Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 450 MGL (21 500 Eur) dydžio bauda. Pritaikius BK 64¹ straipsnį, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant A. Š. 300 MGL (15 000 Eur) dydžio baudą, kurią leista sumokėti per dvylikos mėnesių terminą. Vadovaujantis BK 72 straipsniu konfiskuota transporto priemonė „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir mobiliojo ryšio telefonas „BlackBerry Curve“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. A. Š. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2020 m. kovo 31 d., apie 14 val. 20 min., Tauragės r., (duomenys neskelbtini) teritorijoje automobiliu „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu V. Š., pažeisdamas nustatytą tvarką, tai yra 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (2007 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 4-312, 2010 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. 4-31, 2010 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 4-443, 2013 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 4-759 redakcija) 2 punkto, 2.1. ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus )“, 3 punkto, 3.1., 3.1.2. ir 3.3. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad ,,Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija <...> 10 pakelių cigarečių <...> kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares arba gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto kiekio, leidžiamo keleiviams įvežti oro transportu iš trečiųjų šalių be importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų“, gabeno 5 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su baltarusiškomis banderolėmis, tai yra nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 18 213 Eur (364,26 MGL) – ir viršija 250 MGL.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendį ir paskirti jam 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudą, pratęsti baudos sumokėjimo terminą iki 2022 m. rugsėjo 19 d., t. y. dvidešimt keturiems mėnesiams, nekonfiskuoti automobilio „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis nuo sulaikymo momento pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus atvyko, netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir teismo procesui. Nors A. Š. praeityje teistas, tačiau teistumas yra išnykęs, bausmė atlikta, nuo to laiko jau yra praėję aštuoneri metai. 2020 m. pradžioje, šalyje paskelbus karantiną, A. Š. verslas nebenešė pelno, todėl jis buvo priverstas imtis neteisėtos veiklos, kad galėtų išlaikyti šeimą. Nusikaltimas yra atsitiktinis, padarytas iš nevilties, tai nėra A. Š. pragyvenimo šaltinis, jis nėra nusikalsti linkęs asmuo. Nuteistojo darbo užmokestis yra 600 Eur, jo sutuoktinė nedirba, sutuoktiniai turi tris vaikus, du iš jų yra nepilnamečiai. Apeliantas turi finansinių įsipareigojimų – kreditų, įmokos kiekvieną mėnesį siekia 840 Eur. Esant tokioms aplinkybėms, sumokėti 300 MGL (15 000 Eur) dydžio baudą per dvylika mėnesių, t. y. po 1 250 Eur per mėnesį, nuteistasis neturės jokios objektyvios galimybės, tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimų, nukentėtų nuteistojo šeimos, o ypač vaikų, interesai. Juo labiau, kaip nurodo apeliantas, dėl savo neteisėtų veiksmų jis jau prarado 5 000 Eur, sumokėtus už cigaretes, taip pat yra konfiskuojamas ir jo automobilis, kurio vertė 2 200 Eur. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė prokurorės prašomą bausmę, neįsigilinęs į nuteistojo argumentus. Juo labiau, kad teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra skiriamos mažesnės bausmės (Kauno apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1-260-245/2019).

2.2. Apeliantas pažymi, kad vežamos cigaretės automobilyje nebuvo slepiamos, automobilis nebuvo pritaikytas joms gabenti, cigaretės juo buvo vežamos pirmą kartą, dienos metu, nesislepiant. Transporto priemonė yra registruota sutuoktinės vardu, ji juo nuolat naudojasi, jis skirtas šeimos, vaikų poreikiams tenkinti. Apie tai, kad automobilyje bus gabenamos cigaretės sutuoktinė nežinojo. Tokiu būdu, nuteistojo teigimu, automobilis neturėtų būti laikomas nusikaltimo padarymo įrankiu ir konfiskuojamas.

2.3. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, jo šeiminę ir finansinę padėtį, norą sumokėti baudą savanoriškai, baudos mokėjimo terminas turėtų būti pratęstas.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo A. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis A. Š. neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau prašo sumažinti jam paskirtos bausmės – baudos dydį, netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – transporto priemonės konfiskavimo ir nustatyti ilgesnį terminą baudai sumokėti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį peržiūri tik tokia apimtimi, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – vadovaujantis įstatymu išsamiai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

7. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas, vadovavosi bausmės individualizavimo principu bei atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. A. Š. padarė tyčinį, sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) dėl savanaudiškų motyvų, siekdamas turtinės naudos. Apeliacinės instancijos teismo neįtikina apelianto argumentai, kad ši nusikalstama veika buvo atsitiktinė, padaryta iš nevilties, siekiant gauti pajamų šeimos išlaikymui. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad už cigaretes, kuriomis asmuo disponavo, pažeisdamas nustatytą tvarką, jis sumokėjo 5 000 Eur, kas reiškia, kad tuo metu finansines galimybes išlaikyti šeimą jis turėjo, be to, kaip pats nurodė teisiamojo posėdžio metu, pardavęs tokį kiekį cigarečių būtų uždirbęs tik kelis šimtus eurų (t. 2, b. l. 75). Iš baudžiamojoje byloje esančio A. Š. susirašinėjimo su asmeniu, pasivadinusiu „(duomenys neskelbtini)“, matyti, kad bendravimas vyksta ne pirmą kartą, kalbamasi apie abiejų bendrą kontaktą – asmenį, pasivadinusį „(duomenys neskelbtini)“, o tardamasis su šiuo asmeniu dėl susitikimo vietos, A. Š. nurodė, kad susitikti galėtų „kaip visada msi“ (t. 1, b. l. 23-24). Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad paskutinį kartą A. Š. yra teistas 2012 m. ir šiuo metu teistumas yra išnykęs, vis dėlto, tai nepaneigia fakto, kad jis jau buvo teistas už analogiško nusikaltimo padarymą (t. 1, b. l. 168), kas reiškia, kad asmuo tinkamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir vėl nusikalto. A. Š. polinkį nesilaikyti įstatymų patvirtina ir tai, kad per pastaruosius trejus metus jis yra šešis kartus baustas administracine tvarka, septintą kartą yra nubaustas jau po nusikaltimo padarymo (t. 1, b. l. 172-176). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė – bauda, kurios dydis nustatytas mažesnis nei šios bausmės vidurkis ir, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, dar sumažintas vienu trečdaliu, yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei, atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta. Pažymėtina ir tai, kad nepagrįstai paskyrus švelnią bausmę, kaltininko sąmonėje susiformuoja nebaudžiamumo jausmas, o tai prieštarauja ne tik bausmės tikslams, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai.

9. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. kad nuteistasis A. Š. turi šeimą, augina tris vaikus, turi finansinių įsipareigojimų, yra reikšmingos, tačiau šios aplinkybės, vertinant ir kitas nagrinėjamoje byloje nustatytas bei pirmosios instancijos teismo aptartas aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog A. Š. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos šeiminės ir socialinės aplinkybės yra gyvenimiškai įprastos ir tipinės, todėl nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog nuteistajam paskirta baudos bausmė prieštarauja teisingumo principui. Nurodomus finansinius įsipareigojimus A. Š. turėjo jau nusikaltimo darymo metu, tačiau nei tai, nei apeliaciniame skunde akcentuojami vaikų interesai nuo nusikalstamo elgesio jo nesulaikė. Svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas į apelianto turtinę padėtį atsižvelgė nustatydamas baudos sumokėjimo terminą. Tai, kad A. Š. netrukdė ikiteisminiam tyrimui ir teisminiam bylos nagrinėjimui, atvyko pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus yra kaltininko pareiga, o ne išskirtinės aplinkybės, galinčios daryti esminę įtaką sprendimui dėl bausmės švelninimo.

10. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodomą Kauno apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje priimtą sprendimą skirti mažesnę baudą, pažymėtina, kad bausmės skyrimo klausimas kiekvienoje byloje sprendžiamas individualiai, įvertinus ne tik nusikaltimo padarymo aplinkybes, bet ir kaltininko asmenybę. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė, o A. Š. paskirtoji bausmė buvo tinkamai individualizuota.

11. Apeliacinės instancijos teismas, aptaręs nutarties 7 ir 9 punktuose nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų. A. Š. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, nes ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

12. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia, atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką A. Š. cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis gabeno automobilyje, todėl jis pagrįstai pripažintas nusikaltimo padarymo priemone. Nepaisant to, kad automobilyje cigaretėms gabenti nebuvo įrengta slėptuvė, tačiau be automobilio tokio cigarečių kiekio gabenti nebūtų buvę įmanoma. Nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir tokia transporto priemonė, kuria kaltininkas naudojasi tam, kad sudarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą, todėl vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, automobilis „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas konfiskuotinu turtu.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilis „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas nuteistojo sutuoktinės V. Š. vardu (t. 1, b. l. 158). Šis automobilis įgytas santuokoje (2019 m. gegužės 8 d.) ir yra bendroji sutuoktinių nuosavybė. Teisiamojo posėdžio metu A. Š. pripažino, kad automobilis yra šeimos turtas, jam įsigyti buvo panaudoti šeimos pinigai (t. 2, b. l. 75).

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų ar vieno iš sutuoktinių vardu, yra pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtų pasibaigusi automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.100 straipsnis), teismas preziumuoja, kad automobilis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams, t. y. tiek nuteistajam A. Š., tiek jo sutuoktinei V. Š.. Kaip nustatyta teisiamojo posėdžio metu, šiuo automobiliu dažniausiai naudojosi pats A. Š. (t. 2, b. l. 75).

15. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą ar 5 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-291-699/2016 ir kt.). Taigi tai, kad konfiskuotinas turtas priklauso bendrai sutuoktiniams, nėra pagrindas jo nekonfiskuoti ir tai nerodo sprendimo konfiskuoti turtą neproporcingumo padarytam teisės pažeidimui.

16. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo prašymas nustatyti ilgesnį, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas, nuteistajam paskirtos baudos sumokėjimo terminą. Baudos bausmės vykdymo tvarka ir sąlygos nustatytos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 22–25 straipsniuose. BVK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudos bausmė įvykdoma savanoriškai arba priverstinai. Šio straipsnio 2 dalies nuostatų prasme bauda į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą privalo būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. BVK 22 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas privalo pasirašytinai įspėti nuteistąjį, jog nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad, atsižvelgiant į A. Š. turtinę padėtį, vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, paskirtai baudai sumokėti buvo nustatytas dvylikos mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo terminas, t. y. ilgesnis baudos sumokėjimo terminas už BVK 22 straipsnio 2 dalyje numatytąjį. Taip pat skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad per nustatytą terminą nesumokėjus paskirtos baudos, bauda bus išieškota priverstinai.

17. Baudos vykdymą, kaip minėta, reglamentuoja BVK 22–25 straipsnių nuostatos. Vadovaujantis BPK 362 straipsnio 4 dalimi, klausimus, numatytus BVK, nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas. Taigi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, t. y. dar nepradėjus vykdyti nuosprendžio, nėra pagrindo spręsti apie nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą, vertinti realias galimybes, įdėjus visas įmanomas pastangas, laiku sumokėti paskirtą baudą. Vadovaujantis teismų praktika, klausimas dėl paskirtos baudos sumokėjimo termino pratęsimo galėtų būti sprendžiamas tik teismui nuosprendžio vykdymo metu nustačius, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo pasikeitė tam tikros aplinkybės, dėl kurių nuteistajam yra sudėtinga sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą per teismo nurodytą terminą. Tokiu atveju būtent nuosprendžio vykdymo metu nuosprendį priėmęs teismas BPK 362 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka galėtų svarstyti klausimą dėl baudos sumokėjimo termino pratęsimo, esant aplinkybių, patvirtinančių nuteistojo siekį savanoriškai sumokėti jam paskirtą baudą ir galimybės sumokėti šią baudą per teismo nustatytą terminą sumažėjimą, visumai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1S-280-387/2017, 1S-40-518/2019, 1S-288-387/2019 ir kt.).

18. Iš bausmių vykdymo įstatymo nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas prioritetą teikia savanoriškam nuosprendžio įvykdymo būdui ir teismo nuosprendis pirmiausia vykdomas nuteisto asmens laisva valia pagal teismo nuosprendyje nurodytą ar įstatyme nustatytą tvarką. Nepriklausomai nuo teismo nuosprendžio įvykdymo būdo, teismo procesinis sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus iš esmės, privalo būti įvykdytas (BPK 346 straipsnio 1 dalis). Dėl to nuteistas asmuo turėtų būti suinteresuotas tinkamai ir laiku įvykdyti teismo nuosprendį, nes tik tokiu būdu įgyvendinami baudžiamojo proceso tikslai. Tik teismo nuosprendžio neįvykdžius savanoriškai, pradeda veikti teisės normos, reguliuojančios priverstinį jo įvykdymą, ir teismo procesinis sprendimas vykdomas pagal įstatymo leidėjo aiškiai nustatytas prievartinio teismo nuosprendžio įvykdymo mechanizmo taisykles. BK 47 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo neturi lėšų sumokėti teismo paskirtą baudą, teismas, vadovaudamasis šio kodekso 65 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, nuteistojo sutikimu šią bausmę gali pakeisti viešaisiais darbais. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti, teismas gali pakeisti baudą laisvės apribojimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.