Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-09-11 · Civilinė byla Nr. 2A-817-777/2018

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-11
Bylos Nr.
2A-817-777/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolanta Gailevičienė, Erinija Kazlauskienė, Giedrė Seselskytė
Pareiškėjas
Z. V. T.
Suinteresuotas asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai
Civilinė byla Nr. 2A-817-777/2018Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01522-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.4.5.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. T. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. V. T. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja 2017 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmus su pareiškimu, juo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas K. T. (duomenys neskelbtini) kaime, iki nacionalizavimo nuosavybės teise turėjo du 0,75 ha ir 3,62 ha ploto žemės sklypus, į kuriuos atkurtinos nuosavybės teisės pagal 2011 m. spalio 15 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto autoriaus techniko A. M. sudarytus sklypų, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus.Pareiškėja nurodė, jog jos tėvas K. T. nuosavybės teise valdė du bendro 4,37 ha ploto žemės sklypus, kurie buvo (duomenys neskelbtini) rajone, todėl prašo atkurti nuosavybės teises į 4,37 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Pareiškėja nurodė, jog tai, kad jos tėvas nuosavybės teise valdė šiuos žemės sklypus, patvirtina 2007 m. rugsėjo 20 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gauta pažyma. Pažymoje nurodyta, jog 1944–1948 metais K. T. (duomenys neskelbtini) rajone, turėjo 4,37 ha žemės. Taip pat pareiškėja nurodė, jog 2011 m. spalio 15 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktais pareiškėjai turi būti atkurtinos nuosavybės teisės į juose individualizuotą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, jog šį faktą gali patvirtinti liudytojai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė:Pareiškėjai 1999 m. liepos 26 d. Klaipėdos apskrities viršininko sprendimu Nr. 6055 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. T. nuosavybės teise valdytą 0,57 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) apskrityje.Klaipėdos apskrities archyvo pažymėjime yra nurodyta, kad 1945 m. vardiniuose naujakurių sąrašuose įrašytas K. T., (duomenys neskelbtini) apylinkėje, turėjęs 0,75 ha ir 3,62 ha žemės, iš viso 4,31 ha žemės. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nuosavybę Nr. 4072 nurodyta, kad Kretingos apskrities žemės tvarkytojo archyviniame fonde (duomenys neskelbtini) pal. (buv. Aleksandro Tiškevičiaus nuosavybė) parceliacijos byloje Žemės tvarkymo departamento matininko 1929-09-09 rašte Nr. 44 (duomenys neskelbtini) apskr. žemės tvarkytojui apie (duomenys neskelbtini) miestelio mažažemių turėtą žemės kiekį įrašytas mažažemis „T. K. įpėd.“(įpėdiniai (-is) neįvardyti), turėjęs 0,56 ha žemės. Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1944–1948 m. byloje Kartenos valsčiaus vardiniame naujakurių sąraše įrašytas T. K., K. s., gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, turėjęs 0,75 ha žemės, ir, kaip mažažemis, gavęs 3,62 žemės, iš viso turi 4,37 ha žemės.Valstybinės žemės paskyrimo aktu Nr. 923, priimtu 1945 m. birželio 30 d., T. K., K., paskirti 3,62 ha ploto žemės sklypai naudotis neatlygintinai ir neribotam laikuiPirmosios instancijos teismas nurodė, jog valstybės institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, pateikė archyvinius dokumentus, kad pareiškėjos tėvas iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) miestelyje, turėjo 0,56 ha žemės ir remiantis šiais nuosavybės teisę įrodančiais dokumentais, pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kuriais remiantis atkuriamos nuosavybės teisės, nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057, 1993 m. gegužės 20 d. Nutarimas Nr. 349 ir 1993 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 407, konstatavo, jog teisės aktuose nustatytų dokumentų pareiškėja teismui nepateikė ir teismas tokių dokumentų nenustatė.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos pateikti archyviniai dokumentai įrodo, kad jos tėvui, kaip mažažemiui, buvo suteikta neatlygintinai naudotis žeme ir šis žemės paskyrimo aktas nėra nuosavybės teisę įrodantis ar papildantis dokumentas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jos tėvas K. T. nuosavybės teisėmis valdė 0,75 ha ploto ir 3,62 ha plotos žemės sklypus (duomenys neskelbtini) valsčiuje, todėl jos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi yra praleistas terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ir pareiškėja teismo neprašo termino atnaujinti, todėl teismas dėl termino atnaujinimo nepasisako.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja (toliau – apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Apeliantė nurodė, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl buvo padaryta klaidinga išvada, kad pareiškėjos tėvui K. T. priklausiusi žemė negali būti nuosavybės teisių atkūrimo objektu, nes ta žemė nebuvo nacionalizuota ar kitaip paimta iš savininko.Apeliantė nurodė, jog tėvas K. T. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo du 4,37 ha bendro ploto žemės sklypus, ir tai patvirtino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rusėjo 20 d. pažyma Nr. R4-4077 (toliau – pažyma). Nurodė, jog pažymoje apie nuosavybę nurodyta, kad Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1944–1948 m. byloje Kartenos valsčiaus vardiniame naujakurių sąraše (be datos) įrašytas T. K., K. s., gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, turėjęs 0,75 ha žemės ir kaip mažažemis gavęs 3,62 ha žemės. Skiltyje „iš viso žemės ha“ įrašyta „4,37“. Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino viso Kartenos valsčiaus vardinio naujakurių sąrašo sudarymo Kretingos apskrities žemės tvarkytojo archyviniame fonde faktinių aplinkybių: nuo kada jie pradėti ir baigti sudaryti – iki visuotinės nacionalizacijos ar po jos; kelintais metais į juos buvo įrašytas T. K., K. s., gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime; kaip sąrašai pateko į Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyvinio fondo 1944–1948 metų bylas ir kt.), o tai svarbu siekiant panaikinti atsiradusius prieštaravimus dėl naujakurių sąrašų sudarymo datos (žr. Z. V. T. ir Kretingos rajono žemėtvarkos skyriui išduotas archyvų pažymas).Apeliantė nurodė, jog pirmosios instancijos teismui pateikė 2011 m. spalio 15 d. ir 2011 m. lapkričio 15 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktus, kurių pagrindu pareiškėjai atkurtinos nuosavybės teisės į juose individualizuotą nekilnojamąjį turtą, tačiau juose nurodytų duomenų pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, nors šie aktai nėra nuginčyti, panaikinti ar pripažinti negaliojančiais. Nurodė, jog aktai turi įrodomąją reikšmę, negalint kitokia tvarka gauti žemės valdymo faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų apie pareiškėjos tėvo K. T. iki nacionalizacijos valdytą žemę bei jos dislokaciją. Nurodė, jog esant šiems nenuginčytiems rašytiniams įrodymams kategoriška teismo išvada, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jos tėvas K. T. nuosavybes teisėmis valdė 0.75 ha ploto ir 3.62 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, nėra teisinga, žinant, kad šios kategorijos bylose yra taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos Atkūrimo įstatyme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 176–185 straipsniai).Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Kretingos skyrius prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pirmosios teismas, nagrinėdamas šią civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, rėmėsi į bylą pateiktais pareiškėjos rašytiniais įrodymais, kurie įrodo, kad nekilnojamasis turtas, dėl kurio prašoma nustatyti faktą, iki nacionalizacijos neegzistavo, t. y. pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. rugsėjo 2 d. pažymą Nr. R4-1331 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde, Kretingos apskrities 1944–1948 m. byloje (duomenys neskelbtini) vardiniame naujakurių sąraše T. K., K., turėjęs 0,75 ha žemės, 3 trobesius ir kaip mažažemis gavęs 3,62 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. turėjimo faktas nurodytas po nacionalizacijos 1944–1948 metais. Nurodė, jo šiuos faktus patvirtina ir į bylą pateiktas pareiškėjos rašytinis, t. y. 1945 metų valstybinės žemės paskyrimo aktas Nr. 923, kuriame T. K., K., 1945 m. vasario 26 d. nutarimu neatlygintinai ir neribotam laikui skirtas naudotis 3,62 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) apskr., tai reiškia, kad K. T. iki nacionalizacijos 3,62 ha ploto žemės sklypo nuosavybės teise nevaldė, o ir naudojimo teisę įgijo tik po 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos.Suinteresuotas asmuo nurodė, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo konstatuojamojoje dalyje tiksliai ir aiškiai nurodyta, kad „pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad jos tėvas K. T. nuosavybės teise valdė 0,75 ha ploto ir 3,62 ha ploto žemės sklypus (duomenys neskelbtini) aps.“, priešingai negu pareiškėja įrodinėja, anksčiau išvardyti rašytiniai įrodymai įrodo, kad minėti žemės sklypai suteikti naudotis neatlygintinai po įvykusios 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos, o būtent 1944–1948 metų laikotarpiu.Suinteresuotas asmuo nurodė, jog įsiteisėjusiu Kretingos rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 31d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-394-666/2006 yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. V. iki nacionalizacijos Kartenos miestelyje nuosavybės teise valdė 0,63 ha žemės sklypą, būtent toje vietoje, kurioje pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagal A. M. parengtą vietos apžiūrėjimo planą, tai taip pat patvirtina, kad apeliantės tėvas K. T. nuosavybės teise valdomos žemės (duomenys neskelbtini) valsč., į kurią V. Z. T. prašo nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, nuosavybės teise nevaldė.Suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra ne bet kokie dokumentai, tokie dokumentai nustatyti Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovas ir jo atstovas bei atsakovės atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformuotoje teismų praktikoje bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ne kartą pažymėjo, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 str.) Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2004, 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3259/2008 ir kt.)Nagrinėjamoje byloje apeliantė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog apeliantės tėvas K. T. (duomenys neskelbtini) kaime, iki nacionalizavimo nuosavybės teise turėjo du 0,75 ha ir 3,62 ha ploto žemės sklypus, į kuriuos atkurtinos nuosavybės teisės. Pareiškime nurodyta, kad faktas reikalingas nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti. Rašytinės bylos duomenimis nustatyta:2007 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nuosavybę Nr. 4072 nurodyta, kad Kretingos apskrities žemės tvarkytojo archyviniame fonde, Kretingos valsčiaus (duomenys neskelbtini) pal. (buv. Aleksandro Tiškevičiaus nuosavybė) parceliacijos byloje, Žemės tvarkymo departamento matininko 1929 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 44 Kretingos aps. žemės tvarkytojui apie Kartenos miestelio mažažemių turėtą žemės kiekį įrašytas mažažemis „T. K. įpėd.“(įpėdiniai (-is) neįvardinti), turėjęs 0,56 ha žemės. Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos archyviniame fonde 1944–1948 m. byloje Kartenos valsčiaus vardiniame naujakurių sąraše įrašytas T. K., K. s., gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, turėjęs 0,75 ha žemės ir kaip mažažemis gavęs 3,62 žemės, iš viso turi 4,37 ha žemės. Šios pažymos pastaboje nurodyta, jog daugiau dokumentų apie K. T. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, dokumentų apie žemės pirkimą iš Prano ir L. U., pirkimo–pardavimo akto, žemės paskyrimo akto Nr. 923 archyve saugomuose fonduose nerasta (b. l. 14).Valstybinės žemės paskyrimo aktu Nr. 923, priimtu 1945 m. birželio 30 d., T. K., K., paskirta 3,62 ha ploto žemės sklypai naudotis neatlygintinai ir neribotam laikui (b. l. 41).Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė savo reikalavimu aiškiai apibrėžė apeliantės tėvui nuosavybės teisės priklausymą, prašydama nustatyti T. K., K., gyvenusio (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teisę į 0,75 ha žemės 3,62 žemės plotus iki nacionalizavimo. Taip pat pažymėtina, jog apeliantė nurodė juridinio fakto patvirtinimo tikslą – siekiant atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas. Atkūrimo įstatymas aiškiai apibrėžia, kad nuosavybės teisių atkūrimo subjektas yra tas asmuo, kuriam nacionalizavimo metu priklausė nekilnojamasis turtas.Teisėjų kolegija pažymi, jog žemė buvo nacionalizuota Liaudies Seimui 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta valstybės nuosavybe, atskiri nacionalizavimo aktai dėl žemės nusavinimo rašomi nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog atkuriant nuosavybės teisę į žemę, nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas iki 1940 m. liepos 22 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-783/2002; 2006 m. kovo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3- 171/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3- 585/2007 ir kt.).Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog apeliantė nepateikė įrodymų, kad 0,75 ha ir 3,62 ha ploto žemės sklypai (duomenys neskelbtini) valsčiuje iki nacionalizavimo nuosavybės teise priklausė apeliantės tėvui K. T.. Priešingai, byloje pateikti įrodymai, nurodyti nutarties 23.1, 23.2 punktuose, duoda pagrindą konstatuoti, jog apeliantės tėvas K. T. minėtus žemės sklypus valdė po 1940 m. liepos 22 d., t. y. po žemės nacionalizavimo (b. l. 14, 41). Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Duomenų apie bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl jų klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Jolanta GailevičienėErinija KazlauskienėGiedrė Seselskytė