Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ievos Gavelytės-Kalytienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Pauliaus Veršekio ir Nijolės Žimkienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, J. S. (J. S.) (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. S., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas laiduotojos E. S. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą be užstato. Baudžiamoji byla J. S. atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, J. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. rugsėjo 4 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, J. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2023 m. rugsėjo 4 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas J. S. nuosavybės teise priklausančiam automobiliui „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki automobilio konfiskavimo įvykdymo dienos.

J. S. paskirtos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas, specialiosios teisės sustabdymas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – naikintinos.

J. S. dokumentas – vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), saugomas voke bylos paskutiniame lape, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, perduotinas VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 3 d., apie 16.40 val., (duomenys neskelbtini), netoli „P.“ viešojo transporto stotelės, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Lexus RX450H“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu alkotesteriu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,89 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, J. S. apeliacinis skundas atmestinas.

15. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šia nuostata apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

16. Kaip minėta, J. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, jam paskiriant dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) ir turto konfiskavimą (transporto priemonės konfiskavimą). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, J. S. iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų faktinių bylos aplinkybių, veikos kvalifikavimo, savo kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat jo atžvilgiu taikyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto pagrįstumo bei nustatytų laidavimo sąlygų, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių. Apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių BPK pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

17. Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jei tai yra būtina). Taigi, net ir pripažinus, kad asmeniui iš esmės gali būti taikomas BK 40 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, šio straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2018). Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2019). Pagal susiformavusią teismų praktiką atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šios kategorijos bylose (dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje) paprastai skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, derinant ją su turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemone (priemonėmis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-511/2019).

Dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

18. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Viena iš jų yra uždraudimas naudotis specialia teise (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios baudžiamojo poveikio priemonės turinys ir sąlygos detalizuoti BK 68 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje aplinkybes, asmens kaltę, kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. Be to, baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), taisomai veikti asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-25-489/2017, 2K-7-144-628/2018).

19. J. S. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jam 1 metų 6 mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia (teise vairuoti transporto priemones), terminą, todėl prašo sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), terminą iki minimalaus 1 metų termino. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka, todėl minėtas prašymas yra atmestinas.

20. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad J. S. padarė nusikalstamą veiką naudodamasis transporto priemone, nors anksčiau jis nei administracine, nei baudžiamąja tvarka už vairavimą esant neblaiviam baustas nebuvo, tačiau nagrinėjamo įvykio metu jam nustatytas neblaivumo laipsnis ženkliai viršijo 1,51 promilės ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė už vairavimą išgėrus, t. y. jam nustatytas 1,89 promilės neblaivumas. Taigi, akivaizdu, jog J. S., vairuodamas automobilį, kėlė rimtą grėsmę tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių saugumui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai J. S. skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą.

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, J. S. asmenybę bei siekdamas prevencinių tikslų sprendė, kad uždraudimo naudotis specialia teise tikslai bus tinkamai įgyvendinti uždraudžiant jam naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 metų 6 mėnesių terminui, kuris yra trumpesnis, nei BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis. Pažymėtina, kad teismas įvertino, jog J. S. padarė nesunkų nusikaltimą, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, anksčiau neteistas, nors baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, teisės pažeidimas, kuris susijęs su alkoholio vartojimu, padarytas pirmą kartą, turi šeimą, dirba, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto asmenybę teigiamai charakterizuojančių aplinkybių visuma skundžiamame procesiniame sprendime įvertinta teisingai ir šios aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti J. S. trumpesnį paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą.

22. Asmeninės J. S. gyvenimo aplinkybės, susijusios su gyvenamąja vieta, šeima, būtinybė turėti vairuotojo pažymėjimą asmeninių ir šeimos poreikių tenkinimui negali būti vertinamos kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso greičiau atgauti teisę vairuoti prioritetą prieš viešąjį interesą – užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų baudžiamojo įstatymo nustatytam laikotarpiui eliminuoti neblaivius vairavusius asmenis. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog asmeninio gyvenimo aplinkybės, ar tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia pagrindo skirti švelnesnes baudžiamojo poveikio priemones ar nustatyti trumpesnį jų taikymo terminą. Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatyto uždraudimo naudotis specialia teise termino pagrįstumą, svarbu ir tai, kad J. S. sustabdžius policijos pareigūnams, atlikusiems vairuotojų blaivumo kontrolę, ir patikrinus J. S. blaivumą alkotesteriu, pirmu pūtimu jam buvo nustatytos net 2,30 promilių neblaivumas, po 18 minučių – 1,89 promilės neblaivumas, J. S. vairavo automobilį esant pakankamai intensyviam eismui, pavakare, apie 16.40 val. Taigi, J. S., vairuodamas automobilį, kėlė rimtą grėsmę tiek savo, tiek kitų eismo dalyvių saugumui ir galimai tik laimingo atsitiktinumo dėka bei policijos pareigūnams užkirtus kelią tolesnei jo kelionei, skaudesnių pasekmių buvo išvengta. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nepriklausomai nuo taikytinos atsakomybės rūšies, įstatymų leidėjas yra nustatęs minimalią 0,41 promilės etilo alkoholio asmens kraujyje ribą, kurią nustačius jau laikoma, kad asmuo vairavo neblaivus, todėl J. S. nustatytas neblaivumas ypatingai viršija įstatymais nustatytą ribą, iki kurios asmenys dar gali vairuoti transporto priemones. Be to, J. S., turėdamas gyvenimiškos patirties, ilgametę vairuotojo patirtį (net apie 35 metus), žinodamas, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, neabejotinai suvokdamas, kad yra neblaivus, suprasdamas grėsmę, kurią kelia jo veika kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui, ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes ir vairavo transporto priemonę. Todėl pirmosios instancijos teismo J. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) – 1 metus 6 mėnesius, kuri savo dydžiu artimesnė minimaliai šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmės ribai, negali būti laikoma neproporcinga, varžančia J. S. teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar trumpesnio, t. y. minimalaus 1 metų ir J. S. šeimos poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones termino nustatymas, pažeistų padarytos nusikalstamos veikos ir skirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo, teisingumo principus bei kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę, jos paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą, kai už šiukščius ir tyčinius įstatymo pažeidimus skiriamos minimalios baudžiamojo poveikio priemonės.

23. Pažymėtina, kad kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, bausmės (poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010). Jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas J. S. paskirti draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trumpesniam terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo jis patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nereiškia, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam J. S. uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metams 6 mėnesiams yra motyvuotas (BPK 305 straipsnio 4 dalis), priimtas nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo (BK 68 straipsnis) reikalavimų ir teisingai įvertinus šiam klausimui spręsti reikšmingas faktines bylos aplinkybes, J. S. asmenybę bei jo padarytos veikos pavojingumą, todėl pagrindo daryti išvadą, jog BK 68 straipsnis šioje byloje pritaikytas netinkamai, nėra.

Dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo.

25. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (taigi ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pažymėtina, kad nuosekliai formuojamoje kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog kelių transporto priemonė laikoma nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone ir atitinka pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018, 2K-136-699/2018, 2K-81-676/2019 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018).

26. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad J. S. padarė vieną šiurkščiausių bei pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus – policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė didesnį nei 1,51 promilės girtumą, t. y. 1,89 promilės neblaivumą. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, šios nusikalstamos veikos padarymas yra neįmanomas be transporto priemonės, todėl J. S. nuosavybės teise priklausantis automobilis „Lexus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone, kuri atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą. Teismas, įvertinęs apeliantui nustatytą neblaivumo lygį, veikos padarymo aplinkybes, automobilio vertę, sprendė, kad iš J. S. turi būti konfiskuojama jam nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kuria buvo padaryta nusikalstama veika, o ne skiriamas jo pageidaujamas automobilio vertės dalį atitinkančios pinigų sumos sumokėjimas. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teismų praktiką analogiškose bylose, apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu neturi pagrindo nesutikti.

27. Apeliaciniame skunde, ginčydamas automobilio konfiskavimo paskyrimą, kaip esminius argumentus J. S. nurodė, jog automobilis „Lexus RX450H“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytas kartu su sutuoktine, kad tai vienintelis šeimos automobilis, kad su sutuoktine augina du mažamečius vaikus, kuriuos kasdien reikia vežti apie 10 km nuo namų iki mokyklos ir atgal. Nagrinėjamu atveju automobilis atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje numatytą konfiskuotino turto sampratą ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, gali būti konfiskuojamas. Nei pirmosios instancijos teismas, nei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyto imperatyvo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir apelianto argumentas, jog automobilis yra šeimos turtas, kadangi pagal teismų praktiką tai, kad konfiskuotinas turtas priklauso bendrai sutuoktiniams, nėra pagrindas jo nekonfiskuoti ir tai nerodo sprendimo konfiskuoti turtą neproporcingumo padarytam teisės pažeidimui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-353-870/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-458/2021, 2K-112-942/2021, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-524-908/2023). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė laikytina proporcinga J. S. padarytai nusikalstamai veikai. Apelianto nurodomos teigiamai jį charakterizuojančios aplinkybės, šeimos ar sutuoktinės poreikis naudotis automobiliu, negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančioms netaikyti automobilio konfiskavimo ar svarstyti galimybę taikyti konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančios pinigų sumos ar viso konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės egzistavo dar iki apeliantui padarant nusikalstamą veiką ir jam buvo žinomos, t. y. jis aiškiai suvokė, jog transporto priemonės turėjimas yra reikalingas, tačiau nei atitinkamos aplinkybės, nei numatomos ateityje kilsiančios pasekmės nuo nusikalstamo veikimo nesulaikė. Pasirinkdamas neteisėtai veikti, J. S. prisiėmė riziką dėl teisinių pasekmių ir turi prisiimti visas neigiamas pasekmes už nusikalstamos veikos padarymą. Priešingu atveju gali susiformuoti nebaudžiamumo arba per švelnaus nubaudimo praktika už visuotinai pavojingas veikas. Juo labiau, kad J. S. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, dėl ko jis neturės teistumo bei dėl ko jam nebuvo skirta BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Paminėtina ir tai, kad ir teismų praktikoje sprendžiant dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, pripažįstama, jog kaltininko asmenybė ar automobilio vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).

28. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, kad transporto priemonės konfiskavimas siejasi su J. S. inkriminuoto nusikaltimo aplinkybėmis, o taip pat atitinka kitos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo – taikymo tikslingumą. Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktus duomenis ir nustatęs, kad J. S. vairavo jam priklausantį automobilį „Lexus RX450H“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrįstai ir tinkamai pritaikydamas BK 72 straipsnio nuostatas, konfiskavo automobilį „Lexus RX450H“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip J. S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, priemonę. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindas daryti išvadą, jog J. S. turto – automobilio „Lexus RX450H“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams ir dėl to iš kaltininko turi būti išieškota tik dalis šio turto vertės ar visa šio turto vertė. Ši baudžiamojo poveikio priemonė apeliantui buvo paskirta pagrįstai, ji yra teisinga ir proporcinga bei būtina, įgyvendinant BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Todėl tenkinti J. S. skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.