Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-17-737/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-01-17
Bylos Nr.: 1A-17-737/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00023-2022-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Jūratė Petraškienė, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis: E. M., L. V.
Nukentėjusysis: V. B.
Advokatai: Regina Agrba

Baudžiamoji byla Nr. 1A-17-737/2024Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00023-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2; 1.1.7.2.2; 1.2.10.1; 1.2.10.3; 1.2.10.4; 2.1.14; 2.4.6.1; 2.4.7

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,dalyvaujant prokurorui Inetui Volungevičiui,nuteistajai E. M.,nuteistajai L. V.,nuteistųjų gynėjai advokatei Reginai Agrbai,nukentėjusiosios V. B. atstovei advokatei L. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. ir L. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2023 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso toliau – BK) 168 straipsnio 1 dalį 60 MGL dydžio (3 000 Eur) bauda.

E. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus.

L. V. nuteista pagal BK 165 straipsnio 1 dalį 55 MGL dydžio (2 750 Eur) bauda.

L. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta panaikinti, nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta kompaktinį diską su vaizdo įrašu kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą palikti saugoti byloje visą jos saugojimo laiką.

V. B. iš E. M. ir L. V. priteista po 750 Eur proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. V. pripažinta kalta pagal BK 165 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji 2021 m. lapkričio 28 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupėje su E. M., neteisėtai atvirai, prieš savininkės valią, tai yra V. B. pravėrus buto duris, tačiau nesutinkant įsileisti į buto vidų, įsibrovė į V. B. gyvenamąjį butą, tokiu būdu neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą.

2. E. M. pripažinta kalta pagal BK 168 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2021 m. lapkričio 28 d. apie 14.00 val. (duomenys neskelbtini), veikdama bendrininkų grupėje su L. V., neteisėtai atvirai, prieš savininkės valią, tai yra V. B. pravėrus buto duris, tačiau nesutinkant įsileisti į buto vidų, įsibrovė į V. B. gyvenamąjį butą, tokiu būdu neteisėtai pažeisdama asmens būsto neliečiamumą, ir ji, neteisėtai įsibrovusi ir būdama V. B. bute, tyčia, sąmoningai ir apgalvotai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu mobilaus ryšio telefonu filmavo V. B. privatų būstą, jame esančius daiktus, asmenis, įvykius, tokiu būdu neteisėtai rinko informaciją apie privatų V. B. gyvenimą ir šią neteisėtai surinktą informaciją be V. B. sutikimo tą pačią dieną, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje bei tiksliai nenustatytomis priemonėmis perdavė G. K., taip ją panaudojo kito asmens – G. K. labui.

II. Apeliacinio skundo, bei atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistosios E. M. ir L. V. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad 2022 m. birželio 10 d. surašytas kaltinamasis aktas pasiekė teismą turėdamas procesinį trūkumą – V. B. nebuvo pripažinta nukentėjusiąja ikiteisminio tyrimo metu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 165 straipsnio 2 dalis ir 168 straipsnio 3 dalis nustato, kad už šiame straipsnyje nustatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, V. B., teikdama skundą neprašė jos pripažinti nukentėjusiąją, o kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras bylą perdavė teismui šios aplinkybės nepašalinęs.

3.2. E. M. ir L. V. skunde nesutinka su tuo, kad kaltinimas ir apkaltinamasis nuosprendis iš esmės priimtas remiantis vien tik nukentėjusiosios ir jos iniciatyva pakviestų liudytojų parodymais. Nurodoma, kad nukentėjusioji V. B. procese nebuvo nuosekli. Jau nuteistosioms atėjus prie jos buto ji melavo, kad pas ją namuose R. K. nėra. Nutylėjo apie jos ir R. K. artimesnius ryšius.

3.3. Skunde taip pat akcentuojami prieštaravimai nepilnamečio M. B. parodymuose. Nurodoma, kad M. B., skirtingai nei kiti apklausti liudytojai, duodamas parodymus teisme teigė, kad tuo metu, kai į jų butą įsibrovė dvi moterys, pas juos į svečius niekas užėjęs nebuvo. Taip pat paneigė V. B. nurodytą aplinkybę, kad pro langą buvo filmavęs vienos iš nuteistųjų automobilį.

3.4. Skunde prašoma pakartotinai įvertinti nuteistųjų L. V. ir E. M. nurodomas aplinkybes. Teigiama, kad šias aplinkybes patvirtina nuoseklūs G. K. parodymai, bei byloje esantis vaizdo įrašas, kurį pateikė pati G. K..

3.5. Skunde pažymima, jog G. K. teismui savanoriškai pateiktoje vaizdo medžiagoje nėra jokios informacijos, kurią galima būtų laikyti vieša, nėra duomenų, kad šios informacijos gavimo tikslas buvo siekis ją pažeminti ar pasityčioti, kad ši informacija viešai pažeistų nukentėjusiosios garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją. Vaizdo medžiaga filmuota laiptinėje, ne privačiame būste. Joje matyti, kaip pat nukentėjusioji išeina į laiptinę, pati bendrauja su L. V., pati kviečia užeiti į butą.

3.6. Apeliacinio skundo autorių nuomone, programoje „F. M.“ vaizdo medžiagos, persiuntimas G. K. nelaikytinas neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą paviešinimu, todėl ir E. M. veiksmai filmuojant laiptinėje nukentėjusiosios ir L. V. pokalbį nepripažintini nusikalstama veika, numatyta BK 168 straipsnio 1 dalyje.

3.7. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai ir kaltinamasis aktas priimtas sureikšminant patį informacijos rinkimo (gavimo) faktą ir neatkreiptas dėmesys į kitas byloje nustatytas aplinkybes. Pagal nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad informacija apie nukentėjusiąją surinkta dalyvaujant nuteistosioms ir nukentėjusiajai diskutuojant laiptinėje, kalbantis apie pažintį su R. K.. Negana to, pati nukentėjusioji pakvietė nuteistąsias užeiti į butą ir pačioms pasižiūrėti, ar R. K. yra bute, todėl toks asmenų bendravimas ir informacijos sužinojimas, neturint kryptingos tyčios rinkti konkrečią informaciją, atsižvelgiant ir į tai, kad nuteistosios ir R. K. daug laiko pažįstami, negali būti laikomi užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę.

3.8. Skundo autorės teigia, jog liko neįvertintas ir informacijos ryšys su fizinio asmens privačiu gyvenimu, neatsižvelgta į informacijos rinkimo tikslus. Iš bylos matyti, kad kaltinamųjų rinkta informacija iš esmės išskirtinai susijusi ne su nukentėjusiąja, o su R. K., kuris nėra viešas asmuo, atliekantis viešas pareigas, taigi, nėra pagrindo tokią informaciją vertinti kaip informaciją, kurios turinį sudaro žinios apie privatų asmens gyvenimą BK 167 straipsnio 1 dalies prasme. Būtina vertinti tai, kad nukentėjusioji nėra viešas asmuo, kuriam taikomi elgesio principai galioja ne tik atliekant jam tarnybines pareigas, bet ir ne tarnybos metu. Dėl to įvykę faktai, susiję su nukentėjusiąją, negali būti vertinami tik kaip asmens privataus gyvenimo informacija. Byloje taip pat nėra įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad kaltinamosios tokiais savo veiksmais būtų siekę neteisėto tikslo, kuris galėtų patvirtinti jų veiksmų pavojingumą baudžiamosios atsakomybės kontekste.

4. Atsiliepimų į nuteistųjų apeliacinį skundą negauta.

Atsiliepimas

5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistosios ir jų gynėja palaikė nuteistųjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistųjų E. M. ir L. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistosios nesutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jų kaltės ir prašo jas išteisinti, o bylą nutraukti.

7. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas laikantis šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų.

8. Skundo autorių teigimu, procesiniu trūkumu laikytina tai, kad baudžiamoji byla buvo perduota teismui nepripažinus V. B. nukentėjusiąją, nes ikiteisminis tyrimas šios kategorijos bylose pradedamas tik pagal nukentėjusiojo asmens skundą. Teisėjų kolegija nepritaria nurodytiems skundo argumentams ir štai dėl kokių priežasčių: visų pirma, V. B. iš karto po nusikaltimo ePolicija.lt portale užpildė ir pateikė „Pareiškėjo (liudytojo) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, parodymų protokolo“ formą (1 t., b. l. 42-44), nurodydama, kad dvi nepažįstamos moterys veržėsi į jos namus, o jai neleidus įeiti į vidų, duris parėmė kojomis, stumdamos, įsiveržė į vidų, į privačią erdvę, kur viena iš moterų filmavo V. B., jos vaikus ir jos namus. Tokiu būdu nukentėjusioji aiškiai ėmėsi iniciatyvos pradėti baudžiamąjį procesą ir išreiškė savo valią dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kas nagrinėjamu atveju laikytina tinkama nukentėjusios valios išraiškos forma BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346-303/2017, 2K-134-222/2019, 2K-102-697/2020).‏‏‎ Antra, BPK 167 straipsnio 1 dalis ikiteisminio tyrimo pradžią sieja su nukentėjusiojo skundu kaip asmens, nukentėjusio nuo nusikalstamos veikos, valios išraiškos forma, o ne procesine padėtimi. Nukentėjusysis BPK 167 straipsnio 1 dalies prasme negali būti sutapatinamas su nukentėjusiuoju kaip baudžiamojo proceso dalyviu (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje 2K-565/2014). Nagrinėjamu atveju baudžiamojo proceso įstatymo normos nereglamentuoja, kad aptariamų kategorijų bylose ikiteisminis tyrimas gali būti pradedamas ar atliekamas tik tada, kai yra priimtas nutarimas pripažinti asmenį nukentėjusiuoju, taigi procesinė stadija, kurioje šis nutarimas (nutartis) priimami, nėra teisiškai reikšminga ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrįstumo vertinimo aspektu. ‏‏‎

9. Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog V. B. pripažinimo nukentėjusiąja klausimas buvo išspręstas tik bylą perdavus nagrinėti teisme, nevertinant šių aplinkybių nukentėjusiosios teisių apsaugos kontekste, nėra laikytina ikiteisminio tyrimo trūkumu ar BPK pažeidimu, dėl kurio baudžiamasis procesas negalėtų toliau vykti, įvertinus ir tai, kad šis klausimas buvo išspręstas primos instancijos teisiamojo posėdžio metu, 2022 m. spalio 17 d. priimant nutartį V. B. pripažinti nukentėjusiąja (3 t., b.l.28-30).

Žemesnės instancijos teismas

Dėl E. M. ir L. V. kaltės.

10. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo. Teismas vertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, nustatydamas tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikalstamų veikų seką. Nors nuteistosios L. V. ir E. M. apeliaciniame skunde neigia įsibrovusios į V. B. butą, tokiu būdu neteisėtai pažeisdamos jos būsto neliečiamumą, o E. M. neigia ir tai, kad bute filmavo, tokiu būdu rinkdama informaciją, kurią perdavė G. K., taip ją panaudodama kito asmens labui, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. V. ir E. M. kaltomis pripažintos pagrįstai, nes apeliančių kaltę įrodo teisminio nagrinėjimo metu ištirta įrodymų visuma.

11. Skundo argumentus, kad nuteistosios į V. B. butą, adresu (duomenys neskelbtini) nebuvo užėjusios, o stovėjo ir su V. B. kalbėjosi laiptinėje, buto tarpduryje paneigia pirmos instancijos teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo atliktam V. B. parodymų vertinimui ir nesutinka su skundo argumentais dėl jų nepatikimumo. Pažymėtina, jog nukentėjusioji V. B. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti ištirti įrodymai. Nukentėjusioji pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jai pabeldė į duris ir jas atidariusi pamatė dvi moteris, kurių viena buvusi prie pat durų jai tarpduryje pastatė koją, kad ji negalėtų uždaryti durų, ji paprašė leisti uždaryti duris, bet koja nebuvo patraukta, kol ji nubėgo iš balkono pakviesti R. K., pamatė, kad abi moterys jau buvo jos bute, viena su telefonu stovėjo prieškambaryje, o kita buvo nuėjusi vaikų kambario link, ji prašė jų išeiti, bet jos prašymo turbūt negirdėjo ir neišėjo, tik po ilgų raginimų moterys paliko butą (3 t., b. l. 58-59). Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir tą pačią dieną po nusikaltimo, tai yra 2021 m. lapkričio 28 d., elektroninėje sistemoje pateiktas pranešimas policijai, kuriame ji nurodė analogiškas aplinkybes (1 t., b. l. 42-44). Taip pat ir apklausiant ikiteisminio tyrimo metu V. B. nurodė, jog atidarius buto duris pamatė dvi moteris, kurių viena paprašė pakviesti R., jai pasakius, kad jo nėra, viena moteris koja laikė buto duris, kad jų negalėtų uždaryti, tada moteris ją krūtine pastūmė į šalį ir įėjo į butą, ji joms liepė išeiti iš buto, bet jo neklausė (1 t., b. l. 46-47). Iš šių įrodymų akivaizdu, jog nukentėjusioji savo veiksmais išreiškė aiškią valią neįsileisti į būstą nuteistųjų, tačiau jos vis tik, panaudodamos jėgą, į būstą pateko.

12. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad nukentėjusioji V. B. melavo nuteistosioms apie tai, kad jos bute R. K. nėra, nemenkina jos parodymų patikimumo, nes akivaizdu, kad tokie paaiškinimai buvo duoti ne baudžiamojo proceso metu kompetentingų institucijų pareigūnams, o nuteistosioms, siekiant apsaugoti savo privatų gyvenimą.

13. Teismų praktikoje yra nurodyta, jog situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019).‏‏‎ Nagrinėjamu atveju, kad V. B. būtų melavusi apie esmines įvykio aplinkybes policijos pareigūnams ar teismui, nenustatyta, o nesutapimai jos ir kitų liudytojų parodymuose yra neesminiai ir nepaneigiantys nukentėjusiosios parodymų patikimumo.

14. Ta aplinkybė, kad V. B. nurodė, jog jos sūnus praėjus kelioms dienoms po įvykio nufotografavo prie namų stovintį E. M. automobilį, kai pats nepilnametis apklausiamas nurodė, kad automobilio nefotografavo, o R. K. nurodė, kad šį automobilį nufotografavo būtent jis, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl esminių įvykio aplinkybių, juolab, kad šie parodymai duoti apie įvykius, kurie nuteistosioms nėra inkriminuoti. Nelaikytini esminiais prieštaravimais ir gynėjos nurodyti argumentai, kad pagal liudytojos O. G. parodymus, V. B., kaimynams G. pasakodama apie įvykį nurodė, kad E. M. yra R. K. žmona. Nors aptartos detalės nukentėjusiosios ir nurodytų liudytojų parodymuose yra netikslios, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, jos neturi įtakos daromoms išvadoms dėl nuteistosioms inkriminuojamų aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis, t.y. nėra susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis, todėl šių prieštaravimų nepašalinimas neturi įtakos pirmos instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumui.

15. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo atliktam nukentėjusiosios V. B. parodymų vertinimui. Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojas R. K., nurodęs, kad buvo pas V. B. balkone, kuomet išgirdo triukšmą ir atėjo nukentėjusioji pranešdama, kad nuteistosios įsibrovė į butą, prašydama pagalbos. Liudytojas patvirtino pats matęs, kad buto prieškambaryje buvo nuteistosios L. V. ir E. M., bandė jas išprašyti iš buto, bet jos jo neklausė. Matė, kad E. M. stovėdama koridoriuje, visą laiką laikė pakeltą telefoną, atsuktą nugarėle į juos. R. K. patvirtino V. B. parodymus, kad du nukentėjusiosios mažamečiai vaikai buvo išėję į koridorių, bet V. B. liepė jiems eiti į savo kambarį. Šio liudytojo parodymai yra nuoseklūs, detalūs ir logiški, atitinka ir V. B. parodymus. Liudytojas iš esmės vienodas aplinkybes nurodė tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 52-59, 3 t.b.l.65-66), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojo parodymus, pripažindamas juos patikimais.

16. Apeliaciniame skunde nurodytus nuteistųjų argumentus, kad į V. B. butą nuteistosios nebuvo įsibrovę paneigia ir nepilnamečio liudytojo M. B. parodymai. Liudytojas patvirtino, kad į jų buto koridorių įsiveržė dvi moterys, viena jų filmavo mobiliuoju telefonu, jo mama prašė moterų išeiti (3 t., b. l. 110-111). Apeliaciniame skunde keliamos abejonės ir dėl šio liudytojo parodymų patikimumo. Teigiama, kad nepilnametis nenurodė, kad namuose tuo metu buvo dar ir R. K., neteisingai nurodė nuteistosios E. M. striukės spalvą. Teisėjų kolegija, vertindama šio liudytojo parodymus visų įrodymų kontekste, sprendžia, kad vis tik nėra pagrindo netikėti M. B. parodymais, kurie atitinka kitus ištirtus įrodymus. Teisėjų kolegija vertindama pireštaravimus M. B. parodymuose, sprendžia, kad jie nėra esminiai ir pritaria pirmos instancijos teismo argumentams, kad vaikas buvo teisme apklaustas po įvykių praėjus daugiau kaip metams, įvykio metu jis buvo 10 metų, matė tik dalį įvykio, atsitraukęs nuo tuo metu žaisto kompiuterinio žaidimo, todėl galėjo teisingai neatsiminti aplinkybių, kurios jam neatrodė svarbios ar neįprastos.

17. Liudytoja O. G. taip pat patvirtino nukentėjusiosios parodymus, paaiškindama, kad per akutę duryse matė, kad kaimynė V. B. neįsileido dviejų moterų į butą. Liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji norėjo uždaryti duris, tačiau viena iš moterų laikė koją tarp durų. Ji apie šią situaciją pasakė vyrui, manydama, kad galbūt kaimynei reikalinga pagalba. Tuo tarpu liudytojas V. G. nurodė, kad jis girdėjęs laiptinėje šurmulį, o pašauktas žmonos pažiūrėti per durų akutę, matė kai nuteistosios jau įeidinėjo į butą ir paskui save užsidarė duris (3 t., b. l. 86-88). Šių liudytojų parodymai dėl visų įvykio aplinkybių taip pat buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, todėl teismui nebuvo pagrindo jais nesiremti. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, jog vien tai, kad šie liudytojai buvo nukentėjusiosios kaimynai ir jų nukentėjusioji prašė paliudyti, nedaro parodymų nepatikimais. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad aptarti liudytojų parodymai patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusioji nesutiko leisti nuteistųjų į butą. Skunde nurodoma, kad paties fakto, kaip nuteistosios įsibrovė į V. B. butą, liudytojai nematė, nes O. G., pamačiusi, kad kaimynė neleidžia į jos butą patekti dviejų besiveržiančių moterų, nuėjo pakviesti vyro, kuris jau matė tik kaip moterys įeidinėjo į butą ir paskui save užsidarė duris. Teisėjų kolegija nepritaria nuodytiems skundo autoriaus argumentams ir pažymi, kad pirmos instancijos teismas nurodytus liudytojų parodymus, kaip ir visus kitus įrodymus, vertino ne izoliuotai, o visų ištirtų įrodymų kontekste. Todėl liudytojų O. G. ir V. G. parodymai apie tai, kad jie girdėjo triukšmą, matė jėga besibraunančias dvi moteris bei po kelių akimirkų – faktą, kad nukentėjusiosios buto durys, šioms moterims įėjus į V. B. butą, užsidarė, vertinant juos sistemiškai su V. B., R. K., M. B. parodymais bei kitais ištirtais įrodymais, neabejotinai patvirtina skundžiamame nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusioji nesutiko įleisti nuteistųjų į butą, t.y., kad į V. B. butą jos pateko prieš buto savininkės valią.

18. Nuteistųjų kaltę be aptartų liudytojų parodymų pagrindžia ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, jog V. B. priekaištauja nuteistosioms, kad buvo nufilmuoti jos vaikai, o L. V., sako: „žinokit, mum jūsų vaikai neaktualu“. Taip pat netiesiogiai įrodo ir liudytoju apklausto policijos pareigūno V. L. parodymai, kad telefonu ir jam L. V. pripažino, kad buvo įėjusi į nukentėjusiosios butą (1t.b.l.109, 3 t.b.l.112). Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiosios ir jos iniciatyva pakviestų liudytojų parodymais. Akivaizdu, kad buvo ištirti ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti visi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai, kurie vieni kitus papildo ir sujungti į logišką įrodomąją grandinę, pagrindžia nuteistųjų kaltę padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad kaip patikimi skundžiamame nuosprendyje turėjo būti įvertinti būtent G. K. parodymai. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, šios liudytojos parodymų patikimumą patvirtina ir tai, kad liudytoja pati policijos pareigūnams pateikė nuteistųjų darytą įrašą. Iš tiesų, bylos duomenys patvirtina, kad G. K. 2021 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniajai tyrėjai O. Č. elektroniniu paštu atsiuntė vaizdo įrašą (1 t., b. l. 104-105) pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, kurio turinys aprašytas objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 106-108). Vaizdo įraše matyti, kad yra filmuotas laiptinėje tarp dviejų moterų vykęs pokalbis, į butą niekas patekti nebando. Vaizdo įraše moterys nekonfliktuoja, nesistumdo, bendrauja per atstumą. Ir vis tik, nagrinėjamu atveju, priešingai G. K. parodymams, ir apeliacinio skundo argumentams, nustatyta, kad tai nėra tas pats įrašas, kuris buvo filmuotas nukentėjusiosios V. B. namuose ir kurį G. K. rodė R. K. tėvui ir V. I.. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remdamasi ne tik šioje nutartyje jau aptartais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, bet taip pat ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų V. I. ir B. V. K. parodymais, kuriuos pirmos instancijos teismas argumentuotai pripažino patikimais. Liudytojas B. V. K. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė vaizdo įrašą, filmavimas buvo darytas buto viduje, matė, kaip jo sūnus ateina iš kambario į buto koridorių. Suprato, kad filmuojama buvo iš buto vidaus. Tuo tarpu kai G. K. jam rodė šį įrašą, jam sakė: „va žiūrėk, tavo sūnus turi mergą“ (...), „žiūrėk kur tavo sūnus“ (3 t., b. l. 89-90). Liudytoja V. I. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė, jog vaizdo įraše matė, kad dvi moteris, įėjusias į butą, girdėjo triukšmą, girdėjo žodžius: “kur jūs veržiatės?“, suprato, kad buto šeimininkė nenorėjo moterų įsileisti į butą. Įrašė matė iš vieno kambario išeinantį R. K. (3 t., b. l. 91-93). Teisiamojo posėdžio metu skyrium liudytojui B. V. K. ir V. I. parodžius liudytojos G. K. pateiktą įrašą, abu liudytojai vienodai patvirtino, kad tai ne tas pats įrašas, kurį G. K. rodė jiems.

20. Tiek apeliaciniame skunde, tiek nuteistosios savo pasisakymuose neigia aplinkybę, kad apskritai egzistavo antrasis vaizdo įrašas, apie kurį V. I. ir B. V. K. davė parodymus, tačiau šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta ir sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis. Nors kratų metu nei pas G. K., nei pas E. M. nebuvo rasta jokio kito vaizdo įrašo, pastebėtina, kad kratos buvo atliktos praėjus dviem mėnesiams nuo nusikalstamos veikos padarymo, tai yra jau po to, kai E. M. ir G. K. tapo žinoma, jog yra pradėtas tyrimas dėl įsibrovimo į V. B. butą, todėl tiek E. M., tiek G. K. turėjo motyvą ir laiko pašalinti įrašą iš turimų įrenginių iki kratų jų namuose atlikimo. E. M. pirmos instancijos teisme parodė, kad ji vaizdo įrašą persiuntė G. K. maždaug per valandą nuo jo padarymo. G. K. parodė, kad įrašą ji gavo po pietų, jai jį atsiuntė per mesendžerį, ji jo niekur nekėlė, jo neredagavo, jis buvo jos kompiuteryje, jos turimi elektroniniai įrenginiai yra susieti tarpusavyje ir tas vaizdo įrašas iš karto išsisaugojo „debesyje“ (iCloud). Taigi pirmos instancijos teismas pagrįstai kaip nepatikimus vertino G. K. parodymus dėl to, kad ji R. K. tėvui ir V. I. rodė būtent jos pačios tyrėjai persiųstą byloje esantį vaizdo įrašą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pačios G. K. kratos metu paimto telefono apžiūros protokolo matyti, jog šis įrašas G. K. buvo atsiųstas naudojantis programėle „messenger“ 2021 m. lapkričio 29 d. 00.32 val. (1 t., b. l. 163-165, 168), todėl šio įrašo G. K. 2021 m. lapkričio 28 d. negalėjo parodyti R. K. tėvui ir V. I., nes jo tuo laiku nebuvo dar netgi gavusi. Taigi akivaizdu, kad G. K. rodė kitą įrašą, apie kurio turinį davė parodymus apklausiami liudytojais B. V. K. bei V. I. ir kurį nuteistoji E. M. nufilmavo V. B. bute, tokiu būdu neteisėtai rinkdama informaciją apie nukentėjusiosios privatų gyvenimą. Tuo tarpu kitas įrašas, kurį G. K. pateikė policijos pareigūnams, ir kuris buvo rastas jos mobiliajame telefone apžiūros metu, buvo E. M. persiųstas G. K. naktį iš 2021 m. lapkričio 28-osios į 29-tąją. Teisėjų kolegija sutinka, kad G. K. kratos metu paimto telefono apžiūros protokole užfiksuotas laikas 2021 m. lapkričio 29 d. 00.32 val. yra įrašo failo gavimo įrenginyje laikas, tačiau iš apžiūros protokolo matyti, kad 3 minučių 28 sekundžių vaizdo įrašo failas yra 10.2 MB dydžio, filmuotas 29.99 FPS (kadrų per sekundę) greičiu, su 320x576 pikselių rezoliucija (1 t.b.l. 168). Atsižvelgiant nurodytus duomenis, bei E. M. parodymus, kad vaizdo įrašą G. K. ji išsiuntė maždaug praėjus valandai po įvykio, akivaizdu, kad net esant minimaliam interneto greičiui šio vaizdo failo išsiuntimo ir gavimo kitame įrenginyje laikas skirtųsi ne 8 valandomis, o keliomis minutėmis (ar sekundėmis, esant didesniam interneto greičiui). Nurodytų aplinkybių nepaneigia ir E. M. apeliacinės instancijos teisme išsakyti argumentai, kad ji negalėjo išsiųsti įrašo naktį, nes naktimis nesinaudoja nei mobiliojo ryšio telefonu, nei kompiuteriu.

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti ir pirmos instancijos atliktam nuteistųjų L. V. ir E. M. parodymų vertinimui kaip nepatikimų. Teismas vertino, kad nuteistųjų parodymai dėl atvykimo į V. B. butą tikslo yra nelogiški ir prieštaringi. Bylos duomenys patvirtina, kad L. V. ir E. M. buvo žinoma, kad L. V. sesuo G. K. skiriasi su sutuoktiniu R. K., todėl jos ir siekė užfiksuoti jo neištikimybę. Nors nuteistosios neigia šias aplinkybes, bet byloje pateiktame vaizdo įraše užfiksuoti L. V. žodžiai šią pirmos instancijos teismo išvadą patvirtina. L. V. kaltino V. B. miegant su R. K., sakydama „jūs miegat kartu, nepasakok“, „jis man pats pasakojo“, „tu supranti, kad per savo fintus jūs mano seserį tiek davarėt“, „aš atėjau su tavim pasišnekėt ir R. prigaut, ir nebus draugiškų skyrybų“. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad nurodytas pokalbio turinys rodo, kad L. V. žinojo, kad R. K. susirado kitą moterį ir norėjo įsitikinti, kad jis yra jos namuose.

22. Nuteistųjų L. V. ir E. M. parodymus dėl to, kad jos nebuvo įsibrovę į V. B. butą, kad jame E. M. nefilmavo, ir šios bute nufilmuotos informacijos nepanaudojo G. K. naudai, paneigia šioje nutartyje jau aptarti įrodymai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmos instancijos teismas vertindamas nuteistųjų parodymus kaip nepatikimus, klydo.

23. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmos instancijos teismo nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į informacijos rinkimo tikslus, į tai, kad ši informacija išskirtinai susiusi ne su nukentėjusiąja, o su R. K.. Teisėjų kolegija šiems apeliacinio skundo argumentams nepritaria ir atkreipia dėmesį, kad informacijos apie žmogaus privatų gyvenimą tinkimo tikslas nagrinėjamu atveju nėra pagrindinis subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis, todėl jis neturi būti įrodinėjamas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistųjų L. V. ir E. M. teigimu, jos buvo suinteresuotos ne patekti į V. B. butą, o norėjo susitikti išimtinai tik su R. K., kaltės turinio nustatymui yra svarbu tai, kad vis tik, ieškodamos R. K., nuteistosios prieš savininkės valią įsibrovė ne į pastarojo butą, o į V. B. ir būtent jos privačiame bute filmuodama E. M. rinko informaciją apie V. B. privatų gyvenimą. Nurodytos aplinkybės nuteistosioms buvo puikiai žinomos, ir net V. B. pasakius, kad R. K. pas ją nėra, tai jų nesustabdė nuo įsibrovimo į privatų nukentėjusiosios butą. Taigi akivaizdu, kad nuteistosios veikė tiesiogine tyčia, tai yra suprato, kad veikdamos bendrai, prieš savininkės valią, įsibrauna į V. B. gyvenamąjį butą, tokiu būdu neteisėtai pažeisdamos asmens būsto neliečiamumą ir taip veikti nori. Be to, E. M. suprato, kad G. K. persiųsdama informaciją, apie V. B. privatų gyvenimą, kurią surinko pažeisdama jos būsto neliečiamumą suprato, kad panaudoja šią informaciją apie V. B. privatų gyvenimą G. K. labui ir to norėjo.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistosios E. M. ir L. V. prieš savininkės nukentėjusiosios V. B. valią įsibrovė į jos gyvenamąją patalpą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog nuteistosioms atvykus prie nukentėjusiosios buto durų, jos buvo užrakintos. Tuomet jos pabeldė į duris, o V. B. jas atidarius, L. V. koja parėmė duris, kad jos neužsidarytų ir pastūmus V. B. krūtine, abi nuteistosios neturėdamos savininkės leidimo, savavališkai, tyčia, jėga šalindamos kliūtis, pateko į gyvenamosios patalpos – nuketėjusiosios buto vidų, kur E. M., tęsdama savo veiksmus, išeinančius už susitarimo ribų, filmavo butą, jame esančius daiktus ir asmenis bei šį įrašą persiuntė R. K. sutuoktinei G. K..

25. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais (pritariančiais) veiksmais. Aprašydamas bendrininkavimo požymius, įstatymų leidėjas nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Pakanka, jog tai padarytų bent vienas iš jų, o kiti tam pritartų arba kiekvienas realizuotų po dalį veiksmų. Būtent taip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, Nr. 2K-211/2008 ir kt.). Šiuo atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes abi nuteistosios kartu tyčia pateko į nukentėjusiosios butą be jos sutikimo. Todėl visiškai sutiktina su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog nė viena iš nuteistųjų, matydama kitos bendrininkės veiksmus, jiems neprieštaravo ir nebandė jų nutraukti, į butą įėjo ir jame buvo abi, taigi pritarė tokiam bendrininkės elgesiui. Šios aplinkybės patvirtina nuteistųjų tyčios bendrumą ir konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio susitarimą padaryti nusikalstamą veiką, o būtent, prieš nukentėjusiosios valią įsibrauti į jos privatų būstą. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosioms inkriminuojama bendrininkų grupė tik dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo, kiti E. M. veiksmai inkriminuoti įvykdyti vienasmeniškai, todėl vertintini kaip vykdytojo ekscesas.

Dėl E. M. L. V. veiksmų kvalifikavimo.

26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad L. V. įvykdyta veika, prieš buto savininkės valią įsibraunant į jos privatų būstą, kaip teisingai sprendė pirmos instancijos teismas, atitinka BK 165 straipsnio požymius, todėl L. V. pagrįstai pripažinta kalta padarius nusialkstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje.

27. Tuo tarpu, vertindama E. M. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 168 straipsnio 1 dalį pagrįstumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmos instancijos teismo ištirti įrodymai, kurie buvo iš naujo įvertinti ir šioje nutartyje, patvirtina, kad E. M. neteisėtai atvirai, prieš savininkės valią, įsibrovė į V. B. gyvenamąjį butą, tokiu būdu neteisėtai pažeisdama būsto neliečiamumą ir tokie jos veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 straipsnio 1 dalies sudėtį, be to, ji būdama įsibrovus į V. B. butą, jame tyčia, sąmoningai ir apgalvotai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu mobilaus ryšio telefonu filmavo V. B. privatų būstą, jame esančius daiktus, asmenis, įvykius, tokiu būdu neteisėtai rinko informaciją apie privatų V. B. gyvenimą. Šie E. M. veiksmai sudaro savarankišką nusikalstamos veikos, numatytos BK 167 straipsnyje, sudėtį. Taip pat nustatyta, kad E. M. šią neteisėtai surinktą informaciją be V. B. sutikimo tą pačią dieną perdavė G. K..

28. BK 168 straipsnio 1 dalyje, kaip viena iš įstatymo uždraustų alternatyvių veikų yra numatytas informacijos, surinktos darant BK 165-167 straipsniuose nustatytą veiką panaudojimas kitų asmenų labui. Būtent pagal šį straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla už neteisėtą panaudojimą tokios informacijos apie kito žmogaus privatų gyvenimą, kuri kaltininkui tampa prieinama dėl jo padarytų asmens privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidžiančių nusikalstamų veikų. Panaudojimas informacijos kitų asmenų labui yra toks jos realizavimas, kuris yra materialiai ar kitaip naudingas tretiesiems asmenims: giminaičiams, draugams, paveldėtojams, konkurentams, priešininkams ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. M. buvo žinoma apie jos draugės G. K. ir pastarosios sutuoktinio R. K. pašlijusius santuokinius ryšius, prasidėjusį santuokos nutraukimo procesą. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai, kad E. M. telefonu filmavo V. B. buto viduje vykstančius įvykius, žmones, daiktus tam, kad ši jos surinkta informacija apie V. B. asmenį, jos buitį, asmeninius santykius su R. K., būtų naudinga kaltinamosios E. M. draugei G. K. santuokos nutraukimo byloje. Šią išvadą patvirtina ir liudytojų B. V. K. ir V. I. parodymai, kad E. M. vaizdo įraše užfiksuotą informaciją G. K. jau tą pačią dieną priekaištaudama, kad B. V. K. sūnus R. K. turi „mergą“ rodė savo sutuoktinio tėvui bei V. I.. Prie baudžiamosios bylos prijungtame vaizdo įraše užfiksuotas pokalbis tarp V. B. ir L. V. taip pat patvirtina ketinimą bute darytą vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas pas nukentėjusiąją bute buvęs R. K., panaudoti G. K. labui skyrybų byloje. Byloje esantis įrašas patvirtina, kad L. V. kaltino V. B. miegant su R. K.: „jūs miegat kartu, nepasakok“, „jis man pats pasakojo“, „tu supranti, kad per savo fintus jūs mano seserį tiek davarėt“, „aš atėjau su tavim pasišnekėt ir R. prigaut, ir nebus draugiškų skyrybų“. Taigi, remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai E. M. inkriminavo BK 168 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvią veiką – informacijos, surinktos darant BK 165-167 straipsniuose nustatytą veiką, panaudojimą G. K. labui.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 165 - 168 straipsniuose nurodyti teisės normų požymiai konkuruoja dėl tų pačių nusikalstamų veiksmų – neteisėtos informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo. Pagal BK 168 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla ir tais atvejais, kai be asmens sutikimo viešai paskelbiama, pasinaudojama ar kitų asmenų labui panaudojama informacija apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu ji buvo surinkta darant BK 165–167 straipsniuose, numatytas veikas. Šis BK specialiosios dalies teisės normų santykis, įvardijamas kaip normos visumos (BK 168 straipsnis) ir normos dalies (BK 165-167 straipsniai) konkurencija, nes viena norma padarytą veiką atitinka visiškai, o kita – tik iš dalies. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad, esant šiai normų konkurencijai, taikoma visumą nustatanti norma, nes ji atitinka visus padarytos veikos požymius. Taip išvengiama dirbtinio kaltinamojo teisinės padėties apsunkinimo, kai asmuo, iš esmės padaręs vieną nusikalstamą veiką, kaltinamas kelių nusikalstamų veikų padarymu. Normos dalis taikytina kartu su normos visuma tik tais atvejais, kai nusikalstamos veikos dalis, įeinanti į visumą, yra pavojingesnė nei pati visuma ir reikalauja sutapties taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-289/2007, 2K-289/2013, 2K-138-976/2015). Atsižvelgiant į tai, kvalifikuojant kaltininko veiksmus, kuriais, darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 165-167 straipsniuose, surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą atskleidžiama ar, kaip nagrinėjamu atveju, panaudojama, taikytinas tik BK 168 straipsnis, kuris apima ir BK 165-167 straipsniuose numatytų veikų padarymą.

30. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad nuteistoji be BK 165 straipsnio 1 dalyje ir 167 straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų atlikimo, šių veikų įvykdymo metu surinktą informaciją dar ir panaudojo kito asmens labui, kas sudaro alternatyvią BK 168 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, perspėjęs nuteistąją BPK 256 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, E. M. veiksmus kvalifikavo pagal BK 168 straipsnio 1 dalį, pagrįstai.

31. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamu atveju nuteistųjų įvykdyti veiksmai nėra tokie pavojingi, kad būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio). BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas. Ši vertybė ne tik asmeninio privatumo ir saugumo simbolis, bet ir pagrindinė individualios laisvės ir orumo išraiška. Būsto neliečiamumas apsaugo nuo neteisėto įsibrovimo, tyčinio privatumo pažeidimo ar valstybės piktnaudžiavimo. Baudžiamoji atsakomybė už būsto neliečiamumo pažeidimą rodo visuomenės ir teisinės sistemos įsipareigojimą ginti šią esminę teisę. Tai ne tik apsaugo asmenį nuo neleistinų įsikišimų, bet ir užtikrina teisinį stabilumą bei pasitikėjimą teisinės valstybės principais, skatina visuomenės pasitikėjimą teisingumu ir saugumo jausmą. Be to, nuteistoji E. M. ne tik pažeidė nukentėjusiosios būsto neliečiamumą, bet ir neteisėtai rinko informaciją apie nukentėjusiosios privatų gyvenimą, jos ryšius filmuodama asmeninį V. B. ir jos šeimos, kurioje auga mažamečiai vaikai, gyvenamąjį būstą, jame esančius asmenis, daiktus, įvykius, kas rodo ženkliai didesnį jos veiksmų pavojingumą visuomenei, todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad nurodyti nuteistųjų veiksmai įvertinti kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę.

32. Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad informacija buvo rinkta ne viešoje erdvėje, o privačioje – nukentėjusiosios namuose, kur ji ir jos šeimos nariai pagrįstai tikisi aukščiausio lygio privatumo ir turi teisę jaustis laisvai bei elgtis savo nuožiūra, apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistosios E. M. rinkta ir panaudota informacija nėra susijusi su V. B. privačiu gyvenimu, yra atmestini. Akivaizdu, kad šiuo atveju buvo rinkta būtent informacija apie jos ir R. K. ryšius, kurie priskirtini privataus gyvenimo sričiai.

33. Šioje nutartyje aptartų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistųjų pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu nuosprendžiu L. V. pagrįstai ir teisėtai pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, o E. M. – pagal BK 168 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistosioms paskirtų bausmių.

34. Byloje nustatyta, kad L. V. nuteista už BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki dviejų metų bausmes. Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, už baigtos nesunkios nusikalstamos veikos padarymą L. V. paskyrė 55 MGL dydžio (2 750 Eur) baudą. Teismas įvertino nuteistosios atsakomybę, lengvinančių aplinkybių nebuvimą, sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje su E. M., atsižvelgė į tai, kad nuteistoji anksčiau neteista (2 t., b. l. 45-46), administracinėmis nuobaudomis nebausta (2 t., b. l. 43-44), dirba (2 t., b. l. 34-35). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad skirdamas bausmę, pirmos instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jos asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistosios padėtį nėra teisinio pagrindo.

35. Byloje taip pat nustatyta, kad E. M. nuteista už BK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes. Teismas įvertino nuteistosios asmenybę: tai, kad ji anksčiau neteista (2 t., b. l. 83-84), praeityje du kartus bausta administracinėmis nuobaudomis už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nuobaudos nebegalioja (2 t., b. l. 80-82), dirba (2 t., b. l. 77) bei tinkamai pritaikė kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas ir skundžiamu nuosprendžiu, už baigtos nesunkios nusikalstamos veikos padarymą E. M. paskyrė minimalią 50 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jos asmenybe šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistosios padėtį nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

36. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

37. Nukentėjusiosios V. B. atstovė advokatė L. J. prašė priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš nuteistųjų, pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus (4 t., b. l. 78-80). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, byloje pateiktos nukentėjusiosios turėtos išlaidos (300,00 Eur) advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų paslaugų apimtį, yra pagrįstos. Ši suma, įvertinus tai, kad apeliančių apeliacinis skundas atmetamas, atstovavimo apeliaciniame teisme laiką (vyko du teismo posėdžiai, pirmasis buvo atidėtas dėl nuteistojo prašymo dalyvauti teismo posėdyje, tačiau ir antrame teismo posėdyje nuteistųjų gynėjos nedalyvavo), yra proporcinga nukentėjusiajai suteiktų teisinių paslaugų apimčiai ir pobūdžiui, todėl ši suma – 300,00 Eur priteistina iš L. V. ir E. M., kiekvienos po 150,00 Eur (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų L. V. ir E. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2023 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš nuteistųjų L. V. ir E. M. nukentėjusiajai V. B. po 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) proceso išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrius EndriukaitisDaiva JankauskienėJūratė Petraškienė