Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Kaltinamasis I. R. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas organizuota grupe, gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti, o būtent:

Kaltinamasis A. V. parodė, kad dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažįsta.

Viskas, kuo jis yra kaltinamas, yra netiesa. Jis kreipėsi į Ž. V. kaip į draugą, kurį pažįsta nuo vaikystės, paklausė, ar šis nenorėtų atvykti į užsienį padirbėti. Kitų kaltinamųjų šioje byloje nepažįsta, jų net nėra matęs. Taip pat ir su I. R. susipažino tik kai buvo etapuojamas iš Kauno į Tauragę. Jis tuo metu dirbo Škotijoje neoficialiai. Dirbo firmoje lenko, kuris jį buvo įdarbinęs pagalbiniu darbininku. Dirbo komandoje, kurioje buvo lenkų darbininkai ir kurie mėgo išgėrinėti, todėl jam su jais nebuvo lengva dirbti. Darbai nebuvo atliekami laiku, nes pusę darbo atlikdavo jis vienas, o šie gerdavo alų. Tada pagalvojo, kad jeigu komandoje būtų negeriantys asmenys, dirbtų kartu su juo, būtų daug geriau, ir apie tai kalbėjo su firmos savininku. Šis sutiko, kad jis paieškotų darbininkų. Prieš tai toje firmoje buvo įdarbinęs ir daugiau žmonių, kai dirbo kitoje įmonėje. Nežino, ar tai susiję, bet nori pasakyti, kad pas jį buvo atvažiavę ir dirbę kiti asmenys. Jie ir dabar ten gyvena ir atsivežę savo šeimas. Tai buvo ne pirmą kartą, kai vežė žmones. Pats firmos direktorius buvo atėjęs ir sakė, kad gal įmanoma būtų iš jo šalies atsivežti darbininkų, nes šie geri darbininkai. Todėl jo tėvas buvo įdėjęs skelbimus į laikraštį, kad reikia darbininkų tam tikroje srityje. Iš to jokios naudos neturėjo, tik tiek, kad firmos direktorius jam suteikė galimybę baigti tam tikrus kursus. Tie žmonės, kurie jo dėka patekdavo į Angliją, jam pinigų nemokėdavo. Ir prieš tai atvykusiems žmonėms padėjo susirasti gyvenamąjį plotą. Tas dienas, kai jis ieškojo būsto atvykstantiems darbuotojams, neidavo į darbą, bet direktorius jam sumokėdavo kaip už darbo dieną.

Todėl ir paklausė Ž. V., ar šis turi kokių nors draugų, kurie norėtų dirbti ir negertų alkoholio. Tuo metu buvo sugrįžęs į Lietuvą šventėms ir sutiko Ž. V.. Kai pasakė, kad yra galimybė pas jį įsidarbinti, šis pasakė, kad jam ir Lietuvoje gerai. Tada paklausė, ar kokie nors jo draugai nenori vykti dirbti į užsienį. Savo draugams pasiūlyti negalėjo, nes visi išvažiavę dirbti į užsienį. Ž. V. pažadėjo pasidomėti, ar būtų norinčių važiuoti. Po kurio laiko jie susiskambino ir šis pasakė, kad yra du asmenys. Jis net nepagalvojo, kad tai galėtų būti nepilnamečiai, tačiau paklausė jų amžiaus. Tai buvo telefoninis pokalbis ir jei pareigūnai klausėsi, tai tas pokalbis turėtų būti. Ž. V. pasakė, kad vienas vaikinas yra 22 metų, kitas 25 metų. Jo reikalavimas buvo tas, kad jie nebūtų geriantys. Vėliau jo paklausė, ar galėtų sumokėti už kelionę, nes šie neturi pinigų, todėl jis sutiko šiems paskolinti pinigų kelionei, kuriuos vėliau jie būtų jam sugrąžinę. Jis perdavė 1000 litų. Pinigus persiuntė savo mamai, kuri sumokėdavo alimentus jo vaikui, todėl kartu persiuntė pinigus, kad perduotų pinigus Ž. V., kuris turėjo perduoti pinigus asmenims, kurie turės sumokėti už kelionę. Šis pasakė, kad tie asmenys išvažiuos savaitės laikotarpiu, todėl jis užsiėmė buto paieška, nes neturėjo jiems gyvenamojo ploto. Pagal skelbimus surado butą, kuris buvo tame pačiame rajone, kur buvo vykdomi darbai. Susitarė dėl kambario, kuris buvo skirtas dviem asmenims. Kadangi turėjo palikti užstatą už butą, dar paskambino Ž. V. ir pasitikslino jų amžių, kad nebūtų taip, kad atvažiuos kokie jaunuoliai ir pradės piešti ant sienų. Išnuomojo butą, sumokėjo už dvi savaites į priekį. Sutarties nesudarė, nes kiek ten gyveno, tokios sutartys nebuvo sudaromos. Jie turi depozitą ir žino, kad jei kas būtų sulaužyta, tai jie iš depozito galės padengti išlaidas.

Ž. V. sakė, kad tie darbininkai išvažiuos anksti rytą. Po kelių dienų, kai jie jau turėjo būti išvažiavę, dar bandė skambinti, kad žinotų, kada jų laukti. Tuo metu V. jam nebeatsakė į telefoninius skambučius, todėl jis tik po dviejų parų su juo susisiekė. Jis jaudinosi, nes nesuprato, ar tie žmonės atvažiuoja, ar ne. Pats asmeniškai per internetą surado žmones vežančią firmą ir paskambino autobusiuko vairuotojui bei paklausė, ar su jais nevažiavo du žmonės į Škotiją. Šis atsakė, kad turėjo važiuoti, bet juos sustabdė policija ir tuos du žmones išlaipino. Jis nesuprato, kas įvyko, nes Ž. V. turėjo pasirūpinti, kad tie du žmonės išvažiuotų. Po dviejų dienų prisiskambino Ž. V., kuris pasakė, kad vienas iš tų dviejų žmonių buvo nepilnametis. Tuo metu jis matė per žinias reportažus, kad narkotikus, ginklus, žmones bandoma išvežti per prievartą, todėl Ž. V. paklausė, kas čia darosi. Šis atsakė, kad nieko nežino, nes ne jis vežė.

Policija buvo atvažiavusi į tą butą, kurį jis išnuomojo šiems asmenims. Jam paskambino tas nuomotojas ir pasakė, kad buvo atvažiavusi policija ir ieškojo kažkokių žmonių. Jis pasakė, kad šis duotų jo telefono numerį. Jis taip ir padarė, bet policija jam taip ir nepaskambino.

Su juo niekas nesusisiekė, bet tėvai po kurio laiko paskambinę pasakė, kad buvo atvykusi tyrėja, davė savo numerį ir prašė, kad jis paskambintų. Jis paskambino tyrėjai N., jei gerai prisimena pavardę, ir paklausė, kuo galėtų padėti. Jam paaiškino, kad jis kaltinamas tokiais dalykais, bet jis visiškai nesutiko su tokiais kaltinimais, nes nebuvo kaltas. Parašė paaiškinimą ir išsiuntė elektroniniu paštu. Po kurio laiko ši jam paskambino ir pasakė, kad prokurorui to paaiškinimo neužtenka ir jam reikia grįžti į Lietuvą bei dalyvauti teismo procese. Jis nesiginčijo, bet pasakė, kad yra nekaltas, ir, jeigu nori, kad grįžtų iš užsienio, tai tegul jie sumoka už lėktuvo bilietą. Ji pasakė, kad jeigu pats negrįš, tai grįžimas kainuos milijoną kartų brangiau. Po kurio laiko jis jau buvo legaliai įsidarbinęs vienoje kompaniją ir, gyvendamas bei dirbdamas legaliai, slapstytis tikrai negalėjo. Po tam tikro laiko atvažiavo policija ir jį suėmė.

Žinojo, kad Ž. V. rūko marihuaną, nes jis ne kartą prie jo yra sukęs suktinę. Kadangi jo požiūris į narkotikus neigiamas, ne kartą yra sakęs, kad jis to nedarytų, bet jis suaugęs vyras ir gali daryti, ką nori. Kiek žino, Ž. V. dirbo miškų ūkyje, tačiau jis gyveno užsienyje ir dažnai jo nematydavo, nes grįždavo tik kelioms savaitėms per metus. Tada laiką praleisdavo su šeima ir su draugais nesišlaistydavo, tuo labiau, kad jis nebuvo labai geras draugas. Jis turi dukrą Lietuvoje ir alimentus mokėdavo visada. Su dukra palaiko ryšius ir ji atvykdavo pas jį į užsienį.

Teigia, kad V. surado tuos du asmenis ir likus maždaug 1–2 dienoms iki šių žmonių išvykimo pasakė, kad vienas iš tų žmonių nebevažiuoja, bet išvažiavimo išvakarėse paskambino dar kartą ir pasakė, kad atsirado kitas žmogus.

Pas lenką dirbo apie 3 mėnesius. Jo darbas buvo susijęs su lauko darbais. Tai yra betonavimu, lauko plytelių klojimas. Pas jį dirbo 10–12 darbuotojų, o jų komandoje dirbo 3 lenkai. Savininkas nurodymo surasti darbuotojų nedavė, tačiau jis šiam pasakė, kad sunku dirbti su tokiais darbininkais ir todėl praranda pinigus. Šis paklausė, ką jis gali pasiūlyti. Pasakė, jog jeigu suras gerų darbininkų iš Lietuvos ar susiras vietoje, jis duos šansą ir, jeigu viskas bus gerai, galės dirbti. Darbdavys žadėjo mokėti tokį patį atlyginimą, kaip ir dabar dirbantiems asmenims. Aišku, 3 bandomuosius mėnesius atlyginimas bus mažesnis. Pats darbdavys neieškojo kitų darbuotojų, nes jis nebūdavo su jais kiekvieną dieną ir nematydavo to, ką matydavo jis. Jį tenkino, kaip darbai buvo atliekami, nes jie vyko, bet jis dirbdamas matydavo, kad daugiausia jis pats tuos darbus ir atlikdavo, o lenkai dažnai nedirbdavo, o gerdavo.

Kai prašė Ž. V. surasti žmones, neprašė, kad jie būtų su patirtimi, nes tai buvo darbas, kurį per mėnesį galėjo išmokti visi. Dabar neprisimena, kiek sumokėjo už butą, bet su depozitais apie 350–400 svarų. Buto nuomos sutarties nebuvo, kiek norėjai, tiek galėjai mokėti. Kol pinigus mokėsi, tol ir galėsi gyventi. Pinigai buvo sumokėti už 2 savaites į priekį. Jis sumokėjo už butą ir davė pinigus kelionei, nes norėjo, kad su juo dirbtų geri darbuotojai, kad galėtų daugiau užsidirbti. Be to, tai nebuvo investicija, nes pinigus jis paskolino. Geras darbuotojas per savaitę uždirbtų 350–400 svarų, tai praktiškai per vieną savaitę jis galėtų atiduoti už nuomą ir už kelionę. Patirties nereikėjo, svarbiausia buvo tai, kad jie negertų. Ž. V. žinojo, kad žmonėms reikės dirbti statybose.

Anglijoje jis buvo paleistas už užstatą ir visą šį laiką buvo laisvėje. Kai jį parvežė į Lietuvą, jis buvo apklaustas. Jokie kiti procesiniai veiksmai nebuvo daromi.

B. nepažįsta ir apie jį nieko nežino. Kiek žino, Ž. V. yra parašęs pareiškimą, kad jį apšmeižė įbaugintas policijos pareigūnų.

Apklausiamas kaip įtariamasis A. V. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad Ž. V. jo buvęs kaimynas. Kitų asmenų, kurie yra pranešime apie įtarimą – L. M., T. B., I. R., D. I., nepažįsta. Tik su I. R. susipažino dabar parvežtas į Lietuvą, Kauno tardymo izoliatoriuje. Nuo 1999 m. yra išvykęs į užsienį. Važinėjo į Norvegiją (2010–2011 m.), prieš tai buvo Airijoje, dirbo Vokietijoje. Visur dirbo legaliai. Jis, įsitvirtinęs Škotijoje, dirbo prie statybų, legalioje statybų bendrovėje. Jo šefas prieš keletą metų yra prašęs surasti tvarkingų, negeriančių alkoholinių gėrimų žmonių iš Lietuvos. Anglai taip nedirba kaip lietuviai. Buvo atvykę iš Tauragės miesto 4 žmonės, kurie dirbo toje pačioje įmonėje kur jis „(duomenys neskelbtini)“. Šį kartą, dėl ko jam pateiktas pranešimas apie įtarimą, buvo tokia pati situacija. Jis dirbo su lenkais, kurie mėgo dažnai išgerti alkoholinius gėrimus, dėl to sklandžiai nevyko darbai. Todėl galvojo, kad iš Lietuvos atvažiuotų kas dirbti. Jis buvo grįžęs į Lietuvą, susitiko su Ž. V., jo paklausė, gal jis nori atvažiuoti dirbti statybų bendrovėje. Jis pats nenorėjo vykti dirbti į užsienį. Ž. V. paklausė, gal jis turi kokių pažįstamų, kurie norėtų atvykti dirbti užsienyje. Apie tai, kad Ž. V. suras ir atsiųs į užsienį nepilnametį, jis nieko nežinojo. Jis buvo sakęs, kad vienam jų 21–22 metai, kitam – 25 metai. Nepilnamečio nebūtų leidę įvažiuoti į Angliją. Jis 1000 litų buvo pervedęs savo motinai, kuri pinigus perdavė Ž. V.. Šiuos pinigus Ž. V. turėjo sumokėti už asmenų atvykimą į užsienį. Su Ž. V. jis susiskambino. Jis pasakė, kurią dieną du asmenys išvažiuoja iš Lietuvos mikroautobusu ir kada jie atvažiuos. Adresą, kuriuo jiems reikia atvykti, jis Ž. V. pasakė telefonu. Butą išnuomojo dviem vyrams prieš pats jiems atvažiuojant. Ž. V. nebuvo pažadėjęs jokio atlygio. Jam reikėjo gerų darbininkų, kurie būtų negeriantys alkoholinių gėrimų, adresu (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas butas vyrams, kurie turėjo atvykti dirbti. Nuomos sutarties nebuvo sudaręs savo vardu (t. 3, b. l. 18–19, 22–23).

Kaltinamasis I. R. parodė, kad dėl jam pareikšto kaltinimo neprisipažįsta. Parodė, kad Ž. V. yra jo sesers vyras, kuris paklausė, ar jis nepažįsta kokių nors asmenų, kurie norėtų važiuoti dirbti į užsienį.

Jis buvo pažįstamas su T. B., su kuriuo atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose. Po to, kai jis išėjo į laisvę, buvo susitikę ir bendravo. V. V. pažįstamas iš mokyklos laikų. D. I. taip pat pažinojo iš mokyklos laikų. J. nepažįsta.

Ž. V. klausė, ar jis nepažįsta asmens, norinčio vykti dirbti į užsienį, statybose. Kaip viskas ten turėjo būti, jis nežinojo, nes jam tai nerūpėjo. Po tam tikro laiko Ž. V. pasakė, kad reikės vykti dirbti pas pažįstamą, nes jam reikia kelių darbuotojų. Kalbėjo, kad žmonės bus apgyvendinti, bet jis į tai nesigilino, nes pats vykti neketino. Po kelių dienų, prisiminęs Ž. V. žodžius, važiuoti dirbti pasiūlė T. B., su kuriuo atliko bausmę Pravieniškėse. Iš pradžių T. B. pasakė, kad pažiūrės ir pasakys, bet nepraėjus nė dienai, pasakė, kad sutinka važiuoti. B. yra jo metų, tai yra maždaug 25. B. gėrė alkoholį, todėl siūlydamas jam važiuoti dirbti, norėjo jį ištraukti iš to alkoholio liūno ir narkotikų, nes norėjo jam padėti. Jo paklausė, ar jis sugebės atsisakyti alkoholio, nes jei jis to nesugebės, tai tegul geriau net nevažiuoja. Tada pasakė Ž. V., kad surado vieną žmogų. Visas išvažiavimas užsitęsė maždaug mėnesį. B. jau kelis kartus buvo susidėjęs daiktus, bet išvykimą vis atidėdavo, nes reikėjo dar vieno žmogaus. Jam buvo perduoti pinigai. Juos jam perdavė Ž. V.. Buvo perduota 1000 litų, kuriuos turėjo duoti B., kad jis turėtų pinigų sumokėti už kelionę. Pinigai buvo skirti ne tik B., bet ir su juo kartu turėjusiam važiuoti Ž. V. surastam asmeniui, kuris buvo surastas D. I.. Apie tai, kad V. buvo prašęs surasti žmogų ir I., jis sužinojo tada, kai buvo perduoti pinigai, nes žinojo, kad 1000 litų vienam asmeniui yra per daug. Tada V. pasakė, kad pinigai skirti važiuoti jo surastam žmogui ir dar tam, kurį surado D. I..

Ž. V. kartu su pinigais padavė ir adresą, kurį perdavė T. B., kad jis pasakytų autobusiuko vairuotojui, kur juos reikia vežti. B. pažinojo gana gerai, nes vienoje patalpoje buvo pusę metų. Popieriuką su adresu perdavė B., kuris buvo prie „Iki“ parduotuvės mašinoje kartu su I.. Jie tada jau turėjo išvykti, nes I. buvo suradęs savo žmogų. Nepažinojo žmogaus, kurį buvo suradęs I.. Jo nebuvo matęs.

Šiuo metu V. jau pažįsta, bet iki to laiko jo nepažinojo ir jokių nurodymų iš jo nebuvo gavęs. Ž. V. su juo derino laiką dėl autobusiuko, nes B. buvo susidėjęs daiktus ir laukė, kada reikės išvykti. Jis jau ir Lietuvoje buvo susiradęs darbą, todėl nenorėjo sėdėti namuose. Jis todėl Ž. V. ir klausdavo, kada jam reikės išvažiuoti.

Dėl telefoninių pokalbių, kuriuose jis sakė, kad reikia žmogaus, kuris nebijotų eiti vogti, tai kažkada gal to ir reikėdavo. Supranta, kad tai buvo jo pokalbis, bet jie kartais prišneka tokių dalykų, kurių gal ir nereikėtų sakyti.

Žinojo, kad iš D. I. pusės važiuos vienas asmuo, o vaiku jį pavadino, nes kalėjimo žargonu taip yra vadinami jaunesni asmenys. Žinojo, kad tas asmuo yra jaunesnis, nes buvo pasakyta, kad jis yra D. metų. D. yra daug jaunesnis už jį, todėl ir pasakė, kad tai vaikas. Prieš išvažiavimą bendravo su D. I. dėl važiavimo.

Jam atrodo, kad bendravo jis, nes B. neturėjo telefono. Ten turėtų būti žinučių, kad: „duok B.“ ir panašiai. Jis su D. I. nebuvo tokie artimi kaip su B.. Galėjo būti, kad jis susirašinėjo su Ž. V.. Iki (duomenys neskelbtini) abu žmones turėjo nuvežti D. I., nes tas kitas žmogus gyveno kažkur (duomenys neskelbtini) ir jis pakeliui galėjo paimti B.. Jis pats važiavimo neorganizavo.

Apie tai, kad iškelta baudžiamoji byla, sužinojo, kai jį Anglijoje sulaikė pareigūnai. Manė, kad sulaikė dėl lygtinio paleidimo pažeidimo Lietuvoje. Jis buvo paleistas už užstatą. Likus savaitei iki grįžimo į Lietuvą, pas jį atvyko pareigūnai ir pasakė, kad penktadienį būtų namuose, nes skris į Lietuvą. Jis norėjo pats nusipirkti bilietą, pats sugrįžti, bet jo niekas nesiklausė.

Apklausiamas kaip įtariamasis I. R. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad Ž. V. yra jo sesers Ž. V. vyras. Su T. B. kartu atliko laisvės atėmimo bausmę Pravėniškių pataisos namuose. V. V. buvo pažįstamas nuo mokyklos laikų. D. I. buvo pažįstamas, nes gyveno tame pačiame kaime. M. J. nepažįsta.

2013 m., galbūt kovo mėnesį, Ž. V. paklausė, ar nežino žmogaus, kuris norėjo važiuoti dirbti į užsienį statybose. Ž. V. pasakė tik tiek, kad bus nuvežti ir apgyvendinti. Kokioje įmonėje reikės dirbti, jis nesakė. Už tai, kad suras žmogų, norintį vykti dirbti į užsienį, jis jokio atlygio nežadėjo. Apie tai, kad užsienyje reikės vogti, jokios kalbos su Ž. V. nebuvo. Žinojo, kad vyks dirbti lyg į Angliją. Po to jis paklausė T. B., gal jis nori važiuoti dirbti, nes jis kaip tik tuo metu niekur nedirbo, buvo pradėjęs dažnai gerti alkoholinius gėrimus. T. B. iš karto sutiko važiuoti dirbti į užsienį. Ž. V. pasakė, kad turi vieną pažįstamą suradęs, kuris nori važiuoti dirbti į užsienį. Kiek jam žinoma, buvo numatyta viena išvykimo data, paskui dėl kažkokių priežasčių ji buvo nukelta po dviejų savaičių. Ž. V. perdavė 1000 litų, pasakydamas, kad šiuos pinigus jis perduotų tam žmogui, kuris važiuos dirbti į užsienį. Kurioje vietoje susitiko su Ž. V. ir kokiu paros metu, nepamena. Pinigai buvo skirti kelionei, maistui nuvykimo metu. Ž. V. tuo pačiu metu padavė popieriaus lapelį, ant kurio buvo užrašytas adresas, kur jis turi nuvažiuoti. Koks adresas buvo užrašytas ant lapelio, jis negali pasakyti, nes nežiūrėjo. Ar lapelyje adresas buvo užrašytas ranka, ar spausdintas kompiuteriu, nežino. Po to (duomenys neskelbtini) mieste prie prekybos centro „Pamarys“ susitiko su T. B. ir jam prie jo automobilio RENAUL LAGUNA perdavė 1000 litų ir popieriaus lapelį su užrašytu adresu pasakydamas, kad tai adresas, kur jam reikia nuvažiuoti, ir kad tai pinigai už kelionę. Kartu su T. B. tada buvo D. I.. Jie turėjo išvykti tą ar kitą vakarą ar naktį, mikroautobusu. Iš kur konkrečiai jie turėjo išvažiuoti, nežino. Apie tai, kad su T. B. dar kažkas turėjo važiuoti, jis nežino, bet girdėjo iš Ž. V., kad važiuoja du žmonės dirbti į užsienį. Kas tas antras važiavo, jis nežinojo. Kiek Ž. V. sakė, kad antrą žmogų surado D. I.. A. V. nepažįsta, iš jo jokių nurodymų dėl asmens suradimo vykti dirbti į užsienį nėra gavęs (t. 4, b. l. 26, 28, 31, 34).

Nukentėjusysis L. J. parodė, kad kaltinamųjų nepažįsta, su jais nebendravo ir jokių reikalų neturėjo. Po visų įvykių praėjo daug laiko ir net nežino, ką pasakoti. Jį vertė važiuoti dirbti į užsienį, bet šių kaltinamųjų nepažįsta. Asmenys, kurie vertė važiuoti, buvo I., M., T. B.. Jie nesakė, kur jie ten nuvažiavę gyvens ir kur reikės dirbti. Daugiau nieko neprisimena. Viską papasakojo teisėjui apklausoje.

A. V. tėvą pažįsta, nes jis buvo istorijos mokytojas mokykloje. Kol vyko tyrimas, nė karto nebuvo susitikęs su A. V. tėvu, tik pamatė jį teisme.

Kiek pamena, policijai pareiškimą parašė po įvykių. Važiuoti sutiko, nes buvo išsigandęs. Pareigūnai neliepė tęsti tokių veiksmų, tiesiog buvo išsigandęs ir sutiko važiuoti. Kai išvažiavo, tuo metu buvo ne pas B., o pas globėją. B. J. nepasakė, kad jį prievarta išveža į užsienį, nes nenorėjo. Policijos pareigūnai jam neliepė važiuoti į užsienį. Nežinojo, kad policija jį stebėjo. Tai, kad reikės vogti, suprato, nors jie kalbėjo užuominomis. Kokios užuominos buvo, dabar nepamena.

Dėl civilinio ieškinio, tai šiems kaltinamiesiems neturi jokių pretenzijų, nes jie jokios žalos nėra padarę ir civilinio ieškinio jis atsisako. I. R. nepažįsta.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas teisėjo kaip nukentėjusysis L. J. parodė, kad gyvendamas (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose interneto portale „Facebook“ susipažino su D. I.. 2012 m. lapkričio mėnesio pradžioje į (duomenys neskelbtini) atvažiavo D. I. su dviem jam nepažįstamais vaikinais. D. I. davė 10 vnt. paketėlių, susuktų į foliją, ir liepė (duomenys neskelbtini) kaime pardavinėti narkotinę medžiagą – kanapes – po 40 litų už paketėlį. D. I. sakė, kad jam atiduoti turės po 30 litų už kiekvieną parduotą paketėlį kanapių, o likusius pinigus galės pasilikti sau. D. I. paduotų kanapių nepardavinėjo, išmetė (duomenys neskelbtini) kaime, prie degalinės. Po kelių dienų D. I. pradėjo skambinėti, tačiau jis į D. I. skambučius neatsiliepdavo. 2013 m. sausio mėnesį, jam būnant (duomenys neskelbtini) kaimo autobusų stotelėje, automobiliu atvažiavo L. M.. L. M. jam į striukės kišenę įkišo 10 vnt. paketėlių kanapių bei liepė parduoti ir D. I. atiduoti skolą. Vieną iš L. M. paduoto kanapių ryšulėlio surūkė, o kitus išmetė (duomenys neskelbtini) kaime į šiukšlių konteinerį prie (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų.

2013 m. kovo mėnesio viduryje, tikslaus laiko nepamena, į (duomenys neskelbtini) kaimą atvažiavo D. I. ir L. M.. Jie buvo atvažiavę juodos spalvos „Volvo“ markės automobiliu. Į susitikimą jis nuėjo su draugu B. J., kuris taip pat gyvena (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose. D. I. liepė atsisėsti į jų automobilį. L. M. apsimovė odines juodas pirštines nukirptais pirštų galais ir paklausęs, ar jis neturi jam atiduoti pinigų, sudavė savo rankos alkūne į dešinį petį 3 kartus ir rankos kumščiu sudavė į dešinės rankos alkūnę vieną kartą. Tada rankos kumščiais sudavė į dešinį šoną 4 kartus, o išlipus iš automobilio D. I. sudavė dešine ranka į krūtinę vieną kartą, tada spyrė į kairę koją du kartus. Dėl sumušimo jis niekur nesikreipė. Po ko jie liepė iki ateinančio sekmadienio atiduoti pinigus, tačiau iki sutartos dienos jis skolos negrąžino. 2013 m. balandžio 3 d., apie 16 valandą, N. R. per N. E. išsiviliojo jį į lauką iš (duomenys neskelbtini) globos namų. Tada vėl atvažiavo D. I. ir L. M.. Jam tik įlipus į automobilį jis buvo nuvežtas į mišką važiuojant link (duomenys neskelbtini) kaimo. N. R. važiavo kartu. Miške tiek D. I., tiek L. M. iš jo reikalavo pinigų už parduotas kanapes. Pasakius, kad neturi pinigų ir neturi iš kur jų gauti, D. I. pasakė, kad jam reikės važiuoti į Angliją ir ten turės jiems atidirbti, tai yra turės vogti ir jiems į Lietuvą siųsti pinigus. Jie sakė, kad penktadienį, tai yra 2013 m. balandžio 5 d. 4 valandą ryte, iš (duomenys neskelbtini) išvažiuos autobusiuku. Išsigandęs jis atsakė, kad nevažiuos į užsienį, tada jie pagrasino, kad sumuš taip, kad kojomis nepaeis.

2013 m. balandžio 4 d., apie 10.30 val., L. M. į mobiliojo ryšio telefoną parašė SMS žinutę, kad išeitų į kiemą, kur nurodė niekur nedingti, nes vakare, tai yra 2013 m. balandžio 4 d., apie 21 valandą, jie atvažiuos jo pasiimti, liepė susiruošti, susidėti daiktus, o ryte nuveš į (duomenys neskelbtini), iš kur išveš autobusiukas į užsienį. Liepė pasiimti asmeninius dokumentus. Taip pat liepė niekam nepasakoti apie tai, kad jie ketina jį išvežti.

2013 m. balandžio 5 d., apie 3 valandą, Šilutės r., (duomenys neskelbtini) k. degalinėje susitiko su D. I.. Jis buvo atvažiavęs „Laguna“ markės automobiliu. Jo vairuojamame automobilyje buvo dar du jam nepažįstami asmenys. D. I. juos nuvežė į (duomenys neskelbtini) bei už degalinės laukė autobuso, kuris turėjo išvežti į užsienį. Automobilyje D. I. pasakė kreipdamasis į vieną iš vaikinų, kad juos nuveš į užsienį, kur jie turės vogti iš parduotuvių ir taip atidirbinėti jiems skolas. Ką konkrečiai reikės vogti, jis nesakė. Jis žinojo tik tiek, kad važiuoja į Angliją. 2013 m. balandžio 5 d., apytiksliai 03.10–03.15 val., į degalinę „Trevena“ (duomenys neskelbtini) atvyko baltos spalvos autobusiukas. D. I. pasakė lipti į autobusiuką, kuris nuveš į Angliją. Tik įlipus į autobusiuką jo vairuotojas pradėjo važiuoti link Klaipėdos. Kiek pavažiavus Klaipėdos link, autobusiukas, kuriuo jie važiavo, buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir jie buvo išlaipinti. Laukiant autobusiuko jie automobilyje sėdėjo keturi. Vairuotojo sėdynėje sėdėjęs D. I. jiems davė rūkyti žolės – narkotinės medžiagos – kanapių. Visi buvę automobilyje rūkė narkotinę medžiagą.

Savo parodymus L. J. patvirtino apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 14–16, 17–18, 19–21, 30–34, 35).

Liudytojas S. B. parodė, kad negali prisiminti, ar kaltinamieji jam pažįstami. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Minimu laikotarpiu dirbo D. G. įmonėje vairuotoju. Vežiodavo žmones. Jam duodavo žmonių sąrašą, jis juos surinkdavo ir veždavo. Pamena įvykį, kai jo prašė rezervuoti dvi vietas, vykti kažkur į Škotiją. Kadangi jis gyvena (duomenys neskelbtini), tai atvežė du vaikinus su tamsia mašina iki „Travena“ degalinės. Jis juos įsisodino į automobilį ir jie nuvažiavo apie kilometrą, bet tada sustabdė policija, surašė protokolą, tuos asmenis išlaipino ir jis nuvažiavo. Kiek pamena, už kelionę litais turėjo sumokėti apie 500 litų už žmogų. Tie vaikinai jam padavė pinigus už nuvežimą, bet jis juos atidavė policijai. Gali būti, kad jiems pasakė, kad pinigus sumokės, kai įlips kiti keleiviai. Kai davė parodymus tyrėjai, tada viską prisiminė geriau. Neįtarė, kad vienas iš vaikinų yra nepilnametis. Jei būtų sakę, kad vienas iš jų yra nepilnametis, tai būtų liepęs pasiimti įgaliojimą, kad šis gali išvykti. Jis turėjo juos nuvežti iki kitos mašinos, nes pats į tą reisą nevažiavo.

Nežino, ar jie turėjo asmens dokumentus, nes patys turi žinoti, kad be dokumentų nepravažiuos. Keistai pasirodė tik tai, kad jie važiavo dirbti, o daiktų pasiėmė tik keletą maišelių. Jie savo noru įlipo į autobusiuką.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas S. B. parodė, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju. Įmonė teikia keleivių pervežimo į užsienio šalis paslaugas. 2013 m. kovo mėnesio pabaigoje jam paskambino nepažįstamas asmuo ir pasidomėjo, kada vyks į užsienį, prašė rezervuoti dvi vietas. Jis savo darbo knygoje pasižymėjo, kad balandžio 5 d. reikės nuvežti du keleivius į Edinburgą. Buvo sutarta, kad už kelionę mokės po 500 litų. 2013 m. balandžio 5 d., šiek tiek po 4 valandos, (duomenys neskelbtini) degalinėje, kaip buvo sutaręs, paėmė du keleivius. Pradėjus važiuoti vienas iš keleivių jam pasiūlė susimokėti už kelionę. Jis atsakė, kad už kelionę atsiskaitys Klaipėdos mieste, kur į autobusiuką įlips kiti keleiviai (t. 1, b. l. 49–50).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja D. B., kurios parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad automobilis „Mercedes-Benz“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), registruotas jos vardu. Minėtu automobiliu naudojasi ji ir jos vyras S. B.. Jie su vyru veža keleivius į Škotiją per Angliją. Kiekvieną penktadienį išvyksta iš Lietuvos į Škotiją. 2013 m. balandžio 5 d. buvo numatytas vykimas į Škotiją, prieš dvi savaites iki išvykimo paskambino vyras ir užsakė į Škotiją dvi vietas. Jie sutarė, kad 4.15 val. bus atvežti žmonės į degalinę „Treverna“, esančią ties sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“. 2013 m. balandžio 5 d., apie 4.15 val., jos vyras S. B. automobiliu „Mercedes-Benz“ išvyko iš namų. Jis buvo sutaręs, kad keleivius nuveš iki Klaipėdos, iš kur jo pažįstamas veš juos į Škotiją. Apie 5 val. jai paskambino vyras ir pasakė, kad ties (duomenys neskelbtini) kaimu jį sustabdė policijos pareigūnai ir išlaipino keleivius iš automobilio (t. 1, b. l. 53–54).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas N. R., kurio parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad jis yra gyvenęs (duomenys neskelbtini) kaime, todėl pažįsta L. J., kuris gyveno (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose. 2013 m. balandžio mėnesio pačioje pradžioje, (duomenys neskelbtini) kaime, prie maisto prekių parduotuvės susitiko D., jis buvo su dar vienu vaikinu, kurį pažinojo tik iš matymo. Jie buvo atvažiavę automobiliu „Renault Laguna“. D. paprašė pakviesti L. J.. Jis žinojo, kad L. J. yra skolingas už „žolę“ – narkotines medžiagas kanapes, kartu su D. buvusiam vaikinui. Jis paskambino N. E. ir paprašė pakviesti L. J. į lauką. Su L. J. nuėjo prie (duomenys neskelbtini) kaime esančios parduotuvės, kur buvo D. su dar vienu vaikinu. D. L. J. sakė sėsti į automobilį. L. J. nenoromis įlipo į D. automobilį. Automobilį vairavo D., jie nuvažiavo į miškelį važiuojant link (duomenys neskelbtini) kaimo. Miškelyje tiek D., tiek kartu su juo buvęs vaikinas pradėjo kalbėti su L. J.. Kartu su D. buvęs vaikinas paklausė L. J., ar turi pinigus už kanapes, kurias buvo davęs parduoti. L. J. atsakė, kad pinigų neturi. Tada pasiūlė L. J. važiuoti į Škotiją atidirbti jam už skolą, sakė, kad užsienyje reikės vogti. Kaip L. J. perduos pinigus, nesakė. Jiedu pagrasino, kad vėl sumuš L. J.. L. J. atrodė išsigandęs. Kaip suprato, kad L. J. jau buvo jų sumuštas ir yra įbaugintas. Kažkuris pasakė, kad vakare paskambins ir pasakys, iš kur ir kada reikės išvažiuoti (t. 1, b. l. 58–59, 60).

Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu N. R. atpažino D. I. ir L. M., apie kuriuos davė parodymus (t. 1 b. l. 61–64, 65–68).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas B. J., kurio parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad jis su L. J. gyveno (duomenys neskelbtini) vaikų globos namuose, viename kambaryje. L. J. buvo jam sakęs, kad jo draugas, pravarde B., davė jam parduoti „žolės“. L. J. sakė, kad „žolės“ nepardavė, o pats surūkė, sakė esąs skolingas 300 litų. Po kurio laiko L. J. sakė, kad B. vėl jam davė 10 gramų narkotinės medžiagos –„žolės“. Ir tada L. J. „žolės“ nepardavė, o surūkė.

2013 m. pavasarį kažkas pasikvietė L. J. į lauką. Tada jis kartu su L. J. nuėjo prie J. M. pagrindinės mokyklos, kur buvo atvažiavęs B.. Kad tai B., sakė pats L. J.. B. L. J. klausė apie pinigus. Praėjus apie savaitei laiko L. J. sakė, kad jo draugai jam surado darbą užsienyje, sakė, kad važiuos į Angliją. Jis matė, kaip L. J. krovėsi daiktus. Taip pat L. J. yra sakęs, kad jį sumušė B. dėl skolos už narkotines medžiagas, guodėsi, kad skauda ranką (t. 1, b. l. 69–70, 71–72).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja B. P., kurios parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad L. J. prieš 10 metų buvo jos globotinis. Ir po to, kai jo motinai buvo sugrąžintos teisės auginti vaikus, L. J. atvažiuodavo pas ją. Nors jis buvo artimas jai ir jos šeimos nariams, tačiau niekada nėra sakęs apie tai, kad vartoja narkotines medžiagas. 2013 m. kovo mėnesio pabaigoje ar balandžio mėnesio pradžioje L. J. buvo atvažiavęs ir gyveno pas ją. L. J. jai nesakė, kad atvažiavo slėptis. Jis nepasakojo, kad turi skolos ar kad ruošiasi važiuoti į užsienį. Vakarą prieš tai, kai jis turėjo būti išvežtas į užsienį, L. J. buvo keistas, susikrimtęs, išgyveno (t. 1, b. l. 78).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja V. V., kurios parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė kad jos sūnus A. V. gyvena ir dirba Škotijoje jau daug metų, kur remontuoja automobilius. 2013 m. balandžio 3 d. A. V. į jos sąskaitą pervedė kiek daugiau nei 4000 litų. Ir parašė žinutę, kad dalį pinigų pervestų savo dukros, gyvenančios Lietuvoje, išlaikymui, dalį pinigų – skolos grąžinimui ir 550 litų perduoti Ž. V.. A. V. sakė, kad Ž. V. jis turi skolos. Ji savo darbovietėje (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) Ž. V., kuris taip pat ten dirba, perdavė 500 litų (t. 1, b. l. 79).

Liudytoja L. B. parodė, kad kai sūnus grįžo iš įkalinimo įstaigos, jis niekur nerado darbo, bet paskui susirado draugų ir pasakė, kad važiuos į užsienį užsidirbti. Tada nupirko jam drabužių, kelnes, kad jis galėtų važiuoti. Ji nupirko jam rūbus o jis pasiėmė greitąjį kreditą 800 litų, nes daugiau neduoda. Tuos pinigus pasiėmė kelionei ir dar norėjo telefoną nusipirkti. Jos manymu, jis turėjo išvažiuoti ilgesniam laikui, nes buvo kalbėję, kad darys namuose remontą. Be to, reikėjo pagalbos. Šiuo metu jis gyvena su ja. Kai grįžo iš įkalinimo įstaigos, nuo to laiko ir gyvena. Jau yra praėję 3 metai. Policijos pareigūnai žinojo, kad jis gyvena pas ją, nes ne kartą lankėsi. Dėl paso sūnus kreipėsi į tyrėją maždaug prieš mėnesį. Greitąjį kreditą jis pasiėmė grynaisiais pinigais prieš išvažiuodamas. Ji nupirko jam maisto produktų už pinigus, kuriuos turėjo. Nupirko duonos, lašinių, dešros, saldainių, konservų ir panašiai. Produktus nupirko prieš išeidama į darbą.. Sūnus automobilio neturėjo. Jeigu jo vardu yra registruotas automobilis, tai tikriausiai dėl to, kad jo kažkas paprašė. Jis ir teisių neturi.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja L. B. parodė, kad jos sūnus T. B. ruošėsi vykti dirbti į užsienį, tačiau su kuo, ji nežinojo. T. B. sakė, kad ruošiasi važiuoti į Škotiją. 2013 m. balandžio 4 d. vakare jis susiruošė kelioninį krepšį ir pasakė, kad nakties metu jis išvažiuos į užsienį, kad iš (duomenys neskelbtini) jį nuveš draugas (t. 1, b. l. 85).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas E. J., kurio parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad 2013 m. balandžio 4 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtinis L. J. atėjo į jo kabinetą ir pasakė, kad jam reikia pasislėpti. Jis buvo ištiktas streso, išsigandęs. Tik po ilgų įkalbinėjimų L. J. pasakė, kad jį nori išvežti dirbti į užsienį. L. J. nesakė tų žmonių pavardžių ir neminėjo, į kokią šalį jį išveš. Jis L. J. pasakė, kad reikia apie tai pranešti policijai. Ir tik po ilgo jo įkalbinėjimo L. J. sutiko vykti į policijos komisariatą (t. 1, b. l. 86–87).

Liudytojas A. U. parodė, kad buvo apklausiamas prieš tai nagrinėjamoje byloje. Jis dirba Tauragės AVPK nusikaltimų tyrimų skyriaus viršininku. Teko prisidėti prie šios bylos tyrimo. Kiek pamena, pas jį buvo atėjęs nukentėjusysis L., kurį tada matė pirmą kartą. Iki to laiko jo nebuvo sutikęs. Kai kurie asmenys, apie kuriuos jis pasakojo, jam buvo šiek tiek žinomi iš praeities „žygdarbių“. Žinojo, kad I. buvo susijęs su plėšimu, o L., atrodo, buvo taip pat buvo vienas iš jų. Apie tai, kad nukentėjusysis bendrauja su kaltinamaisiais, sužinojo iš L. pasakojimų.

R. ir V. paminėjo vėliau sulaikyti asmenys. Juos minėjo V. ir B.. Apie juos sakė, kad tai asmenys, ieškoję žmonių, kurie galėtų vykti dirbti į Airiją, ar į Škotiją. Jam įsiminė tokia frazė, kad „reikėjo vergiukų“. Tai reiškia, kad reikėjo žmonių, kurie eitų vogti, o tai pasakė V., jei gerai pamena. Jam susidarė įspūdis, kad apie tai, ką reikės veikti ir kas pasitiks, buvo susitarta.

Kitas asmuo, kuris važiavo su nukentėjusiuoju, taip pat važiavo vogti, bet jis dar ir turėjo prižiūrėti tą „vaiką“. Atrodo, kad jam buvo duoti pinigai, lapelis su adresu, kur reikia vykti. Kai jie kalbėjosi su B., tai šis buvo minėjęs, kad jis turės prižiūrėti nukentėjusįjį. Kiek suprato, tai jis važiavo dirbti tą patį darbą, tai yra vogti, tik skirtumas tas, kad vienas važiavo savo noru ir pretenzijų niekam neturėjo, o L. sakė, kad bijo. T. B. buvo paaiškinta, kad reikės vogti.

Ikiteisminio tyrimo metu, naudojant specialiąsias priemones, bendravo su kai kuriais iš nuteistųjų. Dėl teigimo, kad buvo daromas spaudimas, gali pasakyti, kad kaip dabar jis stovi ir duoda parodymus, taip nuteistieji analogiškai davė parodymus. Jų pasakojimas ir buvo pirminis informacijos šaltinis, kad veikoje dalyvavo V. ir R.. L. šių asmenų net nepaminėjo, nes jų nepažįsta.

Po J. pasirodymo policijoje, jam nebuvo duotas nurodymas vykti į užsienį ta mašina. Pati situacija buvo verta patikrinimo. Tam, kad būtų patikrinta, jiems reikėjo sulaukti aktyvių I. ir kitų bendrų veiksmų. Jis paklausė, ar šis važiuos. Šis atsakė, kad nenori važiuoti. Tada paklausė, ar jie nori jį išvežti. Ši situacija buvo tokia, kad reikėjo patikrinti, ar jo abejonės ir įtarimai yra pagrįsti, ar šių asmenų ketinimai išvežti yra rimti. Jie saugojo šį žmogų. Jam buvo paaiškinta, kad bus pasala ir jis bet kuriuo atveju niekur neišvažiuos.

Telefoninių pokalbių kontrolė buvo vykdoma. Kiek pamena, informacijos apie galimą nusikalstamą veiką gavo prieš L. ateinant į policiją iš kito padalinio. Jiems kontroliuojant buvo gauti tam tikri duomenys, tačiau kas buvo sakoma, dabar be protokolų tikrai neprisimena. Vėliau jie naudojosi ir kolegų gauta medžiaga. Tiek jų, tiek kolegų veiksmai buvo sankcionuoti.

Iš kolegos V. P. sužinojo apie V.. Baigus pirmosios bylos nagrinėjimą, po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, jo mama buvo atėjusi pas P. žmoną ir reiškė pasipiktinimą, ir grasino, po to ji kreipėsi į policiją ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Grasinimas buvo susijęs su tuo, kad, jos manymu, pareigūnai atliko kažkokius neteisėtus veiksmus.

J. neatliko jokių nusikalstamų veiksmų ir jokios provokacijos nebuvo. Jie ėmėsi visų priemonių, kad J. nekiltų pavojus. Dėl to, kad J. bijojo vykti, tai nenustebtų, jei jis ir dabar jų bijo.

Nežino, ar V. žinojo, kad V. surastas asmuo yra nepilnametis. Dėl informacijos, kad V. užsiima vagystėmis ar kita nusikalstama veika, tai jei neklysta, yra buvusi panaši situacija ir anksčiau. Jei gerai pamena, buvo toks B. ir dar vienas asmuo, kurie buvo panašioje situacijoje. Jie buvo sulaikyti pasienyje. Jie taip pat vyko pas V.. Datos nepamena, bet žino, kad vieno iš vykusiųjų mama paskelbė paiešką ir todėl buvo sulaikytas automobilis pasienyje, kur ieškomas vaikinas buvo grąžintas mamai, o kitas asmuo toliau išvyko ir, kaip vėliau pasakojo, ėjo vogti, bet pasijuto apgautas ir sugrįžo namo. Jis nedalyvavo visuose veiksmuose, todėl negali pasakyti, ar B. tikrai pažinojo V..

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas A. U. parodė, kad laikinai eina vyriausiojo tyrėjo pareigas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariate (toliau Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK). 2013 m. balandžio 4 d., po pietų, į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatą kreipėsi L. J. ir pranešė, kad ateinančią naktį, tai yra 2013 m. balandžio 5 d., jį planuoja išvežti dirbti į užsienį. L. J. atrodė išsigandęs. Nedelsiant buvo informuota Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausioji tyrėja J. N., kuri pagal L. J. kreipimąsi dėl jo ketinimo išvežti į užsienį pardavimui dalyvaujant Šilutės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiajai specialistei priėmė pareiškimą ir pastarąjį apklausė kaip liudytoją. Tuomet buvo nuspręsta 2013-04-05 nakties metu surengti pasalą.

2013 m. balandžio 5 d. nakties metu bendradarbiaujant su kitais Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK pareigūnais – l. e. Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigas V. P., vyresniaisiais tyrėjais V. V., M. P., specialistu V. T. ir vyriausiąja tyrėja J. N. bei Tauragės apskr. organizuoto nusikalstamumo skyriaus pareigūnais M. T. ir Ž. M. realizuojant turimą informaciją apie vykdomą nusikaltimą – prekybą žmonėmis, išsiskirstę stebėjo daromą nusikalstamą veiką. Jis kartu su V. P. ir V. T. 2013 m. balandžio 5 d., apie 4.30 val., Klaipėdos rajone, Priekulės miestelio ribose, ant tilto per Minijos upę, sulaikė Šilutės kryptimi automobiliu važiuojančius D. I. ir V. V.. Sulaikymo metu D. I. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimas išlipti iš automobilio, negesino vairuojamo automobilio variklio. Tik išdaužus automobilio kairės pusės (vairuotojo) durelių stiklą ir panaudojus specialiąsias priemones pavyko atidaryti automobilio dureles bei sulaikyti D. I. bei V. V.. Atliekant D. I. asmens kratą buvo rasti ir paimti 4 gabalėliai, įtariama, narkotinių medžiagų (t. 1, b. l. 93–94).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamų kaip liudytojų policijos pareigūnų V. T. ir V. P. parodymai, kurie buvo perskaityti teismo posėdyje, buvo analogiški (t. b. l. 95, 98–99).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja V. V., kurios parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad dirba Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresniąja tyrėja. 2013 m. balandžio 5 d. nakties metu pagal l. e. Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigas V. P. užduotį dalyvavo pasaloje, stebinti ir užkardant vaiko išvežimą į užsienį. Jai buvo pavesta Klaipėdos r. (duomenys neskelbtini) kaime stebėti, kaip L. J. bus atvežtas į (duomenys neskelbtini) kaime esančią degalinę „Trevena“ ir įsodintas į autobusiuką. 2013 m. balandžio 5 d. būdama nestebimoje vietoje Klaipėdos r. (duomenys neskelbtini) kaime esančioje autobusų sustojimo aikštelėje, esančioje priešais degalinę „Trevena“, matė, kaip apie 3 valandą į minėtą degalinę atvyko žalios spalvos automobilis „Renault Laguna“. Kiek pastovėjęs automobilis nuvažiavo kiek toliau už degalinės, link sodų. Visą laiką stebėjo minėtą automobilį, iš jo niekas neišlipo ir niekas neįlipo. Apie 4 valandą automobilis vėl grįžo į degalinę. Kiek po 4 valandos į degalinę atvažiavo baltos spalvos automobilis „Mercedes-Benz“. Tuomet iš automobilio „Renault Laguna“ išlipo du asmenys ir įsėdo į baltos spalvos automobilį „Mercedes-Benz“. Po to ji ryšio priemone informavo Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiąją tyrėją J. N. (t. 1, b. l. 96).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas M. P., kurio parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad jis dirba Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato vyresniuoju tyrėju. 2013 m. balandžio 4 d. darbo pabaigoje Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas V. P. pranešė, kad 2013 m. balandžio 5 d. nakties metu bus surengta pasala dėl vaiko išvežimo parduoti į užsienį.

2013 m. balandžio 5 d. nakties metu bendradarbiaujant su kitais Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK pareigūnais – l. e. Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigas V. P., vyresniąja tyrėja V. V., l. e. tyrėjo pareigas K. B. specialistu V. T. ir vyriausiąsiais tyrėjais J. N. ir A. U. bei Tauragės apskr. Organizuoto nusikalstamumo skyriaus pareigūnais M. K., Ž. M. ir M. T. realizuojant turimą informaciją apie vykdomą nusikaltimą – prekybą žmonėmis – buvo surengta pasala. V. V. liko stovėti Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, prie pagrindinio kelio esančioje autobusų sustojimo vietoje, K. B. ir J. N. nuvyko toliau link Klaipėdos, kur kartu su Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnu tarnybiniame automobilyje laukė L. J. išvežančio į Angliją mikroautobuso. Jis kartu su Ž. M. ir M. T. stebėjo Priekulės miestelyje kitą kelią Šilutės link, pro (duomenys neskelbtini) kaimą. Po to, kai V. V. pranešė, kad L. J. ir dar vienas asmuo, tai yra T. B., iš „Renault Laguna“ išlipo ir įsėdo į atvykusį mikroautobusą, pasirengė automobilio „Renault Laguna“ ir juo vykusių asmenų sulaikymui. Pamatęs, kad automobilis „Renault Laguna“ nepasuko (duomenys neskelbtini) link, o važiuoja Šilutės link, apie tai informavo V. P.. V. P., A. U. ir kartu su jais dirbęs V. T. užblokavo eismą ant tilto per Minijos upę, imituojant automobilio gedimą. Tuo pačiu metu atvykus automobiliui „Renault Laguna“, tarnybiniu automobiliu privažiavo automobiliui „Renaul Laguna“ iš galo. Ir apie 4.30 val. pradėjo minėto automobilio ir juo vykusių asmenų sulaikymą. Sulaikymo metu automobilį vairavęs D. I. nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimas išlipti iš automobilio, negesino vairuojamo automobilio variklio, ketindamas važiuoti ir tik išdaužus automobilio kairės pusės (vairuotojo) durelių stiklą bei panaudojus kovinių imtynių veiksmus ir specialiąsias priemones, tai yra dujas įpurškiant pro išdaužtą langą, pavyko sulaikyti D. I. ir keleivio vietoje sėdėjusį V. V..

Iš 2013 m. balandžio 5 d. apžiūros protokolo nustatyta, kad Tauragės AVPK Šilutės rajono PK kieme atliekant automobilio „Renaul Laguna“ apžiūrą, automobilio bagažinėje po apdaila rastas paslėptas, susuktas į pirštines ir medžiagos skiautę revolveris (t. 1, b. l. 102–101).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas K. B., kurio parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad jis laikinai eina tyrėjo pareigas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariate. 2013 m. balandžio 4 d. darbo pabaigoje Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas V. P. pranešė, kad 2013 m. balandžio 5 d. nakties metu bus surengta pasala dėl vaiko išvežimo parduoti į užsienį.

2013 m. balandžio 5 d. nakties metu bendradarbiaujant su kitais Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK pareigūnais – l. e. Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigas V. P., vyresniaisiais tyrėjais V. V., M. P., specialistu V. T. ir vyriausiaisiais tyrėjais J. N. ir A. U. bei Tauragės apskr. Organizuoto nusikalstamumo skyriaus pareigūnais – M. K., Ž. M. ir M. T. realizuojant turimą informaciją apie vykdomą nusikaltimą – prekybą žmonėmis – buvo surengta pasala. V. V. tarnybiniu automobiliu buvo nuvežta ir liko stovėti Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, prie pagrindinio kelio esančioje autobusų sustojimo stotelėje. Jis kartu su J. N. nuvyko toliau link Klaipėdos, kur kartu su Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnu tarnybiniame automobilyje laukė L. J. išvežančio į Angliją mikroautobuso. O V. P. kartu su V. T. ir A. U. liko laukti (duomenys neskelbtini) miestelyje, Klaipėdos rajone, ir rengėsi sulaikyti į Šilutės rajoną grįžtantį automobilį „Renault Laguna“, kuriuo L. J. buvo nuvežtas iš (duomenys neskelbtini) kaimo Šilutės rajone į (duomenys neskelbtini) kaimą Klaipėdos rajone. Priekulės miestelyje kitą kelią Šilutės link, pro (duomenys neskelbtini) kaimą stebėjo kolegos M. P., Ž. M. ir M. T.. Po to, kai V. V. pranešė, kad L. J. ir dar vienas asmuo, tai yra T. B. iš „Renault Laguna“, išlipo ir įsėdo į atvykusį mikroautobusą, pasirengė mikroautobuso sustabdymui ir kartu su L. J. važiavusio asmens sulaikymui ir L. J. išlaisvinimui. Mikroautobusas, važiuojantis Klaipėdos link, buvo sustabdytas. Iš jo išlaipinti asmenys – jaunuolis, kaip vėliau buvo nustatyta jo tapatybė, T. B. ir L. J.. L. J. buvo išsigandęs, sakė, bijojęs, kad bus išvežtas į užsienį, sakė jaučiąs silpnumą nuo ką tik (duomenys neskelbtini) parūkytos žolės (narkotinės medžiagos – kanapių). Vyr. tyrėja J. N. tuomet apklausė mikroautobuso vairuotoją, apžiūrėjo mikroautobusą. T. B. ir L. J. buvo pristatyti į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilutės rajono policijos komisariatą.

2013 m. balandžio 5 d. Tauragės AVPK Šilutės rajono PK kieme kartu su M. P. atliekant automobilio „Renaul Laguna“ apžiūrą, automobilio bagažinėje po apdaila rado paslėptą susuktą į pirštines ir medžiagos skiautę revolverį (t. 1, b. l. 104–105).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas V. V., kurio parodymai buvo perskaityti teismo posėdyje, parodė, kad 2013 m. balandžio mėnesį naktį iš 4 į 5 d. per „Skyp¢ą“ susirašinėjo su D. I.. Jis parašė, kad atvažiuoja parūkyti kanapių. D. I. pas jį atvažiavo apie vidurnaktį ir buvo apie pusę valandos. Rūkant D. I. jam pasiūlė važiuoti pasivažinėti. Po to D. I. pasakė, kad jo draugas prašė nuvežti žmones. D. I. vairuojamu automobiliu „Renault Laguna“ nuvažiavo prie vieno daugiabučio namo, tačiau jis negali pasakyti, kokioje gatvėje. Privažiavus prie daugiabučio namo D. I. paskambino kažkam, pasakydamas, kad jis išeitų į lauką. Netrukus prie automobilio priėjo vaikinas apie 25 metų amžiaus ir įsėdo į D. I. vairuojamą automobilį. Jis su savimi turėjo kelioninį nedidelį krepšį. Jie važiavo Klaipėdos link. (duomenys neskelbtini) kaime, prie degalinės, jie paėmė dar vieną vaikiną. Jaunuolis buvo jaunas, iki 18 metų. Važiuojant link Klaipėdos jis automobilyje užmigo. (duomenys neskelbtini) D. I. davė parūkyti žolės visiems sėdintiems automobilyje. Ar (duomenys neskelbtini) kaime įlipęs jaunuolis taip pat rūkė žolę, jis negali pasakyti, nes pats sėdėjo automobilio priekyje ir nematė, ką darė sėdintys automobilio gale. Netrukus, jiems parūkius, abu vaikinai išlipo iš automobilio ir nuėjo. Išlipdami jie nieko nesakė (t. 2, b. l. 127–129).

Liudytojas M. B. parodė, kad pažįsta A. V., nes važiavo pas jį dirbti į Škotiją. Tai buvo maždaug prieš trejus metus. Važiuoti dirbti pasiūlė jo draugas B.. Tuo metu jis mokėsi (duomenys neskelbtini) mokykloje. Jam pasiūlė darbą Anglijoje ir minimalų darbo užmokestį. B. nepaaiškino, ką ten turės dirbti. Minėjo, kad turės dirbti fabrike. Jie važiavo trise – jis, M. B. ir S. Š..

Jį augino globėja O. O.. Kai mokėsi mokykloje, 3 kurse išsikraustė iš globėjos namų. Pragyvendavo iš stipendijos ir šiek tiek papildomai uždarbiaudavo. Jam sakė, kad kelionę apmokės. Su autobusiuko vairuotoju buvo susitarta dėl kelionės apmokėjimo. Jam kažkada buvo sakę, kiek kainuos kelionė, bet tos sumos dabar nepamena.

Jie atvažiavo iki Kauno geležinkelio stoties ir ten dėl kažkokių aplinkybių S. Š. buvo išlaipintas, nes ten jį pasitiko giminaitis. Vėliau, kai nuvažiavo į Marijampolės prekybos centrą, prie jų privažiavo policijos pareigūnai ir išlaipino jį ir M. B.. Patikrino dokumentus, M. B. pasiliko, o jis važiavo toliau. B. tuo metu buvo pilnametis. B. išlaipino, nes taip pat giminaičiai buvo paskelbę paiešką. Jis naktį miegojo autobuse ir vėliau buvo įlaipintas į autobusą, kuris vyko į Škotiją. Bilietą nupirko mikroautobuso vairuotojas. Škotijoje nuvyko į Edinburgą.

Kai atvyko, jį pasitiko kažkoks vaikinukas, tačiau jo vardo nepamena. Jie nuvyko į jo gyvenamąją vietą ir ten kelias savaites jis gyveno nieko neveikdamas. Galbūt jam buvo leista iš pradžių apsiprasti naujoje vietoje. Darbo neieškojo, nes nemokėjo kalbos ir nieko ten nežinojo.

Nepamena, kada pirmą kartą pamatė V.. Maždaug praėjus apie savaitei po atvykimo. Kambaryje gyveno ne po vieną. Kiek jame gyveno žmonių, negali pasakyti, bet tai buvo daugiau nei 10 žmonių keliuose kambariuose. Miegojo vienas šalia kito ant grindų. Kiti žmonės, kiek žino, dirbo, tai yra vogė iš parduotuvių. Jis sužinojo, kad jo darbas bus taip pat vogti iš parduotuvių, nes vienas iš ten esančių žmonių, tai yra A. B., apie tai jam pasakė.

Jie ne visada visi išeidavo vogti vienu metu. Nepamena, ar buvo tarp jų žmonių, kurie dirbtų kažkur kitur. Jam jie sakė, kad eina vogti naujausius diskus, „Gillette“ skutimosi peiliukus ir „Nicorette“ kramtomąją gumą. Jie neparsinešdavo daiktų namo. Tikriausiai kažkur tuos daiktus išveždavo.

Iki važiuojant į Škotiją, jis V. nepažinojo. Kai atvažiavo į Škotiją, prieš dvi savaites ten jau buvo atvažiavęs B.. Nežino, ar jis tuo metu jau vogdavo. Kai atvažiavo V., kiek pamena, jis nesakė, koks bus jo darbas. Pasakė, jog kai važiuos, pamatysi, koks bus darbas. Po to pokalbio jis su juo po kelių dienų išvažiavo.

Tuo metu, kai nedirbo, maisto gaudavo. Kiek pamena, maistą taip pat vogdavo. Jam savo indėlio nereikėjo įnešti galbūt todėl, kad jį priėmė kaip savą. Maisto ten buvo, ką valgyti turėjo. Kai išvažiavo su V., jis parodė parduotuvę, pasakė, kokių diskų reikia, o pats šiek tiek pavažiavęs jo laukė. Nepamena, ar pavyko pirmą kartą kažką pavogti, bet atrodo, kad jį iš karto ir sulaikė. Nuvežė į policiją, kur jis viską papasakojo, tačiau pagalbos nesulaukė. Policija jį įspėjo ir paleido. Po to jį V. parvežė namo. Jie susitiko su V., nes jam buvo duotas telefonas, per kurį šis galėjo susisiekti su juo. K. V. jį pasiėmė, jis jau buvo išėjęs iš policijos. V. jį parvežė namo, o tada, kitą dieną vėl važiavo. Dėl galimybės ką nors pavogti, iš folijos buvo padaryti maišeliai, į kuriuos buvo įdedamos prekės. Nežino, kam žmonės turėjo atiduoti pavogtas prekes.

Kol jis ten gyveno, žmonės nesikeitė. Vėliau dar du kartus važiavo vogti, tačiau abu kartai buvo nesėkmingi ir abu kartus jį pagavo. Policija dar kartą jį įspėjo, paliko laisvėje, tik turėjo naktimis būti namuose. Apribojimai buvo paskirti pusei metų. Nežino, kodėl V. kitą kartą jo nebesivežė.

Po trijų kartų, kai buvo pagautas, jis pabėgo, nes norėjo išvažiuoti į Lietuvą. Po pirmojo nepavykusio pabėgimo jis grįžo atgal ir iš jo buvo atimti dokumentai.

Pagalbos jie su A. B. kreipėsi į policiją, o A. B. dar turėjo kažkokį kitą adresą, kur taip pat kreipėsi, bet pagalbos nesulaukė.

Dokumentus iš jų atėmė V.. Liepė atiduoti dokumentus, banko korteles po to, kai jie bandė pabėgti. Jam buvo pranešta apie jų pabėgimą. V. po jų sugrįžimo atvažiavo ir klausė, kur jie buvo. Vėliau jie bandė bėgti antrą kartą. Bėgo nežinodami kur. Tada atsitiktinai jis rado 5 svarus, pasipildė sąskaitą ir paskambino pusseserei į Lietuvą, paprašė atsiųsti pinigų, kad galėtų sugrįžti į Lietuvą. Banko korteles jiems grąžino, kai buvo atvykusi policija, nes dėl to kreipėsi A. B.. Tada policija juos visus apklausė ir išvažiavo. Asmens dokumentai ir kortelės buvo grąžintos, kai to pareikalavo policija. Korteles ir dokumentus paėmė V., bet juos grąžino kitas žmogus, kuris gyveno kartu su jais. Kitą dieną su A. B. jie vėl bėgo ir tada rado 5 svarus ir paskambino jo pusseserei. Po antro pabėgimo namo nebegrįžo, bastėsi gatvėmis. Gatvėse jie gyveno beveik savaitę, kol buvo atsiųsti pinigai.

Jis dvi dienas bandė vogti, bet abu kartus buvo pagautas. Parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi, nes praėjo daug laiko ir visko nebeprisimena. Po 2 metų buvo nuvykęs dirbti į Angliją ir dirbo legaliai.

Kai buvo apklausiamas pirmą kartą, buvo sulaikytas. Jis tikrai sakė policijai, kad buvo sulaikytas Škotijoje. Buvo apklausiamas daugiau nei du kartus dėl tų pačių įvykių. Jeigu neklysta, policijoje papildomai buvo apklaustas du kartus ir dar vieną kartą visai neseniai dėl tų pačių įvykių. Negali paaiškinti, kodėl praėjus tiek daug laiko jo parodymuose atsiranda naujos įvykio detalės. Nepamena, kodėl policijoje nesakė apie sulaikymus. Apie sulaikymą prisiminė antroje apklausoje, nes jo paklausė, ar buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Dabar sako tiesą, o kodėl tada nesakė, negali paaiškinti.

Prieš išvykstant į Škotiją, M. B. iš jo buvo paėmęs dokumentus dėl įdarbinimo ir padarė kopijas. Kur jis tas kopijas padėjo, jis nežino. Kiek pamena, sakė, kad padavė vairuotojui.

Jis įtariamas sukčiavimo byloje, nes iš žmogaus buvo išvilioti pinigai bei pervesti į jo sąskaitą, o jis juos paėmė ir atidavė kitam žmogui. Šiuo metu yra apklaustas kaip įtariamasis. Jokio pareiškimo 2014 metais nerašė. Kai buvo tiriama ši sukčiavimo byla ir jį sulaikė, jis pasakė, kad buvo išvykęs į Škotiją. Kai kreipėsi į Škotijos policiją, neminėjo, kad V. jį atsivežė vogti, nes jautė grėsmę sau.

Policijai pasakė, kad reikia pagalbos, nes jį verčia vogti. Kai jų paklausė, kas verčia tai daryti, jie to nepasakė. Buvo nuvykę iki ambasados, paskui kitur, kur jiems padėjo. Ten buvo kažkokia įstaiga, kuri kreipėsi į ambasadą. Jie toje įstaigoje turėjo laukti atsakymo iš ambasados, todėl juos nusiuntė į socialinį būstą. Visą savaitę jie vaikščiojo gatvėmis jau po antrojo pabėgimo. Kai nuvyko į socialinį būstą, A. B., būdamas išgėręs, ten padarė nuostolių. Pinigų alkoholiniams gėrimams turėjo, nes jiems duodavo pinigų, už kuriuos jie galėtų pragyventi savaitę. Tada juos iš ten išvarė. Valgyti neturėjo ir vaikščiojo po miestą jau po antrojo pabėgimo.

Po pirmojo pabėgimo grįžo atgal maždaug po 2–3 parų, kurias praleido toje įstaigoje, kur turėjo gauti atsakymą iš ambasados. Jis sako tik tai, ką pamena, ir jam niekas neliepė duoti tokius parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiant kaip liudytoją O. O. parodė, kad M. B. globoja nuo tada, kai M. buvo 4 metai. M. pasiėmė globoti, nes M. mama buvo mirusi, o tėvas jo atliko bausmę už nužudymą. M. pas ją gyveno iki pilnametystės. Jis jau nuo 17 metų vis kalbėjo, kad nori važiuoti į užsienį užsidirbti. Tiksliai negali pasakyti, bet galėjo būti 2012 m. rugsėjo mėnuo, M. B. išvyko į užsienį nieko nesakęs. Tik paskui pranešė, kad išvyko dirbti į užsienį, konkrečiai į Škotiją. Tai tikrai žino, nes jis sakė, kad toje šalyje vyrai vaikšto vilkėdami sijonus. M. B. sakė, kad juos nuvežė autobusiuku ir kad ten žadėjo juos įdarbinti. Neilgai trukus jis paskambino ir prašė atsiųsti pinigų grįžti į Lietuvą. M. B. sakė, kad jį apgavo, kad žadėto darbo jis negavęs, kad turi vogti iš parduotuvių įvairias prekes. Kad jį pagavo policija, kad sėdėjo kalėjime. Kas jam liepė vogti, jis nesakė, jokios pavardės neminėjo. Neilgai trukus, po mėnesio M. B. grįžo į Lietuvą. Už kelionę į Lietuvą ji sumokėjo. Jis sakė, kad pabėgo iš užsienio, nes nebenorėjo vogti (t. 1, b. l. 111).

Iš apžiūros protokolo nustatyta, jog buvo užfiksuota automobilio „Mercedes-Benz“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), kuriuo L. J. iš (duomenys neskelbtini) buvo vežamas į užsienį, apžiūra (t. 1, b. l. 121–125).

Iš apžiūros protokolo buvo nustatyta, jog buvo užfiksuota daiktų, kuriuos su savimi turėjo T. B., apžiūra (t. 1, b. l. 127–35).

Iš Apžiūros protokolo nustatyta, kad T. B. asmens kratos metu rasti daiktai – 1000 litų, popieriaus lapas su užrašu „(duomenys neskelbtini)“, asmens tapatybės kortelė (t. 2, b. l. 1–5).

Iš Techninių priemonių panaudojimo protokolo nustatyta, kad buvo užfiksuotas policijos pareigūnų ir T. B. pokalbis apie bylos aplinkybes (t. 2 b. l. 14–26).

Iš Techninių priemonių panaudojimo protokolo nustatyta, kad buvo užfiksuotas policijos pareigūnų ir Ž. V. pokalbis apie bylos aplinkybes (t. 2, b. l. 27–33).

Telefonu su nukentėjusiuoju jis nekalbėjo apie vagystes. Nukentėjusiajam nesakė, kad reikės vogti, jam tik T. buvo sakęs, kad kažką darys „į šoną“. Kai teismo posėdžio metu buvo klausomasi telefoninių pokalbių, tai ten buvo ne jo balsas. Padarė ekspertizę ir pasakė, kad ten jo balsas, bet neaišku, kokie ten buvo ekspertai.

Kai išvažiavo, juos iš karto sulaikė policijos pareigūnai. Ir jis buvo suimtas. Ar kitas asmuo buvo suimtas, nežino, nes jį nuvežė į Šilutę, į komisariatą.

Nuteistasis Ž. V. parodė, kad buvo nuteistas šioje byloje ir gali papasakoti tik tiek, kiek prisimena.

Jį tardė 5 valandas, o kai paprašė advokato, atsakė, kad negali nieko prašyti. Vėliau nuvedė pas tyrėją, pasakė, kad mano parodymai netinka, tada vėl vedėsi atgal ir todėl užrašyti tokie jo parodymai.