Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Logipolijos vagonai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nutarties, kuria teismas paliko nenagrinėtu ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Logipolijos vagonai“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rail transit“ (byla Nr. B2-5876-178/2011).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pagal atskirąjį skundą sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ieškovas UAB „Logipolijos vagonai“ 2011 m. gegužės 30 d. padavė teismui ieškinį, kuriuo prašė iškelti atsakovui UAB „Rail transit“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“. Nurodė, kad 2011 m. kovo 29 d. išrašė atsakovui PVM sąskaitą faktūrą dėl 35 486,19 JAV dolerių sumos už ekspedijavimo paslaugas, tačiau atsakovas su ieškovu neatsiskaitė. Ieškinyje pažymima, kad 2011 m. balandžio 5 d. dviem skirtingais atsakovui išsiųstais raštais buvo pareikalauta, jog atsakovas apmokėtų sąskaitą, kurių viename nurodyta, kad, priešingu atveju, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o kitame – dėl skolos priteisimo.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą iki 2011 m. birželio 15 d. pašalinti ieškinio trūkumus: pateikti įrodymus apie tai, jog ieškovas laikėsi ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, konkrečiai, kad atsakovui buvo įteiktas ieškovo siųstas pranešimas, jog nesumokėjus skolos, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, ieškovas tik pateikė įrodymus apie siuntos atsakovui išsiuntimą, o ne pranešimo įteikimą; ši siunta atsakovui ieškovo siųstu adresu nebuvo įteikta. Todėl atsakovas nežinojo apie jam inicijuojamą bankroto bylos iškėlimą ir dėl to nevyko reali ikiteisminio ginčo sprendimo procedūra, atsakovo vadovas negalėjo teismui pateikti visų būtinų dokumentų.

Vykdydamas teismo nurodymą, ieškovas 2011 m. birželio 6 d. pateikė procesinį dokumentą, kuriame nurodė, kad 2011 m. balandžio 12 d. atsakovui siųstas raštas nebuvo įteiktas, kadangi atsakovas atsisakė jį priimti, kad ieškovas 2011 m. gegužės 6 d. pakartotinai išsiuntė raštą atsakovo vadovui pastarojo gyvenamosios vietos adresu ir šis raštas jam buvo įteiktas 2011 m. gegužės 12 d. Ieškovas taip pat pažymėjo, jog 2011 m. gegužės 20 d. išsiuntė atsakovui pranešimą su priedais visais jam žinomais atsakovo adresais, tačiau siųstus dokumentus atsakovas atsisakė priimti. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovas prašė teismo įteikti ieškinį CPK 123 straipsnyje nustatyta tvarka.

2011 m. birželio 20 d. Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovo prašymas ieškinį palikti nenagrinėtu, o ieškovui paskirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu. Atsakovo nuomone, ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo sprendimo procedūros, be to, ieškovas apskritai nėra atsakovo kreditorius. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 12 d. yra gavęs tik ieškovo pretenziją, kurioje nieko neužsimenama apie bankroto bylos inicijavimą, tuo tarpu ieškovo nurodoma sąskaita išrašyta vienašališkai ir nepagrįstai. Taip pat prašo skirti ieškovui 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 22 d. nutartimi paliko nenagrinėtu ieškovo UAB „Logipolijos vagonai“ ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Rail transit“ (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad motyvus dėl būtinumo laikytis ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos išdėstė 2011 m. birželio 1 d. nutartyje. Teismo nuomone, neaišku, dėl kokių priežasčių ieškovas atsakovui 2011 m. balandžio 5 d. išsiuntė du raštus, kurių registracijos numeriai ženkliai skiriasi (Nr. 5013 ir Nr. 5073), juose nurodė skirtingus atsikaitymo terminus. Ieškovas 2011 m. balandžio 12 d. įteikė kurjeriui UAB „Bijusta“ tik vieną siuntą. Teismas pažymėjo ir tai, kad PVM sąskaita faktūra, iš kurios kildinama atsakovo skola, išrašyta 2011 m. kovo 29 d., joje nurodytas mokėjimo terminas tą pačią dieną, o jau po savaitės ieškovas išsiuntė atsakovui įspėjimą. Ieškovas pripažino, jog atsakovui ši siunta nebuvo įteikta, be to, ji buvo siųsta ne atsakovo buveinės adresu (duomenys neskelbtini), o kitu adresu (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. balandžio 14 d. sugrąžinta, jos neįteiktus, su nuoroda „nėra tokio adresato“. Nutartyje pabrėžiama, jog ieškovo teiginį, kad 2011 m. gegužės 12 d. įteikė atsakovo direktoriui pakarotinai siųstą įspėjimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei nebus sugrąžinta skola, paneigia atsakovo teismui pateiktas iš ieškovo gautas 2011 m. gegužės 2 d. raštas, kuriame nenurodyta apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teismas netenkino atsakovo prašymo dėl baudos paskyrimo ir nurodė, kad atsakovas vengė priimti ieškinį net ir siunčiamą buveinės bei vadovo adresais, todėl ieškovas iš tiesų galėjo nežinoti tikrosios atsakovo buvimo vietos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Logipolijos vagonai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Atsakovas, suėjus skolos grąžinimo terminui, ignoravo ieškovą, įvairiais būdais vengė vykdyti sutartines prievoles. Ieškovas skirtingais raštais, išsiųstais atsakovui tą pačią dieną, siekė įgyvendinti kelis subjektinių teisių gynybos būdus vienu metu – įspėti, kad kreipsis į teismą bendra tvarka bei įspėti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

2) Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos. Įspėjimas atsakovui išsiųstas registruotu paštu atsakovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovo atsisakymas priimti jam siųstą siuntą turi būti vertinamas kaip atsakovo tinkamas informavimas. Priešingu atveju ieškovas, negalėdamas įteikti siunčiamų dokumentų viešo paskelbimo būdu, jei jų nepavyktų įteikti asmeniškai, negalėtų įgyvendinti teisės į ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo padavimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB „Rail transit“ prašo atmesti atskirąjį skundą, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Apeliantas klaidina teismą, nurodydamas, kad atsakovui įteikė 2011 m. gegužės 2 d. įspėjimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas siuntė atsakovui pretenziją dėl skolos sumokėjimo ir joje nenurodė apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

2) Ieškovas siekia sutrikdyti atsakovo veiklą, kadangi reikalauja sumokėti neegzistuojančią skolą suklastoto buhalterinio dokumento pagrindu.

3) Ieškovas piktnaudžiauja procesine teise kreiptis į teismą, reiškia akivaizdžiai nepagrįstą reikalavimą, todėl jam turi būti paskirta 20 000 Lt bauda (CPK 95 str.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kituose įstatymuose. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas ĮBĮ. Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kita, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). Galiojančiame ĮBĮ, be materialinio teisinio reglamentavimo, įtvirtinta ir procesinių teisinių nuostatų, kurios taikytinos nagrinėjant bankroto bylas teismuose. Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus lemia bankroto proceso paskirtis, kuri pasireiškia ne tik siekiu per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai ar bent didžiąja dalimi patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai, bet ir siekiu apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, teisėtus interesus.

Vienas iš saugiklių, galinčių padėti išvengti įmonei teisminio bankroto proceso – ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nustatymas šios įmonės kreditoriams pagal ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jų neįvykdžius per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį. Ši nuostata yra skirta skolininko, t. y. bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo. Šia norma siekiama, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą, todėl norma turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į tokią jos funkciją. Išankstinė ginčo išsprendimo ne teisme tvarka yra privaloma kiekvienam kreditoriui, inicijuojančiam bankroto bylos iškėlimą įmonei, o jos nesilaikymas sukelia teisinius padarinius – teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Tuo atveju, jeigu teismas ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo priėmė ir iškėlė civilinę bylą, o nagrinėjant ją paaiškėjo, kad nebuvo laikytasi išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka, ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).

Kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar bankroto procesą atsakovui inicijavęs potencialus kreditorius tinkamai įvykdė įstatyme nustatytą pareigą įspėti įmonę apie siekį inicijuoti jos atžvilgiu bankroto bylos iškėlimą, jeigu per ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą nebus sugrąžinta skola, būtina įvertinti, ar tinkamai išsiųstas (įteiktas) pranešimas, ar įmonė žinojo (galėjo žinoti) apie tokio pranešimo jai išsiuntimą.

Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, kuriuo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė taikoma ir sprendžiant klausimą dėl išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymosi. Tai, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ne proceso šalys, o teismas turi įrodinėjimo naštą. Teismų praktikoje suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, pagal kurią tuo atveju, kai atsakovo bankroto procesą inicijavęs atsakovo kreditorius išsiuntė atsakovui įspėjimą apie bankroto bylos iškėlimą pastarojo juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, įteikimas laikomas tinkamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-249/2010). Tokia taisyklė grindžiama ne tik siekiu kuo greičiau išnagrinėti atsakovui inicijuojamą bankroto bylą, bet ir paties atsakovo pareiga informuoti juridinių asmenų registrą bei kreditorius apie buveinės pasikeitimą ir tinkamai rungtis civiliniame procese (CPK 12 str., CK 2.17 str. 3 d. ir 1.8 str. 1 d., 2.49 str. 2, 4 d.). Juridiniam asmeniui neinformavus savo kreditoriaus apie buveinės pasikeitimą, kreditoriaus susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, jei jis vyksta buveinės adresu (CK 2.49 str. 3 d.). Tokiu atveju įrodinėjimo našta dėl negauto pranešimo tenka įmonei, kuriai siekiama inicijuoti bankrotą, jei potencialus kreditorius įrodo, kad pranešimą išsiuntė juridinių asmenų registre nurodytu įmonės buveinės adresu. Tačiau net įspėjimą apie bankroto bylos iškėlimą išsiuntus ne juridinių asmenų registre nurodytu įmonės buveinės adresu, o kitu kreditoriui žinomu skolininko adresu, tai savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įmonė nežinojo ir neturėjo žinoti apie potencialaus kreditoriaus siekį inicijuoti bankrotą. Kai iš bylos duomenų matyti, jog įmonės potencialus kreditorius ne kartą siuntė įmonei raštus, kuriuose informavo apie siekimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu nebus sumokėta skola, įmonės adresais, tarp jų ir adresu, kurį nurodė pati įmonė procesiniuose dokumentuose, ar pranešimas buvo įteiktas įmonės vadovui (kaip fiziniam asmeniui), negalima laikyti, kad įmonė nežinojo apie jos atžvilgiu inicijuojamą bankroto procesą ir kad šis kreditorius nesilaikė ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos. Tokiu atveju teismas neturėtų atsisakyti priimti ieškinio CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu ar, ieškinį priėmęs, palikti jį nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tuo pačiu pastebėtina, kad net ir tuomet, kai kyla ginčas dėl paminėto pranešimo tinkamo įteikimo (išsiuntimo), o iš bylos duomenų nėra aišku, ar tinkamai buvo laikytasi ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, tačiau nuo skolininko įmonės sužinojimo apie bankroto procesą iki teismo nustatyto termino pašalinti ieškinio trūkumus pabaigos praėjo daugiau kaip 30 dienų, galima daryti išvadą, kad ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis ar nesilaikymas nebėra teisiškai reikšmingas, kadangi įmonė, kuriai inicijuojamas bankrotas, jau žino apie tai ilgesnį kaip 30 dienų terminą.

Iš bylos duomenų matyti, kad bankroto procesą atsakovui UAB „Rail transit“ inicijavęs ieškovas UAB „Logipolijos vagonai“ 2011 m. gegužės 30 d. padavė teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, kartu su ieškiniu pateikdamas 2011 m. kovo 29 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą dėl 35 486,19 JAV dolerių, kurios, ieškovo teigimu, nepagrįstai nepamokėjo atsakovas, kurioje atsakovo adresas nurodytas (duomenys neskelbtini) (b. l. 1, 3), be to, pranešimą, iš kurio turinio matyti, kad juo siekiama įspėti atsakovą apie bankroto bylos jam inicijavimą, jei skola nebus sumokėta (b. l. 5). Ieškovas nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), 2011 m. balandžio 12 d. išsiuntė atsakovui šį pranešimą ir pateikė duomenis apie išsiuntimą (b. l. 13). Ieškovas taip pat pateikė teismui duomenis apie tai, jog ir 2011 m. gegužės 20 d. išsiuntė atsakovui pranešimą tuo pačiu adresu (duomenys neskelbtini), taip pat juridinių asmenų registre nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) bei įmonės vadovo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini); b. l. 14). Pagal pateiktas teismui pasiuntinio UAB „Bijusta“ pažymas, atsakovas atsisakė priimti jam siųstus pranešimus nurodytais adresais (b. l. 23-25). Kolegijos vertinimu, šie duomenys leidžia manyti, kad ieškovas elgėsi aktyviai ir apie siekį inicijuoti atsakovui bankroto bylos iškėlimą pastarąjį realiai informavo, t. y. atsakovas apie jo atžvilgiu inicijuojamą bankroto procesą žinojo ar bent turėjo žinoti. Be to, atsakovas teismui paduotame procesiniame dokumente (prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo) nurodė, kad jo adresas korespondencijai yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 58), t. y. tas pats adresas, kuriuo išrašyta PVM sąskaita faktūra UAB „Rail transit“ ir šiai įmonei 2011 m. balandžio 12 d. bei 2011 m. gegužės 20 d. išsiųsti minėti ieškovo pranešimai. Juolab kad tokį adresą (duomenys neskelbtini) atsakovas nurodė ir ant voko, kuriame atsiuntė Apeliaciniam teismui atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą (b. l. 79).

Dėl nurodytų aplinkybių, negalima daryti išvados, kad ieškovas elgėsi pasyviai ir nesilaikė išankstinės ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo ne teisme tvarkos. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovui elgiantis itin pasyviai, neturėjo pagrindo 2011 m. birželio 22 d., t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo ieškovo pranešimo išsiuntimo atsakovui juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu apie inicijuojamą bankroto procesą, priimti skundžiamą nutartį ir palikti ieškinį nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Be to, pirmosios instancijos teismas, palikdamas nenagrinėtu ieškovo ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo dėl to, jog atsakovas nebuvo informuotas apie jo atžvilgiu inicijuojamą bankroto procesą (nesilaikyta ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos), tuo pačiu nurodė, kad atsakovas vengė priimti ieškinį, ir ieškovas iš tikrųjų galėjo nežinoti tikrosios atsakovo buvimo vietos (b. l. 51). Taigi ir apygardos teismas iš esmės pripažino, kad ieškovas siekė įteikti keliais adresais atsakovui dokumentus, kurių įteikimo pastarasis vengė. Dėl to žemesnės instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo padaryti išvados, kad ieškovas nesilaikė ikiteisminės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos.

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į šį skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Taigi apygardos teismas netinkamai taikė ieškinio palikimą nenagrinėtu reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai paliko nenagrinėtu ieškovo ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo tuo pagrindu, kad nesilaikyta išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Todėl panaikintina teismo nutartis dėl joje padarytų proceso įstatymo pažeidimų, ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 22 d. nutartį, o civilinę bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.