Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato G. Putvinskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri sumažinta vienu trečdaliu ir A. P. paskirta galutinė 1 (vienerių) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2023 m. gegužės 15 d., apie 11.30 val. iki 2023 m. gegužės 16 d., apie 14.33 val., (dvi dienos), vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Nuosprendžiu taip pat nuteisti O. V. bei K. Ž., tačiau nuosprendis dalyje dėl jų nuteisimo apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. P. pardavė narkotines medžiagas – jis 2023 m. vasario 4 d., tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 17.40 val., prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), laiptinės, už 20 Eur pardavė K. Ž. psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurio masė pagal 2023 m. vasario 20 d. specialisto išvadą Nr. IBPS-V-486130-23 yra 0,082 g. Šiais savo veiksmais A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.5. Aplinkybė, jog asmeniui anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, negali būti suabsoliutinama ir teismas, priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, turi vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje. Taigi šiuo atveju aktualu išsiaiškinti, ar teismo nustatytos aplinkybės gali būti vertinamos kaip išimtinės ir sudarančios pagrindą atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Išimtinio atvejo galimybė nustatoma vertinant visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe. Taigi taikant BK 75 straipsnio nuostatą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, socialiniai ryšiai.

2.6. Gynėjas skunde nesutinka su nuomone, kad šeiminės aplinkybės (tėvo neįgalumas) negali būti vertinamos kaip išskirtinės ir nurodytina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į nuteistojo socialinius ryšius, t. y. kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Gynėjo manymu, netaikius bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam ne tik būtų apsunkintas bendravimas su artimais žmonėmis, bet nebūtų sudarytos sąlygos tinkamai pasirūpinti neįgaliu tėvu. Nagrinėjamu atveju, įvertinus apelianto asmenybę, socialinius ryšius, galima daryti išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas būtų tinkama bausmė. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, bausmės vykdymo atidėjimas yra vidutinio sunkumo teisinė sankcija, kuri laikytina proporcinga ir tinkama valstybės reakcijos forma į vidutinio sunkumo nusikalstamą elgesį. Šiuo atveju asmuo ne tik įpareigojamas tam tikrą laikotarpį laikytis tam tikrų pareigų ar draudimų, yra prižiūrimas ir kontroliuojamas probacijos tarnybos, privalo vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse, bet jam net ir už nedidelius (nenusikalstamus) pažeidimus gresia realus laisvės atėmimas – būtent tokios trukmės, kokią paskyrė teismas, nepriklausomai nuo praėjusio probacijos laikotarpio.

2.8. Skunde akcentuojama, kad Vilniaus apygardos teismas yra nurodęs, jog BK 199 straipsnio 3 dalyje numatytos net ir minimalios laisvės atėmimo bausmės, numatytos šio straipsnio sankcijoje, paskyrimas pirmą kartą teisiamam, anksčiau net administracine tvarka nebaustam asmeniui, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Todėl, teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į aukščiau aptartus ir teismo išdėstytus bausmės skyrimui reikšmės turinčius argumentus, A. K. skiriant bausmę už BK 199 straipsnio 3 dalyje padarytas nusikalstamas veikas, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teismui teisę paskirti švelnesnę nei minėto BK straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1- 278-898/2018).

2.9. Gynėjas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateikė pakankamai duomenų, leidžiančių teigiamai charakterizuoti ginamąjį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, veikos kvalifikavimo bei nuteistojo kaltės neginčija, nesutinka tik su nuteistajam paskirta bausme, jos realizavimo būdu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

6. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra nei pernelyg griežta, nei pernelyg švelni.

7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gynėjo apeliaciniame skunde didžiąja dalimi yra cituojamos BK normos, reglamentuojančios bausmės skyrimo taisykles, taip pat dėstoma jas aiškinanti teismų praktika. Su šiais skundo teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, skunde cituojamos konkrečios aplinkybės, susijusios su nuteistajam A. P. paskirta bausme, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam buvo paskirta neteisinga bausmė, tuo pačiu naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, visi gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai jau buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo tiek vertinant galimybes nuteistajam paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, tiek ir parenkant vienintelės sankcijoje numatytos bausmės rūšies dydį. Nei vienai iš bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių nebuvo suteikta išskirtinė reikšmė, taip pat šios aplinkybės nebuvo nepagrįstai neįvertintos.

8. Apeliaciniu skundu gynėjas prašo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Šioje dalyje gynėjas akcentuoja aplinkybes, susijusias su nuteistojo šeima (tėvo neįgalumas), taip pat pažymi, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo mažesnis už analogiškų veikų rūšinį pavojingumo laipsnį. Su šiais skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

9. Skundžiamu nuosprendžiu A. P. nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 260 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis). Vienintelė galimybė taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą yra numatyta BK 75 straipsnio 3 dalyje, kur nurodoma, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu <...> ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso <...> XXXVII <...> skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. BK 260 straipsnis yra BK XXXVII skyriuje, todėl nėra teisinio pagrindo A. P. atžvilgiu taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą ir toks gynėjo prašymas negali būti tenkinamas. Nesant teisinio pagrindo, gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su nuteistojo šeima ar veikos pavojingumu, neturi teisinės reikšmės.

10. Gynėjas apeliaciniu skundu taip pat prašo sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, neskirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės.

11. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę tuo atveju, jeigu straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal teismų praktiką šis bausmės švelninimo pagrindas, jo taikymo išimtinumas sietini su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-29-788/2020, 2K-119-689/2020, 2K-169-458/2020, 2K-201-788/2021, 2K-233-976/2021). Iš esmės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, 2K-377-489/2018).

12. Kaip minėta, gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo mažesnis už analogiškų veikų rūšinį pavojingumą. Gynėjas pažymi, jog nuteistasis veikė be bendrininkų, narkotinių medžiagų platinimas neturėjo sisteminio pobūdžio, narkotinės medžiagos buvo parduotos už 20 Eur.

13. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo teiginius, teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė be bendrininkų, negali būti vertinama kaip mažinanti nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra aprašoma neatsižvelgiant į tai, kiek asmenų dalyvavo ją padarant. Taigi įstatymo leidėjas tokiu būdu aprašydamas nusikalstamą veiką iš esmės konstatavo, kad net ir vieno asmens padaryta nusikalstama veika yra pavojinga ir baustina atitinkama sankcija. Nustatyta aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, gali sudaryti pagrindą tų asmenų atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui.

14. Iš esmės analogiškai vertintina ir aplinkybė, jog nusikalstama veika neturi sisteminio pobūdžio. Nustačius tokią aplinkybę galima būtų daryti išvadą apie didesnio, nei įstatymo leidėjo aprašyta, pavojingumo veiką. Tačiau tokios aplinkybės nebuvimas neleidžia daryti išvados, kad asmens veika yra mažesnio pavojingumo, nei aprašyta baudžiamajame įstatyme.

15. Teismų praktikoje platinimu laikoma ne tik psichotropinių ar narkotinių medžiagų pardavimas, bet ir kitoks jų platinimas: perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar paslaugas, duodant paskolą ir pan., taip pat ir neatlygintinai duodant jas vartoti kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2006, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K-350/2009, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015, 2K-95-489/2018, 2K-131-719/2022). Iš to seka, kad teisinės reikšmės sprendžiant dėl nuteistojo veikos pavojingumo neturi aplinkybė, jog nuteistasis narkotines medžiagas pardavė už 20 Eur. Įstatymo leidėjas narkotinių medžiagų pardavimą ar kitokį atlygintiną platinimą iš esmės laiko tiek pat pavojingu, kaip ir narkotinių medžiagų neatlygintiną platinimą (pvz., dovanojimą). Kita vertus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis padarė vieną iš pavojingiausių BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių pavojingų veikų. Narkotinių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas savo pobūdžiu yra pavojingesnės veikos nei narkotinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, kadangi šiuo atveju narkotinės medžiagos jau yra išplatinamos.

16. Gynėjas skunde nesutinka su nuomone, kad šeiminės aplinkybės (tėvo neįgalumas) negali būti vertinamos kaip išskirtinės. Gynėjo teigimu, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į nuteistojo socialinius ryšius, t. y. kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismo posėdžio metu gynėjas papildomai nurodė, kad nuteistasis turi rūpintis savo sergančiu tėvu, o aplinkybė, kad nuteistojo tėvu rūpinasi jo sugyventinė nėra reikšminga, nes sūnus visą laiką turi pasirūpinti tėvu, o tėvo santykiai su sugyventine gali nutrūkti.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, nei skunde teigia gynėjas, teismų praktikoje nurodoma, jog individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y., nė vienai iš šių aplinkybių (pavyzdžiui, kaltininko asmenybei, socialinei aplinkai ir pan.) neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė. Ir tik tada, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys).

18. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad gynėjo nurodomos aplinkybės, susijusios su nuteistojo šeima ir jo pareiga rūpintis sergančiu tėvu, nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam skirti švelnesnę nei numatyta sankcijoje bausmę. Aplinkybė, kad nuteistojo tėvas serga ir juo reikia rūpintis, nuteistajam buvo žinoma, tačiau jo nuo nusikalstamos veikos padarymo nesulaikė. Nuteistojo tėvu šiuo metu rūpinasi jo sugyventinė, o teorinio pobūdžio prielaida, jog nuteistojo ir sugyventinės santykiai gali nutrūkti, nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

19. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, jog nuteistasis prisižino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailisi. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Be to, pirmosios instancijos teisme buvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Taigi priešingai, nei teigia gynėjas, pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę įvertino tinkamai.

20. Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisinės prasmės netenka ir pakartotinis bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių vertinimas, kadangi nėra teisinių pagrindų dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą įmanomai švelniausią bausmę. Todėl teisėjų kolegija visiškai pritardama pirmosios instancijos teismo vertinimui savarankiškų argumentų nepateikia ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. P. bausmę, tinkamai įvertino visas aplinkybes, tiek susijusias su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir paskyrė ne per griežtą bausmę, skirti švelnesnę bausmę, sumažinti jos dydį ar atidėti jos vykdymą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

nuteistojo A. P. (A. P.) gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.