Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. V. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-879-1062/2021 pagal pareiškėjos Z. V. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. V. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

5. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1934 m. gruodžio 27 d. pažymoje Nr. 36337, išduotoje pareiškėjos tėvo įpėdiniams, minimas žemės sklypas, paženklintas Nr. 136 kaip tik buvo pareiškėjos tėvo valdomo sklypo su Nr. 135, į kurį pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės pagal 1999 m. liepos 26 d. Klaipėdos apskrities sprendimą Nr. 6055, gretimybė. Todėl nuosavybės teisės į jį privalomai turėjo būti atkurtos buvusio žemės sklypo Nr. 136 savininko įpėdinei, t. y. pareiškėjai. Vėliau išaiškėjo, jog šis sklypas panaudotas J. V. nuosavybės teisėms į žemę atkurti, vadovaujantis Apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 13.6-4806 bei Apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 14315. Dėl nurodytos priežasties Kretingos rajono, Kartenos k. v., projekto autoriaus A. M. surašyti pareiškėjos tėvui iki nacionalizacijos priklausiusių sklypų, į kuriuos atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo Aktai, taip ir liko nerealizuoti.

6. Paaiškino, kad sutartis tarp B. T. ir jos sūnaus (pareiškėjos tėvo) įrodo pareiškėjos tėvo mamos aiškiai išreikštą valią perleisti savo sūnui jos valdomą žemę ir trobesius. Kiti pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina pareiškėjos teiginių pagrįstumą.

10. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. rugsėjo 2 d. pažymoje Nr. R4-1331 nurodyta, jog Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – ir TSR) Ministrų Tarybos archyviniame fonde esančios (duomenys neskelbtini) 1944–1948 m. bylos (duomenys neskelbtini) vardiniame naujakurių sąraše nurodyta, kad pareiškėjos tėvas, turėjęs 0,75 ha žemės, 3 trobesius ir, kaip mažažemis, gavęs 3,62 ha žemės. Daugiau dokumentų apie pareiškėjos tėvo (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos valdytas žemes informacijos nėra.

11. Nurodė, kad pareiškėjos prie skundo pridėtas įsiteisėjęs Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 31 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-394-666/2006, kuriuo yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog A. V. iki nacionalizacijos Kartenos miestelyje nuosavybės teise valdė 0,63 ha žemės sklypą, būtent toje vietoje, kurioje pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises natūra, pagal A. M. parengtą vietos apžiūrėjimo planą, tik patvirtina, kad pareiškėjos tėvas nuosavybės teise valdomos žemės (duomenys neskelbtini) neturėjo.

12. Pažymėjo, kad pareiškėja 2008 m. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl terminų atnaujinimo, siekiant atkurti nuosavybės teisę į K. T., K. iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) (administracinė byla Nr. I-706-609/2008), tačiau prašymas buvo atmestas. Plungės apylinkės teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018 atmetė pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-817-777/2018 paliko nepakeistą šį sprendimą.

15. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1, 2 dalimis, 57 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių nuostatų taikymo aspektu, remdamasis Plungės apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018, Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-817-777/2018, teismas konstatavo, kad šiuose sprendimuose nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi atitinka visas tam keliamas sąlygas, t. y. šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo sprendimais; bylose dalyvauja tie patys asmenys, šios aplinkybės buvo įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje Nr. I-109-609/2009, civilinėje byloje Nr. 2YT-367-474/2018 bei yra reikšmingos nagrinėjamoje administracinėje byloje.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartojo skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus, papildomai nurodydama:

19.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes juo nepagrįstai nepanaikinti Sprendimai, kuriais visiškai nepagrįstai atsisakyta vykdyti viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, vilkinant pareiškėjos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą.

19.2. Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1934 m. gruodžio 27 d. pažymoje Nr. 36337, išduotoje pareiškėjos tėvo įpėdiniams, minimas žemės sklypas, paženklintas Nr. 136, kaip tik buvo pareiškėjos tėvo valdomo sklypo Nr. 135, į kurį pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės pagal Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6055, gretimybė. Atitinkamai, nuosavybės teisės į jį privalomai turėjo būti atkurtos žemės sklypo Nr. 136 savininko įpėdinei – pareiškėjai. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, šis sklypas dėl pareiškėjai nesuprantamų priežasčių ir aplinkybių, t. y. neteisėtai ir galiojant pagrįstam advokatės prašymui sustabdyti nuosavybės teisių grąžinimą Kartenos miestelio kadastrinėje vietovėje, buvo panaudotas J. V. nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, remiantis Apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. 13.6-4806 bei Apskrities viršininko 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. 14315. Todėl A. M. surašyti pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos priklausiusių sklypų, į kuriuos atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo Aktai, taip ir liko nerealizuoti, NŽT nepagrįstai vilkinant pareiškėjai nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvui priklausantį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Šią pareiškėjos teisę garantuoja ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Atkūrimo įstatymas, nustatantis pretendentų nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūras.

19.3. Tvarkos 12 punkte nustatyti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai byloje yra, t. y. pateikta sutartis tarp B. T. ir jos sūnaus – pareiškėjos tėvo, kuri įrodo pareiškėjos tėvo mamos 1930 m. sausio 3 d. aiškiai išreikštą valią perleisti savo sūnui (pareiškėjos tėvui) jos valdomą žemę ir trobesius. Teismas nepagrįstai atsisakė į teismo posėdį kviesti NŽT Kretingos skyriaus vadovą Dalių Vitkų, Kretingos rajono, Kartenos kadastro vietovės projekto autorių techniką A. M., kitus liudytojus, dalyvavusius Aktų surašyme, Kartenos kadastrinės vietovės žemėtvarkininką A. T., nes tik jų paaiškinimais buvo galima atskleisti nagrinėjamos bylos esmę, galutinai ir negrįžtamai išsiaiškinant, kodėl pradėta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareiškėjai procedūra taip ir nebuvo užbaigta.

23. Išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų pagrindu, teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, nenuginčytas, galiojantis ir šiame bei minėtame Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendime nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje administracinėje byloje, kadangi atitinka visas tam keliamas sąlygas.

24. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Atkūrimo įstatyme aiškiai sureglamentuota, jog nuosavybės teisių atkūrimo subjektas yra tas asmuo, kuriam nacionalizavimo metu priklausė nekilnojamasis turtas; teismas pagrįstai nurodė, kad atkuriant nuosavybės teisę į žemę ar nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d.

25. Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pripažino, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Tai įrodyti turi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, kurie yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Pasirėmęs Tvarkos 12 punktu, teismas padarė išvadą, kad nei vieno iš pirmiau nurodytų rūšių dokumento, kuriame būtų duomenų, kad pareiškėjos tėvas nacionalizavimo metu (duomenys neskelbtini) valdė 0,75 ha ir 3,62 ha žemės nuosavybės teise, pareiškėja nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacine tvarka nagrinėjant bylą.

27. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl neiškviestų liudytojų, teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjos tėvas neturėjo nuosavybės teisės į ginčijamą žemę ir byloje esant išreikštai tokiai pat atsakovo pozicijai, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kviesti į teismo posėdį pareiškėjos nurodytų asmenų dėl jau nustatytų aplinkybių paaiškinimo. Kitus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažino nereikšmingais.

29. Grįsdama būtinumą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, pareiškėja prašyme nurodo, kad į bylos procesą turėjo būti įtrauktas ir J. V., kuriam nuosavybės teisės neteisėtai ir nepagrįstai atkurtos į 0,63 ha iš 0,75 ha žemės sklypo (Nr. 136). Šis žemės sklypas yra 0,57 ha žemės sklypo (Nr. 135), į kurį nuosavybės teisės yra atkurtos pareiškėjai, gretimybė. Vadinasi, nuosavybės teisės į 0,75 ha žemės sklypą (Nr. 136) turėjo būti atkurtos pareiškėjai, o ne J. V.. Pareiškėja nepagrįstai nebuvo įtraukta į civilinės bylos Nr. 2-394-666/2006 nagrinėjimą, kurioje buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,63 ha iš 0,75 ha žemės sklypo (Nr. 136). Be to, J. V. nuosavybės teisės atkurtos neteisingai pritaikius Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, nes J. V. nebuvo 0,63 ha žemės sklypo savininkas. Taip pat pareiškėja nurodo, kad pasilieka prie nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė į teismo posėdį iškviesti NŽT Kretingos skyriaus vadovą Dalių Vitkų, Kretingos rajono, Kartenos kadastro vietovės projekto autorių techniką A. M., kitus liudytojus, dalyvavusius Aktų surašyme, Kartenos kadastrinės vietovės žemėtvarkininką A. T..

30. Grįsdama būtinumą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas. Sprendžiant administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą turėjo būti taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias nuosavybės teisės atkuriamos į neišlikusį Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą; nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Pagal šias teisės nuostatas pareiškėja yra pilnateisė pretendentė, turinti teisę atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo asmeninės nuosavybės teisinėmis valdytus žemės sklypus. Šiuo atveju nuosavybės teisių į asmeninės nuosavybės atkūrimą pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pasirašytas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktas. Nepriklausomos Lietuvos valdžios suvenerių galių pasekmė yra 1940 m. svetimos jėgos, tame tarpe ir nacionalizacijos, nepripažinimas, prioritetu iškeliant nuosavybės teisės neliečiamybę.

31.1. Atkūrimo įstatymas skirtas piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėto atkurti, nuosavybės teisių atkūrimui. Atkūrimo įstatymas aiškiai apibrėžia, kad nuosavybės teisių atkūrimo subjektas yra tas asmuo, kuriam nacionalizavimo metu priklausė nekilnojamasis turtas. Šiuo atveju nėra nuosavybės atkūrio objekto, nes nenustatyta, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdė 0,75 ha žemės sklypą. Aplinkybės, kad pareiškėjos tėvas minėtą žemės sklypą valdė po visuotinės nacionalizacijos nepaneigia anksčiau konstatuotos aplinkybės, dėl kurios pareiškėjos tėvas nėra tinkamas subjektas Atkūrimo įstatymo prasme į nuosavybės teisių atkūrimą, kurios turtas buvo nacionalizuotas.

31.2. Tam, kad būtų pripažintas Atkūrimo įstatymo normų pažeidimas turi būti nustatytas juridinę reikšmę turinti faktas, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 0,75 ha ir 3,62 ha žeės sklypus, arba atnaujinus terminus archyviniams dokumentams patekti, pateikti nuosavybės teises pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjos prašymą nurodytos Atkūrimo įstatymo nuostatos nėra taikytinos šiuo atveju, nes nenustatyta, jog pareiškėjo tėvas nacionalizacijos metu valdė minėtus žemės sklypus.

31.3. Prašymo dalis atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu nepagrįsta, nes civilinėje byloje Nr. 2-394-666/2006 juridinis faktas buvo nustatomas iki nacionalizacijos, o pareiškėjos pateikti dokumentai apie valdymo faktą yra po nacionalizacijos. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo įtraukti į bylą J. V., nes pareiškėja nepateikė duomenų apie neteisėtai pareiškėjos tėvo nusavintą turtą.

31.4. Nepagrįsti teiginiai dėl į teismo posėdį neiškviestų liudytojų. Byloje dalyvavo atstovai, pagal procesinį dokumentą, turintys teisę atstovauti NŽT.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-879-1062/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 ir 10 punktuose įtvirtintus pagrindus.

33. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

34. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės, dar kartą ištirti byloje esantys įrodymai, kuriuos ištyrė ir įvertino tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktą

35. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Pagal ABTĮ 157 straipsnio 1 dalį: „Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti <...> neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus <....>.“

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aptariamas pagrindas atnaujinti procesą yra skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011).

37. Šiuo atveju nustatyta, kad pati pareiškėja prašo teismo atnaujinti procesą dėl to, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas kitas asmuo, t. y. J. V..

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja, kurios skundo pagrindu buvo išnagrinėta administracinė byla pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio skundo pagrindu buvo patikrintas pirmosios instancijos teismo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka, negali remtis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, nes dėl jos teisių ir pareigų byloje yra pasisakyta, o, kaip matyti, inicijuoti proceso atnaujinimą šiuo pagrindu gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-575/2018; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017). Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad nors J. V. buvo paminėtas pirmosios instancijos teismo sprendime, aprašant pačios pareiškėjos skundo argumentus, tačiau LVAT nutarties motyvuojamojoje dalyje minėtas asmuo nepaminėtas visai, ir dėl šio asmens teisių ar pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo nebuvo sprendžiama ginčytuose Sprendimuose, daro išvadą, kad vien tai, jog J. V. yra minimas teismo procesiniuose dokumentuose, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad teismas privalėjo įtraukti šį asmenį į bylos nagrinėjimą. Pareiškėja nenurodė jokių tokią išvadą paneigiančių pagrįstų argumentų.

39. Vertindama kitus pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą aptariamu pagrindu argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jie nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, nes šio proceso metu nėra sprendžiama dėl aplinkybių, susijusių su kitomis bylomis, kurios, pareiškėjos nuomone, buvo išnagrinėtos netinkamai, ar dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos procesinio prašymo ir neiškvietė į teismo posėdį pareiškėjos prašytus iškviesti asmenis.

40. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog šiuo atveju nėra pagrindo spręsti dėl proceso atnaujinimo, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą

41. Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

42. Siekiant atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

43. Procesas aptariamu pagrindu gali būti atnaujintas tik nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

44. Aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas iš esmės siejamas su pažeidimo akivaizdumu. Prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir „esminė“, t. y. tokia, kuri daro teismo procesinį sprendimą neteisėtu. Teismo padarytas „esminis materialiosios teisės normų pažeidimas“ gali būti suprantamas kaip (i) konkrečioje teisės normoje esančios aiškios taikytinos nuostatos netaikymas, (ii) imperatyviosios teisės normos netaikymas, (iii) vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir (iv) kiti panašūs atvejai (žr., pvz., 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

45. Iš pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą turinio aišku, jog pareiškėja, interpretuodama Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, kaip patvirtinančią pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo asmeninės nuosavybės teisėmis po nacionalizacijos valdytus žemės sklypus, tokiu būdu nesutinka su LVAT nutartyje padaryta išvada, kad pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisių atkūrimo subjektas yra tas asmuo, kuriam nacionalizavimo metu priklausė nekilnojamasis turtas, o atkuriant nuosavybės teisę į žemę ar nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. (žr. LVAT nutarties 31 p.).

46. Pareiškėja prašymą iš esmės grindžia subjektyviu Atkūrimo įstatymo nuostatos aiškinimu, kuris pagrindžia jos poziciją, kurios nepalaikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, ir kuri iš esmės neatitinka ir nuosekliai suformuotos teismų praktikos, pagal kurią, pagal Atkūrimo įstatymą sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-25-415/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444‑2093/2010; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-799/2010; 2010 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-364/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-532/2009; 2008 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008; 2004 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-178/2004; 2003 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-232/2003 ir kt.). Tai reiškia, kad, atkuriant nuosavybės teises į žemę turi būti nustatyta, kas buvo nusavintos žemės savininkas 1940 m. liepos 22 d. pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dalyje galiojusius teisės aktus, o ne kaip bando įrodyti pareiškėja – ir po nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Aptartu oficialiu teisės aiškinimu remtasi ir LVAT nutartyje (žr. LVAT nutarties 32 p.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, konstatuoja, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju neįrodė sąlygų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktui taikyti, t. y. šiuo pagrindu atnaujinti procesą. Atsižvelgusi į padarytą išvadą, teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad nėra reikšminga detaliau pasisakyti dėl pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą išdėstytų likusių argumentų, susijusių su asmeninės nuosavybės apsauga, kadangi detalesnis minėtų argumentų vertinimas bet kuriuo atveju nepaneigtų išvados, kad pareiškėja neįrodė sąlygų atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-879-1062/2021 atsisakoma atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Z. V. T. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-879-1062/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-879-1062/2021 pagal pareiškėjos Z. V. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. V. T. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.