- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-29
- Bylos Nr.
- e2A-610-1120/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02309-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- R. G.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-931-262/2019 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Plieninis skydas“ ieškinį atsakovui R. G. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareškiantis savarankiškų reikalavimų – R. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Plieninis skydas“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. G. (toliau – ir atsakovas, apeliantas) 1 939,33 Eur negrąžintas prekių įsigijimui perduotas lėšas, 137 017,61 Eur skolą, 19 023,34 Eur palūkanas (iš viso – 157 980,28 Eur), 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė paaiškino, kad atsakovui dirbant bendrovės gamybos direktoriumi, atsakovui 2009 m. lapkričio 11 d. buvo suteikta 459 337,35 Eur bendrovės lėšų atsiskaitytinai prekių įsigijimui. Didžiąją dalį šios sumos atsakovas grąžino, tačiau liko negrąžinęs 1 939,33 Eur, todėl ši suma turi būti priteista iš atsakovo.
3. Be to, ieškovė ir atsakovas 2012 m. lapkričio 2 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 480 000 Lt (137 017,61 Eur) paskolą. Atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovei 2 procentų palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos (paskolos sutarties 2 p.). Atsakovas įsipareigojo visą paskolą, kartu su priskaičiuotomis palūkanomis, sugrąžinti ne vėliau kaip iki 2013 m. lapkričio 2 d. bendrovei nepareikalavus, laikoma, kad paskolos sutartis automatiškai pratęsiama vienerių metų laikotarpiui (paskolos sutarties 3 p.). Jei atsakovas laiku negrąžina paskolos, jis privalo mokėti bendrovei įstatymo nustatyto dydžio palūkanas nuo negrąžintos sumos už kiekvieną praleistą dieną (paskolos sutarties 6 p.). Atsakovas per paskolos sutartyje nustatytą terminą ieškovei paskolos negrąžino, todėl paskolos suma su paskaičiuotomis palūkanomis ieškovei turi būti priteista iš atsakovo.
Atsiliepimas
4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti, taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė UAB „Plieninis skydas“ ir R. G. 2012 m. lapkričio 2 d. Paskolos sutartį pripažinti nesudaryta, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Priešieškinyje atsakovas paaiškino, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovas iš ieškovės nėra gavęs 480 000 Lt (137 017,61 Eur). Dėl 1 939,33 Eur sumos atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylą pateiktas kasos išlaidų orderis Nr. 497 patvirtina, kad R. G. 2009 m. lapkričio 11 d. buvo išmokėta iš viso 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur) suma. Iš į bylą pateiktos kasos knygos išrašo matyti, kad didžiąją dalį gautų lėšų R. G. grąžino, tačiau liko negrąžinęs 1 939,33 Eur. Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. Todėl atsakovui dar 2014 m. savo iniciatyva nutraukus darbo sutartį su ieškovu, išnyko pagrindas atsakovui turėti bendrovės pinigines lėšas kaip atskaitingam asmeniui. Reikalavimui dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį taikomas bendras dešimties metų senaties terminas, kuris dar nėra praleistas. Atsakovas neįrodė, kad šią sumą yra grąžinęs ieškovei ar panaudojęs bendrovės reikmėms. Todėl ši suma iš atsakovo priteisiama ieškovei.
8. Teismas, įvertinęs ieškovo ir atsakovo pateiktus įrodymus, sprendė, kad labiau tikėtina, jog paskola buvo suteikta ir atsakovas realiai pinigus gavo, o ne kad atsakovas tuo metu nebuvo Lietuvoje ir pinigų negavo. Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad atsakovas sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo metu buvo Didžiojoje Britanijoje, nes tam nepakanka informacijos. Be to, atsakovo pateikti įrodymai niekaip nepaneigia duomenų, nurodytų ieškovo pateiktuose įrodymuose. Ieškovo 2012 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 547, atsakovas ranka įrašė, kad jis gavo 480 000 Lt. Orderyje nurodyta jo data – 2012 m. lapkričio 7 d. ir abiejų šalių parašai. Atsakovas patvirtino, kad ranka padarytas įrašas yra jo.
9. Pateiktas kasos išlaidų orderis atitinka visus tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių” (toliau – Taisyklės) patvirtinimo nuostatomis, pinigai išmokami ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį (Taisyklių 4 p.); Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje, kuriame įrašoma gautoji suma: litai – žodžiais, centai – skaitmenimis (Taisyklių 5 p.). Pabrėžtina, kad taisyklės numato tik vienintelį atvejį, kai laikoma, jog pinigai neišmokėti, t. y. kai kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo (Taisyklių 19 p.). Savo ruožtu bylai aktualiame kasos išlaidų orderyje R. G. pasirašė.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra išsilavinęs, ilgą laiką verslu užsiimantis asmuo, todėl jam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Mažai tikėtina, kad toks asmuo, galėtų be paaiškinamos priežasties, nieko neverčiamas ranka įrašyti teiginį, kad didelę pinigų sumą gavo, nors realiai tos pinigų sumos nėra gavęs.
11. Teismo vertinimu, paskolos suteikimo atsakovui faktą patvirtina ir kiti įrodymai (kurių nepaneigia atsakovo pateikti įrodymai). Vienas iš tokių įrodymų – VMI 2015 m. lapkričio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)FR1042-10779, kurioje nurodyta, kad R. G. iš įmonės kasos yra išmokėta 139 017,61 Eur paskola ir ji dar nėra grąžinta. Be to, patys akcininkai (vienas iš jų ir yra atsakovas) 2013 metais tvirtino finansinės atskaitomybės rinkinį bei audito ataskaitą už 2012 finansinius metus, todėl abu jie aiškiai matė 2012 metais savo paimtas iš bendrovės paskolas, tačiau tuo metu R. G. niekuomet neginčijo tokio fakto tikrumo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovas R. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują – atsakovo priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje pateiktais įrodymais, kurie paneigia bet kokią galimybę atsakovui sudaryti ginčo paskolos sutartį ir perimti lėšas – ieškovės nurodomu paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas buvo Anglijoje. Atsakovas nuo 2008 m. gyvena Anglijoje, o 2012 m. lapkričio pradžioje apskritai nebuvo atvykęs į Lietuvą. Buvimą Anglijoje šiuo laikotarpiu rodo byloje pateikta informacija iš atsakovo asmeninio telefono foto galerijos 2012 m. spalio 30 d. – 2012 m. lapkričio 4 d. (1 t., b. l. 50-51) bei 2012 m. lapkričio 3 d. – 2012 m. lapkričio 13 d. datomis (2 t., b. l. 58-59). Atsakovo telefono numerio išklotinė už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. (3 t., b. l. 64-67) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu (2012 m. lapkričio 2 d. – 2012 m. lapkričio 7 d.) niekur už Anglijos ribų keliaujama nebuvo. Iš asmeninės atsakovo banko sąskaitos, esančios HSBC banke, išrašų matyti, kad, pvz., laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. vyko nuoseklūs mokėjimai Anglijoje (3 t., b. l. 18-24). Iš byloje esančios komunikacijos SMS žinutėmis, kurių siuntėjas/gavėjas yra V. M., kurio tel. Nr. +447809701661, matyti, kad atsakovas Valdo 2012 m. lapkričio 1 d. Anglijoje buvo kviečiamas žaisti golfą, o 2012 m. lapkričio 3 d. buvo tariamasi dėl susitikimo 18 val. vakaro Liverpool gatvėje Londone, virš Boots parduotuvės (3 t., b. l. 3-6). Atsakovas 2012 m. lapkričio 7 d. vakare, 18 val. 30 min., buvo pas stomatologą Londone (3 t., b. l. 59-61).
12.2. Iki pat 2015 m. birželio 23 d. bendrovė nereikalavo nei paskolos grąžinimo, nei palūkanų pagal ginčo paskolos sutartį mokėjimo. Atitinkami reikalavimai buvo pradėti reikšti tik įsibėgėjus bendrovės akcininkų (atsakovui R. G. priklauso 50 proc. ieškovės akcijų, likusiosios 50 proc. akcijų dalies savininkas – atsakovo brolis ir bendrovės direktorius R. G.) tarpusavio ginčams, piktybiškai siekiant sukelti kuo daugiau nepatogumų bei išlaidų atsakovui.
12.3. Pinigų gavimo fakto nepagrindžia ir ieškovės pateikta kasos išlaidų orderio kopija (pažymėtina, kad minėto kasos išlaidų orderio ieškovė atsakovui nepateikė kartu su rašytomis pretenzijomis, jis nebuvo pridėtas ir reaguojant į atsakovo atstovo prašymą pateikti su paskola susijusius dokumentus. Kasos išlaidų orderio ieškovė nepridėjo ir prie ieškinio, o pateikė tik kartu su dubliku, atsakovui pareiškus priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta. Bendrovė tik 2019 m. birželio 17 d. byloje pateikė 2012 m. lapkričio 2 d. paskolos sutarties originalą (2 t., b. l. 156-157), kasos išlaidų orderį (2 t., b. l. 158), 2012 m. kasos knygos originalą (2 t., b. l. 98-155).
12.4. Bendrovės kasa ir jos dokumentai nėra patikimi: kasos išlaidų orderis nėra pasirašytas nei bendrovės finansininko, nei kasininko, o tai reiškia, kad iš bendrovės kasos šios lėšos atsakovui nebuvo išduotos (Taisyklių 2 p., 4 p., 4(1) p.). Pats bendrovės vadovas R. G. yra pasirašęs kasos išlaidų orderyje prie lėšų gavėjo (Taisyklių 19 p.), ką jis patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu. Bendrovės kasa nebuvo vedama skaidriai ar tvarkingai: kaip matyti iš 2012 metų kasos knygos, joje nenurodoma, kam išduodamos ypač reikšmingos lėšų sumos, pvz. 2012 m. liepos 26 d. – 400 000 Lt, 2012 m. sausio 12 d. – 47 000 Lt.
12.5. Negalima teigti, kad atsakovas viso teismo posėdžio metu vienareikšmiškai patvirtino, kad pasirašė nurodytą dokumentą, nes, pavyzdžiui, 2019 m. liepos 25 d. vykusio teismo posėdžio metu (garso įrašas: 1:13:54 – 1:15:30) jis buvo nurodęs, jog reikia žiūrėti ir kad galėjo būti rašomasi ant visos eilės dokumentų R. G. prašymu.
12.6. VMI pažyma negali būti laikoma realų lėšų perdavimo faktą pagrindžiančiu įrodymu, kadangi VMI patikrinimo ataskaita ginčo sutarties bei realaus lėšų išmokėjimo, taip pat 2012 m. bendrovės kasos analizės neapima. Tai, kad VMI su mokesčių sumokėjimu susijusio patikrinimo metu matė esant ginčo dokumentus, kaip tokius, neturi jokios įrodomosios reikšmės šios bylos prasme.
12.7. Byloje nėra duomenų apie bendrovės finansinių atskaitomybių ar audito ataskaitų tvirtinimą, taigi teismas tokio pobūdžio faktais rėmėsi nepagrįstai.
12.8. Atsakovas nuo 2009 metų į Lietuvą atskrisdavo ir į bendrovę atvykdavo vieną ar du kartus per metus. Atvykus jam būdavo, kaip bendrovėje užėmusio gamybos direktoriaus pareigas asmeniui, pateikiamos dešimtys segtuvų su įvairiais dokumentais, nuorodomis, kur ir ką pasirašyti. Kadangi bendrovės vadovą ir atsakovą siejo artimi giminystės ryšiai (broliai) ir atsakovas bendrovės vadovu pasitikėjo, nesigilino į bedrovės finansinius klausimus ir paskubomis pasirašydavo jam pateiktus dokumentus. Kadangi vyravo tarpusavio pasitikėjimas, atsakovas jokių klausimų dėl bendrovės finansinių reikalų nekėlė ir neįtarė, jog ateityje gali kilti nesutarimų. Nurodytu būdu greičiausiai ir buvo gauti atsakovo parašai ant ginčo dokumentų. Minėtas aplinkybes patvirtino bendrovės vyr. finansininkės pareigas ėjusi ir kartu su kitomis buhalterėmis kasininkės funkcijas atlikusi I. B., kuri buvo apklausta 2019 m. liepos 25 d. vykusio teismo posėdžio metu.
12.9. Atsakovas neturėjo jokio poreikio 2012 m. lapkričio mėnesį skolintis iš bendrovės lėšų, kadangi vien dividendų iš bendrovės gavo (neskaitant kitų rūšių pajamų) 2011 m. 500 000 Lt, 2012 m. – 1 425 000 Lt, 2013 m. – 959 104,75 Lt, 2014 m. – 831 356,23 Lt ir t.t. (1 t., b. l. 166-167). Atskirai pažymėtina, kad Atsakovas būtent 2012 m. lapkričio 2 d. iš Bendrovės gavo 50 000 Lt dividendų banko pavedimu (pridedamas naujas įrodymas priedas Nr. 1).
12.10. Bendrovė ir atsakovas neva padaryto teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais. Dėl šios priežasties, reikalavimas dėl 1 939,33 Eur lėšų grąžinimo kyla iš darbo teisinių santykių, taigi ginčas tarp darbdavio ir darbuotojo (buvusio darbuotojo) dėl atsiskaitytinai išduotų lėšų turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis darbo teisės normomis. Nagrinėjamu atveju ieškovas ne tik kad nesilaikė darbo ginčams nagrinėti privalomos ikiteisminės tvarkos, bet ir praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 1 939,33 Eur atsiskaitytinai prekių įsigijimui perduotų lėšų reikšti, todėl ieškinys šioje dalyje yra atmestinas.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Plieninis skydas“ prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
13.1. liudytoja I. B. paliudijo, kad būtent ji parengė paskolos sutarties projektą bei perdavė bendrovės vadovui, ir tai buvo padaryta 2012 m. lapkričio 2 d., kadangi tikėtasi, jog būtent tą dieną atsakovas atvyks į bendrovę ją pasirašyti. Tačiau atsakovui 2012 m. lapkričio 2 d. neatvykus į bendrovę, atspausdinti paskolos sutarties egzemplioriai taip ir liko pas bendrovės vadovą. Savo ruožtu atsakovui į bendrovę atvykus 2012 m. lapkričio 7 d., būtent tą dieną ir buvo pasirašyta paskolos sutartis. Bendrovės vadovas pripažino, kad paskolos sutarties data nebebuvo pataisyta, suprantant, jog paskoliniuose teisiniuose santykiuose esminis elementas yra ne sutarties pasirašymo momentas, o būtent pinigų faktinio perdavimo momentas.
13.2. Atsakovo teiginius, kad kasos išlaidų orderį jis pasirašė esą nesuprasdamas šio dokumento turinio, paneigia jau vien tai, jog atsakovas ne tik padėjo parašą ant kasos išlaidų orderio, tačiau jis pats ranka įrašė pilną paskolos sumą žodžiu. Teismas visiškai pagrįstai įvertino, kad atsakovo išsilavinimas, jo patirtis lėmė, kad jis negalėjo nesuvokti kokius teisinius padarinius sukelia paskolos sutarties sudarymas ir pinigų sumos gavimo patvirtinimas savo paties ranka ir parašu.
13.3. Paskolos suteikimo faktą patvirtino ir VMI 2015 m. lapkričio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (4.65)FR1042-10779 (1 t., b. l. 163-167).
13.4. Faktą, kad pinigai buvo išmokėti R. G., patvirtino ir byloje liudytoja apklausta buvusi vyr. buhalterė I. B.. Ji patvirtino, kad buhalteriniuose dokumentuose atsispindėjo realios piniginės operacijos, t. y. negalėjo būti taip, kad buhalteriniai dokumentai būtų liudiję nebuvusius faktus ar santykius.
13.5. Patys akcininkai 2013 metais tvirtino finansinės atskaitomybės rinkinį bei audito ataskaitą už 2012 finansinius metus, todėl jie abu aiškiai matė 2012 metais savo paimtas iš bendrovės paskolas. Tačiau tuo metu R. G. niekuomet neginčijo tokio fakto tikrumo. Dar daugiau, net ir po metų, 2014 metais, tarp akcininkų kilus konfliktui, nebuvo teigiama, kad esą paskolos sutartis nebuvo sudaryta.
13.6. Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį faktą, jog pinigai faktiškai nebuvo gauti, privalėjo įrodyti būtent paskolos gavėjas, t. y. atsakovas. Atsakovas į bylą pateikė įvairias foto nuotraukas (1 t., b. l. 78-79; 2 t. , b. l. 59; 3 t., b. l. 54), tačiau, viena vertus, nei viena nuotrauka nėra datuota 2012 m. lapkričio 7 d., kai atsakovui buvo realiai perduoti pinigai ir kai buvo faktiškai pasirašyta Paskolos sutartis (pastebėtina, kad nei viena nuotrauka nėra datuota ir 2012 m. lapkričio 2 d.). Kita vertus, skirtingų įrodymų įrodomosios galios požiūriu, manytina, kad griežtos atskaitomybės dokumentų, ypač kasos išlaidų orderio, tikrumo, kai atsakovas neginčijo nei savo parašo jame tikrumo, nei to, kad pats atsakovas ranka įrašė pilną paskolos sumą, negalėtų paneigti nuotraukos, esančios atsakovo mobiliajame telefone.
13.7. Į bylą pateikta vos viena R. G. SMS žinutė (3 t., b. l. 4, 45) visiškai neįrodo, kad atsakovas ją rašė būdamas ne Lietuvoje. Juo labiau, kad iš pirmą kartą į bylą pateiktoje žinutėje (3 t., b. l. 4) nurodyto jos išsiuntimo laiko akivaizdžiai matyti, jog tarp jos siuntėjo ir gavėjo buvo dviejų valandų laiko tarpas, kuris ir skiria Lietuvą bei Jungtinę Karalystę (t. y. žinutės laikas fiksuojamas 22:13 val., nors žinutės turinys rodo, kad atsakovas ją gavo iki 21 val. Anglijos laiku, t. y. nurodo, kad paskambins siuntėjui po 21 val. siuntėjo laiku). Paaiškintina teismui, kad R. G. ir V. M. abu buvo bendrovės Shield Security Doors akcininkai, taip pat valdymo organai: V. M. buvo direktorius, o R. G. – bendrovės sekretorius. Tai reiškia, kad jeigu susirašinėję asmenys būtų buvę viename mieste, t. y. Londone, jie žinutėse nebūtų kalbėję apie susiskambinimą rytojaus dieną, kadangi rytojaus diena buvo darbo diena ir jie būtų susitikę darbe. R. G. ne kartą įvairiuose teismo posėdžiuose minėjo, kad abiejų jų su p. Mačiu darbo vieta buvo ta pats kabinetas. R. G. sąmoningai pateikia vos vieną žinutę, kadangi platesnis susirašinėjimas galimai įrodytų jam nenaudingas aplinkybes.
13.8. Tai, kad R. G. paskolos faktinio gavimo dieną 2012 m. lapkričio 7 d. nebuvo Lietuvoje neįrodo ir banko sąskaitų ataskaitos (3 t., b. l.. 20, 22, 27-28), kadangi jose tą dieną apskritai nėra atlikta jokių operacijų. Juo labiau, kad banko kortele galėjo atsiskaityti kiti asmenys, konkrečiai R. G. tuometė partnerė ir vaiko mama I. S..
13.9. Atsakovo nebuvimo Lietuvoje neįrodo odontologo priminimas apie paskirtą susitikimą (3 t., b. l. 47). Į jį atsakovas galėjo tiesiog nenuvykti, kas realiai ir buvo, ir ką įrodo faktas, jog buvo paskirtas naujas susitikimas. Jeigu toks vizitas įrodinėtas, tai turėjo būti padaryta medicininiais išrašais, kuriuos gydytojas galėjo pateikti ir praėjus keliems metams po vizito, nes tokie duomenys yra kaupiami, taip pat buhalteriniais dokumentais (sąskaita faktūra).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
15. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas teikia naują įrodymą – banko sąskaitos išrašą, kuriame matyti bendrovės apeliantui išmokėti dividendai. Apeliantas nurodo, kad naujai teikiamas įrodymas pagrindžia, jog jis prieš pat ginčo paskolos suteikimą buvo gavęs didelius dividendus, todėl neturėjo poreikio skolintis papildomas lėšas.
16. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.
17. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas, teikdamas naują įrodymą, nenurodo jokių aplinkybių dėl ko prašomas prijungti įrodymas negalėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šis įrodymas būtų nepagrįstai neprijungtas pirmosios instancijos teismo. Pažymėtina, kad teikiamas banko sąskaitos išrašas yra už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 11 d., o išrašo sudarymo data – 2019 m. rugsėjo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2019 m. spalio 30 d., taigi apeliantas teikiamą įrodymą neabejotinai galėjo pateikti dar pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia naujo įrodymo nepriimti.
Dėl 1 939,33 Eur lėšų grąžinimo
19. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į bylą pateiktas kasos išlaidų orderis Nr. 497 (e. b. 1 t., b. l. 18) patvirtina, jog R. G. 2009 m. lapkričio 11 d. buvo išmokėta 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur) suma. Byloje esantis kasos išrašas patvirtina, kad didžiąją dalį lėšų atsakovas R. G. grąžino, tačiau liko negrąžinęs 1 939,33 Eur. Teismas konstatavo, kad atsakovui dar 2014 m. nutraukus darbo sutartį su ieškove, pagrindas turėti bendrovės pinigines lėšas išnyko (CK 6.237 straipsnis). Kadangi atsakovas neįrodė, jog šią sumą yra grąžinęs ieškovei, nurodyta suma priteista teismo sprendimu.
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šalys byloje iš esmės nesiginčijo dėl 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur) perdavimo apeliantui fakto, taip pat dėl 1 939,33 Eur negrąžinto likučio, tačiau nesutiko dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo. Ieškovės teigimu nurodyta suma grąžintina CK 6.237 straipsnio 1 dalies pagrindu, o apeliantas nurodo, kad ginčo teisiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami pagal darbo teisės normas, atitinkamai – pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad buvo nesilaikyta išankstinės privalomos ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Be to, apelianto manymu, šiam ieškovės reikalavimui jau yra suėjęs ieškinio senaties terminas.
21. Viena vertus, CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus.
22. Kita vertus, apeliantą ir ieškovę siejo darbo santykiai, t. y. apeliantas buvo ieškovės gamybos direktorius. Šalių darbo teisinių santykių pasibaigimo metu galiojo 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtintas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (2014 m. liepos 10 d. redakcija; toliau – DK). DK 245 straipsnis numatė, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas.
23. Taigi ginčo teisinius santykius kvalifikavus kaip civilinius, apelianto pareiga grąžinti gautas lėšas kiltų pagal CK 6.237 straipsnį. Ir priešingai, šalių teisinius santykius kvalifikavus kaip darbo, apeliantui kiltų pareiga grąžinti gautas lėšas materialinės atsakomybės forma (DK 245 straipsnis).
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė perdavė apeliantui 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur) sumą gamybos vadovo darbo funkcijoms vykdyti, konkrečiai – prekių įsigijimui. Jokių prekių apeliantas už šias lėšas neįsigijo, tačiau atskirais mokėjimais didžiąją dalį jam perduotų lėšų grąžino. Likęs negrąžintas likutis sudaro 1 939,33 Eur.
25. Sutiktina su apeliantu, kad reikalavimui grąžinti 1 939,33 Eur darbo funkcijoms vykdyti perduotų lėšų turi būti taikomos darbo teisės normos. Tiek darbo teisinių santykių pradžioje, tiek jų eigoje darbdavys privalo suteikti darbuotojui darbo funkcijoms vykdyti reikalingas priemones, užtikrinti, kad šios būtų tinkamos naudoti, atitiktų teisės aktuose nustatytus saugos reikalavimus. Darbo teisinių santykių pasibaigimo metu darbuotojas įgyja pareigą darbdaviui grąžinti jam perduotas darbo priemones, o darbdavys – įforminti darbo sutarties pasibaigimą ir atsiskaityti su darbuotoju. Pažymėtina, kad darbuotojui darbo funkcijoms vykdyti gali būti perduodamos ne tik konkrečios materialios darbo priemonės, tačiau taip pat ir piniginės sumos. Darbo priemonių, įskaitant ir piniginių sumų, grąžinimas yra kvalifikuotinas kaip darbuotojo pareiga, kylanti iš darbo teisinių santykių, todėl darbuotojui šios pareigos neįvykdžius, darbdavys įgyja teisę reikalauti atlyginti darbuotojo pareigos pažeidimu padarytą žalą.
26. Taip pat sutiktina su apeliantu, kad šalių darbo teisinių santykių pasibaigimo metu galiojusio DK 287 straipsnio 1 dalis nustatė, kad darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis (galiojęs) kodeksas ar kiti įstatymai nenumato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Atvejai, kai individualūs darbo ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, buvo nustatyti DK 299 straipsnyje: 1) dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva; 2) dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo pareigūnų ar organų, kuriems įstatymai suteikia nušalinimo nuo darbo teisę, iniciatyva; 3) dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo; 4) kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi šiame straipsnyje pateiktas ginčų, nagrinėtinų tiesiogiai teismuose, sąrašas nebuvo baigtinis, tačiau nei galiojęs DK nei kiti įstatymai nenumatė, kad darbuotojų materialinės atsakomybės bylos nagrinėjamos tiesiogiai teismuose. Vadinasi, reikalavimui dėl 1 939,33 Eur priteisimo turėjo būti taikoma išankstinė privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka.
27. CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad cituojama norma įprastai yra taikoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, ieškinį turi palikti nenagrinėtą. Kita vertus, minėtos normos taikymas apeliacinėje instancijoje turi būti suderinamas su bendraisiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimais (CK 1.5 straipsnis) bei proceso ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis), t. y. tam tikrais atvejais apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus principus bei konkrečios bylos aplinkybes, gali nuspręsti nagrinėti bylą iš esmės nepaisant to, kad nebuvo laikytasi išankstinės privalomos ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Taip pat teismas pažymi, kad įstatymo leidėjas numatė galimybę ginčo šaliai, nesutinkančiai su darbo ginčų komisijos sprendimu, per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaujantis CPK (DK 296 str.), t. y. teisminis ginčo nagrinėjimas nepaneigė ginčo šalių teisių (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1311/2014). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl 1 939,33 Eur priteisimo yra teisingas, todėl esant tokiai kaip nagrinėjama situacijai būtų neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 straipsnis) formaliai ginčą pernagrinėti iš naujo, pradedant nuo ikiteisminės stadijos.
28. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai pažymi, kad apeliantas iš esmės neginčijo nei 1 586 000 Lt perdavimo jam fakto, nei susidariusio negrąžinto likučio dydžio (1 939,33 Eur), o byloje buvo nustatytos visos apelianto materialinės atsakomybės sąlygos pagal darbo santykių pasibaigimo metu galiojusio DK 246 straipsnį: žala – 1 939,33 Eur negrąžintų lėšų suma; neteisėta veika – darbdavio darbo funkcijoms vykdyti perduotų lėšų negrąžinimas darbo santykių pasibaigimo metu; priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo – būtent dėl darbuotojo neįvykdytos pareigos grąžinti perduotas lėšas darbdavys patyrė nurodyto dydžio žalą; kaltė – apeliantas, žinodamas, kad su darbdaviu nėra atsiskaitęs, nurodytos pinigų sumos raginamas negrąžino, jokių paaiškinimų dėl ko pinigai nėra grąžinami neteikė; pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
29. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad šiam ieškovės reikalavimui yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Apeliantas nurodo, kad įmonių ir jos darbuotojų santykius reglamentuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, kurių 9 punktas numato, kad atskaitingas asmuo už įmonės jam išduotas lėšas atsiskaito ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Apelianto teigimu, ieškovė, išdavusi pinigus atsakovui 2009 m. lapkričio 11 d., šių lėšų grąžinimo galėjo reikalauti jau nuo 2009 m. gruodžio 11 d. – būtent nuo šios datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2009 m. lapkričio 11 d. kasos išlaidų orderyje (e. b. 1 t., b. l. 18) nenurodyta, kuriam laikotarpiui išduodama nurodoma pinigų suma, taip pat nenurodyta, kokioms konkrečioms prekėms įsigyti. Išduotą 1 586 000 Lt (459 337,75 Eur) sumą teisėjų kolegija vertina kaip itin didelę. Manytina, kad itin didelė pinigų suma įrodo, kad ši suma buvo išduodama ilgesniam nei vieno mėnesio laikotarpiui, todėl nepagrįsta spręsti, kad jau nuo 2009 m. gruodžio 11 d. ieškovė turėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą (nenupirktas prekes ir (ar) pinigų negrąžinimą), juolab, kad tarp šalių tuo metu tęsėsi darbo santykiai. Be to, minėtų taisyklių 9 punktas numato pareigą ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsiskaityti už išduotas lėšas, t. y. nurodyti kaip jos yra naudojamos, tačiau nenumato pareigos jas grąžinti.
30. Kaip minėta, darbuotojas ir darbdavys pasibaigus darbo santykiams privalo vienas su kitu atsiskaityti – darbuotojas privalo perduoti darbdaviui darbo priemones, įskaitant darbo funkcijų vykdymui perduotas lėšas, darbdavys – išmokėti visas darbuotojui priklausančias sumas. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad ieškovė apie darbuotojo įvykdytą galimą jos teisių pažeidimą (negrąžintą piniginių lėšų sumą) turėjo sužinoti darbo teisinių santykių pasibaigimo metu, todėl būtent nuo šio momento turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalis siejusių darbo teisinių santykių pabaiga – 2014 m. spalio 20 d. (e. b. 1 t., b. l. 53), todėl būtent nuo šio momento teisėjų kolegija skaičiuoja ieškinio senatį. Kadangi ieškinys pareikštas 2015 m. lapkričio 17 d. bendrasis trejų metų senaties terminas iš darbo teisinių santykių kylantiems ginčams nebuvo praleistas (DK 27 straipsnio 2 dalis).
31. Apibendrindama nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovės ieškinio dalį dėl 1 939,33 Eur priteisimo.
Dėl paskolos sutarties sudarymo
32. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, kad labiau tikėtina, jog paskola buvo suteikta ir atsakovas pinigus gavo, o ne kad atsakovas tuo metu nebuvo Lietuvoje ir pinigų negavo. Apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodo, kad teismas iš esmės netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.
33. Remiantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.
34. Pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi, paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-184-378/2018; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018). Kadangi kad paskolos sutartis yra realinė, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018; 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).
35. Nagrinėjamu atveju ieškovė pinigų (paskolos) perdavimo faktą įrodinėjo dviem pagrindiniais įrodymais – paskolos sutartimi (e. b. 1 t., b. l. 8-9) ir 2012 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 547 (e. b. 1 t., b. l. 67).
36. Apeliantas ginčija pinigų gavimo faktą ir nurodo, kad nei 2012 m. lapkričio 2 d., nei 2012 m. lapkričio 7 d. nebuvo Lietuvoje, todėl ginčo paskolos sutarties sudaryti negalėjo. Savo pozicijai pagrįsti teikia banko sąskaitų išrašus (e. b. 3 t., b. l. 18-19, 25-26), telefono sąskaitų išklotines (e. b. 3 t., b. l. 10, 14, 51), stomatologo priminimą apie artėjantį vizitą (e. b. 3 t., b. l. 46), foto nuotraukas (e. b. 1 t., b. l. 79, 3 t. b. l. 54), susirašinėjimą SMS žinutėmis (3 t., b. l. 4, 5), kurie, apelianto teigimu, įrodo jo nebuvimo Lietuvoje faktą.
37. Kaip minėta, byloje yra pateikta šalių pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti apeliantui 480 000 Lt paskolą, o apeliantas įsipareigojo už suteiktą paskolą mokėti palūkanas bei grąžinti ją iki 2013 m. lapkričio 2 d. su sąlyga, kad šis terminas nepratęsiamas (e. b. 1 t., b. l. 8-9). Byloje taip pat yra pateiktas pinigų perdavimo faktą rodantis kasos išlaidų orderis Nr. 497 (e. b. 1 t., b. l. 67), kuriame apeliantas ranka įrašęs gautą pinigų sumą, nurodęs datą (2012 m. lapkričio 7 d.), pasirašęs. Savo parašo tikrumo nei ant paskolos sutarties, nei ant kasos išlaidų orderio apeliantas neginčija. Ginčo operacija apskaityta ieškovės kasos knygoje (e. b. l. 1 t., b. l. 95), o mokestinio patikrinimo metu šios operacijos fiktyvumo ir (ar) netinkamo buhalterinės operacijos apskaitymo nenustatė ir VMI (e. b. 2 t., b. l. 5-9).
38. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, viena vertus, ieškovės į bylą pateikti įrodymai pagrindžia pinigų perdavimo apeliantui 2012 m. lapkričio 7 d. faktą. Kita vertus, išanalizavusi apelianto į bylą pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas pinigų perdavimo fakto nepaneigė.
Dėl apelianto pateiktų įrodymų vertinimo
39. Apeliantas teigia, kad jo nebuvimą Lietuvoje laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 2 d. (paskolos sutarties pasirašymo diena) iki 2012 m. lapkričio 7 d. (pinigų perdavimo diena) pagrindžia jo teikiami įrodymai. Apeliantas akcentuoja, kad, jam nebuvus Lietuvoje nei 2012 m. lapkričio 2 d., nei 2012 m. lapkričio 7 d., negalima išvada, jog ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį, siekdamas nuginčyti sudarytą sutartį, apeliantas turėjo paneigti būtent 2012 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderyje užfiksuotą pinigų perdavimo faktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas į bylą pateikė nemažai įrodymų, tačiau nei vienas iš jų neįrodo konkrečios atsakovo buvimo vietos pinigų perdavimo metu (2012 m. lapkričio 7 d.) ir nepaneigia paskolos sutarties sudarymo fakto.
41. Apeliantas į bylą teikia savo telefono numerio išklotinę už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. ir paaiškina, kad skiltyje „O2 Travel“ (apmokestinamas paslaugų teikimas užsienyje) keliavimo faktas ginčo laikotarpiu neatsispindi.
42. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktos telefono sąskaitų išklotinės leidžia daryti išvadas tik apie patį telefono numerio naudojimo užsienyje faktą mėnesio laikotarpyje, tačiau neįrodo apelianto konkrečios buvimo vietos 2012 m. lapkričio 7 d. (pinigų perdavimo metu). Iš byloje pateiktų telefono sąskaitų išklotinių matyti, kad įprastai pagal pateiktą sąskaitą buvo apmokama už būsimas paslaugas (į priekį). Atsakovo nurodomoje skiltyje „O2 Travel“ už laikotarpį į priekį yra nurodoma nulinė sąskaita, tačiau žemesnėje eilutėje nurodomas apmokėjimas už keliavimo laikotarpį iki sąskaitos išrašymo dienos. Atsakovo pateiktoje sąskaitoje, kuri datuota 2012 m. lapkričio 13 d., skiltyje „O2 Travel“ už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. yra nurodoma įprasta nulinė sąskaita, tačiau žemesnėje eilutėje už „O2 Travel“ paslaugas laikotarpiu nuo 2012 spalio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. – nurodomos 6 kelionės dienos ir mokėtina suma 17,63 svarai sterlingai. Taigi, iš esmės 2012 m. lapkričio 13 d. telefono sąskaitos išklotinė rodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. buvo keliauta ir atitinkamai už užsienyje suteiktas telefono ryšio paslaugas šiuo laikotarpiu mokėtina suma yra 17,63 svarai sterlingai. Atsakovas nurodo, kad 2012 m. spalio 22-27 d. buvo Olandijoje ir teikia telefono foto galerijos nuotraukas su užfiksuota nuotraukų darymo vieta (e. b. 3 t., b. l. 54). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo teikiamos foto galerijos nuotraukos yra fragmentiškos, rodo tik dvi kelionės dienas – 2012 m. spalio 24 d. buvo fotografuojama Olandijoje, o 2012 m. spalio 25 d. – Danijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojamas įrodymas nėra konkretus, t. y. telefono sąskaitų išklotinės rodo apelianto keliavimo faktą laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 13 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. ir nepaneigia 2012 m. lapkričio 7 d. kasos išlaidų orderyje užfiksuoto pinigų perdavimo apeliantui fakto.
43. Kaip minėta, byloje yra pateikta apelianto telefono foto galerija (1 t., b. l. 79 ir neskaitmenizuoti 2019 m. gegužės 13 d. prašymo priedai), nuotraukų galerijoje užfiksuotos lapkričio 3-4 d. bei 9-10 d. nuotraukos ir jų padarymo vieta – įvairios Anglijos vietovės. Pažymėtina, kad kasos išlaidų orderyje pats apeliantas yra ranka įrašęs 2012 m. lapkričio 7 d. datą – šios dienos nuotraukų foto galerijoje nėra, taigi iš esmės teikiamos nuotraukos nepaneigia, kad 2012 m. lapkričio 7 d. apeliantas tikrai negalėjo būti Lietuvoje.
44. Apelianto teiktuose banko sąskaitos išrašuose (e. b. 3 t. 18-19; 25-26) užfiksuoti atsiskaitymai Jungtinėje Karalystėje laikotarpiu iki 2012 m. lapkričio 6 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 12 d., taigi iš esmės nerodo jokių operacijų (nei Lietuvoje, nei Jungtinėje Karalystėje) 2012 m. lapkričio 7 d. Atitinkamai, teisėjų kolegija vertina, kad pateikti duomenys yra nepakankami siekiant įrodyti atsakovo buvimo vietą 2012 m. lapkričio 7 d. bei nepaneigia kasos išlaidų orderyje užfiksuotos pinigų perdavimo operacijos.
45. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad į bylą pateiktas atsakovo 2012 m. lapkričio 7 d. susirašinėjimas su V. M. taip pat nelaikytinas patikimu įrodymu, įrodančiu, kad apeliantas šią dieną neabejotinai buvo ne Lietuvoje. Iš žinučių turinio matyti, kad V. M. užklausia apelianto ar šis jam skambinęs, o apeliantas nurodo, kad pasuks po 21 val., nes dabar mokosi. Byloje nustatyta, kad apeliantui būnant Lietuvoje telefonas fiksuoja žinutės išsiuntimo laiką 22:13 (e. b. l. 3-6), o esant Anglijoje – 20:13 (e. b. l. 3 t. b. l. 44-45), t. y. telefonas žinutės išsiuntimo laiką rodo pagal tą laiko zoną, kurioje tuo metu yra. Atsižvelgdama į SMS žinutės turinį bei į tą faktą, kad rodomas žinutės laikas priklauso nuo to, kurioje laiko juostoje yra apelianto telefonas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pateiktas įrodymas niekaip nepagrindžia, kad apelianto 2012 m. lapkričio 7 d. būta ne Lietuvoje.
46. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad lapkričio 7 d. vizitą pas stomatologą apeliantas galėjo įrodyti medicininiu išrašu, tačiau į bylą pateikė stomatologo siųstą priminimą SMS žinute apie artėjantį vizitą 2012 m. lapkričio 7 d. (e. b. 3 t. b. l. 46). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks priminimas neįrodo, kad pas stomatologą Jungtinėje Karalystėje lapkričio 7 d. buvo realiai nuvykta, nes net ir gavus priminimą, vizitą galima perkelti ar praleisti. Taigi šis įrodymas taip pat nepagrindžia apelianto teiginio, kad lapkričio 7 d. jis negalėjo būti (nebuvo) Lietuvoje, todėl pinigų pagal kasos išlaidų orderį nėra gavęs.
47. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad netgi konstatavus, jog apeliantas 2012 m. lapkričio 7 d. nebuvo Lietuvoje, lieka nepaneigtas pats faktas, jog apeliantas patvirtino nurodytą sumą gavęs pasirašydamas kasos išlaidų orderį, t. y. teisėjų kolegija sprendžia, kad pinigų perdavimo faktas yra užfiksuotas kasos išlaidų orderyje, o kasos išlaidų orderio pasirašymo momentas (įrodymas, kad orderis buvo pasirašytas ne tą dieną, kuri nurodyta orderyje) nepaneigtų užfiksuoto pinigų perdavimo fakto. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl apeliantui taikomų didesnių atidumo ir rūpestingumo standartų – apeliantas yra išsilavinęs, ilgą laiką verslu užsiimantis asmuo, neabejotinai turintis patirties sudarant sutartis, suvokia kasos dokumentų paskirtį ir esmę. Pasirašydamas ginčo paskolos sutartį bei kasos išlaidų orderyje įrašydamas gautą pinigų sumą apeliantas neabejotinai turėjo suvokti patvirtinąs, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
49. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
50. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, kuriuo apelianto apeliacinis skundas atmetamas, apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
51. Ieškovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.