Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delmetra“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delmetra“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Multimedia centras“ bankroto byloje Nr. B2-2522-480/2015,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos UAB „Delmetra“ prašymą iškelti UAB „Multimedia centras“ bankroto bylą, konstatavus, jog neįgyvendinta ikiteisminė tvarka (ĮBĮ 6 str. 2 d., CPK 137 str. 2 d. 3 p.).

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytą pareigą įspėti atsakovą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nustatyti 30 dienų terminą skolai sumokėti.

Dėl to apeliacinis teismas pasisako dėl skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsižvelgia į šios kategorijos bylose vyraujantį viešąjį interesą.

Dėl ikiteisminės tvarkos įgyvendinimo

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, kad specialiame bankroto teisinius santykius reglamentuojančiame įstatyme (ĮBĮ) yra nustatyta išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka, kurios kreditorius privalo laikytis prieš paduodamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui; kad ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreditorius turi pranešti skolininkui raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį; kad šiame pranešime turi būti nurodytas skolininko neįvykdytas įsipareigojimas bei nustatytas ne trumpesnis kaip 30 dienų terminas nuo šio pranešimo įteikimo dienos jam įvykdyti.

Teismų praktikoje šiuo klausimu yra išaiškinta, kad tokia tvarka yra skirta tam, jog ginčas, kilęs tarp kreditoriaus bei skolininko, būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant pastarajam bankroto bylos, tai yra suteikiant galimybę atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo ir pan. Bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą, todėl šią normą aiškinant bei taikant atsižvelgiant į jos funkciją yra aišku, kad joje numatyta tvarka turi užtikrinti tai, kad ieškinys nebūtų bendrovei netikėtas.

Tačiau teismų praktikoje taip pat yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo, juos turi vertinti taip, kad nevaržytų taip pat ir pareiškėjui suteiktos teisės kreiptis į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kuri pažeistų jo teisės į teisminę gynybą esmę (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-844/2009). Nurodoma, kad kreditorius neprivalo įteikinėti pranešimo visais minimoje normoje nurodytais būdais: pavyzdžiui, nepavykus pranešti įmonei apie tokį ketinimą registruotu laišku, kreditoriui nėra pareigos įteikinėti tokį pranešimą per kurjerį ar antstolį. Tam, kad pranešimas būtų laikomas įteiktu, nepavykus pranešti vienu iš nurodytų būdų, pakanka, kad praeitų penkios dienos nuo pranešimo išsiuntimo įmonės buveinės adresu. Kelti klausimą dėl ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies pažeidimo, reikalauti pakartotinai siųsti pranešimą įmonės buveinės adresu, kai byloje yra aiškūs duomenys apie tai, kad nei įspėjimo, nei ieškinio nepavyko įteikti nei vienu iš atsakovo nurodytų adresų (įmonės buveinės ir veiklos adresais), nes ten atsakovas veiklos nevykdo, arba apie tai, kad skolininkui protingą terminą jau buvo žinoma apie procesą dėl bankroto bylos iškėlimo, – neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų ir būtų perteklinis, praradęs savo reikšmę, formalaus pobūdžio.

Tokioje situacijoje negalima suabsoliutinti skolininko intereso būti informuotam apie ketinimą jam iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1062/2009; 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2148/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1873/2012; 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2731/2013; 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1957/2014).

Taip pat pažymėtina tai, kad ĮBĮ nenurodo nei pranešimo įteikimo vietos, nei tvarkos, todėl taikytini teismų praktikos nurodymai, jog tokiu atveju kreditorius turi laikytis pranešimo apie bankroto bylos iškėlimą įteikimo tvarkos bei vietos nustatymo taisyklių, įtvirtintų Civilinio proceso kodekse (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 10 str. 1 d.). Pagal CPK 122 straipsnio 2 dalį dokumentai, siųsti juridiniam asmeniui, yra laikomi tinkamai įteiktais ir tuo atveju, jei jie įteikiami ne registruotos buveinės, o kitu paties gavėjo nurodytu adresu. Ar kitas nei juridinių asmenų registre atsakovo nurodytas adresas yra laikytinas adresu, skirtu jo korespondencijai priimti, yra fakto klausimas, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju vertinant turimų įrodymų visetą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-587/2014).

Nagrinėjamoje byloje teismas, neanalizuodamas nei faktinių, nei teisinių aplinkybių, aktualių sprendžiant šį klausimą, konstatavo, kad pareiškėja UAB „Delmetra“ nurodytos tvarkos nesilaikė, tuo tarpu ši teigia buvus priešingai. Tai fakto klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas nustatyti bei įvertinti šias aplinkybes.

Bylos medžiaga patvirtina apelianto teiginius, kad atsakovui paskutiniu žinomu jo buveinės vietos adresu – (duomenys neskelbtini), 2015-07-30 ir 2015-08-20 buvo išsiųsti minimi pranešimai, o 2015-10-13 – pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau siuntos grįžo neįteiktos. Dokumentai atsakovo vadovui nebuvo siunčiami, nes, pagal atsakovą, nežinoma jo gyvenamoji vieta. Nuo 2015-05-27 atsakovo registruotos buveinės adresas yra Kauno miesto savivaldybės teritorija. Beje, pažymėtina, kad teismui taip pat nepateikti jokie įrodymai, kad dokumentai buvo siunčiami bendrovės vadovui V. S., kurio adresas, priešingai nei teigia apeliantas, yra nurodytas jo paties pateiktame išraše iš Juridinių asmenų registro.

Apeliacinis teismas, vadovaudamasis pirmiau cituotu įstatymu, teismų praktikos nurodymais dėl jo aiškinimo bei taikymo, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, turėdamas omenyje tai, kad pareiškėjas dokumentus skolininkui 2015-07-30 ir 2015-08-20, 2015-10-13 siuntė adresu, kuris nuo 2015-05-27 jau buvo oficialiai išregistruotas, kaip jo buveinės adresas; kad nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris beje yra fakto instancija, nepateikė aiškių duomenų apie tai, kad skolininkui protingą terminą jau buvo žinoma apie pareiškėjo inicijuojamą procesą dėl bankroto bylos iškėlimo, o taip pat apie tai, kad jis nevykdo jokios veiklos, yra tik fiktyvus rinkos dalyvis ir kt., – sprendžia, kad, priešingai nei tvirtinama skunde, pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų reikalavimų, pripažinęs, kad pareiškėjas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2, 4 dalyse įtvirtintos ikiteisminės ginčo reguliavimo tvarkos ir iš esmės teisingai atsisakė priimti šį jo pareiškimą (CPK 178, 185 str. 137 str. 2 d. 3 p.).

Dėl paminėto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos UAB „Delmetra“ atskirasis skundas netenkinamas (CPK 263 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.