Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-594-221/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-07
Bylos Nr.: e2A-594-221/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-15864-2014-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Lozoraitytė, Evaldas Burzdikas, Nijolia Indreikienė
Ieškovas: Vytauto Didžiojo universiteto
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: R. A. B., P. V. M.
Advokatai: Saulius Brazauskas

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-594-221/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15864-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.11.1; 2.5.17; 3.3.1.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vytauto Didžiojo universiteto apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15812-375/2015 pagal ieškovo Vytauto Didžiojo universiteto ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims R. A. B., P. V. M. dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2014 m. birželio 18 d. įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2014 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-565 „Dėl valstybinės žemės panaudos teisės nutraukimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“.

Nurodė, kad Vytauto Didžiojo universiteto Statuto 171 straipsnyje nustatyta, kad universitetas naudojasi savo teritorijos ir pastatų neliečiamumo teise. Keisti universiteto teritorijos ribas ar valstybės pastatų valdytojus gali tik Vyriausybė, gavusi ne mažiau kaip 7 universiteto tarybos narių balsų daugumos pritarimą. Jeigu universiteto taryba nepritaria, teritorijos ribas ar valstybės pastatų valdytojus gali keisti Seimas. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Mokslo ir studijų įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje. Seimui 2010 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. XI-859 patvirtinus Vytauto Didžiojo universiteto statutą ir Vytauto Didžiojo universiteto valdomų pastatų ir žemės sklypų sąrašus, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), liko įtrauktas į Vytauto Didžiojo universiteto valdomų žemės sklypų sąrašą. Dėl to Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėja neturėjo teisės nutraukti Vytauto Didžiojo universitetui suteikto žemės sklypo panaudos teisės. Ginčo žemės sklypas ieškovui buvo perduotas naudoti neterminuotai. Vytauto Didžiojo universitetas buvo ir tebėra valstybinė aukštoji mokykla, kurioje vykdomos universitetinės studijos, atliekami moksliniai tyrimai ir plėtojama taikomoji mokslo ir meno veikla. Ieškovas vykdė tas pačias valstybės funkcijas minėto žemės sklypo suteikimo metu, kurias tebevykdo iki šiol, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas nebeatlieka funkcijų, kurioms vykdyti buvo perduotas neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypas. Atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), su ieškovu nėra sudariusi valstybinės žemės panaudos sutarties, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog ieškovas, kaip panaudos gavėjas, nevykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygų ar nenaudoja žemės sklypo pagal numatytą naudojimo paskirtį. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovui suteiktas Kauno miesto valdybos potvarkiu. Vienas iš svarbiausių ieškovo strateginių tikslų yra užtikrinti palankias sąlygas pedagoginei, mokslinei ir meninei veikloms, kuriant šiuolaikišką ir patrauklią infrastruktūrą, nuolat atnaujinant studijų aplinką, plėtojant estetiškas ir jaukias darbo, studijų, kultūros, rekreacijos, sveikatingumo ir apgyvendinimo erdves. Infrastruktūros atnaujinimas ir plėtra yra prioritetinės universiteto veiklos, išskirtos Vytauto Didžiojo universiteto 2012–2020 m. strategijoje ir strateginiame plane bei universiteto infrastruktūros plėtros gairėse 2011–2015 m. Ieškovas numato plėtoti infrastruktūrą (be kitų krypčių), pastatant studentų bendrabutį (duomenys neskelbtini), kad būtų pagerintos studentų socialinės sąlygos. Vadovaujantis iš Nacionalinio archyvo gautais dokumentais, sklypas, kurio dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. nacionalizacijos priklausė ieškovui nuosavybes teise, nes 1926 m. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) dvaro savininkai J. ir J. V. šį sklypą padovanojo ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė tretiesiems asmenims R. A. B. ir P. V. M. iš ieškovo kiekvienam po 621,64 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Nurodė, kad ieškovo argumentas dėl žemės sklypo dovanojimo buvo įvardijamas ir Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014, kurioje pretendentės į J. V. valdytą žemės sklypą B. J. M. ir R. A. B. nuginčijo Kauno apskrities viršininko 2009 m. birželio 19 d. įsakymą „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008-10-01 įsakymo Nr. 02-01-10955 pripažinimo netekusiu galios“. Kauno apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas vienareikšmiškai pasisakė, jog ginčo sklypas ieškovui nebuvo dovanotas, todėl šioje byloje teismas nevertino nurodyto ieškovo argumento. Padarė išvadą, kad atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, vykdydama įstatymų leidėjo jai deleguotas funkcijas, privalėjo kontroliuoti, ar ieškovui perduotas žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį. Konstatavo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovui buvo suteiktas Kauno m. valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 874-v 400 vietų studentų bendrabučio statybai, 2007 m. gruodžio 29 d., 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. kovo 14 d. buvo atlikti žemės sklypo naudojimo patikrinimai vietoje ir nustatyta, jog ginčo sklypas yra nenaudojamas, apleistas, jame nevykdoma jokia veikla, nėra statomi numatyti statiniai – bendrabučio kompleksas, taip pažeidžiant valstybinės žemės suteikimo panaudai prigimtį ir principus. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog nuo 1993 m. liepos 12 d., kai ieškovui buvo suteiktas žemės sklypas, būtų atlikti realūs veiksmai (o ne tik strateginių planų ir plėtros gairių kūrimas), rodantys, kad ginčo žemės sklypas bus panaudotas pagal paskirtį. Sprendė, kad ginčijamu įsakymu nebuvo pažeista ieškovo teritorijos ir pastatų neliečiamumo teisė, įtvirtinta ieškovo Statuto 171 straipsnyje, Mokslo ir studijų įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje, nes universiteto atžvilgiu valstybė gali taikyti įvairius įstatymuose nustatytus kontrolės būdus ir formas. Padarė išvadą, kad atsakovė, būdama valstybinės žemės patikėtine ir nustačiusi, jog ieškovas, kaip panaudos gavėjas, nenaudoja žemės sklypo pagal paskirtį, turėjo teisę priimti ginčijamą įsakymą. Pažymėjo, kad ieškovo akcentuojama aplinkybė, jog 2010 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. XI-859 „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto statuto patvirtinimo“ Seimas į 2 priedėlį, kuriame išdėstytas ieškovo valdomų pastatų ir žemės sklypų sąrašas, įtraukė ir ginčo sklypą, nereiškia, kad pagal teisės aktų hierarchiją šiuo metu galiojantis Seimo nutarimas yra aukštesnės teisinės galios, todėl ne atsakovė, o tik Seimas ir galėjo spręsti sklypo klausimą, nes šiuo Seimo nutarimu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo suteikimo (priskyrimo) ieškovui. Kaip nustatyta Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014, ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, nes, galiojant atsakovės priimtam 2008 m. spalio 1 d. potvarkiui, ieškovas, nebūdamas ginčo sklypo savininku, valdytoju ar naudotoju, pateikė prašymą įtraukti ginčo sklypą į 2 priedėlį, tačiau ginčo sklypo įtraukimas į 2 priedėlį nereiškia, kad ieškovui buvo suteiktas ar priskirtas šis žemės sklypas. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas 2014 m. sausio 29 d. rašte nurodė, kad Seimo 2010 m. gegužės 28 nutarimu Nr. XI-859 „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto statuto patvirtinimo“ nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypų suteikimo (priskyrimo) ieškovui, o kartu su valstybinių universitetų statutais tvirtinamas šių aukštųjų mokyklų valdomų nuosavybės teise priklausančių pastatų ir žemės sklypų sąrašas yra informacinio pobūdžio ir atspindi faktinį minėtojo turto statusą statutų patvirtinimo momentu. Ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad nebuvo nustatyta, jog ginčijamas įsakymas pažeidė ieškovo teises ar teisėtus interesus. Pažymėjo, kad ginčijamas 2014 m. birželio 18 d. įsakymas ieškovui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nepažeidė jo teisių ar teisėtų interesų, nes įsakymo priėmimo metu ieškovas jau nebeturėjo teisių į ginčo žemės sklypą. Ieškovo panaudos teisė, atsiradusi Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 874-v, buvo nutraukta Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 1 d. įsakymu, Kauno apskrities viršininko 2009 m. birželio 19 d. įsakymas Nr. 02-01-6619 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008-10-01 įsakymo pripažinimo netekusiu galios (Kauno m.)“ buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Kauno apygardos teismas, 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1116-657/2015 panaikindamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir bylą perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad, siekiant įvertinti ginčijamo įsakymo teisėtumą, visų pirma, būtina išsiaiškinti ir įvertinti panaudos teisės nutraukimo faktines aplinkybes, jas įvertinti atitinkamų teisės aktų normų kontekste, tačiau pirmosios instancijos teismas to neišsiaiškino. Nenurodyta, koks konkretus teisės aktas suteikė atsakovei teisę keisti valstybinės aukštosios mokyklos teritorijos ribas, kaip tokia tariama atsakovės teisė yra suderinama su Mokslo ir studijų įstatymo 79 straipsnio 2 dalies nuostata. Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą pabrėžė, jog ieškovas neginčija atsakovės pareigos kontroliuoti, ar ieškovui perduotas žemės sklypas naudojamas pagal paskirtį, tačiau joks teisės aktas nesuteikia atsakovei teisės priimti sprendimo dėl panaudos teisės, suteiktos valstybinei aukštajai mokyklai į valstybinės žemės sklypą, nutraukimo, t. y. valstybinės aukštosios mokyklos ribų pakeitimo. Priešingai, minėta Mokslo ir studijų įstatymo nuostata imperatyviai nurodo, kad tokį sprendimą gali priimti tik Vyriausybė su valstybinės aukštosios mokyklos tarybos pritarimu arba Seimas, jei valstybinio universiteto taryba nesutinka.

2. Netinkamai įvertinti byloje surinkti įrodymai, nepagrįstai spręsta, kad ginčo žemės sklypo įtraukimas Seimo nutarimu į 2 priedėlį nereiškia, jog ieškovui buvo suteiktas ar priskirtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdybos 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 874-v „Dėl žemės sklypo išnuomojimo Vytauto Didžiojo universitetui“ ieškovui neatlygintinai ir neterminuotai buvo suteiktas valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininkas 2008 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 02-0-10955 nutraukė ieškovo valstybinės žemės panaudos teisę. Seimas 2009 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. XI-278 pakeitė Seimo 2000 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. VIII-2077 „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto statuto patvirtinimo“ patvirtintą 2 priedėlį – Vytauto Didžiojo universitetui perduotų naudotis pastatų bei žemės sklypų sąrašą, į jį 28 punktu įtraukdamas 1,2523 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2009 m. birželio 19 d. Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. 02-01-6619 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008-10-01 įsakymo Nr. 02-01-10955 pripažinimo netekusiu galios (Kauno m.)“, kuris buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimu, tačiau žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Seimo patvirtintame ieškovo valdomų žemės sklypų sąraše yra nuo 2009 m. birželio 2 d. iki šiol. Nevertintas byloje esantis Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto 2014 m. liepos 11 d. raštas Nr. S-2014-5717, kuriame išreikštas nepritarimas naikinti Seimo nutarimu patvirtintą Vytauto Didžiojo universiteto statuto 2 priedėlį, kuris patvirtina ieškovo poziciją, kad ginčo sklypas nėra įtrauktas į grąžintinų sklypų sąrašą, jis yra išperkamas žemės sklypas, valdomas ieškovo, sudarantis neliečiamą šios aukštosios mokyklos teritoriją.

3. Nevertinti ieškovo argumentai, kad atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, dėl ginčo žemės sklypo su ieškovu nėra sudariusi valstybinės žemės panaudos sutarties, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog ieškovas, kaip panaudos gavėjas, nevykdo valstybinės žemės panaudos sutarties sąlygų ar nenaudoja žemės sklypo pagal numatytą naudojimo paskirtį, priimant skundžiamą įsakymą, sprendimo priėmimo pagrindu nurodytos netinkamų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios daikto neatlygintinio naudojimo sutarties nutraukimą prieš terminą, nors ginčo žemės sklypas suteiktas neterminuotai, arba reglamentuojančių panaudos sutarties nutraukimą panaudos gavėjui nebeatliekant funkcijų, kurioms buvo perduotas valstybinės žemės sklypas, nors ieškovas vykdo tas pačias valstybės funkcijas, kaip ir ginčo žemės sklypo suteikimo metu.

4. Nepagrįstai spręsta, kad neegzistuoja ieškovo panaudos teisė į ginčo sklypą, kuri galėtų būti ginama teismine tvarka. Jei ieškovo panaudos teisė į ginčo sklypą tariamai neegzistuoja nuo 2008 m. spalio 1 d., kodėl teismas, motyvuodamas sprendimą nenaikinti atsakovės 2014 m. birželio 18 d. įsakymo, remiasi faktinėmis aplinkybėmis, tariamai patvirtinančiomis, kad ieškovas nenaudojo ginčo žemės sklypo pagal paskirtį po 2008 m. spalio 1 d. ir teigia, jog dėl to atsakovė turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą, vertina ieškovo 2012–2020 m. veiklos strategiją ir strateginį planą, 2011–2015 m. infrastruktūros plėtros gaires, kuriose numatyta ginčo sklype statyti studentų bendrabutį, teigia, jog tai yra nepakankamai realūs veiksmai, galintys parodyti, kad ginčo žemės sklypas bus panaudotas pagal paskirtį. Be to, skundžiamu sprendimu teismas nustatė, kad ginčijamas atsakovės įsakymas nesukėlė teisinių pasekmių, todėl jis savo turiniu net negali būti laikomas įsakymu (individualiu teisės aktu), taigi privalo būti panaikintas. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsniu, Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 02-0110955 teisinė galia savaime nebuvo atkurta Kauno apylinkės teismui 2014 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014, paliktu nepakeistu Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2318-324/2014, pripažinus negaliojančia nuo jos priėmimo dienos Kauno apskrities viršininko 2009 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6619 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008-10-01 įsakymo Nr. 02-01-10955 pripažinimo netekusiu galios (Kauno m.)“ dalį, kuria buvo pripažinta netekusia galios Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 02-0110955 dalis dėl 1,2523 ha ploto valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Ieškovas de facto panaudos teise valdė valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo 1993 m. liepos 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., kuomet buvo atkurtos ir Nekilnojamojo turto registre tretiesiems asmenims įregistruotos nuosavybės teisės į 12223/12523 šio žemės sklypo dalis. Ginčijamas įsakymas iš esmės pažeidė ieškovo teises, nes neteisėtai pakeitė (sumažino) šios valstybinės aukštosios mokyklos ribas, jį panaikinus, neliečiama universiteto teritorija turėtų būti atstatyta.

5. Priteisiant bylinėjimosi išlaidas tretiesiems asmenims, nepasisakyta dėl šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, nevertintas jų pagrįstumas, atitikimas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintoms rekomendacijoms dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad bylinėjimosi išlaidos priteistos ne atsakovei, o tretiesiems asmenims, nereiškusiems savarankiškų reikalavimų, kurių interesai nesiskyrė ir jiems atstovavo tas pats advokatas, į sprendžiamų klausimų sudėtingumą, nagrinėjamos bylos apimtį ir trukmę, paruoštų procesinių dokumentų skaičių ir atliktus kitus būtinus atstovavimo veiksmus, iš ieškovo tretiesiems asmenims priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys prašo jį atmesti. Nurodo, kad prejudicinis faktas, jog 2008 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. 02-01-10955 pagrindu ieškovo panaudos teisė yra pasibaigusi, nustatytas Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014. Pastarojoje byloje panaikinus 2009 m. birželio 19 d. įsakymo dalį, kuria buvo panaikinta 2008 m. spalio 1 d. įsakymo dalis dėl atsakovės ir ieškovo žemės sklypo panaudos teisinių santykių nutraukimo, buvo atkurta 2008 m. spalio 1 d. įsakymo teisinė galia. Net ir panaikinus 2014 m. birželio 18 d. įsakymą, liks galioti atsakovės 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. A. B.“ ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-365 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B. J. M.“, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Civilinėje byloje Nr. 2A-2318-324/2014 apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad 2008 m. spalio 1 d. įsakymu buvo pažeista ieškovo teritorijos neliečiamumo teisė. 2014 m. birželio 18 d. įsakymu ginčo žemės sklypo panauda buvo nutraukta dėl to, kad ieškovas 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu suteikto žemės sklypo nenaudojo potvarkyje nustatytai paskirčiai (bendrabučių statybai). CPK 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus. Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nenurodyti skirtingi maksimalūs užmokesčio dydžiai priklausomai nuo atstovaujamojo procesinės padėties. Civilinė byla buvo nagrinėjama nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d., trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidos neviršijo rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė visas trečiųjų asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad 1993 m. liepos 12 d. Kauno m. valdybos potvarkiu žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas Vytauto Didžiojo Universitetui. Kauno apskrities viršininkas 2008 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 02-0110955 nutraukė ieškovo valstybinės žemės panaudos teisę. Seimas 2009 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. XI-278 pakeitė Seimo 2000 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. VIII-2077 „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto statuto patvirtinimo“ patvirtintą 2 priedėlį – Vytauto Didžiojo universitetui perduotų naudotis pastatų bei žemės sklypų sąrašą, į jį 28 punktu įtraukdamas 1,2523 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2009 m. birželio 19 d. Kauno apskrities viršininkas priėmė įsakymą Nr. 02-01-6619 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008-10-01 įsakymo Nr. 02-01-10955 pripažinimo netekusiu galios (Kauno m.)“. 2013 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. kovo 14 d. buvo atlikti žemės sklypo naudojimo patikrinimai vietoje ir nustatyta, jog ginčo sklypas yra nenaudojamas, apleistas, jame nevykdoma jokia veikla, nėra statomi numatyti statiniai – bendrabučio kompleksas, taip pažeidžiant valstybinės žemės suteikimo panaudai prigimtį ir principus. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėja 2014 m. birželio 18 d. priėmė įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-565 „Dėl valstybinės žemės panaudos teisės nutraukimo žemės sklype (duomenys neskelbtini)“, kurį ieškovas ir prašė panaikinti. Kauno apylinkės teismas ieškinį atmetė. Su sprendimu nesutinka ieškovas.

Apelianto teigimu, joks teisės aktas nesuteikia atsakovei teisės priimti sprendimą dėl panaudos teisės, suteiktos aukštajai mokyklai į valstybinės žemės sklypą, nutraukimo, t. y. valstybinės aukštosios mokyklos ribų pakeitimo.

Aukštosios mokyklos gali naudoti tiek joms nuosavybės teise priklausančią žemę, tiek, vadovaujantis LR Žemės įstatymu, LR Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintomis valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklėmis, suteiktą valstybei priklausančią žemę. Vadovaujantis LR Mokslo ir studijų įstatymo 79 straipsnio 1 ir 3 dalimis, LR Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 6 dalimi, ieškovas privalėjo valstybei priklausiusį žemės sklypą valdyti, naudoti, disponuoti, siekiant didžiausios naudos visuomenei (efektyvumo principas) bei jį tausojant ir protingai, tikslingai, tinkamai tvarkant (racionalumo principas); valdyti, naudoti, disponuoti pagal nurodytas sąlygas, tikslinę paskirtį, nes, priešingu atveju, atsakovei, vykdančiai valstybinės žemės naudojimo kontrolę, kiltų pareiga nutraukti panaudos teisinius santykius prieš terminą.

Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. birželio 18 d. įsakymu ieškovui 1993 m. liepos 12 d. Kauno m. valdybos potvarkiu suteikta žemės sklypu naudojimosi teisė buvo nutraukta būtent dėl to, kad ieškovas nevykdė minėtų įstatymuose įtvirtintų pareigų, t. y. ginčo žemės sklypo nenaudojo potvarkyje nustatytai paskirčiai (bendrabučių statybai).

Teisėjų kolegija pastebi, kad Nacionalinės žemės tarnybos įsakymas priimtas 2014 m. birželio 18 d., t. y. iki sprendimo priėmimo Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014 pagal R. A. B. ir B. J. M. ieškinį Nacionalinei žemės tarnybai dėl Kauno apskrities viršininko 2009 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 02-01-6619 dalies, kuria buvo pripažintas netekusiu galios Kauno apskrities viršininko 2008 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. 02-01-10955 nutraukti Vytauto Didžiojo universitetui suteiktą ginčo žemės sklypo panaudos teisę. Byloje ieškovas dalyvavo kaip trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų. Sprendimas byloje priimtas 2014 m. birželio 23 d., įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 3 d. Kauno apygardos teismui nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2318-324/2014 palikus jį nepakeistą. Sprendimas ir jame nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2009; kt.).

Minėtoje nutartyje Kauno apygardos teismas atmetė Vytauto Didžiojo Universiteto apeliacinio skundo motyvus dėl atsakovės panaikintu įsakymu pažeistos Vytauto Didžiojo Universiteto teritorijos neliečiamumo teisės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepagrįstais ieškovo argumentus dėl universiteto teritorijos neliečiamumo, rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstuticinis Teismas yra išaiškinęs, kad aukštosios mokyklos laisvė priimti sprendimus, grindžiamus institucine autonomija, nereiškia, kad šie sprendimai gali įtvirtinti institucinių interesų pirmumą atskirų asmenų teisių atžvilgiu, jeigu tuo sąlygotų šių asmenų diskriminaciją. Universitetui, kaip ir kiekvienai aukštajai mokyklai, galioja įstatymai, reguliuojantys bendruosius visuomeninius santykius (1994 m. birželio 27 d. nutarimas Nr.2/94). Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek 2008 m. spalio 1 d. įsakymu, tiek 2014 m. birželio 18 d. įsakymu žemės sklypo panauda buvo nutraukta dėl to, kad Vytauto Didžiojo Universitetas nevykdė Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 6 dalimi, Mokslo ir studijų įstatymo 79 straipsnio 1 ir 3 dalimis nustatytos pareigos panaudai perduotą žemės sklypą valdyti, naudoti, disponuoti, siekiant didžiausios naudos visuomenei, protingai, tikslingai, tinkamai tvarkant pagal panaudos sutartyje nurodytas sąlygas, tikslinę paskirtį. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas iki šiol nenaudojo žemės sklypo 1993 m. liepos 12 d. potvarkyje nurodytai paskirčiai, t. y. bendrabučių statybai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo ūkinės veiklos autonomija, įskaitant teritorijos neliečiamumą, negali būti priežastimi netaikyti Žemės statymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytų teisinių padarinių dėl netinkamo žemės naudojimo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2008 m. spalio 1 d. įsakymo priėmimo galiojusiame Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. spalio 17 d. nutarimu Nr.VIII-2077 patvirtintame ieškovo Statuto 2 priedėlyje – Sąraše – ginčo žemės sklypas nebuvo įrašytas, nors de facto, vadovaujantis 1993 m. liepos 12 d. potvarkiu, valstybę ir ieškovą siejo žemės sklypo panaudos teisiniai santykiai. Be to, 2014 m. sausio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento rašte Nr. S-2014-861 nurodyta, kad „Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. XI-859 „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto statuto patvirtinimo“ nebuvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypų suteikimo (priskyrimo) Vytauto Didžiojo Universitetui. Pažymėtina, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Seimo patvirtintame ieškovo valdomų žemės sklypų sąraše yra nuo 2009 m. birželio 2 d., t. y. po 2008 m. spalio 1 d. įsakymo dėl panaudos santykių nutraukimo priėmimo, iki šiol. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 1993 m. liepos 12 d. Kauno m. valdybos potvarkio pagrindu atsiradę žemės panaudos santykiai, panaikinus 2009 m. birželio 19 d. įsakymą „Dėl Kauno apskrities viršininko 2008-10-01 įsakymo pripažinimo netekusiu galios (Kauno m.)“, pasibaigė priėmus 2008 m. spalio 1 d. įsakymą, todėl atmestini apelianto argumentai apie teisėtą žemės valdymą ir su tuo susijusius Vytauto Didžiojo Universiteto veiksmus, nes viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir individualių administracinių aktų priėmimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Esant tokioms aplinkybėms, nėra svarbus apelianto nurodomas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto 2014 m. liepos 11 d. raštas Nr. S—2014-5717, kuriame išreikštas siūlymas Kaimo reikalų komitetui nepritarti naikinti Vytauto Didžiojo Universiteto statuto 2 priedėlį.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad ginčijamas įsakymas nepažeidė ieškovo teisių ir interesų, nes, pasak apelianto, 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nustatė, kad ieškinio tikslas ne tik panaikinti 2014 m. birželio 18 d. įsakymą, bet ir atkurti panaudos santykius.

Kaip matyti iš minėtos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas įpareigojo atsakovę nesiimti jokių veiksmų ir (ar) procedūrų, susijusių tik su valstybei priklausančia žemės sklypo 300/12523 dalimi, keitimu bei neatkurti nuosavybės teisių į šią sklypo dalį pretendentams, o jeigu tokie veiksmai ir (ar) procedūros pradėtos – įpareigojo atsakovę jas sustabdyti iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, priimdamas šią nutartį, pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014 teismo nustatytomis aplinkybėmis, kadangi teismo sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, ką pažymėjo ir Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 11 d. nutartyje narinėjant atsakovės atskirąjį skundą dėl 2014 m. rugsėjo 12 d. nutarties. Tačiau teismas minėtoje nutartyje pažymėjo ir tai, kad Kauno apygardos teismui palikus Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą nepakeistu, suinteresuotas asmuo galėtų kelti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir jų panaikinimo (CPK 148, 149 straipsniai). Taigi iš to spręstina, jog Kauno apygardos teismas pripažino, kad sprendimo įsiteisėjimas reikštų, jog žemės sklypo panaudos teisiniai santykiai buvo nutraukti, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas valstybei priklausančios žemės sklypo dalies atžvilgiu prarastų prasmę.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2008 m. spalio 1 d. įsakymas yra nenuginčytas ir galiojantis, iš esmės prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnio nuostatai, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014 panaikinus 2009 m. birželio 19 d. įsakymo dalį, kuria buvo panaikinta 2008 m. spalio 1 d. įsakymo dalis dėl atsakovės ir ieškovo žemės sklypo panaudos teisinių santykių nutraukimo, atkūrė 2008 m. spalio 1 d. įsakymo teisinę galią. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia aplinkybė konstatuota tiek 2014 m. birželio 23 d. Kauno apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-4607-151/2014, tiek 2014 m. gruodžio 3 d. Kauno apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2318-324/2014, kuria sprendimas paliktas nepakeistas (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, įvertinus ir tai, kad net ir panaikinus 2014 m. birželio 18 d. įsakymą liktų galioti atsakovės 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. 8S-(14.8.3.)-364 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei R. A. B.” ir 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr.8S-(14.8.3.)-365 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B. J. M.”, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko J. V. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatvo, kad ginčo įsakymas ieškovui teisinių pasekmių nesukėlė.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ne tik dėl to, kad pripažino, jog panaudos santykiai nutraukti priėmus 2008 m. spalio 1 d. įsakymą, bet ir kitu pagrindu – būtent dėl to, kad ieškovas neįrodė minėto 2014 m. birželio 18 d. ginčo įsakymo neteisėtumo. Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, neaišku dėl ko vertino įrodymus ir aiškinosi aplinkybes, susijusias su ginčo sklypo naudojimu.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo argumentų, jog atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, su ieškovu nėra sudariusi valstybinės žemės panaudos sutarties. Sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas dėl šio argumento nepasisakė, tačiau aprašomojoje dalyje nurodė atsakovės poziciją šiuo klausimu, su kuria nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. O būtent, kad valstybinės žemės patikėtinio funkcija Nacionalinei žemės tarnybai perėjo iš likviduotų apskričių viršininkų administracijų, kuri pastarosioms perėjo iš savivaldybių, todėl Nacionalinė žemės tarnyba turėjo teisinį pagrindą priimti įsakymą dėl panaudos santykių nutraukimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. 248). Atkreiptinas dėmesys, kad tokia išvada padaryta ir Kauno apygardos prokuratūros 2014 m. spalio 24 d. nutarime atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.

Apelianto teigimu, tretiesiems asmenims priteistos nepagrįstai didelės bylinėjimosi išlaidos, nepasisakyta dėl šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovo trečiųjų asmenų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas – kiekvienam po 621,64 Eur. Teisėjų kolegija laiko nepagrįsta apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, turėjo atsižvelgti į jų procesinę padėtį. Pažymėtina, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, į bylą įtraukiami dėl to, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. CPK 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. lR-85 (toliau Rekomendacijos), nurodoma, į kokius kriterijus turi atsižvelgti teismas, priteisdamas išlaidas už teisinę pagalbą. Atstovaujamojo procesinė padėtis, kaip kriterijus, į kurį turi atsižvelgti teismas, nėra nurodyta. R. A. B. ir P. W. M., atstovaujami advokato Sauliaus Brazausko, teikė prašymą dėl jų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis, atsiliepimą į ieškinį, prašymą dėl rašytinio įrodymo ir bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių dokumentų prijungimo, advokatas dalyvavo teismo posėdyje, kuris užtruko 1 val. 28 min., t. y. 1 val. (Rekomendacijų 9 punktas). Pagal tuo metu galiojusią Rekomendacijų redakciją pateiktos išlaidos po 755,16 Lt (218,71 Eur) neviršijo Rekomendacijų 8.2, 8.15, 8.18 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio. Galiojant naujai Rekomendacijų redakcijai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), teikė atsiliepimą į apeliacinį ieškovo skundą (pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimalus dydis 1,3, sumokėjo 402,93 Eur), pareiškimą dėl reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas patikslinimo, dalyvavo teismo posėdyje, kuris užtruko 1 val. 9 min., t. y. 1 val. (Rekomendacijų 9 punktas, 8.19 punktas – 0,1). Pažymėtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas). Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje 2015 metų I ketvirtį buvo 699,80 Eur, II ketvirtį – 713,90 Eur. Taigi, trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršijo Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (net ir kartu sudėjus patirtas bylinėjimosi išlaidas).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994-04-19 sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Marini v. Albania).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesines teisės normas, todėl panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas trečiųjų asmenų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą tretieji asmenys sumokėjo po 416,09 Eur. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos (1,3 x 735,10 = 955,63 Eur). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto Vytauto Didžiojo universiteto, į. k.111950396, po 416,09 Eur advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme tretiesiems asmenims R. A. B., a. k. (duomenys neskelbtini), ir P. W. M., a. k. (duomenys neskelbtini).

Teisėjai Evaldas BurzdikasNijolia IndreikienėVirginija Lozoraitytė