Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Daivos Pranytės – Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. ir I. R. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant šį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos civilinis ieškinys dėl 1 832,78 Eur ekstradicijos išlaidų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas organizuota grupe, gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti, o būtent:

A. V., veikdamas organizuota grupe su I. R. ir kitais asmenimis, kurie nuteisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, kuris yra neįsiteisėjęs, organizavo vaiko gabenimą į užsienį nusikalstamai veikai daryti, t. y. A. V., turėdamas tikslą gauti pajamas iš kitų asmenų nusikalstamos veiklos – vagysčių, nurodė asmeniui, kuris yra nuteistas, surasti asmenis, kurie galėtų vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas, ir tokiam tikslui perdavė pastarajam 1 000 Lt šių asmenų kelionei į užsienį. Asmuo, kuris yra nuteistas, vykdydamas A. V. paliepimus, perdavė I. R. informaciją, gautą iš A. V., apie asmenų suradimą vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas. I. R., vykdydamas asmens, kuris yra nuteistas, paliepimus, perdavė informaciją apie būtinybę surasti asmenį, kuris vyktų į užsienį daryti nusikalstamas veikas, asmenims, kurie yra nuteisti, kurie siekdami įgyvendinti nusikalstamus tikslus, naudodami psichologinį smurtą – įbaugindami nepilnametį L. J., 2013 m. balandžio 3 d., apie 16 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame miške, įkalbėjo L. J., gimusį (duomenys neskelbtini), vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas – vagystes. Po to asmuo, kuris yra nuteistas, 2013 m. kovo mėnesio pabaigoje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, surado įmonę – (duomenys neskelbtini), vežančią asmenis į užsienio šalis, ir susitarė su įmonės vairuotoju S. B. dėl dviejų asmenų nuvežimo į Škotiją datos, kainos ir išvykimo laiko bei vietos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. R. nurodė asmeniui, kuris yra nuteistas, kelionės metu į Škotiją prižiūrėti L. J. ir, nuvykus į užsienį, perduoti pastarąjį vagysčių organizatoriui adresu (duomenys neskelbtini), ir perdavė asmeniui, kuris yra nuteistas, 1 000 Lt kelionės išlaidoms į užsienį. 2013 m. balandžio 5 d., apie 3 val., asmuo, kuris yra nuteistas, tęsdamas nusikalstamą veiką, iš Šilutės r., (duomenys neskelbtini) k., esančios degalinės automobiliu „Renault Laguna“, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančiu asmeniui, kuris yra nuteistas, nuvežė šį ir L. J. iki išvežimui į užsienį sutartos vietos, t. y. Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančios degalinės „Trevena“, taip užtikrino asmens, kuris yra nuteistas, ir L. J. įsėdimą į mikroautobusą „Mercedes-Benz“, v/n (duomenys neskelbtini) vykti į Škotiją.

A. V. išteisintas pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

I. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas organizuota grupe, gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti, o būtent:

I. R., veikdamas organizuota grupe su A. V. ir kitais asmenimis, kurie nuteisti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžiu, kuris yra neįsiteisėjęs, organizavo vaiko gabenimą į užsienį nusikalstamai veikai daryti, t. y. A. V., turėdamas tikslą gauti pajamas iš kitų asmenų nusikalstamos veiklos – vagysčių, nurodė asmeniui, kuris yra nuteistas, surasti asmenis, kurie galėtų vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas, ir tokiam tikslui perdavė pastarajam 1 000 Lt šių asmenų kelionei į užsienį. Asmuo, kuris yra nuteistas, vykdydamas A. V. nurodymus, perdavė I. R. informaciją, gautą iš A. V., apie asmenų suradimą vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas. I. R., vykdydamas asmens, kuris yra nuteistas, paliepimus, perdavė informaciją apie būtinybę surasti asmenį, kuris vyktų į užsienį daryti nusikaltimus, asmenims, kurie yra nuteisti, kurie siekdami įgyvendinti nusikalstamus tikslus, naudodami psichologinį smurtą – įbaugindami nepilnametį L. J., 2013 m. balandžio 3 d., apie 16 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančiame miške, įkalbėjo L. J., gimusį (duomenys neskelbtini), vykti į užsienį daryti nusikalstamas veikas – vagystes. Po to asmuo, kuris yra nuteistas, 2013 m. kovo mėnesio pabaigoje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, surado įmonę – (duomenys neskelbtini), vežančią asmenis į užsienio šalis, ir susitarė su įmonės vairuotoju S. B. dėl dviejų asmenų nuvežimo į Škotiją datos, kainos ir išvykimo laiko bei vietos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, I. R. nurodė asmeniui, kuris yra nuteistas, kelionės metu į Škotiją prižiūrėti L. J., kad šis nepabėgtų ir pasiektų galutinį kelionės tikslą, ir, nuvykus į užsienį, perduoti pastarąjį nusikalstamų veikų organizatoriui A. V. adresu (duomenys neskelbtini), o asmuo, kuris yra nuteistas, perdavė asmeniui, kuris yra nuteistas, 1 000 Lt kelionės išlaidoms į užsienį. 2013 m. balandžio 5 d., apie 3 val., asmuo, kuris yra nuteistas, tęsdamas nusikalstamą veiką, iš Šilutės r., (duomenys neskelbtini) k. esančios degalinės automobiliu „Renault Laguna“, v/n (duomenys neskelbtini) nuvežė asmenį, kuris yra nuteistas, ir L. J. iki išvežimui į užsienį sutartos vietos, t. y. Klaipėdos r. (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančios degalinės „Trevena“, taip užtikrindamas asmens, kuris yra nuteistas ir L. J. įsėdimą į mikroautobusą „Mercedes-Benz“, v/n (duomenys neskelbtini) vykti į Škotiją.

I. R. išteisintas pagal BK 157 straipsnio 2 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

1) A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirti 8 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, o į bausmės laiką įskaityti A. V. laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje-suėmime išbūtą laiką;

2) I. R. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 157 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu, taip pat teismo šališkumu.

Iš Ž. V. parodymų matyti, kad į Škotiją važiuoti norinčius asmenis jis rado ne pats. Ž. V. parodė, kad A. V. pasiūlė jam važiuoti dirbti į užsienį, o jam atsisakius paklausė ar kas iš jo pažįstamų nenorėtų išvažiuoti. Ž. V. paklausė kelių draugų, bet niekas nenorėjo, tuomet sugalvojo paklausti I. R. Po kelių dienų I. R. pranešė, kad yra du asmenys, kurie norėtų važiuoti (t. 6, b. l. 74-76). Pirmosios instancijos teismui išteisintasis I. R. parodė, kad išgirdęs Ž. V. pasiūlymą važiuoti į užsienį dirbti statybose jis pagalvojo apie T. B., su kuriuo kartu atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose. T. B. važiuoti sutiko, todėl I. R. pasakė Ž. V., kad surado vieną žmogų. Jis taip pat parodė, kad kitą žmogų surado D. I. (t. 6, b. l. 23). Liudytojas D. I. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad Ž. V. jam buvo siūlęs važiuoti į užsienį užsidirbti statybose, jis negalėjo, todėl pasiūlė pažįstamam L. J. (t. 6, b. l. 38). Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-08 nuosprendžiu pripažinta, kad D. I. veiksmai prieš nukentėjusįjį L. J. buvo nusikalstami, taigi jis ne siūlė savanoriškai nukentėjusiajam vykti užsidirbti, bet siekė, kad jis nepaisant jo valios būtų nugabentas į užsienį daryti nusikalstamoms veikoms.

Pažymėtina, kad BK 157 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis reikalauja nustatyti ne tik tai, kad į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti buvo gabenamas vaikas, bet ir tai, kad nusikaltimą darantys asmenys žinojo ar siekė, kad vaikas būtų gabenamas nusikalstamų veikų darymui ar kitam BK 157 straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui. Kaip matyti iš liudytojo T. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, apie tai, kad kartu su juo važiavęs asmuo buvo nepilnametis jis nežinojo, ikiteisminio tyrimo metu parodė tik tai, kad žinojo užsienyje turėsiantis daryti nusikalstamas veikas. Vis dėlto, ir šiuos savo parodymus pirmosios instancijos teisme liudytojas paneigė, taigi jo parodymai nėra pakankami nei išvadai, kad nukentėjusysis buvo gabenamas daryti nusikalstamų veikų, nei tai išvadai, kad I. R. ar A. V. žinojo, jog nukentėjusysis buvo nepilnametis ar siekė surasti būtent nepilnametį. Iš T. B. bei I. R. parodymų matyti, kad nukentėjusįjį jie vadino „vaiku“, tačiau abu parodė taip įpratę vadinti jaunesnius asmenis, I. R. parodė galvojęs, kad nukentėjusysis buvo D. I. amžiaus, t. y. pilnametis. Kolegijos vertinimu, asmens įvardijimas „vaiku“ savaime dar nereiškia, kad I. R. suvokė, jog nukentėjusysis L. J. buvo nepilnametis, šią aplinkybę turėtų patvirtinti ir kiti byloje surinkti objektyvūs įrodymai, kurių kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat cituoja I. R., o taip pat nukentėjusiojo L. J. telefoninius pokalbius (t. 7, b. l. 5, t. 2, b. l. 45-61, 68-87), kurie jo vertinimu patvirtina, kad I. R. ir nukentėjusysis vienas kitą pažinojo ir kad I. R. žinojo nukentėjusiojo amžių, taip pat patvirtina I. R. žinojus, kad ieško žmonių, kurie galėtų užsienyje daryti nusikalstamas veikas. Prokuroro teigimu pirmosios instancijos teismas šių įrodymų neanalizavo ir jais nesirėmė nepagrįstai. Tačiau, įvertinus byloje esančias I. R. bei nukentėjusiojo L. J. telefoninių pokalbių suvestines tokia išvada negalima. 2013-09-16 kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole ir jo priede (t. 2, b. l. 45-61) užfiksuoti išteisintojo I. R. telefoniniai pokalbiai patvirtina tik tai, kad buvo organizuojamas dviejų asmenų išvykimas į Škotiją, kad buvo derintos išvykimo aplinkybės – išvykimo laikas, transportas ir panašios aplinkybės. Iš pokalbių suvestinių matyti, kad važiavimui į užsienį buvo surasti du asmenys, tačiau vienas jų iki numatyto išvažiavimo dingo, buvo bandoma paskutinėmis dienomis rasti dar vieną asmenį, kuris norėtų važiuoti. Šis asmuo buvo rastas, tačiau iš pokalbių suvestinių nematyti, kad I. R. būtų galėjęs suprasti, kad tai yra nepilnametis. Juo labiau, kad būtų domėjęsis ir specialiai rūpinęsis, kad šis asmuo būtų nepilnametis. Kolegijos nuomone, prokuroro skunde nurodomi I. R. telefoniniai pokalbiai su L. M. („Ai, tai tą gaudot“, „A girdi, o tai pasą turi“ ir kt., t. 2, b. l. 56) niekaip nepatvirtina I. R. pažinojus nukentėjusįjį ar žinojus jo amžių. Šie pokalbiai yra bendro pobūdžio, taip kalbėti buvo galima ir apie pilnametį asmenį. Iš įvertintų I. R. telefoninių pokalbių kolegija taip pat negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad I. R. ieškojo žmonių, kurie galėtų užsienyje daryti nusikalstamas veikas. Nors išsireiškimai, apie tai kad ieško „vagiukų“, „kad nebijotų eit vogti“ kelia abejonių dėl tikslo, kuriam buvo ieškomi asmenys važiavimui į užsienį, tačiau kategoriškai išvadai jų nepakanka, jie taip pat gali reikšti tai, jog buvo ieškoma tam tikro socialinio sluoksnio asmenų, kuriems nebūtų reikėję mokėti didelio atlyginimo, ką būtent nuosekliai viso proceso metu parodė išteisintasis A. V. – jis teigė, kad kone vienintelis reikalavimas šiems asmenims buvo tai, kad jie nepiktnaudžiautų alkoholiu.

Išanalizavusi byloje esančius 2013-09-07 kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole bei jo priede užfiksuotus nukentėjusiojo L. J. telefoninius pokalbius (t. 2, b. l. 68-87) kolegija taip pat sprendžia, kad ir juose nėra užfiksuota tokia informacija, kuri leistų teigti, jog I. R. ar A. V. žinojo, jog nukentėjusysis yra nepilnametis ar kad būtų siekę gabenti į užsienį nusikalstamų veikų darymui nepilnametį. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis galimai žinojo kas toks buvo I. R. nepatvirtina, kad I. R. taip pat pažinojo nukentėjusįjį ir žinojo jo amžių. Iš aptartų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų netgi negalima daryti išvados, kad I. R. žinojo kas tiksliai yra tas D. I. surastas antras asmuo, turėjęs važiuoti į užsienį, tuo tarpu I. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neigė žinojęs šio asmens tapatybę. Pažymėtina, kad aptartuose kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose neužfiksuota jokių telefoninių pokalbių, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai būtų bent jau užsimenama, kad važiavimui į užsienį reikalingi nepilnamečiai asmenys ar kurie leistų įtarti, kad I. R. žinojo, jog kartu su T. B. važiuojantis asmuo yra nepilnametis. Žmonių darbui užsienyje I. R. ieškojo paprašytas Ž. V., tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kad ir jis būtų žinojęs, jog A. V. ieško nepilnamečių asmenų ar kad vienas iš surastų asmenų buvo nepilnametis.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesirėmė liudytojo M. B. parodymais apie tai, kad jis buvo išvažiavęs į Škotiją dirbti pas A. V., tačiau buvo apgautas ir turėjo vogti iš prekybos centrų. Pažymėtina, kad dėl liudytojo parodytų aplinkybių A. V. nėra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, be to, liudytojas davė parodymus apie aplinkybes, kurios nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, taigi jo parodymai negali būti vertinami kaip tam tikru būdu charakterizuojantys išteisintąjį A. V., jais taip pat negalima remtis įrodinėjant šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

Kolegija nesutinka ir su tuo prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad išteisintųjų kaltė neginčytinai įrodyta liudytojų policijos pareigūnų V. P., V. V., K. B., V. T., J. N., A. U., M. P., Ž. M., M. T. parodymais, liudytojų N. R., E. J., B. P., D. B. ir S. B. parodymais bei T. B. asmens kratos ir daiktų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuoti daiktai, rasti jo kratos metu, iš jų 1 000 Lt, popieriaus lapas su užrašytu adresu Škotijoje, taip pat kitais duomenimis. Prokuroro nurodyti liudytojai (policijos pareigūnai) parodė aplinkybes, susijusias su ikiteisminio tyrimo metu surengtos pasalos organizavimu, jos eiga ir rezultatais, jie taip pat davė parodymus apie aplinkybes, kuriomis gavo informaciją, kad organizuojamas vaiko gabenimas į užsienį nusikalstamų veikų darymui, apie duomenų, kad išteisintieji I. R. bei A. V. taip pat galimai prisidėjo prie šio nusikaltimo organizavimo, gavimo aplinkybes. Liudytoja J. N. davė parodymus apie aplinkybes susijusias su liudytojų T. B. ir M. B. apklausomis, liudytojai N. R., E. J., S. P. parodė aplinkybes, patvirtinančias, kad nukentėjusysis buvo vežamas į užsienį prieš savo valią, liudytojas N. R. parodė, kad važiuoti į užsienį vogti nukentėjusįjį vertė D. I., liudytojai S. B. ir D. B. parodė apie aplinkybes, kuriomis buvo vykdomas užsakymas vežti du asmenis į Škotiją. Tačiau aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo prieš savo valią vežamas į užsienį išnaudojimo tikslais byloje neginčijama. Neginčijama ir tai, kad išteisintieji prisidėjo organizuojant dviejų asmenų gabenimą į užsienio valstybę. Šiuo atveju išteisintųjų veiksmuose svarbiausia nustatyti subjektyviąją BK 157 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties pusę, tai yra, kad jie suvokė, jog į užsienį nusikalstamų veikų darymui gabenamas nukentėjusysis buvo vaikas ir, kad žinojo ar siekė vaiką į užsienį gabenti nusikalstamų veikų darymui. Prokuroro nurodyti įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina, kadangi jie susiję su objektyviąja šio nusikaltimo puse, tačiau visiškai nepatvirtina išteisintųjų veiksmuose buvus BK 157 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius požymius.

Kaltinimas išteisintiesiems taip pat buvo grindžiamas ir BPK 158 straipsnyje numatytos slapto pobūdžio procesinės prievartos priemonės naudojimo metu gautais duomenimis. BPK 158 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tiriant nusikaltimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti, neatskleisdami savo tapatybės. Savo tapatybės neatkleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai yra tokia ikiteisminio tyrimo pareigūnų veikla, kurios metu pareigūnai kitiems asmenims nenurodo savo tikrų anketinių duomenų ir pareigų. Tokios veiklos metu siekiama gauti tyrimui reikšmingos informacijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, BPK 158 ir BPK 160 (Slaptas sekimas) straipsniuose numatytos procesinės prievartos priemonės 2013-04-05 Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu D. I., I. R., V. V., T. B. ir Ž. V. buvo paskirtos laikotarpiu nuo 2013-04-05 iki 2013-06-05 (t. 2, b. l. 10). Šių procesinių prievartos priemonių taikymo teisėtumas buvo patvirtintas Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-04-05 nutartimi (t. 2, b. l. 11-13). Tačiau, išanalizavus 2013-09-13 ir 2013-09-16 techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolus (t. 2, b. l. 14-26, 27-33) matyti, kad BPK 158 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė T. B. ir Ž. V. buvo taikyta nesilaikant šios priemonės taikymui įstatyme numatytų reikalavimų, todėl jos metu surinkti duomenys negali būti pripažįstami įrodymais. Kaip matyti iš 2013-09-13 ir 2013-09-16 techninių priemonių panaudojimo atliekant slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus protokolų, T. B. ir Ž. V. slapta įrašinėjamo pokalbio metu žinojo, kad paaiškinimus dėl tiriamos nusikalstamos veikos duoda teisėsaugos pareigūnams, šie savo asmenybės nuo T. B. ir Ž. V. neslėpė. Pažymėtina, kad savo tapatybę atskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliekama apklausa turi būti vykdoma pagal aiškiai Baudžiamojo proceso kodekso nustatytas taisykles, užtikrinant apklausiamų asmenų procesines teises, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta, T. B. ir Ž. V. buvo apklausiami taikant BPK 158 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę. Kadangi, kaip jau minėta, BPK 158 straipsnyje numatoma, jog bylai reikšmingus duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnai renka neatskleisdami savo tapatybės, aplinkybė, kad T. B. ir Ž. V. jie apklausė neapsimesdami kitais asmenimis reiškia, jog duomenys, surinkti panaudojant šią procesinę prievartos priemonę yra surinkti neteisėtai ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatyto įrodymams keliamo jų leistinumo reikalavimo. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1A-175-628/2016 dėl D. I., Ž. V. ir T. B. nusikalstamų veikų 2016-07-08 priimtame nuosprendyje taip pat sprendė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nesilaikyta BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo tvarkos, todėl jos pritaikymo metu gauti duomenys taip pat nebuvo pripažįstami įrodymais.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus taip pat nėra pagrindo teigti, kad išteisintųjų padarytoje veikoje yra kvalifikuojantis požymis – nusikaltimo padarymas organizuota grupe. Prokuroro teigimu, A. V. ir I. R. su D. I., Ž. V., T. B. ir ieškomu L. M. padarė nusikaltimą per trumpą laiką, buvo pasidaliję funkcijomis ir vaidmenimis, atliko parengiamuosius veiksmus, jų organizuotumo laipsnis buvo pakankamas šio kvalifikuojančio požymio konstatavimui. Prokuroras taip pat teigia, kad tarp išteisintųjų ir kitų asmenų susiklostė glaudūs, pasitikėjimu grindžiami santykiai ir nurodo, kad visos šios aplinkybės rodo išteisintuosius veikus organizuota grupe.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Pagal teismų praktiką organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-403/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015). Tai reiškia, kad nebūtina, jog kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau tokie organizuotoje grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-408-139/2016).

Visų pirma paminėtina, jog išteisintieji buvo kaltinami tuo, kad BK 157 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdami kartu su D. I., Ž. V., T. B. ir L. M.. Tačiau, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-07-08 nuosprendžiu Ž. V. ir T. B. pagal BK 157 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o D. I. padaryta nusikalstama veika buvo perkvalifikuota pagal BK 157 straipsnio 1 dalį teismui nenustačius, kad nusikaltimas buvo padarytas organizuota grupe. Atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-175-628/2016 nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad išteisintieji, darydami BK 157 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą organizuota grupe galėjo veikti nebent tarpusavyje arba veikdami kartu su L. M., dėl kurio apeliacinės instancijos teismas pasisakyti negali, nes baudžiamoji byla dėl jo yra išskirta į atskirą bylą.

Vis dėlto, įvertinusi byloje surinktus įrodymus kolegija konstatuoja, kad išteisintųjų veikoje nėra bendro sutarimo ieškoti vaikų išnaudojimui užsienyje ir sutarimo juos šiam tikslui gabenti į užsienį, vaidmenų darant šį nusikaltimą pasiskirstymo, suvokimo, kad veikiama organizuotoje grupėje ir kitų organizuotai grupei būdingų požymių.

Byloje nėra surinkta duomenų, kurie patvirtintų tarp I. R. ir A. V. buvus bendrą susitarimą ieškoti vaikų išnaudojimui užsienyje, organizuoti jų gabenimą ir / ar gabenti juos į užsienį šiuo tikslu. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, jog I. R. apie tai, jog darbui užsienyje ieškomi asmenys sužinojo iš Ž. V., kuris pagal BK 157 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi apie darbui ieškomus asmenis I. R. sužinojo ir jų ieškojo asmens, kuris, kaip nustatė Lietuvos apeliacinis teismas susijusioje baudžiamojoje byloje, nedalyvavo jokios organizuotos grupės veikloje, nebuvo bendrai susitaręs su A. V. ar kitu asmeniu dėl nusikalstamos veikos darymo, nesiekė, kad į užsienį išnaudojimo tikslais būtų gabenamas vaikas, prašymu, iš esmės nėra jokio pagrindo teigti kad I. R. ieškojo nepilnamečio asmens ir kad suvokė prisidedantis prie organizuotos grupės veiklos organizuojant vaiko gabenimą į užsienį išnaudojimo tikslu. Byloje nėra nustatyta, kad A. V. būtų prašęs I. R. surasti vaikų nusikalstamų veikų darymui užsienyje. Tiek I. R., tiek A. V. teigė, kad iki pradedant ikiteisminį tyrimą jie vienas kito nepažinojo, I. R. pirmosios instancijos teismui patvirtino jokių nurodymų iš A. V. negavęs (t. 6, b. l. 21-23). A. V. taip pat nuosekliai parodė, kad tiesiog pasiteiravo Ž. V. ar jis nežino žmonių, kurie norėtų atvykti į Škotiją dirbti, teigė, kad iš nusikalstama veika kaltintų asmenų pažįsta tik Ž. V. (t. 6, b. l. 21-23). Aplinkybės, kad I. R. būtų vykdęs kokius nors A. V. nurodymus ar, kad A. V. būtų juos davęs, byloje patvirtinančių įrodymų nėra.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintiesiems nebuvo svarbu kokio amžiaus asmenys važiuos į užsienį daryti nusikalstamų veikų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tai tėra prielaida. Šiuo atveju pažymėtina, kad nepilnamečio asmens išvežimui į užsienį reikalingas tėvų ar globėjų sutikimas, kuriuo, kaip matyti iš bylos duomenų, rūpinamasi nebuvo, apie tai, kad nepilnametį būtų ketinta išgabenti į užsienį kokiu nors neteisėtu būdu, duomenų taip pat nėra, nors siekiant tai padaryti šias aplinkybes buvo būtina iš anksto aptarti. Šios aplinkybės, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina, kad A. V. ieškojo pilnamečių asmenų, tai buvo savaime suprantama, šią informaciją jis perdavė Ž. V., kuris taip pat iš jokių aplinkybių nesuprato, jog darbui užsienyje reikalingas nepilnametis, vėliau dėl ieškomų asmenų informavo I. R.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, jog išteisintieji buvo pasidalinę vaidmenimis, žinojo savo funkcijas, kad siekė bendro tikslo, kaip jau minėta, jokie duomenys nepatvirtina ir to, kad išteisintuosius būtų siejęs glaudus ryšys. Byloje iš esmės nustatyta tik tai, kad A. V. pasiteiravo Ž. V. ar šiam nežinomi kokie asmenys, kurie norėtų važiuoti užsidirbti į užsienį, taigi Ž. V. šią informaciją perdavė I. R. Nors byloje ir neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis L. J. buvo nepilnametis ir buvo gabenamas į užsienį daryti nusikalstamų veikų, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos baudžiamojoje byloje Nr. 1A-175-628/2016 vertinimu nukentėjusįjį suradęs ir važiuoti vertęs asmuo – D. I., veikė vienas, neturėdamas bendro sutarimo nei su I. R. nei A. V. ir nevykdydamas jų nurodymų.

Šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad išteisintųjų veikoje nėra kvalifikuojančio požymio – organizuotos grupės, o taip pat nėra būtinųjų subjektyviosios BK 157 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties pusės požymių – suvokimo, kad į užsienį išnaudojimui gabenamas vaikas ir žinojimo arba siekimo vaiką gabenti į užsienį išnaudojimui (tiesioginės tyčios).

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino teisingai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje numatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Prokuroro skunde nurodomi argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 157 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymių išteisintųjų veikoje nebuvimo, atitinkamai jų pagrindu negalima ir ta išvada, kad nuteistieji veikė organizuota grupe. Teisėjų kolegijos įsitikinimu byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog išteisintieji I. R. ir A. V. žinojo, kad į užsienį vaikas yra gabenamas nusikalstamoms veikoms daryti, arba to siekė, todėl pirmosios instancijos teismo jie buvo išteisinti pagrįstai.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu dalyvavęs prokuroras teikė teismui prašymą pakeisti kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nurodydamas, kad teismui pateiktame kaltinamajame akte nenurodytos svarbios bylos faktinės aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis, vieta. Prokuroras prašyme taip pat patikslino ir kitas aplinkybes, kaip kad nurodė konkrečius asmenis, su kuriais organizuota grupe kaltinami veikę I. R. ir A. V., konkretizavo kitus inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviuos požymius išteisintųjų veikoje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, jog I. R. ir A. V. veikose nėra visų BK 157 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, šis prašymas, vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais bei atsižvelgiant į tai, kad naujų duomenų, pagrindžiančių prokuroro prašymą, nepateikta, atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.