Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-910-253/2013

Teisėja Violeta Olcvikienė (Proceso Nr. 2-06-3-00889-2012-1)

2013 m. spalio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Pupeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens I. M. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui A. R., tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Neringos savivaldybės administracija, I. M. K., V. V., J. B., dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius ir pagal trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos savarankiškus reikalavimus atsakovui A. R. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą per 9 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos, užfiksuotos 2004-06-15 savavališkos statybos akte Nr. 17, padarinius Statybos įstatymo nustatyta tvarka parengiant projektinę dokumentaciją ir gaunant statybą leidžiantį dokumentą, o atsakovui per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, įpareigoti jį per 1 mėnesį savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2004-06-15 buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 17, padarinius – išardyti statinio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savavališkai paklotą stogo dangą ir stogą laikančias konstrukcijas bei sutvarkyti statybvietę. Ieškovė nurodė, kad 2004-06-15 atlikus pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybos patikrinimą nustatyta, kad atsakovas savavališkai rekonstruoja gyvenamojo namo antrą aukštą – naujai perklojo stogo dangą ir medines laikančias konstrukcijas, dėl ko atsakovui buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 17, kuriuo iš atsakovo pareikalauta tuoj pat sustabdyti savavališkai vykdomus darbus ir suderinti statinio projektą bei nustatyta tvarka gauti statybos leidimą. Taip pat nurodė, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui 2007-12-10 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1377-609/2007 panaikinus Neringos savivaldybės tarybos 2001-09-05 sprendimą Nr. 151 „Dėl teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) (1-F, 2-G, 3-H, 4-J, 5-1, 6-7, 7-R, 8-M, 9-N, 10-P) (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo, taip pat buvo panaikintas ir jo pagrindu atsakovui ir R. K. Neringos savivaldybės administracijos 2002-12-24 išduotas projektavimo sąlygų sąvadas valgyklos dalies rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini). Panaikinus nurodytus administracinius aktus, jų pagrindu pradėta statybos įteisinimo procedūra nutrūko, iki šiol statybos leidimas atliktiems pastato rekonstrukcijos darbams nėra gautas (t.1, b. l. 3–7).

Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos byloje pareiškė savarankiškus reikalavimus – prašė įpareigoti statytoją A. R. per 9 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius – atkurti iki savavališkos rekonstrukcijos buvusį pastato, adresu (duomenys neskelbtini), tūrį, sumažinant pastato aukštį iki savavališkos rekonstrukcijos buvusio lygio, išardant pastato antrąjį (mansardinį) aukštą. Nurodė, kad ginčo pastatas patenka į valstybės saugomą kultūros paveldo vietovę – (duomenys neskelbtini). Vienu aukštu paaukštintas pastatas aukščiu, apimtimi ir išraiška nustelbė šalia esančius valstybės saugomus kultūros paveldo objektus – istorines vilas ir poilsio namus, trukdo apžvelgti juos iš pietinės pusės. Rekonstruotas pastatas neturi etnoarchitektūrinio pobūdžio, istorizmo, eklektikos ar moderno stilistikos, jo architektūra, sklypo užstatymo pobūdis yra nesuderinti su šalia esančia istorine aplinka, išardo (duomenys neskelbtini) pietinės pusės užstatymo išklotinę ir pobūdį, erdvinę kompoziciją, keičia gyvenvietės panoramą, tokiu būdu yra pažeidžiamos (duomenys neskelbtini) vertingosios savybės (t. 2, b. l. 2–6).

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-01-24 sprendimu ieškinį ir trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos savarankiškus reikalavimus atmetė. Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino reikalavimams dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo pareikšti, nustatė, kad Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai jau nuo 2001 m. birželio mėn. buvo žinoma apie statybos (rekonstrukcijos) darbų adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)) vykdymą, neturint statybos leidimo, tačiau atsižvelgė į ieškovės išsakytus argumentus, kad ieškovė ieškinyje reiškia reikalavimą tik dėl savavališkos stogo rekonstrukcijos, užfiksuotos 2004-06-15 savavališkos statybos akte Nr. 17, todėl nurodė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas tik nuo 2004-06-15. Kadangi byloje nėra duomenų, jog savavališki stogo statybos darbai būtų fiksuoti jau 2001 m., pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dėl pareikšto reikalavimo ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Teismas nurodė, kad statybos įstatyme apibrėžta ieškovės kompetencija statybos valstybinės priežiūros srityje bei pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tai neatima teisės Kultūros paveldo departamentui reikšti šioje byloje savarankiškus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl savavališkos statybos (rekonstrukcijos) adresu (duomenys neskelbtini) fakto – tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo I. M. K. pripažino, kad jiems priklausanti ginčo pastato dalis buvo pertvarkoma (pristatyta mansarda, pakeistos stogą laikančios konstrukcijos, perklota stogo danga) neturint statybos leidimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad savavališki statybos darbai buvo vykdomi pastate, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso net keturiems savininkams. Minėti savavališki statybos darbai ginčo pastate buvo vykdomi dviejų bendrasavininkų A. R. ir R. K. bendrai. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu (I. M. K. velionis vyras R. K. buvo savavališkų statybų bendrastatytojas, siekęs šias statybas įteisinti, savavališkos statybos atliktos ir I. M. K. priklausančioje pastato dalyje), darytina išvada, kad ieškovės ir trečiojo asmens pareikšti reikalavimai yra tiesiogiai susiję ne tik su atsakovo, bet ir su I. M. K., kaip mirusiojo R. K. teisių bei pareigų perėmėjos, teisėmis bei pareigomis ir pareigą atsakyti pagal pareikštą ieškinį bei savarankiškus Kultūros paveldo departamento reikalavimus turi ne tik atsakovas, bet ir I. M. K.. Teismas vertino, kad I. M. K. įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu neatitinka jos materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Ieškinio bei trečiojo asmens reikalavimų išsprendimas vien tik atsakovo atžvilgiu ir tokio teismo sprendimo vykdymas nepagrįstai varžytų I. M. K., kaip bendrosios nuosavybės dalyvės, teises bei interesus. Byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl I. M. K. įtraukimo antrąja atsakove, tačiau, ieškovei su tuo nesutikus, pirmosios instancijos teismas neturi galimybės tai padaryti savo iniciatyva. Ieškovei ir Kultūros paveldo departamentui nukreipus savo reikalavimus tik vienam atsakovui A. R., kai pagal ieškinį ir trečiojo asmens reikalavimą turi atsakyti ne tik A. R., bet ir I. M. K., t. y. pasirinkus netinkamą (nepakankamą) atsakovą, atsižvelgiant į tai, kad asmenų materialiosios teisės ir pareigos vieni kitų atžvilgiu gali būti nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis garantijomis, pirmosios instancijos teismas ieškinį ir trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmetė (t. 3, b. l. 52–57).

Apeliaciniu skundu ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimą dalyje dėl Inspekcijos ieškinio ir priimti naują sprendimą – Inspekcijos ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Šioje byloje nebuvo pagrindo tvirtinti, jog pagal Inspekcijos ieškinį turėjo atsakyti ir I. M. K., kadangi 2004-06-15 Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos miesto skyriaus savavališkos statybos akte Nr. 17 statytoju (užsakovu) buvo nurodytas tik vienas A. R. (buv. K.), iš kurio tuo pačiu aktu buvo pareikalauta tuojau pat sustabdyti savavališkai vykdomus darbus ir suderinti projektą bei nustatyta tvarka gauti statybos leidimą. Šiame akte buvo konstatuota, kad statyba vykdoma ūkio būdu. Pagal tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 2 str. 16 d. numatyta, kad statyba ūkio būdu – statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrenginius. 2004-06-15 nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 17 taip pat buvo nustatyta, kad savavališkos statybos darbus vykdė tik A. R.. Jis neginčijo nei savavališkos statybos akto, nei administracinio teisės pažeidimo byloje paskirtos nuobaudos, todėl atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįvykdė nustatyto įpareigojimo parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, ieškovė pagrįstai pareiškė reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo tik vienam atsakovui. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino R. K. statytoju Statybos įstatymo 2 str. 41 d. pateiktos statytojo sąvokos prasme. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad R. K. savavališkos statybos akto surašymo metu, t. y. 2004-06-15, buvo I grupės invalidas, todėl negalėjo vykdyti statybos darbų. Taip pat ieškovė nurodo, kad statyba buvo vykdoma ūkio būdu, kai naudojama paties statytojo darbo jėga, jam priklausantys statybos produktai ir įrenginiai, nėra sudaroma rangos sutartis. Toks statybos organizavimo būdas suponuoja, kad vykdant statybą nurodytu būdu statytojas negali pavesti atlikti statybos darbus niekam kitam, priešingu atveju jis neatsakys už atsiradusias pasekmes, kurios kils tik faktiškai statybos darbus vykdžiusiam asmeniui. Nesant įrodymų, kad statytoju taip pat buvo ir R. K., savavališkos statybos aktas buvo surašytas ir tokios statybos padarinius pašalinti buvo pareikalauta iš faktiškai statybą vykdžiusio A. R.. Civilinė byla buvo iškelta siekiant apginti viešąjį interesą, todėl pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad trečiojo asmens I. M. K. procesinė padėtis turėtų būti pakeista į atsakovo, užuot atmetęs ieškinį, galėjo savo iniciatyva, nežiūrint į tai, kad nebuvo ieškovės pritarimo, pakeisti šio asmens procesinę padėtį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad esamomis aplinkybėmis nėra sąlygų statybos įteisinimui, galėjo taikyti kitus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdus (pvz., numatytus Statybos įstatymo 28 str. 7 d. 3 p.), o ne atmesti ieškinį (t. 3, b. l. 68–71).

Trečiasis asmuo I. M. K. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundžia tą sprendimo dalį, kuria nepagrįstai pripažinti motyvai dėl ieškinio senaties termino, trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos reikalavimo teisės neturėjimo, o taip pat dėl neišspręsto atsakovo A. R. motyvo dėl ieškovės reikalavimo teisės nebuvimo. Atsakovo A. R. atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ieškovė, nesurašiusi pagal įstatymus privalomojo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, negalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu, kadangi ginčas tarp šalių nėra kilęs. Trečiojo suinteresuoto asmens I. M. K. atstovas šį motyvą palaikė ir prašė ir šiuo pagrindu ieškinį bei trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmesti. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio motyvo nepasisakė. Taip pat nurodo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, kadangi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nuo 2001 m. birželio mėn. nustačiusi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens vykdomas savavališkas statybas darbų, adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), privalėjo jas pašalinti per ieškinio senaties terminus. Taip pat nurodo, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos galėtų teikti pasiūlymus, rekomendacijas, nurodymus Inspekcijai dėl statybos padarinių šalinimo, jeigu jos pažeidžia kultūros vertybės apsaugą, tačiau tikrai ne pati imtis jai teisės aktais nepriskirtų funkcijų. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendime nepasisakė dėl argumento, kad byloje nėra viešojo intereso (t. 3, b. l. 76–79).

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. R. prašo ieškovės Inspekcijos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su ieškovės pateiktais argumentais, jog pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją vykdė tik atsakovas A. R., o kitas pastato bendrasavininkas R. K. prie statybos darbų neprisidėjo ir jų neorganizavo, todėl jį pergyvenusi sutuoktinė I. M. K. bendraatsakove byloje neturėjo būti traukiama. Byloje buvo pateikta pakankamai tinkamų ir leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog I. M. K. miręs sutuoktinis kartu su A. R., gavę kitų bendrasavininkų sutikimą, organizavo ir vykdė minėto pastato rekonstrukciją. Pagal Statybos įstatymo 2 str. 41 d., statytoju laikomas ne tik asmuo, kuris tiesiogiai atlieka statybos darbus, tačiau ir asmuo, kuris šiuos darbus organizuoja ar kitaip prisideda prie jų vykdymo (nepaisant to, ar statyba atliekama ūkio būdu, ar pagal rangos sutartį), kas reiškia, jog K. K., net ir būdamas I grupės invalidas, galėjo būti (ir faktiškai buvo) statytojas, t. y. jis rūpinosi pagal nusistovėjusią naudojimosi tvarką naudojamos dalies rekonstrukcija, ją statė. Taip pat nurodė, kad pati ieškovė byloje tinkamai nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis, t. y. nesutiko, kad I. M. K. byloje būtų traukiama bendraatsakove, todėl tai buvo vienas iš teisėtų pagrindų atmesti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai šiuo atveju nepriėmė sprendimo, įpareigojančio atsakovą nugriauti savavališkai rekonstruotą statinį, kadangi toks sprendimas būtų neproporcingas ir neadekvatus padarytam pažeidimui, kuris gali būti pašalintas įteisinus atliktas statybas. Pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo ir įpareigoti atsakovą per konkretų įstatyme nustatytą terminą įteisinti savavališkas statybas, kadangi įteisinimo procedūros trukmė šiuo atveju nepriklauso nuo A. R. veiksmų, o tam, kad būtų galima užbaigti įteisinimo procedūrą, reikia laukti, kol bus parengtas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Taip pat nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodymu, jog ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino, kadangi jis turi būti skaičiuojamas nuo 2001 m. birželio mėnesio. Šiuo atveju nėra ir jokio viešo intereso, kadangi statinys kurį atsakovas ir trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų nėra ir niekada nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių sąrašą. Mano, kad ginčo dalykas nėra susijęs su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kompetencija, veiklos sritimi, todėl jis neturėjo teisės teikti savarankiškus reikalavimus (t. 3, b. l. 83–85).

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą Kultūros paveldo departamentas su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais sutinka ir palaiko apeliacinį skundą, išskyrus dalį, kurioje prašo priimti naują sprendimą – Inspekcijos ieškinį tenkinti. Mano, kad byla turi būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 3, b. l. 86–87).

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, trečiasis asmuo I. M. K. prašo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad net nustačius, kad 2004-06-15 savavališkos statybos aktas Nr. 17 ir 2004-06-15 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 17 yra oficialūs dokumentai, tai juose nurodytą aplinkybę, kad statytojas buvo tik A. R. yra paneigtos kitais byloje esančiais oficialiais dokumentais, kurie akivaizdžiai įrodo, kad nuo pat pradžios pastato, adresu (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją vykdė du statytojai, t. y. R. K. ir A. R.. Ieškovė šioje byloje negina viešojo intereso, o atlieka jai Statybos įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nustatytas funkcijas, todėl pati privalėjo ieškinį pareikšti tinkamiems atsakovams, o to nepadarius, duoti sutikimą trečiojo asmens procesinės padėties į atsakovą pakeitimui. Iš atsakovo A. R. ir trečiojo asmens I. M. K. paaiškinimų, rašytinių įrodymų buvo neginčijamai nustatyta, kad R. K. finansavo ir iki ligos vadovavo atliekamiems statybos darbams, o A. R. šiuos statybos darbus atliko, naudodamas R. K. lėšas. Todėl esant aiškiai Statybos įstatymo 2 str. 41 d. teisės normai, jokios kitos išvados kaip tik pripažinti R. K. bendrastatytoju padaryti pirmos instancijos teismas negalėjo. Tą patį patvirtiną ir Ieškovės nurodomo STR 1.09.06:2002 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 13 p., numatantis, kad savavališkos statybos aktas surašomas faktiškam statinio statybos užsakovui, t. y. tam asmeniui, kurio lėšomis vykdomos statybos. Šiuo atveju ieškovės surašyti 2004-06-15 savavališkos statybos aktas Nr. 17 ir 2004-06-15 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 17 yra neteisėti ir jais pagrįstai nesivadovavo pirmosios instancijos teismas (t. 3, b. l. 89–92).

Atsiliepimu į trečiojo asmens I. M. K. apeliacinį skundą Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad Kultūros paveldo departamentas gindamas viešąjį interesą ir įgyvendindamas jam teisės aktais pavestas funkcijas kultūros paveldo apsaugos srityje, reiškė nagrinėtoje byloje prašymus, susijusius būtent su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga – įpareigoti statytoją A. R. atkurti iki savavališkos rekonstrukcijos buvusį pastato tūrį, sumažinant pastato aukštį iki savavališkos rekonstrukcijos buvusio lygio, išardant pastato antrąjį (mansardinį) aukštą, t. y. atlikti tuos veiksmus, kurie nemenkintų kultūros vertybės vertingųjų savybių, nenustelbtų kultūros paveldo objektu, netrukdytų juos apžvelgti. Taip pat nurodo, kad nepagrįsti apeliantės argumentai dėl viešojo intereso nebuvimo (t. 3, b. l. 94–96).

Atsiliepimu į trečiojo asmens I. M. K. apeliacinį skundą ieškovė Inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka. Pažymi, kad 2004-06-15 atsakovui A. R. (buv. K.) surašant savavališkos statybos aktą Nr. 17, kuriame buvo nustatytas savavališkos statybos darbų faktas ir jų mastas, iš atsakovo šiuo aktu taip pat buvo pareikalauta tuojau pat sustabdyti savavališkai vykdomus darbus ir suderinti projektą bei nustatyta tvarka gauti statybos leidimą. Tai reiškia, kad atsakovui buvo pateiktas privalomo pobūdžio reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, neapsiribojant vien faktinių savavališkos statybos aplinkybių konstatavimu. Be to, pateiktas įpareigojimas savo turiniu atitinka tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 str. 2 str. 2 d. nurodytą įpareigojimą (leisti statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą), kuris paprastai buvo pateikiamas tais atvejais, kai statyba galima, o šio reikalavimo vykdymas laikytinas savavališkos statybos padarinių šalinimu. Atsakovui neįvykdžius nustatyto reikalavimo, Inspekcija turėjo teisę kreiptis į teismą dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai tvirtinama, kad Inspekcija kreipėsi į teismą praleidusi ieškinio senaties terminą, kadangi nagrinėjamu atveju taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris prasidėjo nuo 2004-06-15 savavališkos statybos akto Nr. 17 surašymo, nes tik tada tuometinė Klaipėdos apskrities viršininko administracija nustatė kad A. K. savavališkai rekonstruoja gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrą aukštą: naujai perklojo stogo dangą ir medines laikančias konstrukcijas (t. 3, b. l. 99–100).

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.

Ištyrus bylos duomenis nustatyta, kad ginčo pastatas – valgykla, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui A. R. ir tretiesiems asmenims I. M. K., V. V. bei J. B. (t. 1, b. l. 93–95). Byloje nustatyta, kad pertvarkymai atlikti atsakovui ir trečiajam asmeniui I. M. K. priklausančiose pastato dalyse – virš jiems priklausančių pastato dalių pristatytas mansardinis aukštas, pakeistos stogą laikančios konstrukcijos ir perklota stogo danga. Atlikus pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybos patikrinimą, 2004-06-15 atsakovui surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 17, kuriuo iš atsakovo pareikalauta tuoj pat sustabdyti savavališkai vykdomus darbus ir suderinti statinio projektą bei nustatyta tvarka gauti statybos leidimą (t.1, b. l. 10–11).

Apeliantė I. M. K. (trečiasis asmuo) nurodo, kad skundžia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimo dalį, kuria nepagrįstai pripažinti motyvai dėl ieškinio senaties termino, trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos reikalavimo teisės neturėjimo, o taip pat dėl neišspręsto atsakovo A. R. motyvo dėl ieškovės reikalavimo teisės nebuvimo.

Apeliantė I. M. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija šiuos trečiojo asmens I. M. K. apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Šiuo atveju taikytinas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.). Todėl svarbu nustatyti ieškovės teisės į ieškinį atsiradimo momentą. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino klausimą, būtina įvertinti ieškinyje ieškovės formuluojamą materialinį teisinį reikalavimą – ieškovė prašo įpareigoti atsakovą pašalinti padarinius savavališkos statybos, užfiksuotos 2004-06-15 savavališkos statybos akte Nr. 17. Minėtu savavališkos statybos aktu tuo metu buvusi Klaipėdos apskrities viršininko administracija nustatė kad A. K. (dabar – A. R.) savavališkai rekonstruoja gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), antrą aukštą: naujai perklojo stogo dangą ir medines laikančias konstrukcijas. Duomenų, kad ieškovei 2001 m. birželio mėn. buvo žinoma apie 2004-06-15 savavališkos statybos akte Nr. 17 užfiksuotus savavališkus stogo statybos darbus byloje nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą ir pagrįstai konstatavo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimams pareikšti nagrinėjamu atveju skaičiuotinas nuo 2004-06-15 ir nėra praleistas.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės I. M. K. apeliacinio skundo argumentais, kurias motyvuojama, jog savarankiškus reikalavimus pareiškęs trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos neturi teisės reikšti reikalavimus nagrinėjamoje byloje dėl savavališkų statybų padarinių šalinimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad statinys, esantis (duomenys neskelbtini), dėl kuriame vykdytos savavališkos statybos padarinių pašalinimo kilo ginčas, patenka į valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės – (duomenys neskelbtini) teritoriją. Minėtas pastatas pastatytas sklype, kuris ribojasi su valstybės saugomų kultūros paveldo objektų teritorijomis: (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad valstybė, įgyvendindama Konstitucijos 54 str. nuostatas, rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Užtikrinti šių nuostatų laikymąsi yra viešasis interesas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog klausimas dėl valstybės saugomoje kultūros paveldo vietovėje, šalia valstybės saugomų kultūros paveldo objektų esančio statinio savavališkų statybų padarinių šalinimo nesusijęs su viešuoju interesu.

Pažymėtina, kad viešasis juridinis asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos veikia pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, kurio 5 str. 9 d. nustatytos jam priskirtos konkrečios nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijos, o 5 str. 10 d. nustatyta jo veikla, išvardytos jos sritys, rūšys ir būdai. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 str. 10 d. 18 p., 19 p. ir 25 p. taip pat numatyta, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos turi funkcijas tikrinti, kaip vykdomas šis įstatymas ir kiti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, kontroliuoti, ar nepažeidžiami šie teisės aktai, kontroliuoti kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdyti fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai bei teikti teismui ieškinius, prašymus, skundus. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos byloje reiškiami savarankiški reikalavimai susiję būtent su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, t. y. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kurie nemenkintų kultūros vertybės vertingųjų savybių, nenustelbtų kultūros paveldo objektų, netrukdytų juos apžvelgti. Tai patenka į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 str. 2 d. reglamentuotą ir valstybės institucijai pavestą veiklos sritį. Atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos veiklos sritį ir funkcijas reglamentuojančius teisės aktus, į tai, kad valstybės institucijos privalo savarankiškai ir iniciatyviai veikti pagal joms priskirtas veiklos sritis ir veiklos rūšis, todėl prireikus privalo atstovauti ar ginti viešąjį interesą, reikšti ieškinius, pareiškimus, skundus teisme ar kitaip atstovauti valstybės interesams dėl joms pavestos veiklos srities teismuose ar kitose institucijose, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, gindamas viešąjį interesą, turi teisę pareikšti savarankiškus reikalavimus šioje byloje.

Apeliantė I. M. K. tai pat teigia, kad ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos neturi reikalavimo teisės, kadangi ginčas tarp šalių nėra kilęs. Nustatyta, kad 2004-06-15 atsakovui A. R. (buv. K.) surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 17, kuriame buvo nustatytas savavališkos statybos darbų faktas ir jų mastas – rekonstruotas antras aukštas (perklota stogo danga, permontuotos medinės stogą laikančios konstrukcijos). Minėtame akte statytojo A. R. (buv. K.) pareikalauta tuojau pat sustabdyti savavališkai vykdomus darbus ir suderinti projektą bei nustatyta tvarka gauti leidimą statybai. Tai atitinka akto surašymo metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 2 d. 2 p. reikalavimą, kai statinio statyba gali būti vykdoma. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – atsakovo A. R. paaiškinimas ir 2011-12-07 Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-4515 patvirtina, kad atsakovas neįvykdė nustatyto reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius (gaunant reikiamus dokumentus). Tiek pagal akto surašymo metu galiojusi įstatyminį reglamentavimą, tiek bylos nagrinėjimo metu, reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdymas suteikia ieškovei reikalavimo teisę kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovei kilo teisė kreiptis į teismą ir reikšti reikalavimą atsakovui dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo.

Apeliantė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nesutinka su teismo išvada, kad pagal jos ieškinį turėjo atsakyti ir I. M. K.. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad 2004-06-15 savavališkos statybos akte statytoju nurodytas tik vienas A. R. (buv. K.). Nors apeliantė (ieškovė) nurodo, kad R. K. dar 1998 m. tapo neįgalus ir nėra duomenų, kad jis ar jo žmona patys vykdė statybos darbus, tačiau bylos medžiaga patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad statybos darbai ginčo pastate buvo vykdomi bendrai dviejų statytojų – bendrasavininkų A. R. ir R. K.. Tai patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, kad 2001-06-29 minėtiems asmenims surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir dėl jo tą pačią dieną priimtas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje (t. 3, b. l. 10–11), pastato bendrasavininkai V. V. bei J. B. sutikimus dėl pastato rekonstrukcijos davė atsakovui ir R. K. bendrai, 2002-05-30 projektavimo darbų sutartį su bendra Lietuvos–JAV įmone „Jungtinės pajėgos“ sudarė atsakovas ir R. K., Neringos savivaldybės administracijos 2002-12-24 projektavimo sąlygų sąvadas išduotas statytojams R. K. ir A. K. (dabar A. R.) (t. 1, b. l. 39–43). Be to, atsakovas 2012-01-16 Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui pateiktame paaiškinime, kuriame patvirtino, kad savavališkos statybos darbus jis vykdė vienas pats, taip pat nurodė, kad statytojai yra R. K. ir A. K. (t.1, b. l. 37–38). Tai patvirtina ir vėliau, t. y. po to, kai R. K. tapo neįgalus ir po to, kai 2004-06-15 atsakovui buvo surašytas savavališkos statybos aktas, R. K. 2006-12-18 kreipimasis į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją dėl rekonstrukcijos ginčo pastate (t.2, b. l. 152–153).

Statybos įstatymo 2 str. 41 d. numato , kad statytojas (užsakovas) – Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Analogiškas įstatyminis statytojo sąvokos apibrėžimas galiojo 2004-06-15 savavališkos statybos akto surašymo metu. Vien aplinkybė, kad 2004-06-15 savavališkos statybos akto surašymo metu R. K. buvo I grupės invalidas nereiškia, kad jis nebuvo statytoju, kaip šią sąvoką nustato Statybos įstatymo 2 str. 41 d. Apeliantės (ieškovės) nurodoma Aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. D1-216 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2002 „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 13 p. nuostata numatė, kad savavališkos statybos aktas surašomas faktiškam statinio statybos užsakovui ir rangovui, neatsižvelgiant į tai, kas yra žemės sklypo arba statinio, kuriame atliekami statybos darbai, juridinis savininkas arba valdytojas. Atsižvelgiant į paminėtą statytojo sąvoką, į tai, kad ginčo patalpų statytojai buvo A. R. ir R. K. bendrai, bylos nagrinėjimo metu atsakovas patvirtino, kad darbai buvo suderinti su R. K., kuris finansavo savo dalį, trečiasis asmuo I. M. K. pripažino, kad susirgus vyrui, ji toliau finansavo statybos darbus, nepatvirtina, kad savavališkos statybos aktas negalėjo būti surašytas statytojui R. K. (jo teisių perėmėja trečiasis asmuo I. M. K.). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieškovė ir trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nepagrįstai pareiškė reikalavimus tik vienam atsakovui A. R..

Įvertinus bylos faktines aplinkybes darytina išvada, kad skundžiamame sprendime pagrįstai nustatytas materialusis atsakovo ir I. M. K. bendrininkavimas byloje. CPK 45 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Šioje normoje įtvirtinta netinkamos šalies pakeitimo tinkama šalimi galimybė taip pat reiškia, kad teismas ieškovo prašymu gali pakeisti toje byloje dalyvaujančio asmens procesinę padėtį. Vadovaujantis CPK 45 str. 3 d., tuo atveju, jeigu ieškovas nesutinka atsakovą pakeisti kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą dėl trečiojo asmens I. M. K. įtraukimo antrąja atsakove, tačiau ieškovei nesutikus, šio trečiojo asmens procesinės padėties nepakeitė.

Teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas, nežiūrint į tai, kad nebuvo ieškovės pritarimo, galėjo savo iniciatyva pakeisti I. M. K. procesinę padėtį į atsakovės, užuot atmetęs ieškovės ieškinį. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo iš esmės ir konstatavo, kad I. M. K. byloje turi dalyvauti atsakove. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškinio ir savarankiškus reikalavimus pareiškusio trečiojo asmens reikalavimų išsprendimas tik dėl vieno atsakovo, vykdant tokį sprendimą, turėtų įtakos I. M. K. materialiosioms teisėms ir pareigoms ir nepagrįstai suvaržytų jos teises ir interesus, o I. M. K. įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu neatitinka jos materialiojo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiajam asmeniui nebuvo pareikštas reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nesuteikta teisė šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįtraukė atsakovės į bylą savo iniciatyva. Nustačius, kad byloje pasirinktas netinkamas (nepakankamas) atsakovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus (CPK 266 str.). Kadangi tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Paminėtų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes bei joms tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas. Skundžiamo sprendimo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-01-24 sprendimą palikti nepakeistą.