Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje, apeliacine proceso tvarka mišriu būdu (daliai proceso dalyvių teismo posėdyje dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Piotro Orlovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 147 straipsnio 1 dalį (2 veikos), 147 straipsnio 2 dalį (2 veikos) ir nuteistas:

- pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (1 epizodas) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (2 epizodas) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (3 epizodas) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (4 epizodas) – laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. V. paskirta galutinė subendrinta 4 (ketverių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2021 m. gruodžio 2 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš nuteistojo A. V. nukentėjusiesiems priteista: M. B. 700 (septyni šimtai) Eur, M. L. 5 000 (penki tūkstančiai) Eur, A. B. 500 (penki šimtai) Eur, A. S. 700 (septyni šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Nuteistajam A. V. laikino nuosavybės teisių apribojimo į jam priklausantį turtą: butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taikant visišką nuosavybės teisių apribojimą, terminas pratęstas iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymo.

Iš nuteistojo A. V. VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ naudai priteista 750 (septyni šimtai penkiasdešimt) Eur įgalioto atstovo paslaugoms apmokėti už teisinę pagalbą nukentėjusiajam M. B., nurodant pinigus pervesti į SWEDBANK, AB, sąskaitą (duomenys neskelbtini).

Iš nuteistojo A. V. valstybei priteista 1 189,12 Eur (vienas tūkstantis šimtas aštuoniasdešimt devyni eurai ir 12 ct) už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiesiems M. L., A. S., A. B..

Iš nuteistojo A. V. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteista 2 935,22 Eur (du tūkstančiai devyni šimtai trisdešimt penki Eur ir 22 ct) už ekstradicijos išlaidas, pinigus pervesti į AB SEB banko atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 27 d., tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, susitarė, kad jie, panaudodami apgaulę ir pažadėdami legalų darbą Jungtinėje Karalystėje (Škotijoje) fabrike, atsigabens asmenį, kuris vykdys nusikalstamas veikas (vagystes iš parduotuvių), ir jie iš šio asmens vykdomų nusikalstamų veikų pelnysis. Tam tikslui pasiekti jie pasiskirstė vaidmenimis, t. y. asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje suras ir užverbuos asmenį bei jo duomenis perduos A. V. ir asmeniui, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, kurie, būdami Škotijoje, suorganizuos jo išvykimą iš Lietuvos. Po to A. V. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, Škotijoje pasitikę užverbuotą asmenį, išnaudos jį nusikalstamų veikų darymui. Vykdant bendrą susitarimą, asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 27 d., (duomenys neskelbtini), tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, pasinaudojęs tarpusavio pažintimi su M. L. bei M. L. socialiniu pažeidžiamumu (dėl tvirtų socialinių ryšių neturėjimo, jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties), apgaule, žadėdamas legalų darbą užsienio valstybėje, įkalbinėdamas verbavo jį vykti dirbti fabrike į užsienį (Škotiją). M. L. sutikus vykti dirbti į užsienį, A. V., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini), suorganizavo jo kelionę į Jungtinę Karalystę (Škotiją) lėktuvu ir ją apmokėjo. M. L. ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 27 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, atvykus į Jungtinę Karalystę (Škotiją), Glasgo oro uoste jį pasitiko asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, jis parvežė M. L. ir apgyvendino išnuomotame name Livingstono mieste, tikslesnis adresas nenustatytas. Po to A. V. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasinaudodami M. L. priklausomumu dėl to, jog A. V. atėmė pastarojo asmens tapatybės dokumentus, kad šis negalėtų laisvai grįžti į Lietuvą, ir pažeidžiamumu dėl to, kad M. L. nemokėjo užsienio kalbos ir neturėjo pinigų grįžimui, nuo 2010 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. gegužės 30 d., veždami vogti į prekybos centrus bei paimdami pavogtas prekes, Livingstono, Glasgo, Edinburgo, Stonyburno, Vakefieldo, Motherwelo, Kerkoldžio (Kirkcaldy) miestuose išnaudojo jį nusikalstamų veikų darymui (M. L. už įvykdytas vagystes Škotijoje 2011 m. vasario 1 d., 2011 m. kovo 4 d., 2011 m. balandžio 19 d., 2011 m. gegužės 20 d., 2011 m. liepos 15 d., 2011 m. spalio 24 d., 2011 m. lapkričio 29 d., 2011 m. gruodžio 21 d., 2012 m. vasario 8 d., 2013 m. balandžio 11 d., 2013 m. rugsėjo 6 d., 2014 m. kovo 24 d. buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai).,

1.2. Be to, A. V., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini), ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu iki 2012 m. rugsėjo mėn. pradžios, tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, susitarė, kad jie, panaudodami apgaulę ir pažadėdami legalų darbą Jungtinėje Karalystėje (Škotijoje) – žemės ūkyje, atsigabens asmenį, kuris vykdys nusikalstamas veikas (vagystes iš parduotuvių), ir jie iš šio asmens vykdomų nusikalstamų veikų pelnysis. Tam tikslui pasiekti jie pasiskirstė vaidmenimis, t. y., kad tyrimo metu nenustatytas asmuo suras ir užverbuos asmenį bei jo duomenis perduos A. V. ir asmeniui, mirusiam (duomenys neskelbtini), kurie, būdami Škotijoje, suorganizuos jo išvykimą iš Lietuvos. Po to A. V. ir asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), Škotijoje pasitikę užverbuotą asmenį, išnaudos jį nusikalstamų veikų darymui. Vykdant bendrą susitarimą, tyrimo metu nenustatytas asmuo iki 2012 m. rugsėjo mėn. pradžios, (duomenys neskelbtini), tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, pasinaudojęs tarpusavio pažintimi su A. B. bei A. B. socialiniu pažeidžiamumu (dėl tvirtų socialinių ryšių neturėjimo, jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties, turimos priklausomybės alkoholiui), apgaule, žadėdamas legalų darbą užsienio valstybėje, įkalbinėdamas verbavo jį vykti dirbti ūkio darbus į užsienį (Škotiją). A. B. sutikus vykti dirbti į užsienį, A. V., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini), ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, suorganizavo A. B. kelionę į Jungtinę Karalystę (Škotiją) mikroautobusu ir ją apmokėjo. A. B. mikroautobusu buvo nuvežtas ir apgyvendintas išnuomotame name Edinburgo mieste, tikslesnis adresas nenustatytas. Po to A. V. ir asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), pasinaudodami A. B. priklausomumu dėl to, jog asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), atėmė jo asmens tapatybės dokumentus, kad šis negalėtų laisvai grįžti į Lietuvą, ir pažeidžiamumu dėl to, kad A. B. nemokėjo užsienio kalbos ir neturėjo pinigų grįžimui, nuo 2012 m. rugsėjo mėn. pradžios iki 2012 m. lapkričio 5 d., veždami jį vogti į prekybos centrus ir paimdami pavogtas prekes, Edinburgo ir Glasgo miestuose išnaudojo jį nusikalstamų veikų darymui.

1.3. Be to, A. V., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini), ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iki 2012 m. rugsėjo 29 d., tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, susitarė, kad jie, panaudodami apgaulę ir pažadėdami legalų darbą Jungtinėje Karalystėje (Škotijoje) fabrike, atsigabens asmenis, kurie vykdys nusikalstamas veikas (vagystes iš parduotuvių), ir jie iš šių asmenų vykdomų nusikalstamų veikų pelnysis. Tam tikslui pasiekti jie pasiskirstė vaidmenimis, t. y. tyrimo metu nenustatytas asmuo Lietuvoje suras ir užverbuos asmenis bei jų duomenis perduos A. V. ir asmeniui, mirusiam (duomenys neskelbtini), kurie, būdami Škotijoje, suorganizuos jų išvykimą iš Lietuvos. Po to A. V. ir asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), Škotijoje, pasitikę užverbuotus asmenis, išnaudos juos nusikalstamų veikų darymui. Vykdant bendrą susitarimą, tyrimo metu nenustatytas asmuo iki 2012 m. rugsėjo mėn. pradžios (duomenys neskelbtini), tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, pasinaudojęs M. B., M. B. ir S. Š. socialiniu pažeidžiamumu (dėl jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties), apgaule, žadėdamas legalų darbą užsienio valstybėje, įkalbinėdamas verbavo juos vykti dirbti fabrike į užsienį (Škotiją). M. B., M. B. ir S. Š. sutikus vykti dirbti į užsienį, A. V., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini), ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, suorganizavo jų kelionę į Jungtinę Karalystę (Škotiją) mikroautobusu ir ją apmokėjo. 2012 m. rugsėjo 29 d. iš (duomenys neskelbtini), M. B., M. B. ir S. Š. mikroautobusu išvyko į Škotiją, tačiau tą pačią dieną M. B. ir S. Š. artimiesiems paskelbus jų paiešką, jie Marijampolės r. sav. buvo sustabdyti ir perduoti artimiesiems, o M. B. nuvyko į Škotiją, kur buvo apgyvendintas nuomojamame name Edinburgo mieste, tikslesnis adresas nenustatytas. Po to A. V. ir asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), pasinaudodami M. B. priklausomumu dėl to, jog A. V. atėmė jo asmens tapatybės dokumentus, kad šis negalėtų laisvai grįžti į Lietuvą, ir pažeidžiamumu dėl to, kad M. B. nemokėjo užsienio kalbos ir neturėjo pinigų grįžimui, nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d., veždami vogti į prekybos centrus ir paimdami pavogtas prekes, (duomenys neskelbtini) mieste išnaudojo jį nusikalstamų veikų darymui (M. B. 2012 m. spalio 10 d. už įvykdytą vagystę buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) mieste (Škotijoje).

1.4. Be to, A. V., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, 2013 m. iki vasario 21 d. (duomenys neskelbtini), tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, susitarė, kad jie atsigabens asmenis, kurie vykdys nusikalstamas veikas (vagystes iš parduotuvių) ir jie iš šių asmenų vykdomų nusikalstamų veikų pelnysis. Vykdant bendrą susitarimą, A. V. 2013 m. iki vasario 21 d., (duomenys neskelbtini), tikslesnis laikas ir vieta tyrimo metu nenustatyti, pasinaudojęs D. G., L. K. ir A. J. socialiniu pažeidžiamumu (dėl jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties), žadėdamas gerą materialinį atlygį už vykdomas nusikalstamas veikas (vagystes iš parduotuvių), įkalbinėdamas verbavo juos vykti vogti į Škotiją ir vogtas prekes perduoti jam, A. V., arba jo nurodytam asmeniui. A. J. atsisakius vykti į Škotiją, šią vietą jis perleido A. S.. D. G., L. K. ir A. S. sutikus vykti į Škotiją vykdyti vagystes iš parduotuvių, 2013 m. iki vasario 21 d., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, A. V. savo vairuojamu „Peugeot 607“ markės automobiliu, valstybiniai numeriai tyrimo metu nenustatyti, išgabeno A. S., L. K. ir D. G. į Jungtinę Karalystę (Škotiją) ir apgyvendino juos nuomojamame name, adresu (duomenys neskelbtini). Po to A. V. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasinaudodami D. G., L. K. ir A. S. pažeidžiamumu dėl to, kad jie nemokėjo užsienio kalbos ir neturėjo pinigų grįžimui, ne vėliau kaip nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. vasaros, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, veždami juos vogti į prekybos centrus ir paimdami pavogtas prekes, Niukaslo (New castle), Motherwellio, Kerkoldžio (Kirkcaldy) miestuose išnaudojo juos nusikalstamų veikų darymui (D. G. 2013 m. vasario 21 d., 2013 M. birželio 7 d., A. S. 2013 m. kovo 25 d., 2013 m. kovo 26 d., L. K. 2013 m. kovo 25 d., 2013 m. balandžio 11 d. priimti apkaltinamieji nuosprendžiai).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato Piotro Orlovo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BPK pažeidimų

10. Įrodymu teismas gali pripažinti bet kokius gautus duomenis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisme turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis įstatymais bei logikos dėsniais ir pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino, nepažeisdamas BPK normų, ir nuosprendyje padarė nešališkas motyvuotas išvadas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, priimtas teismo procesinis sprendimas pagrįstas tinkamai įvertintų įrodymų visuma, taigi BPK 20 straipsnio nuostatos nepažeistos.

13. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę. Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-719/2020, Nr. 2K- 91- 303/2021, Nr. 2K- 64- 1073/2022). Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jeigu jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383-1073/2018, Nr. 2K- 375- 1073/2018, Nr. 2K-7-25-495/2020, Nr. 2K-194-719/2023); kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-162-303/2019, Nr. 2K-91-303/2021, Nr. 2K- 8- 489/2025).

14. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą, neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-8-696/2016, Nr. 2K- 20- 788/2024, Nr. 2K-39-628/2024 ir kt.). Teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-7-66-788/2022). Nustačius, kad pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, taip pat kitaip nesuvaržo kaltinamojo teisės į gynybą, jos nepripažįstamos iš esmės skirtingomis ir esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme, taigi teismas jas gali keisti savo iniciatyva, nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo tam tikras aplinkybes, kurios yra žinomos gynybai ir ginčijamos, paprastai įrodinėjant, kad kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, taip pat nepripažintinas kaltinimo keitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-976/2022, Nr. 2K-195-976/2022).

15. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu patikslino kaltinime nurodytas aplinkybes, t. y. M. L. atvykimo į užsienio valstybę laiką, jo teistumų laikotarpius. Šias aplinkybes teismas patikslino, remdamasis M. L. parodymais, kituose įrodymų šaltiniuose esančiais duomenimis. Pažymėtina, kad toks minėtų aplinkybių patikslinimas neturėjo įtakos nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui, kadangi nėra susijęs nei su kaltimo apimties padidėjimu, nei su naujų esminių aplinkybių inkriminavimu, taigi neturėjo realios įtakos nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimui ar kitoms pasirinktai gynybos taktikai teisinės reikšmės turinčioms aplinkybėms. Be to, jokių argumentų, kad dėl minėto patikslinimo nuteistojo gynyba būtų buvusi kitokia, nepateikta ir apeliaciniame skunde.

16. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo gynėjo skundo argumentais, kad buvo išplėsta kaltinimo apimtis, teismui priėjus išvados, kad, nepaisant L. K. pozicijos, kai jis atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju, byloje buvo nustatytos aplinkybės, jog A. V. pasinaudojo ir L. K. pažeidžiamumu, verbavo, gabeno bei išnaudojo jį nusikalstamai veikai daryti ir iš to pelnėsi, t. y. kad A. V. nusikalstamą veiką padarė ir prieš pastarąjį. Aptariamu aspektu pažymėtina, kad vien aplinkybė, kad prekybos žmonėmis auka savęs nelaiko nukentėjusiuoju, savaime nereiškia, jog byloje esančių įrodymų visuma negali patvirtinti nusikalstamos veikos prieš šią auką padarymo. Ši išvada darytina įvertinus, kad pagal teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus ir formuojamą teismų praktiką pasitaiko atvejų, kai pačios aukos dėl jų specifinės padėties ar asmenybės sutinka būti išnaudojamos ar nelaiko savęs auka, tačiau tai nešalina galimybės kaltininkus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, BK 147 straipsnyje numatyta nusikalstama veika nepatenka į veikų, siejamų su nukentėjusiojo skundu, sąrašą (BPK 167 straipsnis), todėl net ir nukentėjusiojo valios dėl kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn nebuvimas nereiškia, jog kaltininkų veiksmuose negalima nustatyti prekybos žmonėmis požymių. Todėl nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad L. K. nesiekė įgyti nukentėjusiojo procesinės padėties, nesudaro pagrindo teigti, jog nebuvo galima vertinti, ar jo atžvilgiu buvo padaryti nusikalstami veiksmai, juolab, kad, kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, buvo išdėstytos aplinkybės ir dėl L. K.. Bylą nagrinėjant teisme, tiek pats nuteistasis, tiek liudytojai, nukentėjusieji davė parodymus, susijusius su L. K.. Todėl baudžiamojoje byloje pagrįstai buvo vertinta, ar A. V. veiksmais nebuvo pažeistos L. K. teisės. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, jokių naujų nuteistajam A. V. ir jo gynėjui anksčiau nežinomų faktinių aplinkybių dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl nusikalstamos veikos L. K. atžvilgiu, jokių naujų faktinių aplinkybių, apie kurias privalėjo iš anksto pranešti nuteistajam ir jo gynėjui, neįtvirtino. Nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių turinys atitinka nuteistajam pareikštą kaltinimą, todėl nėra pagrindo išvadai, jog gynyba dėl nusikalstamos veikos galėjo ir galėtų būti kitokia ir kad teismo veiksmais buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą. Nagrinėjamoje byloje BPK 255, 256 straipsnių reikalavimai dėl kaltinimo keitimo ir su jais susijusios nuteistojo procesinės teisės iš esmės nebuvo pažeisti. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, L. K. parodymų neanalizavo ir jais nesirėmė. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad L. K., kaip nukentėjusiojo, apklausa būtų galėjusi būti kitokios apimties.

Dėl BK 147 straipsnio taikymo

17. Skundžiamu nuosprendžiu A. V. pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 (dvi veikos) ir 2 dalis (dvi veikos) dėl to, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe (kaip vienas iš bendravykdytojų), vykdė prekybą žmonėmis, t. y. pasinaudojus nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumu, kai kurių iš jų priklausomumu, taip pat dalies iš jų atžvilgiu panaudojus apgaulę, verbavo, gabeno ir išnaudojo asmenis nusikalstamų veikų darymui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog buvo įrodytos prekybos žmonėmis aplinkybės: 1) pavojinga veika – M. L., A. B., M. B., D. G., A. S. ir L. K. verbavimas, kurį atskirose veikose atliko skirtingi asmenys, tuo pačiu ir pats A. V.; jo metu M. L., A. B. ir M. B. atvejais panaudota apgaulė, siūlant legalų darbą Škotijoje, o D. G., A. S. ir L. K. atveju – pažadant gerą materialinį atlygį už vykdomas nusikalstamas veikas; gabenimas – kelionės į Škotiją organizavimas, t. y. M. L. – lėktuvu, A. B. ir M. B. – mikroautobusu, jų apmokėjimas, D. G., A. S. ir L. K. A. V. atgabeno į užsienį savo automobiliu; 2) laisvės pažeidimo būdas – pasinaudota nukentėjusių asmenų pažeidžiamumu, t. y. jaunu amžiumi, sunkia materialine padėtimi, užsienio kalbos nemokėjimu, neturėjimu pinigų grįžimui namo; dalies jų priklausomumu – iš M. L., A. B. ir M. B. buvo paimti asmens dokumentai; 3) veikos padarymo tikslas – asmenų išnaudojimas nusikalstamų veikų darymui, siekiant iš to pelnytis; 4) veikos padarytos, A. V. veikiant bendrininkų grupe – M. L. atžvilgiu – su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, ir asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini); A. B. ir M. B. atžvilgiu – su tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini); D. G., A. S. ir L. K. atžvilgiu – su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas. Visas šias pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir jų kvalifikavimą, kaip nusikalstamas veikas – prekybą žmonėmis, ginčija A. V. gynėjas.

18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad prekyba žmonėmis tiek tarptautinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje traktuojama kaip šiuolaikinė vergijos (asmens išnaudojimo) forma ir pripažįstama šiurkščiu pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimu, kuris yra nesuderinamas su demokratine visuomene ir jos vertybėmis (pvz., 2005 m. Europos Tarybos konvencijos dėl veiksmų prieš prekybą žmonėmis preambulės 3, 5 įtraukos; šios konvencijos aiškinamojo rašto 1–3 punktai; 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, pakeičiančios Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR, preambulės 1 įtrauka; Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2020 m. birželio 25 d. sprendimo byloje S. M. prieš Kroatiją, peticijos Nr. 60561/14, 289 punktas). Plačiąja prasme prekyba žmonėmis suprantama kaip tam tikri sandėriai dėl žmogaus, siekiant palenkti jo valią bei įgyti jo kontrolę ir paversti jį išnaudojimo objektu. Visuotinai žinomos žmogaus išnaudojimo formos, su kuriomis siejama prekyba žmonėmis, yra vergija, prostitucija ir kitos seksualinio išnaudojimo formos, pornografijos gaminimas, priverstinis darbas ir paslaugos, elgetavimas, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, nelegalus įvaikinimas, įtraukimas į nusikalstamą veiklą, santuokinė vergija, nelegalus žmogaus organų transplantavimas ir kt.

19. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už pardavimą, pirkimą, kitokį perleidimą įgijimą, verbavimą, gabenimą ar laikymą nelaisvėje žmogaus, panaudojant šioje dalyje aptartus valios palenkimo būdus aptartoms išnaudojimo formoms pasiekti. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė be kita ko už tuos pačius veiksmus dviejų ar daugiu nukentėjusių asmenų atžvilgiu. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214-976/2023). Inkriminuojant prekybą žmonėmis, kiekvienu atveju turi būti nustatyti ir įrodyti visi būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai: asmens laisvės ribojimas; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu, apgaulė ir kt.); tyčia ir veikos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-788/2022, Nr. 2K-1-1073/2023).

28. Nagrinėjamo skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad A. V. nukentėjusiuosius vežė į parduotuves vogti pagal iš anksto numatytus maršrutus, sprendė (davė nurodymus), kokias prekes vogti, pavogtas prekes realizuodavo ir iš to pelnėsi, taip pat, kad jis pasirūpino D. G., A. S. ir L. K. atvykimu į Škotiją, jų apgyvendinimu. Tačiau teigiama, kad A. V. veiksmuose nėra nustatyti BK 147 straipsnyje įtvirtintos veikos požymiai – verbavimas, gabenimas ir šios veikos padarymo būdai: apgaulės naudojimas, pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumų, priklausomumu, turint tikslą išnaudoti nusikalstamoms veikoms (vagystėms) daryti, taip pat kad byloje nenustatytas A. V. bendrininkavimas su kitais asmenimis. Tokie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl yra atmetami. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, pagal suformuotą teismų praktiką tinkamai išaiškino ir atskleidė BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytų objektyviosios pusės požymių turinį bei teisingai nustatė jų buvimą A. V. nusikalstamose veiksmuose. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip padaryti bendrininkų grupe.

29. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nebuvo atskleistas ir jokiais duomenimis neužfiksuotas, todėl neįrodytas A. V. išankstinis bendras susitarimas, sumanymas su kitais kaltinime nurodytais asmenimis – su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas, su asmeniu, mirusiu (duomenys neskelbtini), su tyrimo metu nenustatytu asmeniu – padaryti BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus nusikaltimus. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus su nuorodomis į įrodymų šaltinius, kuriuose asmenys, veikę bendrininkų grupe su A. V., t. y. asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra išskirtas, taip pats asmuo, miręs (duomenys neskelbtini), yra įvardinti vardais ir pavardėmis, šiame procesiniame sprendime negali išvengti šių asmenų įvardinimo, tačiau jų veiksmų neanalizuoja ir dėl jų veiksmų teisinio vertinimo šios baudžiamosios bylos duomenų kontekste nepasisako.

30. Pažymėtina, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nustatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendros nusikalstamos veikos atlikimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

31. Kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, įstatymas nenurodo. Todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkai taip pat gali susitarti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyta, kad visi bendrininkai išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, nebūtina, kad visi jie vienas kitą tiesiogiai pažinotų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas negalima apsiriboti vien tik subjektyviais kaltininkų teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Be to, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas.

32. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apie A. V. išankstinį susitarimą daryti nusikalstamas veikas su kaltinime nurodytais asmenimis ir jo pobūdį, nustatytas BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse, pirmosios instancijos teismas sprendė, įvertinęs bylos duomenų apie šių asmenų tarpusavio bendravimą, atliktus veiksmus ir elgesį visumą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistasis A. V. suprato visus bendrininkų bendrai daromos nusikalstamos veikos požymius, t. y. suprato, kad bendrai su kitais bendrininkais, pasidalijus vaidmenimis, vykdo nusikalstamą veiką, pagal jam priskirtą vaidmenį atlieka dalį objektyviosios pusės požymius sudarančių veiksmų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, A. V. išankstinio susitarimo turinys yra nustatytas ir atskleistas, skundžiame nuosprendyje atlikus byloje ištirtais įrodymais nustatytų, įrodytomis pripažintų jo padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių analizę.

33. Byloje nustatyta, kad nusikalstamų veikų tikslas buvo išvežti nukentėjusiuosius į Škotiją išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti ir iš jų išnaudojimo nusikalstamoms veikoms gauti materialinę naudą. A. V. tyčia buvo nukreipta į siekį pasinaudoti pažeidžiamais asmenimis, juos verbuojant, gabenant, kontroliuojant ir išnaudojant nusikaltimų darymui. Nors, vykdant nusikaltimus atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu, A. V. realizavo atskirus BK 147 straipsnio atitinkamos dalies dispozicijoje nurodytus alternatyvius veiksmus, t. y. betarpiškai kiekvieno iš nukentėjusiųjų neverbavo ar neatliko su jais visų alternatyvių veiksmų, tačiau nustačius, kad nuteistasis nusikaltimus padarė bendrininkų grupe, jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti, kaip atitinkantys nusikalstamos veikos prekybos žmonėmis sudėties požymius, jis suvokė savo veiksmais realizuojantis bendrą nusikalstamą sumanymą – asmenis išnaudoti laisvę varžančiomis sąlygomis ir to siekė. Nustatytas nusikalstamas veikų mechanizmas, parodantis veikų atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu jų verbavimo, gabenimo, apgyvendinimo bei išnaudojimo ypatumus, patvirtina A. V. bendrą veikimą su kaltinime įvardintais asmenimis ((duomenys neskelbtini) mirusiu asmeniu bei asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas), o taip pat su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kai nuteistasis žinojo, koks yra kiekvieno iš jų vaidmuo ir atitinkami veiksmai, siekiant bendro nusikalstamo rezultato – kad asmenys išnaudojimo tikslais būtų išgabenti į užsienio valstybę (Škotiją) vykdyti nusikalstamų veikų. Bylos duomenimis nustatytas bendras, kryptingomis pastangomis tam tikros socialinės padėties asmenų ieškojimas, vėliau juos išvežant, apgyvendinant išnuomotuose būstuose, jų vogtus daiktus realizuojant. Glaudžius ir nuolatinius A. V. ryšius su nusikalstamų veikų bendrininkais patvirtina faktas, jog jie vienas kitą pažinojo, palaikė draugiškus santykius, bendravo tarpusavyje, jų veikla truko atitinkamą laiko tarpą. Baudžiamosios bylos duomenimis, paties A. V. parodymais nustatyta, kokiais veiksmais jis prisidėjo prie nusikalstamų veikų – siūlė ir pažadais apie materialinį atlygį įkalbinėjo dalį nukentėjusiųjų vykti į užsienio valstybę vagiliauti ir rūpinosi jų atgabenimu bei apgyvendinimu, organizavo vagysčių vykdymą, vežiodavo nukentėjusiuosius vogti, davė nurodymus, kokias prekes vogti, pagrobtas prekes surinkdavo ir realizuodavo; nukentėjusiųjų parodymais nustatyta ir tai, kad A. V. disponavo dalies nukentėjusiųjų asmens dokumentais, jo nurodymu asmenys turėjo vogti konkrečias prekes, jas atiduoti pastarajam ar jo bendrininkams, A. V. nurodydavo, kas turi vykti, gąsdindavo, darė psichologinį spaudimą daugiau pavogti, kartu su bendrininkais apmokė, kaip pasidaryti folijos krepšius, reikalingus prekėms vogti, paaiškino, kaip vogti, instruktavo dėl elgesio galimo sulaikymo metu.

34. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatytų byloje aplinkybių pagrindu priėjo motyvuotos išvados dėl A. V. padarytų nusikalstamų veikų, veikiant bendrininkų grupe – jis, nors atskirų nukentėjusiųjų atžvilgiu ne visus prekybos žmonėmis sudėties požymius realizavo savo veiksmais, tačiau neabejotinai žinojo apie kitų bendrininkų veiksmus, pritarė jiems bei veikė aktyviai ir suderintai, siekiant bendro tikslo – užverbuoti, nugabenti nukentėjusiuosius į Škotiją ir išnaudoti juos nusikalstamoms veikoms, t. y. bendrininkavo darant nusikaltimus.

35. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų M. L., M. B., A. B., D. G., A. S. pakankamai nuosekliais ir iš esmės tarpusavyje sutampančiais parodymais, kurių turinys atskleistas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl dėl jų pasisakoma tik tiek, kiek būtina atsakyti į apeliacinio skundo argumentus.

36. Byloje neginčytinai nustatyta, kad M. L., M. B. ir A. B. sutiko vykti į Škotiją, tikėdamiesi gauti gerai apmokamą darbą, būdami paveikti – M. L. - asmens, mirusio (duomenys neskelbtini), ir M. B. bei A. B. – tyrimo metu nenustatyto asmens; D. G., A. S., L. K. vyko paveikti A. V. pateiktos informacijos apie gerą materialinį atlygį už vagysčių darymą.

37.1. Nukentėjusysis M. L. parodė, kad jo pusbrolis S. G. (įvardintas, kaip asmuo, miręs (duomenys neskelbtini)) pasiūlė jam darbą fabrike, Škotijoje; pati kelionė jam nekainavo; nuskridus, jį pasitiko A. I. (asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas); atvykęs jis sužinojo, kad reikės vogti iš parduotuvių; A. V. atvyko po kurio laiko, gyveno su jais; nukentėjusysis gyveno bute, kuriame gyveno daugiau asmenų, su kuriais taip pat vykdė vagystes; už nuomą ir komunalines paslaugas pinigų jis nemokėjo; naudą iš to, kad jis vogė, turėjo A. V. ir A. I., iš pastarųjų nieko negaudavo, pinigų neprašė, nes žinojo, kad neduos; buvo daug žmonių, jie nuolat keisdavosi, pažįsta L. K., A. S., D. G.; patys sau maistą ir drabužius taip pat vogdavo iš parduotuvių (t. 3, b. l. 102, 117–119; t. 13, b. l. 52–54).

37.3. Nukentėjusysis M. B. parodė, kad vykti dirbti į Škotiją jam pasiūlė jo draugas M. B., minėjo darbą fabrike; atvykęs sužinojo, kad reikės vogti; pats už kelionę nemokėjo, ji jam buvo apmokėta; vyko mikroautobusu trise – jis, M. B. ir S. Š.; atvykęs buvo apgyvendintas su kitais asmenimis, keliuose kambariuose gyveno daugiau nei 10 asmenų, miegojo vienas šalia kito ant grindų; žino, jog kiti taip pat vogė iš parduotuvių; A. V. pamatė maždaug už savaitės po atvykimo, pastarasis vežė jį į parduotuves, nurodė, kokius daiktus vogti, taip pat realizuodavo pavogtas prekes (t. 1, b. l. 149–152).

37.4. Nukentėjusysis D. G. parodė, kad, A. V. pasiūlius, sutiko vykti į Škotiją vogti. A. V. žadėjo gerą atlygį, rūpinosi jo, A. S. ir L. K. atvykimu ir apgyvendinimu; vietoje, kurioje gyveno, buvo dar vienas asmuo, vogęs A. V.; be A. V., vogti vežė asmuo, kurį vadino „(duomenys neskelbtini)“ (bylos duomenimis nustatyta, kad taip buvo vadinamas A. I., t. y. asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas); A. V. žadėtų pinigų nemokėjo (t. 3, b. l. 181–182, 185–187).

37.5. Nukentėjusysis A. S. parodė žinojęs, kokiu tikslu vyko į užsienį, pasiūlė ar tai L. K., ar tai D. G., atsisakius A. J.; į užsienį juos vežė A. V. savo automobiliu, o, jam sugedus, kelionę tęsė su A. I.; buvo apgyvendinti name, visi gyveno viename kambaryje, nuomos nemokėjo; už kiekvieną pavogtą diską A. V. žadėjo mokėti po 1 svarą, tačiau žadėtų pinigų negavo; vagystes vykdė apie tris mėnesius (t. 4, b. l. 29–32; 40–41; t. 12, b. l. 142–144).

37.6. Aptartais duomenimis nustatyta, kad visi nukentėjusieji sutiko vykti į Škotiją, norėdami ir siekdami uždirbti, atitinkamai M. L., M. B. ir A. B. – tikėdamiesi gauti pažadėtą legalų darbą bei darbo užmokestį, D. G. su A. S. – užsidirbti iš daromų vagysčių. Bendrininkai apmokėjo jų kelionės išlaidas, suteikė gyvenamąją vietą. Tačiau visų nukentėjusiųjų atžvilgiu jų apsisprendimą vykti į užsienį nulėmė bendrininkų panaudota apgaulė – nuo M. L., A. B. ir M. B. buvo nuslėpta, kad jie bus verčiami daryti nusikalstamas veikas, o D. G., A. S. ir L. K. negavo jiems žadėto atlygio nuo pavogtų daiktų, o to, kiek gavo, neužteko net maistui įsigyti ir pragyvenimui.

37. Minėtų nukentėjusiųjų parodymai viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje, jų nurodytos aplinkybės sutapo su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytais faktiniais duomenimis ir jiems neprieštaravo, todėl jais netikėti nebuvo pagrindo. Liudytojas A. J. parodė žinojęs, kad A. V. vežė žmones į Škotiją vogti, žadėdamas už tai mokėti, pats vykti atsisakė, pasiūlė A. S. (t. 4, b. l. 157–158; t. 12, b. l. 178). Liudytojos G. S. parodymais, jos brolis S. Š. vyko į Angliją dirbti, buvo vežamas nemokamai, jam buvo pasiūlytas darbas su geru atlyginimu; kilus įtarimams dėl tokios jo kelionės, artimųjų dėka išgabentas į Angliją jis nebuvo (buvo pareigūnų išlaipintas iš jį gabenusios transporto priemonės) (t. 12, b. l. 144–145). Liudytojas S. Š. parodė, kad su M. B. ir M. B. buvo pažįstami, tarėsi dėl vykimo į užsienį; vykti pasiūlė M. B., kas pastarajam pasiūlė, jis nežino; sakė, kad dirbti reikės fabrike; turėjo vykti į Škotiją, už kelionės išlaidas būtų atidirbę; vyko mikroautobusu, vairuotojo nepažinojo. Su M. B. ir M. B. vyko, turėdami tikslą dirbti. Apie tai, kad reikės vogti iš parduotuvių, nežinojo. Kelionės metu jų asmens dokumentus ( taip pat ir jo pasą) turėjo vairuotojas, jie būtų grąžinti atvykus į vietą. Kad jis išvyksta, artimieji nežinojo, juos informavo tik išvykdamas. Į užsienį neišvyko, nes Marijampolėje buvo išlaipintas pareigūnų. M. B. į užsienį taip pat neišvyko (t. 2, b. l. 89–90; t. 12, b. l. 176). Liudytoja E. K. – J. parodė, kad susisiekusi S. Š. sesuo pasakė, kad S. Š. su M. B. nepažįstamų vyrų pagalba vyksta į užsienį. Po to, kai kreipėsi į policiją, S. Š. su M. B. iš mikroautobuso, kuriuo vyko į užsienį, buvo išlaipinti. M. B. parodė vykęs į užsienį dirbti, kad ten gerai moka, tačiau į klausimus, kur dirbs ir gyvens, atsakyti negalėjo. Už kelionę M. B. nemokėjo, nurodė, kad nuvykęs būtų atidirbęs. Pasak liudytojos, M. B. buvo patiklus, nežinojo, kad važiavo vogti (t. 2, b. l. 80–85; t. 12, b. l. 174–175). Liudytojas K. P. parodė, kad vyko į Škotiją, nes jam buvo pažadėtas legalus darbas, tačiau nuvykęs sužinojo, kad reikės vogti. Vogė A. V.. Už kelionę mokėti nereikėjo, kelionės išlaidos turėjo būti atskaičiuotos iš jo atlyginimo. Kur buvo apgyvendintas, gyveno ir daugiau lietuvių. Vagystes organizavo A. I., A. V. ir asmuo, kuris jam pasiūlė išvykti (t. 5, b. l. 4–6; t. 12, b. l. 186–187). Liudytojai R. B. ir A. A. patvirtino vogę atitinkamai su M. L., liudytojas A. A. –ir su A. B., taip pat A. A. parodė, kad vogtas prekes realizuodavo A. V. (t. 12, b. l. 176– 177; t. 13, b. l. 55). Šių liudytojų parodymais užfiksuotos aplinkybės atitinka nukentėjusiųjų parodymus, kad jiems buvo siūloma vykti Škotiją užsidirbti pinigų, nuo dalies jų nuslepiant, kad jie bus išnaudojami nusikalstamoms veikos daryti, t. y. neteisingai pateikiant duomenis apie darbo Škotijoje pobūdį, kitiems – žadant gerą materialinį atlygį už vykdomas nusikalstamas veikas (vagystes iš parduotuvių).

38. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė prekybos žmonėmis požymį – verbavimą, kadangi nukentėjusieji buvo įkalbėti vykti į Škotiją, verbavimo metu buvo panaudota apgaulė, žadant gerą darbą ir materialinį atlygį, kuria buvo palenkta nukentėjusiųjų valia ir jie apsisprendė vykti į užsienį. Pažymėtina, kad apgaulė BK 147 straipsnio prasme – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad ji vežama dirbti fabrike ar ir pan., o iš tikrųjų yra gabenama išnaudoji nusikalstamoms veikoms daryti, priverstiniam darbui ir pan.), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama dirbti, tačiau pameluojama dėl darbo sąlygų, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės ir pan.). Taigi, apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Iš pirmiau aptartų nukentėjusiųjų M. L., M. B., A. B. parodymų matyti, kad jiems nebuvo atskleista, jog jie vežami į Škotiją išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti (vagystėms iš parduotuvių). Nukentėjusiesiems buvo žadamas legalus, gerai apmokamas darbas fabrike arba ūkyje, kelionės išlaidų apmokėjimas ir tai buvo esminės aplinkybės, nulėmusios nukentėjusiųjų apsisprendimą vykti į Škotiją. Aptartos aplinkybės neprieštarauja tam, kad nei legalaus darbo, nei gero materialinio atlygio nebuvo siekiama užtikrinti. Nors A. V. pats tiesiogiai nebuvo prisidėjęs prie atskirų nukentėjusiųjų verbavimo, byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe pagal iš anksto aptartus vaidmenis, vykdė alternatyvius nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis veiksmus, kartu su kitais bendrininkais bendrais veiksmais siekdamas nusikalstamo rezultato – nukentėjusiųjų išnaudojimo nusikalstamų veikų darymui.

39. Gynėjo skunde akcentuojama duomenų dalis – M. B., S. Š. ir M. B. elgesys (neinformavimas artimųjų apie išvykimą į užsienį), liudytojos E. K. – J. parodymai, kad M. B. buvo sakęs, kad vyko į užsienį vogti – nepaneigia teismo nustatyto apgaulės panaudojimo požymio. Pažymėtina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais, selektyviai išrinktais įrodymais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirtų ir pirmiau aptartų įrodymų visuma sudaro pakankamą pagrindą paneigti nuteistojo gynėjo argumentus. Byloje neabejotinai nustatyta, kad asmenys sutiko vykti į Škotiją, norėdami ir siekdami užsidirbti, tikėdamiesi gauti normalias gyvenimo sąlygas, gerą darbo užmokestį. Todėl gynėjo akcentuojamos atskiros aplinkybės nepaneigia teismo atliktos įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių analizės ir jos pagrindu padarytų išvadų. Nėra pagrindo sutikti, kad liudytojos E. K. – J. parodymais, kad M. B. buvo sakęs, jog užsienyje būtų turėjęs vogti, paneigtas apgaulės panaudojimo faktas, tuo labiau, kad tokias aplinkybės jis nurodė tik vykstant ikiteisminiam tyrimui, po pokalbio su pareigūnu apie galimą jo gabenimo į užsienį tikslą, o tai galėjo turėti įtakos pastarojo pasakojimui liudytojai (t. 12, b. l. 175). Todėl nuteistojo gynėjo akcentuojami, iš esmės selektyviai atrinkti gynybai naudingi duomenys, nutylint gynybai nenaudingas aplinkybes, neduoda pagrindo išvadai, jog A. V. veiksmai buvo nustatyti netinkamai ir dėl to pateiktas netinkamas jų teisinis vertinimas. Be to, aplinkybė, kad M. B. galėjo būti žinomas jo vykimo į Škotiją tikslas, atsižvelgiant į tai, kad jis artimųjų dėka į užsienį neišvyko, nepaneigia kitais tinkamais bei pakankamais įrodymais byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir nekeičia jų pagrindu padarytų teisinių išvadų.

40. Asmens gabenimas suprantamas kaip asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, žinant, kad asmuo ten bus išnaudojamas. Be to, gabenimu laikomi ir tos situacijos, kai kaltininkas pats asmeniškai fiziškai aukų negabena, tačiau asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir apspręstas kaltininko veiksmais ir jo tyčios turiniu. Bylos duomenimis, nukentėjusiųjų kelionės išlaidos į Škotiją buvo apmokėtos jiems išvykti siūliusių ir jų keliones organizavusių asmenų. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiųjų, bet ir pirmiau aptarti liudytojų parodymai, iš dalies paties nuteistojo parodymai. Nukentėjusieji nurodė, kad kelionės išlaidomis jie nesirūpino – M. L. buvo nupirktas lėktuvo bilietas, M. B. ir A. B. – mikroautobuso bilietai, o D. G., A. S. ir L. K. buvo vežami automobiliu paties A. V.. Pastarosios aplinkybės neneigė ir pats nuteistasis. Tai, kad kelionės išlaidos buvo apmokamos ne pačių į užsienį vykusių asmenų, nustatyta ir S. Š., M. B. ir K. P. parodymais. Iš nukentėjusiųjų M. B. ir A. B. parodymų seka, kad sutartą dieną mikroautobusu jie vyko į Škotiją, vairuotojui buvo žinoma, kokiu adresu juos reikia nuvežti. M. L., M. B. ir A. B. taip pat parodė, kad atvykę buvo pasitikti, apgyvendinti ir jiems buvo pasakyta, kad turės vogti. Nors, kaip matyti, dalis nukentėjusiųjų siūlymą vykti į Škotiją gavo iš kitų asmenų (mirusio asmens ir tyrimo metu nenustatyto asmens, kitų nukentėjusiųjų ar liudytojų), tačiau aptartos aplinkybės neprieštarauja tam, kad nuteistasis A. V. buvo suinteresuotas tokius žmones surasti ir organizavus jų atvykimą į užsienį išnaudoti nusikalstamų veikų darymui (priimdavo sprendimus dėl vagysčių iš parduotuvių, nurodant, kurie asmenys vyks vogti, kokias prekes ir kaip reikia vogti, apmokant, kaip pasidaryti folijos krepšius, reikalingus vogtoms prekėms susidėti, parenkant ir nuvežant į parduotuves, instruktuojant dėl elgesio galimo sulaikymo atveju). Nors nuteistasis A. V. neigia kaip nors prisidėjęs prie M. L., M. B. ir A. B. išvykimo į Škotiją, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog A. V. žinojo, kad nukentėjusieji užsienyje bus kontroliuojami ir išnaudojami nusikalstamoms veikoms daryti bei pats tai atliko nukentėjusiųjų atžvilgiu. Šių išvadų nepaneigia ir skunde akcentuojamas M. L. ir A. V. susipažinimo laikas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina A. V. dalyvavimą nusikalstamose veikose, bendrininkaujant ir atliekant kitus uždraustus veiksmus. Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje A. V. inkriminuotas gabenimas ne tik atitinka BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymius, bet ir pagrįstas byloje surinktais įrodymais.

42. Priešingai, negu nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. V., siekdamas nustatytų nusikalstamų tikslų, kaip valios palenkimo būdu, pasinaudojo šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų pažeidžiamumu dėl jauno amžiaus, sunkios materialinės padėties, tvirtų socialinių ryšių neturėjimo, žemo išsilavinimo, nuolatinio darbo ir pajamų neturėjimo, užsienio kalbos nemokėjimo ir pinigų grįžimui namo neturėjimo. Pagal formuojamą teismų praktiką pažeidžiamumas – tai padėtis, kai asmuo neturi kito priimtino pasirinkimo, todėl priima prekeivio žmonėmis sąlygas. Pažeidžiamumą apibūdina vienas ar keli tokios padėties požymiai: sunki materialinė padėtis; mažametystė ar nepilnametystė; jaunystė (pagal Lietuvos Respublikos jaunimo politikos pagrindų įstatyme pateiktą jauno žmogaus sąvoką, jaunu žmogumi laikomas asmuo iki 29 metų); menkas išsilavinimas; socialinių įgūdžių stoka; būdas ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės, socialinės situacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156-699/2018).

43. Bylos duomenimis, nukentėjusieji nemokėjo anglų kalbos, nukentėjusysis M. L. veikos metu buvo 18 metų amžiaus, psichologo išvadoje nurodyta, kad M. L. mokyklos nebaigė, vidurinio išsilavinimo neįgijo, dėl elgesio problemų pašalintas iš 10 klasės, jo interesai riboti, būdingas noras patenkinti kylančius poreikius „čia ir dabar“, neduodant laiko pagalvoti, leido kitiems asmenims juo pasinaudoti savanaudiškais tikslais ir įtikinti veikti, nepaisant socialinių normų ir ribų, suviliojant bei pažadant gerą atlygį; nukentėjusysis A. B. veikos metu buvo 24 metų amžiaus, psichologo išvadoje nurodyta, kad A. B. augo nepritekliuje, nebaigė mokyklos, neįgijo vidurinio išsilavinimo ir tai turėjo įtakos jo riboto kritinio mąstymo susiformavimui, racionalumo ir objektyvumo stokai; nukentėjusysis M. B. veikos metu buvo 18 metų amžiaus, mokėsi profesinėje mokykloje, jo tėvams buvo atimtos tėvystės ir motinystės teisės nuo (duomenys neskelbtini), motina mirė (duomenys neskelbtini), jis iki 2012 m. rugpjūčio mėn. gyveno pas globėją; nukentėjusysis A. S. buvo 19 metų amžiaus, jam reikėjo pinigų, buvo metęs sunkų darbą su metalo karpymo staklėmis; nukentėjusysis D. G. buvo 24 metų amžiaus, neturėjo pragyvenimo šaltinio, jo socialinė padėtis buvo sunki, gyveno savo tėvų name, norėjo pasirūpinti sugyventine ir mažamečiu sūnumi, pinigai buvo reikalingi gyvenimo pradžiai ir šeimos išlaikymui, norėjo savo šeimai nusipirkti vieno kambario butą, kuris kainavo 3 000 Lt, ši suma jam buvo ženkli, todėl jį įsigijo išsimokėtinai. Taigi, aptarti duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji dėl nelengvos materialinės padėties, socialinių įgūdžių stokos, jauno amžiaus buvo pažeidžiami, buvo apsunkinta jų galimybė atsisakyti bendrininkų siūlymo vykti į Škotiją užsidirbti pinigų. Remiantis nukentėjusiųjų parodymais, byloje nustatyta, kad esminė priežastis, dėl kurios jie sutiko vykti į užsienį užsidirbti, buvo susijusi būtent su jų materialine padėtimi, patiriamu nepritekliumi, noru iš to išsivaduoti. Kaip teisingai konstatuota ir skundžiamame nuosprendyje, esant tokiai padėčiai, nukentėjusiems asmenims buvo apsunkinta galimybė atsisakyti jiems pateikto siūlymo vykti į Škotiją. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pagrįstai nustatytas jų pažeidžiamumo požymis, kuriuo pasinaudojęs A. V., bendrininkaudamas su kitais įvardintais asmenimis, palenkė juos priimti sprendimą vykti į Škotiją.

45. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad A. V. nebuvo žinomas nukentėjusiųjų pažeidžiamumas dėl nukentėjusiųjų socialinės ir materialinės padėties, tokius jo aiškinimus paneigia nustatytos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų kelionės išlaidų apmokėjimu, apgyvendinimu. Neabejotina, kad nuteistais žinojo apie nukentėjusiųjų materialinę ir socialinę padėtį bei tuo naudojosi kaip jų valios palenkimo būdu. Byloje nustatyta, kad atgabentoms į užsienį prekybos žmonėmis aukoms buvo užtikrinamas gyvenamasis plotas (taip pat ir A. V.), už kurį jie nemokėdavo, kad nukentėjusieji neturėjo pinigų, o ir tiek, kiek kai kurie gavo, neužteko ne tik grįžimui į Lietuvą, bet ir maistui įsigyti, jie buvo priklausomi nuo A. V., nes nemokėjo užsienio kalbos, asmens dokumentai iš jų buvo paimti. Esant tokiems faktiniams duomenims, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. neabejotinai žinojo, jog nukentėjusieji yra pažeidžiami ir tuo kartu su bendrininkais naudojosi, siekiant nukentėjusiuosius išnaudoti.

46. Nors apeliaciniame skunde argumentuojama, kad nukentėjusieji sąmoningai pasirinko tokį gyvenimo būdą – nesimokė, nedirbo ar neieškojo darbo, atskiri patys sutiko užsiimti vagystėmis iš parduotuvių ir tokiu būdu užsidirbti pinigų, tai nepaneigia prekybos žmonėmis sudėties požymių kaltininko veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis surasti legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji priėmė pasiūlymą išvykti į užsienio valstybę dirbti, o A. S., D. G. ir L. K. – ir užsiimti vagystėmis. Gynėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusysis A. S., dar prieš išvykdamas į Škotiją, dirbo, gavo pajamas, kad kiti nukentėjusieji nedirbo patys, negali būti vertinamos atsietai nuo visumos kitų aplinkybių, iliustruojančių nukentėjusiųjų gyvenimo sąlygas, liudijančių jų sunkią socialinę padėtį ir ekonominį nepriteklių. Teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas teisingai nustatė ir vertino nukentėjusių asmenų pažeidžiamumo požymį.

47. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir asmens priklausomumo požymį bei jį tinkamai nustatė pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes. Pasinaudojimas nukentėjusio asmens priklausomumu pasireiškia tuo, kad kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, piktnaudžiauja nukentėjusio asmens priklausomumu nuo jo, kuris gali susiklostyti giminystės, tarnybos, materialinės priklausomybės ir kitais pagrindais. Priklausomumas turi būti toks, kad nukentėjęs asmuo visiškai ar iš dalies praranda galimybę efektyviai pasipriešinti kaltininko elgesiui.

48. Kaip minėta, nukentėjusieji neturėjo pinigų kelionei į Škotiją, už jų kelionę sumokėta nuteistojo ar jo bendrininkų. Taigi, jau atvykę į Škotiją, nukentėjusieji tapo skolingi jų kelionę organizavusiems asmenims. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad visi nukentėjusieji neturėjo pakankamai pinigų pragyvenimui Škotijoje, jų gyvenamąja vieta pasirūpinti jie patys galimybės neturėjo (neišgalėjo), o ją parūpino nusikalstamų veikų bendrininkai. Daliai nukentėjusiųjų pinigai nebuvo mokami, o kitiems nemokėtas žadėtas atlygis, o tiek, kiek gavo, neužteko ne tik grįžimui į Lietuvą, bet ir kasdieniniam pragyvenimui (teko maistą net vogti). Taip pat iš nukentėjusiųjų M. L., A. B. ir M. B. buvo paimti asmens dokumentai. Nukentėję asmenys atitinkamai parodė ir tai, kad, nepavykus pavogti arba pavogus per mažai, buvo daromas psichologinis spaudimas, grasinama fiziniu susidorojimu. Nukentėjusysis M. L. parodė, kad vogti nenorėjo, tačiau buvo pagrasinta, kad jei nevogs, bus blogai; iš pradžių grasino A. I., S. G. ir A. V. gąsdino, darė psichologinį spaudimą, jei mažai pavogdavo, liepdavo daugiau vogti; mažai pavogus, būdavo taikomos bausmės, kai kuriuos, su kuriais gyveno ir kurie vykdė vagystes, mušdavo; jo asmens dokumentą iš pradžių buvo paėmęs S. G., vėliau jį paėmė ir neatidavė A. V., asmens dokumento neturėjo iki pat deportacijos. Nukentėjusysis A. B. parodė, kad vogti buvo priverstas, A. V. veikė psichologiškai, grasindavo, jo bijojo, galvojo, kad atsisakius bus sumuštas; asmens dokumentą paėmė A. V. po to, kai jis buvo pasišalinęs iš namų; jį jam atidavė S. G. A. V. nurodymu po to, kai artimųjų dėka jų name apsilankė policijos pareigūnai. Nukentėjusysis M. B. parodė, kad asmens dokumentas iš jo buvo paimtas, nes bandė pabėgti; asmens dokumentą paėmė A. V., tačiau, atvykus policijai, juos jiems grąžino kitas žmogus (bylos duomenimis – S. G.). Nukentėjusiųjų A. B. ir M. B. parodymus, kad iš jų buvo atimti asmens dokumentai, patvirtino ir liudytojas A. A. parodęs, kad žinojo, jog A. B. ir M. B. dokumentus turėjo S. G.. Nukentėjusiojo A. S. parodymais nustatyta, kad neturėjo galimybės atsisakyti vykdyti vagystes, bijojo, kad A. V. ir A. I. gali ką nors padaryti; jie atrodė pikti, galėjo juos išmesti į gatvę, tuomet nebūtų kur dingti; nepavykus pavogti A. V. ir A. I. būdavo pikti, fizinio smurto prieš jį nenaudojo, tačiau grasindavo, kartą grasino išvežti į mišką. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiųjų valia buvo palenkta, pasinaudojant jų priklausomumu dėl susidariusių skolų už kelionės išlaidas ir pragyvenimą Škotijoje, dalies jų – ir dėl asmens dokumentų paėmimo, tokiu būdu įgyjant jų laisvę varžančią kontrolę, kuriai esant nukentėjusieji dėl pažeidžiamumo (sunkios materialinės padėties Škotijoje, dėl nevienkartinio psichologinio spaudimo, grasinimų, nemokamo ar menkai mokamo atlygio, kalbos nemokėjimo) negalėjo efektyviai pasipriešinti kaltininko reikalavimams daryti nusikalstamas veikas (vogti iš parduotuvių).

49. Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei. Todėl specialiai BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį. Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su asmens išnaudojimu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Pažymėtina, kas asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą. Byloje kontrolės faktą patvirtina aplinkybės, nustatytos nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kad pavogtas prekes buvo privaloma atiduoti A. V. arba A. I., A. V. nurodydavo, kokias prekes vogti, pats veždavo į parduotuves, nukentėjusieji taip pat neturėjo pakankamai pinigų savo išlaidoms, minėta, kad kai kuriems iš jų net maistą ir rūbus tekdavo patiems pasivogti. Be kita ko, liudytojų I. B., J. L. parodymais nustatyta, kad tiek A. B., tiek M. B. informavo, kad yra verčiami vogti, neišleidžiami, prašė pagalbos (t. 12, b. l. 145–146; 173–174). Paminėtų liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad nukentėjusiųjų A. B. ir M. B. netenkino tai, kuo jie buvo verčiami užsiimti, jie bandė bėgti, tačiau neturėjo pinigų, nežinojo kalbos, todėl buvo priversti sugrįžti. Aplinkybę, kad nukentėjusiųjų laisvei buvo daromas varžomas poveikis, patvirtina ir byloje nustatyti faktai, susiję su jų negalėjimu savarankiškai grįžti namo (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatyta, kad parvykimu rūpinosi jų artimieji, M. L. buvo deportuotas, patys nukentėjusieji tam pinigų neturėjo) ir atėmimu asmens dokumentų iš nukentėjusiųjų M. L., M. B. ir A. B.. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų kontrolė prasidėjo jau nuo jų kelionės, juos užverbavus ir gabenant į paskirties vietą. Kaip minėta, už visų nukentėjusiųjų kelionę į Škotiją buvo sumokėta jiems pasiūlymą pateikusių asmenų, taip pat ir A. V., jiems atvykus į Škotiją, juos pasitikdavo bendrininkai ar ten jau gyvenę ir dirbę asmenys. Visi nukentėjusieji buvo apgyvendinti išnuomotuose būstuose, kuriuose kartu gyveno pats A. V. ar kartu su juo veikę kiti asmenys, taip užtikrindami nukentėjusiųjų kontrolę. Nurodytos aplinkybės paneigia argumentą, kad užsienyje nukentėjusieji turėjo visišką laisvę elgtis pagal savo valią, priešingai, patvirtina dalinę jų kontrolę, t. y. kad jų laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Akivaizdu, kad nuteistasis, žinodamas, jog atvykę į Škotiją asmenys iš karto taps skolingi, neturės kitos gyvenamosios vietos, nemokės užsienio kalbos, jau verbavimo stadijoje numatė, kad, pasinaudodamas tokia jų priklausoma padėtimi ir pažeidžiamumu, galės primesti jiems savo valią, o nukentėjusieji neturės realaus pasirinkimo, kaip tik jai paklusti.

51. Nėra pagrindo sutikti ir su argumentu, kad byloje netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su M. L., A. B. ir M. B. asmens dokumentų paėmimu. Byloje nustatyta, kad visi nukentėjusieji parodė, jog jų asmens dokumentais vienu ar kitu būdu disponavo A. V.. Nukentėjusiojo M. L. asmens dokumentą turėjo A. V. ir neatidavė iki jo deportacijos iš šalies. Nukentėjusiųjų A. B. ir M. B. asmens dokumentai buvo pas S. G., po pastarųjų bandymo pabėgti, jiems neturint kitos išeities ir sugrįžus atgal, būtent A. V. pareikalavo dokumentus atiduoti. A. V. nurodymu, jie nukentėjusiesiems buvo ir sugrąžinti (apsilankius pareigūnams, A. V. nurodė S. G. dokumentus atiduoti). Todėl buvo padaryta pagrįsta išvadai, jog nukentėjusiųjų asmens dokumentais disponavo būtent A. V..

52. Nukentėjusiųjų kontrolės fakto taip pat nepaneigia aplinkybė, kad nukentėjusieji turėjo tam tikrus asmeninius daiktus, mobiliojo ryšio telefonus, nes jų laisvė priimti sprendimus dėl asmeninio gyvenimo buvo ribojama. Nors asmenys nebuvo laikomi uždaryti, naudojosi mobiliojo ryšio priemonėmis, tai nepaneigia nukentėjusiųjų priklausomumo ir jų laisvę varžančios kontrolės, organizuojant jų bendrą gyvenimą ir veiklą, susijusią su nusikalstamų veikų darymu ir atsiskaitymu už jas. Nors nukentėjusiesiems buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog ši nukentėjusiųjų laisvė buvo tik dalinė, šių asmenų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Nukentėjusiųjų kontrolės aplinkybė yra pagrįsta ištirtais bylos duomenimis.

53. Tai, kad dalis nukentėjusiųjų sutiko vogti iš baimės, kita dalis – patys sutiko užsiimti vagystėmis, taip pat nepatvirtina jų laisvanoriško pasirinkimo taip elgtis. Kaip minėta suformuotoje teismų praktikoje, sutikimas būti išnaudojamam, duotas, panaudojant apgaulę, prievartą ir grasinimus bei smurtą, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, nelaikytinas savanorišku. Iš anksčiau aptartų nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad nuteistasis prieš juos naudojo psichologinį smurtą ir grasinimus. Byloje nėra jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina ir papildo iš skirtingų įrodymų šaltinių gauti objektyvūs bylos duomenys. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje siūlymas vykti į užsienį vogti iš parduotuvių, žadant ten nuvežti, apgyvendinti, maitinti, realizuoti pavogtas prekes ir dalimi gautų pinigų atsilyginti, vertinamas kaip nukentėjusiojo verbavimas nusikalstamai veiklai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2015). BK 147 straipsnio sudėtis aiškiai įtvirtina, jog nukentėjusiojo sutikimas nėra lemiamas veikos kvalifikavimui, net jeigu jis yra, nustačius kitus įtvirtintus veikos požymius, kaltininkas atsako pagal šį straipsnį. Todėl gynybos argumentai, jog savanoriškas nukentėjusiųjų sutikimas, sąmoningai suvokiant, kur ir kokiai veiklai išvyksta, paneigia prekybos žmonėmis sudėties požymius, atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad verbavimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodomu būdu atitinka BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinto objektyviojo nusikalstamos veikos požymio turinį, dėl to šiuo aspektu įstatymo taikymo klaidos teismas nepadarė.

54. Kitokio vertinimo byloje neleidžia daryti ir apeliaciniame skunde minimų liudytojų A. S., R. B., J. K. ir A. A. parodymai apie jų pačių buvimo Škotijoje aplinkybes, vykdytas vagystes. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad apygardos teismas šiuos parodymus tyrė ir vertino bei rėmėsi tik tiek, kiek jie atitiko kitus bylos duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo gynėjo pateikta subjektyvi liudytojų nurodytų aplinkybių analizė apie A. V., kaip nusikalstamų veikų bendrininko, vaidmenį, nepaneigia nuteistojo kaltės dėl pirmiau byloje aptartais įrodymais nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių. Vien tik tai, kad liudytojai nieko neparodė apie jų išnaudojimą (teigė vagystes vykdę savo noru, jų laisvė nebuvo varžoma), taip pat neigė pažinoję A. V., neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl A. V. kaltės, padarytomis išanalizavus visumą byloje ištirtais įrodymais nustatytų duomenų, dėl kurių vertinimo pagrįstumo pasisakyta ir šiame procesiniame sprendime. Kita vertus, šių liudytojų parodymais buvo patvirtina ir dalis nukentėjusiųjų parodymų apie tai, kad asmenys vykdė vagystes, nes neturėjo pinigų, reikėjo mokėti už pragyvenimą, įsigyti maisto, liudytojai R. B., A. A. taip pat nurodė, kad kartu vagystes vykdė M. L., A. B.. Dalis liudytojų taip pat nurodė vogę S. G., kuris vogtas prekes realizuodavo A. V..

55. Pažymėtina, kad visos prekybą žmonėmis sudarančios veikos (verbavimas, įgijimas, gabenimas) padaromas aukos išnaudojimo tikslais. Išnaudojimo tikslai reiškia, kad sandoris, kurio objektas yra žmogus, sudaromas siekiant nelegaliai kontroliuoti ir pelnytis iš jo daromų nusikalstamų veikų, priverstinio darbo. Byloje neginčytinai nustatyta, kad konkrečiu atveju verbavimo ir gabenimo sandoriais, kurių objektais buvo nukentėjusieji, tikslas buvo juos įtraukti į išnaudojimą (vagystėms iš parduotuvių daryti). Byloje nėra pagrindo išvadai, kad A. V., veikdamas iš anksto susitarusių bendrininkų grupe su nurodytais asmenimis, užverbuodamas nukentėjusiuosius, gabendamas, apgyvendindamas, skirstydamas ir duodamas nurodymus dėl vagysčių (sprendžiant kurie asmenys vyks vogti ir kokias prekes, apmokant, kaip pasidaryti folijos krepšius prekėms vogti, parenkant ir nuvežant į parduotuves, instruktuojant dėl elgesio galimo sulaikymo metu), darydamas psichologinį spaudimą, grasindamas, galėjo nesuvokti, kad įgyvendina tam tikrą sandorio dėl žmogaus funkciją tam, kad jį išnaudotų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo veiksmais (kelionės išlaidų padengimas, apgyvendinimas, paimant dokumentus, nemokant žadėto atlyginimo) buvo sudaryta situacija, kad nukentėjusieji taptų priklausomi, patvirtina, kad jau verbuojant nukentėjusiuosius vykti į Škotiją, juos gabenant, A. V. žinojo, jog sukuriant nagrinėjamoje byloje nustatytą situaciją, vėliau juos kontroliuos ir išnaudos nusikalstamoms veikoms daryti.

56. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus A. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo nukentėjusiųjų, dalies liudytojų parodymų vertinimo. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl šių asmenų duotų parodymų teisingumo, nes jie pagrindžiami kitais bylos įrodymais. Duomenų, kad asmenys būtų buvę suinteresuoti iškraipyti jiems žinomas faktines aplinkybes, nenustatyta, jie neturėjo suinteresuotumo ar motyvo apkalbėti nuteistąjį. Nors ne visi išgabenti ir gabenti asmenys save laikė prekyba žmonėmis aukomis, taip pat neigė, kad jų teisės būtų buvę suvaržytos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybė, ar asmuo save laiko prekybos žmonėmis auka, ar ne, neturi jokios įtakos kaltininko neteisėtų veiksmų, kuriais kėsinamasi į žmogaus laisvę, kvalifikavimui pagal BK 147 straipsnio atitinkamą dalį. Baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis kyla netgi ir tuo atveju, jeigu asmuo sutinka būti išnaudojamas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, atmesdamas nuteistojo A. V. poziciją šiuo aspektu.

58. Skunde kaip svarbi aplinkybė nurodoma tai, kad, esant analogiškoms aplinkybėms, A. V. buvo išteisintas kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-174/2016, o M. B. abiejose bylose davė skirtingus parodymus. Gynėjo manymu, nagrinėjamos bylos esmės atskleidimui teismas turėjo vertinti ir paminėtoje byloje M. B. duotus parodymus. Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nesaisto kitoje ar net panašioje byloje priimti sprendimai. Tai, kad apelianto nurodytoje byloje buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nesudaro pagrindo šioje byloje A. V. atžvilgiu priimti tokį pat sprendimą. Kiekvienu konkrečiu atveju yra vertinamos būtent nagrinėjamoje byloje nustatytos bylos aplinkybės, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, proceso dalyvių parodymai ir pan. Šioje baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo patikrintų įrodymų analizės pagrindu A. V. pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teiginys dėl M. B. parodymų skirtingumo laikytinas deklaratyviu, nes jis neparemtas jokiais svariais argumentais.

59. Nėra teisinio pagrindo sutikti ir su skundo argumentu, kad A. V. ir A. B. veiksmai turi būti vertinami tapačiai. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. V. veikė naudojantis A. B. pažeidžiamumu ir priklausomumu, kontroliavo ir nurodė, kaip pastarasis turi veikti, todėl toks skundo argumentas atmetamas.

60. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia skundo argumentą, kad nėra aišku, kokią konkrečią naudą gavo A. V.. Kaip nustatyta, nukentėjusiųjų pavogti daiktai buvo perduodami A. V., jis dalį vogtų daiktų realizuodavo Lietuvoje, dalį Škotijoje, iš to gaudavo pajamų. Paties nuteistojo parodymais, jis uždirbdavo 100-200 svarų per dieną, per dieną apvažiuodavo po 2-3 parduotuves, jokios apskaitos nevedė, pelną pasiskaičiuodavo pagal pavogtų daiktų kainas. Aplinkybę, kad A. V. turėjo materialinę naudą, netiesiogiai patvirtinta ir liudytojų A. S., D. G. parodymai apie A. V. turėtą pluoštą pinigų ir banko išrašo duomenis.

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas nuteistojo veikas tinkamai kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir šio kodekso straipsnio 2 dalį. Skundžiamame nuosprendyje tinkamai nustatyta ir pagrįsta įrodymais prekybai žmonėmis būdinga pažeidžiamų asmenų gabenimo į užsienio valstybę išnaudoti nusikalstamai veiklai schema kiekvieno iš nukentėjusiųjų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visumą, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog A. V., veikdamas bendrininkų grupe, tiesiogine tyčia, pasinaudodamas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, dalies jų priklausomumu bei siekdamas neteisėtos asmeninės turtinės naudos, juos išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms užsienyje daryti. A. V. veiksmuose pagrįstai konstatuoti asmenų verbavimo, apgaulės, piktnaudžiavimo pažeidžiamumu ir priklausomumu faktai, suvaržyta nukentėjusiųjų laisvė pasirinkti jiems priimtiną elgesio variantą.

Dėl bausmės

62. Apeliaciniame skunde nuteistajam paskirtų bausmių ir subendrintos bausmės pagrįstumo klausimas nėra keliamas, tačiau, atsižvelgiant į skundo prašymą A. V. išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtų bausmių bei subendrintos bausmės.

63. Pažymėtina ir tai, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai (pakeistos kai kurios BK bendrosios dalies normos bei jose numatytos bausmių skyrimo taisyklės, pvz., 54 straipsnio 3 dalis, 61 straipsnis, 62 straipsnis, 75 straipsnis, taip pat BK specialiosios dalies straipsniai, kurie šioje byloje nėra aktualūs), kurie, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip lengvinantys teisinę padėtį turi grįžtamąją galią ir turi būti įvertinti, skiriant bausmes. Pakeitus teisinį reguliavimą, paminėtų naujų baudžiamojo įstatymo nuostatų įtaka nuteistojo teisinei padėčiai ir jų taikymo galimybės aptartinos ir šiame procesiniame sprendime.

64. Nuteistasis A. V. skundžiamu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir pagal minėto straipsnio 2 dalį (dvi veikos). BK 147 straipsnyje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios minimali ir viršutinė ribos skiriasi pagal padarytos nusikalstamos veikos sunkumą. Alternatyvių bausmių už straipsnyje nurodytų veikų padarymą baudžiamasis įstatymas nenumato. Šio straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą nuo dvejų iki dešimties metų (2016 m. gegužės 12 d. įstatymo redakcija Nr. XII-2340 (nuo 2016 m. gegužės 25 d.)), 2 dalies sankcija – laisvės atėmimą nuo ketverių iki dvylikos metų. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. V. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai nustatyti atitinkantys minimalias straipsnio dalių sankcijose nustatytas bausmes. Teismas, skirdamas A. V. bausmes, atsižvelgė ir įvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų skaičių, jų sunkumą, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją ir motyvus ir kitas aplinkybes, tarp kurių – ir laiko tarpą, praėjusį nuo padarytų nusikaltimų.

65. Nuteistojo A. V. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 ir 2 dalyse, atitinkamai priskiriamos sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 5 ir 6 dalys). Šias veikas A. V. padarė veikdamas bendrininkų grupe, tiesiogine tyčia, jos yra baigtos, padarytos dėl savanaudiškų paskatų. A. V. bendrininkų grupe padarytomis veikomis buvo padaryta žala nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. A. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paskirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas, be jau paminėtų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančių aplinkybių, įvertino ir A. V. asmenybę. Nuteistasis anksčiau buvo teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė, teistumui išnykus, duomenų apie administracinius nusižengimus ir patraukimą atsakomybėn nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. nėra, neregistruotas psichikos sveikatos centre ir priklausomybės ligų centre nesigydė.

66. Remiantis išdėstytu, įvertinus A. V. vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, o taip pat į tai, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau nei dešimt metų konstatuotina, kad A. V. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitinka bausmės paskirtį bei jai keliamus tikslus, nėra pagrindo išvadai, kad jos yra per griežtos ir jas švelninti. Todėl atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o taip pat į 2025 m vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo keisti už nusikalstamų veikų padarymą A. V. paskirtas bausmes nėra. Nuteistajam parinktos bausmės, jų dydis teisingumo principui neprieštarauja, yra proporcingos, o bausmės tikslai gali būti pasiekti tik realiu paskirtųjų laisvės atėmimo bausmių vykdymu. Paskirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis ir yra teisingos. Pagrindas jam taikyti atitinkamai BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies, 75 straipsnio nuostatas nenustatytas.

67. Nuteistajam A. V. taip pat pagrįstai taikytas palankesnis, numatytas BK 63 straipsnio 4 dalyje bausmių bendrinimo būdas – dalinis bausmių sudėjimas. Paskirta subendrinta bausmė, įvertinus nuteistojo asmenybę, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, paskirta tinkama, atitinka bausmei keliamus tikslus, dėl ko nekeistina.

68. Pabrėžtina, kad baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjas numatė griežtas, vienos rūšies bausmes už nusikalstamas veikas, sietinas su prekyba žmonėmis, šią nusikalstamą veiką vertino kaip itin pavojingą, šiurkščiai pažeidžiančią žmogaus teises. Todėl kovojant su tokio pobūdžio veikomis turi būti imamasi griežtų teisinių priemonių. Jos negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio kaltininkui, nes taip būtų paneigti baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis, nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jis veikė tikslingai, o jo tyčiniai veiksmai bendrininkaujant nulėmė nusikalstamų veikų rezultatus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – tikrinti pirmosios instancijos nuosprendžių pagrįstumą ir keisti paskirtąsias bausmes tik tais atvejais, kai buvo paskirtos aiškiai neteisingos ir akivaizdžiai neproporcingos bausmės. Nuteistajam A. V. parinktos bausmių rūšys bei jų dydis, taip pat subendrinta bausmė atitinka byloje nustatytas šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, todėl pagrindo jas keisti nėra.

Dėl bausmės įskaitymo

69. Nuteistojo A. V. gynėjo apeliaciniame skunde taip pat suformuluotas prašymas įvertinti ir į nuteistajam skirtą bausmę įskaityti laiką, kurį A. V. praleido suėmime baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-174/2016, kurioje jam buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Argumentuojama tuo, kad baudžiamoji byla Nr. 1-63-561/2024, kurioje pateiktas apeliacinis skundas, išskirta iš bylos Nr. 1-61-174/2016, todėl laikotarpis nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. birželio 8 d., kai pastarojoje byloje A. V. buvo suimtas, turėjo būti įskaitytas į skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tenkinti tokį nuteistojo gynėjo prašymą nėra teisinio pagrindo.

70. BK 66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtos bausmės laiką. Minėta nuostata taikoma tuo atveju, jei asmuo buvo laikinai sulaikytas ar jam taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas) tiriant ir nagrinėjant tą bylą, kurioje priimamas nuosprendis. Taigi į bausmės laiką gali būti įskaitytas tik tas suėmimo laikas, kuris asmeniui buvo taikomas tik dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

71. Nagrinėjamu atveju, skundžiamu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje į nuteistajam A. V. paskirtą bausmę pagrįstai ir teisingai buvo įskaitytas būtent tas kardomojo kalinimo laikas, kuris jam buvo taikomas šioje baudžiamojoje byloje, t. y. nuo 2023 m. spalio 27 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo, taip pat sulaikymo Jungtinėje Karalystėje laikas nuo 2021 m. gruodžio 2 d. iki 2023 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos teismas A. V. taikyto suėmimo trukmę nustatė teisingai ir į paskirtą bausmę jį įskaitė, nepažeisdamas BK 66 straipsnio reikalavimų. Į šią bausmę įskaityti nuteistajam taikytą sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-174/2016 (ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-9-00550-13) nėra teisinio pagrindo. Bylos duomenimis, prokuroro 2015 m. spalio 23 d. nutarimu iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 30-9-00550-13 buvo atskirtas tyrimas Nr. 04- 2-00352-15 dėl galimai M. B. atžvilgiu įvykdytos veikos pagal BK 147 straipsnio 1 dalį (t. 1 b. l. 8–15). Tačiau vien tai nereiškia, kad A. V. taikytas kardomasis kalinimas byloje Nr. 30-9-00550-13, turi būti įskaitytas į bausmės laiką šioje byloje. Matyti, kad ankstesnėje baudžiamojoje byloje, kurioje A. V. buvo išteisintas, paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas iki 2016 m. birželio 8 d., tuo tarpu vėlesnėje, t. y. nagrinėjamoje byloje, kurioje priimtas apkaltinamasis nuosprendis, dėl kurio apeliacinis skundas yra nagrinėjamas, jis buvo sulaikytas tik 2021 m. gruodžio 2 d. Nustatyta ir tai, kad nuteistojo gynėjo skunde akcentuojamoje ankstesnėje byloje tirtas nusikaltimas dėl vaiko pardavimo (BK 157 straipsnis), A. V. pareikštas įtarimas ir taikytas suėmimas nesusijęs su šioje byloje nagrinėtomis veikomis, t. y. A. V. šioje byloje nagrinėtos aplinkybės minėtoje byloje nebuvo inkriminuotos, tirtos ir dėl jų A. V. suėmimas nebuvo taikomas. Taigi, įtarimai dėl šioje byloje nagrinėtų veikų nuteistajam pareikšti jau išskyrus bylas, bylos tyrimo eigoje ir suėmimas taikytas tik dėl šioje byloje nagrinėtų įvykių. Todėl visos šios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje A. V. į paskirtos bausmės laiką įskaityti jo suėmimo kitoje byloje laiką nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

72. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, argumentuojant, kad dėl prekybos žmonėmis A. V. buvo nuteistas nepagrįstai.

73. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Byloje A. V. buvo pareikšti civiliniai ieškiniai nukentėjusiųjų M. B., M. L., A. B. ir A. S. neturtiniai žalai atlyginti. Civilinis ieškinys priteisiamas iš kaltų asmenų, todėl, įvertinius šioje nutartyje aukščiau aptartas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, jog skundžiamu nuosprendžiu civilinių ieškinių klausimas būtų išspręstas neteisingai. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji dėl tyčinių nuteistojo veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, stresą, nesaugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems priteistinos žalos dydžio, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, priteistų civilinių ieškinių nukentėjusiųjų neturtinės žalos atlyginimui dydis nenukrypsta nuo suformuotoje teismų praktikoje bylose dėl prekyba žmonėmis priteisiamo dydžio. Pagrindo išvadai, jog nukentėjusiesiems neturtinės žalos dydis nustatytas neteisingai, nėra.

Dėl proceso išlaidų

74. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų suma yra 325 Eur. Šios išlaidos susidarė už advokatės Kristinos Marčienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam A. S. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Į bylą taip pat pateikta VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ sąskaita ir patvirtinimas apie 750 Eur (proceso išlaidų faktą ir dydį) įskaitymą už advokato Daliaus Poviliaus suteiktą teisinę pagalbą nukentėjusiajam M. B..

75. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.).

76. Kadangi viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde buvo klausimai, kur be kita ko, tiesiogiai buvo liečiantys ir nukentėjusiųjų interesus byloje, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos, atstovaujant nukentėjusįjį A. S., taip pat VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ patirtos išlaidos, susijusios su nukentėjusiojo M. B. atstovavimu, pripažįstamos proceso išlaidomis. Iš bylos duomenų matyti, kad A. V. yra sveikas, darbingo amžiaus žmogus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad tiek valstybės, tiek minėto centro patirtos ir prašomos priteisti išlaidų už nukentėjusiesiems A. S. ir M. B. suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumos yra neprotingos, nepagrįstos, neproporcingos ar neatitinkančios A. V. turtinę padėtį. Todėl minėtos išlaidos išieškotinos iš A. V..

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. gynėjo advokato Piotro Orlovo apeliacinio skundo netenkinti.

Išieškoti iš nuteistojo A. V. 325 Eur (tris šimtus dvidešimt penkis eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei ir 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ naudai.