Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangutės prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangutės prekyba“ ieškinį atsakovei D. P. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo, materialinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

18. Ieškovės vienintelio akcininko V. P. 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 20/01 nuspręsta: 1) nušalinti atsakovę nuo bendrovės direktorės pareigų nuo 2020 m. gegužės 20 d., šiai nevykdant prekių pardavimo (parduotuvė uždaryta ir nedirba), neteikiant VMI ir VSDF ataskaitų, pažeidžiant terminus; 2) grąžinti V. P. visus bendrovės dokumentus, prekes, raktus nuo parduotuvės, kodų generatorių, banko kortelę, perduoti parduotuvėje esantį inventorių ir kitą turtą; 3) skirti V. P. bendrovės direktoriumi; 4) nustačius nusikalstamą veiklą bendrovės atžvilgiu, kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl žalos išieškojimo iš atsakovės.

26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su minėtais ieškovės apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, jog pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu. Tai reiškia, jog į reikalavimą, dėl kurio priimtas res judicata galią turintis konkrečiu atveju Darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. 1, kuriuo patvirtinta 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartis ir kuris yra vykdomas proceso tvarka, negalima vienašališkai įskaityti reikalavimo, kurio vykdytinumas remiasi tik materialiosios teisės normomis ir dėl jo pagrįstumo nėra pasisakyta nei ikiteismine, nei teismo tvarka.

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis terminas, siejamas su veiksmų atlikimu ne teisme, o neteisminėje institucijoje – DGK, ir gali būti šios atnaujintas. Šio termino pasibaigimas (ir neatnaujinimas) nelemia asmens materialiosios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisės gauti žalos atlyginimą, pasibaigimo ir nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą, o lemia teisės atlikti procedūrinį veiksmą išnykimą, t. y. asmens procedūrinė subjektinė teisė pasibaigia. Jam (terminui) pasibaigus ir jo neatnaujinus individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį, 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020).

31. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju ieškovė, grįsdama savo subjektinę teisę kreiptis tiesiogiai į teismą, remiasi aplinkybe, kad atsakovė padarė žalą, nesusijusią su darbo teisiniais santykiais, nes 2020 metų gegužės mėnesį faktiškai nedirbo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju faktinis darbo funkcijų vykdymo sustabdymas dėl, remiantis ieškovės apeliaciniu skundu, Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbto karantino (nors byloje duomenų apie prastovos paskelbimą ir nėra), nekeičia teisinių santykių prigimties. Kadangi atsakovė atleista iš darbo ieškovės vienintelio akcininko V. P. 2020 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. P-20/2 ,,Dėl D. P. atleidimo iš darbo“ tik nuo 2020 m. birželio 8 d., 2020 m. gegužės 9 d., 2020 m. gegužės 11 d., 2020 m. gegužės 16 d., 2020 m. gegužės 22 d., kada, anot ieškovės, tariamai buvo pasisavintos bendrovės piniginės lėšos, atsakovę ir ieškovę siejo darbo teisiniai santykiai. Taigi ieškovė, žalą kildindama, kaip jau nustatyta, būtent iš darbo teisinių santykių, turėjo pasinaudoti privaloma išankstine darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo ne teisme tvarka, negalėdama pirmiausiai reikšti ieškinio pirmosios instancijos teismui (DK 220 straipsnio 1 dalis).

32. Be kita ko, reikėtų paminėti ir tai, kad ieškovės vadovui V. P. dar iki Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. 1 buvo žinoma apie tariamai atsakovės padarytą turtinę žalą, tačiau 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartimi, kurią ieškovės vardu ir interesais veikdamas pasirašė jos atstovas advokatas Algis Tursas, buvo patvirtinta ir pareikšta, kad šalys viena kitai neturi ir ateityje neturės (nereikš) jokių turtinių ir neturtinių reikalavimų iš siejusių darbo santykių (taikos sutarties 5 punktas). Pažymėtina, jog šiuo atveju 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartis, patvirtinta įsiteisėjusiu Darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. 1, yra įgyjusi res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartis šalims turi įstatymo galią. Nurodytos aplinkybės kontekste, reiškiant prašymą Darbo ginčų komisijai, turi būti atsižvelgiama, ar nėra kvestionuojamos 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartimi, patvirtinta įsiteisėjusiu Darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. 1, nustatytos sąlygos.

33. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas Nr. 2 yra teisėtas ir pagrįstas, nes 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartis pilnai neįvykdyta, vėluojant atsiskaityti.

34. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, reglamentuojančios, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi. Išspręsdamas ginčą iš esmės teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje turi išdėstyti ne tik išvadą atmesti ieškinį, bet ir teisiosios darbo ginčo šalies patenkinto reikalavimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020).

35. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kaip galima spręsti iš skundžiamo sprendimo turinio, vykdė Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. 2 pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo procedūrą, neturėdamas suteiktos tokio pobūdžio kompetencijos.

36. Taigi, pasisakant dėl prašymo skirti baudą ir jo nagrinėjimo tvarkos, nurodytina, kad, vadovaujantis DK 232 straipsnio 1, 3 dalimis, darbuotojo prašymą dėl baudos darbdaviui už Darbo ginčų komisijos sprendimo nevykdymą skyrimo nagrinėja Darbo ginčų komisijos, kurios priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Ši tvarka tiesiogiai DK nėra aptarta. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teismų praktika (žr., pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-373-945/2020) pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:

36.1. DK 232 straipsnio pagrindu kylantis ginčas negali būti vertinamas kaip savarankiškas darbo ginčas dėl teisės, nes neatitinka DK 213 straipsnio 1 dalyje aptartos individualaus darbo ginčo dėl teisės sampratos. Baudos skyrimo klausimas yra susijęs ne su darbdavio iš darbo santykių kylančių pareigų pažeidimu, bet su darbo ginčą išnagrinėjusio organo priimto sprendimo, kaip vykdytino dokumento DK 230 straipsnio 2 dalies, CPK 584 straipsnio prasme, nevykdymu ar netinkamu vykdymu;

36.2. Vykdymo procesą darbuotojas gali inicijuoti pateikdamas Darbo ginčų komisijos sprendimą priverstinai vykdyti antstoliui CPK 650 straipsnyje nustatyta tvarka. Tačiau darbuotojui, dėl jo specialaus, socialiai jautraus statuso, įstatymų leidėjas suteikia ir papildomus, labiau jo teises užtikrinančius teisių gynimo vykdymo procese būdus. Būtent tokiu teisių gynimo būdu pripažintinas ir DK 232 straipsnyje aptartas kreipimasis į Darbo ginčų komisijos dėl baudos darbdaviui skyrimo;

36.3. DK 232 straipsnyje, įsigaliojusiame 2017 m. liepos 1 d., aptartas reglamentavimas yra nesuderintas su CPK 772 straipsnyje aptartu darbuotojo teisių gynimo būdu, pagal kurį tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo sprendimo grąžinti į darbą neteisėtai atleistą ar neteisėtai perkeltą į kitą darbą darbuotoją arba pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, jeigu ta formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą darbą, teismas darbuotojo prašymu priima nutartį išieškoti jam ne baudą, kaip numatyti DK 232 straipsnyje, bet atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką. Pažymėtina, kad ši CPK nuostata atitinka iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 303 straipsnio kurtą teisinį reglamentavimą, kuris buvo pakeistas patvirtinus naujos redakcijos DK ir darbdaviui taikomą sankciją susiejus ne su darbuotojo darbo užmokesčiu, bet su įstatyme nustatyto maksimalaus dydžio bauda. Kadangi DK 3 straipsnio 2 dalimi prioritetas suteikiamas DK kuriamam teisiniam reglamentavimui, ieškovo prašymas taikyti DK 232 straipsnį vertintinas kaip teisiškai korektiškas;

36.4. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 303 straipsnyje klausimas dėl sankcijos taikymo buvo priskirtas išimtinai teismo kompetencijai, kuris darbuotojo prašymą išspręsdavo nutartimi. Kitaip tariant, įstatyme buvo aiškiai nurodyta, kad tai nėra savarankiškas teisminis procesas, inicijuojamas pateikiant teismui ieškinį ir išnagrinėjamas priimant teismo sprendimą. Nors nuo 2017 m. liepos 1 d. teisinis reglamentavimas pasikeitė, DK 232 straipsniu kompetenciją spręsti baudos skyrimo klausimą suteikiant DGK, tokie pokyčiai patys savaime negali būti vertinami kaip iš esmės koreguojantys klausimo nagrinėjimo teiseną. Pažymėtina ir tai, kad, skirtingai nei reglamentuojant savarankiškų darbo ginčų dėl teisės nagrinėjimą, kur nurodoma, jog Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (DK 231 straipsnio 4 dalis), DK 232 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl baudos dydžio ar pagrįstumo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. Toks specialus aptariamo klausimo reglamentavimas tik dar kartą atskleidžia, kad įstatymo leidėjas DK 232 straipsnyje įtvirtintą institutą vertina kaip bendrųjų CPK įtvirtintų vykdymo proceso normų išimtį;

36.5. Darbuotojo prašymo skirti darbdaviui baudą už Darbo ginčų komisijos sprendimo nevykdymą nagrinėjimo priskyrimas savarankiškam darbo ginčui dėl teisės sukurtų ir įstatymo tikslams prieštaraujančias teisines pasekmes, pagal kurias ir išnagrinėjus tokį ginčą bei priėmus sprendimą skirti darbdaviui baudą, darbuotojas galėtų inicijuoti dar vieną procesą dėl baudos už tokio sprendimo nevykdymą darbdaviui skyrimo. Toks dirbtinis procesų skaidymas neatitiktų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.

37. Apibendrindamas nutarties 36 punkte aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad darbuotojos prašymas skirti baudą darbdavei už Darbo ginčų komisijos sprendimo Nr. 1, kuriuo patvirtinta 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartis, nevykdymą vertintinas kaip vykdymo proceso sudedamoji dalis, todėl nesutikdama su Darbo ginčų komisijos DK 232 straipsnio pagrindu priimtu sprendimu šalis teismui turi teikti ne ieškinį, bet prašymą (pareiškimą), kurį teismas nagrinėja CPK 593 straipsnyje nustatyta tvarka ir priima šiuo klausimu ne sprendimą, bet nutartį (Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-373-945/2020). Aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje klausimas išnagrinėtas sudėtingesne ieškininės teisenos tvarka, negali būti vertinamas kaip pažeidimas, turintis įtakos teismo proceso teisėtumui. Pateiktas išaiškinimas nagrinėjamai bylai yra reikšmingas tik tuo aspektu, kad pateikdama apeliacinį skundą ieškovė sumokėjo už jį 100,00 Eur žyminį mokestį. Kadangi ginčas byloje kilo dėl klausimo, kuris turėjo būti sprendžiamas nutartimi, o atskirieji skundai dėl teismo nutarčių žyminiu mokesčiu yra neapmokestinami (CPK 334 straipsnis, 80 straipsnio 2 dalis), be pagrindo sumokėtas žyminis mokestis ieškovei grąžinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Nagrinėjamu atveju Darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. 1 patvirtintos 2020 m. liepos 29 d. taikos sutarties 4 punktu ieškovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 1 214,00 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę kompensaciją į banko sąskaitą, į kurią buvo mokamas darbo užmokestis, iki 2020 m. rugpjūčio 17 d.

39. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad darbdavė iki šios dienos neįvykdė Darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. 1 patvirtintos taikos sutarties 4 punkto. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių toliau nurodytas aplinkybes, kad siekė bendradarbiauti su buvusia darbuotoja ar sumokėjo bent dalį 1 214,00 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinės kompensacijos. Įvertinęs toliau nurodytas aplinkybes, kad darbdavė beveik metus laiko sąžiningai nevykdė savo iš darbo teisinių santykių kylančių prievolių pagal Darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. 1 patvirtintą 2020 m. liepos 29 d. taikos sutartį, tokiu būdu pažeisdama darbuotojos teises, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pažeidimo pobūdį atitiktų 40,00 Eur baudos dydis, paskaičiuotinas už laikotarpį nuo 2020 m. rugpjūčio 18 d., bet ne daugiau nei už 26 savaites, kuris sudaro 1 040,00 Eur (40,00 Eur x 26 sav.).

Dėl procesinės bylos baigties

40. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

41. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

42. Atsižvelgdama į padarytos situacijos analizę pateiktų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą sprendimą pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas atsakovės turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės 600,00 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdamas patirtas išlaidas 2021 m. birželio 3 d. pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 1082494. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11 punkte nurodyta, jog nustatant maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistiną sumą, taikytinas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Apskaičiuojant maksimalią atsakovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, taikytinas 2020 metų IV ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 524,20 Eur. Maksimali atsakovei už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma – 1 981,46 Eur (1 524,20 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokatės R. Š. suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio – 1 981,46 Eur (1 524,20 Eur x 1,3), yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

45. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas šiuo atveju nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atmesti apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-499-675/2021 ir jį išdėstyti taip:

„ieškinį dalyje dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčo komisijos 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. DGKS-427 darbo byloje Nr. APS-131-18954/2020 panaikinimo atmesti, kitoje dalyje – palikti nenagrinėtą.

Priteisti atsakovei D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangutės prekyba“, juridinio asmens kodas 304439425, 1 040,00 Eur (vieno tūkstančio keturiasdešimt eurų ir nulio euro centų) baudą už Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 4691 darbo byloje Nr. APS-131-13590 patvirtintos 2020 m. liepos 29 d. taikos sutarties nevykdymą ir 800,00 Eur (aštuonis šimtų eurų ir nulį euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangutės prekyba“, juridinio asmens kodas 304439425, 7,16 Eur (septynis eurus ir šešiolika euro centų) pašto išlaidų valstybei. Pašto išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke Swedbank, AB, banko kodas 73000, nurodant įmokos kodą 5660.

Laikyti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. DGKS-427 darbo byloje Nr. APS-131-18954/2020 netekusiu galios.“

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dangutės prekyba“, juridinio asmens kodas 304439425, 2021 m. gegužės 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 195 sumokėtą 100,00 Eur (vieno šimto ir nulio euro centų) žyminį mokestį.

Priteisti atsakovei D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangutės prekyba“, juridinio asmens kodas 304439425, 600,00 Eur (šešis šimtus eurų ir nulį euro centų) bylinėjimosi išlaidų.