Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-34-516/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-05-07
Bylos Nr.: 2A-34-516/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01582-2013-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Vilija Mikuckienė
Atsakovas: valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: O. R. R., D. O., G. R., D. E.

Kategorijos

2.1.2.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-34-516/2020 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01582-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.; 2.1.3.3.4.; 2.6.39.2.13.; 3.2.4.11 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gegužės 7 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Vilijos Mikuckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1508-614/2018 pagal ieškovų O. R. R., D. O., G. R. ir D. E. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras, dėl teisės pripažinimo, draudimo išmokos išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai O. R. R., D. O., G. R. ir D. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę, prašė:

1.1. pripažinti jų sumokėtas AB bankui Snorui pinigines lėšas pagal jų sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis indėliu;

1.2. įpareigoti atsakovę VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti indėlių draudimo išmokas ieškovams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – ir IĮIDĮ) nustatyta tvarka ir sąlygomis;

1.3. priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo;

1.4. priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad su trečiuoju asmeniu BAB banku Snoru sudarė obligacijų pasirašymo sutartis. Už obligacijas O. R. R. sumokėjo 49 990,40 Eur, D. O. – 7 797,75 Eur, G. R. – 13 497,41 Lt, D. E. – 19 996,16 Lt. Obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. lapkričio 4 – 16 d. laikotarpiu, tačiau dėl Lietuvos banko valdybos nutarimu paskelbto moratoriumo bankui ir dėl 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 taikyto AB banko Snoro akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat dėl bankui atšauktos licencijos ir bankroto bylos iškėlimo, obligacijos nebuvo pervestos į ieškovų vertybinių popierių sąskaitas. Pateikdamas indėlininkų sąrašus bankas neįtraukė ieškovų, kaip obligacijų savininkų, į šiuos sąrašus, ieškovai nėra gavę draudimo išmokų. Ieškovų tvirtinimu, reikalavimo teises į banke esančius pinigus pagal IĮIDĮ nuostatas jie įgijo vėliausiai nuo 2011 m. lapkričio 24 d., o bankas turi prievolę juos grąžinti, todėl šie pinigai laikytini indėliu. Kadangi bankas lėšų negrąžino, lėšos pripažintinos indėliu ir indėlių draudimo objektu, o ieškovams atsakovė turi išmokėti draudimo išmokas bei procesines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.37 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimas

3. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą, prašydama civilinę bylą nutraukti arba patikslintą ieškinį palikti nenagrinėtą, o jei šis prašymas nebūtų tenkintas – patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad kad, atsižvelgiant į ESTT (Nr. C-688/15 ir C-109/16) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018) pateiktus išaiškinimus, atsakovė išmoka draudimo išmokas visiems į ją besikreipusiems BAB banko SNORAS neįsigaliojusių obligacijų turėtojams, kurie kreipiasi į įmonę ir išreiškia savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo ir nurodo banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus. Minėtą aplinkybę patvirtina ir viešojoje erdvėje skelbiama informacija apie draudimo išmokų išmokėjimą visiems Banko neįsigaliojusių obligacijų turėtojams. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nebelieka ginčo dalyko, nes ieškovams (kaip ir kitiems neįsigaliojusių obligacijų turėtojams) draudimo išmokos yra išmokamos, t. y. jų teisė į draudimo išmoką jau yra pripažinta. Ieškovams (jos atstovui) tereikia kreiptis į atsakovę ir išreikšti savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo, nurodyti banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus ir draudimo išmoka ieškovams bus išmokėta. Atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, taip pat nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu. ESTT konstatavo, kad pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė tik patiems Banko klientams. Tokias išvadas ESTT padarė nepaisydamas to, kad bylose C-688/15 ir C-109/16 ieškovai savo ieškiniuose buvo nurodę, kurios sistemos apsaugos taikymo reikalauja. Todėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė mokėti konkrečiam asmeniui draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas atsiranda tik nuo to momento, kai asmuo kreipiasi į ją ir išreiškia valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo išmokos asmenims išreiškus valią dėl sistemos pasirinkimo yra išmokamos, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė ieškovės atžvilgiu yra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra visiškai nepagrįstas.

Šalies argumentai

4. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo ir prašymą nutraukti dalį bylos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, paaiškindami, kad atsakovė išmokėjo jiems draudimo išmokas. Ieškovai taip pat nurodė, kad palaiko išvestinį reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir prašo priteisti iš atsakovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu 1) priėmė ieškovų O. R. R., D. O., G. R. ir D. E. atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl piniginių lėšų pripažinimo indėliu ir draudimo išmokos išmokėjimo ir šią bylos dalį nutraukė; 2) priteisė iš atsakovės VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovei O. R. R. 5 proc. dydžio metines palūkanas už 49 990,40 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 17 d.) iki prievolės visiško įvykdymo, tai yra iki 2018 m. rugsėjo 18 d., o taip pat iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis 350,44 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) priteisė iš VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovei D. O. 5 proc. dydžio metines palūkanas už 7 797,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 17 d.) iki prievolės visiško įvykdymo, tai yra iki 2018 m. rugsėjo 18 d., o taip pat iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis 189,24 Eur bylinėjimosi išlaidų; 4) priteisė iš atsakovės ieškovei G. R. 5 proc. dydžio metines palūkanas už 3 909,12 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 17 d.) iki prievolės visiško įvykdymo, tai yra iki 2018 m. rugsėjo 18 d., o taip pat iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis 140,18 Eur bylinėjimosi išlaidų; 5) priteisė iš atsakovės ieškovui D. E. 5 proc. dydžio metines palūkanas už 5 791,29 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 17 d.) iki prievolės visiško įvykdymo, tai yra iki 2018 m. rugsėjo 7 d., o taip pat iš atsakovės ir trečiojo asmens lygiomis dalimis 140,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Pasisakydamas dėl ieškovų atsisakymo nuo dalies ieškinio priėmimo, teismas pažymėjo, kad po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 11 d. išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-214-701/2018, šioje byloje iš esmės neliko ginčo dėl to, jog ieškovai turi teisę reikalauti draudimo išmokų už neįsigaliojusias obligacijas išmokėjimo ir byloje yra pateikti įrodymai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas ieškovams jau išmokėjo bylos nagrinėjimo metu.

7. Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti procesines palūkanas, teismas sutiko su ieškovų atstovo argumentu, kad 2013 m. liepos 15 d. procesiniame dokumente ieškovai aiškiai ir nedviprasmiškai įgyvendino savo teisę pasirinkti taikomą draudimo sistemą, ieškinyje prašydami ir visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikydamiesi pozicijos, jog jų pagal Obligacijų sutartis bankui Snorui perduotos piniginės lėšos yra indėliai. Teismas pažymėjo, kad 2013 metais ieškovai piniginį reikalavimą reiškė būtent atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nuo pat bylos pradžios buvo aiški ieškovų pozicija dėl draudimo sistemos pasirinkimo, o tai, kad ieškovų atstovas atsakovei 2018 m. rugsėjo 3 d, o D. E. 2018 m. rugpjūčio 31 d., pateikė pakartotinį raštą dėl sistemos pasirinkimo, teismo vertinimu, nesudaro ir neturėjo sudaryti atsakovei jokių kliūčių anksčiau įvykdyti piniginę prievolę ir sumokėti ieškovams jiems priklausančias išmokas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, teismas sprendė, kad šiuo atveju neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 17 d.) iki draudimo išmokos kiekvienam ieškovui išmokėjimo dienos.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliaciniame skunde atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimo dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė, antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Šiuo atveju atsakovė nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino.

8.2. Draudimo apsaugos taikymas asmenims, kurie buvo sudarę su BAB banku SNORAS obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo obligacijų savininkais, nebuvo aiškus ir nereglamentuotas IĮIDI. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pati savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo. Net teismai, priimdami sprendimus/nutartis, netenkindavo ieškovų ieškinių ir nepripažindavo jų indėlininkais/investuotojais, todėl atsakovei nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Juo labiau, kad IĮIDĮ apskritai nereglamentuoja atvejų, kada kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju asmuo galėtų pasirinkti, kokia draudimo sistema, indėlių ar įsipareigojimų investuotojams, naudotis. Tokią taisyklę suformulavo tik ESTT savo sprendime (prejudiciniame sprendime sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16), pagal kurio išaiškinimą vėliau Lietuvos Aukščiausias Teismas priėmė nutartis neįsigaliojusių obligacijų bylose. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į teismų išaiškinimus, privalėjo įvertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų ieškovams atsakovė turi išmokėti draudimo išmoką. Po ESTT sprendimo priėmimo ir jame pateiktų išaiškinimų asmuo turėjo teisę pasirinkti norimą sistemą, atitinkamai tikslinti ieškinį, jame keičiant pirminę prašytą taikyti apsaugos sistemą.

8.3. Pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė tik patiems BAB banko SNORAS klientams. Atsakovė negali savavališkai nuspręsti, kokią sistemą taikyti konkrečiam ieškovui, nes pagal ESTT išaiškinimus tik pats asmuo gali ją pasirinkti. Asmens valios išreiškimas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra ypatingai reikšmingas, nes, kaip patvirtina įvairių bylų faktinės aplinkybės, asmenys, nepaisant to, kad bylose pareikštais ieškiniais prašo išmokėti jiems įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas, atsakovei pateiktuose prašymuose prašo išmokėti jiems indėlio draudimo išmokas, atitinkamai keičia/tikslina ieškinių reikalavimus. Į asmenų išreikštą valią atsižvelgiama išmokant draudimo išmokas. Praktikoje yra nemažai pavyzdžių, kai ieškovai procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu arba teikdami prašymus dėl draudimo išmokos išmokėjimo keičia savo valią dėl draudimo sistemos pasirinkimo. Netgi Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213-687/2018 ir pripažinus ieškovus indėlininkais bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ įvykdžius nutartį ir išmokėjus draudimo išmokas, susiklostė situacija, kai ieškovas draudimo išmoką grąžino, nurodydamas, kad jo valia yra kitokia nei nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir jis pageidauja gauti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoką.

8.4. Daug ieškovų yra pateikę prašymus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti draudimo išmoką pagal atitinkamą sistemą, kai tuo tarpu juos atstovaujantys advokatai teismo posėdžių metu ar procesiniuose dokumentuose nurodydavo visai kitokią ieškovų valią. Dėl šių aplinkybių negalima teigti, kad atsakovė yra praleidusi prievolės įvykdymo terminą. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė konkretaus asmens atžvilgiu išmokėti jam draudimo išmoką pradeda egzistuoti tik tada, kai asmuo, atsižvelgdamas į teismų išaiškinimus, išreiškia atsakovei valią dėl draudimo išmokos sistemos pasirinkimo. Nagrinėjamu atveju ieškovai galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 3 d., atsiuntus atsakovei prašymą dėl draudimo išmokos už neįsigaliojusias BAB banko SNORAS obligacijas pervedimo, taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą. Atsakovė nedelsdama ieškovams išmokėjo draudimo išmokas. Atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino bei nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu, Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą priteisti ieškovams procesines palūkanas.

8.5. Draudimo išmokų nebuvo galima išmokėti anksčiau, nes po ESTT 2018 m. kovo 28 d. prejudicinio sprendimo buvo laukiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. 2018 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendime (bylos Nr. 3K-3-232-969/2018) nurodė, kad ieškovai turi pasirinkti, pagal kurią sistemą pasinaudoti teise į kompensaciją. Tuo tarpu IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Iš išdėstyto akivaizdu, kad po kasacinio teismo išaiškinimų buvo nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju, nes iš teismo priimto sprendimo aišku, kad išmoka išmokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudiminę apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, atsakovė jokiu būdu negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau nei buvo pateikti teismų išaiškinimai, suformavę naujas draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Vilniaus apygardos teismas sprendime nevertino šių aplinkybių, todėl klaidingai nustatė procesinių palūkanų priteisimo momentą ir paskirtį.

8.6. Klausimas dėl to, ar asmenys, su BAB banku SNORAS sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į Banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją, nebuvo aiškus ir šios kategorijos bylas nagrinėjusiems nacionaliniams teismams. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priimdavo sprendimus/nutartis ieškovų ieškinius dėl draudimo išmokų už neįsigaliojusias obligacijas ir akcijas išmokėjimo atmesti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodydavo, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovus indėlininkais/investuotojais, o jų reikalavimus dėl draudimo išmokų už neįsigaliojusias obligacijas ir akcijas priteisimo atmesdavo kaip nepagrįstus (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2008-611/2013, 2015 m. sausio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-230-345/2015, 2015 m. kovo 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2836-603/2015; 2013 m. gegužės 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-441-661/2013 ir kt.). Todėl akivaizdu, kad atsakovė draudimo išmokos už neįsigaliojusias obligacijas mokėti negalėjo, kadangi tam nebuvo teisinio pagrindo ir netgi nacionaliniai teismai priimamuose sprendimuose/nutartyse nurodydavo, kad neįsigaliojusios obligacijos ar akcijos nėra draudimo objektas. Atsakovė pati savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, jokiu būdu negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo, o atsakovei nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų praktika šiuo klausimu buvo nevienoda, be to, bylos buvo stabdomos ilgiems metams, Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtą ir nepagristą sprendimą priteisti ieškovams procesines palūkanas, kadangi tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

8.7. Vilniaus apygardos teismas, priteisdamas ieškovams procesines palūkanas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-325-684/2017 suformuota praktika ir nurodė, kad bylos nėra skirtingos ir klausimas dėl palūkanų priteisimo yra analogiškas. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo byloje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo išnagrinėtas procesinių palūkanų klausimas indėlio sertifikato turėtojo byloje, kurioje egzistavo visiškai kitokios aplinkybės, tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas teisės gauti draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas klausimas ir pateikti visai kitokie tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai. Be to, kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad ieškovų sumokėtos sumos už Banko indėlių sertifikatus yra draudimo objektas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje aktualus visai kitas ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimas, kuris numato, kad neįsigaliojusių obligacijų turėtojas gali pasinaudoti dviejų sistemų apsauga: indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams, t. y. pasirinkti, kokia sistema naudotis, gali tik pats banko klientas, teismas ar atsakovė nuspręsti už jį negali. Akivaizdu, kad šios bylos ir kasacinio teismo išnagrinėtos bylos, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ratio decidendi skiriasi.

8.8. Atsakovė negalėjo išmokėti draudimo išmokų anksčiau nei buvo pateikti ESTT, o vėliau kasacinio teismo išaiškinimai, suformavę IĮIDĮ nereglamentuotas draudimo išmokų mokėjimo taisykles. Kadangi atsakovė nėra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo termino bei nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, todėl Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.

8.9. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovai atsisakė dalies ieškinio reikalavimų – dėl draudimo išmokų išmokėjimo už turėtas BAB banko SNORAS neįsigaliojusias obligacijas, ši bylos dalis teismo buvo nutraukta. Atsižvelgiant į tai, teismas net ir spręsdamas, kad ieškovams turi būti atlygintos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteisdamas išlaidų atlyginimą ieškovams turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, o ne priteisti ieškovams visas jų prašytas bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimu ieškinys nebuvo tenkintas visiškai, nes dalies ieškinio reikalavimų (dėl draudimo išmokų priteisimo) ieškovai nagrinėjamoje byloje jau buvo atsisakę.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovai prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

9.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovams priklauso 5 procentų procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas tinkamai pritaikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies bei CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias ieškovų teisę į procesines palūkanas ir jų skaičiavimo tvarką (t. y. CK 6.37 straipsnio 2 dalį) bei procesinių palūkanų dydį (t. y. 6.210 straipsnio 1 dalį).

9.2. Tai, kad atsakovė nesiėmė veiksmų savo pareigoms pagal įstatymą įvykdyti ir aktyviai bandė vengti mokėjimų ieškovams, keliant teisinį ginčą bei byloje ginčijant ieškovų reikalavimus iš esmės, neatleidžia jos nuo atsakomybės ir ieškovų patirtų nuostolių atlyginimo, net jei teisinis reglamentavimas jos manymu buvo neaiškus.

9.3. Atsakovė iki visiško prievolės įvykdymo nepagrįstai naudojosi jų pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Ieškovų nuostoliai pasireiškė tuo, kad jie laiku, per įstatyme konkrečiai nustatytą terminą (IĮIDĮ 10 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2011-11-18) neatgavo iš atsakovės įstatyme (IĮIDĮ 9 straipsnis) įtvirtintų draudimo išmokų už lėšas, sumokėtas BAB bankui SNORAS už jo leistas, bet neišleistas (neįsigaliojusias) obligacijas, ir ilgą laiką negalėjo naudotis savo pinigais.

9.4. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 30 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-3-516/2018, kurioje nurodė, kad „atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje buvo keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojams priteisiant draudimo išmokas ir kuria tokios palūkanos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo momento, sutinka su jungtinių ieškovų argumentais, kad šiuo atveju neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovams 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų ieškovams mokėtinų draudimo išmokų sumų laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 2 d., kai teisėjo rezoliucija buvo priimtas ieškinys) iki draudimo išmokų šiems ieškovams išmokėjimo dienos, t. y. iki 2018 m. spalio 8 d.“. Atsižvelgiant į šį apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą, neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl atsakovės argumentas dėl negalėjimo remtis nurodytu kasacinio teismo precedentu atmestinas kaip nepagrįstas.

9.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovų nuomone, teismas šiuo atveju tinkamai pritaikė CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatą. Klaidingu įstatymo suvokimu ar nežinojimu, kaip jį suvokti, negalima pateisinti atsakovės elgesio, kuriuo buvo pažeidžiamos ieškovų teisės.

9.6. Tai, kad ieškovai atsisakė dalies ieškinio reikalavimo (dėl to, kad atsakovas juos patenkino iki bylos išnagrinėjimo teisme) neįrodo, kad buvo patenkinta tik dalis ieškinio ir teismas turėjo vadovautos CPK 93 straipsnio 2 dalimi. Tai, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas atsakovės savanoriškai buvo patenkintas bylos nagrinėjimo metu, negali suponuoti, kad teismas priimdamas galutinį sprendimą patenkina ieškinį dalinai, todėl ieškovams pagrįstai priteistos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl procesinių palūkanų

12. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovų reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo ir priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. liepos 17 d.) iki prievolės visiško įvykdymo, tai yra iki 2018 m. rugsėjo 18 d., o ieškovui D. E. iki 2018 m. rugsėjo 7 d. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu dėl procesinių palūkanų priteisimo, teigia, kad ji negalėjo išmokėti ieškovams draudimo išmokos anksčiau nei buvo pateikti ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimai, suformavę IĮIDĮ nereglamentuotas draudimo išmokų mokėjimo taisykles, t. y. iki ieškovai neišreiškė valios (nepateikė prašymo) dėl draudimo išmokos – indėlių ar įsipareigojimų investuotojams – sistemos pasirinkimo, todėl atsakovė nėra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo termino bei nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos.

13. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio IĮIDĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalį indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Remiantis paminėto įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams. Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato ir paskelbia draudimo įmonės taryba (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 ir 3 dalys).

14. Taigi įvykus draudžiamajam įvykiui, apeliantei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsirado piniginė prievolė, kuri turėjo būti įvykdyta įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

15. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti buvo praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.37 straipsnio norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Taigi viena iš procesinių palūkanų paskirčių yra kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patiriamus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką nevilkinti teismo proceso, greičiau įvykdyti prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).

17. Minėta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Taigi įstatymas nustato procesinių palūkanų skaičiavimo pradžią ir pabaigą. Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad privalomumas mokėti kompensuojamąsias palūkanas (jų rūšis yra procesinės palūkanos) už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai) siejamas su piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 45 punktas). Taigi sprendžiant teisminį ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką.

18. Nustatyta, kad ieškovė O. R. R. 2011 m. lapkričio 16 d. sudarė su BAB banku SNORAS obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 500 vnt. obligacijų. Už jas tą pačią dieną bankui sumokėjo 49 990,40 Eur (t. 1, b. l. 11). Ieškovė D. O. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarė su BAB banku SNORAS obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 78 vnt. obligacijų. Už jas tą pačią dieną bankui sumokėjo 7 797,75 Eur (t 1, b. l. 12). Ieškovė G. R. 2011 m. lapkričio 11 d. sudarė su BAB banku SNORAS obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 135 vnt. obligacijų. Už jas bankui tą pačią dieną sumokėjo 13 497,41 Lt (t. 1, b. l. 10). Ieškovas D. E. 2011 m. lapkričio 10 d. su BAB banku SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 200 vnt. obligacijų. Už jas tą pačią dieną bankui sumokėjo 19 996,16 Lt (t. 1, b. l. 13). Visos pagal šias sutartis pasirašytos obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau Lietuvos bankui 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukus BAB banko SNORAS veiklos licenciją, už ieškovų sumokėtas lėšas obligacijos nebuvo įgytos, bet lėšos liko pervestos Banko sąskaitoje.

19. Nustačius, kad draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., Lietuvos bankui atšaukus AB banko SNORAS veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), ieškovai įgijo teisę į draudimo išmokas nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis), o apeliantei atsirado pareiga įvykdyti piniginę prievolę – išmokėti draudimo išmokas. Tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, apeliantė draudimo išmokas pagal ieškovų ir banko sudarytas sutartis D. E. išmokėjo 2018 m. rugsėjo 7 d., o O. R. R., D. O. ir G. R. – 2018 m. rugsėjo 18 d. (t. 2 , b. l. 22-25). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliantė praleido IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

20. Apeliantės teigimu, ji negalėjo ieškovams draudimo išmokos išmokėti anksčiau nei ESTT ir kasacinis teismas pateikė išaiškinimus dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės nuostatų taikymo, negalėjo nuspręsti pagal kurią sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – sumokėti draudimo išmokas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie argumentai nepaneigia apeliantės pareigos, atsiradus draudžiamajam įvykiui, įvykdyti piniginę prievolę – išmokėti draudimo išmoką įstatyme nustatytais terminais, o pavėlavus tokią prievolę įvykdyti – sumokėti procesines palūkanas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje, kurios esminės faktinės aplinkybės artimos analizuojamai situacijai, yra išaiškinęs, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, 24 punktas).

21. Be to, tiek iš byloje esančio pradinio, tiek ir patikslinto ieškinio nustatyta, kad ieškovai buvo aiškiai išreiškę valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema, prašydami ir visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikydamiesi pozicijos, kad jų pagal Obligacijų sutartis bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos yra indėliai. Atsižvelgiant į tai, apeliantės skundo argumentai, kad ieškovai galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 3 d., atsiuntę atsakovei prašymą dėl draudimo išmokos už neįsigaliojusias BAB banko SNORAS obligacijas pervedimo, taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą, atmetamas kaip nepagrįstas. Ieškovams ieškinyje suformulavus aiškų prašymą sumokėti draudimo išmoką būtent kaip indėlio draudimo apsaugą, atsakovė neturėjo jokių kliūčių sumokėti draudimo išmokas anksčiau. Pažymėtina, kad tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir kitose esminėmis aplinkybėmis panašiose civilinėse bylose, kuriose buvo vertinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ argumentai dėl ieškovų nepasirinkimo jiems taikytinos kompensacijų sistemos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

22. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai turėjo teisę į indėlių draudimo išmoką, o atsakovė praleido mokėjimo terminą, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo mokėti ieškovams 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovų reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo, priteisė iš atsakovės ir trečiojo asmens BAB banko SNORAS lygiomis dalimis visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, nurodė, kad ieškovams atsisakius ieškinio reikalavimų dėl draudimo išmokų išmokėjimo už turėtas BAB banko SNORAS neįsigaliojusias obligacijas ir bylos dalį nutraukus, teismas turėjo vadovautis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, o ne priteisti visas ieškovų prašytas bylinėjimosi išlaidas.

24. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalis, kuria remiasi apeliantė, ginčydama priteistas bylinėjimosi išlaidas, nustato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi šioje byloje dėl dalies ieškinio reikalavimų nebuvo priimtas teismo sprendimas, aktualus yra ir CPK 94 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

25. Byloje nustačius, kad ieškovai ieškinio reikalavimus pripažinti jų sumokėtas BAB bankui SNORAS pinigines lėšas pagal jų sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis indėliu ir įpareigoti atsakovę išmokėti indėlių draudimo išmokas atsisakė dėl to, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ patenkino šiuos reikalavimus ir išmokėjo ieškovams draudimo išmokas, laikytina, kad tokiu būdu buvo patenkinta ne dalis, o visi jų ieškinio reikalavimai, todėl skundo argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo atmestini kaip nepagrįsti.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atlyginti ieškovams jų turėtas bylinėjimosi išlaidas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jo nėra pagrindo.

27. Ieškovai, pateikę atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nepateikus jų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų, šių išlaidų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėDanguolė MartinavičienėVilija Mikuckienė