Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015m rugpjūčio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Citadele“ bankas ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo V. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, nustatęs, jog atsakovas, sudarydamas 2012-02-29 sąskaitos kreditavimo sutartį, nebuvo susipažinęs su sutarties sąlygomis ir išsamiai susipažino su sutartimi tik teismo posėdžio metu, nors turėjo galimybę tai padaryti pasirašant sutartį ir atsižvelgęs į atsakovo patvirtinimą, jog nesitikrino sąskaitų informacijos elektroninėje bankininkystėje, nors tokia galimybė atsakovui buvo suteikta, atsakovo argumentą, kad sudarydamas sutartį ji manė, kad ieškovas nenurašys mokesčių iš kreditinės sąskaitos, vertino kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad atsakovas, pasirašydamas sutartį, su kurios turiniu nesusipažino, pats prisiėmė riziką dėl joje nustatytų sutartinių įsipareigojimų vykdymo tvarkos. Atsakovo teiginiai, jog banko darbuotojai jam paaiškino, kad eiliniai kreditinės sąskaitos mokesčiai bus nuskaičiuojami nuo kitos sąskaitos, nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, o atsakovo pozicija, jog tokia praktika taikoma kituose bankuose, taip pat nelėmė ginčo sutarties vykdymo tvarkos būtent ieškovo kreditinėje įstaigoje. Atsakovo argumentus, jog bankas turėjo jam siųsti sąskaitos ataskaitas atmetė, kadangi, tokia banko pareiga 2012-02-29 sudarytoje sąskaitos kreditavimo sutartyje nenumatyta, o 2008-04-07 sudarytos sutarties sąlygos šalių teisiniams santykiams nebetaikomos nuo 2012-02-29 sutarties sudarymo momento. Atsakovo atsikirtimus, jog bankas neturėjo teisės nurašyti lėšas iš sąskaitos ir kad tik jis pats gali pradėti naudoti jam suteiktą kreditą taip pat atmetė, kaip neatitinkančius sutarties sąlygų. Teismo vertinimu, sąskaitos kreditavimo sutarties 9.2. ir 12.2.1. punktų nuostatos vienareikšmiškai suteikia bankui teisę nurašyti lėšas iš sąskaitos, dėl kurios sudaryta sutartis. Taip pat lingvistiškai aiškinant šias sutarties sąlygas padarė išvadą, jog jose įtvirtinta sąskaitų, iš kurių bankas turi teisę nurašyti lėšas, prioritetinė tvarka, t. y. pirmiausia bankas turi teisę nusirašyti lėšas nuo sutarties specialioje dalyje nurodytos kredito gavėjo banko sąskaitos, o tada nuo kitų kredito gavėjo turimų sąskaitų. Pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad kitoje atsakovo vardu atidarytoje sąskaitoje atsakovo įnešti pinigai buvo skirti būtent kreditinės sąskaitos mokesčių dengimui, o vien atsakovo formuluojamų prielaidų, jog mokesčiai turi būti skaičiuojami nuo kitos sąskaitos, nepakanka imperatyviai nustatytoms sutarties sąlygoms paneigti. Be to, sutartyje nėra numatyta, kad bankas neturi teisės naudoti atsakovui suteikto kredito einamiesiems mokėjimams dengti, todėl padarė išvadą, jog šalių sudarytos kreditinės sąskaitos sutarties sąlygos nedraudė bankui nuskaityti lėšų iš atsakovo kreditinės sąskaitos ir nėra pagrindo konstatuoti banko nesąžiningumo. Atkreipė dėmesį, jog net nuskaičius atsakovo skolą iš paprastosios sąskaitos, atsakovas vis tiek liko skolingas bankui prašomą priteisti sumą, be to, pats atsakovas paaiškino, jog nuo sutarties sudarymo momento, t. y. daugiau nei trejus metus, jokių mokėjimų neatliko, nepildė kreditinės sąskaitos, nesidomėjo sąskaitų būkle banke ar elektroninėje bankininkystėje, taigi ne banko, o atsakovo elgesys sukėlė jam neigiamas pasekmes ir susidariusį įsiskolinimą. Sprendė, jog atsakovo veiksmai sudarant sutartį bei sutarties vykdymo laikotarpiu neatitinka rūpestingo ir atidaus civilinių teisinių santykių dalyvio standarto, o atsakovo prisiimti įsipareigojimai turėjo būti vykdomi sutartyje nustatytomis sąlygomis. Pažymėjo ir tai, jog atsakovo, kaip vartotojo, statusas nesudaro pagrindo taikyti atsakovui papildomų teisinių apsaugos mechanizmų. Pripažino, kad ieškovui suteikus atsakovui kreditą, atsakovas remiantis Civilinio kodekso 6.870 - 6.880 straipsnių normomis, įgijo prievolę kreditą grąžinti bei sumokėti palūkanas, tačiau atsakovas savo prievolės pilnai grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas neįvykdė, teisės aktų nustatyta tvarka banko neteisėtų veiksmų ar sutarties pažeidimų neįrodė, todėl iš jo priteisė 129,93 Eur negrąžinto kredito ir 13,22 Eur palūkanų, taip pat 18 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžinto 129,93 Eur kredito sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki kredito visiško grąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo V. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo byla Van de Hurk v. Netherlands Nr. 288). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Todėl atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, jų, taip pat ir skundžiamajame sprendime nurodytos teismų praktikos nekartos bei pasisakys tik dėl atskirojo skundo esminių argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog ieškovas AB „Parex bankas“ (teisių perėmėjas AB „Citadele” bankas) ir apeliantas V. V. sudarė 2008-04-07 American Express kreditinės mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutartį Nr. AGL/03789, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 1 500 Eur kredito limitas, kuris turėjo būti grąžintas bei sumokėtos 13 proc. dydžio metinės palūkanos (b. l. 24, 25 - 28). Taip pat tarp šalių buvo sudaryta 2008-04-07 Elektroninių paslaugų teikimo sutartis (b. l. 58). 2008-04-07 kreditinės mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutartis buvo pakeista, šalims sudarius 2012-01-01sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. SKSB-201210-03 (b. l. 30- 33) bei 2012-02-29 sąskaitos kreditavimo sutartį Nr. AGL/03789/1, pagal kurią galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 2014-03-31, palūkanų norma už panaudotą kredito limitą 18 procentų, o kredito limito dydis sumažintas iki 1 000 Eur (b. l. 29). Kadangi apeliantas sutartinių įsipareigojimų nevykdė tinkamai, ieškovas 2015-01-21 pranešimu Nr. SVSV-1501/1106 nutraukė sąskaitos kreditavimo sutartį ir nurodė atsakovui sumokėti susidariusį įsiskolinimą: 129,93 Eur išduoto ir negrąžinto kredito bei 13,22 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų (b. l. 34).

Apeliantas įrodinėja, jog abejomis ieškovo banke atidarytomis sąskaitomis niekada nesinaudojo, kadangi kita sąskaita disponavo tik ieškovas, todėl apeliantas specialiai į kitą sąskaitą įnešė 800 Lt, kurių turėjo pakakti kreditinei sąskaitai administruoti 13 metų. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Bylos duomenimis ieškovo banke yra valdomos dvi apeliantui priklausančios sąskaitos: 1) Nr. LT85 7290 0000 4570 2177 (b. l. 24, 29, 58) ir 2) Nr. LT86 7290 0000 7171 0478 (b. l. 58). Iš AB „Citadele“ bankas 2015-06-10 sąskaitos Nr. LT86 7290 0000 7171 0478 išrašo, už laikotarpį nuo 2008-03-01 – 2015-01-01, matyti, jog 800 Lt suma buvo pervesta 2012-03-01 iš V. V. sąskaitos LT107300010000177192, Swedbank, AB į apeliantui priklausiančią kitą sąskaitą Nr. LT86 7290 0000 7171 0478, AB „Citadele“ bankas (b. l. 73). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad apeliantui priklausiančią kitą sąskaitą Nr. LT86 7290 0000 7171 0478 valdė tik ieškovas (CPK 178 straipsnis). Šalys, sudarydamos sąskaitos kreditavimo sutartis nėra susitarusios, jog kortelės aptarnavimo mokesčiai bus išskaičiuojami iš apeliantui priklausančios kitos sąskaitos Nr. LT86 7290 0000 7171 0478. Tarp šalių ginčo dėl sąskaitos kreditavimo sutarties teisėtumo nėra. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas kreipėsi į ieškovą dėl sąskaitos kreditavimo sutarties sąlygų patikslinimo. Todėl konstatuotina, kad 800 Lt suma, specialiai pervesta į sąskaitą Nr. LT86 7290 0000 7171 0478 disponavo apeliantas. Apelianto argumentas, kad kita sąskaita Nr. LT86 7290 0000 7171 0478 nesinaudojo vertintinas kritiškai, kadangi iš šios sąskaitos 2012-03-02 (kitą dieną po 800 Lt įplaukos) buvo atliktas 100 Lt piniginių lėšų pervedimas E. Š. (b. l .74) bei 2012-03-02 nuskaičiuoti komisiniai mokesčiai už pavedimus (0,80 Lt). Todėl apelianto kitoje sąskaitoje Nr. LT86 7290 0000 7171 0478 buvo likusi ne 800 Lt, o 699,20 Lt suma.

Pasak apelianto, 800 Lt sumos mokesčiams dengti pagal kreditavimo sutartį turėjo pakakti 13 metų (b. l. 117). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis teiginys yra deklaratyvus, nepagrįstas jokias įrodymais (CPK 2 straipsnis CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš standartinės informacijos apie siūlomą sąskaitos kreditavimo sutartį nustatyta, jog kortelės išdavimo/atnaujinimo mokestis - 200 Lt, kortelės metinis mokestis už antrus metus - 200 Lt, kortelės metinis mokestis už trečius metus - 200 Lt (b. l. 95). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik kortelės metiniam mokesčiui padengi 800 Lt sumos pakaktų 3 metams, neskaičiuojant mokėtino 57,92 Lt metinio kortelės aptarnavimo mokesčio.

Pažymėtina ir tai, jog apeliantui kreditas buvo suteiktas jį panaudoti, o ne laikyti kreditinėje sąskaitoje. Tai patvirtina sąskaitos kreditavimo sutarties 7.1.6. punktas, pagal kurį apeliantas turėjo panaudoti visą kreditą sutarties pasirašymo dieną, taip pat pagal šios sutarties 7.1.7. punktą, panaudoti visą kreditą kiekvieną sutarties galiojimo dieną, išskyrus galutinio kredito grąžinimo termino dieną (b. l. 31). Pagal sąskaitos kreditavimo sutarties 4.1. punktą nuo panaudotos ir negrąžintos kredito sumos kas mėnesį skaičiuojamos palūkanos (b. l. 31). Taigi, kreditas skirtas jį naudoti, o už jo naudojimą yra mokamos palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad už kredito kortelėje laikomas lėšas palūkanos yra mokamos pagal banko nustatytus įkainius (kreditinės mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutarties sąlygų 4.3. punktas). Todėl apelianto argumentas, kad specialiai pervedė 800 Lt į kitą sąskaitą kreditinės kortelės administravimo mokesčiams dengti gali būti suprantamas kaip siekis išvengi palūkanų mokėjimo už kredito kortelėje laikomas lėšas.

Kredito grąžinimo tvarką reglamentuoja sąskaitos kreditavimo sutarties 8 dalis. Kredito gavėjas įsipareigoja visą paimtą kreditą grąžinti bankui tokiu būdu (8.1 punktas): sutarties galiojimo laikotarpiu kas mėnesį iki įmokos mokėjimo dienos pabaigos į Sąskaitą mokėdamas įmokas, taip sumažindamas panaudotą kredito sumą įmokos dydžiu (8.1.1. punktas) (b. l. 32). Sąskaitos kreditavimo sutarties 1.28. punkte apibrėžta kas yra Sąskaita – tai sutarties Specialiojoje dalyje nurodyta kredito gavėjo banko sąskaita esanti banke (b. l. 30). Iš sąskaitos kreditavimo sutarties Specialiosios dalies matyti, jog Sąskaita yra Nr. LT85 7290 0000 4570 2177 (b. l. 29). Visi kortelės aptarnavimo, metiniai atnaujinimo mokesčiai buvo nurašomi nuo apeliantui priklausančios kreditinės sąskaitos Nr. LT85 7290 0000 4570 2177 (b. l. 61 – 71), tačiau nepakakus lėšų kreditinėje sąskaitoje, aptarnavimo mokesčiai buvo nuskaičiuoti nuo apelianto kitos sąskaitos Nr. LT86 7290 0000 7171 0478 (b. l. 74-76). Palūkanos už panaudotą mokėjimo kortelės kreditą pagal sandorį Nr. AGL/03789/1, laikotarpiu nuo 2010-12-15 iki 2014-03-17, buvo sumokėtos iš apeliantui priklausančios kreditinės sąskaitos LT85 7290 0000 4570 2177 (b. l. 64 – 70). Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalis). Apeliantas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovas 2015-01-21 pranešimu sutartį nutraukė ir nurodė atsakovui sumokėti skolą: 129,93 Eur išduoto ir negrąžinto kredito bei 13,22 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų (b. l. 34). Skolai pagrįsti ieškovas į bylą pateikė pažymą, iš kurios matyti, jog apelianto sutartiniai įsipareigojimai 2015-02-12 dienai sudarė 143,15 Eur (b. l. 35 - 38). Sąskaitos kreditavimo sutarties 9.2 punkte nurodyta, jog kredito gavėjui praleidus mokėjimų terminus, bankas turi teisę be atskiro įspėjimo nurašyti mokėjimų sumas iš Sąskaitos ir (ar) iš kitų kredito gavėjo sąskaitų, esančių banke, ir (ar), pateikęs debeto pavedimus ar kitus įstatymuose numatytus mokėjimo dokumentus, nurašyti mokėjimų sumas iš visų rūšių kredito gavėjo sąskaitų, esančių kitose kredito įstaigose. Kredito gavėjo mokėjimai laikomi sumokėtais jų nurašymo dieną iš Sąskaitos, kitų sąskaitų banke ar sąskaitų, esančių kitose kredito įstaigose (b. l. 32). Apeliantas teigia, kad sąskaitos kreditavimo sutarties 9.2 punkte pasirinkti jungtukai „ir (ar)“ lietuvių kalboje jungia du lygiaverčius dėmenis, todėl ieškovas turėjo įvertinti, jog kreditinėje sąskaitoje yra ne kliento įnešti pinigai, o kreditinės lėšos ir privalėjo mokėjimus nurašyti nuo debetinės sąskaitos (b. l. 115). Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktą sąskaitos kreditavimo sutarties 9.2 punkto interpretaciją vertintina kritiškai, kadangi sąskaitos kreditavimo sutartis ieškovui suteikia teisę pasirinkti iš kokios sąskaitos (kokia sąskaitų eiliškumo tvarka) mokėjimų sumas nurašyti. Kaip jau minėta, sąskaitos kreditavimo sutartyje nėra įtvirtinta nuostata, kad palūkanos ir sąskaitos administravimo mokesčiai bus nuskaičiuojami ne nuo kreditinės, o nuo kitos kortelės. Sąskaitos kreditavimo sutarties 12.2.1. punkte dar kartą įtvirtinta, jog bankas turi teisę nurašyti iš kredito gavėjo Sąskaitos, kitų kredito gavėjo turimų sąskaitų banke ar kituose bankuose mokėjimus bet kuria valiuta sutartyje numatyta tvarka (b. l. 32). Vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnis). CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Iš kreditinės mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutarties sąlygų 4.4 punkto nustatyta, kad aplinkybė, kad klientas negauna arba yra atsisakęs gauti mėnesio ataskaitą, neatleidžia kliento nuo jo įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymo; jei klientas negavo ataskaitos (išskyrus atvejus jei kortelės sąskaitoje nevyko jokios operacijos ar klientas pateikė bankui prašymą nesiųsti sąskaitų), klientas privalo apie tai informuoti banką ir pasidomėti apie priežastis kodėl ataskaita nebuvo gauta (b. l. 26).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog apeliantas turėjo informaciją apie savo kreditinės ir kitos kortelių balansus (buvo sudaręs elektroninės bankininkystės sutartį), taip pat byloje nėra įrodymų dėl apelianto pareikštų pretenzijų ieškovui dėl sąskaitų administravimo, taip pat apeliantas nėra kreipęsis į ieškovą dėl sąskaitos kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, daro išvadą, kad apeliantas, prisiėmęs sutartinius įsipareigojimus pagal sąskaitos kreditavimo sutartį, kurios teisėtumo byloje neginčijo ir, kurioje nėra įtvirtintos nuostatos dėl kreditinės kortelės administravimo mokesčių nurašymo nuo kitos sąskaitos, tačiau yra įtvirtintos nuostatos dėl ieškovo teisės nurašyti mokėjimų sumas iš kreditinės sąskaitos Nr. LT85 7290 0000 4570 2177 (sąskaitos kreditavimo sutarties 9.2 ir 12.2.1. punktai), 2012-03-01 pervedęs pinigines lėšas į debetinę sąskaitą, turėjo galimybę iš šios sąskaitos dengti kortelės aptarnavimo mokesčius. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Apeliantas savo sąskaitomis nesirūpino, t. y. elgėsi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisėmė ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014).

Išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Ieškovas prašo teismo priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, kurias pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus (2015-09-30 Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2015-09/084 ir AB „Citadele“ bankas 2015-10-08 sąskaitos išrašą) dėl patirtos 400 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos už advokatės suteiktas teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) (b. l. 128, 129). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba priteisiamos atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas. Atsižvelgdamas į šios bylos sudėtingumą, menką ginčo sumą, teismas ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkina iš dalies ir priteisia ieškovui 150 eurų už atsiliepimo į skundą surašymą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti iš apelianto V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo AB „Citadedle“ bankas (j. a. k. 112021619) 150 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.