Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. I. ir Ž. V. skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio, kuriuo;

D. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 str. 2 d., 206 str. 1 d., 261 str., 259 str. 2 d., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d., laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir D. I. paskirta galutinė subendrinta 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Ž. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 str. 2 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu T. B. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 157 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bei išteisintas iš kaltinimo pagal BK 253 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, tačiau šio asmens atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. I. ir Ž. V. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti:

D. I., Ž. V., T. B., veikdami organizuota grupe su A. V., I. R., L. M., organizavo vaiko gabenimą į užsienį nusikalstamai veikai daryti, t. y. A. V., turėdamas tikslą gauti pajamas iš kitų asmenų nusikalstamos veiklos – vagysčių, nurodė Ž. V. surasti asmenis, kurie galėtų vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas, bei tuo tikslu perdavė pastarajam 1000 Lt šių asmenų kelionei į užsienį. Ž. V., vykdydamas A. V. nurodymus, perdavė I. R. informaciją, gautą iš A. V. apie asmenų suradimą vykimui į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas. I. R., vykdydamas Ž. V. paliepimus, perdavė informaciją apie būtinybę surasti asmenį, kuris vyktų į užsienį vykdyti nusikaltimus, D. I. ir L. M., kurie, siekdami įgyvendinti nusikalstamus tikslus, pavartodami psichologinį smurtą – įbaugindami nepilnametį L. J., 2013 m. balandžio 3 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) ribose esančiame miške, įkalbėjo vaiką L. J., gim. (duomenys neskelbtini), vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas – vagystes. Po to Ž. V. 2013 m. kovo mėnesio pabaigoje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, surado įmonę, vežančią asmenis į užsienio šalis, bei susitarė dėl asmenų vežimo į (duomenys neskelbtini) datos, kainos, išvykimo laiko ir vietos. Tęsiant nusikalstamą veiką I. R. nurodė T. B. kelionės metu į (duomenys neskelbtini) prižiūrėti M. J., kad šis nepabėgtų ir pasiektų galutinį kelionės tikslą bei, nuvykus į užsienį, perduoti pastarąjį nusikalstamų veikų organizatoriui A. V., adresu (duomenys neskelbtini), o Ž. V. perdavė T. B. 1000 litų kelionės išlaidoms į užsienį. 2013 m. balandžio 5 d. 3 val. jis, D. I., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš (duomenys neskelbtini) esančios degalinės automobiliu „Renault Laguna“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nuvežė T. B. ir L. J. iki išvežimui į užsienį sutartos vietos, t. y. (duomenys neskelbtini) kaimo ribose esančios degalinės „(duomenys neskelbtini)“, taip užtikrindamas T. B. ir M. J. įsėdimą į mikroautobusą „Mercedes-Benz“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vykimui į (duomenys neskelbtini).

Be to, D. I. nuteistas už tai, kad neteisėtai turėdamas tikslą platinti bei be tokio tikslo (savo reikmėms) įgijo, laikė, gabeno narkotinę medžiagą:

D. I. iki 2013 m. balandžio 5 d. Klaipėdos mieste, prie prekybos ir pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), iš tyrimo metu nenustatyto asmens įgijo ne mažiau kaip 2,18 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių), kurias parsigabeno į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir ten jas laikė. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. balandžio 5 d., apie 3 val. 16 min. automobilyje „Renault Laguna“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) šalia (duomenys neskelbtini) esančios degalinės „(duomenys neskelbtini)“ dalį turimos narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) – davė rūkyti nepilnamečiui L. J., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. V., taip jas platindamas, o likusią dalį narkotinės medžiagos – 2,18 g kanapių (ir jų dalių) neturėdamas tikslo platinti laikė su savimi, kol ši narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta asmens kratos metu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. V. apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistojo D. I. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl Ž. V. apeliacinio skundo argumentų.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad į nuteistąjį Ž. V. kreipėsi A. V., prašydamas surasti porą asmenų, kurie norėtų vykti į užsienį dirbti. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme Ž. V. šios aplinkybės neneigė, patvirtino apie tai klausęs savo pažįstamų, suradęs įmonę, vežančią asmenis į užsienio šalis ir susitaręs dėl vežimo datos, kainos, išvykimo laiko ir vietos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad A. V. ieškojo žmonių užsienyje vykdyti nusikalstamoms veikoms Ž. V. jau neigė, nurodydamas, kad apie tai, jog A. V. užsiima vagystėmis girdėjo iš gandų, tai jam nurodė patys policijos pareigūnai. Nuteistasis Ž. V. parodė, kad negalėdamas važiuoti į užsienį dėl asmeninių priežasčių, tai siūlė savo pažįstamiems. Apie tai buvo užsiminęs ir I. R., kuris tai pasiūlęs T. B. ir šis sutikęs. Taip pat apie tai jis (Ž. V.) buvo užsiminęs D. I. ir L. M., kurių vienas jų, tiksliai nepamena kuris, nurodė, kad taipogi surado asmenį norintį vykti į užsienį. Tačiau tai, kad pastarųjų asmenų surastas asmuo buvo nepilnametis, Ž. V. parodė nežinojęs.

Kaip matyti iš 2013-04-05 Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. U. nutarimo (t. 2, b.l.11-12), jis vadovaudamasis BPK 158, 160, 160¹ str., nutarė nuo 2013-04-05 iki 2013-06-05 leisti Tauragės apskrities VPK ONTS pareigūnams M. B., M. K., V. T., A. U., M. P., K. B. D. I., I. R., V. V., T. B., Ž. V. atžvilgiu atlikti veiksmus: Tauragės apskr. VPK, Tauragės apskr. VPK Šilutės r. PK, Tauragės apskr. VPK Šilalės r. PK bei kitose nuolatinio ir laikino buvimo vietose slapta naudoti technines priemones, kontroliuojant ir/ar fiksuojant paminėtų asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės bendraujant su paminėtais asmenimis, tokiu būdu išaiškinant tyrimui reikšmingas aplinkybes. 2016-04-05 Šilutės rajono apylinkės teismo nutartimi prašymas buvo patenkintas (t. 2, b.l.13-14).

Panaikinus nuosprendžio dalį dėl Ž. V. nuteisimo pagal BK 157 str. 2 d. ir šioje dalyje priėmus naują nuosprendį – jį išteisinant, kiti apelianto skundo argumentai neaptariami.

Dėl T. B. nuteisimo pagal BK 157 str. 2 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas nevisiškai įsigilino į kaltinime apibrėžtas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtintas visas faktines ir juridinę reikšmę turinčias aplinkybes, nepagrįstai nustatė konkrečias visų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apimtį, dėl ko padarė netinkamas išvadas ir dėl T. B. inkriminuojamos veikos. Ir nors nuteistasis T. B. apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nepateikė, tačiau apeliacinės instancijos teismui išteisinus Ž. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 157 str. 2 d., t. y. sušvelninus apkaltinamąjį nuosprendį vienam iš nuteistųjų, teisėjų kolegija dėl anksčiau išvardytų motyvų daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje ir nuteistojo T. B. atžvilgiu bei jį išteisinti tuo pačiu pagrindu, t. y. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 157 str. 2 d., požymių (BPK 329 str. 1 p., BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie galimą T. B. žinojimą ir prisidėjimą prie nusikalstamos veikos, o tik prielaidos. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendis naikinamas ir dalyje dėl T. B. pripažinimo kaltus pagal BK 157 str. 2 d. priimant naują išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis D. I., paduoto apeliacinio skundo ribose, nesutinka su jo patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, mano, kad skundžiamu nuosprendžiu jis buvo nuteistas nepagrįstai, siekiant tokiu būdu su juo susidoroti apeliuojant į tai, kad tiek šioje byloje kaltinimą palaikęs prokuroras, tiek skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas, atitinkamai dalyvavo kitos baudžiamosios bylos procese, kurio metu jo atžvilgiu taip pat buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija tokius apelianto skundo argumentus laiko nepagrįstais. Ta aplinkybė, kad tas pats prokuroras palaikė kaltinimą, o tas pats teisėjas priėmė procesinį sprendimą apelianto atžvilgiu kitoje byloje, nereiškia, kad šie asmenys buvo šališki. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai kaltinimą joje palaikė prokuroras, bylą nagrinėjo teisėjas, negalėję dalyvauti procese dėl BPK 58 str. išvardytų aplinkybių. Šių aplinkybių apeliantas nenurodė, jų buvimo nepavirtina ir bylos medžiaga. Apelianto nurodomi teiginiai šioje dalyje yra deklaratyvūs. Pažymėtina, kad tai, jog bylos įrodymai buvo vertinti kitaip nei tikėjosi nuteistasis, nerodo teismo ar valstybės kaltintojo šališkumo. Tuo pačiu pažymėtina, kad nuteistojo D. I. apeliacinio skundo argumentas, kad minėtame kitame procese dėl savo jauno amžiaus ir negalėjimo nusisamdyti advokato, jis negalėjo tinkamai apginti savo pozicijos, kuo pasinaudojo tiek kaltinimą byloje palaikęs prokuroras, tiek procesinį sprendimą priėmęs teisėjas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, daro išvadą, kad konstatuoti, jog nuteistojo veiksmais nebuvo padaryta veika, numatyta BK 157 str., juo labiau, kad kaltininko atlikti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu turėjo būti perkvalifikuoti į BK 159 str., pagrindo nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto apeliacinio skundo argumentai, prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, todėl atmetami.

Byloje nustatyta, kad nuteistojo D. I. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pavartodamas psichologinį smurtą – įbaugindamas nepilnametį L. J., įkalbėjo jį vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas – vagystes, po ko tęsdamas nusikalstamą veiką, iš (duomenys neskelbtini) esančios degalinės automobiliu nuvežė L. J. iki išvežimui į užsienį sutartos vietos, taip užtikrindamas jo įsėdimą į transportą vykstantį į užsienį (nagrinėjamu atveju – (duomenys neskelbtini)). Nors apeliantas neigia nukentėjusiojo atžvilgiu atlikęs neteisėtus veiksmus, kaip nors įtakojęs pastarąjį nagrinėjamos nusikalstamos veikos kontekste, argumentuodamas, kad nukentėjusysis L. J. pats buvo prašęsis kokio nors darbo, todėl jam ir pasiūlęs važiuoti į užsienį, o šis sutikęs, tačiau tokią D. I. gynybos versiją, priešingai nei mano šis, paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, t. y. ne tik nukentėjusiojo L. J. parodymai, bet ir jo parodymus vienu ar kitu aspektu patvirtinantys kiti bylos duomenys: liudytojų N. R., B. J., E. J., B. P., G. S., D. B., S. B., policijos pareigūnų parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, ekspertizės akto Nr. 11-1354(14) išvados.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad komentuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, L. J. buvo 16 metų amžiaus, o tai reiškia vaikas ir tai, sprendžiant iš šioje byloje esančių duomenų, D. I. žinojo. Nors apeliantas argumentuodamas objektyvių aplinkybių visuma tvirtino priešingai, t. y. jog nežinojo, kad L. J. buvo nepilnametis, vienok šį teiginį paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Bylos duomenys patvirtina, kad D. I. nukentėjusįjį pažinojo pakankamai ilgai, su pastaruoju bendravo, žinojo, kad gyveno (duomenys neskelbtini), lankė mokyklą. Šių aplinkybių neneigė ir pats apeliantas, nurodydamas ir tai, kad pastarajam netgi skolindavo pinigų. Nukentėjusysis L. J. apklausiamas taipogi parodė, kad aptariant aplinkybes dėl skolos grąžinimo ir važiavimo į užsienį, jis D. I. buvo minėjęs, jog išvykimui jam reikės leidimo, nes yra nepilnametis, į ką pastarasis jam atsakė, kad dėl to jis nepergyventų. Apie nukentėjusiojo amžių iš esmės taip pat patvirtina ir kartu su D. I. atvykusio pasiimti L. J., liudytojo V. V. parodymai. Šis liudytojas parodė, kad L. J. jam pasirodė jaunas, iki 18 metų amžiaus. Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šių bylos duomenų pakako išvadai, kad D. I. buvo žinoma, jog L. J. buvo nepilnametis. Todėl vien amžiaus prasme nukentėjusysis jau buvo pažeidžiamas. Be kita ko, bylos duomenys liudija, kad nepilnametis L. J. buvo pažeidžiamas ir dėl kitų priežasčių – blogos materialinės padėties, socialinių problemų, ką pagrįstai akcentavo ir apygardos teismas. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti byloje esantys duomenys: (duomenys neskelbtini) mokyklos ir (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų teiktos L. J. charakteristikos, byloje apklaustų liudytojais B. P., G. S., paties nukentėjusiojo parodymai, kiti rašytiniai duomenys. Šios bylos kontekste, taip pat nustatyta, kad D. I., panaudodamas psichologinį smurtą – įbauginant nepilnametį L. J., realizavo savo nusikalstamą ketinimą, t. y. įkalbėjo vaiką (nepilnametį) vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas – vagystes. Analizuojant byloje fiksuotus nukentėjusiojo parodymus matyti, kad jis buvo verčiamas prekiauti narkotine medžiaga, reikalaujama už tai atsiskaityti, mušamas, bauginamas ir verčiamas vykti į užsienį atidirbti, galu gale vežamas, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, apygardos teismui nebuvo pagrindo, juolab, kad pastarojo nurodytas aplinkybes, kaip jau minėta, vienu ar kitu aspektu patvirtino ir kita bylos medžiaga. Be to, teisme apklaustos liudytojos G. S. parodymais, kuriais įvertinta ir L. J. psichikos sveikatos būklė, nustatyta, kad nukentėjusysis nurodydamas įvykio aplinkybes nėra linkęs meluoti, jų išsigalvoti. Aplinkybę, kad L. J. buvo bauginamas bei verčiamas vykti į užsienį, patvirtina byloje esantys N. R. parodymai, kad balandžio pabaigoje, kartu su L. J., D. I. ir L. M. nuvažiavo į miškelį, kur L. J. D. I. teiravosi, ar šis turi pinigų skolai grąžinti. Šiam atsakius neigiamai, buvo pasakyta, kad L. J. turės vykti į užsienį, kur turės vogti ir taip atidirbti skolą. Taip pat buvo grasinama jį sumušti. Liudytojas parodė, kad L. J. atrodė išsigandęs ir jis suprato, kad pastarasis jau buvo sumuštas ir yra įbaugintas. Iš 2013 m. balandžio 16 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas N. R. atpažino D. I., kuris prašė išvilioti L. J. ir kartu važiavo į miškelį (t. 1, b. l. 77-80). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors skundžiamame nuosprendyje ir nebuvo akcentuota, tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas B. J., taip pat nurodė reikšmingas aplinkybes apie tai, kad jam su L. J. sutikus D. I., pastarasis klausė L. J. apie pinigus. O po savaitės L. J. pranešė, kad draugai jam surado darbą užsienyje ir jis išvažiuoja. Be kita ko, šis liudytojas pažymėjo, kad L. J., buvo jam sakęs apie tai, kad D. I. dėl skolos buvo jį sumušęs, guodėsi rankos skausmu (t. 1, b. l. 85-86, 87-88). Liudytojo E. J. parodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtinis L. J. atėjęs į kabinetą pasakė, jog jam reikia pasislėpti. Liudytojos akcentavo, kad nepilnametis buvo streso būklės, išsigandęs, pasakė, kad jį nori išvežti dirbti į užsienį. Liudytoja B. P. parodė, kad vakarą prieš tai, kai L. J. turėjo būti išvežtas į užsienį, jis buvo keistas, susikrimtęs, išgyveno. Iš byloje esančių kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir techninių priemonių panaudojimo protokoluose fiksuotų pokalbių ir susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis matyti, kad atsisakius vienam iš asmenų važiuoti į užsienį, buvo surastas nukentėjusysis ir jis buvo verčiamas važiuoti paskutinėmis dienomis iki užsakyto transporto išvykimo. Ekspertizės aktu Nr. 11-1354(14) patvirtinta, kad be kitų asmenų, fiksuotose pokalbiuose yra nustatyti D. I. su L. J. balsai. Surinkti duomenys taip pat patvirtina, kad apeliantas rūpinosi nepilnamečio gabenimu. Byloje nustatyta, kad užtikrindamas L. J. įsėdimą į transportą vykstantį į užsienį, D. I. nuvežė pastarąjį iki išvežimui sutartos vietos. Šio fakto iš esmės neneigė ir pats apeliantas. Šios aplinkybės taip pat atsispindi ir paties nukentėjusiojo, kartu transportu vykusių kitų asmenų, policijos pareigūnų, dalyvavusių tiek sulaikant transportą, kuriuo buvo gabenamas nepilnametis, tiek patį D. I., parodymuose. Patį faktą, kad L. J. buvo vežamas į užsienį, taip pat patvirtina liudytojų D. B., S. B. parodymai, kuriais atitinkamai nustatyta, kad 2013 m. kovo pabaigoje buvo užsakyta dviejų asmenų kelionė į (duomenys neskelbtini), bei tai, kad asmenys buvo paimti ir vežami iš sutartos vietos (Dituvos degalinės).

Taigi, šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad buvo organizuojamas dviejų asmenų išvažiavimas į užsienį, kad antras žmogus surastas jau po to, kai buvo užsakytas transportas išvykimui, taip pat tai, kad atsisakius vienam iš asmenų vykti, paskutinėmis dienomis iki užsakyto transporto išvykimo buvo surastas nepilnametis L. J., kuris pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes į užsienį vyko ne savo noru, o buvo verčiamas tai daryti D. I., jo atžvilgiu pavartojant psichologinį smurtą. Pats nukentėjusysis patvirtino, kad 2013 m. balandžio 3 d. D. I. jam pasakė, kad reikės važiuoti į užsienį ir ten vogti, bei tokiu būdu atidirbti ir siųsti pinigus. Be kita ko buvo informuotas apie išvykimo laiką, paties D. I. nuvežtas iki išvežimui sutartos vietos. Tokiu būdu teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu pagrįstai pripažinta, jog D. I. organizavo ir gabeno nepilnametį L. J. į užsienį nusikalstamai veikai daryti. Apelianto atliktų veiksmų pobūdis nukentėjusiojo atžvilgiu neabejotinai paneigia nuteistojo deklaruojamą poziciją, jog jis siekė padėti nukentėjusiajam įsidarbinti užsienyje. Atvirkščiai, D. I. atlikti veiksmai patvirtina, kad nepilnametis buvo verčiamas vykti į užsienį nusikalstamai veikai daryti. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su tokiomis išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, nėra pagrindas teigti apie neobjektyvų ir šališką nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ištyrimą. Ta aplinkybė, kad L. J. aptariamo įvykio metu turėjo pasą ir mobilaus ryšio telefoną, todėl galėjo susisiekti su policija ar kitais asmenimis, taip pat neduoda pagrindo kito sprendimo priėmimui, juo labiau išvadoms, kad D. I. ne tik siekė, bet ir atliko tam tikrus veiksmus, tikslu, kad nukentėjusysis būtų išgabentas į užsienį nusikalstamai veikai daryti, paneigti. Byloje nustatytos aplinkybės, D. I. veiksmai yra pagrindas išvadai, jog apeliantas ne tik žinojo, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, bet ir siekė, kad jis būtų neteisėtai įtrauktas į išnaudojimą, t. y. vyktų į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas. Tokiu būdu darytina išvada, kad D. I. veikė tiesiogine tyčia. Apygardos teismo išvados dėl D. I. kaltės gabenant vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti pagrįstos objektyviais įrodymais. Šie įrodymai gauti iš skirtingų šaltinių ir atskleidžia nuteistojo įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių, kaltės turinį.

Kitą vertus, atsižvelgus į byloje esančius įrodymus, nuteistojo atliktus veiksmus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kontekste, taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos padarytas išvadas dėl Ž. V. ir T. B., teismo vertinimu, D. I. veiksmų kvalifikavimas pagal BK 157 str. 2 d. nėra teisingas. Pažymėtina, kad BK 157 str. 2 d. yra kvalifikuota nusikaltimo sudėtis BK 157 str. 1 d., esant kvalifikuojantiems požymiams, tarp jų veikos padarymas dalyvaujant organizuotoje grupėje. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje surinkti duomenys, nepatvirtina, kad D. I. veika, t. y. atlikti neteisėti veiksmai nukentėjusiojo nepilnamečio atžvilgiu, padaryta veikiant organizuota grupe. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad ši byla buvo atskirta ir šiuo metu Klaipėdos apygardos teisme yra ne tik nagrinėjama, bet ir priimtas procesinis sprendimas dėl kitų kaltinime nurodytų asmenų, todėl teismas pagal BPK 255 str. 1 d. apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas pasisakys tik dėl D. I. veikimo organizuotos grupės sudėtyje.

Pažymėtina, kad įstatymo nuostatos įvardija, jog organizuota grupė gali veikti ir darant vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, tačiau siekiant inkriminuoti šį požymį nepakanka vien formalių teiginių buvus organizuotą grupę nusikalstamoms veikoms daryti, bet tai turi patvirtinti ir bylos duomenys. Bylą nagrinėjęs apygardos teismas sprendė, kad D. I. kartu su Ž. V. ir T. B. padaryta veika atitinka vaiko pirkimo arba pardavimo sudėtį, numatytą BK 157 str. 2 d., nes buvo veikiama organizuota grupe, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo sutikti. Pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis nustatyta, kad į Ž. V. kreipėsi A. V. prašydamas surasti porą žmonių, kurie norėtų dirbti užsienyje. Dėl to, Ž. V. kreipęsis į savo pažįstamus, kurie taipogi šios informacijos pagrindu domėjosi asmenimis norinčiais vykti į užsienį. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad Ž. V. prašė ir žinojo, kad į užsienį būtų vežamas vaikas. Taip pat byloje nustatyta, kad T. B. buvo vienas iš asmenų, kuris kartu su nukentėjusiuoju L. J. vyko į užsienį, vienok jokių objektyvių įrodymų, kad T. B. ne tik žinojo, jog į užsienį bus vežamas vaikas (nepilnametis), bet tuo pačiu ir vykdydamas kito organizuotos grupės nario nurodymus, savo veiksmais prie to prisidėjo, nėra. Šioje byloje neginčijamai nustatyta tik tai, kad D. I., žinodamas apie ieškomus asmenis vykimui į užsienį, naudodamas psichologinį smurtą – įbaugindamas nepilnametį L. J., įkalbėjo pastarąjį vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas, bei užtikrindamas jo įsėdimą į užsakytą transportą ir išvykimą, nuvežė L. J. iki išvežimui į užsienį sutartos vietos. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad D. I. buvo prašoma surasti būtent vaiką, nusikalstamai veikai vykdyti. Priešingai, teismo vertinimu, bylos duomenys liudija (nukentėjusiojo L. J., liudytojų N. R. ir B. J. parodymai), kad tokiu būdu D. I. siekė naudos sau. Šiuo konkrečiu atveju nebuvo įrodytas D. I. susitarimas veikti nusikalstamai. Byloje nebuvo surinkta įrodymų, kad Ž. V. ieškojimas asmenų norinčių vykti į užsienį, T. B. vykimas kartu su nukentėjusiuoju į užsienį ir dėl to atlikti jų kiekvieno veiksmai, buvo nukreipti į vaiko gabenimą nusikalstamai veikai daryti, tuo tarpu D. I. atlikti veiksmai liudija ką kitą. Be kita ko, byloje nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų įrodyti, kad D. I. iš anksto aptarė, suderino svarbiausius nusikalstamos bendros nusikalstamos veikos momentus su šiais kaltinime nurodytais asmenimis. Nenustatyti ir D. I. tamprūs ryšiai su šiais asmenimis (išskyrus L. M., tačiau atsižvelgiant į nagrinėjimo teisme ribas, teismas dėl jų nepasisako), kurie privalomi organizuotai grupei esant išankstiniam susitarimui bendrai nusikalstamai veikai daryti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo D. I. veiksmai, priešingai nei šioje byloje nustatyti Ž. V. ir T. B., rodo jo tikslą ir siekį nukentėjusįjį išgabenti į užsienį nusikalstamai veikai daryti, nepilnametį L. J. neteisėtai įtraukti į išnaudojimą, t. y. daryti labai sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, taip pat svarbus aspektas vertinant šį veiką kvalifikuojantį požymį. Svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei, o šiuo atveju tokių duomenų byloje nėra. Todėl, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog D. I. veikė organizuota grupe, byloje nustatė nepagrįstai.

Organizuotos grupės požymio nebuvimas taip pat turi reikšmės kvalifikuojant D. I. veiksmus dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 157 str., padarymo. D. I. šioje byloje buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas organizuota grupe gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti, kas lėmė veikos kvalifikavimą pagal BK 157 str. 2 d. Kadangi apelianto veiksmuose nenustatytas kvalifikuojantis veiką organizuotos grupės požymis, nuteistojo nusikalstama veika perkvalifikuojama į BK 157 str. 1 d. Toks pakeitimas lengvina, švelnina apelianto teisinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos nustatomos pagal apeliacinio skundo turinį, t. y. pagal nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus – jų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. skundą, keičia D. I. inkriminuotos veikos, numatytos BK 157 str. 2 d. kvalifikaciją, kuri buvo nustatyta ikiteisminio bylos tyrimo metu surašant kaltinamąjį aktą ir priimant skundžiamą nuosprendį. Pažymėtina, kad perkvalifikuojant D. I. nusikalstamą veiką iš BK 157 str. 2 d. į BK 157 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas veiką perkvalifikuoja į švelnesnę, o esminės faktinės aplinkybės nėra keičiamos, tik pašinamas požymis, jog D. I. veikė organizuota grupe. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį šioje byloje, šalina byloje neįrodytą veikos kvalifikuojantį požymį, palikdamas visus kitus veikos požymius toje pačioje apimtyje, jų nekeisdamas. Šiuo atveju nuteistojo padėtis lengvinama, paliekami iš esmės tie patys nusikalstamos veikos požymiai, šalinant kvalifikuojantį požymį veikos padarymą veikiant organizuota grupe. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas, ginčijant pirmosios instancijos atliktą veikų kvalifikavimą suteikta galimybė pasisakyti nuteistiesiems, tame tarpe ir nuteistajam D. I.. Teismas suteikė galimybę apeliantui duoti naujus parodymus ar papildyti jau duotus, formuojant jo gynybinę poziciją. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors nuteistasis D. I. apeliaciniame skunde ginčijo įrodymų vertinimą, pripažįstant jį kaltu pagal BK 157 str. 2 d., tačiau jis tuo pačiu prašė jį išteisinti arba jo veiką perkvalifikuoti į lengvesnę. Tokiu būdu, teisėjų kolegija laiko, kad perkvalifikuojant veiką nuteistojo teisė į gynybą nebuvo suvaržyta. Taigi, byloje nustatyta, kad D. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 157 str. 1 d., t. y. gabeno vaiką į užsienį nusikalstamai veikai daryti: D. I. pavartodamas psichologinį smurtą – įbaugindamas nepilnametį L. J., 2013 m. balandžio 3 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini) esančiame miške, įkalbėjo vaiką L. J., gim. (duomenys neskelbtini), vykti į užsienį vykdyti nusikalstamas veikas – vagystes. 2013 m. balandžio 5 d. 3 val. jis, D. I., tęsdamas nusikalstamą veiką, iš (duomenys neskelbtini) esančios degalinės automobiliu „Renault Laguna“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nuvežė L. J. iki išvežimui į užsienį sutartos vietos, t. y. (duomenys neskelbtini) esančios degalinės „(duomenys neskelbtini)“, taip užtikrindamas M. J. įsėdimą į mikroautobusą „Mercedes-Benz“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vykimui į (duomenys neskelbtini).

Atmestinas apelianto D. I. skundo argumentas, kad jis pagal BK 260 str. 1 d. ir 261 str. buvo nuteistas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo D. I. kaltė padarius šiuos jam inkriminuotus nusikaltimus, įrodyta byloje surinktais, teisme tiesiogiai ištirtais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Aplinkybės turinčios reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos ir teisingai įvertintos.

Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad 2013 m. balandžio 5 d. apie 3.16 val. automobilyje Renault Laguna, v. n. (duomenys neskelbtini) šalia Klaipėdos r. Dituvos kaimo ribose esančios degalinės „(duomenys neskelbtini)“ buvo vartojamos narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys. Kad aptariamo įvykio metu buvo vartojamos (rūkomos) narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys nekyla abejonių, kadangi tai patvirtinta iš dalies paties apelianto parodymais, jog belaukiant transporto buvo rūkomos ir narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys, taip pat nukentėjusiojo L. J., šioje byloje nuteisto T. B. (jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas), bei ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto V. V. parodymais, kuriais jie visi patvirtino narkotinių medžiagų vartojimo faktą. Be kita ko, minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados (t. 2, b. l. 47; t. 2, b. l. 107, 148; t. 3, b. l. 32), kuriose konstatuota, kad D. I., L. J., T. B. ir V. V. šlapime, paimtame 2013 m. balandžio 5 d. rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. Apygardos teismas įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nustatė, kad minėtas narkotines medžiagas, nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis asmenims davė vartoti (rūkyti) D. I.. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu apeliantas buvo pripažintas kaltu pagal BK 260 str. 1 d., 261 str. teismui nustačius kad D. I. neteisėtai, turėdamas tikslą platinti įgijo, laikė, gabeno narkotinę medžiagą – kanapes (ir jų dalis), kurią 2013 m. balandžio 5 d. davė rūkyti nepilnamečiui L. J. (gim. 1997-01-09) ir V. V.. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad šias, D. I. tokių veiksmų kvalifikavimui, reikšmingas faktines aplinkybes teismas nustatė iš visumos bylos duomenų, gautų apklausiant tiek patį nuteistąjį D. I., tiek nukentėjusįjį L. J., taip pat ištiriant rašytinius bylos duomenis, kurie įstatymų nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose: kratos protokole, specialisto išvadose Nr. T-N 790/13(01), T-N 791/13(01), T-N 792/13(01), T-N 793/13(01), 30-19-IS1-371.

Bylos nagrinėjimo metu, D. I. neneigė įgijęs ir turėjęs narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių be tikslo jas platinti, tačiau neigė nagrinėjamo įvykio metu jų davęs nepilnamečiui L. J. ar kitiems kartu važiavusiems asmenims, tvirtindamas, kad automobilyje buvo rūkoma būtent L. J. perduota „žolė“. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju būtina pažymėti, kad paties D. I. pozicija, aiškinant narkotinių medžiagų vartojimo aplinkybes, viso proceso metu nebuvo nuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad jis nei L. J., nei kitiems kartu važiavusiems asmenims „žolės“ nebuvo davęs parūkyti, o pastarieji, savo „žolės“ neturėjo ir nei jo vairuojamame automobilyje, nei laukdami mikroautobuso (kuriuo L. J. su T. B. turėjo būti vežami į užsienį), nerūkė (t. 2, b. l. 141-142, 145). Tuo tarpu apklausiamas apygardos teisme D. I. jau teigė, kad belaukiant mikroautobuso, kuriuo asmenys turėjo būti vežami į (duomenys neskelbtini), buvo rūkomos ir narkotinės medžiagos – kanapės ir jų dalys. Apelianto tvirtinimu, automobilyje buvo rūkoma L. J. „žolė“, kuri buvo duota ir jam, ir kurią jis perdavė V. V.. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu neigdamas narkotinių medžiagų bet kokį vartojimą įvykio metu, teisminio proceso metu D. I. nurodė visiškai kitas aplinkybes ne tik parodant, kad vis dėlto narkotinės medžiagos buvo vartojamos (rūkomos kanapės), bet ir neva jas jam davusį asmenį. Pažymėtina, kad tokiu atveju, esant kaltininko prieštaringai pozicijai (parodymams), jos vertinimas atliekamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, kadangi tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvieno proceso dalyvio nurodoma pozicija, ko pagrindu daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Iš esmės toks apygardos teismo vertinimas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje ir buvo atliktas. D. I. aiškinimai, atsižvelgus į jam pareikšto kaltinimo pagrįstumą, apygardos teismo buvo vertinami ir analizuojami byloje esančių įrodymų kontekste, ir jais remtasi tiek, kiek juos patvirtino ar paneigė kiti byloje esantys duomenys, ko pagrindu, visų byloje surinktų įrodymų analizės rezultate konstatuota D. I. veiksmuose esant šių, jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 str. 1 d. ir 261 str., požymiai. Nors D. I. kategoriškai neigė savo kaltę minėtų veikų padaryme, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad tiek bylos ikiteisminio, tiek teisminio proceso metu, apklausiamas nukentėjusysis L. J. parodė, jog narkotines medžiagas – kanapes (ir jų dalis) davė rūkyti D. I.. Nors apeliaciniu skundu apeliuojama į šio asmens parodymų patikimumą, teigiant, kad tokiu būdu apeliantas yra apkalbamas nukentėjusiojo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šio asmens parodymus apygardos teismas pagrįstai vertino kaip patikimus tiek, kiek jie sutapo, neprieštaravo kitiems bylos įrodymams ir atitiko faktines bylos aplinkybes. Asmens kratos, atliktos 2013 m. balandžio 5 d. protokolas taip pat patvirtina, kad šios kratos metu pas D. I. buvo rasti ir paimti keturi aliuminio folijos lankstinukai su neaiškios kilmės augaline medžiaga (t. 1, b. l. 176). Specialisto išvada Nr. 30-19-IS1-371 nustatyta, kad žalios spalvos, sausa dalinai susmulkinta augalinė medžiaga keturiuose folijos lankstinukuose, paimtuose atlikus D. I. asmens kratą yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurių masė 2,18 g (t. 1, b. l. 179-181). Be kita ko, specialisto išvadomis Nr. T-N 790/13(01), T-N 791/13(01), T-N 792/13(01), T-N 793/13(01) nustatyta, kad šios medžiagos buvo rasta D. I., L. J., T. B. ir V. V. šlapime, paimtame 2013 m. balandžio 5 d., konstatuojant tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties buvimą (t. 2, b. l. 47; t. 2, b. l. 107, 148; t. 3, b. l. 32). Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors apygardos teismo ir nebuvo akcentuota, tačiau iš kartu su apeliantu ir nukentėjusiuoju aptariamo įvykio metu buvusių T. B. ir V. V. parodymų matyti, kad pastarieji taip pat nurodė aplinkybes dėl narkotinių medžiagų vartojimo, reikšmingas D. I. veiksmų kvalifikavimui. Nuteistojo T. B. parodymais nustatyta, kad belaukiant mikroautobuso, kuriuo turėjo vykti į užsienio šalį, asmuo sėdėjęs automobilio priekinėje vietoje, padavė parūkyti „žolės“. Pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, kad automobilio priekyje už vairo sėdėjo D. I., o šalia jo, priekinėje keleivio vietoje V. V.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas V. V. parodė, kad ne kas kitas, o D. I. davė parūkyti žolės visiems sėdintiems automobilyje (t. 2, b. l. 117-118). Taigi išanalizavus aukščiau nurodytus duomenis, matyti, kad visi jie papildo vienas kitą, tuo pačiu paneigdami D. I. parodymus, kad narkotines medžiagas – kanapes (ir jų dalis) kitiems kartu važiavusiems asmenims davė ne jis. Be kita ko, nurodyti duomenys paneigia ir apelianto apeliaciniame skunde nurodomą aiškinimą, kad aptariamo įvykio metu, jis šių narkotinių medžiagų nevartojo. Gi, šioje byloje surinktų ir pirmiau aptartų įrodymų, jų visumos pagrindu darytinos priešingos apelianto argumentams išvados. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 261 str. įtvirtinta specialioji norma BK 260 str. 1 d. atžvilgiu. BK 261 str. numatyta atsakomybė asmenims platinantiems narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Be to, pagal BK 261 str. kaltininkas atsako tuo atveju, kai jis suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Ar kaltininkas žino arba, ar turi ir gali žinoti apie nukentėjusiojo amžių, sprendžiama pagal tai, ar jie buvo pažįstami, bendravo, iš nukentėjusiojo išvaizdos ir panašiai, t. y. pagal visas konkrečias bylos aplinkybes. Kolegijos vertinimu, šioje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog D. I. neatlygintinai perduodamas L. J. narkotinę medžiagą, žinojo ir suprato, kad jis yra nepilnametis. Nors apelianto buvo bandoma tvirtinti priešingai, tačiau bylos duomenys liudija ką kitą. Kaip jau minėta pirmiau, byloje nustatyta, kad L. J. aptariamo įvykio metu, t. y. D. I. perduodant jam narkotines medžiagas, buvo 16 metų amžiaus. Nors D. I. nurodė, kad nežinojo pastarojo amžiaus, manė, kad jis galėjo būti pilnametis, akcentuojant aplinkybę, kad L. J. pats degalinėje pirkosi cigarečių, tačiau šį D. I. teiginį paneigia jo paties duotų parodymų analizė. Pats apeliantas bylos teisminio proceso metu nurodė, kad jis L. J. pažinojo pakankamai ilgą laiko tarpą, žinojo ne tik, kad jis gyveno (duomenys neskelbtini), bet ir tai, kad mokėsi mokykloje, su pastaruoju bendraudavo, skolindavo jam pinigų. Be kita ko, atsižvelgtina ir paties nukentėjusio L. J. parodymus, kad aptariant aplinkybes dėl skolos grąžinimo ir važiavimo į užsienį, jis nurodė, jog yra nepilnametis, taip pat į ikiteisminio tyrimo metu liudytojo V. V. duotus parodymus, kad L. J. pasirodė jam jaunas, iki 18 metų. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad šių duomenų pakanka išvadai apie D. I. žinojimą ir suvokimą, jog L. J. aptariamo įvykio metu buvo nepilnametis. Visos pirmiau aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad visi būtini nusikalstamų veikų sudėties požymiai šioje byloje yra nustatyti. Todėl D. I. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 260 str. 1 d., 261 str. Ir nors teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bylos duomenų, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jas iš esmės grįsdamas netinkamai vertindamas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytais reikalavimais. Šiuo konkrečiu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė. Kolegijos vertinimu, byloje pakanka apelianto kaltės įrodymų padarius nusikaltimus, numatytus BK 260 str. 1 d., 261 str.

Apelianto D. I. teiginiai, susiję su jo teisių pažeidimu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. rodant jį teismo salėje už grotų, su antrankiais, taip pat Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikymo sąlygomis, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas vertina tik priimto apygardos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tuo tarpu apelianto manymu esant jo pažeistoms teisėms, jis gali jas ginti įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl kitų klausimų išsprendimo.

Kai nukentėjusiajam nusikalstama veika padaryta žala neatlyginama savanoriškai, jos atlyginimo nukentėjusysis gali siekti pareikšdamas civilinį ieškinį (BPK 44 str. 10 d., BPK 109-115 str.). Pagal BPK 109 str. baudžiamajame procese reiškiamo civilinio ieškinio dalykas yra turtinė ir (ar) neturinė žala. Atlyginant turtinę žalą (CK 6.249 str.) taikomas visiško jos atlyginimo principas. Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo L. J. atstovas advokatas D. Povilius, Ž. V., T. B. ir D. I. pareiškė 10 000 litų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Įvertinęs bylos duomenis, apygardos teismas nukentėjusiojo atstovo civilinį ieškinį patenkino ir iš Ž. V., T. B. ir D. I. solidariai priteisė 10 000 litų (2896,20 eurų) neturtinei žalai atlyginti. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nustatydamas L. J. padarytos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, o būtent tai, kad nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, susijusius su grėsme būti sumuštam, po įvykio išgyveno, buvo patyręs sukrėtimą. Todėl, atsižvelgus į šias aplinkybes, nustatytas neturtinės žalos atlyginimas L. J., kolegijos nuomone, atitinka CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat ir galiojančią teisminę praktiką.

Kadangi Ž. V. ir T. B. pagal BK 157 str. 2 d. išteisinami, turi būti keičiama nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų Ž. V. ir T. B. solidariai priteistas neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam, paliekant nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo D. I. priteista 10 000 litų (2896,20 eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, atitinkamai keičiama ir nuosprendžio dalis dėl proceso išlaidų išieškojimo iš nuteistųjų, t. y. proceso išlaidos, iš viso 700,88 litų (202,98 eurų) priteistinos ir D. I..

Perkvalifikavus D. I. veiką iš BK 157 str. 2 d. į BK 157 str. 1 d., iš naujo sprendžiamas bausmės už šią veiką paskyrimo klausimas.

Teismas, skirdamas bausmę, turi vadovautis BK 41 str. nuostatomis dėl bausmės paskirties. BK 54 str. numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 str. 2 d. numatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 1 d. numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Taigi teismas, skirdamas bausmę ir siekdamas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, turi vadovautis BK 41 str., 54 str. ir 61 str. nuostatomis.

Nusikaltimas, numatytas BK 157 str. 1 d., priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 p.), sankcija numato laisvės atėmimą nuo 3 iki 12 metų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė D. I. atsakomybės lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. D. I. nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 str. 1 d. padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus vieną ar daugiau straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų. Byloje nustatyta, kad D. I. nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas (t. 2, b. l. 134-135), buvo baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 128-133), nedirbo, įrašytas psichikos sveikatos centro įskaitą (t. 2, b. l. 122). Iš teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvados Nr. 95TPK-402 matyti, kad nuteistajam D. I. netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 2, b. l. 126). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nusikaltimo, numatyto BK 157 str. 1 d., pavojingumo laipsnį. Nustatant nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį reikšmės turi ir jau aptartos aplinkybės. Tačiau nusikaltimo pavojingumo laipsnį šioje byloje labiausiai apibūdina kėsinimosi dalykas. Nusikaltimu, numatytu BK 157 str., kėsinamasi į itin pažeidžiamo asmens – vaiko – vystymąsi, jo laisvę, neliečiamybę, taip pat vaiko šeimos interesus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu buvo 16 metų, todėl vien amžiaus prasme jis jau buvo pažeidžiamas, be to, bylos duomenys patvirtina, kad nepilnametis buvo pažeidžiamas ir blogos materialinės padėties, turintis socialinių problemų. Šios ir kitos jau aptartos nusikaltimo aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, parodo išskirtinį šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos. Už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.

Dėl proceso išlaidų.

Nukentėjusiojo atstovas advokatas D. Povilius prašo priteisti 500 eurų turėtų proceso išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Byloje yra pateikta 2015 m. rugpjūčio 20 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. (duomenys neskelbtini) ir mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. lapkričio 2 d.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 str. 2 d.). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013 ir kt.).

Apeliacinius skundus šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje padavė tik nuteistieji Ž. V. ir D. I.. Apeliaciniuose skunduose ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję šioje byloje atliktų įrodymų vertinimu ir teismo padarytų išvadų atitikties nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, tuo pačiu ir su nukentėjusiojo interesais, dėl ko buvo kreiptasi profesionalios pagalbos į advokatą, prašant nukentėjusįjį atstovauti Lietuvos apeliaciniame teisme. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, taip pat į tai, kad Ž. V. apeliacinis skundas šiuo nuoprendžiu tenkinamas jį išteisinant, o nuteistojo D. I. apeliacinis skundą tenkinamas iš dalies, išlaidos susijusios su nukentėjusiojo atstovavimu teisme, turi būti priteistos iš nuteistojo D. I..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 326 str. 2 d., 2 p., 328 str. 1 p.

nusprendžia:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį dėl Ž. V. ir T. B. nuteisimo pagal BK 157 str. 2 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

išteisinti Ž. V. pagal BK 157 str. 2 d., nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

išteisinti T. B. pagal BK 157 str. 2 d., nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti Ž. V. ir T. B. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą, bei įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje.

Panaikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarimu ir Klaipėdos apygardos teismo nutartimi taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į Ž. V. priklausantį automobilį Ford Escort, v. n. (duomenys neskelbtini).

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nuosprendžio dalį pakeisti:

Perkvalifikuoti D. I. veiką pagal BK 157 str. 1 d. ir paskirti jam laisvės atėmimą penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d., D. I. šiuo nuosprendžiu paskirtą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti su 2015-07-09 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis už nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 260 str. 1 d., 261 str. 259 str. 2 d. ir paskirti subendrintą penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., D. I. paskirtą penkerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2014 m. sausio 27 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirta trejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinę bausmę paskirti šešerius metus šešis mėnesius laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2013-04-05, t. y. nuo D. I. sulaikymo šioje byloje dienos. Į bausmės laiką įskaityti atliktos bausmės laikotarpį pagal 2014-01-27 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria 10 000 litų (2896,20 eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir 700,88 litų (202,98 eurų) proceso išlaidų priteista solidariai iš Ž. V. ir T. B..

Nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų išieškojimo iš nuteistojo D. I. nekeisti.

Priteisti iš nuteistojo D. I. 500 eurų nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų advokato Daliaus Povilio paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.