo objektu nėra parduodamas šiam objektui priskirtas žemės sklypas. Tokius argumentus, kad privatizuojamos Patalpos turėjo būti parduodamos su joms priskirtu žemės sklypu, patvirtina ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2013 m. kovo 25 d. rašte VĮ Valstybės turto fondui nurodytos rekomendacijos. Nors apeliantė nurodo, kad Valstybės kontrolės išvados buvo parengtos jau po ginčijamo Privatizavimo komisijos sprendimo, ir jomis Privatizavimo komisija vadovautis negalėjo, tačiau, kaip minėta, reikalavimas, kad su privatizavimo objektu turėtų būti parduodamas šiam projektui priskirtas žemės sklypas, buvo įtvirtintas minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarime Nr. 1023.Kasacinis teismas yra nurodęs, kad valstybės ir savivaldybės turtas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bei šis turtas privatizuojamas tik tiksliai laikantis įstatymų ir kitų teisės normų nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626/2013). Nagrinėjamu atveju Privatizavimo komisija, įvertinusi jai pateiktus dokumentus bei nustačiusi, kad pirkimo-pardavimo sutarties projektas neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų, turėjo pagrindą nepritarti pateiktam sutarties projektui.Atmestini ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantė nepateikė prašomų dokumentų, t. y. dokumentų, įrodančių, kad apeliantės atliktos investicijos į pastatą sudaro ne mažiau kaip ½ šio pastato ir jam priskirto žemės sklypo rinkos vertės, bei, kad tokio dydžio investicijos buvo nukreiptos atlikti Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalies numatytus pagerinimus. Nors apeliantė nurodo, kad buvo užsakiusi statinio ekspertizę dėl atliktų Patalpų pagerinimo darbų, kurią atliko UAB ,,Klaipėdos ekspertizė“ parengdama 2012 m. lapkričio 7 d. Statybos darbų apimties įvertinimo aktą, kurį apeliantė pateikė VĮ Valstybės turto fondui, tačiau jame įvertinimas atliktas siekiant nustatyti ar patalpose pakeista ne mažiau kaip ½ pagrindinių konstrukcijų, ar pakeista daugiau kaip ½ inžinerinių komunikacijų, ar padidintas ir kiek naudojamų patalpų plotas, tuo tarpu minėtame akte nėra nurodyta, kad apeliantės investuotos lėšos į Patalpų pagerinimą sudarė ne mažiau kaip ½ šio pastato ir jam priskirto žemės sklypo rinkos vertės. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 113 ,,Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų patvirtinimo“ 66.6 punkte nustatyta, kad tiesioginės derybos laikomos neįvykusiomis, jeigu Privatizavimo komisija ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepritaria pirkimo-pardavimo sutarties projektui. Šiuo atveju Privatizavimo komisijai 2013 m. vasario 8 d. sprendimu nepritarus Prekybos patalpų pirkimo-pardavimo sutarties projektui, VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. kovo 27 d. nutarimu tiesioginės derybos su apeliante buvo laikomos neįvykusiomis, ir apie tai apeliantė informuota VĮ Valstybės turto fondo 2013 m. balandžio 12 d. raštu. Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 113 „Dėl valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų patvirtinimo“ 67–68 punktuose numatyti galimi sprendimai dėl neparduoto turto, kai tiesioginės derybos laikomos neįvykusiomis: Turto fondas Privatizavimo komisijos pritarimu gali sudaryti naują neparduoto turto objekto privatizavimo programą, ją sudarydamas, Turto fondas gali siūlyti Privatizavimo komisijai pakeisti šio objekto privatizavimo būdą, sąlygas, nukainoti jį ir pan., taip pat gali siūlyti Vyriausybei išbraukti neparduotą objektą iš privatizavimo objektų sąrašo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos argumentu, kad pripažinus tiesiogines derybas neįvykusiomis, VĮ Valstybės turto fondas turėjo teisę peržiūrėti tiek privatizavimo būdą, tiek privatizavimo sąlygas. Privatizavimo objekto programa turi atitikti galiojančių teisės aktų reikalavimus bei sudaroma pagal paskelbimo metu esančias aplinkybes. Apeliantė skunde nurodo, kad pagal naujai atsiradusias aplinkybes peržiūrėti toje pačioje privatizavimo procedūroje priimtų ankstesnių sprendimų, kurie buvo priimti laikantis tuometinių teisės aktų ir atsižvelgus į tuometines aplinkybes, negalima. Šiuo atveju negalima sutikti su nurodytu apeliantės argumentu, nes nagrinėjamu atveju Komisijos 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. priimti sprendimai bei kiti tiesioginių derybų metu priimti sprendimai galiojo iki tiesioginių derybų proceso pabaigos, t. y. iki Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimo nepritarti pirkimo-pardavimo sutarties projektui. Rengiant naują privatizavimo programą, jos sąlygos pasikeitė, nes Patalpoms buvo pristirtas žemės sklypas, t. y. parduodamas turtas iš esmės pasikeitė. Dėl to Komisija 2014 m. kovo 24 d. sprendimu turėjo pagrindą panaikinti 2012 m. rugsėjo 27 d. ir 2012 m. spalio 25 d. priimtus sprendimus, kurie buvo priimti privatizavimo tiesioginių derybų būdu vykdymo metu, kurios buvo pripažintos neįvykusiomis. Apeliantės ginčijama Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 2V-14 (689) „Dėl pritarimo pirkimo-pardavimo sutarčių ir privatizavimo programų projektams“ – dalis, kuria buvo pritarta Patalpų ir šiam objektui priskirto bendro naudojimo 3543/16494 (0,3543 ha) dalių žemės sklypo privatizavimo programos projektui, yra priimta naujai pradėto privatizavimo proceso metu. Dėl minėto sprendimo nepagrįstumo apeliantė nurodė, kad panaikinus Privatizavimo komisijos 2013 m. vasario 8 d. sprendimą bei Komisijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą, kaip neteisėtus ir nepagrįstus, turėtų būti panaikintas ir Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimas. Kadangi šiuo atveju netenkinami apeliantės reikalavimai dėl minėtų Privatizavimo komisijos bei Komisijos sprendimų panaikinimo, todėl nėra pagrindo apeliantės nurodytais argumentais naikinti nurodytos Privatizavimo komisijos 2014 m. birželio 27 d. sprendimo dalies.Apeliantė skunde nurodo, kad atsakovės bei Privatizavimo komisija pažeidė jos teisėtus lūkesčius pasirašyti Patalpų privatizavimo sutartį bei tuo pagrindu įgyti Patalpas savo nuosavybėn. Pažymėtina, kad pagal Privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei pagal Tiesioginių derybų būdu nuostatų 66.6 punktą, tiesioginės derybos laikomos neįvykusiomis, jeigu Privatizavimo komisija ar Vyriausybė nepritaria pirkimo-pardavimo sutarties projektui. Todėl, kol Privatizavimo komisija ar Vyriausybė nebuvo pritarę pirkimo-pardavimo sutarties projektui, apeliantei ir negalėjo kilti teisėti lūkesčiai dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Juo labiau atsižvelgiant į tai, kad Subnuomos sutartys iki 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo nutrauktos ir apeliantė Patalpomis naudojosi nevaržomai, o Subnuomos sutartyse buvo numatyta, kad po 2012 m. gruodžio 31 d. apeliantė neturi teisės reikalauti atlyginti Patalpų pagerinimo išlaidų.
Dėl ieškovės teisės į Patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą
Ieškovė UAB ,,BALTISCHES HAUS“ byloje pateiktu patikslintu ieškiniu prašo įpareigoti atsakovę VĮ Turto banką atlyginti 1 154 616,5 Eur dydžio išlaidas, kuriomis buvo pagerintos Patalpos ir priteisti 230 923,29 Eur dydžio palūkanas už laiku neatlygintas patalpų pagerinimo išlaidas. Kaip minėta, apeliantė yra Patalpų nuomininkė, kuri valdo ir naudoja atskiras Patalpų dalis skirtingų šešių sutarčių pagrindu. Subnuomos 1 sutarties ir Subnuomos 2 sutarties 6.5 punktuose šalių buvo sutarta, kad subnuomininkas (UAB ,,BALTISCHES HAUS“) turi teisę savo sąskaita atlikti subnuomojamų patalpų pertvarkymus, remontą, įskaitant rekonstrukciją, automobilių stovėjimo aikštelės įrengimą, be atskiro nuomotojo ir nuomininko sutikimo, informuodamas apie tokių darbų apimtis ir sąmatas nuomotojo steigėją ir nuomotoją prieš atliekant tokius darbus. Pabaigęs tokius darbus subnuomininkas (ieškovė) įsipareigojo pateikti nuomotojui dokumentus, patvirtinančius šias išlaidas. Pagal 2001-03-15 sudarytos Subnuomos 1 sutarties 14.1 punktą ir 2001-05-04 sudarytos Subnuomos 2 sutarties 13.1 punktą sutarties šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu ne dėl subnuomininko kaltės sutartis nebus pratęsta tokiomis pačiomis sąlygomis iki 2012 m. gruodžio 31 d., ir dėl šios ar kitų priežasčių subnuomininkas negalės naudotis patalpomis iki 2012 m. gruodžio 31 d., tokiu atveju nuomotojas įsipareigoja atlyginti subnuomininkui faktines išlaidas. Kitose nuomos sutartyse jų galiojimo terminas buvo nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d., jose šalių nebuvo susitarta dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad privatizuojant valstybės (savivaldybės) turtą, dėl materialiosios teisės, t. y. nuomos sutarties šalių teisių ir pareigų dėl turto pagerinimo išlaidų, turi būti sprendžiama pagal CK įtvirtintą nuomininko turėtų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo reglamentavimą; Vyriausybės nutarimais ar žemesnės galios teisės aktais gali būti nustatyta šių klausimų sprendimo tvarka, t. y. procedūriniai aspektai, tačiau negali būti keičiamas suinteresuotų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015). CK 6.501 straipsnyje, reglamentuojančiame nuomininko teisę į išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato ką kita; nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išnuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti; nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti.Nagrinėjamu atveju patalpomis, dėl kurių pagerinimo prašoma priteisti iš atsakovių patirtas išlaidas, apeliantė ir šiuo metu naudojasi, ginčo patalpų privatizavimo procesas nėra pasibaigęs. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių tęsiantis faktiniams patalpų nuomos santykiams, apeliantė dar neturi teisės reikalauti patalpų pagerinimo išlaidų. Teisę reikalauti daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo apeliantė įgis tada, kai turtas bus grąžintas daikto nuomotojui arba privatizuotas bei nustatytas pagerinimo išlaidų pagrįstumas bei jų dydis. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo tenkinti šiuo metu byloje pareikštą apeliantės reikalavimą dėl išlaidų, kuriomis buvo pagerintos negyvenamosios patalpos, bei palūkanų už laiku neatlygintas patalpų pagerinimo išlaidas, atlyginimo.
Dėl žalos atlyginimo
Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovių 314 453,82 Eur dydžio žalos atlyginimą (nuostolius), kuriuos grindė tiek tiesioginiais nuostoliais, tiek negautomis pajamomis. Ieškovės teigimu, dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, neprivatizavusi Patalpų teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, ieškovė turėjo mokėti VĮ Valstybės turto fondui nuomos mokestį už naudojimąsi Patalpomis, todėl laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki sujungto patikslinto ieškinio teismui pateikimo sumokėjo 389 426,52 Eur už naudojimąsi Patalpomis. Taip pat ieškovė nurodė, kad neprivatizavus patalpų jai nereikėjo mokėti 746 738,87 Eur kainos dalies už Patalpų įsigijimą, todėl ieškovės gautina nauda turėtų atitikti sumą, kurią ji būtų gavusi palūkanų forma už terminuotąjį 746 738,87 Eur dydžio indėlį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., kas sudarytų 74 972,70 Eur. Todėl vadovaudamasi protingumo bei sąžiningumo principais bei siekdama šalių interesų pusiausvyros, ieškovė 74 972,70 Eur suma sumažino patirtas 389 426,52 Eur išlaidas dėl naudojimosi Patalpomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikia nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 str.); atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) (CK 6.246 str.); kaltę, kuri preziumuojama, išskyrus įstatymo numatytus atvejus (CK 6.248 str.), ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 str.) ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2011). Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (griežtoji civilinė atsakomybė) (CK 6.271 str. 1 d.). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė ir nepagrindė, kad atsakovės neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė joms teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamos bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, bei priėmė neteisėtus ir nepagrįstus skundžiamus sprendimus, todėl darytina išvada, kad apeliantė neįrodė atsakovių neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė atsakovėms nekyla. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančias aplinkybes bei įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.