Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Architelio statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Architelio statyba“ ieškinį atsakovui UAB „AD Limina“, tretiesiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir D. P., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas BUAB „Architelio statyba“ patikslintu ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. rugsėjo 13 d. mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044, sudarytą tarp ieškovo BUAB „Architelio statyba“ ir atsakovo UAB „Ad limina“, taikyti restituciją natūra ir priteisti iš atsakovo UAB „Ad limina“ ieškovui BUAB „Architelio statyba“ 20 000 Eur sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad nuo 2016 m. kovo 1 d. susidurdavo su apyvartinių lėšų trūkumu, pradelsti mokėjimai didėjo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė UAB „Architelio statyba“ bankroto bylą. UAB „Ad limina“ 2016 m. birželio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 337 pagrindu ieškovui parduodavo įvairias statybines ir apdailos medžiagas. Paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044 (toliau – Mokestinė sutartis), kurios pagrindu ieškovas perėmė likusią nesumokėtą (neišieškota) mokesčių mokėtojo (atsakovo) mokestinę nepriemoką 20 000 Eur apimtyje. Mokestinė sutartis įsigaliojo nuo apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, administruojančios perimamą mokestinę nepriemoką, viršininko sprendimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo priėmimo dienos, t.y. nuo 2016 m. spalio 31 d. Pasirašius mokestinę sutartį bei mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, ieškovas neteko galimybės susigrąžinti 20 000 Eur sumos mokestinę permoką iš valstybės biudžeto. Ieškovas pažymėjo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2810-494/2016 ieškovui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės J. K. naudai (kreditorė savo reikalavimą perleido I. P., kuri vėliau reikalavimą perleido trečiajam asmeniui D. P.). Turto arešto aktų registre 2016 m. liepos 8 d. įregistruotas turto areštas, arešto mastas 41 642,60 Eur. Taip pat Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 ieškovui buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemonės kreditoriaus UAB „Euremsta“ naudai, turto arešto mastas – 171 125,56 Eur. Ieškovas paaiškino, kad pagal Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalį, skolininko turto areštas yra įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimo ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, kitų įsipareigojimų vykdymą. Disponavimo teisės laikinas apribojimas reiškia, kad priverstinai laikinai apribojama teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę (TAARĮ 2 straipsnio 7 dalis). Pagal TAARĮ 4 straipsnio 1 dalį, turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jei įstatymuose nenustatyta kitaip. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, negalimi asmenų susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, perdavimo kito asmens nuosavybėn, o jei tokie daromi – yra niekiniai ir negaliojantys Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2013; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015). Vadovaujantis turto arešto aktų registro duomenimis, ieškovui nuo 2016 m. liepos 8 d. buvo taikomas turto areštas 41 642,60 Eur sumai siekiat užtikrinti kreditorės J. K. (D. P.) reikalavimus, o 2016 m. rugsėjo 12 d. turto arešto aktų registre buvo įregistruotas dar vienas turto areštas ieškovui, užtikrinant kreditoriaus UAB „Euremsta“ reikalavimus 171 125,56 Eur sumai. Ieškovo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 12 d., t.y. dar iki ginčijamos mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties sudarymo, buvo areštuotos ieškovui priklausančios išmokėti 154 625,56 Eur piniginės lėšos, buvusios pas trečiąjį asmenį, t.y. Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Valstybinė mokesčių inspekcija). Ieškovas, žinodamas apie taikomus turto areštus ir draudimą juo disponuoti, perdavė turto dalį (gautinas lėšas iš mokestinės prievolės) kito asmens nuosavybėn, todėl toks sandoris yra niekinis ir negalioja CK 1.80 straipsnio pagrindu.

2. Atsakovas UAB „AD Limina“ atsiliepimu prašė patikslinto ieškinio netenkinti. Atsakovas paaiškino, kad mokestinės sutarties sudarymu ieškovas ir atsakovas perkėlė atsakovo turimą 20 000 Eur dydžio mokestinę skolą ieškovui. Mokestinė sutartis yra kvalifikuotina kaip CK 6.116 straipsnio reglamentuojamas skolos perkėlimo sandoris, kuriuo ieškovas perėmė atsakovo skolinį įsipareigojimą VMI. Atsakovas pažymėjo, kad mokestinė sutartis nepažeidė ir objektyviai negalėjo pažeisti jokių TAARĮ nustatytų draudimų disponuoti areštuotu turtu, kadangi apskritai joks ieškovo turtas šia sutartimi perleistas nebuvo. Ieškovas nepagrįstai sutapatina du atskirus savarankiškus sandorius – PVM nepriemokos perkėlimą ir perimtos PVM nepriemokos įskaitymą į turimą areštuotą PVM permoką. Atsakovo vertinimu, antrasis sandoris galimai pažeidė ieškovo teises ir TAARĮ reikalavimus, tačiau to antrojo sandorio ieškovas šioje byloje neginčija. Be to, antrajame sandoryje atsakovas nedalyvavo ir neatsako už kilusias pasekmes.

3. Trečiasis asmuo D. P. atsiliepimu prašė patikslintą ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties Nr. 044 sudarymo metu Turto areštų aktų registre buvo įregistruotas BUAB „Architelio statyba“ turto areštas, todėl arešto galiojimo metu BUAB „Architelio statyba“ neturėjo teisės disponuoti visu turtu, taigi ir sudaryti ginčo sutarties. Dėl to sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms TAARĮ nuostatoms.

4. Trečiasis asmuo D. P. taip pat pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė panaikinti 2016 m. rugsėjo 13 d. mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044, sudarytą tarp ieškovo BUAB „Architelio statyba“ ir atsakovo UAB „Ad limina“, taikyti restituciją natūra ir priteisti jam iš atsakovo UAB „Ad limina“ 20 000 Eur sumą. Trečiasis asmuo paaiškino, kad jis (šiuo atveju kreditorė J. K., kurios reikalavimą trečiasis asmuo vėliau įsigijo) pagal atsiskaitymų eiliškumą buvo tokios pat eilės ieškovo kreditorius kaip ir atsakovas, bet jo reikalavimas buvo atsiradęs anksčiau. Todėl trečiojo asmens įsitikinimu, pagal CK 6.930¹ straipsnį, ieškovas negalėjo atlikti atsakovo prievolės įskaitymo, o gautinas lėšas už mokestinę permoką turėjo naudoti atsiskaitymui su juo.

5. Ieškovas BUAB „Architelio statyba“ atsiliepimu į trečiojo asmens savarankišką reikalavimą prašė šį reikalavimą tenkinti, bet taikant restituciją pinigines lėšas priteisti ieškovui, o ne tiesiogiai trečiajam asmeniui. Ieškovas nurodė, kad nebepalaiko pradiniame ieškinyje nurodyto ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad šalys, sudarydamos ginčijamą mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, galėjo pažeisti CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus, nustatančius atsiskaitymo su kreditoriaus eiliškumą, kai įmonė negali atsiskaityti su visais kreditoriais. Tačiau ieškovo vertinimu tokį reikalavimą gali reikšti trečiasis asmuo D. P. Ieškovo nuomone, trečiojo asmens teisės šiuo sandoriu buvo pažeistos, nes jis turėjo pirmumo teisę gauti atsikaitymą. Ieškovas pažymėjo, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. buvo išduoti vykdomieji raštai kreditoriams UAB „Lankava“ ir UAB „Salniko“, su kuriais irgi buvo neatsiskaityta, o Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi šių kreditorių finansinius reikalavimus taip pat yra patvirtinęs ieškovo bankroto byloje. Šios aplinkybės patvirtina, jog mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties Nr. 044 pasirašymo metu buvo ankstesnės eilės kreditorių CK 6.930¹ straipsnio prasme. Ieškovas nurodė, kad sutinka su D. P. teiginiais, jog UAB „Architelio statyba“ pasirašyta mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis, kurios tikslas atsiskaityti už prekės, buvo pasirašyta ir atsiskaitymas atliktas nesilaikant CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto eiliškumo, ir kad tai pažeidė ieškovo kreditorių teises.

6. Atsakovas UAB „AD Limina“ atsiliepimu į trečiojo asmens savarankišką reikalavimą prašė šio reikalavimo netenkinti. Pažymėjo, kad ieškovas jokių mokėjimų grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, kuriuos būtų galima ginčyti CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, atsakovui neatliko ir ieškovo turimų piniginių lėšų dydis niekaip nebuvo sumažintas. Teigė, kad ieškovas ir trečiasis asmuo mokestinę sutartį ginčija nepagrįstai neįvertindami fakto, kad ji yra patvirtinta VMI sprendimu, kuris yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis. Jokios pinigų sumos nei ieškovui, nei trečiajam asmeniui negali būti priteisiamos kaip restitucija, nes atsakovas tokių pinigų sumų iš ieškovo ar trečiojo asmens negavo. Atsakovas pažymėjo, kad teismų praktikoje, esant analogiškoms ginčo aplinkybėms – bankroto procese ginčijant analogiškas mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis – yra išaiškinta, kad tokiomis sutartimis nėra pažeidžiami kreditorių interesai, kadangi jomis viena skola (už prekes) tėra pakeičiama kita skola (PVM nepriemoka valstybei), neperleidžiant turto ir piniginių lėšų (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-957-619/2018, 27 paragr.).

7. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimais prašė sprendimą dėl ginčo esmės priimti teismo nuožiūra tiek dėl CK 1.80 straipsnyje, tiek ir dėl CK 6.930¹ straipsnyje numatytų pagrindų.

8. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. spalio 9 d. nutartimi trečiojo asmens D. P. savarankiškus reikalavimus paliko nenagrinėtais, nes trečiasis asmuo nesumokėjo žyminio mokesčio. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 11 d. papildoma nutartimi teismas priteisė atsakovui UAB „Ad limina“ iš trečiojo asmens 334,03 Eur bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu nusprendė ieškovo BUAB „Architelio statyba“ ieškinį atmesti ir priteisti atsakovui UAB „AD Limina“ iš ieškovo 3 394,42 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi iškėlė ieškovui UAB „Architelio statyba“ bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 13 d. BUAB „Architelio statyba“ iki bankroto bylos iškėlimo vykdė statybos ir remonto veiklą, o atsakovas UAB „Ad limina“ 2016 m. birželio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 337 pagrindu parduodavo ieškovui įvairias statybines ir apdailos medžiagas. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044, kuri įsigaliojo, kai ją patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcija 2016 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. (23.21-08) 324-16642. Šia sutartimi ieškovas prisiėmė 20 000 Eur dydžio atsakovo skolą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ginčo sandorį prašo pripažinti negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms teisės normoms, nes ginčo sandoris buvo sudarytas galiojant turto arešto apribojimams pagal įstatymą (TAARĮ 2, 4 straipsniai; CK 1.80 straipsnis). Tačiau teismas konstatavo, kad VMI viršininko sprendimas dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, kuriuo pritariama mokestinės prievolės perėmimui, yra būtina tokių sutarčių įsigaliojimo sąlyga bei pagrindas mokesčių administratoriui atlikti nustatytos formos sutartį sudariusių mokesčių mokėtojų „mokėtinų“ ir „grąžintinų“ mokesčių sumų „sudengimui“. Teismas vertino, kad pati sutartis dėl mokestinės prievolės perėmimo nėra savarankiškas pagrindas atlikti „mokėtino“ ir „grąžintino“ mokesčių užskaitai, tai atliekama tik mokesčių administratoriui, kuris yra kreditorius, savo sprendimu pritarus subjektų sudarytai sutarčiai dėl mokestinės prievolės perėmimo (skolos perkėlimo). Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pagal ginčo sandorį VMI įskaitė ieškovo perimtą nepriemoką (PVM) valstybei į VMI dispoziciją iš atsakovo. Teismas pažymėjo, kad tokias išvadas iš esmės patvirtina byloje esanti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1717-866/2018, kuria patikslintas ieškovo BUAB „Architelio statyba“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, ir patvirtintas 8 511 Eur VMI kreditorinis reikalavimas, nors ginčo sutartimi mokestinės prievolės perėmimo suma yra 20 000 Eur. Teismas vertino, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju nėra atsakingas už veiksmus atliktus trečiojo asmens VMI pagal priimtą 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.21-08) 324-16642 ginčo sandorio pagrindu galiojant turto arešto apribojimams pagal įstatymą. Todėl teismas nurodė, jog ieškinį atsakovo atžvilgiu atmeta. Teismas nurodė, kad nepasisako dėl kitų argumentų, nes jie nereikšmingi. Teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovas UAB „Architelio statyba“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nurodyti motyvai yra neišsamūs, teismas rėmėsi įrodymais ir duomenimis, kurie nebuvo tirti nagrinėjant civilinę bylą iš esmės. Apeliantas mano kad tai gali sudaryti absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Paaiškina, kad ieškiniu buvo prašoma pripažinti sandorį (mokestinę sutartį) negaliojančia, nes ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas, remdamasis tam tikromis aplinkybėmis, padarė nepagrįstas prielaidas, bei įvertinęs atsiradusias pasekmes laikė, jog ieškinys nepagrįstas. Teismas vertino, kad ieškovo bankroto byloje yra patvirtintas 8 511 Eur dydžio Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas, tačiau šis finansinis reikalavimas yra atsiradęs bankroto bylos metu ir buvo patvirtintas teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi, todėl jis niekaip nėra susijęs su šioje byloje ginčijama 2016 m. rugsėjo 13 d. mokestine sutartimi. Ieškovas mano, jog atsakovui teigiant, jog tarpusavio skolų suderinimo aktas buvo pasirašytas 2018 m. vasario 5 d. ir kad jis patvirtina, jog skolos buvo užskaitytos, teismas ex officio turėjo pripažinti negaliojančiu šį 2018 m. vasario 5 d. tarpusavio įsipareigojimų užskaitymo aktą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes juo buvo sudengtos skolos, kurių mokėjimo prievolė atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo, t.y. po 2016 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime visiškai nepasisakė dėl sudarytos mokestinės sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas visiškai nevertino ir nesiaiškino 2016 m. rugsėjo 13 d. mokestinės sutarties sudarymo aplinkybių ir pasekmių ją sudariusioms šalims. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovui negaunant atsiskaitymo už ieškovui parduotas prekes, atsakovas inicijavo 2016 m. rugsėjo 13 d. mokestinės sutarties pasirašymą su ieškovu. Ši mokestinė sutartis buvo sudaryta, kai jau galiojo Turto arešto aktų registre įregistruotas draudimas disponuoti turtu, piniginėmis lėšomis esančiomis banko sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis, o taip pat ir piniginėmis lėšomis esančiomis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Būtent dėl atsakovo ir ieškovo suderintų veiksmų, kuriais buvo bandoma surasti būdų, kaip atsiskaityti už atsakovo parduotas prekes, ieškovas neteko reikalavimo teisės į 20 000 Eur sumą, kuri galėjo būti panaudota atsiskaityti su visais kreditoriais. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui iškėlus bankroto bylą, atsakovas buvo skolingas ieškovui ir 2019 m. kovo 1 d. atsakovas gavęs raginimą sumokėti skolą, 2019 m. kovo 4 d. ją sumokėjo. Apeliantas prašo apeliacinė instancijos teisme prijungti naujus įrodymus, patvirtinančius, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas į ieškovą atsirado po bankroto bylos iškėlimo.

11. Atsakovas UAB „AD Limina“ atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti, o ieškovo naujai pateiktų įrodymų neprijungti. Atsakovas nesutinka su apeliantu, kad mokestinė sutartis pažeidė imperatyvias Turto arešto aktų registro įstatymo (TAARĮ) 2 straipsnio 3 dalies ir 7 dalies nuostatas, numatančias draudimą disponuoti areštuotu turtu – konkrečiai – VMI dispozicijoje buvusia, tuo metu areštuota, ieškovo mokestine permoka 154 625,56 Eur sumoje. Atsakovas mano, kad teismo sprendimu yra tinkamai ir argumentuotai atskleista ginčo esmė, o vien tai, kad sprendimas ir jo motyvai yra nepalankūs ieškovui, savaime nesudaro pagrindo traktuoti jų kaip neišsamių ar nepagrįstų ir neva sudarančių absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Paaiškina, kad mokestinė sutartis pati savaime nepažeidė draudimo disponuoti areštuotu ieškovo turtu, kadangi ja ieškovas tik perėmė atsakovo skolinį įsipareigojimą VMI. Tuo tarpu už paskesnius VMI atliktus veiksmus – mokestine sutartimi perimto skolinio įsipareigojimo vėlesnį įskaitymą į areštuotą ieškovo permoką – atsakovas nėra atsakingas, kadangi negalėjo jų nei numatyti, nei kontroliuoti, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Atsakovas pažymi, kad mokestinė sutartis bei po jos įsigaliojimo sekęs atskiru VMI sprendimu atliktas įskaitymas yra du atskiri, savarankiški sandoriai, tai patvirtina tiek teisės normos, tiek Vilniaus apygardos teismo išaiškinimas kitoje byloje, kurioje bankroto administratorius ginčijo analogišką mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį remdamasis CK 6.66 str. (actio Pauliana) pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-89-656/2019 pateikė aukščiau išdėstytus teisės aktus atitinkantį išaiškinimą, kuriuo pabrėžė, kad pačia mokestine sutartimi priešpriešinių mokestinių prievolių „sudengimas“ nėra atliekamas – mokestinė sutartis tik sudaro sąlygas VMI pagal jos diskreciją atlikti tokį sudengimą atskiru, vėlesniu sprendimu. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nesigilino į VMI kreditorinio reikalavimo ieškovo bankroto byloje atsiradimo momentą ir kilmę, bei tai, kad ieškovo ir atsakovo tarpusavio priešpriešiniai reikalavimai buvo įskaityti neva tai po bankroto bylos iškėlimo. Paaiškina, kad atsakovas dar atsiliepime buvo pažymėjęs, jog: (i) 2016 m. liepos 18 dienai ieškovo skola atsakovui už prekes buvo 10 052,04 Eur; (ii) 2016 m. spalio 31 d. įsigaliojus mokestinei sutarčiai, 10 052,04 Eur dydžio ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo įskaitytas į ieškovo regreso būdu įgytą 20 000 Eur dydžio reikalavimą. Tuo tarpu likusi 9 947,96 Eur dydžio reikalavimo dalis buvo įskaityta į tokio paties dydžio įsiskolinimą už atsakovo ieškovui papildomai 2016 m. lapkričio mėn. parduotas prekes; (iii) bankroto byla ieškovui buvo iškelta tik po to, t.y. Vilniaus apygardos 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi. Atsakovas paaiškina, kad 2016 m. lapkričio mėn. ieškovui atsakovo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis tebuvo įformintas prekių perdavimas, tokiu būdu atsakovui padengiant dalį ieškovo regresinio reikalavimo, atsiradusio 2016 m. spalio 31 d. įsigaliojusios mokestinės sutarties pagrindu. Netgi laikant, kad įskaitymo metu ieškovui išrašytų 2016 m. lapkričio mėn. PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminas įskaitymo metu formaliai dar nebuvo suėjęs, atlikti įskaitymą leido CK 6.140 straipsnio nuostatos, numatančios teisę kreditoriui įskaityti savo reikalavimą formaliai dar nesuėjus jo terminui, jeigu ieškovas yra nemokus. Atsakovas mano, kad aptariamas įskaitymas apskritai nėra ir negali būti šio ginčo objektas, kadangi ieškovas reikalavimo dėl jo byloje apskritai nereiškė. Atsakovas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog ieškovas byloje nepagrįstai sutapatina 2 atskirus, savarankiškus sandorius – mokestinę sutartį bei po to sekusį VMI sprendimą įskaityti ieškovo perimtą mokestinę nepriemoką į areštuotą ieškovo mokestinę permoką – ir ginčija pirmąjį sandorį, nors draudimą disponuoti areštuotu turtu realiai pažeidė antrasis, kurio ieškovas neginčija, ir už kurį atsakovas nėra atsakingas. Atsakovas mano, jog apeliantas nepagrindė, kad būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado po sprendimo priėmimo, todėl prašo naujai pateiktų įrodymų nepriimti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

12. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

13. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pritaria apeliantui, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs. Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas nevertino bylai reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė šio ginčo esmės.

14. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas šio ginčo ribas siejo su ieškovo reikalavimu panaikinti mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo BUAB „Architelio statyba“ ir atsakovo UAB „Ad limina“. Bet procesiniuose dokumentuose tiek ieškovas teigė, kad teisines pasekmes sukėlė ne tik ši mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis, o visuma ieškovo ir atsakovo suderintų veiksmų, kuriais buvo bandoma surasti būdų, kaip atsiskaityti už atsakovo parduotas prekes, apeinant ieškovo turtui ir turtinėms teisėms taikomą areštą. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovas ir atsakovas vienodai aiškino, kad pirmiausiai šalys susitarė dėl priešpriešinių reikalavimų užskaitymo, o mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis buvo sudaryta realizuojant paminėtą susitarimą. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad: 2016 m. liepos 18 dieną ieškovo skola atsakovui už prekes buvo 10 052,04 Eur; 2016 m. spalio 31 d., įsigaliojus mokestinei sutarčiai, 10 052,04 Eur dydžio ieškovo įsiskolinimas atsakovui buvo įskaitytas į ieškovo regreso būdu įgytą 20 000 Eur dydžio reikalavimą; likusi 9 947,96 Eur dydžio reikalavimo dalis buvo įskaityta į tokio paties dydžio įsiskolinimą už atsakovo ieškovui papildomai 2016 m. lapkričio mėn. parduotas prekes; 2016 m. lapkričio mėn. ieškovui atsakovo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis buvo įformintas prekių perdavimas, tokiu būdu atsakovui padengiant dalį ieškovo regresinio reikalavimo, atsiradusio 2016 m. spalio 31 d. įsigaliojusios mokestinės sutarties pagrindu. Šiuos paaiškinimus patvirtina atsakovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (e. bylos t. 2, b.l. 17 - 93).

15. Paminėtos aplinkybės rodo, kad ieškovo ir atsakovo sudarytas sandoris, kuris objektyviai buvo įformintas kaip mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis, iš tikrųjų buvo ne nevienašalis sandoris dėl skolos perėmimo, pagal kurį ieškovas vienašališkai būtų įsipareigojęs sumokėti atsakovo skolą trečiajam asmeniui, bet dvišalis sandoris, kuriam sudaryti reikėjo ieškovo ir atsakovo suderintos valios ir pagal kurį įsipareigojimai kilo ir ieškovui ir atsakovui (CK 1.63 straipsnio 4, 6 dalys). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, sprendžiant ginčą tik pagal ieškovo pareikštą reikalavimą, t.y. tik dėl mokestinės nepriemokos perkėlimo sutarties, apskritai nebūtų galimybės nustatyti ieškovo ir atsakovo susitarimo turinio ir tikslo, o taip pat nebūtų galimybės objektyviai įvertinti, ar tokiu susitarimu buvo disponuojama ieškovui priklausančiu areštuotu turtu, pažeidžiant įstatymo imperatyvus, nustatytus Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 7 dalyje.

16. Paminėtina, kad ieškovas ieškinyje ginčijo mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, tačiau ginčo dalyku nelaikė aplinkybių, susijusių su tuo, kad po šio susitarimo jis įvykdė mokestinę prievolę už atsakovą, ir savo teisių gynimo apskritai nesiejo su galimybe susigrąžinti nepagrįstai sumokėtą skolą iš atsakovo kreditoriaus, t.y. Valstybinės mokesčių inspekcijos. Ieškinyje iš esmės nuosekliai laikomasi, kad ieškovo teisių pažeidimas įvyko iki Valstybinei mokesčių inspekcijai atliekant ieškovo mokestinės permokos įskaitymą. Ieškovas, prašydamas taikyti restituciją, jei teismas pripažintų ieškovo ir atsakovo sudarytą sandorį negaliojančiu, nurodė, kad už atsakovą sumokėta skola turi būti priteista ieškovui iš atsakovo, t.y. ieškovas savo teisių gynimą siejo su tokios teisinės padėties atkūrimu, kuri buvo iki ieškovui ir atsakovui sudarant susitarimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo. Ir priešingai, kaip minėta, ieškovas savo teisių gynimo nesiejo su Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip kreditorius, veiksmais, atliktais po tokios sutarties sudarymo. Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškovas net neįtraukė į bylą atsakovu.

17. Paminėtina, jog sandorio negaliojimo pasekmes teismas taiko ex officio ir teismo nesaisto šalių prašymai dėl restitucijos, tačiau šiuo atveju teismas pasisakė dėl ieškovo teisių gynimo būdo, kurio jis nebuvo pasirinkęs, t.y. vertino, kad ieškovo teises galimai pažeidė kreditorius priimdamas skolą iš ieškovo už atsakovą, ir visai nevertino, jog panaikinus ginčijamą sandorį, sandoryje dalyvavusių šalių teisės ir pareigos gali būti atkurtos grąžinant ieškovą ir atsakovą į pradinę padėtį, kuri buvo iki ieškovo ir atsakovo suderintų veiksmų, kuriais buvo bandoma surasti būdų, kaip atsiskaityti už atsakovo parduotas prekes, apeinant ieškovo turtui ir turtinėms teisėms taikomą areštą. Taikant tokią restituciją, teismas privalėtų vertinti ieškovo teisę gauti iš atsakovo pinigų sumą, kuria ieškovas padengė atsakovo skolą trečiajam asmeniui, o taip pat turėtų nuspręsti ir dėl būtinybės panaikinti faktiškai atliktus įskaitymus, mažinančius ieškovo skolą atsakovui.

18. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimai dar pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje teismo turėjo būti vertinami kaip nekonkretūs, prieštaraujantys ieškinyje nurodytam ieškinio faktiniam pagrindui. Taigi, teismas turėjo pasiūlyti ieškovui patikslinti ieškinio dalyką, sukonkretinti ginčijamą sandorį, t.y. sukonkretinti ieškovo ginčijamus ieškovo ir atsakovo suderintus veiksmus, ir taip pat sukonkretinti prašymą dėl restitucijos apimties ir būdo. To nepadaręs teismas bylą išnagrinėjo pagal neapibrėžtas ginčo ribas. Apeliantas pagrįstai teigia, kad teismas pats parinko ginčo dalyką, pats nustatė ieškovo teisių gynimo būdą, reikšmingomis pripažino aplinkybes, kurių šalys neįrodinėjo. Dėl to teismo sprendimas šalims yra siurprizinis.

19. CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 dalies normą, nurodyta, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683-686/2015; kt.).

20. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Apeliacinio proceso metu tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, nepaisant to, tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo visa apimtimi.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino ieškovo reikalavimo pagrįstumo, t. y. neįvertino ir nepasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė šalių pateiktų paaiškinimų, kuriais buvo grindžiami ieškovo reikalavimai ir atsakovo atsikirtimai, todėl neatskleidė bylos esmės. Esant tokioms aplinkybėms, byla dėl ieškinio apeliacinės instancijos teisme turėtų būti sprendžiama visa apimtimi naujai, vertinant argumentus ir įrodymus, kurių pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė. Bylos nagrinėjimas tokia apimtimi apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacijos paskirties (patikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą) bei riboja šalių teisę į apeliaciją.

22. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis spręstina, kad buvo padarytas esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, todėl skundžiamas sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

23. Apeliacinės instancijos teismas neskirsto bylinėjimosi išlaidų, nes šiuo metu nėra priimto spendimo dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad dėl ieškovo naujai apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų ryšio su byla ir būtinybės juos prijungti turėtų būti sprendžiama po to, kai ieškovas sukonkretins ieškinio reikalavimus.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo BUAB „Architelio statyba“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.