- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-24
- Bylos Nr.
- e2A-868-614/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03420-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė (pirm.), Jūra Marija Strumskienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės, „Ad limina“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, „Ad limina“
- Ieškovas
- BUAB „Architelio statyba“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jūros Marijos Strumskienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ad limina“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4025-1141/2021 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ patikslintą ieškinį atsakovėms Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Ad limina“ dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sprendimo ir jo pagrindu padarytų įskaitymų panaikinimo, restitucijos taikymo bei alternatyvių reikalavimų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi UAB „Architelio statyba“ (toliau – ieškovė), atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Draugo petys“, 2019 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2020 m. vasario 24 d. patikslino, prašydama: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. rugsėjo 13 d. ieškovės ir atsakovės UAB „Ad limina“ sudarytą Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044 (toliau – ir Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis); 2) taikyti restituciją natūra ir priteisti iš atsakovės UAB „Ad limina“ ieškovės naudai 20 000 Eur. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 23 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino ieškovės reikalavimo pagrįstumo, t. y. neįvertino ir nepasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, neaptarė šalių pateiktų paaiškinimų, todėl neatskleidė bylos esmės. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad tai yra esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas. Vilniaus apygardos teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad panaikinus ginčijamą sandorį, ieškovė ir atsakovė UAB „Ad limina“ turėtų būti grąžintos į pradinę padėtį, kuri buvo iki jų suderintų veiksmų, kuriais buvo bandoma surasti būdų kaip atsiskaityti atsakovei už jos ieškovei parduotas prekes, apeinant ieškovės turtui ir turtinėms teisėms taikomą areštą. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad teismas tokiu atveju turėtų nuspręsti ir dėl būtinybės panaikinti faktiškai atlikus įskaitymus, mažinančius ieškovės skolą atsakovei (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutarties 17 punktas).
2. Ieškovė 2021 m. balandžio 23 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, prašydama: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, ją patvirtinusį atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.21-08)34-16642 (toliau – ir Sprendimas), Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties ir Sprendimo pagrindu VMI atliktą įskaitymą; 2) taikyti restituciją natūra ir iš atsakovės VMI priteisti 20 000 Eur; 3) priteisti 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Kaip alternatyvius reikalavimus ieškovė reiškė reikalavimą iš atsakovės UAB „Ad limina“ priteisti 20 000 Eur skolą bei 71 627,74 Eur palūkanų, o netenkinus šio reikalavimo, prašė pripažinti negaliojančiais atsakovės UAB „Ad limina“ po 2016 m. spalio 31 d. atliktus įskaitymus ir taikyti restituciją natūra, t. y. priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Ad limina“ 20 000 Eur sumą. Patikslintas ieškinys priimtas teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartimi. Nurodė, kad jos turtinė padėtis 2016 m. ženkliai prastėjo, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 7 d. nutartimi ieškovės atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones J. K. naudai. Šios nutarties pagrindu Turto arešto aktų registre 2016 m. liepos 8 d. buvo įregistruotas ieškovės turto areštas (arešto mastas 41 642,60 Eur). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 taip pat buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovės atžvilgiu. Šios nutarties pagrindu UAB „Euremsta“ naudai Turto arešto aktų registre 2016 m. rugsėjo 12 d. buvo įregistruotas ieškovės turto areštas, kurio mastas 171 125,56 Eur, taip pat buvo patikslinti arešto registro duomenys, nurodant, kad areštuojamos ieškovei priklausančios piniginės lėšos esančios pas VMI (areštuojamų lėšų mastas 154 625,56 Eur). Paaiškino, kad 2016 m. rugsėjo mėnesį ieškovė už įvairias statybines ir apdailos medžiagas atsakovei UAB „Ad limina“ buvo skolinga 10 052,04 Eur. Ieškovė ir atsakovė UAB „Ad limina“ 2016 m. rugsėjo 13 d. pasirašė Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė perėmė atsakovės UAB „Ad limina“ 20 000 Eur dydžio mokestinę nepriemoką. Atsakovė UAB „Ad limina“ 2016 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą atsakovei VMI, kad ji duotų sutikimą mokestinei nepriemokai perimti. Atsakovė VMI 2016 m. spalio 31 d. priėmė Sprendimą, kuriuo tenkino atsakovės UAB „Ad limina“ prašymą ir nuo šio VMI Sprendimo priėmimo dienos įsiteisėjo Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis. Po Sprendimo priėmimo atsakovė VMI atliko perimtos mokestinės nepriemokos įskaitymą. Ieškovė patikslintame ieškinyje taip pat nurodė, kad vienas iš ieškovės kreditorių (UAB „Skoleksa LT“) 2016 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, pareiškimas buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 13 d.). Pažymėjo, kad atsakovės VMI atliktas perimtos mokestinės nepriemokos (20 000 Eur) įskaitymas yra niekinis ir negalioja, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis), t. y. Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3 ir 7 dalims bei tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 daliai. Ieškovė nurodė, kad atsakovė VMI negalėjo priimti ginčijamo Sprendimo, nes Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties patvirtinimas reiškė ne ieškovės turėtų privalomų mokesčių mokėjimą, o mokestinės prievolės už kitą asmenį, t. y. už atsakovę UAB „Ad limina“ vykdymą. Ieškovė taip pat pastebėjo, kad atsakovė VMI, teismui priėmus pareiškimą dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo, negalėjo realizuoti ieškovės turėto turto (mokestinės permokos), t. y. negalėjo atlikti įskaitymo už prisiimtą prievolę už atsakovę UAB „Ad limina“. Pripažinus negaliojančiais Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, VMI Sprendimą ir VMI atliktą įskaitymą, ieškovė mano, kad turėtų būti taikoma restitucija tokiu būdu, kad ieškovei iš VMI turėtų būti grąžinta 20 000 Eur mokestinė nepriemoka, o VMI įgytų teisę 20 000 Eur mokestinės prievolės įvykdymo reikalauti iš atsakovės UAB „Ad limina“ (ieškovės patikslinto ieškinio 35 punktas). Reikšdama alternatyvų reikalavimą priteisti iš atsakovės UAB „Ad limina“ 20 000 Eur skolą ir 8 proc. dydžio metines palūkanas, nurodė, kad ieškovė negavo iš atsakovės UAB „Ad limina“ pareiškimų dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais egzistavusios šalių priešpriešinės prievolės yra pasibaigusios. Dėl kito alternatyvaus reikalavimo ieškovė nurodė, jog jei paaiškėtų, kad atsakovė UAB „Ad limina“ buvo pateikusi pareiškimus dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tai visi atsakovės UAB „Ad limina“ vienašališkai atlikti įskaitymai galiojant ieškovės turto areštams, taip pat visuotinai žinant apie ieškovei inicijuotą bankroto bylą, yra niekiniai ir negaliojantys, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), t. y. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktui, ĮBĮ 9 straipsnio 3 daliai, TAARĮ 2 straipsnio 7 daliai. Tokiu atveju ieškovė nurodo, kad restitucija turėtų būti taikoma tokiu būdu, kad iš atsakovės UAB „Ad limina“ turėtų būti priteista ieškovei 20 000 Eur, o atsakovė UAB „Ad limina“ įgytų tokio dydžio reikalavimo teisę į ieškovę jos bankroto byloje. Dublike ieškovė nurodė, kad VMI nepagrįstai ignoravo tai, jog mokestinė permoka buvo areštuota, o VMI buvo paskirta areštuotų piniginių lėšų saugotoja. Taip pat ieškovė pastebėjo, kad UAB „Ad limina“ gavusi atsiskaitymą už prekes ne tiesiogiai, o per mokestinės nepriemokos perkėlimą, neturėtų išvengti atsakomybės. Įskaitymai, kuriuos teigia atlikusi UAB „Ad limina“ galėjo būti atlikti 2016 m. lapkričio 2 d. 10 052,04 Eur sumai ir 2016 m. gruodžio 1 d. 9 947,96 Eur sumai (paskutinės sąskaitos ieškovei buvo išrašytos 2016 m. lapkričio 30 d.). Ieškovė nurodė, kad priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu yra realizuojama turtinė reikalavimo teisė, o areštavus turtą, disponavimas juo nėra galimas. Dublike ieškovė patikslino prašomą priteisti palūkanų sumą (7 162,74 Eur), taip pat patikslino, kad prašomo pripažinti niekinio ir negaliojančio VMI atlikto įskaitymo data yra 2016 m. lapkričio 2 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovė VMI atsiliepime prašė atmesti patikslinto ieškinio reikalavimus VMI atžvilgiu. VMI paaiškino, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus aplinkybę, jog ieškovės turima neįskaityta mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka. VMI taip pat paaiškino, kad priimant Sprendimą nebuvo vertinama ieškovės nemokumo iškėlimo galimybė. VMI atkreipė dėmesį į tai, kad perėmus mokestinę nepriemoką pagrindinę naudą patiria mokesčių mokėtojas, kurio mokestinė nepriemoka yra perimta (sumažėja jo įsiskolinimas valstybės biudžetui), o ne VMI ar valstybės biudžetas. nurodė, kad iš UAB „Ad limina“ į ieškovę perkelta mokestinė nepriemoka (20 000 Eur) 2016 m. lapkričio 2 d. buvo įskaityta iš ieškovės turimos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) permokos (skirtumo). VMI paaiškino, kad tai buvo atlikta vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 straipsnio 1 dalimi ir Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 (toliau – Taisyklės), 8.1.1 punktu. VMI taip pat pastebėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 626 straipsnio 3 dalimi, laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės neįtakoja vykdomųjų dokumentų dėl piniginių sumų išieškojimo vykdymo, VMI turėjo teisę išieškojimą nukreipti į skolininko turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, kurie buvo aprašyti vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išskyrus atvejus, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pirmesnės reikalavimų eilės išieškojimui užtikrinti. Atsakovė VMI triplike nurodė, kad permokos įskaitymas nėra nepriemokos išieškojimas. VMI paaiškino, kad įskaitymas vadovaujantis MAĮ 87 straipsniu ir Taisyklėmis yra atliekamas automatiškai.
4. Atsakovė UAB „Ad limina“ atsiliepime prašė ieškovės patikslintą ieškinį dėl jos atžvilgiu pareikštų reikalavimų atmesti, o dėl atsakovei VMI pareikštų reikalavimų tenkinti iš dalies, t. y. atmesti dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiais Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį ir VMI Sprendimą bei taikyti restituciją, tačiau tenkinti reikalavimą dėl atsakovės VMI atliktų įskaitymų pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo arba šį reikalavimą išspręsti teismo nuožiūra. Atsakovė UAB „Ad limina“ nurodė, kad ginčijama Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartimi savo turimą mokestinę skolą (PVM nepriemoką) perkėlė ieškovei, o ieškovė šį atsakovės UAB „Ad limina“ įsipareigojimą perėmė (CK 6.116 straipsnis), t. y. šia sutartimi joks ieškovės turtas perleistas nebuvo, todėl TAARĮ nuostatos nebuvo ir negalėjo būti pažeistos. Įsigaliojus Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarčiai, ieškovė tapo skolinga VMI iš atsakovės UAB „Ad limina“ perimtą 20 000 Eur dydžio PVM nepriemoką ir įgijo tokio paties dydžio regresinį reikalavimą į atsakovę UAB „Ad limina“. Atsakovė UAB „Ad limina“ atsiliepime taip pat nurodė, kad ieškovės teises pažeidė VMI atskiras ir savarankiškas sprendimas ieškovės iš atsakovės UAB „Ad limina“ perimtą PVM nepriemoką įskaityti į ieškovės turimą PVM permoką, kuri buvo areštuota. Asmens PVM nepriemokų ir turimų PVM permokų įskaitymas yra išimtinė VMI diskrecija, kurios įgyvendinimui atsakovė UAB „Ad limina“ jokios įtakos nedaro, todėl jai negali būti perkeliami iš VMI diskrecijos įgyvendinimo kylantys padariniai. Būtent VMI atliktais įskaitymais ir buvo pakeista areštuoto turto teisinė būklė bei realizuotas bankrutuojančios ieškovės turtas. Pastebėjo, kad Mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis buvo pasirašyta 2016 m. rugsėjo 13 d., o bankroto byla ieškovei buvo iškelta tik 2016 m. gruodžio 14 d. Atsakovė UAB „Ad limina“ nurodė, kad 20 000 Eur skola buvo įskaityta dar iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl atsakovė UAB „Ad limina“ nėra skolinga ieškovei. UAB „Ad limina“ atsiliepime paaiškino, kad netrukus po Mokestinės nepriemokos perkėlimo sutarties įsiteisėjimo buvo įskaityta ieškovės 10 052,04 Eur skola, už likusią 9 947,96 Eur dalį atsakovė UAB „Ad limina“ pardavė ieškovei daugiau prekių bei šalių tarpusavio priešpriešiniai reikalavimai buvo įskaityti 2016 m. lapkričio 30 d. UAB „Ad limina“ nurodė, kad tokie įskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo yra nedraudžiami, todėl yra teisėti. Be to, ieškovė (jos bankroto administratorius) patvirtino įskaitymus, o patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti (CK 1.79 straipsnis). Atsiliepime UAB „Ad limina“ taip pat nurodė, kad ginčijamais įskaitymais buvo įskaityti tarpusavio reikalavimai, o ieškovės reikalavimo teisės niekada nebuvo areštuotos, todėl minėtais įskaitymais TAARĮ nuostatos nebuvo pažeistos. Atsakovė UAB „Ad limina“ triplike nurodė, kad po Mokestinės nepriemokos perkėlimo sutarties sudarymo ieškovės turto masė nepasikeitė, o disponavimą areštuotu turtu sukėlė tik VMI atlikti įskaitymai. UAB „Ad limina“ triplike taip pat nurodė, kad CK 6.140 straipsnio nuostatos numato teisę kreditoriui įskaityti savo reikalavimą dar nesuėjus jo terminui, jeigu skolininkas yra nemokus. UAB „Ad limina“ pažymėjo, kad pati ieškovė 2018 m. vasario 7 d. ir 2019 m. kovo 1 d. el. laiškais pareikalavo padengti po įskaitymo likusią 439,99 Eur skolą, todėl minėtų įskaitymų ieškovė neteko teisės kvestionuoti ar ginčyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: pripažinti negaliojančia atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ad limina“ ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ 2016 m. rugsėjo 13 d. Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044; panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.21-08)324-16642 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“; pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo sudarymo momento atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. lapkričio 2 d. atliktus įskaitymus iš uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ pridėtinės vertės mokesčio (PVM) skirtumo, t. y. 1 911 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. 02 mėn. (deklaracija FR0600), 5 619,99 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. 04 mėn. (deklaracija FR0600), 4 886 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. 05 mėn. (deklaracija FR0600) bei 7 583,01 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. 06 mėn. (deklaracija FR0600), iš viso 20 000 Eur; taikyti restituciją natūra, pagal kurią ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Architelio statyba“ grąžinama 20 000 Eur dydžio PVM permoka, esanti pas atsakovę Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinama 20 000 Eur dydžio nesumokėta (neišieškota) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ad limina“ mokestinė nepriemoka bei su ja susijusios sumos, nurodytos negaliojančia pripažintos 2016 m. rugsėjo 13 d. Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutarties Nr. 044 1 punkte; priteisti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ (juridinio asmens kodas 302330448) naudai iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių eurų) ieškovės mokestinę permoką (restitucijos taikymas), 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (20 000 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 355,20 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt penkis eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų; priteisti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ad limina“ (juridinio asmens kodas 302434475) naudai iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) 2 151,18 Eur (du tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt vieną eurą 18 ct) bylinėjimosi išlaidų; priteisti valstybei iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (asmens kodas 188659752) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų. Priteistas išlaidas privaloma sumokėti į pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.
6. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo, susijusio su Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties, VMI Sprendimo ir VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliktų įskaitymų panaikinimu bei restitucijos taikymu, teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 13 d. ieškovė turėjo 79 559,25 Eur dydžio mokestinę permoką, 2016 m. spalio 31 d. turėjo 128 720,25 Eur dydžio mokestinę permoką, o jau 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovės turėta mokestinė permoka buvo 108 720,25 Eur, t. y. buvo 20 000 Eur mažesnė nei 2016 m. spalio 31 d. Ieškovė ir atsakovė UAB „Ad limina“ 2016 m. rugsėjo 13 d. pasirašė Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, kuria atsakovė UAB „Ad limina“ perleido ieškovei 20 000 Eur dydžio mokestinę nepriemoką (skolą). Atsakovės UAB „Ad limina“ pareiga apmokėti ieškovei ekvivalentišką atlyginimą už skolos perėmimą minėtoje sutartyje neaptarta. Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties 12, 13 punktuose nustatyta, kad ši sutartis įsigalioja nuo apskrities VMI viršininko sprendimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, kuris yra neatsiejama sutarties dalis, priėmimo (pagal Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 „Dėl Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarkos patvirtinimo“, 10 punktas). VMI 2016 m. spalio 31 d. Sprendimu, kuris yra neatsiejama Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties dalis, patvirtinta minėta sutartis, todėl mokestinės nepriemokos (skolos) perkėlimas iš atsakovės UAB „Ad limina“ ieškovei 2016 m. spalio 31 d. buvo įvykdytas. Šis ginčijamas sandoris buvo sudarytas vadovaujantis MAĮ 86 straipsniu, numatančiu, kad Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys, kuriems taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir išieškojimą reglamentuojančios mokesčių įstatymų nuostatos, kurios būtų taikomos mokesčių mokėtojui. Ginčijamu sandoriu ieškovė perėmusi atsakovės UAB „Ad limina“ mokestinę nepriemoką padidino savo įsipareigojimus. Kadangi ieškovės turtas nebuvo šio sandorio objektu, ieškovės patikslinto ieškinio argumentus, susijusius su ginčijamo sandorio prieštaravimu TAARĮ ar ĮBĮ nuostatoms draudžiančiomis disponavimą tam tikru turtu, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas sprendė, kad šių nuostatų nepažeidė ir sandorio sudėtine dalimi esantis ginčijamas atsakovės VMI Sprendimas, patvirtinantis minėtą sandorį dėl mokesčių mokėtojo (atsakovės UAB „Ad limina“) 20 000 Eur dydžio mokestinės nepriemokos perkėlimo trečiajam asmeniui (ieškovei).
7. Pasisakydamas ar atsakovė VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atlikdama įskaitymus (iš viso 20 000 Eur sumai) pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, teismas nustatė, kad 2016 m. liepos 8 d. 8.11 val. Turto areštų aktų registre buvo įregistruotas ieškovės turto areštas (arešto mastas 41 642,60 Eur), o 2016 m. liepos 13 d. 13.15 val. buvo įregistruotas turto arešto akto pakeitimas, detalizuojant, koks konkrečiai ieškovės turtas yra areštuojamas (tam tikros kelių transporto priemonės, tam tikras nekilnojamasis turtas bei ieškovės piniginės lėšos, esančios tam tikrose kredito įstaigose), o 2016 m. liepos 21 d. 11.50 val. buvo įregistruotas turto arešto akto pakeitimas, papildomai nurodant tam tikrą areštuotiną ieškovės kilnojamąjį turtą. Vėliau (2016 m. liepos 21 d. 13.22 val., 2016 m. liepos 25 d. 14.06 val., 2016 m. rugpjūčio 26 d. 13.55 val. ir 2016 m. rugsėjo 12 d. 15.27 val.) buvo patikslinti ieškovės piniginių lėšų areštai kredito įstaigose. Teismas sprendė, kad šis turto areštas niekaip neribojo VMI, jai 2016 m. lapkričio 2 d. atliekant aptartą ieškovės mokestinės permokos įskaitymą į ieškovės mokestinę nepriemoką, nes ieškovės turėta mokestinė permoka šiuo turto arešto aktu nebuvo areštuota.
8. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. 11.43 val. Turto areštų aktų registre buvo įregistruotas ieškovės turto areštas (arešto mastas 171 125,56 Eur), o 2016 m. rugsėjo 13 d. 7.53 val. buvo įregistruotas turto arešto akto pakeitimas, detalizuojant, koks konkrečiai ieškovės turtas yra areštuojamas. Be tam tikrų kelių transporto priemonių, tam tikro nekilnojamojo turto ir piniginių lėšų, esančių tam tikrose kredito įstaigose, buvo areštuotas ir ieškovės turtas, esantis pas tam tikrus trečiuosius asmenis, be kita ko, ir turtas, esantis pas VMI, t. y. ieškovei priklausančios lėšos 154 625,56 Eur sumai (įrašas Nr. 2.1.3.23). Turto arešto akte nurodyta, kad turtas areštuojamas kreditoriaus UAB „Euremsta“ reikalavimams įvykdyti (įrašas Nr. 2.3.1). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovei VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliekant 20 000 Eur sumai minėtą ieškovės mokestinės permokos (ieškovei priklausančių išmokėti lėšų) įskaitymą į ieškovės mokestinę nepriemoką (perimtą iš atsakovės UAB „Ad limina“) jau galiojo (buvo įregistruotas) ieškovės turto, esančio pas VMI, t. y. ieškovei priklausančių išmokėti lėšų 154 625,56 Eur sumai areštas, pritaikytas UAB „Euremsta“ reikalavimų įvykdymui. Pažymėtina, kad šis areštas jau galiojo ir VMI Sprendimo priėmimo metu (2016 m. spalio 31 d.), t. y. tada, kai VMI nusprendė pritarti ir patvirtinti sandorį, kuriuo ieškovė perėmė iš atsakovės UAB „Ad limina“ 20 000 Eur dydžio mokestinę nepriemoką. Be to, šis areštas, atsižvelgiant į jo įregistravimo laiką (2016 m. rugsėjo 13 d. 7.53 val.) galiojo ir Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties pasirašymo dieną (2016 m. rugsėjo 13 d.). Įvertinęs nustatytas aplinkybe, teismas sutiko su atsakovės UAB „Ad limina“ argumentais, kad įskaitymo atlikimas ar neatlikimas priklausė išimtinei VMI diskrecijai, todėl būtent jai teko pareiga, sprendžiant dėl Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties tvirtinimo, įvertinti ieškovės realią galimybę sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką ir tai, kad ieškovei priklausančios išmokėti lėšos (mokestinė permoka) 154 625,56 Eur sumai tuo metu jau buvo areštuotos UAB „Euremsta“ naudai, o to neįvertinus ir priėmus Sprendimą tokią sutartį patvirtinti, VMI teko pareiga nepažeisti teisės aktų reikalavimų, susijusių su draudimu disponuoti areštuotu turtu (ieškovei priklausančiomis išmokėti lėšomis). Teismas sprendė, kad tokį draudimą pažeidžiantys VMI vienašaliai įskaitymo sandoriai yra niekiniai ir negalioja CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantys imperatyvioms TAARĮ 2 straipsnio 3, 7 dalių nuostatoms bei CPK 675 straipsnio 1 dalies nuostatai.
9. Teismo vertinimu, tai, kad mokestinės permokos įskaitymą į mokestinę nepriemoką leidžia atlikti MAĮ 87 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 8.1.1 punktas ir kiti teisės aktai (pavyzdžiui, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 5 punktas) nereiškia, kad mokesčių administratoriui nereikia vadovautis Turto areštų aktų registre įregistruotais areštais, kuriais areštuojamos mokesčio mokėtojo turimos mokestinės permokos, t. y. nustatomas priverstinis laikinas draudimas keisti šio turto (gautinų lėšų) teisinę padėtį. VMI, turėjusi reikalavimo teisę į ieškovę (dėl mokestinės nepriemokos), buvo tik dar viena ieškovės kreditorė, kuri negalėjo savo reikalavimo patenkinti (įskaitymo būdu), neatsižvelgiant į tuo metu įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis ieškovės turtui (mokestinei permokai) kito kreditoriaus interesais taikytą disponavimo apribojimą (areštą), kas, kaip minėta, pagal TAARĮ 2 straipsnio 7 dalį, reiškia draudimą bet kokiu būdu keisti areštuoto turto teisinę būklę.
10. Atsakovės VMI atstovo teismo posėdyje pasakytus argumentus, susijusius su tuo, kad minėtus įskaitymus leido atlikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (ieškovės turto areštas), teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad areštavus skolininkui priklausančias pinigines lėšas, leisti skolininkui iš jų atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose, skolininkui taip pat suteikiama teisė iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Būtent toks areštuoto turto aprašymas buvo įregistruotas 2016 m. rugsėjo 12 d. 11.43 val. turto arešto aktu, kurio identifikavimo kodas 2016041539 (įrašo Nr. 2.4.1), tačiau antstoliui M. D. vykdomojoje byloje atlikus turto aprašą, buvo atliktas turto arešto akto pakeitimas, pakeičiant duomenis apie areštuotą turtą (pakeitimas įregistruotas 2016 m. rugsėjo 13 d. 7.53 val.), t. y. nurodant konkrečias kredito įstaigas, kuriose esančios ieškovės piniginės lėšos yra areštuojamos. Būtent prie šio areštuotino turto yra padaryti prierašai, susiję su tuo, kad skolininkui leidžiama atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus (įrašo Nr. 2.1.3.10–2.1.3.19), tačiau tokio prierašo prie pas trečiąjį asmenį VMI esančio ieškovės turto arešto nėra (įrašo Nr. 2.1.3.23). Pažymėjo, kad visi turto arešto duomenys, įrašyti į Turto arešto aktų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (TAARĮ 4 straipsnio 2 dalis).
11. Teismas nurodė, kad Turto arešto aktų registre įregistruota, kad VMI yra minėto ieškovės areštuoto turto, esančio pas VMI, saugotojas. Pagal TAARĮ 2 straipsnio 9 dalį, turto saugotojas – tai asmuo, kuriam turto arešto aktą priėmusi arba šį aktą vykdanti institucija ar pareigūnas perduoda saugoti areštuotą turtą. Nagrinėjamu atveju Turto areštų registre įregistruotas turto arešto būdas – apribotas disponavimas (įrašo Nr. 2.5.2), todėl VMI, kaip areštuoto turto (ieškovei priklausančių išmokėti lėšų, esančių pas VMI) saugotoja, privalėjo užtikrinti, kad šiuo turtu nebūtų disponuojama, t. y., kad nebūtų keičiama šio turto teisinė padėtis. Šią pareigą VMI turėjo nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. 7.53 val., nes pagal TAARĮ 4 straipsnio 1 dalį, tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. TAARĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre.
12. Teismas nurodė, kad pagal Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51, 21 punktą, prieš duodamas sutikimą perimti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, vietos mokesčių administratorius turi įvertinti trečiojo asmens galimybę sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką ir gali pareikalauti, kad trečiasis asmuo perimamos mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrintų įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Kadangi VMI, priimdama ginčijamą Sprendimą, tinkamai neįvertino ieškovės realių galimybių sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką, teismas VMI sprendimą, kuris yra neatsiejama Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties dalis, pripažino neteisėtu ir jį panaikino, kartu panaikindamas ir pačią Mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartį.
13. Kadangi VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliko vienašalį sandorį (įskaitymą), todėl teismas sprendė, kad restituciją atliekant natūra ieškovė ir sandorį atlikusi VMI grąžintos į iki negaliojančių sandorių sudarymo (2016 m. lapkričio 2 d.) buvusią padėtį, t. y. ieškovė po restitucijos taikymo natūra, įgyja 20 000 Eur dydžio mokestinę (PVM) permoką, o VMI įgyja teisę mokestinės nepriemokos įvykdymo reikalauti iš atsakovės UAB „Ad limina“, atsižvelgiant į tai, kad Mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis pripažinta negaliojanti ir panaikintas ją patvirtinęs VMI sprendimas. Restituciją taikydamas natūra 20 000 Eur dydžio ieškovės mokestinę (PVM) permoką, esančia pas VMI, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės VMI. Atitinkamai, tenkino ir ieškovės reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo iš VMI, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimai atsakovei VMI buvo pareikšti tik patikslintame ieškinyje, šias palūkanas priteisė iš atsakovės VMI ieškovei už laikotarpį ne nuo bylos iškėlimo teisme dienos, o nuo patikslinto ieškinio, kuriame buvo suformuluoti reikalavimai atsakovei VMI, priėmimo teisme dienos, t. y. nuo 2021 m. birželio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
14. Ieškinį patenkinęs teismas paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. ieškovei iš atsakovės VMI priteisė 1 355,20 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovei UAB „Ad limina“ iš atsakovės VMI priteisė 2 151,18 Eur bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš atsakovės (duomenys neskelbtini) Eur bylinėjimosi išlaidų.
15. Atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant pirmą kartą (iki jos grąžinimo nagrinėti iš naujo) reikalavimai atsakovei VMI nebuvo pareikšti, teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos bylą nagrinėjant pirmą kartą tiek pirmąja, tiek ir apeliacine instancija, nepriteistinos iš bylą pralaimėjusios pusės (atsakovės VMI), o paliktinos kiekvienai iš šalių. Šios išlaidos nepriteistinos ieškovei, nes jos ieškinio reikalavimai atsakovės UAB „Ad limina“ atžvilgiu bylą nagrinėjant pirmąjį kartą nebuvo patenkinti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėjant antrąjį kartą ieškovės ir UAB „Ad limina“ Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis buvo pripažinta negaliojanti ir buvo pripažinta, kad taikant restituciją VMI įgijo teisę mokestinės nepriemokos įvykdymo reikalauti iš atsakovės UAB „Ad limina“, atsakovės UAB „Ad limina“ patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteistinos ir iš ieškovės.
III. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimų į jį argumentai
16. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4025-1141/2021 ir išspręsti klausimą iš esmės, priimti naują sprendimą ieškinį prieš VMI prie FM atmesti pilna apimtimi. Nurodė, kad:
16.1. VMI prie FM nuomone, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo pasisakymas, kad VMI prie FM, priimdama ginčijamą 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (23.21-08) 34-16642 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“, tinkamai neįvertino ieškovės UAB „Architelio statyba“ realių galimybių sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad VMI prie FM neįtakoja šalių valios sudaryti Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį, o tik atlieka vertinimą pritarti ar ne šiai sutarčiai. Prašymas išnagrinėtas vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūras, t. y Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 86 straipsniu, Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 „Dėl Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūrų aprašu, patvirtintu VMI prie FM viršininko 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 127 „Dėl Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūrų aprašo patvirtinimo“ (toliau — Aprašas). Apeliantės manymu, buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų, kurie užtikrino ginčijamo sprendimo teisėtumą. Šiuo atveju svarbu, kad būtų surinkti duomenys, patvirtinantys, kad mokestinė nepriemoka bus perduota asmeniui, kuris turės galimybę ateityje įvykdyti neįvykdytą mokestinę nepriemoką. Todėl tokius veiksmus Taisyklių bei Aprašo nustatyta tvarka ir atliko mokesčių administratorius, t. y. rinko duomenis, būtinus administracinio sprendimo priėmimui. Mokesčių administratorius priimdamas sprendimą pagal jo priėmimo metu nustatytą faktinę padėtį ir turimus duomenis, nepažeidė nei ieškovo teisių, nei minėtų procedūrų. Įvertinus aplinkybę, kad skolos perėmėjo turima neįskaityta mokesčio permoka (skirtumas) gali būti grąžinta / įskaityta mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, buvo duotas sutikimas mokesčių mokėtojo prašymą mokestinei nepriemokai perimti tenkinti ir priimtas 2016 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. (23.21-08) 324-16642 dėl mokestinės nepriemokos perėmimo. Nurodė, kad priimant šį sprendimą nebuvo vertinama skolos perėmėjo nemokumo iškėlimo galimybė, nes tai nėra reglamentuota teisės aktuose, reglamentuojančiuose mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūras. Atkreipė dėmesį, kad perėmus Mokestinę nepriemoką (ar jos dalį) perėmimo sutarties pagrindu, pagrindinę naudą patiria ne VMI ar valstybės biudžetas, o mokesčių mokėtojas, kurio mokestinė nepriemoka yra perimta (sumažėja įsiskolinimas valstybės biudžetui);
Atsiliepimas
16.2. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 areštavęs skolininkei UAB „Architelio statyba“ priklausančias pinigines lėšas, ta pačia nutartimi leido skolininkei iš jų atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose. Skolininkei taip pat buvo suteikta teisė iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Areštavus skolininkės lėšas, esančias kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, antstolis privalo nustatyti lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota minėtoms operacijoms atlikti. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad prie VMI prie FM turto arešto registre nebuvo prierašo, kad skolininkei leidžiama atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus, Vilniaus rajono apylinkės teismas nebuvo uždraudęs VMI prie FM atlikti tokių veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad tik prie areštuotų skolininkės lėšų, esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, antstolis privalėjo nustatyti lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota minėtoms operacijoms atlikti, o tokio apribojimo VMI prie FM atžvilgiu Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 nebuvo numatęs;
16.3. po šalių, t. y. UAB „Architelio statyba” ir UAB „AD Limina“ suderintų veiksmų, pasirašant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, ieškovė UAB „Architelio statyba“ neteko reikalavimo teisės į VMI atgauti 20 000,00 Eur sumą piniginių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais, o atsakovė UAB „AD Limina“ prievolė mokėti į biudžetą mokestinė nepriemoka yra pasibaigusi. Ieškovei UAB „Architelio statyba“ įvykdžius prievolę VMI naudai už atsakovę UAB „AD Limina“, ieškovė UAB „Architelio statyba“ įgijo teisę reikalauti sumokėtos sumos grąžinimo, o atsakovė UAB „AD Limina“ įgijo teisę reikšti kreditorinius reikalavimus ieškovei UAB „Architelio statyba“. Pripažinus tarp jų sudarytą sandorį negaliojančiu, ieškovė UAB „Architelio statyba“ yra apmokėjusi atsakovės UAB „AD Limina“ skolą biudžetui, tačiau šis apmokėjimas nėra ieškovės UAB „Architelio statyba“ turėtos skolos grąžinimas atsakovei UAB „AD Limina“. Iš to darytina išvada, kad ne VMI, o atsakovei UAB „AD Limina“ atsirado pareiga atlyginti ieškovei UAB „Architelio statyba“ sumą, kurią už UAB „AD Limina“ apmokėjo į biudžetą ieškovė UAB „Architelio statyba“. Panaikinus prievolės perleidimo sutartį, abi sutarties šalys susigrąžina prievoles ir teises viena kitos atžvilgiu, t. y. atsakovė UAB „AD Limina” įgyja teisę į ieškovę UAB „Architelio statyba“ reikalauti skolos grąžinimo, o ieškovė UAB „Architelio statyba” įgyja teisę į atsakovę UAB „AD Limina“ reikalauti grąžinti sumokėtą įsiskolinimą biudžetui.
Šalies argumentai
17. Atsakovė UAB „Ad limina“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 21 sprendimo dalį, kuria 2016 m. rugsėjo 13 d. mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis Nr. 044 ir ją patvirtinęs 2016 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. (23.21-08) 324-16642 buvo pripažinti negaliojančiais, bei pritaikyta restitucija, grąžinant atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai iš atsakovės UAB „Ad limina“ 20 000 Eur sumą, ir priimti naują sprendimą: 1) šioje dalyje ieškovės BUAB „Architelio statyba“ 2021 m. balandžio 22 d. patikslintą ieškinį atmesti bei netaikyti restitucijos, grąžinant atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai iš atsakovės UAB „Ad limina“ 20 000 Eur sumą; 2) priteisti atsakovei UAB „Ad limina“ 4 786,28 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, atsakovės UAB „Ad limina“ patirtas šią civilinę bylą nagrinėjant pirmą kartą, atitinkamai iš ieškovės BUAB „Architelio statyba“ bankroto administravimo išlaidų arba iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos. Taip pat priteisti atsakovei UAB „Ad limina“ iš ieškovės BUAB „Architelio statyba“ bankroto administravimo išlaidų arba iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos bylinėjimosi išlaidas, atsakovės UAB „Ad limina“ patirtas šią civilinę bylą nagrinėjant antrąjį kartą apeliacine tvarka, kurias patvirtinantys įrodymai bus pateikti CPK nustatyta tvarka. Nurodė, kad:
17.1. Mokestinė sutartis ir ją patvirtinantis VMI Sprendimas imperatyvių teisės normų nepažeidė, dėl ko nebuvo pagrindo pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais remiantis CK 1.80 straipsniu. Taisyklių 21 punktas nėra laikytinas imperatyvia teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme. Taisyklių 21 punkte nėra suformuluoto griežto paliepimo ir nėra jokių imperatyvą suponuojančių žodžių „privalo įvertinti“, „būtina įvertinti“ ar pan. Vietoje jų tėra abstraktaus pobūdžio žodžiai „turi įvertinti“. Ją taip pat galima suprasti dviprasmiškai, kadangi joje kartu yra įtvirtinta apskritai net ne pareiga, o tik teisė pareikalauti mokestinę nepriemoką perimančio asmens užtikrinti jos sumokėjimą atitinkamomis užtikrinimo priemonėmis. Pagrindinis teisės aktas, kurį įgyvendina Taisyklės – Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 86 straipsnis – mokestinės nepriemokos perkėlimą sieja ne su kokios nors atsakovui VMI taikomos imperatyvios pareigos įvykdymu, o su atsakovo VMI leidimu, t. y. mokestinės nepriemokos perkėlimo galimumas ir teisėtumas iš esmės siejamas su paties atsakovo VMI diskrecija. Taisyklių 18 punkte įtvirtinta, jog mokestinę nepriemoką perimančio asmens turima mokestinė permoka automatiškai laikytina aplinkybe, pagrindžiančia perėmėjo galimybes sumokėti perimamą nepriemoką. Atsakovas VMI net gi neturi privalomos pareigos atskirai įvertinti tokios mokestinės permokos pagrįstumo. Nei Taisyklės, nei MAĮ, nei kiti su mokestinėmis prievolėmis susiję teisės aktai nenumato sandorio negaliojimo kaip taikytino teisinio padarinio, jeigu atsakovas VMI neįvertina mokestinę nepriemoką perimančio asmens galimybių padengti perimamą mokestinę nepriemoką, arba įvertina netinkamai. Todėl net ir traktuojant, kad priimdamas VMI Sprendimą ir juo patvirtindamas Mokestinę sutartį atsakovas VMI formaliai pažeidė poįstatyminio akto – Taisyklių – nuostatas, jų pažeidimas nėra laikytinas imperatyvių teisės normų pažeidimu ir nesudaro pagrindo remiantis šiuo formaliu pažeidimu taikyti CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo institutą. Byloje apskritai nebuvo objektyvaus pagrindo pripažinti negaliojančiais ne tik VMI įskaitymus, bet ir Mokestinę sutartį bei ją patvirtinantį VMI Sprendimą. TAARĮ ir ĮBĮ pažeidimai – būtent kuriais remdamasis ieškovas iš esmės grindė visus pagrindinius reikalavimus, buvo pilna apimtimi pašalinti pripažįstant negaliojančiais tik VMI įskaitymus bei ieškovo naudai taikant restituciją juos atlikusio atsakovo VMI atžvilgiu. Be to, Taisyklių 21 punktas apskritai nebuvo pažeistas – atsakovė VMI šį Taisyklių punktą bet kuriuo atveju įgyvendino, tik traktavo ieškovo mokestinės permokos areštą kaip aplinkybę, kuri neva netrukdo atlikti VMI įskaitymų. Tuo tarpu vien tokia klaidinga pozicija pati savaime nėra laikytina Taisyklių 21 punkto pažeidimu. Tiek ieškovo galimybių padengti perimamą mokestinę nepriemoką vertinimas, tiek Mokestinę sutartį patvirtinančio VMI Sprendimo priėmimas yra veiksmai, kuriuos atsakovė VMI atlieka vienašališkai, t. y. ne proceso šalys, ne gerbiamas teismas, o būtent atsakovė VMI savo nuožiūra ir savo rizika sprendžia, ar esant atitinkamoms aplinkybėms, Taisyklėse nustatyta tvarka duoti sutikimą patvirtinti Mokestinę sutartį (t. y. ar priimti VMI Sprendimą). Todėl vienoks ar kitoks šių veiksmų atlikimas (pvz. rūpestingas arba atsainus) pats savaime nelemia Taisyklių 21 punkto pažeidimo;
17.2. restitucija tarp atsakovų byloje bet kuriuo atveju (t. y. net ir laikant Mokestinę sutartį ir ją patvirtinantį VMI Sprendimą prieštaraujančiais CK 1.80 straipsniui) negalėjo būti taikoma, kadangi jos taikymas lėmė atsakovės UAB „Ad limina“ padėties nepagrįstą pablogėjimą, bei atsakovės VMI padėties nesąžiningą pagerėjimą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Byloje egzistavo pagrindas netaikyti restitucijos tarp atsakovų ir nepripažinti atsakovės VMI teisės gauti nuginčytos Mokestinės sutarties sumą (20 000 Eur) iš atsakovės UAB „Ad limina“, kadangi: ieškovės reikalavimų tenkinimą bet kuriuo atveju (t. y. net ir laikant Mokestinę sutartį bei VMI Sprendimą prieštaraujančiais CK 1.80 str.) lėmė būtent atsakovės VMI neteisėti veiksmai. Visus juos vienašališkai atliko būtent atsakovas VMI, jokių tokių veiksmų atlikimo atsakovė UAB „Ad limina“ nekontroliavo ir objektyviai negalėjo įtakoti; tuo tarpu atsakovė UAB „Ad limina“, sudarydama su ieškove Mokestinę Sutartį, jokių neteisėtų veiksmų neatliko – tokie nebuvo konstatuoti ir sprendimu; nepaisant to, iš atsakovės VMI neteisėtų veiksmų kylančios neigiamos pasekmės – pareiga grąžinti ieškovei neteisėtų VMI įskaitymų sumą (20 000 Eur) – nepagrįstai kompensuotos jokių neteisėtų veiksmų neatlikusios atsakovės UAB „Ad limina“ sąskaita; toks restitucijos pritaikymas neabejotinai lemia atsakovės UAB „Ad limina“ padėties nepagrįstą pablogėjimą, bei atsakovės VMI padėties nesąžiningą. Atitinkamai, byloje sprendžiamo ginčo aplinkybės yra neeilinės ir sudarančios pagrindą remiantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi netaikyti restitucijos tarp atsakovių;
17.3. atsakovės UAB „Ad limina“ bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmąjį kartą, privalėjo būti paskirstytos atitinkamai priteisiant jas iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų, arba iš atsakovės VMI (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 4 dalis). Visas 4 786,28 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas atsakovė UAB „Ad limina“ patyrė gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, kurie buvo pareikšti ne abiem atsakovėms kartu, o vien atsakovei UAB „Ad limina“, tuo tarpu atsakovę VMI įtraukiant tik kaip trečiąjį asmenį. Atsakovė UAB „Ad limina“ nuo pat pradžių byloje argumentavo, kad ieškovė reikalavimus reiškia ne tai atsakovei, kuriai turėtų reikšti, omenyje turint atsakovę VMI. Ši pozicija iš esmės buvo patvirtinta ir apeliacinės instancijos teismo, grąžinant bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Ieškovei iš karto tinkamai suformulavus pareikštus reikalavimus, bei juos pareiškus ne tik atsakovei UAB „Ad limina“, bet ir atsakovei VMI, apskritai nebūtų buvę poreikio grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Todėl ieškovė tiesiogiai sąlygojo visas atsakovės UAB „Ad limina“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmąjį kartą. Išdėstyti argumentai patvirtina byloje egzistavus pagrindą priteisti visas 4 786,28 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, atsakovės UAB „Ad limina“ patirtas bylą nagrinėjant pirmą kartą, iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų, kadangi būtent ieškovė jas tiesiogiai sąlygojo.
Atsiliepimas
18. Atsakovė UAB „Ad limina“ pateikė atsiliepimą į atsakovės Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir tenkinti atsakovės UAB „Ad limina“ apeliacinį skundą. Nurodė, kad:
18.1. sutinka su atsakovės VMI apeliacinio skundo dalimi dėl Mokestinę sutartį patvirtinusio VMI Sprendimo teisėtumo remdamasis argumentais, jau išdėstytais atsakovės UAB „Ad limina“ apeliaciniame skunde, kurie proceso ekonomiškumo ir koncentracijos tikslais (CPK 7 straipsnis) toliau šiame atsiliepime nekartojami, o su likusia skundo dalimi nesutinka;
18.2. atsakovė VMI negalėjo įskaityti Mokestine sutartimi ieškovės perimtos mokestinės skolos į atsakovės VMI dispozicijoje buvusią, areštuotą ieškovės mokestinę permoką, dėl ko VMI įskaitymai Sprendimu pagrįstai pripažinti negaliojančiais, kartu pritaikant restituciją tarp ieškovės ir šiuos VMI įskaitymus atlikusios atsakovės VMI. Nurodė, kad TAARĮ 2 straipsnio 7 dalyje numatytas draudimas disponuoti areštuotu turtu, t. y. tokį turtą parduoti, perleisti, suvaržyti ar kitaip pakeisti jo teisinę būklę, yra imperatyvus ir taikomas visiems asmenims, t. y. visiems teisinių santykių dalyviams, nepriklausomai nuo jų statuso. Šis imperatyvus draudimas yra neabejotinai taikomas ir atsakovei VMI, nepriklausomai nuo to, kad atsakovė VMI yra centrinis mokesčių administratorius, valstybės institucija bei viešojo administravimo subjektas. Vien areštą pritaikiusioje teismo nutartyje numatytas leidimas mokėti privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus nesuteikė pagrindo atsakovei VMI atlikti VMI įskaitymus ir atitinkamai nedaro šių VMI įskaitymų teisėtais, nes teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių numatytą leidimą disponuoti tam tikra dalimi areštuojamų lėšų įgyvendina antstolis pagal jam įstatymų leidėjo suteiktą diskrecijos teisę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1204-464/2017, 26 punktas). Nagrinėjamu atveju vykdydamas areštą pritaikiusią teismo nutartį antstolis nustatė, kad mokėti privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus yra leidžiama tik iš tų areštuotų lėšų, kurios yra bankuose ir finansų įstaigose esančiose ieškovo sąskaitose. Kartu nebuvo numatyta jokių išimčių iš draudimo disponuoti atsakovės VMI žinioje esančia areštuota ieškovo mokestine permoka. Todėl VMI įskaitymus atliko neteisėtai, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo ir tuo pažeisdama TAARĮ 2 straipsnio 7 dalies imperatyvą. Atitinkamai, VMI įskaitymai byloje pagrįstai pripažinti negaliojančiais, kartu pagrįstai pritaikant restituciją ir priteisiant ieškovei šių neteisėtų VMI įskaitymų sumą (20 000 Eur) iš juos vienašališkai atlikusio atsakovės VMI;
18.3. byloje nėra teisinio pagrindo 20 000 Eur dydžio restitucijos sumą ieškovei priteisti ne iš atsakovės VMI, o iš atsakovės UAB „Ad limina“. Ieškovė savo teisių pažeidimą kildino būtent iš TAARĮ 2 straipsnio 7 dalies imperatyvo pažeidimo (pažeisto draudimo disponuoti areštuotu ieškovės turtu), kurį lėmė būtent vienašaliai atsakovės VMI atlikti VMI įskaitymai. Šių TAARĮ 2 straipsnio 7 dalies pažeidimą tiesiogiai nulėmusių sandorių atsakovė VMI atlikti neprivalėjo – nei Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklės, nei Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo procedūrų aprašas, nei kiti mokesčių administravimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato VMI įskaitymų kaip privalomai atliktinų veiksmų vienam asmeniui perėmus kito asmens mokestinę nepriemoką bei atsakovei VMI sutikus su tokiu skolininko pakeitimu. Dėl VMI įskaitymų atlikimo ar neatlikimo vienašališkai nusprendė pati atsakovė VMI pagal savo išimtinę diskreciją. Vien tai, kad Mokestinė sutartis – teisėtas skolos perkėlimo sandoris, bei ją patvirtinantis VMI Sprendimas – atsakovės VMI sutikimas dėl skolininko pakeitimo – vėliau sudarė sąlygas atsakovei VMI spręsti dėl šios išimtinės diskrecijos įgyvendinimo (t. y. atlikti ar neatlikti VMI įskaitymus), savaime nedaro atsakovės UAB „Ad limina“ atsakingos už vienokį ar kitokį šios atsakovės VMI išimtinės diskrecijos įgyvendinimą. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinus šiuos atsakovės VMI ieškovės atžvilgiu atliktus vienašalius sandorius (VMI įskaitymus), sukėlusius TAARĮ 2 straipsnio 7 dalies pažeidimą, restituciją taikyti ne tarp ieškovės ir atsakovės VMI, o tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Ad limina“. Būtent atsakovė VMI ir turi prisiimti iš šios savo diskrecijos įgyvendinimo kylančius neigiamus teisinius padarinius;
18.4. atsakovės VMI nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-460-275/2020 pateikiami išaiškinimai yra suformuoti esant kitokioms ginčo faktinėms aplinkybėms, dėl ko nėra pagrindo jais vadovautis kaip precedentu ir taikyti šioje byloje. Kita vertus šioje nutartyje nurodoma, kad restitucijos taikymas priklauso nuo to, kurios šalies veiksmai pripažinti neteisėtais, t. y. ieškovo reikalaujama suma priteistina iš tos šalies, kurios neteisėti veiksmai lėmė sandorio negaliojimą ir atitinkamai pagrindą taikyti restituciją. Nagrinėjamu atveju restitucija būtent ir yra pritaikyta dėl atsakovės VMI neteisėtų veiksmų – TAARĮ 2 straipsnio 7 dalies imperatyvo pažeidimo, kurį sukėlė vienašaliai atsakovės VMI sandoriai – VMI įskaitymai. Todėl net ir laikant, jog aptariamoje nutartyje pateikti išaiškinimai yra aktualūs šiai bylai, jie tik dar kartą patvirtina nesant jokio pagrindo restitucijos taikymo padarinius taikyti atsakovei UAB „Ad limina“, t. y. 20 000 Eur restitucijos sumą ieškovei priteisti ne iš atsakovės VMI, o iš atsakovės UAB „Ad limina“.
19. Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovės UAB „Ad limina“ apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4025-1141/2021 ir išspręsti klausimą iš esmės, priimti naują sprendimą ieškinį prieš VMI prie FM atmesti pilna apimtimi. Nurodė, kad:
19.1. sutinka su ta apeliacinio skundo dalimi, kurioje atsakovė UAB „Ad limina“ nurodo, kad VMI viršininko 2016 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. (23.21-08) 324-16642 patvirtinęs 2016 m. rugsėjo 13 d. Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044 imperatyvių teisės normų nepažeidė. Pažymėjo, kad ir VMI prie FM teikė apeliacinį skundą, kuriame išdėstė savo motyvus šiuo klausimu;
19.2. nesutinka su atsakovės UAB „Ad limina“ apeliacinio skundo dalimi, kurioje teigiama, kad atsakovė VMI klaidingai laikėsi pozicijos dėl įskaitymų atlikimo galimumo galiojant areštui. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 areštavo skolininkei UAB „Architelio statyba“ priklausančias pinigines lėšas, tačiau ta pačia nutartimi leido skolininkei iš jų atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose. Skolininkei taip pat buvo suteikta teisė iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Atsakovės nuomone, ir pirmosios instancijos teismas, ir atsakovė UAB „Ad limina“ nepagrįstai remiasi tuo, kad VMI neturėjo teisės atlikti įskaitymų esant turto areštui. Vilniaus rajono apylinkės teismas nebuvo uždraudęs VMI prie FM atlikti tokių veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 tik prie areštuotų skolininkės lėšų, esančių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigų sąskaitose, antstolis privalėjo nustatyti lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota minėtoms operacijoms atlikti, o tokio apribojimo VMI prie FM atžvilgiu Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 nebuvo numatęs. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad VMI prie FM atlikus mokestinės nepriemokos įskaitymą iš ieškovės UAB „Architelio statyba“ turimos permokos, tokio VMI veiksmo neskundė nei ieškovė UAB „Architelio statyba“, nei atsakovė UAB „Ad limina“, nei UAB „Euremsta“, pagal kurios prašymą teismas buvo pritaikęs laikinas apsaugos priemones piniginėms lėšoms;
19.3. VMI prie FM 2016 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-33287 informavo UAB „Architelio statyba“ ir UAB „Ad limina“ apie priimtą Sprendimą. Ieškovei UAB „Architelio statyba“ perėmus mokestinę nepriemoką iš atsakovės UAB „Ad limina“, tokiu perėmimu UAB „Architelio statyba“ panaikino atsakovei UAB „Ad limina“ turimą skolą VMI prie FM. Ieškovė BUAB „Architelio statyba“ prievoles pagal 2016 m. spalio 31 d. sprendimą faktiškai įvykdė, todėl įgijo regreso teisę į UAB „Ad limina“;
19.4. VMI prie FM nesutinka su atsakovės UAB „Ad limina“ apeliacinio skundo dalimi, kurioje teigiama, kad restitucijos taikymas lėmė atsakovės UAB „Ad limina“ padėties nepagrįstą pablogėjimą, bei atsakovo VMI prie FM padėties nesąžiningą pagerėjimą. Atkreipė dėmesį, kad VMI neįtakoja šalių valios sudaryti Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį, o tik atlieka vertinimą pritarti ar ne sutarčiai. Perėmus Mokestinę nepriemoką (ar jos dalį) perėmimo sutarties pagrindu, pagrindinę naudą patiria ne VMI prie FM ar valstybės biudžetas, o mokesčių mokėtojas, kurio mokestinė nepriemoka yra perimta (sumažėja įsiskolinimas valstybės biudžetui);
19.5. VMI nuomone pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisykles. Vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-460-275/2020, darytina išvada, kad po šalių suderintų veiksmų ieškovė UAB „Architelio statyba“ neteko reikalavimo teisės į VMI prie FM atgauti tam tikrą piniginių lėšų sumą, kuri galėjo būti panaudota atsiskaityti su kreditoriais, o atsakovė UAB „Ad limina“ prievolė mokėti į biudžetą mokestinę nepriemoką yra pasibaigusi, nes ieškovė UAB „Architelio statyba“ įvykdė prievolę VMI prie FM už atsakovę UAB „Ad limina“. Ieškovė UAB „Architelio statyba“ įgijo teisę iš UAB „Ad limina“ reikalauti sumokėtos sumos grąžinimo, taip pat atsakovė UAB „Ad limina“ įgijo teisę reikšti kreditorinius reikalavimus ieškovės UAB „Architelio statyba“ atžvilgiu, nes pripažinus tarp jų sudarytą sandorį negaliojančiu, ieškovė UAB „Architelio statyba“ yra apmokėjusi atsakovės UAB „Ad limina“ skolą biudžetui, tačiau šis apmokėjimas nėra ieškovės UAB „Architelio statyba“ turėtos skolos grąžinimas atsakovei UAB „Ad limina“. Pripažinus, kad ne VMI, o atsakovei UAB „Ad limina“ atsirado pareiga atlyginti ieškovei UAB „Architelio statyba“ sumą, kurią už jį apmokėjo trečiajam asmeniui ieškovė UAB „Architelio statyba“, 6 procentų metinės palūkanos priteisiamos nuo priteistos sumos iš atsakovės UAB „Ad limina“ ieškovei UAB „Architelio statyba“ už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
19.6. atsakovei UAB „Ad limina”, kaip juridiniam asmeniui, yra keliami didesnio rūpestingumo ir atsargumo standartai. Pareiga veikti aktyviai ir domėtis kita sandorio šalimi negali būti suabsoliutinama. Neabejotina, kad atsiskaitymo būdas perleidžiant ieškovei UAB „Architelio statyba“ mokestinę atsakovės UAB „Ad limina“ nepriemoką siekiant, kad ieškovė perimtą skolą įskaitytų su VMI prie FM, turėjo suprasti, kad atsiskaitymų sunkumai galimi ir su kitais UAB „Architelio statyba“ kreditoriais. Mokesčių administratorius neturėjo pareigos atlikti išsamų mokestinį UAB „Architelio statyba” patikrinimą ir tik tuomet patvirtinti Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį. Mokestinės prievolės perleidimo sutartį sudarančios šalys yra pačios atsakingos už sutartimi prisiimamas pareigas ir įgyjamas teises, todėl mokesčių administratoriaus sprendimais nėra vertinama sandorių šalių turtinė padėtis;
Atsiliepimas
19.7. po UAB „Architelio statyba” ir UAB „Ad limina“ suderintų veiksmų, pasirašant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį, ieškovė UAB „Architelio statyba“ neteko reikalavimo teisės iš VMI atgauti 20 000,00 Eur sumą piniginių lėšų, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais, o atsakovės UAB „Ad limina“ prievolė mokėti į biudžetą mokestinė nepriemoka yra pasibaigusi. Ieškovei UAB „Architelio statyba“ įvykdžius prievolę VMI prie FM naudai už atsakovę UAB „Ad limina“, ieškovė UAB „Architelio statyba“ įgijo teisę reikalauti sumokėtos sumos grąžinimą, o atsakovė UAB „Ad limina“ įgijo teisę reikšti kreditorinius reikalavimus ieškovei UAB „Architelio statyba“. Pripažinus tarp jų sudarytą sandorį negaliojančiu, ieškovė UAB „Architelio statyba“ yra apmokėjusi atsakovės UAB „Ad limina“ skolą biudžetui, tačiau šis apmokėjimas nėra ieškovės UAB „Architelio statyba“ turėtos skolos grąžinimas atsakovei UAB „Ad limina“. Iš to darytina išvada, kad ne VMI, o atsakovei UAB „Ad limina“ atsirado pareiga atlyginti ieškovei UAB „Architelio statyba“ sumą, kurią už UAB „Ad limina“ apmokėjo į biudžetą ieškovė UAB „Architelio statyba“;
19.8. panaikinus prievolės perleidimo sutartį, abi sutarties šalys susigrąžina prievoles ir teises viena kitos atžvilgiu, t. y. atsakovė UAB „Ad limina” įgyja teisę į ieškovę UAB „Architelio statyba” reikalauti skolos grąžinimo, o ieškovė UAB „Architelio statyba” įgyja teisę į atsakovę UAB „Ad limina” reikalauti grąžinti sumokėtą įsiskolinimą biudžetui.
20. Ieškovė BUAB „Architelio statyba“ pateikė atsiliepimą į atsakovių apeliacinius skundus, kuriuo prašė atmesti atsakovių Valstybinės mokesčių inspekcijos ir UAB „Ad limina“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo ir palikti sprendimą nepakeistą bei priteisti iš apeliančių ieškovės BUAB „Architelio statyba“ naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Nurodė, kad:
20.1. ieškovės nuomonė, jau šioje stadijoje, kai VMI vertino pritarti ar nepritarti Mokestinės sutarties sudarymui ir jeigu VMI būtų tinkamai įgyvendinusi teisės aktuose nustatytas prievoles bei įvertinusi mokestinę nepriemoką perimančio asmens turtinę padėtį bei būtų atsisakiusi pritarti Mokestinei sutarčiai, tai Mokestinė sutartis nebūtų įsigaliojusi, o ieškovė nebūtų nepagrįstai padidinusi įsipareigojimų ir nebūtų praradusi teisės pati susigrąžinti turėtą mokestinę permoką. Pagal teisės aktų nuostatas, kaip ir pati apeliantė nurodė, VMI Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, kuriuo pritariama mokestinės prievolės perėmimui, pagal mokesčių mokėtojų sudaromas sutartis dėl mokestinės prievolės perėmimo yra būtina tokių sutarčių įsigaliojimo sąlyga. Taigi, tik esant priimtam VMI Sprendimui įsigalioja šalių sudaryta mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis;
20.2. atkreipė dėmesį, jog į bylą iš atsakovės VMI nebuvo pateikta jokių įrodymų apie duomenis, kuriuos mokesčių administratorius rinko ir vertino dėl mokestinę nepriemoką perimančio asmens galimybės įvykdyti perimtą mokestinę prievolę. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog vienintelė aplinkybė, kuria vadovavosi VMI priimdama Sprendimą pritarti Mokestinei sutarčiai, buvo ieškovės turėta mokestinė permoka. Tačiau iš bylos duomenų taip pat yra žinoma, jog mokestinė permoka, kuri buvo VMI žinioje, buvo areštuota antstolio M. D. patvarkymu ir šiuo turtu buvo draudžiama disponuoti, net ir VMI. Bylos duomenimis 2016 m. rugsėjo 12 d., 11.43 val. turto areštų aktų registre buvo įregistruotas ieškovės turto areštas (arešto mastas 171 125,56 Eur). Antstoliui vykdomojoje byloje atlikus turto aprašą, buvo atliktas turto arešto akto pakeitimas, pakeičiant duomenis apie areštuotą turtą (pakeitimas įregistruotas 2016 m. rugsėjo 13 d. 7.53 val.), t. y. nurodant konkrečias kredito įstaigas, kuriose esančios ieškovės piniginės lėšos yra areštuojamos. Būtent prie šio areštuotino turto yra padaryti prierašai, susiję su tuo, kad skolininkui leidžiama atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus (įrašo Nr. 2.1.3.10– 2.1.3.19), tačiau tokio prierašo prie pas trečiąjį asmenį VMI esančio ieškovės turto arešto nėra (įrašo Nr. 2.1.3.23). Be to, turto arešto aktų registre įregistruota, kad VMI yra minėto ieškovės areštuoto turto, esančio pas VMI, saugotojas (tai asmuo, kuriam turto arešto aktą priėmusi arba šį aktą vykdanti institucija ar pareigūnas perduoda saugoti areštuotą turtą (TAARĮ 2 straipsnio 9 dalį)). Nagrinėjamu atveju turto areštų registre įregistruotas turto arešto būdas – apribotas disponavimas (įrašo Nr. 2.5.2), todėl VMI, kaip areštuoto turto (ieškovei priklausančių išmokėti lėšų, esančių pas VMI) saugotoja, privalėjo užtikrinti, kad šiuo turtu nebūtų disponuojama, t. y., kad nebūtų keičiama šio turto teisinė padėtis. Šią pareigą VMI turėjo nuo 2016 m. rugsėjo 13 d., 7.53 val., nes pagal TAARĮ 4 straipsnio 1 dalį, tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. TAARĮ 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre;
20.3. nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovės turėta mokestinė permoka buvo 108 720,25 Eur. Turto arešto akto registro išrašas patvirtina, kad VMI priimant 2016 m. spalio 31 d. Sprendimą galiojo (buvo įregistruotas) ieškovės turto, esančio pas VMI, t. y. ieškovei priklausančių išmokėti lėšų 154 625,56 Eur sumai areštas. Todėl tik esant mokestinės permokos sumai viršijančiai 154 625,56 Eur sumą VMI galėjo laisvai disponuoti. Tačiau nagrinėjant bylą nebuvo pateikta ir nėra jokių įrodymų patvirtinančių, jog VMI prieš priimdama Sprendimą rinko duomenis ir vertino ieškovės galimybes įvykdyti perimtą mokestinę prievolę iš UAB „Ad limina“. Akivaizdu, jog ieškovės 2016 m. spalio 31 d. turėta mokestinė permoka neviršijo 154 625,56 Eur sumos ir nebuvo neareštuotų pinigų sumos iš mokestinės permokos, kuri būtų leidusi VMI spręsti, kad ieškovės prisiimama UAB „Ad limina“ mokestinė nepriemoka bus padengta. Todėl, ieškovės nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė VMI įvykdė visus reikalavimus ir įsitikino, jog ieškovė bus pajėgi padengti iš UAB „Ad limina“ perimamą mokestinę nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad VMI, priimdama ginčijamą Sprendimą, tinkamai neįvertino ieškovės realių galimybių sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką, todėl VMI sprendimą, pripažintino neteisėtu ir panaikino;
20.4. pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad VMI atlikti įskaitymai pažeidė TAARĮ nuostatas, draudžiančias disponuoti areštuotu turtu. Atsakovei VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliekant 20 000 Eur sumai minėtą ieškovės mokestinės permokos (ieškovei priklausančių išmokėti lėšų) įskaitymą į ieškovės mokestinę nepriemoką (perimtą iš atsakovės UAB „Ad limina“) jau galiojo (buvo įregistruotas) ieškovės turto, esančio pas VMI, t. y. ieškovei priklausančių išmokėti lėšų 154 625,56 Eur sumai areštas, pritaikytas UAB „Euremsta“ reikalavimų įvykdymui. VMI buvo paskirta areštuoto turto saugotoja. Areštavus turtą, disponavimas juo nėra galimas, o VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliko įskaitymą turtui, kuriam buvo pritaikytas areštas bei pati atsakovė buvo šio turto saugotoja;
20.5. nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas panaikino ne tik 2016 m. rugsėjo 13 d. Mokestinę sutartį, tačiau ir 2016 m. spalio 31 d. Sprendimą bei 2016 m. lapkričio 2 d. atliktą įskaitymą. Todėl sprendžiant dėl restitucijos taikymo teismas turėjo kompleksiškai įvertinti šalių sukurtus santykius bei prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti šalis į tokią padėtį, kokia buvo iki prieš ginčijamų sandorių pasirašymo (sudarymo, priėmimo). Pirmosios instancijos teismas, nusprendė, kad VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliko vienašalį sandorį (įskaitymą), todėl restituciją atliekant natūra ieškovė ir sandorį atlikusi VMI grąžintos į iki negaliojančių sandorių sudarymo (2016 m. lapkričio 2 d.) buvusią padėtį, t. y. ieškovė po restitucijos taikymo natūra, įgijo 20 000 Eur dydžio mokestinę (PVM) permoką, o VMI įgi jo teisę mokestinės nepriemokos įvykdymo reikalauti iš atsakovės UAB „Ad limina“, atsižvelgiant į tai, kad Mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis pripažinta negaliojanti ir panaikintas ją patvirtinęs VMI sprendimas. Teismas tokį restitucijos būdą parinko atsižvelgdamas į šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutarties konstatuotą aplinkybę, kad ginčijamas ieškovės ir atsakovės sudarytas sandoris, kuris buvo įformintas kaip mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis, iš tikrųjų buvo ne sandoris dėl skolos perėmimo, pagal kurį ieškovė vienašališkai būtų įsipareigojusi sumokėti atsakovės skolą trečiajam asmeniui, bet dvišalis sandoris, kuriam sudaryti reikėjo ieškovės ir atsakovės suderintos valios ir pagal kurį įsipareigojimai kilo ir ieškovei, ir atsakovei (CK 1.63 straipsnio 4, 6 dalys);
20.6. ieškovė nesutinka su atsakovės UAB „Ad limina“ apeliacinio skundo argumentais, kad Mokestinė sutartis ir ją patvirtinantis VMI Sprendimas imperatyvių teisės normų nepažeidė, dėl ko nebuvo pagrindo pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais remiantis CK 1.80 straipsniu. Pažymėjo, kad Mokestinė sutartis buvo sudaryta, tikėtina, turint ketinimą disponuoti turtu, kuris buvo areštuotas. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutarties 15 punkte konstatavo aplinkybę, kad ginčijamas ieškovės ir atsakovės sudarytas sandoris (Mokestinė sutartis), kuris buvo įformintas kaip mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis, iš tikrųjų buvo ne sandoris dėl skolos perėmimo, pagal kurį ieškovė vienašališkai būtų įsipareigojusi sumokėti atsakovės skolą trečiajam asmeniui, bet dvišalis sandoris, kuriam sudaryti reikėjo ieškovės ir atsakovės suderintos valios ir pagal kurį įsipareigojimai kilo ir ieškovei, ir atsakovei. Pagal Mokestinės sutarties prigimti, šalys, ieškovė ir atsakovė susitarė dėl UAB „Ad limina“ mokestinės nepriemokos perkėlimo ieškovei, o tokia sutartis buvo inicijuota, tikėtina, turint ketinimą pasinaudoti ieškovės turėta mokestine permoka VMI. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mokestinei permokai esančiai pas VMI jau nuo 2016 m. rugsėjo 13 d., 7.53 val. buvo taikomas areštas ir draudimas disponuoti mokestinės permokos lėšomis. Todėl nesant pirminio šalių suderinto veiksmo, t. y. Mokestinės sutarties, nebūtų pagrindo VMI priimti 2016 m. spalio 31 d. Sprendimą be 2016 m. lapkričio 2 d. atlikti įskaitymą su areštuota mokestine permoka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog VMI Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, o panaikinus VMI Sprendimą, kuris, kaip minėta, yra neatsiejama Mokestinės sutarties dalis, naikintina ir pati Mokestinė sutartis, kuri negali likti galioti, nesant VMI sprendimo (sutikimo dėl mokestinės nepriemokos perėmimo), nes kaip minėta, VMI sutikimas dėl nepriemokos perėmimo buvo būtina sąlyga minėtai sutarčiai įsigalioti bei galioti;
20.7. apeliantės UAB „Ad limina“ apeliacinio skundo argumentai dėl Taisyklių 21 punkto netinkamo taikymo yra nepagrįsti. Ieškovės nuomone, Taisyklių 21 punktas labai aiškiai ir įsakmiai numato VMI pareigą įvertinti trečiojo asmens galimybę sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką, todėl tokios pareigos nevykdymas sukelia pasekmes tokios prievolės neįvykdžiusiam asmeniui, šiuo atveju VMI. Kadangi VMI Sprendimas yra būtinas Mokestinės sutarties įsigaliojimui ir galiojimui, todėl jo panaikinimas nesudaro pagrindo palikti galioti Mokestinę sutartį;
20.8. nesutinka su UAB „Ad limina“ apeliacinio skundo argumentais dėl restitucijos taikymo, kad jos taikymas lėmė atsakovės UAB „Ad limina“ padėties nepagrįstą pablogėjimą, bei atsakovės VMI padėties nesąžiningą pagerėjimą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, jog iš Mokestinės sutarties sudarymo naudą gavo tik atsakovė UAB „Ad limina“. Todėl teismui panaikinus visus ginčytus sandorius ir netaikius restitucijos UAB „Ad limina“ atžvilgiu, toks sprendimas negalėtų būti laikomas teisingu ir sąžiningu. Pažymėjo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovė UAB „Ad limina“ pateiktame atsiliepime nurodė, jog po Mokestinės sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo VMI Sprendimu, ieškovė turėjo tik 10 052,04 Eur dydžio įsiskolinimą atsakovei UAB „Ad limina“ tačiau įsipareigojimų ieškovė už atsakovę prisiėmė už 20 000 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra ir grąžino šalis į tokią padėtį, kuri buvo iki 2016 m. rugsėjo 13 d. Mokestinės sutarties pasirašymo ir 2016 m. spalio 31 d. Sprendimo, kuriuo pritarta Mokestinei sutarčiai ir jai įsigaliojant, t. y. VMI turėtą ir įskaitytą mokestinę permoką grąžina ieškovei, o mokestinę nepriemoką VMI naudai įvykdo UAB „Ad limina“. Be to, toks restitucijos būdas yra labai paprastai ir racionaliai įgyvendinamas, nes tikėtina, kad UAB „Ad limina“ turi taip pat PVM mokesčio mokestinę permoką, kurią galės įskaityti į mokėtiną mokestinę nepriemoką. PVM mokesčio nepriemoka verslo subjektams vykdantiems prekybos veiklą, o UAB „Ad limina“ tokia ir užsiima, PVM mokesčio lėšos nėra tos piniginės lėšos, kurios yra išimamos iš įmonės apyvartos, todėl grąžinant PVM mokestinę nepriemoką nebus tokio ženklaus UAB „Ad limina“ teisių pažeidimo kaip bandoma pateikti apeliaciniame skunde;
20.9. nesutinka apeliacinio skundo argumentais dėl nepaskirstytų bylinėjimosi išlaidų, kadangi jie prieštarauja pačios apeliantės nurodytiems principams, jog „pralaimėjęs moka“, o taip pat ir CPK 93 straipsnio nuostatoms. Nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, teismas sprendimu ieškinį atmetė, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartimi, bylos nagrinėjimas buvo grąžintas nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą antrą kartą pirmosios instancijos teismas tenkino visus pagrindinius ieškinio reikalavimus ir laikė, jog bylą iš esmės pralaimėjo atsakovė VMI, todėl iš šios atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidos, patirtos iki bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo, paliktos kiekvienai iš šalių, nes apeliacinės instancijos teismas tenkinęs ieškovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą nagrinėjant bylą pirmą kartą panaikino. Todėl nėra pagrindo teigti, jog nagrinėjant bylą pirmą kartą, bylą neva laimėjo atsakovė UAB „Ad limina“. Taip pat kaip ir nėra pagrindo sutikti su apeliantės UAB „Ad limina“ argumentu, jog ji apsigynė nuo ieškinio reikalavimų, nes ieškovei iš atsakovės UAB „Ad limina“ nebuvo priteistos jokios sumos. Tokia, atsakovės nuomonė yra klaidinga, nes teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog bylą nagrinėjant antrąjį kartą ieškovės ir UAB „Ad limina“ Mokestinė sutartis pripažinta negaliojanti ir buvo pripažinta, kad taikant restituciją VMI įgijo teisę mokestinės nepriemokos įvykdymo reikalauti iš atsakovės UAB „Ad limina“. Todėl net ir nepriteisus iš UAB „Ad limina“ tiesiogiai piniginių lėšų ieškovės naudai, UAB „Ad limina“ nėra laikytina bylos laimėtoja, kuriai turi būti kompensuojamos visos bylinėjimosi išlaidos, nes šalių sudaryta ir teismine tvarka ginčyta Mokestinė sutartis panaikinta, o UAB „Ad limina“ įpareigotina grąžinti mokestinę nepriemoką VMI. Be to, galėtų būti kvestionuojamas bylinėjimosi išlaidų dydis, nes atsakovei UAB „Ad limina“, atstovavo advokato padėjėjas, ir tik paskutinį teismo posėdį 2021 m. gruodžio 2 d. atstovavo advokatas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Žemesnės instancijos teismas
22. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.
23. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo teismas patenkino ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“ patikslintą ieškinį atsakovėms Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir uždarajai akcinei bendrovei „Ad limina“ dėl mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sprendimo ir jo pagrindu padarytų įskaitymų panaikinimo, restitucijos taikymo.
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad BUAB „Architelio statyba“ iki bankroto bylos iškėlimo (2016 m. gruodžio 14 d.) vykdė statybos ir remonto veiklą ir 2016 m. birželio 1 d. tiekimo sutarties Nr. 337 (toliau – Sutartis) pagrindu pirko iš atsakovės UAB „Ad limina“ prekes (įvairias statybines ir apdailos medžiagas), tačiau dėl apyvartinių lėšų trūkumų neturėjo galimybių už jas atsiskaityti. 2016 m. rugsėjo mėn. ieškovė už įvairias statybines ir apdailos medžiagas atsakovei UAB „Ad limina“ buvo skolinga 10 052,04 Eur sumą.
25. Ieškovė ir atsakovė UAB „Ad limina“ 2016 m. rugsėjo 13 d. pasirašė mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį Nr. 044 (toliau – Mokestinė sutartis), kurios pagrindu ieškovė perėmė likusią nesumokėtą (neišieškota), mokesčių mokėtojo (UAB „Ad limina“) mokestinę nepriemoką bei su ja susijusias sumas 20 000 Eur apimtyje.
26. Ieškovei ir atsakovei UAB „Ad limina“ 2016 m. rugsėjo 13 d. pasirašant Mokestinę sutartį, ieškovės atžvilgiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šios nutarties pagrindu UAB „Euremsta“ naudai Turto arešto aktų registre 2016 m. rugsėjo 12 d. buvo įregistruotas ieškovės turto areštas, kurio mastas 171 125,56 Eur, taip pat Turto arešto aktų registre 2019 m. rugsėjo 13 d. buvo patikslinti arešto registro duomenys, nurodant, kad areštuojamos UAB „Architelio statyba“ priklausančios piniginės lėšos esančios pas VMI (areštuojamų lėšų mastas 154 625,56 Eur). Turto arešto būdas – apribotas disponavimas. Piniginių lėšų saugotoja paskirta VMI.
27. Atsakovė UAB „Ad limina“ 2016 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą atsakovei VMI, kad ji duotų sutikimą mokestinei nepriemokai perimti.
28. 2016 m. spalio 31 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.21-08) 34-16642 „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“ (toliau – Sprendimas), kuris yra neatsiejama Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties dalis ir kuriuo nuspręsta patenkinti mokesčių mokėtojo (UAB „Ad limina“) prašymą, kad nurodyto mokesčių mokėtojo (UAB „Ad limina“) 20 000 Eur mokestinę nepriemoką bei su ja susijusias sumas perimtų skolos perėmėjas (ieškovė). Nuo šio VMI Sprendimo priėmimo dienos įsiteisėjo Mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis.
29. Atsakovė VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliko įskaitymus iš UAB „Architelio statyba“ pridėtinės vertės mokesčio skirtumo: 1 911,00 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. vasario mėn. (deklaracija FR0600); 5 619,99 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. balandžio mėn. (deklaracija FR0600); 4 886,00 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. 05 mėn. (deklaracija FR0600); 7 583,01 Eur iš PVM skirtumo už 2016 m. birželio mėn. (deklaracija FR0600), iš viso 20 000 Eur.
Dėl apeliacinių skundų argumentų
30. Apeliantė VMI nesutinka, jog priimdama ginčijamą Sprendimą tinkamai neįvertino ieškovės realių galimybių sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką. Nurodė, jog VMI neįtakoja šalių valios sudaryti Mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) perėmimo sutartį, o tik atlieka vertinimą pritarti ar ne šiai sutarčiai. Šiuo atveju svarbu, kad būtų surinkti duomenys, patvirtinantys, kad mokestinė nepriemoka bus perduota asmeniui, kuris turės galimybę ateityje ją įvykdyti. Mokesčių administratorius priimdamas sprendimą pagal jo priėmimo metu nustatytą faktinę padėtį ir turimus duomenis, nepažeidė nei ieškovės teisių, nei minėtų procedūrų.
31. Apeliantė UAB „AD Limina“ apeliaciniame skunde nurodo, kad Mokestinė sutartis ir ją patvirtinantis VMI Sprendimas imperatyvių teisės normų nepažeidė, nes Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 21 punktas nėra laikytinas imperatyvia teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme, todėl nebuvo pagrindo pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais remiantis CK 1.80 straipsniu.
32. Teisėjų kolegija su šiais apeliančių argumentais nesutinka.
33. Pagal Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 51 (toliau – Taisyklės), 21 punktą, prieš duodamas sutikimą perimti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, vietos mokesčių administratorius turi įvertinti trečiojo asmens galimybę sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką ir gali pareikalauti, kad trečiasis asmuo perimamos mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrintų įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija.
34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir šalys to neginčija, kad 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovės turėta mokestinė permoka buvo 108 720,25 Eur. Turto arešto aktų registro išrašas patvirtina, kad atsakovei UAB „Ad limina“ 2016 m. rugsėjo 20 d. pateikiant prašymą VMI dėl sutikimo mokestinei nepriemokai perimti, jau buvo įregistruotas ieškovės turto, esančio pas VMI, t. y. ieškovei išmokėti priklausančių lėšų 154 625,56 Eur sumai, areštas. Šis areštas, o kartu ir draudimas disponuoti areštuotomis mokestinės permokos lėšomis buvo taikomas ir galiojo nuo 2016 m. rugsėjo 13 d., 7.53 val. Be to, šių piniginių lėšų saugotoja buvo paskirta VMI. Kadangi nei atsakovei UAB „Ad limina“ pateikiant prašymą dėl sutikimo mokestinei nepriemokai perimti, nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu ieškovės turėta mokestinė permoka neviršijo 154 625,56 Eur sumos, nebuvo jokio pagrindo spręsti, jog ieškovė yra pajėgi padengti iš UAB „Ad limina“ perimamą mokestinę nepriemoką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimdama ginčijamą Sprendimą, VMI tinkamai neįvertino ieškovės realių galimybių sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką.
35. Apeliantės UAB „Ad limina“ apeliacinio skundo argumentai dėl Taisyklių 21 punkto netinkamo taikymo, jog ši teisės norma nėra imperatyvi, yra nepagrįsti. Priešingai nei nurodo apeliantė, Taisyklių 21 punktas labai aiškiai ir įsakmiai numato VMI pareigą įvertinti trečiojo asmens galimybę sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką, be to, pati apeliantė VMI savo apeliaciniame skunde nurodė, kad prieš priimant sprendimą dėl sutikimo mokestinei nepriemokai perimti, svarbu yra surinkti duomenis, patvirtinančius, kad mokestinė nepriemoka bus perduota asmeniui, kuris turės galimybę ateityje ją įvykdyti. Taigi, pati atsakovė VMI šių duomenų surinkimą pripažįsta svarbiu ir būtinu.
36. Apeliantė VMI apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tuo, kad prie VMI turto arešto registre nebuvo prierašo, kad skolininkui leidžiama atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Tokio apribojimo VMI atžvilgiu Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. L2-4483-723/2016 nebuvo numatęs. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais taip pat nesutinka.
37. Kaip jau buvo minėta, areštuoto turto aprašymas buvo įregistruotas 2016 m. rugsėjo 12 d. 11.43 val. turto arešto aktu, kurio identifikavimo kodas 2016041539 (įrašo Nr. 2.4.1) (arešto turto mastas 171 125,56 Eur). Antstoliui vykdomojoje byloje atlikus turto aprašą, buvo atliktas turto arešto akto pakeitimas, pakeičiant duomenis apie areštuotą turtą (pakeitimas įregistruotas 2016 m. rugsėjo 13 d. 7.53 val.), t. y. nurodant konkrečias kredito įstaigas, kuriose esančios ieškovės piniginės lėšos yra areštuojamos. Būtent prie šio areštuotino turto yra padaryti prierašai, susiję su tuo, kad skolininkui leidžiama atsiskaityti su kreditoriumi pareikšto reikalavimo ribose, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus (įrašo Nr. 2.1.3.10– 2.1.3.19), tačiau tokio prierašo prie pas trečiąjį asmenį VMI esančio ieškovės turto arešto nėra (įrašo Nr. 2.1.3.23). Be to, turto arešto aktų registre įregistruota, kad VMI yra minėto ieškovės areštuoto turto, esančio pas VMI, saugotoja, turto arešto būdas – apribotas disponavimas (įrašo Nr. 2.5.2). Todėl VMI, kaip areštuoto turto (ieškovei priklausančių išmokėti lėšų, esančių pas VMI) saugotoja, privalėjo užtikrinti, kad šiuo turtu nebūtų disponuojama, t. y., kad nebūtų keičiama šio turto teisinė padėtis. Šią pareigą VMI turėjo nuo 2016 m. rugsėjo 13 d., 7.53 val., nes pagal TAARĮ 4 straipsnio 1 dalį, tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.
38. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad įskaitymo atlikimas ar neatlikimas priklausė išimtinei VMI diskrecijai, todėl būtent jai teko pareiga, sprendžiant dėl Mokestinės nepriemokos perėmimo sutarties tvirtinimo, įvertinti ieškovės realią galimybę sumokėti perimtą mokestinę nepriemoką ir tai, kad ieškovei priklausančios išmokėti lėšos (mokestinė permoka) 154 625,56 Eur sumai tuo metu jau buvo areštuotos UAB „Euremsta“ naudai, o to neįvertinus ir priėmus Sprendimą tokią sutartį patvirtinti, VMI teko pareiga nepažeisti teisės aktų reikalavimų, susijusių su draudimu disponuoti areštuotu turtu (ieškovei priklausančiomis išmokėti lėšomis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokį draudimą pažeidžiantys VMI vienašaliai įskaitymo sandoriai yra niekiniai ir negalioja CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantys imperatyvioms TAARĮ 2 straipsnio 3, 7 dalių nuostatoms bei CPK 675 straipsnio 1 dalies nuostatai.
39. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovių VMI ir UAB „Ad limina“ argumentus dėl netinkamo restitucijos taikymo.
40. Pažymėtina, kad sandorio negaliojimo pasekmes teismas taiko ex officio ir teismo nesaisto šalių prašymai dėl restitucijos. Panaikinus ginčijamą sandorį, sandoryje dalyvavusių šalių teisės ir pareigos gali būti atkurtos grąžinant šalis į pradinę padėtį, kuri buvo iki šalių suderintų veiksmų atlikimo. Pirmosios instancijos teismas, nusprendė, kad VMI 2016 m. lapkričio 2 d. atliko vienašalį sandorį (įskaitymą), todėl restituciją atliekant natūra ieškovė ir sandorį atlikusi VMI grąžintos į iki negaliojančių sandorių sudarymo (2016 m. lapkričio 2 d.) buvusią padėtį, t. y. ieškovė po restitucijos taikymo natūra, įgijo 20 000 Eur dydžio mokestinę (PVM) permoką, o VMI įgijo teisę mokestinės nepriemokos įvykdymo reikalauti iš atsakovės UAB „Ad limina“, atsižvelgiant į tai, kad Mokestinės nepriemokos perkėlimo sutartis pripažinta negaliojanti ir panaikintas ją patvirtinęs VMI sprendimas. Teismas tokį restitucijos būdą parinko atsižvelgdamas į šią bylą nagrinėjant pirmą kartą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutarties 15 punkte konstatuotą aplinkybę, kad ginčijamas ieškovės ir atsakovės sudarytas sandoris, kuris buvo įformintas kaip mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis, iš tikrųjų buvo ne sandoris dėl skolos perėmimo, pagal kurį ieškovė vienašališkai būtų įsipareigojusi sumokėti atsakovės skolą trečiajam asmeniui, bet dvišalis sandoris, kuriam sudaryti reikėjo ieškovės ir atsakovės suderintos valios ir pagal kurį įsipareigojimai kilo ir ieškovei, ir atsakovei (CK 1.63 straipsnio 4, 6 dalys). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė šiuo metu yra bankrutavusi, o ją atstovauja byloje nemokumo administratorė, veikianti visų ieškovės kreditorių vardu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai restituciją taikydamas natūra, 20 000 Eur dydžio ieškovės mokestinę (PVM) permoką, esančią pas VMI, priteisė ieškovei iš atsakovės VMI. Šalis grąžinus į pradinę padėtį, atsakovė UAB „Ad limina“ turės galimybę pareikšti kreditorinius reikalavimus BUAB „Architelio statyba“ bankroto byloje.
41. Atsakovės VMI nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-460-275/2020 pateikiami išaiškinimai yra suformuoti esant kitokioms ginčo faktinėms aplinkybėms, dėl ko nėra pagrindo jais vadovautis kaip precedentu ir taikyti šioje byloje.
42. Apeliantė UAB „Ad limina“ apeliaciniame skunde nurodė, kad 4 786,28 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurias turėjo bylą nagrinėjant pirmąjį kartą, privalėjo būti paskirstytos atitinkamai priteisiant jas iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų, arba iš atsakovės VMI (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 4 dalis).
43. Pagrindinis principas, kuriuo paremtas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Tas yra būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas. Tas aiškiai atsispindi ir pirmiau minėtose proceso įstatymo nuostatose, kurios reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (žr. CPK 93 straipsnio 1–2 dalį). Bet kuriuo atveju proceso įstatymas suteikia teismui galimybę nukrypti nuo pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
44. Šiuo atveju nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios instancijos teisme, teismas sprendimu ieškinį atmetė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, tenkinęs ieškovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą antrą kartą pirmosios instancijos teismas tenkino visus pagrindinius ieškinio reikalavimus ir laikė, jog bylą iš esmės pralaimėjo atsakovė VMI, todėl iš šios atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurios buvo patirtos bylą nagrinėjant antrą kartą pirmosios instancijos teisme. UAB „Ad limina“ nėra laikytina bylos laimėtoja, kuriai turi būti kompensuojamos visos bylinėjimosi išlaidos, nes bylą nagrinėjant antrą kartą šalių sudaryta ir teismine tvarka ginčyta Mokestinė sutartis panaikinta, o UAB „Ad limina“ įpareigota grąžinti mokestinę nepriemoką VMI. Kadangi atsakovė UAB „Ad limina“ bylos nelaimėjo nei ją nagrinėjant pirmą kartą, nei antrą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių iki bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo patirtų bylinėjimosi išlaidų nepaskirstė ir jas paliko kiekvienai iš šalių.
45. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti atsakovių apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. Atmetus apeliacinius skundus, apeliantėms nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
48. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 185,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais: 2022 m. kovo 1 d. PVM sąskaita faktūra serija Nr. 01337 bei 2022 m. kovo 3 d. mokėjimo nurodymu. Išlaidų dydis už advokato paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Atsakovių apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteistinos 1 185,80 Eur (po 592,90 Eur iš kiekvienos atsakovės) apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ad limina“ apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Ad limina“, juridinio asmens kodas 302434475, ir iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Architelio statyba“, juridinio asmens kodas 302330448, naudai 1 185,80 Eur (po 592,90 Eur iš kiekvienos atsakovės) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.